Angelė Jasevičienė. Įvadas į pasaulio pabaigą

2011 m. Nr. 1

Algis Kuklys. Apokalipsė: romanas. – Vilnius: RDI Grupė, 2010. – 162 p.

Kretingiškio Algio Kuklio mūza nesnaudžia ir netinginiauja, skaityto­jus pasiekė jau septyniolikta jo knyga – romanas „Apokalipsė“ (2010). Kūrinys skaitytojams pristatytas Kretingoje, rašytojo jubiliejinio kūrybos vakaro metu. Tądien paminėta rašytojo 60–ies metų sukaktis, aptarta autoriaus kū­ryba, joje vyraujantys motyvai, veikėjų charakteriai. „Algis Kuklys savo kny­gose pagavo laiką“, – tokiais žodžiais įžvalgas apibendrino Pranciškonų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatū­ros mokytoja Virginija Rudavičienė. Pratęsiant šias mintis, galima pridur­ti, kad laikas A. Kuklio prozoje jei ir nepagautas, tai bent jau sustabdytas. Daugelyje savo kūrinių rašytojas grę­žiasi atgal, į praėjusius dešimtmečius, susitelkdamas į mažo, dažniausiai iš provincijos kilusio, žmogaus pasakoji­mą. „Vis dėlto supratau, kad esu mažo miesto žmogus, ir man norėjosi būti čia, savo įkvėpimo žemėje“, – apie gim­tąją Kretingą yra ištaręs A. Kuklys. Todėl neatsitiktinai prozos kūrinius, kuriuose autorius aprašo savo aplinką ir gilinasi į individo dvasinį pasaulį bei įvairias jo patirtis, galima laikyti brandžiausiais visoje A. Kuklio kūryboje.

Deja, to negalima pasakyti apie romaną „Apokalipsė“, kuriame rašyto­jas ima spręsti globalines problemas. Pasaulio pabaigos idėja šiuo metu itin populiari tiek kine, tiek literatūroje, todėl retkarčiais vis pasikartojantis šios temos gvildenimas viena nuo kitos menkai tesiskiriančiomis variacijomis kelia abejonių. Ar įmanoma pasakyti ką nors nauja, originalaus? Vargu.

A. Kuklio romane pasakojama Apo­kalipsės istorija skamba gana banaliai, tradiciškai: „Vakarų Europą siaubė po­tvyniai bei uraganai, Indijos ir Vietnamo pakrantes – cunamiai, o Japonija ir kitos šalys kentėjo nuo žemės drebėjimų. Ir visur, be abejo, neapsieita be didelių žmonių aukų“ (p. 24). Šalyje siaučia siaubinga audra, po kurios dangus atro­do „įskilęs, tarsi būtų gigantiška lėkštė“ (p. 28). Neįprastų reiškinių pasirodymas žmonijai praneša apie artėjančius gam­tos kataklizmus. Perspektyvos baugi­nančios: „Taigi… Jeigu pasaulyje prasi­dės didelės sausros ar kitokios stichinės nelaimės, badaus dešimtys šalių. Pa­trankomis ir bombomis žmonių nepa­maitinsi. O jeigu ims trūkti ir geriamojo vandens, kils neišvengiami kariniai konfliktai“ (p. 43).

Tokiame netvariame pasaulyje blaš­kosi pagrindiniai romano veikėjai – populiaraus žurnalo „Gaublys“ žurnalistas Martynas Šneideris, jo žmona Kamilė, mylimoji kino aktorė Liza, vyriausiasis redaktorius Henrikas ir kiti daugiau ar mažiau svarbūs personažai. Kūrinyje pasakojamos netobulų, nuodėmingų žmonių istorijos, kurių tragizmui išryškinti labai tinka siaučiančios Apokalipsės kon­tekstas. Redaktorius, vakarėlyje prievar­taujantis savo dukters amžiaus mergaitę, neištikimas sutuoktinis Martynas sekiojantis paskui kiekvieną sijoną, ne­vaisinga jo žmona, valkatos, bažnyčioje nužudančios kunigą, karjerai ir pini­gams vergaujanti liaudis – šių dienų vi­suomenės prototipas. Visuomenės, ku­rioje gyvenančius žmones, pasak Jeano Baudrillard’o, „valdo troškimas viską im­ti, griebti, kimšti į skrandį, viskuo mani­puliuoti. Matyti, suprasti, išmokti – tai jų nedomina“.

Apokalipsės, o kartu ir galimos mir­ties akivaizdoje keletas žmonių iš naujo apmąsto savo gyvenimą, suvokia anks­tesnės egzistencijos beprasmiškumą. Martynas su naująja meiluže Liza dar­bo reikalais išvyksta į Rusijos gilumą, speiguotąjį Altajaus kraštą. Ten sutikti žmonės, jų vietiniai papročiai, tradicijos, o labiausiai pokalbiai su šamanu Arafu priverčia veikėjus kritiškai pažvelgti į gyvenimą „didelėse jurtose“ (p. 59). „Įsi­vaizduokite, pirmą kartą pajutau, kad esu ne tik vyras, kuris dairosi į gra­žesnes moteris. Tiesiog esu žmogus, ga­lintis pajusti tai, ką sunku apsakyti žo­džiais, nes žodžiai yra tik žodžiai, o ne jausmai, jutimai ir kitokie pojūčiai. <…> O šiuolaikinis pilietis yra statiš­kas, sausas technokratas. Jis turi tik poreikių, interesų, pelno, procentų, ak­cijų, o svarbiausia – pinigai, pinigai, pinigai. <…> Šiuolaikinis pilietis yra di­džiausias ligonis, bet jo niekas negydo, nes ir gydytojai serga tomis pačiomis ligomis. Pasibaisėjęs suvokiau, kad to­kia civilizacija mirs, kaip miršta žmogus, sergantis onkologine liga“ (p. 61–62), – viename interviu atvirauja Martynas.

Tokia šiuolaikinio gyvenimo būdo kritika paremtas visas A. Kuklio romanas. Autorius prisiima visažinio teisėjo vaidmenį, susidaro įspūdis, kad, iš kūrinio pašalinus visus veikėjus ir palikus tik pasakotojo moralus, romano siužetas menkai nukentėtų. Perso­nai tėra marionetės, būtinas komponentas veiksmui plėtoti. Autorius nekuria asmenybių, veikėjų charakteriai blankūs, stereotipiniai: plevėsa nuoty­kių ieškotojas žurnalistas, gražuolė il­gakojė aktorė, ištikima tarsi Penelopė žmona, dvasingas šamanas, stigmomis paženklintas kunigas. Tiek veikėjų pa­veikslai, tiek pats siužetas monotoniš­ki labai trūksta akcentų, vadinamųjų „razinkų“. Tuo labiau, kad pasaulio pa­baigos tema jau gana nuvalkiota, todėl bent jos pateikimo būdas turėtų būti išskirtinis, sumaniau apgalvotas.

Kalbėdama apie meninį romano lygį, labai pasigendu autoriaus fanta­zijos. Silpnais laikyčiau veikėjų dialo­gas. Bandoma perteikti kasdieninę, bui­tinę kalbą, tačiau ji atrodo negyva, dirbtinė, tarsi sterilizuota nuo bet ko­kio gyvesnio žodžio, šmaikštesnio po­sakio, išraiškingesnės metaforos. Kal­bėdamiesi veikėjai vien tik apsikeičia informacija, tačiau išgyvenimų perteik­ti žodžiais jiems nepavyksta, o ir nesistengiama.

Pats A. Kuklys rašytojus skirsto į dvi kategorijas: pasakotojus ir idėjų rašytojus. Pasak autoriaus, „ateitis priklauso idėjų literatūrai. Ir tą idėją reikia pateikti taip, kad skaitytojas jos pagautas“. Gaila, kad šio patarimo autorius netaiko pats sau. Net ir originaliausia idėja nebus įvertinta, jeigu papasakota banaliai. Turinys ir romane vienodai svarbūs.

Grįžtant prie turinio, neįmanoma nepastebėti autoriaus apsiskaitymo, domėjimosi ekologinėmis problemomis. Vietos, kuriose kalbama apie Jupiterio žiedus, primena mokslo populiarinimo leidinį. Tiesa, mokslas romane yra menkesnis autoritetas už religiją. Turbūt neatsitiktinai romanas pradedamas Senojo Testamento ištrauka, po jos pa­teikiama citata iš Nostradamuso prana­šysčių. Kone vienintelis absoliučiai tobu­las veikėjas romane yra kunigas, kuris geba ne tik numatyti ateitį, gydyti žmo­nių sielos žaizdas, bet ir turi savo pa­saulio pabaigos versiją: „Galbūt jau pasi­baigė Aukščiausiojo kantrybė ir jis žmonijai ruošia didelę rykštę. <…> Ne­abejoju, kad ir dabar iš mano minčių pasijuoktų mokslininkai ir kiti mokyti vyrai, bet ateitis parodys, ar mes dar juoksimės“ (p. 67).

Romano pabaigoje kunigas nužudo­mas. Smurtinė Dievo tarno mirtis bažnyčioje tik dar labiau sustiprina Apokalipsės nuojautas, nors pati žmog­žudystės scena sukurta neįtikinamai. Neįtikina ir artėjanti pasaulio pabai­ga, kuri romane pavaizduota abstrak­čiai: siaučianti audra, uraganai, pa­sikeitęs dangaus skliautas, išsigandę artėjančios grėsmės, sutrikę žmonės. Veikėjai, slegiami niūrių nuojautų, blaškosi, keliauja, tačiau galiausiai visi grįžta į gimtuosius namus. Apo­kalipsė, reikia numanyti, atidedama vėlesniam laikui. Bent jau ekologiniu atžvilgiu. O mažosios apokalipsės įvyksta kiekvieno personažo gyve­nime: vieni permąsto savo ligšiolinę būtį (Henrikas), kiti nutraukia sle­giančius santykius (Martynas), treti imasi kilnių darbų (Kamilė) ar atran­da tikrąją meilę (Liza).

Šią A. Kuklio pavaizduotą Apoka­lipsę galima laikyti nebent įvadu į tikrąją pasaulio pabaigą. Moraliai degraduojančio pasaulio dienos galbūt ir suskaičiuotos, tačiau, kada įvyks le­miamas sprogimas, atsakyti nepavyko nei senovės išminčiams, nei prana­šams, todėl vargu ar pavyks kažku­riam rašytojui. Visuomenės ydas auto­rius romane atskleidė gana detaliai. Tačiau yra sakoma, kad reikia ieškoti ne ligos, o vaisto. Galbūt romanas at­rodytų prasmingesnis ir įdomesnis, jei to „vaisto“ ir būtų paieškota.