literatūros žurnalas

Angelė Jasevičienė. Iš praeities šešėlių karališkai sugrįžusi

2012 m. Nr. 1

Ineza Juzefa Janonė. Galudaržės krunė. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – 224 p.

Žmogui būdinga idealizuoti praeitį, ir kuo didesnė laiko distancija skiria mus nuo patirtų išgyvenimų, tuo reikš­mingesni jie tampa. Kad ir kaip būtų, prisiminimais dažniausiai grįžtama į vaikystę, kai visi įspūdžiai sąmonėje fiksuojami ryškiausiai, o žvilgsnis į aplinką dar yra naivus, optimistiškas, viskuo tikintis ir visais pasitikintis. Brandos metais gyvenimiška patirtis net ir pačias poetiškiausias kasdieny­bes akimirkas paverčia proza. Poe­tiška tuomet atrodo tik tai, kas įvyko kur kas anksčiau. Žiūrėjimas į savo gyvenimą iš nuotolio, iš didesnės ar mažesnės laiko perspektyvos visada atrodo patrauklus ir prasmingas už­siėmimas, bent jau pačiam prisime­nančiajam.

Kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau jis turi kuo pasidalyti. Tačiau daž­niausiai tokio autobiografinio kalbėji­mo ar rašymo tikslas yra ne tiek švie­čiamasis, kiek egoistiškas. Tai ne tik noras išsikalbėti, išsipasakoti, bet ir pastanga palikti po savęs kad ir ne­žymų pėdsaką. Neretai, skaitydama memuarus ar autobiografinius tekstus, galvoju, kad žmogus juos adresavo sau, ir tik per kažkokią klaidą ar atsitik­tinumą jie pakliuvo į svetimą stalčių.

Pastarasis Inezos Juzefos Janonės romanas būtų vienas iš tokių tekstų, kai rašoma apie save ir tarsi sau: „Kaip akmuo į dugną, taip ir aš vis grimztu ir grimztu į savąją pradžių pradžią, palikdama paviršiuje vos pastebimą virpėjimą, šviesos ir šešėlių žaismą – savo pačios širdies dūžius“ (p. 11). Į praeitį atsigręžiama ne at­sainiai, o itin jautriai, atsakingai. Net skaudūs kalbančiosios prisiminimai pripildyti jos širdies šiluma, nieko ne­sistengiama smerkti, mokyti, ironi­zuoti, Kiekviena eilutė dvelkia susitai­kymu ir sielos ramybe, tarsi sakant – taip buvo, ir tebūnie.

Nepaisant to, kad romaną sudaro trys dalys („Ateinu“, „Tėvas“, „Vienin­telis“), kurių kiekvienoje kalbama apie skirtingus autorės gyvenimo laiko­tarpius, tekstas atrodo vientisas, pasa­kojimas teka sklandžiai, be pertrūkių. Tokį įspūdį padeda sukurti ir pats rašymo būdas, nes autorės kalba labai poetiška, pasitaiko vietų, kur sakiniai nenutrūkstamu sąmonės srautu ban­guoja per visą puslapį ar bent jau per pastraipą. Kai kurios mintys, išplėštos iš nenutrūkstančio monologo, išski­riamos kursyvu, taip norint jas stip­riau akcentuoti.

Pirmojoje dalyje atsigręžiama į nerūpestingą ir kartu dvasiškai labai intensyvų vaikystės laiką, praleistą pas senelius Panevėžyje. Pokaris, ko­munistinis režimas, patirtas nepritek­lius neišvengiamai paženklina vai­kišką patirtį, tačiau dėmesys daugiau koncentruojamas ne į buitinius, o į moralinius dalykus, akcentuojamas bundantis bręstančio žmogaus savęs ir aplinkinio pasaulio suvokimas. Pag­rindinė veikėja – maža mergaitė, ne­drąsiai stebinti aplinką, besijaučianti kitokia, dėl to skaudžiai vieniša: „ilgo­ji pertrauka vis tęsiasi ir tęsiasi, šlaitu suspėjau nusileisti prie pat Nevėžio upės, nesuskaičiuojamos žuvytės kirba tėkmėje, jas meiliai glamonėja vėsūs upės vandenys, – kodėl aš ne žuvis“ (p. 79). Atskleidžiama vaikiškos pri­gimties, natūraliai ieškančios švelnu­mo ir šilumos, drama.

Kaip tik vaikystėje susiformuoja visą tolesnį gyvenimą kalbančiajai būdingas siekis kažkam priklausyti (seneliams, tėvui, mylimajam), baimė likti vienai, nereikalingai. Ši baimė stipresnė nei noras išreikšti save, atrasti savo išskirtinumą, Dalyje „Vie­nintelis“ apie santykius su mylimuoju rašoma: „…jis man labai svarbus, nė nebandau užginčyti jo nuomonės svar­biausiais klausimais, užgriebiančiais gyvenimo gelmes, gal negerai, kad pri­tariu jam nedvejodama, gal šitoks pa­klusnumas gali jam pabosti, bet mūsų nuomonės nesiskiria <…>“ (p. 198). Baiminamasi ne to, kad savasis „aš“ prarandamas atsiduodant kitam, bijo­ma vien Jam pabosti“.

Vaikystės, paauglystės metais at­randamas pomėgis skaityti, vėliau jausmai išliejami popieriaus lape. Taip akcentuojamas kalbančiosios panašu­mas į tėvą, kuriam yra skirta antroji, dramatiškiausia ir kartu gražiausia romano dalis. Tėvas vaizduojamas kaip pokario inteligentas, mokytas žmogus, tauri ir kartu labai jautri asmenybė. Dėl sunkios ligos, paraly­žiaus, šeima jo atsižada, ir tėvas iki mirties įkalinamas šlapimu dvokian­čiuose Pumpėnų invalidų namuose. Aukštus tikslus sau kėlusio, kūrybingo žmogaus didžiausia svajonė atrodo itin menka – kad jo lovą pristumtų prie lango, idant galėtų žiūrėti į dangų, tačiau net tie menki norai lieka ne­išpildomi.

Tėvui nebeišlaikant rankose pieš­tuko, dukra užrašinėja jo diktuojamas mintis. Vėliau ir jai pačiai rašymas tampa būdu nepalūžti, išlikti, išgyven­ti: „O vis dėlto kažkas įpareigoja už­rašyti tai – gal tėvas diktuoja iš tenai, aš negalėčiau to nuneigti, ir teigti negaliu, nes žmonės žino daug mažiau, negu nežino, tai užrašau, kas skamba ausyse, gal tekstai tie pagelbės man suprasti, ko niekados nesupratau, o ir pratęs bendrystę su tėvu ir kitais, ku­riuos mylėjau, ir jiems nebūdavau tuš­čia vieta, nė vieno nebėra iš artimųjų, kurie jaunystėj matė mane jauną ar kūdikį, atleisk, tetuk, jei mano ausys išgirdo ką ne taip, kai diktavai per sapną šiąnakt“ (p. 184).

Mirtis romane suprantama kaip natūrali kiekvieno lemtis. Jos paženk­linti visi gyvieji, net ir pati kalbančioji vis susimąsto apie savo būties laiki­numą: „O kas po to?.. Po to jau kapas, kitaip nebūna niekada, tokia jau prie­dermė žmogaus <…>“ (p. 199). Kartos keičia viena kitą, šis procesas nesu­stabdomas ir neišvengiamas. Iš pra­džių netenkama senelių, tėvo, paskui – ir mylimojo. Jų visų artumas tebe­jaučiamas liečiant kadaise tų žmonių naudotus daiktus. Daiktai romane tampa savotiška gija, tiltu, jungiančiu praeities ir dabarties erdves. Mirus mylimajam, kuriam skirta trečioji ro­mano dalis („Vienintelis“), pagrindinė veikėja deda galvą ant jo pagalvės, maišo kavą tuo pačiu šaukšteliu. Ji su dideliu susidomėjimu sklaido senas nuotraukas, ieško rūsyje seno veid­rodžio, tikėdamasi išvysti amalgamoje įsispaudusį savo jauno veido atvaizdą.

Liesdama senelei priklaususios maldaknygės lapus, moteris tarsi pa­laiko ryšį su mirusiąja ir kartu su savo praeitimi: jau po daugybės metų ant stalo pasiguldžiau maldaknygę, speci­finis jos kvapas, rudos spalvos minkšti viršeliai, <…> lapelių kampuose išlikę pėdsakai juos čiupinėjusių žmonių, visi jie – senelės artimieji, <…> senelei svarbiausia būdavo lytėti per laiką vis labiau gelstančius lapeliukus, vien pirštų pagalvėlėmis prie jų prisiliesda­vo, tai atsitikdavo ne tik per pamaldas, bet ir namie arba per laidotuves, tie lapeliukai – lyg tiltas, vedantis iš čia į ten, iš ten į čia, tai vaikščiodavo tiltu tuo kiekvieną dieną“ (p. 59).

Matrilinija, įvairių kartų moterų ryšys labai svarbus norint tinkamai suvokti, atpažinti save, tačiau didesnė dvasinė bendrystė kalbančiąją sieja su giminės vyrais: seneliu, tėvu, dėde. Motinos nebuvimas šalia, dukros išsi­žadėjimas („Imk rublį! – sako man. – Bet nevadink manęs – mamut…“, p. 168) palieka gilius atspaudus vai­kiškoje sąmonėje, todėl pagrindinė vei­kėja jaučiasi saugesnė besišliedama prie vyrų. Apie savo dukrą ji taip pat tik užsimena, tačiau glaudus tarpusavio ryšys nejaučiamas, užtenka vien žinojimo, kad ji kažkur yra.

Trečiojoje romano dalyje prisimini­mais grįžtama į romantiškiausius vei­kėjos gyvenimo metus, praleistus su mylimu žmogumi mažame Žaslių miestelyje. Jų tuoktuvės brandžiame amžiuje, kasdieniai pasivaikščiojimai, savitarpio supratimas ir laiko tėkmės ištisus keturis dešimtmečius neišblu­kinti jausmai vaizduojami pernelyg idiliškai, kad atrodytų tikroviški: „toks jausmas, tarsi pasroviui per ežerą tu plauktum šviesiausią metų dieną, pačiam vidurvasary kartu su juo, aš myliu jį vienintelį, jis man labai svar­bus“ (p. 200). Toks įspūdis kuriamas, matyt, sąmoningai, nes kitaip mirties akistata netaptų tokia bauginanti, o mylimojo praradimas neatrodytų tra­giškas, vedantis link pamišimo.

Romano pabaigos epilogas skiriasi nuo prieš tai buvusių dalių tuo, kad čia pagrindinę veikėją matome vienišą, kaip tą senelių daržo gale augusį kru­nės krūmą, prie nieko neprisišliejusią, nebeglobojamą, nesaugią. Kartu tai tarsi naujos savasties suvokimo pra­džia, savotiškas atspirties taškas. Netekusi visų artimųjų, ji tarsi perima jų patirtis, savo būtimi pratęsdama išėjusiųjų likimus: „Jau švinta, tavo pagalvė su manim, ją prisitraukiau arčiau savęs, netrukus savo galvą pa­guldžiau ant jos. / mieste kažkas išties turėtų vykti, jei tau priklausanti pagalvė po galva man“ (p. 220). Švin­tantis rytas tarsi grąžina kalbančiąja iš miglotų, šešėliuose skendinčių pra­eities prisiminimų, žadėdamas ne tik naujos dienos, bet ir naujo, sava­rankiško gyvenimo pradžią.

Ineza Juzefa Janonė. Nors į sopulį dėk

2013 m. Nr. 4 / Tavo kūnas
menkiausias jo įlinkis
manyje įsikirtęs
Tavo delnas
glamonėjantis