literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Įžeminta transcendencija

2012 m. Nr. 1

Jurga Tumasonytė. Dirbtinė muselė: trumpoji proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.

Pirmoji Jurgos Tumasonytės knyga „Dirbtinė muselė“ veikiausiai sąmo­ningai neįvardyta kaip novelės, nors šio žanro apibrėžimą atitiktų. „Trum­posios prozos“ sąvokos pasirinkimas galbūt liudytų ne tiek klasikinio nove­lės žanro krizę, kiek naujų raiškos būdų ieškojimą, o gal ir jaunos autorės maištą prieš žanrą, kuris pastaruoju metu neteikia didelių atradimų, o gal­būt netgi tampa diskredituojančiu sa­vo kanoną (taip neretai atsitinka, kai žanrą ima eksploatuoti literatai mėgė­jai). Novelės struktūra „Dirbtinėje mu­selėje“ pakankamai ryški ir atpažįsta­ma, kad ją būtų galima vadinti tiesiog „trumpais tekstais“ ar „trumpąja pro­za“, ar „prozos fragmentais“. J. Tuma­sonytės kūriniams būdingi klasikinės novelės atributai – kulminacija ir ato­mazga, žanro reikalavimus atitinka ir pasakojimo slinkmė, tikslingi personažai, neišskystanti, aiškiai akcentuo­jama kūrinio idėja. Tiesiog „tekstams“ ar „fragmentams“ tokių savybių nere­tai pritrūksta. Todėl tegul ir neįvar­dyta, bet suvokta žanro struktūra – nemažas pirmosios knygos privalumas.

Kitas privalumas – bandymas su­kurti savo stilių, jau ne metaforomis grindžiant įsivaizduojamą pasaulį, o suvokiant jį kaip savotišką metaforą – ne poetinę, nes poezijos „niekas nebeskaito“ („Kelionė pas Ozo šalies bur­tininką“, p. 109), o vizualią, „sukadruotą“, dinamišką, nepastovią (nereta novelė savo „kadrų“ mirgėjimu prime­na avangardinį kiną). Žinoma, šiuo atveju atsiranda ir tiesioginės imitaci­jos, ir „pervaidinimo“ pavojus, situaci­jos gali atrodyti dirbtinės, o personažo vidinis išgyvenimas – tik poza. Taip atsitinka veikiausiai todėl, kad prozos kūrinys, kad ir kokios sąsajos su kine­matografija jį sietų, vis dėlto kuriamas žodžių pagalba, jo vizualumas yra žodinis. Galbūt J. Tumasonytei kartais ir pritrūksta to „poetinio“ klampumo, kad žodžių sukurtas vaizdas išliktų šiuo tuo daugiau nei dingstančiu juos­toje kadru. Bet, matyt, autorei būdin­gas sąmoningas poetinės estetikos vengimas. Tačiau tai veikiau susiję ne su pačios poetinės estetikos prigimti­mi, o su jos devalvacija – ir literatū­rine, ir socialine (autorės žodžiai ant knygos nugarėlės „Gimiau, kai (…) poetai stadionuose virkdė žmones“ yra pakankamai iškalbūs).

Autorė sukuria savąją teksto este­tiką ne eksploatuodama žodžių gali­mybes, bet kurdama vizualų kadrą. Žinoma, tam reikia ir bendradarbiau­jančios skaitytojo vaizduotės, ir menų sintezės suvokimo, nes vien literatū­rinių aliuzijų (V. Sorokino, F. Dosto­jevskio, F. Baumo, L. Carrollo, Biblijos, A. Christie, S. Parulskio, J. Ivanauskaitės) neužtenka. Juolab kad ir literatūrinės aliuzijos gali atrodyti atsitiktinės. Pavyzdžiui, novelėje „Malonė“ lesbietė Magda pagimdo balandį – efektinga, bet gal tai ir viskas, net panašu, kad į „Biblijos ir kino pasaulį“ (p. 18) Magda pasinėrė dėl šio spe­cialiojo efekto. Mažai būtų įtikimas ir įkyrios motinos virtimas pitbuliu (nove­lė „Lipnumas“), jeigu čia, kaip ir „Ma­lonėje“, neveiktų transformacijos dėsnis, būdingas, ko gero, visiems J. Tumasonytės tekstams. Transformuojami ne tik personažai, bet ir pačios literatū­rinės aliuzijos, suteikiant joms prag­matišką nihilistinį pobūdį. Taigi gali­ma spėti, kad Magda pagimdo balandį būtent dėl to, kad yra netradicinės sek­sualinės orientacijos, o motina pavirs­ta pitbuliu dėl agresyvaus kišimosi į dukters gyvenimą.

Personažų transformacija „Dirbti­nėje muselėje“ neturėtų stebinti, nes tai galbūt natūrali (ironiška) autorės reakcija į šiuolaikinės masinės kultū­ros reiškinius, kuriuose be tapsmo kažkuo jau nebeapsieinama. Senovės graikų mituose metamorfozė tiesiogiai susijusi su „dievų valia“, nuo jos pri­klauso ir asmeninis žmogaus pasirin­kimas (pvz., Dafnės virtimas lauro medžiu). Moderniuosiuose XX a. teks­tuose pasikeitimas neretai susijęs su sąmonės ir pasąmonės prieštaromis (F. Kafkos „Metamorfozė“, B. Schulzo „Cinamoninės krautuvėlės“). Visa tai susiję su bendrašakniais žodžiais – nuostaba ir siaubas. J. Tumasonytės personažų transformacija irgi turėtų būti siaubinga. Tuo, kad čia sulie­jamos, niveliuojamos priešybės, atskirtybės – mirtis ir gyvenimas. Moteris balkone mąsto, kas būtų, jei ji nušoktų žemyn: „O jei išgyvens ir Pauliui reikės ją slaugyti?“ „Arba išsiteks į grindinį ir atslinkusios kiemo katės laižys jos išsiliejusias smegenis?“ („Trys aklos pelytės ir kitos istorijos“, p. 32). Gyvenimo siaubas čia mažai kuo skiriasi nuo mirties nuostabos, nes visi trys novėlės herojai (mirusi motina, jos dukra ir anūkas) įklimpę nepaaiškina­mame, vaiduokliškame inceste. Tai, kad jis pateikiam as taip pragmatiškai (moteris perka korsetą prieš atvyks­tant sūnui) ir „natūraliai“, kaip tam tikra visuomenės norma, liudija, kad kai kurie žodžiai yra patyrę tokią transformaciją, kad jų praktiškai ne­belieka nei kaip žodinių, nei kaip sim­bolinių teksto ženklų (nuodėmė, kaltė, atgaila, asmeninė valia, atsakomybė). Arba jie lieka tokie, kokie figūruoja viešose politikų kalbose – žodis, nebe­tekęs savo prigimties, autentiškumo, transformuotas iki destruktyvaus lyg­mens.

Kai žodis patiria tokią transforma­ciją, gali atrodyti, kad personažų virs­mas kitu yra natūralus, gamtiškas (įprastas, paprastas) dalykas. Nebe­svarbu, kuo virstama. Štai novelės „Dirbtinė muselė“ veikėja, pradėdama skristi, atsitrenkia į lango stiklą. Transformuojamas ne simbolis (balan­dis, angelas ir kt.), o pats skrydžio kaip pakylėjimo, kaip išsilaisvinimo, kaip nesvarios sielos būsenos supratimas (galima teigti, kad net tai apibūdinan­čios sąvokos tėra „vien iškarpyti žo­džiai, krentantys su snaigėmis kitoje lango pusėje“, p. 47). Siela įžeminama, ji tampa kūniška, sunkia, pabrėžiamas jos fiziologiškumas. Įžeminama ir trans­cendencija. Mirusieji ir gyvieji dalijasi gyvenimo ir mirties erdvę „įprastai“ ir visai nepoetiškai.

Dažni J. Tumasonytės tekstų per­sonažai – vaikai, seni žmonės, iniciaci­ją išgyvenančios paauglės. Vyro ir mo­ters branda čia suvokiama kaip kaž­kas svetima, priešiška (paauglė Rūta: „atsigula ant kanapos ir jaučia, kaip ašaros teka į ausis: nuo šiol visada tu­rės būti kažkokia moterimi“, „Darže­lis“, p. 103). Įtakos čia turi ne tik var­totojiškos moterų kultūros mitai: mo­teriškumas suvokiamas kaip plėšrus, negailestingas, atidalytas nuo žmogiškumo (tai paaiškintų, pavyzdžiui, to­kią keistą novelės „Atspindžiai“ meta­morfozę, kai moteris pajunta, kad į pasaulį ima žiūrėti po stiklu gulinčios negyvos anakondos žvilgsniu), čia ir paprasta, net banali frazė „Aš esu tik maistas, o Joris yra tik vaikas“ įgyja šiurpoką potekstę. Autorė personažo senumą, o ne brandą kaip ženklą pasirenka, matyt, neatsitiktinai. Tai vargiai susiję su dostojevskiška paže­mintųjų ir nuskriaustųjų tema ar su emancipacijos idėjomis, veikiau – su šiuolaikinės kultūros mitų transfor­macija, savotiškai besisiejančia su pir­mykščio, priešistorinio žmogaus jause­na. Paprasčiau tariant, žmogus vėlgi yra tabula rasa, tik rasa šiuo atžvilgiu liudytų ne atminties švarumą, o ply­numą, tuštumą, užmarštį.

Todėl, skaitant „Dirbtinę muselę“, iškyla klausimas: kas gi yra žmogišku­mas? Ypač ryškus jis pirmosiose nove­lėse – „Liudijime“ ir „Kontracepcijoje“, kuriose kaip neabejotina vertybė iš­skleidžiamas vartotojiškas humaniz­mas. Prekybos centre, nukainotų pre­kių skyriuje, nusipirktas tėvas ir iš senelių namų vietoj, kūdikio paimta merdinti senutė („taip humaniškiau, nes kūdikiai reikalauja daug ateities investicijų“, p. 12) liudija, kaip išradin­gai galima pakeisti pragmatišką žodį „pigiau“. O kadangi pasakotoja kalba apie nugaišusį, paliktą be priežiūros atostogų metu tėvą ramiu, kasdie­nišku, „pragmatišku“ balsu, taip pat „pragmatiškai“ ramina mirštančią se­nutę: „Ai, gyvenimas nėra toks jau ypa­tingas dalykas“ (p. 12), galima suvokti, kad ir žmogus yra žodinės transforma­cijos auka. Mokesčių mokėtojas, statis­tinis vienetas, apklausų dalyvis, pilie­tis, rinkėjas, vartotojas, TV žiūrovas etc. Šiems žodžiams lengviau pritai­kyti „pragmatiškus“ žodžius, atsiejančius statistinį vienetą nuo metafi­zinių klausimų, kurie, nori nenori, vis dar iškyla. Vis dar kelia siaubą ir nuostabą. Ir jeigu sąmonė su prag­matizmu susitaiko, maištauja pasąmonė.

Todėl suprantamas atminties nete­kusios mirštančios senutės išgąstis: „Bet kodėl aš nieko neatsimenu? Taip išeina, kad neturėjau gyvenimo“ („Kont­racepcija“, p. 12). Skaitytoją apima iš­gąstis dėl to, kad senutę slauganti humaniška porelė nė nesistengia jai tos atminties grąžinti. Žmogus miršta neturėdamas gyvenimo. Neturėdamas atminties, siejančios su pradžia. Ir šiuo atžvilgiu žmogų mažai paguodžia tai, kad jis miršta, apsuptas su obuolių tyrele lakstančių humanistų. Juk būtent jie pasirūpino saugia atminties kontracepcija – galbūt dėl to, kad taip „pigiau“ („humaniškiau“). Ši novelė, virsdama sekuliariosios mūsų civili­zacijos simboliu, užveria vartus į trans­cendenciją, palikdama tik kūniško mi­rusiųjų pasaulio ir „požeminio gyveni­mo“ („Liudijimas“, p. 7) liudijimą. Trijų „ne“ suformuotą būseną, neįvardijant, gyvenimui ar mirčiai ji priklauso („Ir jeigu nemirtum, taip pat nereikštų, kad tavęs nebėra“, „Nemarumas“, p. 67). Regis, kad toks įvardijimas dirbtinei muselei ir nėra svarbus.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.