Renata Šerelytė. Įžeminta transcendencija
2012 m. Nr. 1
Jurga Tumasonytė. Dirbtinė muselė: trumpoji proza. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 112 p.
Pirmoji Jurgos Tumasonytės knyga „Dirbtinė muselė“ veikiausiai sąmoningai neįvardyta kaip novelės, nors šio žanro apibrėžimą atitiktų. „Trumposios prozos“ sąvokos pasirinkimas galbūt liudytų ne tiek klasikinio novelės žanro krizę, kiek naujų raiškos būdų ieškojimą, o gal ir jaunos autorės maištą prieš žanrą, kuris pastaruoju metu neteikia didelių atradimų, o galbūt netgi tampa diskredituojančiu savo kanoną (taip neretai atsitinka, kai žanrą ima eksploatuoti literatai mėgėjai). Novelės struktūra „Dirbtinėje muselėje“ pakankamai ryški ir atpažįstama, kad ją būtų galima vadinti tiesiog „trumpais tekstais“ ar „trumpąja proza“, ar „prozos fragmentais“. J. Tumasonytės kūriniams būdingi klasikinės novelės atributai – kulminacija ir atomazga, žanro reikalavimus atitinka ir pasakojimo slinkmė, tikslingi personažai, neišskystanti, aiškiai akcentuojama kūrinio idėja. Tiesiog „tekstams“ ar „fragmentams“ tokių savybių neretai pritrūksta. Todėl tegul ir neįvardyta, bet suvokta žanro struktūra – nemažas pirmosios knygos privalumas.
Kitas privalumas – bandymas sukurti savo stilių, jau ne metaforomis grindžiant įsivaizduojamą pasaulį, o suvokiant jį kaip savotišką metaforą – ne poetinę, nes poezijos „niekas nebeskaito“ („Kelionė pas Ozo šalies burtininką“, p. 109), o vizualią, „sukadruotą“, dinamišką, nepastovią (nereta novelė savo „kadrų“ mirgėjimu primena avangardinį kiną). Žinoma, šiuo atveju atsiranda ir tiesioginės imitacijos, ir „pervaidinimo“ pavojus, situacijos gali atrodyti dirbtinės, o personažo vidinis išgyvenimas – tik poza. Taip atsitinka veikiausiai todėl, kad prozos kūrinys, kad ir kokios sąsajos su kinematografija jį sietų, vis dėlto kuriamas žodžių pagalba, jo vizualumas yra žodinis. Galbūt J. Tumasonytei kartais ir pritrūksta to „poetinio“ klampumo, kad žodžių sukurtas vaizdas išliktų šiuo tuo daugiau nei dingstančiu juostoje kadru. Bet, matyt, autorei būdingas sąmoningas poetinės estetikos vengimas. Tačiau tai veikiau susiję ne su pačios poetinės estetikos prigimtimi, o su jos devalvacija – ir literatūrine, ir socialine (autorės žodžiai ant knygos nugarėlės „Gimiau, kai (…) poetai stadionuose virkdė žmones“ yra pakankamai iškalbūs).
Autorė sukuria savąją teksto estetiką ne eksploatuodama žodžių galimybes, bet kurdama vizualų kadrą. Žinoma, tam reikia ir bendradarbiaujančios skaitytojo vaizduotės, ir menų sintezės suvokimo, nes vien literatūrinių aliuzijų (V. Sorokino, F. Dostojevskio, F. Baumo, L. Carrollo, Biblijos, A. Christie, S. Parulskio, J. Ivanauskaitės) neužtenka. Juolab kad ir literatūrinės aliuzijos gali atrodyti atsitiktinės. Pavyzdžiui, novelėje „Malonė“ lesbietė Magda pagimdo balandį – efektinga, bet gal tai ir viskas, net panašu, kad į „Biblijos ir kino pasaulį“ (p. 18) Magda pasinėrė dėl šio specialiojo efekto. Mažai būtų įtikimas ir įkyrios motinos virtimas pitbuliu (novelė „Lipnumas“), jeigu čia, kaip ir „Malonėje“, neveiktų transformacijos dėsnis, būdingas, ko gero, visiems J. Tumasonytės tekstams. Transformuojami ne tik personažai, bet ir pačios literatūrinės aliuzijos, suteikiant joms pragmatišką nihilistinį pobūdį. Taigi galima spėti, kad Magda pagimdo balandį būtent dėl to, kad yra netradicinės seksualinės orientacijos, o motina pavirsta pitbuliu dėl agresyvaus kišimosi į dukters gyvenimą.
Personažų transformacija „Dirbtinėje muselėje“ neturėtų stebinti, nes tai galbūt natūrali (ironiška) autorės reakcija į šiuolaikinės masinės kultūros reiškinius, kuriuose be tapsmo kažkuo jau nebeapsieinama. Senovės graikų mituose metamorfozė tiesiogiai susijusi su „dievų valia“, nuo jos priklauso ir asmeninis žmogaus pasirinkimas (pvz., Dafnės virtimas lauro medžiu). Moderniuosiuose XX a. tekstuose pasikeitimas neretai susijęs su sąmonės ir pasąmonės prieštaromis (F. Kafkos „Metamorfozė“, B. Schulzo „Cinamoninės krautuvėlės“). Visa tai susiję su bendrašakniais žodžiais – nuostaba ir siaubas. J. Tumasonytės personažų transformacija irgi turėtų būti siaubinga. Tuo, kad čia suliejamos, niveliuojamos priešybės, atskirtybės – mirtis ir gyvenimas. Moteris balkone mąsto, kas būtų, jei ji nušoktų žemyn: „O jei išgyvens ir Pauliui reikės ją slaugyti?“ „Arba išsiteks į grindinį ir atslinkusios kiemo katės laižys jos išsiliejusias smegenis?“ („Trys aklos pelytės ir kitos istorijos“, p. 32). Gyvenimo siaubas čia mažai kuo skiriasi nuo mirties nuostabos, nes visi trys novėlės herojai (mirusi motina, jos dukra ir anūkas) įklimpę nepaaiškinamame, vaiduokliškame inceste. Tai, kad jis pateikiam as taip pragmatiškai (moteris perka korsetą prieš atvykstant sūnui) ir „natūraliai“, kaip tam tikra visuomenės norma, liudija, kad kai kurie žodžiai yra patyrę tokią transformaciją, kad jų praktiškai nebelieka nei kaip žodinių, nei kaip simbolinių teksto ženklų (nuodėmė, kaltė, atgaila, asmeninė valia, atsakomybė). Arba jie lieka tokie, kokie figūruoja viešose politikų kalbose – žodis, nebetekęs savo prigimties, autentiškumo, transformuotas iki destruktyvaus lygmens.
Kai žodis patiria tokią transformaciją, gali atrodyti, kad personažų virsmas kitu yra natūralus, gamtiškas (įprastas, paprastas) dalykas. Nebesvarbu, kuo virstama. Štai novelės „Dirbtinė muselė“ veikėja, pradėdama skristi, atsitrenkia į lango stiklą. Transformuojamas ne simbolis (balandis, angelas ir kt.), o pats skrydžio kaip pakylėjimo, kaip išsilaisvinimo, kaip nesvarios sielos būsenos supratimas (galima teigti, kad net tai apibūdinančios sąvokos tėra „vien iškarpyti žodžiai, krentantys su snaigėmis kitoje lango pusėje“, p. 47). Siela įžeminama, ji tampa kūniška, sunkia, pabrėžiamas jos fiziologiškumas. Įžeminama ir transcendencija. Mirusieji ir gyvieji dalijasi gyvenimo ir mirties erdvę „įprastai“ ir visai nepoetiškai.
Dažni J. Tumasonytės tekstų personažai – vaikai, seni žmonės, iniciaciją išgyvenančios paauglės. Vyro ir moters branda čia suvokiama kaip kažkas svetima, priešiška (paauglė Rūta: „atsigula ant kanapos ir jaučia, kaip ašaros teka į ausis: nuo šiol visada turės būti kažkokia moterimi“, „Darželis“, p. 103). Įtakos čia turi ne tik vartotojiškos moterų kultūros mitai: moteriškumas suvokiamas kaip plėšrus, negailestingas, atidalytas nuo žmogiškumo (tai paaiškintų, pavyzdžiui, tokią keistą novelės „Atspindžiai“ metamorfozę, kai moteris pajunta, kad į pasaulį ima žiūrėti po stiklu gulinčios negyvos anakondos žvilgsniu), čia ir paprasta, net banali frazė „Aš esu tik maistas, o Joris yra tik vaikas“ įgyja šiurpoką potekstę. Autorė personažo senumą, o ne brandą kaip ženklą pasirenka, matyt, neatsitiktinai. Tai vargiai susiję su dostojevskiška pažemintųjų ir nuskriaustųjų tema ar su emancipacijos idėjomis, veikiau – su šiuolaikinės kultūros mitų transformacija, savotiškai besisiejančia su pirmykščio, priešistorinio žmogaus jausena. Paprasčiau tariant, žmogus vėlgi yra tabula rasa, tik rasa šiuo atžvilgiu liudytų ne atminties švarumą, o plynumą, tuštumą, užmarštį.
Todėl, skaitant „Dirbtinę muselę“, iškyla klausimas: kas gi yra žmogiškumas? Ypač ryškus jis pirmosiose novelėse – „Liudijime“ ir „Kontracepcijoje“, kuriose kaip neabejotina vertybė išskleidžiamas vartotojiškas humanizmas. Prekybos centre, nukainotų prekių skyriuje, nusipirktas tėvas ir iš senelių namų vietoj, kūdikio paimta merdinti senutė („taip humaniškiau, nes kūdikiai reikalauja daug ateities investicijų“, p. 12) liudija, kaip išradingai galima pakeisti pragmatišką žodį „pigiau“. O kadangi pasakotoja kalba apie nugaišusį, paliktą be priežiūros atostogų metu tėvą ramiu, kasdienišku, „pragmatišku“ balsu, taip pat „pragmatiškai“ ramina mirštančią senutę: „Ai, gyvenimas nėra toks jau ypatingas dalykas“ (p. 12), galima suvokti, kad ir žmogus yra žodinės transformacijos auka. Mokesčių mokėtojas, statistinis vienetas, apklausų dalyvis, pilietis, rinkėjas, vartotojas, TV žiūrovas etc. Šiems žodžiams lengviau pritaikyti „pragmatiškus“ žodžius, atsiejančius statistinį vienetą nuo metafizinių klausimų, kurie, nori nenori, vis dar iškyla. Vis dar kelia siaubą ir nuostabą. Ir jeigu sąmonė su pragmatizmu susitaiko, maištauja pasąmonė.
Todėl suprantamas atminties netekusios mirštančios senutės išgąstis: „Bet kodėl aš nieko neatsimenu? Taip išeina, kad neturėjau gyvenimo“ („Kontracepcija“, p. 12). Skaitytoją apima išgąstis dėl to, kad senutę slauganti humaniška porelė nė nesistengia jai tos atminties grąžinti. Žmogus miršta neturėdamas gyvenimo. Neturėdamas atminties, siejančios su pradžia. Ir šiuo atžvilgiu žmogų mažai paguodžia tai, kad jis miršta, apsuptas su obuolių tyrele lakstančių humanistų. Juk būtent jie pasirūpino saugia atminties kontracepcija – galbūt dėl to, kad taip „pigiau“ („humaniškiau“). Ši novelė, virsdama sekuliariosios mūsų civilizacijos simboliu, užveria vartus į transcendenciją, palikdama tik kūniško mirusiųjų pasaulio ir „požeminio gyvenimo“ („Liudijimas“, p. 7) liudijimą. Trijų „ne“ suformuotą būseną, neįvardijant, gyvenimui ar mirčiai ji priklauso („Ir jeigu nemirtum, taip pat nereikštų, kad tavęs nebėra“, „Nemarumas“, p. 67). Regis, kad toks įvardijimas dirbtinei muselei ir nėra svarbus.