Piotr Matywiecki. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Lenkų poetas, eseistas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, dalyvavo universiteto „Solidarumo“ struktūrų veikloje. Dvylikos poezijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių“ („Od początku“, 1997). Du jo poezijos rinkiniai („Tas debesis sugrįžta“, 2005, ir „Oras ir juoduma“, 2009) buvo nominuoti prestižinei „Nikės“ literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens“ premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poezijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, miestas.
Objektyvas
Norėjau sudaryti
miesto gyvūnų nuotraukų albumą –
balandžių, šunų, kačių, tarakonų, žiurkių,
žvirblių – jų kadaise buvo daug, dabar beveik neliko.
Padaryti taip, kad gyvūnai,
nesuvokiantys savo rūšių
ir net savo egzistavimo – egzistuotų.
Todėl svajojau apie oro nuotraukas,
vienadienių oro gyvūnų –
bet tai būtų ne paukščiai,
jų balsai per daug reiškia.
Apie oro gyvūnus svajojau,
be kūnų, be sielų,
gatvėse ir virš miesto.
Norėjau esaties.
* * *
Tai, kas kambaryje –
ne kokie lobiai. Nėra vertinga.
Ar neįkainojama. Nėra įprasta,
joks daiktas negali būti įprastas.
Tai ne sukristalėję sentimentai.
Tegu beasmenis aprašymas
atpratins mane nuo daiktų
ir išves iš čia, juk noriu būti laisvas.
Tačiau trys tikrovės nepriklauso man,
kambario lobiams ir nelobiams,
jos tokios savaiminės, kad joms visai nerūpi
nei aprašymas, nei jo stoka:
knygos, langas, aš.
Dėl jų pasiliksiu.
Legenda apie nieką
Daugelį mėnesių niekas
nelaimėjo didžiojo prizo.
Milijonai atidėti
šios dienos loterijai.
Ir štai kas nutiko,
štai kas pasigirdo iš viso pasaulio televizorių:
Koks keistas, neįtikėtinas nutikimas!
Ištuštėjo loterijos biurai,
niekas neatėjo,
niekas nepaliko nė zloto!
Ar tai buvo gėda dėl nepelnytų turtų,
ar nerimas dėl per geros lemties?
– Niekas, niekas, niekas!
Tik aš
birželio penktą,
laimingą savo gimtadienio dieną,
nusipirkau bilietą ir niekam nežinant
tiesiog pralošiau.
* * *
Musė, įsprūdusi pro atvirą kupė langą,
išskrido laukan iš traukinio už tūkstančio kilometrų.
O aš perskaičiau du laikraščius, pramiegojau naktį,
prisinuobodžiavau. Virš papilkusių temstant javų
musė nusipurtė kelionę ir jos erdvę – ir jau tapo
juodu tašku štai čia. O man niekaip nepavyksta
susidėlioti.
Koheletas
Nešiosiuos, kad nepavogtų.
O juk ne. Jei nešiosiuos, pastebės ir atims.
Jie manęs nebijo.
Jei nekrutėsiu, būsiu paliktas ramybėje.
Visai ne. Juk jei nekrutėsiu, būsiu perstumtas.
Jie laiko mane daiktu.
Vis dėlto kalbu. Tai aš, o ne koks nors daiktas.
Reikia kalbėti. Tik nemaldausiu.
Švariai
išnešta, ko nereikia.
Liko tai, kas dar labiau nereikalinga.
Pats irgi norėčiau išsinešdinti,
bet net tai, ko po manęs nebūta – irgi nereikalinga.
Prigimtis
Iš cementinės šiukšliadėžės
valkata išsitraukė supelijusį sumuštinį
ir švystelėjo atgal.
Privažiavo šiukšlinė,
šiukšlininkas ištraukė iš cemento skylės
metalinį kubilą
ir išvertė viską ant atviros platformos.
Dar vieną kubilą išbėrė iš atminties.
Tos šiukšlės suverstos
po dangumi į atliekų krūvą.
Pirmasis ir paskutinis išpakavimas.
Paukščiai nepažįsta nei vidaus, nei išorės,
nei erdvės, nei daiktų joje –
virš sąvartyno suka ratus iš alkio,
kurį mes vadiname dangumi.
Paukščių alkio mes
nepažįstame. Esame alkani
tik savyje.
Sunaikinimas
Savojo „aš“ fanatikas
užsirašė dažų monogramomis
ant akmens, dulkančio
prie gatvės.
Po daugelio metų
akmuo nusimetė užrašą.
Ne visai. Ką lietus nuplovė,
nudažiusi „aš“,
kurio nepanorau pažinti,
o privalau pažinoti.
Lietus nuplovė užrašą.
Nesijaučiu patenkintas. Žinau,
kad akmuo jau švarus,
bet užsikrėtė nuo mano žvilgsnio,
įsmeigto į tavąjį „aš“.
Kodėl man tai kliudo?
Juk aš-ir-tu – tai tarpžmogiškas
švarus akmuo,
ir tu į jį žiūri, ir aš.
Galėtume taip ir žiūrėti…
Bet per tavo parašą
tai neįmanoma. Dabar
žmogus tik akmuo,
akmuo tik žmogus.
Mėgintuvėlis
bežmogė aparatūra
fotografuoja akmenis
o tarp jų
egzistavimas
bet toje lygumoje
gal tai akmuo ir neakmuo
arba du neakmenys
arba protas ir protas
paskiriems akmenims
žmonės suteikia vardus
vardus iš Žemės
siunčia į Marsą?
kam?
tikriausiai
egzistavimas
pritraukia egzistavimo
įvardžius
todėl
ten
fotografuosime
save
Versta iš: Piotr Matywiecki. Powietrze i czerń. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2009