literatūros žurnalas

Piotr Matywiecki. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

Lenkų poetas, eseistas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, dalyvavo universiteto „Solidarumo“ struktūrų veikloje. Dvylikos poezijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių“ („Od początku“, 1997). Du jo poezijos rinkiniai („Tas debesis sugrįžta“, 2005, ir „Oras ir juoduma“, 2009) buvo nominuoti prestižinei „Nikės“ literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens“ premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poezijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, miestas.

 

 

Objektyvas

 

Norėjau sudaryti
miesto gyvūnų nuotraukų albumą –
balandžių, šunų, kačių, tarakonų, žiurkių,
žvirblių – jų kadaise buvo daug, dabar beveik neliko.
Padaryti taip, kad gyvūnai,
nesuvokiantys savo rūšių
ir net savo egzistavimo – egzistuotų.
Todėl svajojau apie oro nuotraukas,
vienadienių oro gyvūnų –
bet tai būtų ne paukščiai,
jų balsai per daug reiškia.
Apie oro gyvūnus svajojau,
be kūnų, be sielų,
gatvėse ir virš miesto.

Norėjau esaties.

 

 

* * *

 

Tai, kas kambaryje –
ne kokie lobiai. Nėra vertinga.
Ar neįkainojama. Nėra įprasta,
joks daiktas negali būti įprastas.
Tai ne sukristalėję sentimentai.

Tegu beasmenis aprašymas
atpratins mane nuo daiktų
ir išves iš čia, juk noriu būti laisvas.

Tačiau trys tikrovės nepriklauso man,
kambario lobiams ir nelobiams,
jos tokios savaiminės, kad joms visai nerūpi
nei aprašymas, nei jo stoka:

knygos, langas, aš.

Dėl jų pasiliksiu.

 

 

 

Legenda apie nieką

 

Daugelį mėnesių niekas
nelaimėjo didžiojo prizo.
Milijonai atidėti
šios dienos loterijai.

Ir štai kas nutiko,
štai kas pasigirdo iš viso pasaulio televizorių:

Koks keistas, neįtikėtinas nutikimas!
Ištuštėjo loterijos biurai,
niekas neatėjo,
niekas nepaliko nė zloto!

Ar tai buvo gėda dėl nepelnytų turtų,
ar nerimas dėl per geros lemties?

– Niekas, niekas, niekas!

Tik aš
birželio penktą,
laimingą savo gimtadienio dieną,
nusipirkau bilietą ir niekam nežinant
tiesiog pralošiau.

 

 

* *

 

Musė, įsprūdusi pro atvirą kupė langą,
išskrido laukan iš traukinio už tūkstančio kilometrų.
O aš perskaičiau du laikraščius, pramiegojau naktį,
prisinuobodžiavau. Virš papilkusių temstant javų
musė nusipurtė kelionę ir jos erdvę – ir jau tapo
juodu tašku štai čia. O man niekaip nepavyksta
susidėlioti.

 

 

 

Koheletas

 

Nešiosiuos, kad nepavogtų.
O juk ne. Jei nešiosiuos, pastebės ir atims.
Jie manęs nebijo.
Jei nekrutėsiu, būsiu paliktas ramybėje.
Visai ne. Juk jei nekrutėsiu, būsiu perstumtas.
Jie laiko mane daiktu.
Vis dėlto kalbu. Tai aš, o ne koks nors daiktas.
Reikia kalbėti. Tik nemaldausiu.

Švariai
išnešta, ko nereikia.
Liko tai, kas dar labiau nereikalinga.
Pats irgi norėčiau išsinešdinti,
bet net tai, ko po manęs nebūta – irgi nereikalinga.

 

 

 

Prigimtis

 

Iš cementinės šiukšliadėžės
valkata išsitraukė supelijusį sumuštinį
ir švystelėjo atgal.

Privažiavo šiukšlinė,
šiukšlininkas ištraukė iš cemento skylės
metalinį kubilą
ir išvertė viską ant atviros platformos.
Dar vieną kubilą išbėrė iš atminties.

Tos šiukšlės suverstos
po dangumi į atliekų krūvą.

Pirmasis ir paskutinis išpakavimas.

Paukščiai nepažįsta nei vidaus, nei išorės,
nei erdvės, nei daiktų joje –
virš sąvartyno suka ratus iš alkio,
kurį mes vadiname dangumi.

Paukščių alkio mes
nepažįstame. Esame alkani
tik savyje.

 

 

 

Sunaikinimas

 

Savojo „aš“ fanatikas
užsirašė dažų monogramomis
ant akmens, dulkančio
prie gatvės.

Po daugelio metų
akmuo nusimetė užrašą.
Ne visai. Ką lietus nuplovė,
nudažiusi „aš“,
kurio nepanorau pažinti,
o privalau pažinoti.

Lietus nuplovė užrašą.
Nesijaučiu patenkintas. Žinau,
kad akmuo jau švarus,
bet užsikrėtė nuo mano žvilgsnio,
įsmeigto į tavąjį „aš“.

Kodėl man tai kliudo?
Juk aš-ir-tu – tai tarpžmogiškas
švarus akmuo,
ir tu į jį žiūri, ir aš.

Galėtume taip ir žiūrėti…

Bet per tavo parašą
tai neįmanoma. Dabar
žmogus tik akmuo,
akmuo tik žmogus.

 

 

 

Mėgintuvėlis

 

bežmogė aparatūra
fotografuoja akmenis

o tarp jų
egzistavimas

bet toje lygumoje
gal tai akmuo ir neakmuo
arba du neakmenys

arba protas ir protas

paskiriems akmenims
žmonės suteikia vardus

vardus iš Žemės
siunčia į Marsą?

kam?

tikriausiai
egzistavimas
pritraukia egzistavimo
įvardžius

todėl
ten
fotografuosime
save

Versta iš: Piotr Matywiecki. Powietrze i czerń. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2009

Jurij Andruchovyč. Širdžialapė taukė

2011 m. Nr. 2–3 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Viduriniosios kartos ukrainiečių rašytojas Jurijus Andruchovyčius gimė 1960 m. Stanislave (dabar – Ivanofrankivskas). Baigė studijas Lvovo I. Fiodorovo poligrafijos institute.

Serhij Žadan. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė V. Dekšnys / Serhijus Žadanas (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.

Hrycko Čiubaj. Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti

2015 m. Nr. 3 / Iš ukraniečių k. vertė Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais…

Dominika Słowik. Žiemonė

2021 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Dominika Słowik (g. 1988) – lenkų rašytoja, dviejų romanų autorė: „Atlas: Doppelganger“ (2015, nominuota Gdynės literatūros premijai) ir „Žiemonė“ („Zimowla“, 2019, apd. „Polityka“ kultūros pasu).

Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis

2020 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“.

Julia Musakovska. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / Iš ukrainiečių k. vertė Daiva Čepauskaitė ir Vytas Dekšnys / Ukrainiečių poetė, vertėja Julija Musakovska gimė 1982 m. Lvove. 2005 m. Lvovo nacionaliniame universitete baigė tarptautinių santykių studijas.

Marzanna Kielar. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Lenkų poetė Marzanna Kielar gimė 1963 m. Goldapėje, Mozūrų krašte. Varšuvoje baigė filosofijos studijas. Habilituota socialinių mokslų daktarė…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Oksana Lucyšyna. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / klausausi amerikos giesmės jos kalnų keterų ir tunelių skersvėjo jos tylių plentų jos smailiabokštės pietų gotikos jos negyvėlių kūnus aplipusių musių jos juodo vandenyno ir žalios dygios jūros

Mircea Dinescu. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 5–6 / Vertė Vytas Dekšnys / Per tave pasigėręs pavasario raktininkas
pametė raktus.
Menkniekis: krūmokšniai liks atrakinti,
slyvos žiedai per amžius kris ant mūsų.

Taras Prochasko. FM Galicija

2014 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys / Tarasas Prochasko (Тара́с Богда́нович Проха́сько) (g. 1968 m.) – ukrainiečių prozininkas ir eseistas. Lvovo universitete baigė botanikos studijas.

Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys / Eugeniuszas Tkaczyszynas-Dyckis (g. 1962) – lenkų poetas, publicistas, Liublino M. Skłodowskos-Curie universitete baigė lenkų kalbos ir literatūros studijas, gyvena Varšuvoje.