literatūros žurnalas

Dalia Čiočytė. Per biografiją apie tautos istoriją

2013 m. Nr. 5–6

Paulius Vyturys. Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu. – Vilnius: Morkūnas ir Ko, 2012. – 274 p.

Pauliaus Vyturio „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“ – tai autobiografinių atsiminimų knyga apie priešinimąsi sovietinei Lietuvos okupacijai, apie partizaninį karą, apie gulagą. Žmogaus ir tautos egzistenciją sukrėtusi sovietinio genocido patirtis reflektuojama daugelyje atsiminimų knygų, išleistų nuo pat Sajūdžio pradžios: tai Nijolės Sadūnaitės knyga „Gerojo Dievo globoje“ (1989); Albino Bernoto autobiografiniai fragmentai, skirti autoriaus artimiesiems, gimtojo kaimo žmonėms, pokario partizanams „Pro dūmus, deimantais nusėtas“ (1998); „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“ (sudarė Juozas Krakauskas, 1998); Petro Pečeliūno dokumentinė apysaka „Teisybės kaina“ (1998); Arvydo Vilkaičio beletrizuoti memuarai „Gyvensim“ (1999); Jono Žičkaus „Nueitas kelias“ (Kęstučio apygardos partizano atsiminimai, 1999); Algirdo Jėčio „Sutryptos viltys“ (Dainavos apygardos partizanų vado Domininko Jėčio-Ąžuolio sūnaus atsiminimai, 2000); Stefanijos Ladigienės dienoraščiai, atsiminimai, laiškai „Esame: Stefanija Ladigienė“ (sudarė Ema Mikulėnaitė, 2003); Antano Terlecko „Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai 1970– 1986“ (2011) ir kt. Šios knygos (daugumą jų išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras) su ypatingos egzistencinės patirties ir svarios asmenybinės pozicijos įtaiga atveria istorijos tragiką, aktualizuoja egzistencijos prasmės klausimus. Kuo šiame kontekste P. Vyturio balsas yra savitas?

Ryški „Dialogų su Viešpačiu ir Šėtonu“ žymė yra autoriaus siekio suvokti ir interpretuoti genocido patirtį intencionalumas: praeities aiškinimąsi, jos suvokimą autorius įvardija kaip pagrindinį savojo pasakojimo tikslą. Intencija neabejotinai reikšminga: prisiminkime, kad kaip tik patirties interpretaciją Carlas Gustavas Jungas laikė pagrindiniu asmenybės formantu: oponuodamas Sigmundo Freudo determinizmui teigė, kad asmenybę ir jos ateitį lemia ne praeities faktai (ne prigimtis pati savaime, ne patirtis pati savaime), o tai, kaip toji praeitis yra interpretuojama. Aptariamosios knygos autorius praeities suvokimo raktu laiko ypatingą dėmesingumą patirties autentikai. Liudijimo tikslumas traktuojamas kaip pamatinė praeities suvokimo prielaida. Nevartojama eufemizmų nei elipsių, – tai ryškioji knygos stiliaus žymė. Akcentuojama: „Neišvengiamai būtina parodyti visą Tiesą, tuos įvykius tokius, kokie jie buvo, dokumentais ar jų faksimilėmis. Tokie reiškiniai, įvykiai neturi kartotis ir jie nesikartos, jei mes juos parodysime savo palikuonims originaliai tikrus“ (p. 6).

P. Vyturio atsiminimai komponuojami iš autentiškų patirties momentų, derinant du pasakotojo balsus: dabarties ir praeities. Pradedama nuo pat pradžių, nuo radimosi pasaulyje ir jo išvydimo: kaip atrodė vaikystėje matytas žemaitiškas tėviškės peizažas, kokie buvo žmonės. Tėviškė – protėvių paveldėta žemės valda prie Bebirvos / Bebruvos, archetipinis Rojukas su tūkstantmečio ąžuolo kamienu, ženklinančiu žemaičių šventovę. Tautinės bendruomenės mes suvokiamas išcentriškai, pradedant nuo artimiausių aplinkinių žmonių: šeima, artimesnieji ir tolimesnieji kaimynai. Į bendruomenės praeitį žvelgiama giliau nei siekia individualus gyvenimas. Reikšminga, kad žvelgiama labai asmeniškai, pasakojimus apie tautos istoriją suvokiant kaip savajai bendruomenei, saviesiems svarbius pasakojimus. Žemaičių kovų su kryžiuočiais siužetai girdimi iš tėviškės žmonių, matomi įrašyti jos peizaže, – tai pasakojimai apie asmeniškoje tėviškėje, jos konkrečiame peizaže gyvenusius protėvius. Subtiliai ir nuosekliai formuojama gimtosios žemės, tėvynės, – savosios vietos pasaulyje idėja. Literatūrinei teksto kokybei reikšmingi intonaciniai pasakotojo šyptelėjimai: pvz., etimologinė sakmė apie Eržvilkų pilėnus kovų su kryžiuočiais laikais („Eržvilkų pilies gynėjai aptaisė savo eržilą vilkų kailiais ir paleido į kryžeivių žirgų kaimenę, besiganančią Šaltuonos lankose. Žirgai, pajutę vilkus, spruko kas sau“, p. 7) siejama su subtilaus humoro komentaru apie „gudragalvius“ kaimynus eržvilkiškius, sovietinės okupacijos metais sumaniai švietusius savo vaikus.

Efektingi tėvų portretai („Tėvas Jonas“, „Motina Elena“). Įtaigumo ir gyvybės jiems suteikia tai, kad jie kuriami ne iš abstrahuotų apibūdinimų, o iš siužetiškų akcentų, iš dialogų ir situacijų fragmentų. Tėvas Jonas įspūdingai iškyla kaip ūkio „generolas“ (p. 42; 58–61), organizuojantis šeimynos gynybą priešo akivaizdoje, arba kaip filosofas, Rainių tragedijos kontekste išsakantis savuosius tautos istorijos apmąstymus (p. 52–53). Pasakotojo žvilgsnis fiksuoja tėvo elgsenos intenciją: „kad neišnyktų bendruomenės dvasia iš mūsų tarpo“ (p. 53). Elena – šešių sūnų motina, „mažosios valstybėlės“ – šeimos valdovė, be kurios žinios „nė plaukas nuo galvos nė vienam nenukrisdavo“ (p. 145). Jos įsitikinimų ir charakterio tvirtumas vėlgi atskleidžiamas per elgesio fragmentus, pvz., beletrizuotu pasakojimu apie kelionę garlaiviu į Kauną, gabenant siuntinį sūnui į sunkiųjų darbų kalėjimą (p. 171–175).

Autoriui interpretuojant sovietinę tikrovę nužymimas nuovokos apie sovietinį komunizmą radimasis. Vaikiškasis pasakotojo praeities „aš“, slegiamas nežinomybės („kodėl dingsta žmonės, ir būtent tie, o ne kiti“, p. 30), ir formuluoja klausimus apie „nuogą karalių“: kodėl rinkimų rezultatai šimtaprocentiniai, nors daugelis nėjo į rinkimus, kodėl Staliną reikia vadinti draugu („Ieškojau progos paklausti mokytoją, kokia gi draugystė tarp manęs ir Stalino? Nei aš jo, nei jis manęs – nematėme, nebuvome net susitikę. Aš nenorėjau turėti tokių draugų“, p. 31). Per individualią vaiko patirtį atskleidžiama ir dviejų kultūrų – tradicinės krikščioniškosios ir bolševikinės – opozicija. Bolševikiniam žmogaus nužeminimui priešinama apsilankymo klebonijoje scena. Vaiko, motinos atvesto patarnauti šv. Mišioms, sąmonė fiksuoja reikšmingus tradicinės kultūros momentus: „Šeimininkė pateikė pietus, padėjusi ir ties manimi tokius pat indus kaip ir klebonui“; „klebonas kreipėsi į mane kaip į sau lygų“ (p. 34). Vaiko akimis matomas suaugusiųjų sąmonėjimas. Pasakotojo motina, matydama rusų kareivių durtuvų lydimus kinkinius, vežančius „geriausią Vadžgirio mokyklos mokytoją“, „raštingiausių vyrų šeimas“ su vaikais, apstulbsta: „Motina girdėjo šiurpulingus gandus apie trėmimus, bet negalėjo suprasti, kad taip gali elgtis su nekaltomis šeimomis, mažais vaikais. Pasiuntė mane pasižvalgyti, gal pavyks sužinoti tikrąją priežastį“ (p. 36– 37). Polifoninis sakinys: motinos balsas girdimas pasakotojo vaikystės „aš“ ir ironizuojamas pasakotojo dabartyje, netiesiogiai teigiant, kad daug ko – sovietinio komunizmo žiaurumų masto – anuomet nebuvo įmanoma nė įsivaizduoti. Pasakotojo interpretacijoje kinkinio vaizdas tampa groteskine sovietinio smurto metonimija: stebėdamas lėtai judantį kinkinį pasakotojas staiga suvokia, kad tėvas, neva padedantis jį traukti, iš tiesų stabdo: „Bent kelias minutes mokytoja pabus tarp mūsų… Kitaip šios karinės okupacinės mašinos sustabdyti negalėjom“ (p. 37). Tėvo gestas interpretuojamas kaip egzistencialistinės laisvės simbolis: kitaip negalėjome, galėjome tik taip, tačiau – bent taip – vis dėlto galėjome.

Atsiminimuose apie Mordovijos Dubravlagą ryškus Antano Miškinio paveikslas: poetas vaizduojamas kaip autoritetingas gulago universitetų Profesorius, aiškinęs literatūros ir kultūros tradicijos svarbą individualaus poeto kūrybai, komentavęs poetų bendradarbiavimą su okupantais teigdamas, kad tokie poetai turi galimybę nusivalyti „dvasios purvus“ ir vėl būti poetais (p. 256–257).

Per savo šeimos, giminės, tėviškės patirtį autorius pasakoja apie tai, kas sovietmečiu vyko visoje Lietuvoje, apmąstydamas tautos istorijos visumą. Žiūrėjimas į Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvos okupaciją per asmeniškos biografijos prizmę įgauna ambivalentinę prasmę. Viena vertus, tautos genocido kontekstas yra radikaliai persmelkęs knygos autoriaus biografinę sąmonę. Tačiau, kita vertus, papasakota gyvenimo istorija liudija, kad asmeniškas gyvenimas išsipildo nepaisant sociopolitinio konteksto tragizmo. Gal netgi intensyviau išsipildo kaip tik dėl jo (plg. autobiografinį paauglystės atsiminimų komentarą: „Pasaulio galiūnų grumtynės po mūsų Tėvynės padange, jų kariški batai trempė ne tik tėviškės žemę, bet ir mūsų sielas, todėl mes brendome sparčiau, ne pagal amžiaus metus“, p. 76). Skeldėjančio pasaulio, mačerniškųjų „dūžtančių formų“ erdvėje pasakojama autobiografinė meilės ir santuokos istorija, kurią autentiškai ženklina fotografinės laiškų faksimilės, suteikiančios knygai modernaus literatūrinio koliažo pavidalą.

Provokuojantis knygos viršelis formuoja demoniško pokerio aliuziją (dailininkė Dalia Dubonienė). Folklorinę velnio lošėjo figūrą moderniai aktualizuoja ne vienas dabarties kultūros tekstas. Pauliaus Vyturio atsiminimų knyga „Dialogai su Viešpačiu ir Šėtonu“, sovietinius tardymus interpretuodama metafizinio demoniškumo plotmėje, formuoja įtaigią jų grasumo žmogaus dvasinei būsenai prasmę.

Gintarė Bernotienė. Tikrovės įtrūkių užglostymas

2024 m. Nr. 10 / Ramutė Skučaitė. Akimirksniui užteks. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 128 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Eugenijus Žmuida. Žvilgsnis anapus sąmonės

2024 m. Nr. 10 / Alvydas Šlepikas. Namas anapus upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 100 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Regimantas Tamošaitis. Tuštumos vėjas

2024 m. Nr. 8–9 / Jonas Liniauskas. Vėjo akys: eilėraščiai. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Julius Keleras. Dzūkas Gedimino prospekte

2024 m. Nr. 8–9 / Česlovas Skaržinskas. Prospektas. – Utena: Kamonada, 2024. – 98 p. Knygos dailininkė – Sandra Karužytė.

Ieva Rudžianskaitė. Mirties pasaka

2024 m. Nr. 7 / Simonas Bernotas. Pasakų parkas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ramutė Dragenytė. Kai eilėraštis lyg mažytė nelaimė

2024 m. Nr. 7 / Julius Keleras. Atvirom akim. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 272 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Regimantas Tamošaitis. Klaipėdos krašto išminties knyga

2024 m. Nr. 5–6 / Nijolė Marytė Šerniūtė. Vilkų Kampo Eliza. – Vilnius: Slinktys, 2023. – 227 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eglė Ambrožaitė. Intelektualumo ir absurdo arabeska

2024 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau. – Vilnius: Alma littera, 2024. – 240 p. Knygos dailininkas – Liudas Parulskis

Vytautas Martinkus. Laikinoji sostinė po amžina (?) literatūros saule

2024 m. Nr. 4 / Arvydas Juozaitis. Kauno saulė: miesto epas. 2-oji knyga. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2023. – 480 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.