Vilija Janušauskienė. Ištikimybės knyga

2026 m. Nr. 3

Darija Pūtvienė. Ištrėmimas. Sudarė Giedrė Daniliauskaitė-Dapkevičienė, Viktorija Daniliauskaitė, Julija Pūtvytė-Benediktavičienė, Stasys Pūtvis. – Vilnius: Utenos Indra, 2025. – 239 p.

Laiko žemiškieji matai – sąlygiški žmogiškieji susitarimai. Darijos Pūtvienės (1901–1996) atsiminimai apie jos ir vaikų – Sandros, Julijos ir Rimanto – tremtį penkiolikai metų (1941–1956) prie Laptevų jūros buvo jos užrašyti 1956–1960 m., sugrįžus į gimtąją Lietuvą. Išspausdinti po šešiasdešimt penkerių metų jos vaikaičių iniciatyva bei jų ir jų artimųjų lėšomis. Knygos viršelyje ir skyrių jungtyse – vaikaitės Viktorijos Daniliauskaitės grafikos kūrinio „Nutolimas“ fragmentai, galintys praplėsti knygos skaitytojų suvokimo laikus (amžinybės link) ir akiračius (vertybinių nuojautų link) bei atveriantys erdves apmąstymams.

Laikas suteikia mums, gyvenantiesiems ar / ir išėjusiesiems, galimybių nutolti ir / ar priartėti – sąmoningai, pasąmoningai, nesąmoningai. Šioje knygoje aprašomų įvykių priežastis – 1940–1941 m. sovietų okupacinės valdžios įvykdytos Lietuvos gyventojų represijos. Todėl Pūtvių šeimos išgyvenimo tremtyje istorija tampa dar vienu istoriniu sovietinių nusikaltimų dokumentu, liudijančiu skaudžią XX a. katastrofų praeitį ir skatinančiu permąstyti tuos įvykius XXI a. katastrofų ir / ar jų grėsmių kontekste. Aktuali šiuolaikiniams skaitytojams ši knyga gali būti ir kitais aspektais – pasąmoningais tremtinio archetipo, lietuvių tremties literatūros atminčių, savųjų patirčių rezonansais bei nesąmoningais bendražmogiškųjų vertybių atpažinimo / patvirtinimo virpesiais.

Ištikimybė – tokį pasiūlyčiau šios knygos esminio leitmotyvo sprendinį – kaip svarbią ir aktualizuotiną šiandienos žmogiškųjų, tautinių, tarptautinių, ekologinių, kosmologinių santykių problemą, stygių, ilgesį, būtinybę, reikiamybę, siekiamybę. Ši senobinė idėja nedeklaruojama tiesiogiai moraliniais postulatais ar retorinėmis figūromis. Ji tarytum sklinda iš belaikės Amžinybės vertybinės erdvės, esančios už teksto, gal dieviškos valios, inspiruojančios tekstą, – giliau, aukščiau, daugiau, labiau – per teksto žodžius – tarpininkus tarp Lietuvos tremtinių kartų ir šiuolaikinių modernių ar postmodernių žmonių – esamų ir galimų šio teksto skaitytojų, tikėtina, surasiančių ir kitų, kitokių – savitų šios knygos iššifravimo kodų ir prasminių sprendinių. Pasidalinsiu savąja šios knygos žodžių perskaitymo vizija / versija.

Ištikimybė sutuoktiniui – vyrui, gyvam ar mirusiam, toks pasirinkimas / jausena / likimas sietinas su tradicine romantinės santuokos iš meilės, nevaržomos nei laiko, nei erdvės, nei mirties ribų, samprata. Būtent tokia besąlygiška abiejų sutuoktinių – knygos autorės Darijos Zobovaitės-Pūtvienės ir jos vyro Stasio Pūtvio (1898–1942), trečios kartos tremtinio, – meile pagrįsta visa knyga. Jos dedikacijoje užrašyta: „Skiriu Stasio Pūtvio, savo vyro, atminimui.“ Jis, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio ir Lietuvos šaulių moterų sąjungos garbės pirmininkės Emilijos Gruzdytės-Putvinskienės vyriausias sūnus, Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris, Halės universiteto absolventas agronomas, pažangus ūkininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, atsistatydinęs iš ministrų kabineto (nepritarė 1938 m. lenkų ultimatumo priėmimui), buvo bolševikų 1940 m. liepos mėn. suimtas, įkalintas Šiaulių kalėjime, išvežtas į Rusiją, kur Gorkio kalėjime 1942 m. mirė. Žmonos atsiminimuose jų ryšys aprašomas kaip betarpiška abipusės dvasinės bendrystės jausena (mintimis, sapnais, atsiminimais), nepriklausoma nuo išorinių atskyrimo aplinkybių. Skaudžios suėmimo akimirkos lieka amžiams įsismelkusios: „Įsiveržiau pas juos, kalbėti buvo neįmanoma, mūsų žvilgsniai su Stasiu susitiko. To momento aš neužmiršiu amžinai. Išvežė… sunku aprašyti tą chaosą minčių, jausmų, skausmo ir pykčio“ (p. 14). Iš Šiaulių kalėjimo rašytame vyro laiške – jo atsidavimo ir ištikimybės žmonai patvirtinimas: „Brangiausioji Dasik! <…> Esu sveikas ir tvirtas. Tiktai Tavo Stasys.“ Tai buvo pirmas jo laiškas ir paskutinis…“ (p. 18). Paskui, kaip ir daugumai Lietuvoje suimtų vyrų, – išvežimas į Rusijos kalėjimus ir mirtis. S. Putvinskio šeima po mažiau nei metų – 1941 m. birželio 14 d. – irgi išvežama iš Lietuvos.
Mintys apie vyrą ir tėvą lydi juos nuolatos, su jais keliauja ir jo kostiumas (sklido gandai, kad galbūt šeimos galės susijungti, deja), o ryšys su juo – tarytum stebuklinėse pasakose ar mituose – tęsėsi kalbose, mintyse, regėjimuose: „Bendromis jėgomis ieškojom kokių nors būdų sužinoti apie savo vyrus. Sklido gandai apie tai, kur jie randasi, bet tikros žinios neateidavo. Savaime buvo sukuriamos tiesiog pasakos, kartais iki nesąmonių. Taip dar kelionėj ėmė kalbėti, kad susitiksim su savo vyrais, ėmė kurtis vaizdai, kad mus išrikiuoja viena linija, o priešais mus – vyrus, ir kiekvienas sugrįžta prie savosios. Mane net baimė apimdavo, o kas bus, jeigu aš Stasio nepažinsiu?..“ (p. 55). Sujungia artimuosius ir sapnai: „Kadangi žinių nebuvo, tai didelę reikšmę teikdavom sapnams, atrodydavo, kad jie kažką mums pranašauja… Rimantukas vieną naktį susapnavo gavęs iš Tėvo telegramą: „Būk tikras mano sūnus!“ (p. 64). Aplinkinių požiūris į lietuves moteris tremtines buvo pragmatiškas ir ciniškas: „Jisai (inžinierius) vadindavo mane madona ir daug kartų prašydavo parduoti jam mano sutuoktuvinį žiedą. Aš priešinaus, sakiau, kad jį parduosiu tik pačiu paskutiniu atveju, jeigu jau kitos išeities nebūtų, nes tai yra brangiausia ir paskutinė daiktinė vyro atmintis. / – Ir ko esi taip ištikima savo vyrui? Vis vien jo nebėra tarp gyvųjų, – tvirtino jisai. / Jisai pats, buvęs kalėjime, buvo gana žiaurus mums…“ (p. 122). Vis dėlto žinios apie vyrų mirtis tremtines žmonas pasiekdavo – ir tai buvo žiauriausios akistatos su realybe: „Mes, našlės, skyrėmės tik tuo: „Ta jau žino, kad vyras miręs, ta dar nežino. <…> Mūsų, našlių, skaičius augo sparčiai. Dažnai kildavo ginčai: ar geriau žinoti, kad vyro nebėra, ar geriau nežinoti. Visuomet buvau šalininkė to, kad geriau žinoti teisybę, kad dar turėtum galimybę surasti jo draugų, iš kurių galima daug ką sužinoti“ (p. 150–156). Kai toji nelemta žinia apie vyro mirtį pasiekė Dariją, atrodė jai, kad ir dangus, ir žvaigždės gedi drauge. Šie aprašymai – vieni įspūdingiausių knygos puslapių, kuriuose žodžiais tarsi kuriami čiurlioniškos pajautos vaizdai: „Dangus, kuris Šiaurėj atrodė esąs labai arti, – tą vakarą ypač priartėjo, jautėsi visai žemai. Žvaigždės atrodė tokios artimos, „savos būtybės, nesvetimos“, mes nebuvom galutinai apleistos, mus gaubė ir globojo Visata, mus ramino ir stiprino žvaigždės, daug žvaigždžių, gal šimtai, gal tūkstančiai…“ (p. 150). Bet jų – abiejų mylimųjų – gyvenimas nesibaigė, nes ji turėjo gyventi už juos abu – dėl vaikų.

Motinos ištikimybė vaikams – šis lietuvių tautosakos ir literatūros tradicinis motyvas „Ištrėmimo“ knygoje ir plėtojamas tiesiogiai tekste, ir įtaigiai atsiskleidžia skaitomo bei permąstomo teksto potekstėse. Kodėl Šiaurinės Mirties Ledo šalyje vis dėlto išliko gyva pasakotoja ir visi trys jos vaikai? Kodėl šią knygą skaitant ir ypač perskaičius norisi ją pavadinti ne Mirties, bet Gyvenimo knyga? Kuo ji išsiskiria iš kitų tremties atsiminimų knygų? Manyčiau, išskirtine D. Pūtvienės valia gyventi dėl savo vaikų – bet kokiomis sąlygomis – gyventi ir išgyventi. Pavėžupis–Bubiai–Šiauliai–Altajaus kraštas (Ongudajus), Angaros upė–Zajerskas–Ust-Kutas–Lenos upė–Laptevų jūra–Mys Mastachas (iškyšulyje)–Bykov Mys–Kisiūras–Jakutskas – motinos ir vaikų žemiškosios tremties geografija, virš kurios – kaip lietuvių tautosakoje – skriaudžiamuosius ginančios ir palaikančios Visatos galios. Iš jų atsako sulaukiama ir žinios apie vyro mirtį akivaizdoje: „Virš mūsų viešpatavo Visata ir prabilo į mus: ji mums priminė, kad jeigu mūsų asmeniškos laimės užgeso, tai liko mums motinystė su jos laime ir pareiga. Taip žvaigždės degė, virpėjo ir kalbėjo į mus, kad liekame dar motinos“ (p. 150). Meilė ir ištikimybė eina greta, o gal kiekviena yra kitos sudedamoji dalis? Ši knyga galėtų inspiruoti būtent tokį suvokimą, tokią stiprinančią mintį – kaip išsigelbėjimą nuo katastrofų realybės. Anksčiau, tada, dabar, visada?

Galvojimas apie savo vaikus, atsakomybės už juos prisiėmimas bet kokiomis sąlygomis – tai svarbiausia motinos pareiga žemėje. Apie juos D. Pūtvienė mąsto nuolat: „Kas yra mumyse, ypač kas yra pasiekta vaikuose gero – tai neturėtų žūti, nežiūrint nė į kokias „makalynes“, kuriose teks klampoti…“ (p. 82). Atsakomybė už juos sulaiko nuo neapmąstytų poelgių (pavyzdžiui, nuo atsako į viršininko žodžius „Na ir dvėskit čia kaip šunys – tam čia jūs ir atvežti…“), galinčių pakenkti jų būviui. Savo susitvardymą pagrindžia lietuvių senovės etniniais draudimais: „Mane išgelbėjo vaikai, ir per baltą, baltą tundrą, užlietą milžiniško mėnulio, skubu į savo vietą jurtoj. Beeinant taip aiškiai prisiminė tas laikas, kai maitindavau tuos savo vaikus. Būdavo, supyksti, susierzini ir jau, rodos, leisi sau pasiduoti blogiems jausmams… staiga viskas atslūgdavo: pyktis išnykdavo kaip nebuvęs, nes prisimenu, kad esu motina, maitinu savo kūdikį savo pienu ir jam tas gali pakenkti, tas nesusivaldymas… Ir šį kartą mintis apie vaikus sulaikė mane nuo galutinio įtūžimo…“ (p. 118–119).

Pasakojama apie nerimą laukiant sugrįžtančių vaikų – iš darbų, iš mokslų, po ligų: „Ir vaikštau pakrante visą tą dieną, sėdžiu ant kranto ir vis laukiu… laukiu, kada pasirodys tas taškelis. O bangos vis muša į krantą, liūdni, siaubingi garsai tame bangų ūžesy, o mano širdis taip kupina baimės, lūkesčio, mintys šokinėja nuo nevilties prie susitikimo džiaugsmo, ir vėl bijai, vėl drebi ir vis žiūri ir žiūri į tą neramų šaltą tolį. <…> Norisi čia jų sulaukti, pamatyti pačiai pirmai, pačiai atvesti į šilimą, į namus“ (p. 148). Atsimenama ir graužatis dėl vaikų išsilavinimo, dėl jų išlikimo gyviems tremtyje: „Mane imdavo tiesiog neviltis ir siaubas: kas gi laukia vaikų, jie negauna jokio mokslo, jokio tolesnio išsilavinimo? Ta jūra galutinai smaugė, slėgė, šniokščia sau ir tik putoja, plauna ir paplauna iškyšulio krantus, tie krantai nubyra, žemės plotas vis mažėja, jau pora jurtų, kurios buvo pastatytos prie kranto, ėmė griūti ir jas visai panaikino. Negi ir mes taip subyrėsim? Baisu… Ant kalno vis didėjo kryžių skaičius, vis auga skaičius tokių vietų, kur tremtinys rado paskutinę poilsio vietą. Žmonių psichika iro, buvo pora atsitikimų, kad jie išprotėdavo, kai kurie laikinai, kiti – visiškai. Tai kas gi toliau?.. Kas?..“ (p. 212). Kas? Vaikų atsakas mamai buvo irgi didelė meilė, ištikimybė, pastangos dirbti, mokytis, gyventi. Knygoje – tremtyje rašyti autorės vaikų nuoširdūs laiškai mamai, dukrų eilėraščiai. O štai kaip mamą atmena jos sūnus Rimantas Pūtvis savo prisiminimų knygoje „Vaikystė baigėsi anksti“ (2013, 2019): „Kelionė neilga, kateris be baržos, plaukia žymiai greičiau. Ir štai pasirodė Bykovo iškyšulys, šį kartą labai jau patrauklus. Vis dėlto čia kad ir labai menki namai, o tuose namuose yra mama“ (p. 92). Buvo dar ir daugiau kelrodžių žvaigždelių – išlikimo vilčių – svetimoje speigo šalyje.

Ištikimybė Tėvynei Lietuvai – šios knygos autorės, jos šeimos ir daugybės Lietuvos tremtinių meilės gimtinei patvirtinimas, raiška bei pagrindinis gyvybės ir stiprybės palaikymo išteklius. Išvarymas iš jos jaučiamas kaip didžiausia neteisybė, susiejanti visų laikų visus Lietuvos tremtinius tomis pačiomis tradicijomis: „Nubėgau už sodelio prie rugių lauko, prikasiau saują žemelės, surišau į nosinaitę, kuri jau visai šlapia nuo ašarų, ir įsikišau į kišenę… „Taip darydavo tie, kuriuos vydavo iš savo žemės“, – pagalvojau… „Nejaugi ir mane veja iš savo žemės?!“ Taip, mane vijo iš tos žemės, kurioj gimiau, kurioj užaugau, kurią taip mylėjau, kuriai visą savo gyvenimą vien gero linkėjau. Mane vijo… žiauriai vijo. Tai buvo 1941 m. vasarą, birželio mėn.“ (p. 25). Šis vejamų beteisių žmonių likimo motyvas atsikartoja ir laiške motinai Tatjanai Molas-Zobovienei: „Mama, iš tiesų būti visų vejamais – tai yra baisu“ (p. 220). Vis dėlto tada, Lietuvoje, neieškota būdų ištrūkti: „Kodėl neapsisaugojom? Bet atsakymo nebuvo, tam jau per vėlu. O antra vertus, buvo kartais galvota šį tą paveikti, apeiti įvykius, kurių ratas vis siaurėjo, ir jautėsi to rato varžtai kaskart arčiau. Kiti ruošėsi repatrijuoti. Pabėgimas savo valia iš Tėvynės atrodė mums absurdiškas. Buvo kažkoks įsitikinimas – likti ir pakelti visus vargus, kuriuos Tėvynė kels“ (p. 15). Taigi savosios šeimos dalia buvo sąmoningai susieta su Tėvynės likimu.

Tremtyje Tėvynės regėjimai iškilo kaip kontrastas tremties aplinkai: „Ach! Ta Lietuva! Kokia tolima ji liko, buvęs gyvenimas atrodė kažkokia pasaka, o dabartinė aplinka buvo svetima, nesuprantama“ (p. 56). Gimtosios šalies ir artimųjų ilgesys tapo jų kasdiene jausena: „O mūsų mintys vis skrido Lietuvos link, vis galvojom ir kalbėjom apie Tėvynę ir tuos, kuriuos palikome, apie kuriuos nieko nieko nežinojom“ (p. 64). Tėvynę primindavo ir iš namų pasiimti daiktai, tarp kurių buvo ir šveicariškas laikrodis, ryte pakeldavęs visus palapinės gyventojus į darbus, vėliau, prapjovus brezentą, pavogtas: „Iš Lietuvos vežiausi didelį Stasio šeimos atmintinį laikrodį su monograma A. P. (laikrodis priklausė Adomui Pliateriui, V. Putvinskio motinos Idalijos Pliateraitės tėvui). Tai buvo labai didelis kišeninis laikrodis, trimis auksiniais dangteliais, viename iš jų buvo išgraviruotos stirnų ir elnių figūros, Šveicarijos firmos, prisukamas rakteliu. Tereikėjo paspausti mažą spyruoklę ir išgirsti mušant valandas ir valandų ketvirčius. Skambėjimas buvo labai švelnus, tai buvo tikra muzika… <…> Tai buvo mums „garsai iš Tėvynės“ (p. 99). Taigi meilė Tėvynei – ir nelaisvės sąlygomis – palaikė jų gyvastį: „Tik meilė Tau, Lietuva brangi, niekaip niekas nenuslopino, neužmušė, bet, priešingai, tą liepsną didis ilgesys tik kurstė ir palaikė…“ (p. 9). Ir jie išliko gyvi, sugrįžo į Tėvynę: „Beviltiškas dalykas įsikūnijo – atsidūriau Lietuvoje. Bet baisu pagalvoti, kiek daug liko neišsipildžiusių svajonių, kiek daug manęs „apmirė“ per tuos metus!“ (p. 9). Jau keliantis į Jakutską atrodę, jog tarsi iš „nebūties“ grįžtama į gyvenimą…

Ištikimybė lietuvybei – ši knyga patvirtina ir tęsia garbingas Putvinskių-Pūtvių šeimos tradicijas sąmoningai rinktis šeimos kalbą siejant ją su gimtąja tėvų žeme, jos tautos papročiais ir šios tautos kalba – taigi Lietuvos žeme, lietuvių tautos papročiais, lietuvių kalba. Toks šeimos apsisprendimas XIX a. pabaigoje, prieš gimstant pirmajam sūnui Stasiui, tapusiam Darijos vyru, aprašytas E. Gruzdytės-Putvinskienės (1876–1942), D. Pūtvienės anytos, knygoje „Atsiminimai“ (1995): „Tarp kitų klausimų iškilo ir mūsų tautybės klausimas. Kas mes esame? Kalbame lenkiškai, bet juk gyvename Lietuvoje! Kodėl žemės artojai kalba lietuviškai, o mes – lenkiškai? <…> Galvojome šiaip ir taip, daug buvo ginčų ir kalbų, bet galų gale supratom, jog reikia mums mokytis skaityti ir kalbėti lietuviškai. <…> Sulaukę 1898 metų gegužės mėnesio, nuvažiavome į Mintaują. Ten palaidota jo motina. Valdas norėjo su manimi ją aplankyti, parodyti man vietą, kur tyloje ir amžiname ramume ilsisi jos kūnas. Juk ji sugebėjo Valdui įskiepyti tą demokratizmą ir Tėvynės meilės jausmą, nors namų kalba buvo lenkų. Vladas prisiminė vieną jos pasakymą, girdėtą dar vaikystėje: „Teisybę pasakius, mes, inteligentai, turėtume kalbėti lietuviškai, nes gyvename Lietuvoje“ (p. 20–24). Darija, augusi Lietuvos rusų šeimoje, sąmoningai laiko save lietuvaite ir tremties sąlygomis tai ypač pabrėžia: „Aš, aišku, visuomet pasisakydavau esanti lietuvaitė, bet vietiniai žmonės pastebėdavo, kad rusiškai kalbu geriau už kitus. Tas pats Maksimas vieną kartą užklausė, kodėl aš taip gerai rusiškai kalbu, ir pritarė, kad kita rusė nemokės taip taisyklingai pasakyti kaip aš. Na, aiškinti jam visus „kodėl“ ir „kokiu būdu“ aš nemaniau esant reikalinga…“ (p. 63). Tik tiek – paprasta ir aišku, kodėl.

Ištikimybė bendražmogiškoms vertybėms – ši knyga skirta Gyvenimui ir išgyvenimui – gyvenimui tarp žmonių – net ir tremtyje, todėl joje – daugybė pasakojimų apie žmones, kurie palaikė pagarba, suteikė pagalbą autorei ir jos šeimai. Iš pradžių Lietuvoje: „Kai važiavom plentu, sutikom mokytoją Baltrušaitį. Jisai su pagarba sustojo, be žodžių pasisveikino, ir jo elgesy pajutau gilią užuojautą, kurią labai įvertinau“ (p. 22). Tremtyje padėdavo daugybė savų lietuvių: „Esu ir būsiu jai (Bronei Pliupienei) visą gyvenimą dėkinga už tą globą…“ (p. 107). Padėdavo vieni kitiems: „<…> Tumusienė, kuri greitu laiku turėjo gimdyti, tokia graži, šviesiaplaukė, mėlynakė, savo trijų mažų dukrelių apsupta. Iškilminga, liūdna, rimta, ji sėdėjo vežime. Visi kiek galėdami ją globojom…“ (p. 49). Autorei įsiminė vienas įvykis, kai per didelę pūgą ji pametė pirštinę, o jaunas rusų tautybės vaikinas ją sugrąžino: „Na, o širdį džiugino kažkokia vidinė šiluma, kurią suteikė man to jauno vaikino elgesys toj šaltoj, beribėje, niūrioj tundroj“ (p. 116). Vis dėlto jie buvo tremtiniai: „Taip, tremtinė. Dažnai tą žodį girdime iš vietinių žmonių lūpų, juk jie mus tiesiog taip ir vadina… na, kartais girdi tą žodį tariant lyg su pagieža, neapykanta, bet dažnai ir su užuojauta“ (p. 74). Išgirsti ne tik save, bet ir kitus, mokėti iškęsti pažeminimus parduodant ar mainant savo asmeninius daiktus į maisto produktus buvo išgyvenimo tomis sąlygomis būtinybė: „Pati gi sau kartojau: „Kentėk, kentėk, tau reikia produktų, tau reikia gyventi. Tai džiaukis, kad turi galimybę įsigyti tai, kas reikalinga gyvybei išlaikyti“ (p. 7ė). Išgyventi, kad sugrįžtų į Tėvynę.

Ištikimybė demokratiškumui – skaitant šiuos tremties atsiminimus ir knygos leidėjų pabaigoje pateiktus autorės, jos vyro ir vaikų biografijos faktus, krinta į akis, kad neįvardijami šios šeimos luominės priklausomybės, prestižinio pripažinimo titulai. Tai vėlgi turbūt šios giminės sąmoningo apsisprendimo gerbtinas aktas. Pati autorė, sovietų valdžios iškeldinta iš savo namų Lietuvoje, nesibodi jokių darbų, nerimauja dėl jų praradimo: „Ėjau į savo naują tarnybą – į Bubių kooperatyvo raštinę ir džiaugiausi tuo labai, nors uždarbis buvo nedidelis, bet vis dėlto… <…> Ir pagaliau paaiškėjo: mane atleido iš darbo, liepė atsiskaityti su manim… Pasidarė dar labiau neaišku ir neramu“ (p. 24–25). Dirba visus jai skiriamus darbus ir Ongudajuje, Altajaus krašte: „Darbas iš pat pradžių buvo prie statybos. Kasėm ravus pamatams kažkokiam namui, paskui maišėm kalkes“ (p. 53). Dirbo siuvykloje kartu su vyresnėle dukra Sandra: „Nėrėm kilpas, paskui mane pervedė prie vyriškų kareiviškų kelnių ir viršutinių „gimnastiorkų“ siuvimo“ (p. 80). Karjerą padarė tik vietos mokykloje – iš valytojos buvo pakelta į raštininkes, tačiau greitai dėl savo tremtinės statuso buvo atleista. O šiaurėje – žuvų sūdymas ceche, darbai „prie mūrininko“, paskui – jau švaresni – ligoninėje.

Išgyventi tomis sąlygomis padėjo ne tik praktinis realizmas, bet ir literatūros pamokos: „Tas žoleles renkant man taip gyvai prisimindavo, kad vaikystėj per dailyraščio pamoką teko rašyti tokį sakinį: „Ne velika beda, kol virasla lebeda“ (nedidelė bėda, iki išaugo balanda). Ir, pasirodo, teisybė: „lebeda“ gelbėjo ir maitino!.. Prie tų žolių pridėdavom švento Petro raktų žiedų, tie mums sriuboj atrodydavo kaip morkos. Bet kas tų žiedų daug suvartodavo, imdavo sirgti širdimi, tai teko sumažinti jų vartojimą“ (p. 54). Skurdi realybė kartais pakvipdavo kulinarine poezija: „Paskui skusdama bulves, lupenas švariai nuplovus, prisidžiovinau, supyliau į maišelį, o atsidūrus šiaurėj, kur apie bulves teko visiems užmiršti, įdėdavau saujelę į viralą, ir visi džiaugėmės maloniu bulvių prieskoniu“ (p. 75). Šiaurėje – daugybė žuvų „įsigijimo“ bei jų ir savojo žmogiškumo „apdorojimo“ istorijų…

Putvinskių-Pūtvių giminės lygiavertiško bendravimo su visų tautybių, luomų ar pareigybių žmonėmis nuostatos, susiformavusios Lietuvoje, garbingai tęsiamos ir tremtyje. Aplinkiniams kai kurie „apsivertimai“ atrodo lyg anekdotai: „Viktoras net šposino: „Ar aš, girdi, Lietuvoj betarnaudamas, galvojau, kad samdysiu ministerio sūnų ir mokėsiu jam 5 rublius?“ (už malkų rinkimą ir kūrenimą)“ (p. 105). Vienąsyk savo kilmingą praeitį su humoru prisiminė ir pati atsiminimų autorė: „Rankos kentėdavo beliečiant sušalusius daiktus. Na, tai ir griebdavaus pirštinių, o jos tokios didelės, „nezgrebnos“, vatinės, tai ir pasijuokavau sakydama vaikams: „Na, gyvenime mažai kas pasikeitė: mano protėviams ar seneliams liokajai paduodavo valgį su baltomis pirštinėmis, aš irgi naudojuosi pirštinėmis, jums tiekdama valgį.“ (Galiu pastebėti, kad pas mano tėvus Bubiuose liokajų nebuvo, tuo labiau su pirštinėmis.)“ (p. 174–175). Galėtume numanyti, kad ir humoras buvo viena iš svarbiųjų išgyvenimo sąlygų.

Ištikimybė humorui – šios šeimos tremties gyvenimą, išgyvenimą ir knygos tekstą jungianti grandis. Ypač įsiminė vienas tragikomiškas epizodas – atsiminimų autorės apmąstymai atsisėdus ant tvoros Altajaus krašte: „Reikia pasakyti, kad tikrai verkti retai verkiau, turbūt nebuvo laiko, o gal per daug suakmenėjau. Bet vieną kartą ėjau vandens parsinešti iš šulinio, kuris buvo gana toli, kitoj sodyboj. Norint tenai patekti, reikėjo perlipti savotiškais laiptukais per tvorą. Bendrai tvorų ten buvo labai daug visur pritverta ir perėjimai padaryti. Užsilipau ant tvoros, atsisėdau ir ūmiai baisiai stipriai supratau, ko aš netekau, kiek mes su vaikais esam nuskriausti!!! Apėmė baisi neviltis, liūdesys, skausmas, ašaros pasipylė kaip dar niekad, sėdėjau ir verkiau… Bet ką daryti? Kiek galima taip sėdėti ir verkti?.. Perlipau žemyn, susirinkau kibirus ir toliau tęsiau savo kelionę“ (p. 57). Tokie ir panašūs humoristiniai pastebėjimai knygoje – tarsi dar vienas jų gyvasties tremtyje eliksyras. Tarkim, laukiamo karavano aprašymas: „Ir štai iš tikro vieną popietę atvyko toks karavanas. Buvo nuostabu, atrodė lyg kokio geografijos vadovėlio iliustracija… Karavanas buvo labai didelis, kupranugariai smarkiai apkrauti, ėjo pamažu, iškilmingai, jų akys atrodė tokios protingos, rimtos, jų gi vadovų išvaizda buvo visai laukinė“ (p. 66). Šmaikštus pakomentavimas apie „litovkes“: „Litovki“ yra kieme… Niekas iš mūsiškių nežinojo, kad Altajaus krašte dalgis vadinamas „litovka“ (p. 78), arba apie pirktus batams taisyti „gvozdikus“ (vinutes) ir iš maišelio pabirusius prieskoninius gvazdikėlius (p. 88). Taigi įžvelgti paradoksus mirties plynėse… ir nusijuokti – ne tik vyriškoji / sruogiškoji lietuvių literatūros tradicija.

Ištikimybė Gamtai – šis motyvas dažniausiai randasi šalia pasakotojos jausmų tarsi tautosakiniuose kūriniuose – kaip pati būtiniausia žmogaus esaties / gyvasties sąlyga. Tėvynės praradimas aprašomas kaip gamtos ir žmogaus gyvenimo tradicinės paralelės sugriovimas: „O aplinkui gamta ruošėsi pavasariui, žiema jau buvo nugalėta, paukščiai grįžę suko lizdus, žolė ėmė augti, medžiai sprogti, obelys žydėti. Mano gi lizdas liko išdraskytas, reikėjo pradėti gyventi kažkaip visai kitaip, visai kitaip“ (p. 2). Vis dėlto net ir tremtyje žmogų palaiko, sustiprina gamtos grožis: „Didžiausias stebuklas, kurį teko tenai matyti, – tai šiaurės pašvaistė. <…> Vieną kartą vaizdas buvo iš tikro stebuklingas: dangus degė, lyg virto ištisa liepsna su įvairiais atspalviais, atrodė, kad tikra ugnis užsiliepsnojo virš žemės, net baisu buvo! Atrodė, kad ta nepaprasta milžiniška ugnis tuoj praris visą žemę. Stovėjom išbėgę iš jurtos kaip užburti, tuo momentu užmiršome viską“ (p. 119). Dangaus skliauto begalybė tarytum sugrąžina į mitinius laikus ir suteikia stiprybės žemės būtybėms: „Žvaigždės ne tik mirgėjo, ne tik virpėjo danguje, bet ir kalbėjo tarp savęs, o aš tik klausiausi jų kalbos, ir tai suteikdavo man jėgų“ (p. 172); „Mums atrodė svarbu kaip nors iškentėti iki vasario vidurio, tuokart saulės susilaukę, gal sustiprėsim… Ir pagaliau grįžo taip laukta diena: mes išvydom vėl saulę! <…> Ir tuokart pasidarė aišku, kad gilioj senovėj žmonės galėjo tame reiškiny matyti kažką antgamtiška, galėjo jai melstis, dievinti ją“ (p. 129). Tokią jauseną atkartoja ir autorės sūnus Rimantas, rašydamas apie savo patirtis tremtyje: „Aš atmenu, kaip Arktyje po trijų mėnesių pertraukos pasirodžius saulei sutikau visai nepažįstamą jakutą, kuris, užuot pasisveikinęs, pasakė „matei saulę“, ir jo visas veidas švietė kaip ta ilgai laukta saulė, o ten saulės pasirodymas ir reiškia, kad ateina pavasaris. Taigi su pavasariu ateina kažkoks gerumas, tik reikia tai pajusti tiesiog savo vidumi“ („Vaikystė baigėsi anksti“, p. 389). Gamta sujungia visų tautybių žmones būti žmonėmis ir gyventi. Ir ne tik gamta, tai gali ir knygos.

Ar gali D. Pūtvienės knyga „Ištrėmimas“ stiprinti šiandieninę Lietuvą? Manyčiau, kad taip, nes jos autorę skirčiau prie Lietuvos didžiamoterų (kas jas inventorizuos?), o jos knygą – į lietuvių dvasinio paveldo lobyną. Apie tokias moteris – Lietuvos patriotes – kalbėjo knygos autorės vyro tėvas V. Putvinskis: „Kol neturėsime Lietuvoje moterų patriočių, tol nebus tikra tautos nepriklausomybė, nes tik sąmoninga moteris patriotė gali įskiepyti savo tautos jaunimui meilę ir pasiryžimą ginti savo tėvynę nuo kiekvieno jai gresiančio pavojaus, tiek fizinio, tiek moralinio“ (E. Gruzdytė-Putvinskienė, „Atsiminimai“, p. 79). „Ištrėmimo“ knyga liudija, kad tarp tokių Lietuvos moterų patriočių šalia anytos E. Putvinskienės stovi ir jos marti D. Pūtvienė, savo atsiminimais atskleidusi lietuvių moterų meilės ir ištikimybės išteklius, galias, raišką. Ji tremtyje išsaugojo savo vaikų stiprybę, eidama drauge su jais V. Putvinskio apmąstytu tikėjimo stiprybės / ištikimybės keliu: „Tikėjimas – tai ne logikos, bet jausmo ir valios aktas. Tikėti galima tik tolei, kolei nuolat kūreni. Žinojimas nereikalauja valios ir jėgos eikvojimo. O tikėjimas reikalauja nuolatinės energijos prieplaukos, taip, kaip ir meilė. Tikėjimas nuolat suvartoja, nuolat sudegina dalį žmogaus energijos. Tikėti – vadinasi, nuolat duoti. Tam reikia turėti pakankamai energijos“ (iš 1928 m. laiško žmonai; E. Gruzdytė-Putvinskienė, „Atsiminimai“, p. 106–107). Darija savo dukrai Julijai tremtyje sakė: „Žiūrėk ir matyk tą jūrą, kokia galinga, kokia žiauri! Ir ji nugalės mus, sutriuškins, jeigu mes nebūsim ištvermingi ir patvarūs! Mums nevalia ištižti, mums nevalia ko nors išsigąsti, mes turim grumtis… kitaip ta jūra mus nugalės!“ (p. 134). Kita vertus, norint išsaugoti savo ir savo vaikų – lietuvių tautos reprezentantų – gyvastį tremties sąlygomis, buvo reikalinga ir išmintis pasirenkant anytos Emilijos apmąstytą ir realizuotą motinystės kelią: „Norint pranašo skelbiamą idėją įgyvendinti plačiojoje visuomenėje, prisieina leistis į mažesnius ir didesnius kompromisus, nes kitaip realių rezultatų pasiekti negalima. <…> Mane tuo kompromisų keliu eiti vertė šeima ir motinos pareigos. Motinos instinktu į tą kelią patraukiau ir to nesigailiu, nes tuo keliu eidami daug gero savo gyvenime pasiekėme“ (E. Gruzdytė-Putvinskienė, „Atsiminimai“, p. 110). Anytos E. Putvinskienės ir marčios D. Pūtvienės atsiminimų knygas įsivaizduojamoje Lietuvos didžiamoterų knygų lentynoje statyčiau vieną šalia kitos. Prie jų priglausčiau ir trečiąją – Putvinskių-Pūtvių giminės ketvirtosios kartos tremtinio anūko / sūnaus R. Pūtvio knygą. Trilogija.

Rašyti apie savo ir savo vaikų tremties kelią Dariją Pūtvienę skatino mąstymas apie Amžinybę ir mūsų santykius su buvusiaisiais: „Eina gyvenimas nesustodamas, teikia tiek daug ir džiaugsmo, ir skausmo, ir tiek įvykių nuėjo jau Amžinybėn, nejaugi apie juos su laiku visai bus užmiršta? Norisi, kad šis tas liktų nors saviesiems. Aš dabar pabaigiau 55 metus, gal dėl to mano vidinis žvilgsnis dažnai krypsta į tai, kas buvo, ko jau nebebus…“ (p. 9). Ar tikėjimas – tik / būtent ėjimas? Skaitysiančioms / skaitysiantiems šią Gyvenimo išminties knygą gali atsiverti savi požiūriai į tikėjimą / pasitikėjimą šeima, tauta, Tėvyne… ir ištikimybe… O tokios atvertys galbūt galėtų pažadinti / sužadinti mūsų viduje, tikėtina, dar tebetvyrančius tokio tikėjimo išteklius bei paskatinti konkrečią raišką šiuolaikiniame gyvenime.