Dovilė Pakštienė. Gyvenimo raštai

2026 m. Nr. 5–6

Adolfas Mekas. Raštai / iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka, Simonas Bernotas, Dovydas Grajauskas, Vidas Morkūnas. – Vilnius: Odilė, 2025. – 544 p.

Leidykla „Odilė“ išleido Adolfo Meko „Raštus“ jo šimtmečio proga. Leidinio sudarytojas Julius Ziz apie dienoraščius sako – tai „lyg gyva žaizda: kasdienybės akimirkos ir autoriaus sielos nuogybė“ (p. 10). Knygoje skelbiami menininko dienoraščiai, rašyti 1941–1951 m., ir išlikusi proza – penki atskiri kūriniai, taip pat keli papildomi tekstai, įterpti į patį dienoraštį, yra ir trumpas interviu. Visi šie tekstai atveria lietuvių skaitytojui dar menkai pažįstamą, nuolat buvusį brolio Jono Meko šešėlyje, tačiau Vakarų kultūros pasaulyje žinomą kūrėją. Vertingas leidinys, leidžiantis pažinti dar Lietuvai neatskleistą vieną iš naujojo avangardinio kino Amerikoje pradininkų.

Vidiniai žmogaus išgyvenimai kitų akims dažniausiai lieka paslaptis. Net Adolfo brolis Jonas vienoje dienoraščių pratarmėje rašo, jog pirmą kartą perskaitęs juos pajuto, kiek dar daug nebuvo pastebėjęs brolio gyvenime, nors tais metais jie nuolat būdavo kartu. „Raštuose“ atsiskleidžia be galo tvirta Adolfo asmenybė, nepaliaujamai trykštanti kūrybine ugnimi. Šie dienoraščiai – tai liudijimas apie tai, kaip svarbu niekada nepamesti troškimo kurti, nuolat judėti link savęs išpildymo, mokytis visomis išgalėmis, dalyvaujant kultūriniame gyvenime bet kokiomis aplinkybėmis. Troškimas rašyti skleidėsi jau gimtuosiuose Semeniškiuose, brendo darbo stovyklose Vokietijoje, vėliau, persikėlus į Ameriką, kūrybinė energija transformuojasi į kitą meninį žanrą – kiną, kuris geriausiai išreiškė modernų menininko požiūrį į šiuolaikybę. Tai yra ir unikalus istorinis metraštis, kuriame randame aprašytus karo metų sunkumus, emigranto gyvenimo detales, skirtingų kultūrų susidūrimą jauno žmogaus sieloje. 

Atrodytų, kad jaunystės metais už knygas ir kūrybą nieko svarbesnio nebuvo. Dar visai jaunystėje (Adolfui tada buvo septyniolika) abudu su broliu vien skaityti nori: „Atokiau Jonas pasistiebęs skabo blizgančias šermukšnių uogas. Va, jau ir ateina. Garantuoju, visų nenuskynė. Labai jau greit baigė. Tinginys, uogų skinti nenori. Nori tik sėdėti prie karvių ir skaityti. O juk skaityti ir aš noriu“ (p. 50). Skaito tuos pačius kūrinius kartais ir po tris kartus. Vėlesniuose įrašuose pasakoja, kad dar būdami visai vaikai leido laikraštį, kuris išeidavo kasdien arba kelis kartus per dieną. Jau tada vadino savo redaktoriais. Čia ir pirmieji bandymai rašyti trumpus kūrinėlius: „Apylinkėje spausdinimo mašinėle perrašiau kai kuriuos savo apsakymus“ (p. 34).

Knygos – svarbiausias turtas ir karo metais. Kur tik keliauja – ten vis maišai, lagaminai knygų. Dienoraštyje 1945 m. liepos mėnesį įterpiamas apsakymas apie tai, kaip du vyrai keliauja iš vieno Vokietijos miesto į kitą. Jų kelionė sunki: eina baisioje kaitroje, abu išsekę, kankina troškulys. Suprantame, kad tai Adolfas ir Jonas. Norima palengvinti sunkiai nešamą svorį, todėl nusprendžiama palikti keletą storų knygų tiesiog pakelėje. Keistai jiems atrodo knygos ant žolės, tad vienas jų (greičiausiai Adolfas) sako: „Gėtę dėk atgal. Jis buvo geras žmogus. Šilerį gali ir išmesti, man jis nerūpi. Bet Gėtę dėk atgal“ (p. 119).

Nuolat kartojasi aistros gyvenimui ar kokiam konkrečiam sumanymui protrūkiai, tarsi jaunystės jėgos ir pasitikėjimas savimi būtų begaliniai. Per trumpą laiką Adolfui kyla tiek įvairiausių troškimų: sakosi tyrinėsiantis mikroorganizmus, galvoja apie tapimą kunigu, 1944 m. pradžioje metęs Prekybos mokyklą nusprendžia tapti aktoriumi. „Ignoruoju kiekvieną, kas nespėja lėkti su manim ir gyvenimu. Negaliu sustojęs tokių laukti. Man nevalia gaišti laiko. Privalau eiti į priekį, privalau toliau gyventi atradimais“ (p. 57).

Iš Lietuvos išvyko 1944 m. liepos 11 d. – Adolfui buvo devyniolika metų. Lietuvoje abu su broliu greičiausiai nebūtų išvengę sovietinių represijų. Deja, patenka į priverstinių darbų stovyklą Vokietijoje. Dienoraštyje užrašo įvykius, išgyventus Antrojo pasaulinio karo metais. Įvairios kasdienybės detalės, pvz.: maisto daviniai stovyklose, sunkios gyvenimo sąlygos (miega ant stalo pasikeisdami su broliu, nes ant betoninių grindų gulėti šalta). Ne kiekvienas ištvertų nepalūžęs, gyvendamas tokiomis sąlygomis – dažnai neturi kur galvos priglausti ar padoraus kąsnio nuryti: „Valgome pjuvenomis paskanintą duoną“ (p. 81). Tačiau ir čia, Vakarų pasaulio griuvėsiuose, gyvendamas visiškame nepritekliuje, nepraranda orumo: „Gultas – mano karalystė. Čia miegu, čia valgau, rašau ir skaitau. Svečius priimu čia, čia slepiu duoną ir kitus maisto produktus, ir knygas. Pagalvės neturiu. Ją man atstoja į marškinius suvyniotos didesnės knygos ir duona“ (p. 105).      

Kiekvieną laisvą minutę jis skaito, mokosi naujų kalbų, rašo. Abu Mekai redaguoja kasdien išeinantį biuletenį, spausdina laikraščius, vadovėlius, knygas. Apie tuos, kurie padeda spaustuvėje, sako taip: „Šitie žmonės – geriausi iš mūsų sutiktų stovykloje, o ir visoje Vokietijoje. Idealistai. Ir visi trys prie plunksnos“ (p. 140). Darbo stovykloje sutinka daug lietuvių, su kuriais tenka gyventi – jie tampa kone didžiausiu kantrybės išbandymu. Lietuviais Adolfas nepaliaujamai baisisi (beje, kaip ir italais). Turėdamas tvirtą moralinį stuburą, negali pakęsti tokio būdo žmonių, kurie niekuo nesidomi, nuolat verkšlena, vagia, mušasi tarpusavyje, gyvena žiūrėdami naudos tik sau. Keliose vietose jis pakartoja, kad nereikia Lietuvai tokių, kurie nieko nepasiekė, kurių sielos tokios varganos. Klausdavo, kas Lietuvai iš to, kad tokie sugrįš namo? „Aš jau einu iš proto. Ar tam laukiau karo pabaigos, kad įpulčiau į tokį pragarą?“ (p. 104). Dažnai negailėjo aštresnio žodžio, rašė impulsyviai, be pagražinimų: „O Pone Dieve, nutrenk juos visus, meldžiu. Nebeištversiu!“ (p. 104). Vienoje iš dienoraščio pratarmių J. Mekas pabrėžia: „Adolfas visada juokaudavo beveik absurdiškai, arba beveik piktai. Jo sąmojus galėdavai palaikyti žeidžiančiais ar užgauliais“ (p. 31). Ką jau sakyti apie tokius žodžius, kuriuos jis užrašė po vieno jį įskaudinusio susitikimo: „Užmušiu, – pasakiau. – Tyčia nusipirksiu šautuvą ir nušausiu, ragana!“ (p. 301). Ir dar prideda: „Reikėtų grįžti ir dar jai pagrasinti, pasakyti, kad užmušiu, jeigu neatiduos laiško. Žinau, kad banke laiko 30 000 dolerių“ (p. 302).

Vokietijoje studijuoja universitete, į kurį reikdavo keliauti traukiniu, o kartais ir pėsčiomis keturiolika kilometrų. Visos jėgos ir visi resursai atiduodami plėsti kultūriniams horizontams. Nors dažniausiai visai neturi pinigų, bet kai gauna, kaip juos išleidžia? „Už tuos dolerius nusipirkom bilietus į lietuviško meno parodą“ (p. 286). Visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas: „Turime daugiau dirbti. Turime išmokti naujų kalbų: rusų, anglų, italų, prancūzų – ir baigti mokytis vokiečių. Turiu aplankyti Angliją, Ameriką, Rusiją, Indiją, pamatyti visą Europą. Reikia šitiek daug perskaityti! O skaityti net nepradėjome. Reikia studijuoti. Filosofiją, teologiją, literatūrą, teatro meną. Turime pamatyti spektaklių, turime rašyti ir rašyti, ir rašyti. Turime pakeisti pasaulio politines sistemas, sugriauti organizuotą religiją, sukurti naujus švietimo metodus. Tačiau šiandien lagerio įnamiams skirsto drabužius, ir mes tris valandas stovime eilėje, vildamiesi gauti padėvėtą švarką ar kelnes“ (p. 101).

Ar kamavo Adolfą Tėvynės ilgesys? Negreitai pajuntama tikroji gimtosios šalies vertė. Išvažiavus labiausiai ilgėtasi teatro, jame dvelkiančio grimo kvapo. „Vos pusantro mėnesio Vokietijoje, o Lietuvą jau vos beprisimenu. Arba gal taip: pagalvoju apie savo šalį, tik jei užsinoriu“ (p. 71). Jis nelinkęs gręžiotis atgalios, visada nusiteikęs naujiems iššūkiams. Aiškiai pasakoma, kad troškimo grįžti nėra. Tačiau jausmai vis dėlto permainingi. Ypač trūksta miškų, kaimo. Dainuodamas lietuviškas dainas jaučiasi laimingas. Ne vieną kartą apie tai pasakoja, apie visišką ištirpimą jose. Tarp Adolfo dienoraščio puslapių buvo rasta rūtos šakelė iš Lietuvos (knygoje yra net tokia fotografija). Ir toks įrašas liudija, kad apie tėvynę vis dėlto pagalvojama: „Prieš kelias savaites pasodinau rūtų. Jos išdygo, bet neauga – žemė vokiška“ (p. 240). 

1949 m. sausio 31 d. rašo: „Tik dabar pradedame aiškiau suvokti, ką praradome – tik dabar suprantame, kokie turtai slypi Lietuvos kultūroje, jos tradicijose, jos dainose, jos žemėje“ (p. 227). Pradeda suprasti vertę, nes atpažįsta savyje trūkumą to, kas buvo sava, tačiau grįžti į tėvynę ir ten gyventi noro nėra, o juk nebuvo ir tokios galimybės. Pernelyg visad traukė naujos perspektyvos. Dienoraščio pabaigoje, 1951 m., būdamas Amerikoje rašo: „Kur mano namai? Kur ta žemė, kurios turėčiau ilgėtis? Manęs ilgesys nekamuoja. Pirmaisiais metais, taip, kamavo. Bet dabar jau nebe. <…> Lietuva nebėra ta žemė, į kurią grįžtama. Lietuva tapo mano sielos spalva, dalimi manęs“ (p. 350). Savastis, kurios neatimsi, kuri nesigręžioja atgal, visad eina tik į priekį.

Tačiau emigruoti už Atlanto bijosi, jau žino, jau numano, kad viskas ten bus kitaip. Nuolatinis ėjimas į priekį vis dėlto nugali: „Giliausioje širdies kertelėje ima šiurpas, kai pagalvoju apie emigraciją Amerikon. Siaubingai bijau tos šalies. Bijau jos tempo ir mechanizacijos, bijau dolerio! Bet aš važiuosiu tuosna kraštuosna. Reikia, verkiant reikia, net jeigu tai prieštarauja sveikam protui“ (p. 193). Atvykus į JAV džiaugsmo nedaug. Adolfas atvirai baisisi šia šalimi. Aplinka pernelyg negyva, slogūs industriniai rajonai, purvas ir materializmas. Liūdi, kad danguje nesimato žvaigždžių, viskas vienoda ar naktį, ar dieną. Vėliau, gavęs galimybę pagyventi name toliau nuo industrinio rajono, džiaugiasi nedideliu sodeliu kieme – pagaliau šiokia tokia gamtos atgaiva: žydi rožės, yra medžių.

Nuolatinio nepritekliaus veikiamas idealizmas ima trūkinėti. Būdamas jaunesnis manė, kad kuriantis žmogus visuomet yra aukščiau už kitus. Gyvenimas sunkiomis sąlygomis, ypač Amerikoje, priverčia keisti mąstymą. Idealizuojamas pasaulis nebegali konkuruoti su realybe. Ištinka vidinio pasaulio lūžis. Dienoraštyje rašo, kad reikia mokytis gyventi, kaip gyvena paprasti žmonės, tapti materialistu. Pasiekta branda leidžia įžvelgti tikruosius gyvenimo grožius, priklausančius kiekvienam žmogui: „Kalbėjomės apie praeitį – apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Ne ką parašę, pamatę ar perskaitę, bet apie tuos trumpus mirksnius, tas blunkančias akimirkas tarp vyro ir moters – tik tai tėra svarbu. Nieko daugiau. Menininkas-šmenininkas, nieko tai nereiškia. Amžinybės laikmačiais neišmatuosi. Todėl tie mirksniai – amžinybės. / Viską atiduočiau, kad tik liktų tie blyksniai“ (p. 344).

Literatūrą ir teatrą keičia kinas. Užsirašinėja ilgus matytų filmų sąrašus. Įgavęs nemažą supratimą apie kino meną, vertina geriau ar mažiau pavykusius kūrinius, dažnai pyksta dėl prastų: „Su tiek pinigų ir aparatūros aš jiems parodyčiau, kaip avangardines filmas daryti! <…> Kai pagalvoji – mes turėtume pradėt Naująjį Avangardą!“ (p. 322). Adolfas tarsi atspėja, kas nutiks vėliau (o vėliau jis sukuria kelias juostas, įėjusias į naujojo kino istoriją, tampa garsaus nepriklausomo kino koledžo dėstytoju). Šis naujas saviraiškos pasaulis nugali viską. Paskutiniame 1950 m. įraše patvirtina: „Filma – vienintelė mano tikrovė“ (p. 367).

„Raštuose“ skelbiami prozos kūriniai daugiau mažiau autobiografiški, skaitydami juos dar geriau suprantame autoriaus nusivylimus, menininko atskirtį. Tekstas „Lokio istorija #2“ parašytas tarsi stebuklinė pasaka, kurioje atpažįstame kuriančio žmogaus vienatvę, kitoniškumą, nepritapimą. Kaip ir dienoraščiuose, čia pastebimas kūrėjo noras būti išgirstam ir pripažintam. Vis kartojasi mintis, jog sunkiausia menininkui šiame pasaulyje tada, kai kiti nesupranta nei jo pastangų kurti, nei kančių, kurias sukelia kūrėją lydintys iššūkiai. „Šizofreniko dienoraščio“ penkioliktame skyriuje – neišsipildžiusio ir nusigyvenusio menininko klajonės po Niujorką – tarsi priešingybė tvirtam paties kūrėjo charakteriui. „Trilogijoje“– tikrų tikriausia išpažintis apie praėjusius jaunystės metus. Adolfas rašo apie savo paties patirtis, lyrinis subjektas čia yra jis pats. Pirmojoje dalyje „Žemė“ aprašo gaivališką gimtojo kaimo pasaulio galią, vietos paslaptis, kurių nesugebėjo atskleisti jokie mokytojai ir mokslai. Apsakyme aprašytas kadaise patirtas nušvitimo momentas: „Lūpose jaučia sulčių karčią gyvybę, kojose smagų tekėjimą, ir jis nebeskiria, jis susipainioja ir ištirpsta kaip menkių menkiausias. Jis susigeria į žemę“ (p. 409). Antrojoje dalyje – karo metų prisiminimai. Galiausiai trečiojoje rašo apie brandos metą, kai savyje atrandama stiprybė ir nebeieškoma atramų kitur. Menininkas stojasi ant kojų naujame pasaulyje, yra pajėgus kurti ir gyventi nebesiremdamas kitais. Ši „Trilogija“ – tarsi dar sykį, šį kartą proza, išrašytas dienoraštis.

„Nuobodulys 1“ – puikus jau išsiskleidusio kūryboje A. Meko atspindys. Tekstas parašytas taip, tarsi skaitytojui turėtų kelti nuobodulį, čia nėra aiškaus siužeto. Ironija, absurdas ir žaidimas su skaitytoju kuria pasakojimą, kuriame, atrodytų, nieko nevyksta, tačiau būtent šis absurdas ir yra tai, kas paperka. Visiškai atsisakoma klasikinio pasakojimo stiliaus, tekstas čia tarsi neturi struktūros, skaitytojas verčiamas vartyti puslapius pirmyn atgal, jaustis nepatogiai: „Kad suprastumėte, kaip veikalas atrodys, pateiksiu keletą nuobodybės pavyzdžių, kuriuos ketinu sviesti į nuobodžiaujantį skaitytoją“ (p. 442). Šiuo kūriniu menininkas įrodo, kad yra pasiekęs ne tik visišką kūrybinę, bet ir vidinę laisvę – svarbus tampa pats kūrybinis žaidimas.

A. Meko asmenybė su metais įgauna vis daugiau laisvumo, ekspresijos, nuolatiniu palydovu tampa humoras. Pavyzdžiui, dienoraštis baigiamas mylėtų, vienaip ar kitaip prie jo gyvenimo prisilietusių moterų litanija. Apie save galėdavo kalbėti labai nerimtai, mėgo susigalvoti visokias biografijas. Štai tokį prisistatymą 2005-aisiais siuntė bičiuliui Pipui Chodorovui: 

Adolfas Mekas buvo krepšių pynėjas iš Šiaurės Dakotos, prieš daugel metų atkakęs į Niujorko miestą pardavinėti savo prekių.
Jis pardavė visus krepšius, užsidirbo krūvas pinigų, o tada susuko filmą „Aleliuja kalvoms“.
Vėliau jis ir daugiau kvailysčių pridirbo.
Paskutinė mus pasiekusi žinia iš Šiaurės Dakotos tokia: jį arba kanonizuos, arba nukryžiuos. (p. 506)

Dienoraščius iš originalių lietuviškų rankraščių į anglų kalbą pats A. Mekas išvertė dar 1973 m., pridėdamas tam tikrus redakcinius prierašus. Jie buvo publikuoti JAV tik po jo mirties – leidykla „Hallelujah Editions“ išleido dienoraščius serija „The Adolfas Diaries“, suskirstė juos į tris knygas. Lietuvių skaitytoją dienoraščiai pasiekia išversti iš anglų kalbos, nes taip norėta paties autoriaus. Žinoma, po dvigubo vertimo tekstas neteko tam tikrų autentiškų detalių, kalba tapo ne tokia sodri, priblėso autentiškesnis teksto skambėjimas. Kiti knygoje esantys tekstai – trumpi A. Meko prozos kūriniai – taip pat versti iš anglų kalbos, išskyrus kūrinį „Trilogija“ (čia galime skonėtis retesniais žodžiais ir posakiais, kurie nepranyko vertime).

Adolfas prisipažįsta nebenorintis rašyti lietuviškai: „Laikas pradėti rašyti angliškai. Autoriui, rašytojui reikia tautos, kuri jį palaiko. O lietuvių tautos čia nėra“ (p. 372).

Versdamas dienoraščius savo redakciniuose pastebėjimuose jis stengėsi nemažai teksto praleisti. Viename vėlesniame prieraše ironizuoja: „Tiek daug orų aprašymų. Galėčiau pasiūlyti jį meteorologams“ (p. 38). Jaunystės užrašų gal ir būta mažiau vertingų, tačiau gaila įrašų, kurie išimti, nes buvo ruošti anglakalbiam skaitytojui – nebėra daug lietuviškų kūrėjų pavardžių, atsisakyta tam tikro lietuviško konteksto, kuris užsieniečiams būtų sunkiau suprantamas. Keliais originaliais rankraščio įrašais, kurie nepateko į verstą dienoraštį, leidėjai visgi nusprendžia pasidalinti knygos pabaigoje. Čia autorius pasireiškia itin jausmingai, kalba pulsuoja gyvybine energija. Galbūt būtent tą jautrumą vėliau pats Adolfas ir norėjo nuslėpti (šie įrašai nebuvo įtraukti į anglišką versiją). Baisėdamasis karu rašo: „Būkite pasmerkti tie, kurie savo kraujuotais nagais išplėšėte nekaltų žmonių širdį!“ (p. 516). Apie literatūrą irgi pasisako kietai. Pats būdamas naujosios kartos atstovas, baisisi, kaip mokykloje galima skaityti apsakymus, nebeatitinkančius laiko dvasios (Šatrijos Raganos „Sename dvare“): „Tai žmonės, kurie pavėlavo gyventi; jų amžius buvo prieš šimtą metų, ir jie nemoka numirti“ (p. 572).

Skaitydami dienoraštį tikimės rasti necenzūruotą, tikrą, autentišką tekstą. Tokį kaip šis, kuris buvo rastas originaliame rankraštyje, užrašytas tiesiog ant lapelio: „…Ai tu mano, kaip aš galiu nesijaudinti, kaip aš galiu ramiai, jeigu aš vis visa širdimi, visa – iki dugno. Aš jaudinuos dėl niekniekių, dėl Jūsų menkų menkiausio, kas man miela, kas mane iki gelmių jaudina. Kad aš nemoku kitaip, tik taip, kaip dabar, visa širdimi, iki neužmiegant. Aš nemoku maldyti savęs, jei aš verkiu, tai verkiu, jei juoktis, tai juoktis, jei mylėti, tai iki pamišimo. <…> Ak jergutėliau mano tu, kaip aš kitaip galėjau, kaip pamažu ir iš lengvo. Juk išalkęs šuo kai puola prie mėsos šmoto, kaip jis gabalais ryja, jis aistrus ir gyvuliškas, gaivališkas. Ir aš juk tokiais pat šmotais ryju – karštai, apsidairydamas, kad kas neatimtų, kad tik kuo daugiau, oi, kuo daugiau kad“ (p. 537–538).

Adolfas Mekas savo gyvenimu ir kūryba įrodė, kad XX a. klaidžioję mirties šešėliai negali užgniaužti stiprios dvasios kūrėjo. Apie menininko laikyseną buvo tokios nuomonės: „Jis privalo kitus džiuginti, kitiems pilstyti savo sielą, savo širdį. Menininkas-kūrėjas, kuris neišpila visos savo sielos, – nėra menininkas“ (p. 519). Šie gyvenimo raštai, kuriuos galime laikyti savo rankose, tampa tos sklidinos, amžinai neramios širdies atvaizdu.