literatūros žurnalas

Leons Briedis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 7

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

Leonas Briedis (Leons Briedis, g. 1949) – latvių poetas, vertėjas. 2015 metais jam paskirta premija už viso gyvenimo nuopelnus plėtojant intelektualinę mintį Latvijoje. Poeto kūrybinį kelią ženklina dvidešimt aštuonios autorinės ir per keturiasdešimt vertimų knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų bei kitų kalbų. L. Briedis savo poetinius tekstus vadina intuityvia improvizacija. 1992–2010 m. šis latvių intelektualas leido kultūros filosofijos žurnalą „Kentaurs XXI“.

 

mano šeima

 

man priklauso žodžiai
kurių žodžiai man svetimi
bet jie niekad netrukdė
kas vakarą mums
už vieno stalo atsisėsti
valgyti vieną ir tą pačią duoną
gurkšnoti vieną ir tą patį vyną
vienos ir tos pačios
bežodės maldos šviesoje
atšiauriai apšviestiems
vienas kitam nė žodžio netariantiems

 

 

prietemos braižas

 

elegantiškas nuoširdus prietemos braižas
rūpestingai kantriai piešia
iš lėto temstantį dangų
vienišą paukštį ant vienišo medžio

aš niekada nesupratau
kuris kurį šiose palydose lydim:
mane ranka ar aš ranką
nes abu visad rašome vieną ir tą patį

ar ne todėl
prietemos braižas
įsivaizduodamas tai
nusišypso

 

 

niekas

 

žodyje dangus jau seniai nebešviečia
žodis saulė

žodis vėjas
man gena priešais pilkšvus
žodžio ruduo debesis

viskas (žinau) bus kaip kasdien
kad ir kaip aš dabar vartyčiau žodynus
nes žodis kurio žodyje Dievas
skamba kaip žodis Nė vienas

vienintelis kuris man padeda:
gailestingasis žodis
niekas

 

 

*

Ištrauksite mane iš akmens,
ir aš apaksiu.

Iškasite mane iš kalno,
ir aš apkursiu.

Leiskite man būti srauniam vandeny,
liepsna ugny
ir virpesiu ore…

Mana širdis dėkinga –
pati prie jūsų prisiglaudžia.

1973

 

 

*

Du medžiai
šalikele keliauja,
ten, kur jie susikryžiuos –
vakaras bus.

Du paukščiai
padangėj plasnoja,
kai jie prilėks vienas prie kito –
bus namai.

Dvi žvaigždės
spindi danguje,
ir ta, kuri pirma užges antrojoj –
motina bus.

1972

 

 

Rudens romansas

 

Nesakysime nieko, nes viską,
ką mes ištarsime – nužvelgs:
Vėjas.
Vėjas, kurs sode šakas vėl supa, –
žodžius, mirgančius ant mūsų lūpų.

Nors tik širdyje nusišypsosime,
vis tiek viską – pastebės:
Tamsa.
Tamsa, kuri aplinkui namą vaikštinėja –
šviesa mūsų veiduose sušvytėjus.

Nužvelgs ir tik po metų
vėl viską sugrąžins:
Ruduo.
Ruduo, kuris klajos vėl po kiemą, –
po naują mūsų rūpesčių žiemą.

1981

 

 

aš ir mano kryžiaus šešėlis

 

iš pradžių mūsų buvo daug
kaip smilčių dykumoje jūroje bangų
ar varpų laukuose
tačiau nė vienas šio kelio nenuėjo iki galo
dabar jau beprasmiška
kažką kažkam prikaišioti
kiekvienas elgėsi taip
kaip jo sąžinė liepė
net Dievas neturi dėl ko
priekaištauti!
šiame Golgotos kelyje
mes likome dviese:
aš ir mano kryžiaus šešėlis
nes mano paties šešėlis
laiku suskubo garbingai paėjėti šalin

 

 

du

 

moteris
kurią kadaise mylėjau
ji dar nemirusi
ir aš dar nemiręs

vis susitinkam netikėtai
kartą per šimtmečius penkis

ji jau nebeprisimena kuo aš vardu
ir net mano ranka
ištiesta paglostyti jos skruosto
jos jau neatpažįsta

mes vienas kito negirdim
nematom
nejaučiam

visi mūsų jausmai
jau seniai mus apleido

pėdinam tolyn kiekvienas savo keliu
tik kartais man atrodo
kad kažkas šaukia mane

atsigręžęs žvelgiu
tačiau nieko nėra:
tik Feniksas
lėtai plėnija horizonto pakrašty

 

 

benamė mirtis

 

mirtis apsireiškė tarsi elgeta
nuskurusi pasišiaušusi ir apskretusi
neperstodama spjaudėsi ir šlykščiai keikėsi
iki valiai pasiraususi mūsų gyvenimo šiukšliadėžėse
ir nieko tinkamo ten nesuradusi
nelaiminga
nė vieno nemylėta ir nekenčiama
išvyta iš mūsų gyvenimo
benamė mirtis
kuriai net Dievas išskaitęs
iki pasaulio pabaigos
jos sūriu prakaitu pelnytus grašius
išsisukinėjanti amžinu užimtumu
ir nemokumu

 

 

*

 

tai ne mano balsas
nors kalba mano burna
Tas Balsas
suvokia
kad jo burna
kalba
Mano Balsas

du prašalaičiai
amžiais nesusitinką
ir nesutinką

vienas iš mūsų (ne
ginčijamai) yra netikras

galbūt todėl
eilėraštis visad yra kaip šioj amžinybėj
pirma laiko iškritęs
pernykštės amžinybės sniegas

Nora Ikstena. Du apsakymai

2019 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Latvių prozininkės Noros Ikstenos (g. 1969) kūrybinį kelią ženklina šešiolika knygų, jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, estų, lietuvių, danų, švedų ir kitas kalbas.

Bet širdy ši žemė ne svetimšalė. Iš šiuolaikinės latvių poezijos

2018 m. Nr. 2 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / XX a. viduryje Janio Rainio kūrybos vertimų leidyba atvėrė kelius kaimynų poetiniam žodžiui link Lietuvos. Tuo metu kūrybingai dirbo vertėjai…

„Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8–9 / Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis / Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos…

Knutas Skujeniekas: „Rašytojo darbas – misija“

2016 m. Nr. 8–9 / „Kai kasdieniai žodžiai nebepadeda, talkon ateina poezija. Poezija kalba savo pačios išrastu ar seniai jau esamu žodžiu, vaizdu, tylos akimirka tarp eilučių. Ir pasako beveik visa, kas svarbiausia“, – taip latvių poetas Knutas Skujeniekas

Atodangos: premijos, R. Barthes’as, J. K. Rowling detektyvai

2016 m. Nr. 1 / O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“

Atodangos: nuo lietuviško „Inostrannaja literatura“ numerio iki M. de Cervanteso

2015 m. Nr. 5–6 / Šių metų sausį buvo pranešta, kad Madrido Literatų rajone esančios Trinitorių bažnyčios kriptoje aptiktos karsto su inicialais „M. C.“ liekanos ir palaikai, kurie kovo mėnesį buvo ekshumuoti.

Josifas Brodskis: „Mano priešas – vulgarumas“

2010 m. Nr. 8–9 / Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis (1940–1996) 1972-aisiais emigravo iš TSRS į JAV, kur iki gyvenimo pabaigos įvairiuose universitetuose dėstė rusų literatūrą. Šiemet poetui gegužės mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt.

„Vertimas – magiška operacija, kone šventos apeigos“

2005 m. Nr. 1 / Pasaulinės literatūros vertėją Valdą V. Petrauską kalbina Arvydas Valionis / Jau dešimtmetį gyveni toli nuo Lietuvos ir dirbi kūrybinį darbą kitų kultūrų ir kalbų apsuptyje…