Leons Briedis. Eilėraščiai
2015 m. Nr. 7
Leonas Briedis (Leons Briedis, g. 1949) – latvių poetas, vertėjas. 2015 metais jam paskirta premija už viso gyvenimo nuopelnus plėtojant intelektualinę mintį Latvijoje. Poeto kūrybinį kelią ženklina dvidešimt aštuonios autorinės ir per keturiasdešimt vertimų knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų bei kitų kalbų. L. Briedis savo poetinius tekstus vadina intuityvia improvizacija. 1992–2010 m. šis latvių intelektualas leido kultūros filosofijos žurnalą „Kentaurs XXI“.
mano šeima
man priklauso žodžiai
kurių žodžiai man svetimi
bet jie niekad netrukdė
kas vakarą mums
už vieno stalo atsisėsti
valgyti vieną ir tą pačią duoną
gurkšnoti vieną ir tą patį vyną
vienos ir tos pačios
bežodės maldos šviesoje
atšiauriai apšviestiems
vienas kitam nė žodžio netariantiems
prietemos braižas
elegantiškas nuoširdus prietemos braižas
rūpestingai kantriai piešia
iš lėto temstantį dangų
vienišą paukštį ant vienišo medžio
aš niekada nesupratau
kuris kurį šiose palydose lydim:
mane ranka ar aš ranką
nes abu visad rašome vieną ir tą patį
ar ne todėl
prietemos braižas
įsivaizduodamas tai
nusišypso
niekas
žodyje dangus jau seniai nebešviečia
žodis saulė
žodis vėjas
man gena priešais pilkšvus
žodžio ruduo debesis
viskas (žinau) bus kaip kasdien
kad ir kaip aš dabar vartyčiau žodynus
nes žodis kurio žodyje Dievas
skamba kaip žodis Nė vienas
vienintelis kuris man padeda:
gailestingasis žodis
niekas
*
Ištrauksite mane iš akmens,
ir aš apaksiu.
Iškasite mane iš kalno,
ir aš apkursiu.
Leiskite man būti srauniam vandeny,
liepsna ugny
ir virpesiu ore…
Mana širdis dėkinga –
pati prie jūsų prisiglaudžia.
1973
*
Du medžiai
šalikele keliauja,
ten, kur jie susikryžiuos –
vakaras bus.
Du paukščiai
padangėj plasnoja,
kai jie prilėks vienas prie kito –
bus namai.
Dvi žvaigždės
spindi danguje,
ir ta, kuri pirma užges antrojoj –
motina bus.
1972
Rudens romansas
Nesakysime nieko, nes viską,
ką mes ištarsime – nužvelgs:
Vėjas.
Vėjas, kurs sode šakas vėl supa, –
žodžius, mirgančius ant mūsų lūpų.
Nors tik širdyje nusišypsosime,
vis tiek viską – pastebės:
Tamsa.
Tamsa, kuri aplinkui namą vaikštinėja –
šviesa mūsų veiduose sušvytėjus.
Nužvelgs ir tik po metų
vėl viską sugrąžins:
Ruduo.
Ruduo, kuris klajos vėl po kiemą, –
po naują mūsų rūpesčių žiemą.
1981
aš ir mano kryžiaus šešėlis
iš pradžių mūsų buvo daug
kaip smilčių dykumoje jūroje bangų
ar varpų laukuose
tačiau nė vienas šio kelio nenuėjo iki galo
dabar jau beprasmiška
kažką kažkam prikaišioti
kiekvienas elgėsi taip
kaip jo sąžinė liepė
net Dievas neturi dėl ko
priekaištauti!
šiame Golgotos kelyje
mes likome dviese:
aš ir mano kryžiaus šešėlis
nes mano paties šešėlis
laiku suskubo garbingai paėjėti šalin
du
moteris
kurią kadaise mylėjau
ji dar nemirusi
ir aš dar nemiręs
vis susitinkam netikėtai
kartą per šimtmečius penkis
ji jau nebeprisimena kuo aš vardu
ir net mano ranka
ištiesta paglostyti jos skruosto
jos jau neatpažįsta
mes vienas kito negirdim
nematom
nejaučiam
visi mūsų jausmai
jau seniai mus apleido
pėdinam tolyn kiekvienas savo keliu
tik kartais man atrodo
kad kažkas šaukia mane
atsigręžęs žvelgiu
tačiau nieko nėra:
tik Feniksas
lėtai plėnija horizonto pakrašty
benamė mirtis
mirtis apsireiškė tarsi elgeta
nuskurusi pasišiaušusi ir apskretusi
neperstodama spjaudėsi ir šlykščiai keikėsi
iki valiai pasiraususi mūsų gyvenimo šiukšliadėžėse
ir nieko tinkamo ten nesuradusi
nelaiminga
nė vieno nemylėta ir nekenčiama
išvyta iš mūsų gyvenimo
benamė mirtis
kuriai net Dievas išskaitęs
iki pasaulio pabaigos
jos sūriu prakaitu pelnytus grašius
išsisukinėjanti amžinu užimtumu
ir nemokumu
*
tai ne mano balsas
nors kalba mano burna
Tas Balsas
suvokia
kad jo burna
kalba
Mano Balsas
du prašalaičiai
amžiais nesusitinką
ir nesutinką
vienas iš mūsų (ne
ginčijamai) yra netikras
galbūt todėl
eilėraštis visad yra kaip šioj amžinybėj
pirma laiko iškritęs
pernykštės amžinybės sniegas