literatūros žurnalas

Artem Čapaj: „Niekad neįsivaizdavau savęs kariu“

2023 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

Artemas Čapajus (g. 1981, tikr. Antonas Vodianijus) yra ukrainiečių rašytojas, vertėjas, žurnalistas ir keliautojas, šešių romanų ir keturių negrožinės literatūros knygų autorius, Ukrainoje geriausiai žinomas dėl rezonansinės autobiografinės knygos „Tėtis motinystės atostogose“ (2016), kurioje su humoru pasakoja apie dviejų vaikų tėvą, gyvenantį patriarchalinėje Ukrainos visuomenėje. Jo knygos 2011, 2014, 2015 ir 2018 metais pateko į BBC Ukrainos Metų knygų penketuką, kūryba versta į daug kalbų. Jis išvertė Mahatmos Gandžio, Edwardo Saido, Charleso Tayloro, Noamo Chomsky’io veikalų. Buvo aktyvus protesto kampanijos „Ukraina be Kučmos“ ir Oranžinės revoliucijos dalyvis. Pamatęs protestuotojų žudymą per Euromaidaną 2014 m., A. Čapajus tapo nesmurtinio pasipriešinimo šalininku ir bent iki Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. laikė save pacifistu. Pirmąją karo dieną rašytojas evakavo savo šeimą iš Kijivo ir grįžęs vasario 26 d. užsirašė į Ukrainos kariuomenę eiliniu.

Apie tai, dėl kokių priežasčių jis, Mahatmos Gandžio tekstų vertėjas, tikintis nesmurtiniais politiniais pokyčiais, paėmė į rankas ginklą ir dabar gina savo šalį, su rašytoju kalbėjosi amerikiečių žurnalistas, rašytojas, buvęs Jungtinių Valstijų kariuomenės kapitonas bei Irako karo veteranas Mattas Gallagheris. Pokalbis vyko vaizdo skambučiu. Barzdotas, su beisbolo kepuraite ir ausinėmis, A. Čapajus atrodė kaip bet kuris kitas karys, atsipalaidavęs po ilgo patruliavimo, bet kartu buvo nepaprastai dėmesingas. Kai kuriems atsakymams reikėjo daugiau laiko, mąstydamas jis sumirksėdavo, lyg į akį būtų krislas patekęs, ir giliai užsitraukdavo cigaretę.

 

Kur dabar esate? Gal galite papasakoti, kaip gyvenote nuo praeitų metų vasario?

A. Č. Esu karinėje bazėje Vakarų Ukrainoje, čia daug karinės infrastruktūros, kurią reikia saugoti. Aš ne fronto linijoje, esu nuo jos gana toli, kadangi tarnauju vadinamajame Objektų apsaugos ir drausmės dalinyje, kas iš esmės panašu į Karo policiją, tik mūsų veikla neliečia civilių. Pagrindinė mūsų užduotis – užtikrinti, kad nebūtų jokių diversantų, taip pat užtikrinti, kad ukrainiečių kariuomenė nedarytų nusikaltimų. Kad nebūtų plėšikavimų, narkotikų ir panašių dalykų. Tai nėra koks herojiškas darbas, bet vis tiek manau, kad tai labai svarbu.

Kas gi pasikeitė, jei ne viskas? Pamenu 2021-uosius, sklandė tokios kalbos: „Na, gerai, visi žinome, kad Rusija įsiverš, visi žinome, kad Vakarai stengsis padėti, vienintelis dalykas, ko nežinome – kaip elgsis ukrainiečiai.“ Turiu pasakyti, kad nežinojome, kaip mes patys visa tai priimsime. Iki pat pirmos karo dienos nežinojau, kaip aš pats asmeniškai elgsiuosi. Prieš karą, kai viskas buvo tik teoriniai svarstymai, beveik neabejojau, kad pasitrauksiu, na, nes man šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime. Niekad neįsivaizdavau savęs kariu.

O tuomet viskas tiesiog per vieną dieną pasikeitė, kadangi žmogus suvoki, jog prieš Putino raketas nesmurtinis pasipriešinimas neįmanomas. Kai pabundi nuo pastato dundesio, pirminiame lygmenyje priimi sprendimą: privalau apginti savo vaikus.

Ar tai, jog, kad ir nenoriai, tapote kariu, pakeitė Jūsų požiūrį į savo šalį ir pasaulį?

A. Č. Labai lengva jaustis atsietam nuo karo, kai turi pinigų arba priklausai inteligentijai, meninių profesijų žmonėms, kaip aš, netgi gydytojams ir panašiai. Esu sužavėtas, kad vis dėlto dauguma mano išvardintųjų vienu ar kitu būdu savanoriškai įsitraukė į karinę veiklą. Jie turėjo galimybę rinktis, kaip ir aš. O dauguma žmonių neturėjo jokio pasirinkimo, todėl pagrindinė priežastis, dėl kurios aš prisijungiau, buvo solidarumas.

Tai buvo labiau klasinis solidarumas, ne itin daug bendro turėjęs su patriotizmu. Yra ir psichologinė šio egzistencinio pasirinkimo priežastis. Įsivaizduok, visą gyvenimą kalbi apie teisingumą ir sąžiningumą, o tuomet, štai, ateina neteisingumo metas, tai ką, tu nusprendi jam nesipriešinti? Tai būtų lyg savęs išdavystė. Na, aš tą akimirką numirčiau, manau, kad mirčiau – tas, kuo save laikau, ar bent kuo noriu būti.

Taigi užsirašymas į kariuomenę buvo tam tikras moralinis sprendimas?

A. Č. Man didelę įtaką padarė tokie egzistencialistai kaip Sartre’as ir Camus, prancūzai, ir buvo dar vienas labai svarbus dalykas, kuriuo anksčiau tikėjau – kad esi tai, ką darai. Taigi nėra jokios lemties, nėra esmės, atskirtos nuo egzistencijos, tavo esmę apibrėžia tavoji egzistencija ir tavieji egzistenciniai pasirinkimai. Eiti į kariuomenę man buvo vienas tokių pasirinkimų.

Manau, tai tinka ir visai šaliai. Mano vyresnėliui sūnui dabar dešimt metų ir jis mokykloje pirmąsyk istorijos mokosi kaip atskiro dalyko. Kai kalbamės apie tai su juo per Zoom’ą – dabar tos pamokos visiškai kitokios. Kai pats prieš trisdešimt metų buvau vaikas, mokėmės mūsų kankinių tautos istorijos, tautos, kurią visuomet engė, kurią visuomet slopino, kurią visuomet įvairiais būdais skriaudė. Iš esmės tai buvo engiamų žmonių istorija.

Dabar jie kalba apie herojiškos tautos istoriją. Istoriją, kuri yra daugiau nei vien kentėjimas. Savo pasirinkimu mes pakeitėme tai, kokie esame, pakeitėme savo pasirinkimu nepasiduoti, pasirinkimu nepralaimėti, nesitraukti, atsilaikyti ir savo pasirinkimu kovoti. Sakyčiau, tai lemiama akimirka mūsų istorijoje, ir, kaip teigia istorikas Timothy’is Snyderis, „jokie žmonės neturi taip brangiai mokėti už tapimą tauta“. Tačiau tą dabar Ukrainos žmonės ir daro, ir tai drastiškai keičia mūsų požiūrį į save pačius.

Prieš karą laikėte save pacifistu, tiesa?

A. Č. Taip, ypač po 2014 m. ir Maidano įvykių. Na, kaip jaunas žmogus, laikiau save veikiau revoliucionieriumi, ir tada, kai Ukrainoje įvyko revoliucija, mane sukrėtė žmonių mirtys; tuomet kaip žurnalistas nuvykau į Donbasą ir pamatęs ten, kaip vyksta karas, ėmiau viltis, kad yra kitas kelias.

O kaip dabar?

A. Č. Na, manau, kad būna tokių situacijų, kai net ir pacifistai turi kariauti. Skaičiau interviu su viena amerikiečių reperio Tupaco Shakuro giminaite, kuri priklausė „Juodųjų panterų“ grupuotei. Ir ji pasakė maždaug taip: „Aš nenoriu kariauti, norėčiau būti sodininke, skulptore, bet kuo, tik ne kare. Tačiau jei nekovočiau, jausčiausi taip, lyg paklusčiau blogiui, jausčiausi esanti blogio bendrininkė.“ Taigi štai tokia situacija dabar Ukrainoje. Tebemanau, kad jei būtų kitokių pasirinkimų, aš būčiau pacifistas, bet dabar tokios galimybės neturime.

Kaip Jumyse sutaria karys ir rašytojas?

A. Č. Sakyčiau, rašymą kol kas pristabdžiau. Viena mano, kaip rašytojo, bėdų yra ta, jog mano metodas labiau aprašantis nei išgalvojantis… Kažkaip taip Jackas Londonas yra pasakęs apie savo darbus. Man labai panašiai, esu priklausomas nuo realių įvykių.

Ir aš nebūtinai kalbu apie rašymą karo tema, nes juk nesu fronte, bet socialiai atsakingas rašymas turi remtis realybe. Keletą kartų bandžiau vėl pradėti rašyti, bet ši neapibrėžta situacija, kai nežinai, koks bus tavo rytojus… Tai tinka eilėraščiams, galbūt visai nieko rašyti esė ir noveles, tačiau man labiausiai patinka rašyti romanus. Šiuo metu rašau tik esė, tiesa, retai, ir tai tik paprašytas, vis dėlto labai sunku tam atsidėti, turint omenyje pasirengimą, laiko bei tinkamos psichologinės atmosferos radimą.

Jau esu rašęs apie paprastus žmones, kurie patenka į ekstremalaus kapitalizmo sąlygas, ir norėčiau vėl kada nors apie tai rašyti. Taip pat man didelę įtaką padarė Naomi Klein darbai, viename kurių ji rašė apie pasaulio suskirstymą į „žaliąsias zonas“ ir „raudonąsias zonas“ – saugias ir nesaugias vietas. Tai tebuvo vienas sakinys, tačiau mane taip užkabino, kad tapo mano pirmojo romano pavadinimu – „Raudonoji zona“1.

Kai grįšiu prie rašymo, ar mano kareiviškoji patirtis turės įtakos tam, ką rašysiu? Jaučiu, kad tikrai turės.

Ar Jūsų kolegos kariai žino, kad esate rašytojas? Jei taip, ką jie apie tai mano?

A. Č. Aš to neslėpiau, bet niekam ir nesisakiau esąs rašytojas, nes, juk suprantate, žmonės rašytojų nepažįsta… Iš maždaug šimto žmonių, tarnaujančių mano dalinyje, tikriausiai esu vienintelis išties daug skaitantis. Toks yra gyvenimas. Galiu papasakoti juokingą istoriją apie tai, kaip žmonės nepažįsta rašytojų. Vaikščiojome patruliuodami mieste, ir savo būrio vadui sakau: „Žiūrėk, čia namas, kuriame gyveno vieni žinomiausių ukrainiečių rašytojų.“ Ir juos išvardinau. O jis klausia: „Kas jie tokie?“ Vėliau jis man parodo kitą pastatą ir sako: „Tai vienas namų, kuriuose gyveno tas veikėjas.“ Klausiu: „Kas jis toks?“ Pasirodo, tai buvo kažkoks kriminalinių gaujų vadeiva iš dešimtojo dešimtmečio. Taigi, žmonės yra iš labai skirtingų pasaulių.

Vis dėlto atrodo, kad laisvai jaučiatės šiose skirtingose sistemose, ar bent jau jas suprantate. Galbūt tai socialinėmis temomis rašančio rašytojo ypatybė. Ar savo naujajame gyvenime tiesiog išmokote gyventi su šiuo savotišku dualumu – rašytojas ir kareivis – ir trintimi?

A. Č. Tai dar viena priežasčių, kodėl būtent dabar negaliu rašyti. Nes negaliu sąžiningai rašyti, kol karas nesibaigs, turiu omenyje, gana sąžiningai, detaliai, parodant vidinius dalykus, apie tai, kad viskas nėra vien gėlytės, o mes ne gerieji elfai, kaip mus pristato mūsų propaganda. Be abejo, tai svarbu tokio masto kare, bet pasidaro sunku, kai galvoju apie tai kaip rašytojas. Todėl man svarbu, kad tarnauju dalinyje, kovojančiame su karo nusikaltimais, įskaitant ir galimus įvykdyti Ukrainos kariuomenės karių, – taigi, mes nesame kaip ta kita pusė, mes esame idealų ir įsitikinimų gynėjai. Tačiau vis tiek suprantu, kad yra ir ukrainietiškoji propaganda, ir aš suvokiu, kad net kalbėdamas su Jumis esu jos atstovas, nes yra tam tikrų dalykų, kurių Jums nepasakyčiau, net stengdamasis būti refleksyvus ir kritiškas.

Kaip reporteris aprašėte ankstesnį karo etapą2. Kokios etikos laikotės rašydamas apie žiaurumus ir karą? Kaip atrandate pusiausvyrą tarp pasakojimo žmonėms, perdavimo jiems, kas tai iš tiesų yra, ir šios temos eksploatavimo, ribos peržengimo, pornografiškumo?

A. Č. Suprantu, ką turite omenyje. Tai dar viena problema. Dabar aš nežinau, kaip apie tai rašyti, tai vienas tų atvejų, kai žodžiai išties neįgalūs… Mąsčiau visa tai galbūt perteikti kokia alegorijos forma, tačiau vis tiek nerandu žodžių viskam, kas vyksta, kadangi, na, pripažinkim, niekas netikėjo, kad tokie žiaurumai įmanomi. Laikome save Europos dalimi, ir niekas netikėjo, kad tokie žiaurumai Europoje įmanomi šviesiajame XXI amžiuje.

Štai dar vienas anekdotas: tikriausiai pamenate, kad 2021 metais vyko Rusijos karinių jėgų demonstravimas3. Buvau suplanavęs atostogas su abiem savo vaikais, tik mes trise, kadangi žmona turėjo dirbti. Taigi, iš anksto suplanavome atostogas ir išsinuomojome mažytį namelį kaime, netoli nuo sienos su Rusija. O tuomet vyko tos jų karinės pratybos. Pagalvojau: „Ką gi, juk vaikų atostogų metas ir mes jau išsinuomojome namelį (rodos, ir pusę sumos jau buvom sumokėję). Net jei jie įsiverš, tiesiog pasakysiu, kad esu civilis, ir dar paimsiu vaikų dokumentus, kad įrodyčiau, jog jie mano vaikai, ir viskas bus gerai.“

Po žudynių Bučoje suvokiau, koks anuomet buvau naivus. Po visų priverstinių ukrainiečių vaikų deportacijų į Rusiją aš suvokiau, koks buvau naivus.

Anksčiau esate minėjęs, kad viena priežasčių, kodėl prisijungėte prie armijos, buvo ta, jog nenorėjote jaustis auka, norėjote būti aktyviai veikiantis žmogus, kuris priešinasi okupacijai.

A. Č. Taip.

Gal galėtumėte paaiškinti plačiau? Būsiu atviras, mano patirtis Amerikos kariuomenėje leidžia teigti, kad vyrukai ne visuomet prisijungia paskatinti tokių apmąstymų. Nors, be abejo, anuomet nebuvome egzistencinės grėsmės akivaizdoje, tad palyginimas ne itin tinkamas.

A. Č. Na, aš atskiriu ideologinį ir psichologinį faktorius. Tad iš esmės mano ideologinė priežastis buvo solidarumas su bendru tikslu, su tuo, kad mes neturime pasirinkimo, kovoti ar ne. O viena pagrindinių mano psichologinių priežasčių buvo ta, kad nekenčiau to aukos jausmo, pavyzdžiui, kai bėgome su savo vaikais, visai negalėjau pakęsti to jausmo, kad esu auka.

Nežinau posakio kilmės, tačiau Ukrainoje mes sakome – „ispaniška gėda“, tai reiškia, kad tau gėda už kitus žmones. Štai nutikimas, galbūt sujungiantis ideologinį ir psichologinį faktorius.

Pirmąją mūsų pasitraukimo dieną4 (praeitą vasarį) keliavome su vyresnio amžiaus vyru, kaimo gyventoju, tarnavusiu kariuomenėje Afganistane sovietų laikais. Man jis labai patiko, jis reprezentavo visa tai, kas mūsų šalyje yra gero. Tą patį vakarą sužinojome, kad tą vyrą mobilizavo į šį karą dėl jo karinės patirties. O jo sūnui, kuris man taip pat patiko ir buvo panašesnis į mane, iš viduriniosios miestiečių klasės, – tam sūnui labai palengvėjo, kad mobilizavo ne jį. Vėliau jis atsisakė keliauti toliau, nes išsigando, kad kas nors jo, jauno vyro, paklaus, kodėl jis nebuvo mobilizuotas.

Tai man priminė vieną ryškiausių vietų Orwello romane „1984-ieji“, kai Vinstonas Smitas išskydo dėl vienutėlio dalyko – jis bijojo žiurkių, ir kada jos buvo jam parodytos kaip būsimo kankinimo įrankis, jis puolė maldauti: „Nedarykite to man, darykite tai Džulijai“, jo mylimajai. Ir aš pagalvojau, kad nenoriu toks būti, nenoriu būti toks vyrukas, kuriam geriau, kad jo tėvas pavojuje, ir pajunta palengvėjimą, kad ne jis pats. Retrospektyviai žiūrint, atrodo, kad tai ir buvo ta akimirka, kai nusprendžiau, jog neabejotinai prisijungsiu prie kariuomenės.

Ar šiuo metu skaitote ką nors įdomaus? Ar apskritai turite tam laiko?

A. Č. Laiko turiu, tačiau labai sunku pasinerti į tai, ką skaitau. Knygas, leidžiančias pabėgti, skaityti lengviau. Neseniai baigiau skaityti kinų rašytojo Liu Cixino knygą „The Three-Body Problem“5. Skaičiau angliškai, kadangi ji neišversta į ukrainiečių kalbą ar bent aš neradau tokio vertimo. Tai nuostabi knyga apie ateivių invaziją… Joje yra ir kinų propagandos – na, ne propagandos, tiesiog autorius iš esmės paveiktas kiniško pasaulio matymo, lygiai kaip aš paveiktas ukrainietiškojo pasaulio matymo ar kokie amerikiečių autoriai paveikti amerikietiškojo pasaulio matymo. Kartais tai išties glumina, tačiau jei prisimeni autoriaus pasaulėvoką, manau, gali labiau (į)vertinti kūrinį, mąstymą. Tokia buvo mano patirtis su Cixino „The Three-Body Problem“.

Taip pat priešokiais mokausi vokiečių ir prancūzų kalbų, tačiau mokytis sunku, kadangi beveik niekada nebūnu vienas. Tai – žmonėms tikriausiai nežinoma kareivių gyvenimo dalis. Pabūti vienam dabar – lyg svajonė.

Parengta pagal www.electricliterature.com.


1 „Червона Зона“, 2014.
2 A. Čapajus kartu su žurnaliste Jekaterina Sergatskova ir Vladimiru Maksakovu 2015 m. išleido knygą „Karas ant trijų raidžių“ („Война на три буквы. Хроника противостояния в репортажах и свидетельствах очевидцев“).
3 Karinės pratybos „Zapad 2021“.
4 Kai A. Čapajus į saugią vietą lydėjo savo šeimą.
5 „Trijų kūnų problema“, lietuviškai 2020 m. išleido „Kitos knygos“.

Bobas Dylanas: „Pasauliui daugiau nebereikia eilėraščių“

2021 m. Nr. 5–6 / Šių metų gegužės 24 d. pasaulinė ne tik muzikantų, bet ir literatūros bendruomenė minės amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Nickas Cave’as: Svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys

2021 m. Nr. 2 / 2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų…

Šachmatų partija su Vytaute Žilinskaite

2020 m. Nr. 12 / Rašytoją kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“ / Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų.

Patti Smith: kai gyvenimą išaugina knygos

2020 m. Nr. 4 / Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais…

Margaret Atwood. Apie laiką ir amžinybę

2019 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Šis pokalbis buvo publikuotas Ajovos universiteto (JAV) literatūros studijų žurnale, įrašytas 1985 m., kai M. Atwood lankėsi universiteto organizuojamose kūrybinio rašymo dirbtuvėse.

Walto Whitmano laiškai motinai

2019 m. Nr. 5–6 / Iš anglų kalbos vertė Diana Gancevskaitė / W. Whitmano laiškai motinai rašyti Jungtinių Valstijų pilietinio karo metais, poetui dirbant ligoninėse sergančiųjų bei sužeistųjų slaugytoju, kasdien susiduriant su karo siaubais…

Romas Kinka: „Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“

2019 m. Nr. 4 / Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas / Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją

Kaip savo rankose laikyti visą istoriją: Shaunas Tanas ir kuras vaizduotei

2019 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė / Australų dailininkas, rašytojas, animacinio kino kūrėjas Shaunas Tanas (g. 1974) pakeitė vaikų literatūros bei vizualiojo jos aspekto suvokimą…

Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos

2019 m. Nr. 1 / 1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas…

Deborah Ellis. Prieš duodant įsakymą

2019 m. Nr. 2 / Laikas bėga. Štai sukanka dvidešimt dveji metai nuo tada, kai 1996 m. rugsėjį Talibanas perėmė Kabulo (Afganistanas) kontroliavimą. Afganistanas – maža žemyninė šalis Hindukušo kalnuose,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Rašytojo, žurnalisto Timo Falconerio straipsnis skirtas Leonardui Cohenui (1934–2016) – kanadiečių poetui, dainų autoriui, dainininkui, muzikantui ir rašytojui.