Patti Smith: kai gyvenimą išaugina knygos
2020 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
2017 m. lietuviškai išleista amerikiečių muzikantės, roko dainininkės, poetės, menininkės PATTI SMITH (tikr. Patricia Lee Smith, g. 1946) atsiminimų knyga „Tiesiog vaikai“ (vertė Gediminas Sadauskas) buvo ir laukiamas, ir, matyt, lūkesčius viršijęs literatūros pasaulio vertimų padangės įvykis. 2010 m. JAV nacionalinės knygos premija apdovanota knyga ir gimtojoje šalyje iškart sulaukė didžiulio dėmesio, o ilgainiui imta vadinti mėgstamiausia atsiminimų knyga istorijoje. Iki „Tiesiog vaikų“ pasirodymo lietuvių kalba žinojusių apie šią kultinę Niujorko asmenybę Lietuvoje nebuvo daug (nors, matyt, ja plačiau pasidomėjusių atsirado muzikantei už kolegą ir bičiulį Bobą Dylaną atsiėmus jam skirtą Nobelio literatūros premiją 2016 m.). Mūsų skaitytojams tai kol kas pirmoji (tikėkimės, ne vienintelė) pažintis su įstabias realiai vykusias istorijas pasakojančia kūrėja, besidalijančia neįkainojamais prisiminimais apie save ir savo gyvenime sutiktus žmones, vėliau tapusius žymiais muzikos ir kultūrinio pasaulio veikėjais. P. Smith žinoma ir kaip aktyvistė, pasisakanti žmogaus teisių bei aplinkosaugos klausimais. Beje, savo instagramo paskyroje ji kasdien dalijasi įžvalgomis, kasdienybės akimirkomis, žodžiais, skirtais gyviems ir mirusiems menininkams, draugams, darbo stalo vaizdais, tuo, ką šiuo metu skaito. Ji tebegyvena aktyvų socialinį gyvenimą – rengia koncertus, dalyvauja knygų pristatymuose, keliauja, įrašinėja muziką, rašo knygas. Dažniausia jos pakeleivė – dukra Jesse. „Metų“ skaitytojams siūlome 2012 m. interviu su P. Smith, ją kasmetiniame Danijoje vykstančiame Luizianos literatūriniame festivalyje kalbino festivalio organizatorius, Luizianos modernaus meno muziejaus vadovas Christianas Lundas.
– Būdama scenoje, esate punk muzikos krikštamotė, tačiau skaitydamas Jūsų knygas jaučiuosi susitinkantis su kita Patti Smith. Atrodo, lyg dviem skirtingais būdais perteikiate dvi skirtingas savo asmenybės puses.
P. S. Na, jų yra daug daugiau nei dvi. Kaip sakė Waltas Whitmanas, savyje mes talpiname daugybes. Energija, vėliau pavadinta pankroku, energija, kurią turėjau dar būdama vaikas, vis dar manyje, ji buvo manyje visą gyvenimą. Esu pilna įvairių energijų, randu daugybę būdų save išreikšti. Kai rūpinuosi savo vaikais, kai skalbiu drabužius, aš vis tiek esu ta pati mergina, kuri scenoje gali paspirti stiprintuvą. Aš vis tiek esu tas pats asmuo.
– Norėčiau paprašyti Jus paskaityti ištrauką iš savo knygos „Woolgathering“[1].
P. S. Taip, žinoma. Šioje ištraukoje kalbama apie 1957-uosius. Buvau maždaug dešimties metų amžiaus. Tai pasakojimas apie du svarbius dalykus: jaunesniosios sesutės Kimberly gimimą (apie tai esu sukūrusi ir dainą „Kimberly“, ji albume „Horses“) ir apie mano šunį Bembį, kurį aš turėjau… – pala, kiekgi metų prabėgo nuo 1957-ųjų?.. (skaičiuoja dešimtmečius ant pirštų) – oho, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų. Vis dar prisimenu tą šunį, brangiausią iš visų meilių.
– Esate sakiusi, kad vaikystėje gyvenote „Piterio Peno gaujoje“. Gal galėtumėte pasidalinti keletu pavyzdžių – kas tai buvo?
P. S. Vaikystėje labai branginau visas savo knygas. Man labai patiko Louisos May Alcott „Mažosios moterys“ ir Carlo Collodi’io „Pinokis“, ir Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“. Tačiau visų mėgstamiausia buvo Jameso Matthew Barrie’io „Piteris Penas“ – ji atliepė atmosferą ir pasaulį, kuriame iš esmės gyvenau. Ir kadangi taip buvo parašyta knygoje, aš tikrai maniau, kad įmanomas toks dalykas, jog mums nebūtina suaugti. Kai buvau dar visai maža, nusprendžiau, kad užaugti nenoriu, kad geriau amžiams likti dešimties ar vienuolikos. O vėliau labai nustebau, tiesą pasakius, buvau sugniuždyta sužinojusi, kad pasirinkimo neturime. Man atrodė, kad tiesiog ateiname į šią žemę ir vėliau galime nuspręsti, kaip bus su mūsų gyvenimu. Tas pojūtis išliko – iš tiesų niekad nesijutau esanti suaugusi.
– Minėjote ir kasdienes maldas Jūsų šeimoje. Tikriausiai tai buvo svarbi Jūsų vaikystės dalis? Man atrodo, tai susiję ir su Jūsų poezija.
P. S. Malda man yra esminis būdas bendrauti su tais, kuriuos mylime, be abejo, ir su Dievu. „Organizuotai“ religijai priklausiau iki trylikos metų, paskui religiją apleidau, tačiau niekuomet neapleidau maldos. Melstis gali bet kur. Visur yra daugybė nuostabių katedrų ir bažnyčių, gali melstis prie jūros, pievoje, vakare prieš užmigdamas. Tai būdas išlaikyti ryšį – kartais tiesiog su savimi, kartais su aukštesniąja jėga, o kartais – su tais, kuriuos mylime. Malda man yra natūrali buvimo dalis.
– Labai anksti susidomėjote poezija. Ar tam turėjo įtakos ir kasdienė malda?
P. S. Niekad apie tai negalvojau iš šios perspektyvos, tačiau taip, tai gera sąsaja. Juk daugelis eilėraščių yra lyg maldelės. Pirmoji mano turėta poezijos knyga vadinosi „Silver Pennies“[2] ir joje visi eilėraščiai buvo susiję su elfais ir fėjomis, misticizmu. Tuo metu skaičiau Williamą Blake’ą, Williamą Butlerį Yates’ą, Nicholą Vachelį Lindsay’ų… Daugelis tų poetų išliko su manimi visam gyvenimui. Taip, ne vieno eilėraščiai buvo iš tikrųjų lyg maldelės. „Little Lamb, who made thee? / Dost thou know who made thee…“[3] Skamba kaip malda.
– Būdama šešiolikos, su draugais skaitėte Arthurą Rimbaud. Gana anksti atradote prancūzų poeziją.
P. S. Rimbaud atradau dviem keliais. Būdama keturiolikos penkiolikos norėjau tapti menininke. Buvau itin liesa. Man labai patiko Amedeo’aus Modiglianio tapyba, todėl galėjau tapatintis su jo modeliais. Skaitydama knygą apie Modiglianį sužinojau, kad jis žavėjosi poetu Arthuru Rimbaud. Tuo metu tokio poeto nežinojau, bet nusprendžiau, kad jei šiam dailininkui jis taip patiko, turiu paskaityti jo poezijos ir aš.
Sykį, būdama Filadelfijoje, naudotų pigių knygų knygynėlyje šalia autobusų stoties pamačiau vieną knygą – mane patraukė berniuko veidas ant viršelio. Man tuomet buvo maždaug penkiolika, o Arthuras Rimbaud buvo išties žavingas jaunuolis. Tad, tiesą sakant, mane pirma patraukė jo veidas. Paėmusi knygą į rankas supratau, kad tai tas pats poetas, kurį taip mėgo Modiglianis. Taigi, tai buvo savotiška sėkmė – kad poetas toks žavingas. Įsimylėjau jį – ne vien jo veidą, atsivertus knygą – ir tą kalbą… Negalėjau visko suprasti – jo poezija kartais atrodo lyg kokia slapta kalba, ir prireikia laiko jai atrakinti. Tačiau niekad dėl to nesijaudinau – galbūt nesuprantu eilėraščio iš pirmo karto, bet esu suviliojama jo grožio. Tiesiog mėgaujuosi kalbos grožiu. Prireikė šiek tiek laiko iššifruoti Rimbaud, tačiau pamilau jį iškart – jo žodžius ir jo veidą. Na, bent iki kol atradau Bobą Dylaną.
– Būdama dvidešimties, atsidūrėte Niujorke. Esate minėjusi, kad iš pradžių ten jautėtės lyg kaimo pelė mieste.
P. S. Taip.
– Dabartinis Niujorkas labai skiriasi nuo to, koks jis buvo tuo metu. Gal apibūdintumėte, koks tai buvo miestas anuomet?
P. S. Pirma, asmeniškai man tai buvo fantastiškas miestas, nes ten, kur aš užaugau, nebuvo tikro kultūrinio gyvenimo – nei knygynų, nei bibliotekų, nei meno muziejų; vien laukai ir kiaulių fermos. Didžioji kultūros dalis glūdėjo mano vaikystės namuose, nes visa mūsų šeima buvo skaitytojai, tad pas mus visuomet buvo daugybė knygų. O išėjus iš namų tebuvo gamta, kuri, be abejo, yra graži, tačiau neatstoja kultūros. Tad Niujorkas man buvo kaip kultūros Meka. Be abejo, įdomu buvo ir tai, kad šio miesto architektūra tokia tiršta, o jame virė įvairiausias gyvenimas. Nuėjęs į Keturiasdešimt antrąją gatvę rasdavai jūreivius ir prostitutes, buvo daug vietų, kuriose galėjai gauti visokių woo-doo dalykų, įvairių ispaniškų ir meksikietiškų talismanų. Ir visur buvo knygynai.
Be to, galėjai labai pigiai pragyventi. Viskas buvo taip gyva, tiek daug kūrybinės energijos. Tuo metu miestas buvo ekonomiškai nusmukęs, tad į jį plūdo jauni žmonės, kurie galėjo tikrai pigiai pragyventi. Negaliu sakyti, kad Niujorke buvo didelis skurdas, tačiau tai buvo neturtingas miestas, ir tai jaudino. Jaučiausi jame lyg namie. Ir aš nieko nebijojau, nes aplink buvo pilna žmonių. Kas nors sakydavo – o, tai pavojingas miestas. Bet juk ne – visur tokia daugybė žmonių, kurie nemiegodavo net naktimis. Nieko ten nebijojau, nieko blogo man tame mieste nėra nutikę. Savo apsisprendimą apsigyventi Niujorke prilyginčiau Pandoros skrynios atvėrimui, tik iš šios pasklido vien geri dalykai.
– Menininke norėjote būti nuo paauglystės, tačiau, anot Jūsų, Pietų Džersis nebuvo derlinga dirva menininkams.
P. S. Na, ten tiesiog nebuvo ką daryti. Nebuvo jokio kultūrinio centro. Iš vaikų, su kuriais lankiau mokyklą, berniukai buvo išsiųsti į Vietnamą, o mergaitės tapo žmonomis arba kirpėjomis, kai kurie dirbo gamyklose, bet nebuvo daug darbo pasirinkimų. Tiesą sakant, išvykau į Niujorką visų pirma ne „tapti menininke“, o susirasti darbą. Buvau netekusi darbo fabrike Filadelfijoje, galimybių įsidarbinti – jokių: užsidarė didelė laivų statykla, apie trisdešimt tūkstančių žmonių liko bedarbiais. Dvidešimtmetei merginai tik su daliniu išsilavinimu darbo tikrai nebuvo. Tad mano pirmoji pareiga buvo susirasti darbą, mat visiškai neturėjau pinigų. Tais laikais nebuvo jokių kreditinių kortelių, ir apskritai – jei neturėjai pinigų, nevalgei. O Niujorke buvo tiek knygynų, kad pagalvojau: anksčiau ar vėliau kuris nors jų mane tikrai pasamdys. Taip ir nutiko – septynerius metus dirbau knygynuose.
– Gal papasakotumėte apie savo pirmuosius susitikimus su Robertu Mapplethorpe’u[4], kuris anuomet dar nebuvo žymus fotografas?
P. S. Anuomet jis nebuvo niekuo žymus. (Juokiasi) Išties juokinga, kai žmonės, perskaitę mano knygą „Tiesiog vaikai“, kartais sako – prirašei visų tų žymių vardų, trainiojaisi su garsenybėmis… Aš atsakau – bet nė vienas mūsų tuomet nebuvome žymūs. Net Allenas Ginsbergas toks nebuvo. Jis turėjo gerbėjų būrelį, bet nebuvo garsus. Visi tie beat kartos poetai… Gregory’is Korsowas… Niekas neturėjo pinigų, visi stengėsi prasimušti. Būsimasis rašytojas Jimas Kerrolas dar tebuvo vaikas. Apskritai, įžymybės kultas tais laikais nebuvo taip išpūstas. Net roko žvaigždės, sutinkamos tame pačiame „Chelsea“ viešbutyje, kuriame kurį laiką gyvenome kartu su Robertu, – jos irgi ne ką teišsiskyrė iš kitų.
O su Robertu susipažinau atsitiktinai. Sutikau jį Brukline, kur ieškojau savo draugų. Jie tuo metu buvo išsikėlę gyventi kitur, ir man buvo pasakyta nueiti į kambarį pasiklausti ten esančio jaunuolio, gal jis žino, kur turėčiau jų ieškoti. Taigi, nuėjau į kambarį, o ten miegojo jaunas vaikinas. Stovėjau ir žiūrėjau į jį, ir man atrodė, kad regiu miegantį piemenėlį – ant veido užkritusios vešlios garbanos… Jis buvo lieknas ir ramiai sau miegojo. Paskui pabudo, o aš vis dar stovėjau, ir jis man nusišypsojo. Nuo tos akimirkos pasidarė aišku, kad mums tiesiog lemta būti draugais, lemta pažinti vienas kitą. Jo šypsena buvo visiškai atvira, o juk aš tebuvau priešais jį stovintis nepažįstamas žmogus. Toks ir buvo mūsų pirmasis susitikimas.
– Knyga „Tiesiog vaikai“ prasideda Roberto mirties dieną ir tai jūsų santykių istorijai suteikia įtampos. Tai meilės istorija, bet kartu – ir netekties istorija.
P. S. Manau, kad tai – ir besąlygiškos draugystės istorija. Taip, knygoje lyg įrėminta meilė ir netektis, tačiau visa esmė tai, ką reiškia tikra draugystė. Iš pradžių Robertas buvo mano vaikinas, ir paskui mudviem abiem buvo skausminga pereiti iš tokio intymaus santykio į buvimą draugais. Įprastai tai poras visam laikui išskiria, tačiau mums su Robertu tai buvo kažkas daug gilesnio, ne vien seksas ir panašūs dalykai. Viskas svarbu – gyvenimas kartu, sąžiningumas vienas kitam, fizinis intymumas. Šie dalykai nuostabūs, tačiau mudu turėjome tai, kas buvo aukščiau viso to – mes buvome surišti, susiję per savo kūrybą, ir abu jautėme, kad vienas kitą skatiname, paremiame. Abu sutvirtinome vienas kito pasitikėjimą savimi, tikėjimą savimi kaip menininku. Tai buvo taip stipru, kad net šiandien tai tebejaučiu. Jei susvyruoju, jei imu abejoti savimi, vis dar galiu pajusti jo tikėjimą manimi, ir tuomet tampu stipresnė. Kodėl turėjome viso to atsisakyti? Nebuvo jokių priežasčių atsisakyti ir kitų dalykų, kurie mus siejo – pavyzdžiui, mūsų bendro juoko, o juokdavomės mes daug. Jei jis tebegyventų, žinau, kad ir toliau kartu dirbtume, bendradarbiautume, juoktumėmės kartu iki mūsų dienų galo. Juk mūsų gimimo dienas teskiria vos mėnuo. Ir aš visuomet jaučiausi taip, lyg būtume pažinoję vienas kitą nuo pirmos dienos. Be abejo, tam tikra prasme taip ir yra. Tačiau niekad nebūčiau pagalvojusi, kad jis mirs toks jaunas. Branginu tai, ką mudu puoselėjome, ką išsaugojome. Neišsaugoję savo kaip poros santykių, išsaugojome šį tą daug vertingesnio.
– Skaitant šią knygą itin sužavi meilės ir atjautos kupinas judviejų bendravimas. Tai taip stipru, kad išlieka net perskaičius knygą, net praėjus keletui metų. Neįtikėtina.
P. S. Tikriausiai taip yra todėl, kad ir pati vis dar tai jaučiu. Kaip ir santykį su savo vaikystės šunimi. Juk apie jį parašiau ne taip jau seniai, o štai dabar skaitydama kone apsiverkiau. Vis dar myliu savo šunį, lygiai taip pat, kaip mylėjau jį būdama vienuolikos. Mudu su mano šunimi siejo tikra meilė. Tai, kas buvo tarp mudviejų su Robertu, taip pat buvo tikra.
– „Tiesiog vaikuose“ minite, kad būtent Robertas ragino Jus užrašyti judviejų istoriją. Kaip manote, kodėl jis to norėjo?
P. S. Manau, visų pirma – aš buvau vienintelė, galėjusi ją užrašyti. Nebuvo tiek daug žmonių, kurie būtų pažinoję Robertą jaunystėje. Maža to, gyvenome gana atsiskyrėlišką gyvenimą. Tikriausiai geriau nei bet kas kitas žinojau, koks buvo jaunas Robertas. Be to, jis manimi visiškai pasitikėjo, jam išties patiko, kaip rašau, neabejojo, kad teisingai apie jį parašysiu. Manau, jis norėjo būti prisimenamas. Juk mirė tebūdamas keturiasdešimt dvejų. Jis tebeaugo kaip menininkas, buvo tiek visko, ką dar ketino nuveikti. Jis nenorėjo mirti. Nepasidavė nuolankiai. Tad manau, taip – jis norėjo būti prisimenamas. Man prireikė nemažai laiko, kol galiausiai šią knygą parašiau. Bet buvau jam pažadėjusi tai padaryti – ir padariau.
– Kiek laiko prireikė šiai knygai parašyti?
P. S. Jis to manęs paprašė 1989-ųjų kovą, o knyga buvo išleista 2010-aisiais. Mano gyvenime įvyko daug dalykų, kurie apsunkino knygos rašymą. Pirmiausia – tiesiog gedulas netekus Roberto. Taip pat – vėliau užgriuvusios netektys: mano pianisto, mano vyro, brolio, motinos, tėvo. Patyriau tiek daug netekčių, tuo pat metu augindama vaikus, kad neturėjau vidinių jėgų rašyti. Vis atidėliodavau – parašau ir atidedu, vėl parašau ir vėl atidedu. Kartais išmesdavau viską ir pradėdavau iš naujo. Ir galiausiai, maždaug 2008-aisiais ar 2009-aisiais, suvokiau, kad jei jos dabar nepabaigsiu, tai nepadarysiu to niekada.
Jaučiau didelę atsakomybę dėl to, kaip vaizduoju kitus žmones – tiek gyvus, tiek jau mirusius. Norėjau būti sąžininga kiekvieno jų atžvilgiu. Taip pat norėjau kuo tiksliau perteikti paties miesto atmosferą. Tad atsakomybės netrūko. Manau, kad žmonės memuarus ar autobiografijas dažniausiai rašo pernelyg susitelkę į save pačius ir nesuvokia, kaip jie paveikia kitų žmonių gyvenimą apie juos rašydami, kartais net kerštingai. Memuarai neturėtų būti slapto keršto kitiems forma. Juk rašai tam, kad suteiktum skaitytojams ką nors įkvepiančio, įdomaus, ką nors, su kuo jie galėtų tapatintis ar kas nuvestų juos į nepažintas vietas. Tai neturėtų būti asmeninių nuoskaudų platforma. Knygos tam pernelyg taurios.
– Knygos „Woolgathering“ pradžioje minite, kad jos rašymas padėjo Jums išbristi iš melancholijos. O ką Jums suteikė „Tiesiog vaikai“ rašymas?
P. S. Jis manęs vos nenužudė, štai ką jis padarė. (Juokiasi) Tai nebuvo lengvai parašoma knyga. Buvo ypač nejauku rašyti apie save, apie metą, kai man ėmė sektis. Reikėjo gerai apgalvoti, kaip apie tai pasakyti, kad neskambėtų pagyrūniškai ar labai susireikšminusiai. Tad rašant šią knygą laukė daug iššūkių. Taip pat buvo skausminga, kartais – liūdna. Tačiau man patiko, kad kartais rašydama imdavau juoktis balsu – kai kurie dalykai, kuriuos drauge su Robertu darydavom, buvo iš tiesų juokingi, kaip ir mūsų ginčai, o ginčydavomės mes nuolat, dėl pačių idiotiškiausių niekų.
Net nebežinau, ar tai aprašyta knygoje, tačiau maždaug aštuntojo dešimtmečio pradžioje Robertas ėmė sau kurti drabužius, ir ilgainiui jie ėmė darytis pernelyg rėžiantys akį. Jis pasisiuvo tokias lyg kaubojų kelnes su kaušeliu šioje vietoje, iš auksinės lamé medžiagos. Ir kartą mes užsukome į kavinę, pakeliui į poezijos skaitymus, o Robertas dėvėjo tas kelnes su kaušeliu. Aš labai mėgstu arbatą su medumi, tačiau kavinėse būna tik cukraus, tad nešiodavausi indelį su medumi mažytėje rankinėje. Taigi, išsitraukiau medų, pasistačiau ant stalo, deduosi jo į arbatą, o Robertas sako: „Patti!.. Na kam gi tu nešiesi medų į kavinę?“ Ir pridūrė: „Tu juk atkreipi į save dėmesį.“ Man atrodo, iš pradžių aš jam netgi nieko neatsakiau, tiesiog pažvelgiau į jį… Sėdėjo taip išsidrėbęs, su keturiais vėriniais ant kaklo, bandanomis, ant klubo – didžiulis raktų ryšulys ir štai tokios auksinės lamé kaubojiškos kelnės – einant į poezijos skaitymus. Paskui pasakiau: „Na, tu juk mane pažįsti, tokia jau aš, tikra ekshibicionistė.“
Buvo ir daugiau tokių žaismingų patraukimų per dantį ir pasiginčijimų. Ir jais rašydama knygą aš mėgavausi. Iki šiol galiu juoktis ir verkti iš įvairių dalykų, kuriuos prisimenu. Tačiau juoko buvo daug, o tai gyvenime labai svarbu, kaip ir bet kuriuose santykiuose. Pamenu nuolat besipykstančius savo tėvą ir motiną. Kai buvau maža, gyvenome gana vargingai, ir jie nuolat pykdavosi dėl pinigų ir įvairių kitų reikalų. Bet niekada gyvenime nesu mačiusi kitos poros tiek besijuokiančios, kiek juokdavosi jiedu. Jie vis pasakodavo ir perpasakodavo įvairiausias istorijas apie ketvirtąjį dešimtmetį, apie Antrąjį pasaulinį karą, ir visas – pačiais juokingiausiais aspektais, juokdamiesi iki nukritimo. Ir manau, kad tai išgelbėjo jų santuoką. Ne vaikai, o juokas.
– „Tiesiog vaikuose“ aprašėte savo pirmąjį pasirodymą, vykusį Šv. Morkaus bažnyčioje 1971 metų vasario 10 dieną.
P. S. Taip, tai Bertoldo Brechto gimimo diena.
– Ir tai buvo pirmieji Jūsų poezijos skaitymai.
P. S. Taip. Tai įvyko Roberto dėka. Jis visuomet norėjo, kad surengčiau viešus savo poezijos skaitymus, nes mėgo klausytis, kaip skaitau eilėraščius. Visuomet norėjo, kad dainuočiau ir skaityčiau poeziją. Ir jis suorganizavo, kad poetas Gerardas Malanga leistų man būti „apšildančiąja“ atlikėja ir skaityti savo poeziją aštuoniolika minučių. Labai norėjau, kad tai būtų ypatingas pasirodymas, labiausiai todėl, kad buvome geri draugai su Gregory’iu Corso. Su juo mes eidavome į kitų poetų skaitymus, ir jei šie būdavo nuobodūs – o jie visuomet tokie būdavo, – Gregory’is sakydavo: „Et, jokio kraujo, jokio kraujo. Et, šūdinai. Jūs žudote poeziją.“ Sėdėdavau šalia jo ir galvodavau: „O Dieve, jei kada skaitysiu savo poeziją, turiu pasistengti, antraip Gregory’is nuolat mane pertraukinės!“
Tuo metu susitikinėjau su Samu Shepardu, su kuriuo kaip tik rašėme pjesę „Kaubojaus burna“. Prasitariau Samui: „Noriu, kad mano poezijos skaitymuose būtų šis tas ypatingo.“ O jis atsakė: „Tai gal pasikviesk kokį gitaristą ir padainuok, ar ką.“ Pažinojau Lenny’į Kay’ų, jis dirbo įrašų parduotuvėje. Tad pasakiau: „Manau, tas vaikinas, Lenny’is, groja gitara.“ Nuėjau pas jį ir paklausiau: „Tu groji gitara, tiesa?“ Jis atsakė: „Jo.“ Pasiūliau: „Gal nori su manimi pagroti Šv. Morkaus bažnyčioje, sugroti porą dainų ir dar su gitara padaryti dūžtančio automobilio garsą?“ Jis sutiko: „Jokių problemų.“ Didysis skaitymo finalas buvo apie berniuką, lenktyniaujantį su automobiliu, kuris galiausiai trenkiasi į sieną. Štai tam man ir reikėjo dūžtančio automobilio garso. Taigi, mes parengėme aštuoniolikos minučių poezijos skaitymus, kurie prasidėjo tuo, kas vėliau virto dainos „Gloria“ pradžia. Tai buvo eilėraštis pavadinimu „Priesaika“: „Jėzus mirė už kažkieno nuodėmes, bet ne mano…“ Mūsų pasirodymas prasidėjo taip, ir iškart – automobilio dužimas. Kai kuriems žmonėms labai patiko, sakė, jog tai „naujas dalykas“, o kitiems atrodė, kad turėčiau būti suimta už bažnyčios išniekinimą. Visa tai šiais laikais nebėra taip jau neįprasta, ar ne? Tačiau su Lenny’iu mes atlaikėme visokiausias audras ir jau keturiasdešimt metų vis dar esame drauge.
– „Tiesiog vaikuose“ minite, kad norėjote būti menininke, tačiau taip pat norėjote, kad jūsų kūryba būtų reikšminga.
P. S. Nuo pat vaikystės norėjau būti rašytoja. Paskui atradau meną, kurį pamačiau muziejuje būdama maždaug dvylikos. Tuomet užsimaniau būti dailininke. Tačiau kai sakau „menininkas“, turiu omenyje visokią kūrybą – ką kūrybiško aš pati ar kas kitas bepasirinktų, menininkas – žmogus, jaučiantis tikrąjį pašaukimą. Taigi tai ne tiesiog saviraiška, nors tai yra gražu, bet šis tas daugiau, šis tas, dėl ko kartais turi aukotis. Aš tikrai norėjau būti viena tokių žmonių, norėjau kurti darbus, kurie turėtų išliekamąją vertę, įkvėptų kitus žmones. Kai skaitau „Pinokį“ ar Murakamio kūrybą, ar Roberto Bolaño, ar Saliamono giesmes – visa tai, kas mums tiek daug davė, – aš noriu kuo nors atsilyginti. Esu tikra knygų žiurkė. Pusę savo gyvenimo praleidau skaitydama. Ir noriu kuo nors atsilyginti, kas suteiktų žmonėms tokio paties džiaugsmo.
– Taip pat knygoje, pasakodama apie Andy’į Warholą, rašote, kad Jūsų nesužavėjo skardinė ir Jums nepatiko sriuba[5]. Patikslinote, kad Jums priimtinesnis menininkas ne atspindintis pasaulį, bet jį keičiantis.
P. S. Kai buvau jauna, iš tiesų nesižavėjau Andy’iu Warholu. Iš žmogiškosios pusės man atrodė, kad jis nėra labai kilnus ar geras žmogus. Jo darbai manęs nejaudino. Tačiau Robertas stačiai mylėjo Warholą ir manė, kad jis yra genijus. Todėl jo „nenurašiau“, nes žinojau, kad Robertas šiuos dalykus išmano ir aš pasitikėjau jo nuojauta. O dabartiniame gyvenimo etape turiu progą iš tikrųjų įvertinti Andy’io Warholo genialumą. Lankydamasi muziejuje ir apžiūrinėdama šiuolaikinį meną, o juo labai nesižaviu, – staiga atkreipiu dėmesį į ką nors kitame salės gale ir pagalvoju – o, va čia stipru. Prieinu ir pamatau – tai Andy’io darbas. Kai kurie paskutiniųjų jo darbų prieš mirtį, jo „Paskutinioji vakarienė“ – manau, jie genialūs, jaudinantys. Tad išmokau vertinti jo talentą. Galbūt iš dalies todėl, kad man nereikėjo su juo bendrauti kaip su žmogumi, užteko žiūrėti į jo darbus.
Žvelgiant į dabartinius laikus – mes tokie išprotėję dėl įžymybių. Susižavi kokiu nors aktoriumi ar kitos srities atstovu ir lauki, kad tas žmogus bus toks, kokio tikiesi. Arba nori viską žinoti apie jo asmeninį gyvenimą. O juk vienintelis dalykas, kurį bet kuris aktorius ar menininkas mums „skolingas“ – tai jo darbai. Ir jei jie gerai atlieka savo darbą, jų asmeninis gyvenimas turėtų būti tik jų asmeninis reikalas. O štai aš savo gyvenime vis susidurdavau su Andy’iu, mat mes visi gyvenome tame pačiame rajone. Jis buvo didis menininkas. Taip aš ir parašiau knygoje, nes būtent taip tuomet jaučiausi. Jiedu su Picasso yra vieni svarbiausių XX a. menininkų.
– Kalbant apie menininkus, atspindinčius ir keičiančius pasaulį, mano supratimu, Jūs esate keičiančioji. Bet ar tai – dvi skirtingos menininko apibrėžties sąvokos?
P. S. Mane labiausiai domina virsmo menas, keičianti kūryba. Negrožiniai kūriniai man nėra tokie artimi. Tačiau vis labiau imu vertinti tuos, kurie geba atspindėti, atliepti mūsų laikus. Manau, svarbu, kad jie tai daro. Tiesiog nesu to „stiliaus“ žmogus. Tačiau mums reikia visokių menininkų, įvairių požiūrio taškų. Šią pamoką išmokau, kai nutiko rugsėjo 11-osios įvykiai. Niujorke gyvenu tokioje vietoje, iš kurios bokštus galėjau matyti nuo savo prieangio, ir stebėjau, kaip jie sugriuvo. Ir kadangi gyvenau netoli, vėliau nuėjau prie pietinio bokšto griuvėsių. Atrodė lyg kokia skulptūra, lyg Babelio bokštas. Tuomet ėmiau daug galvoti apie Andy’į. Tuo metu jo kaip menininko man labai trūko. Nes jis būtų žinojęs, ką daryti – ne keisti, o kažkaip dokumentuoti šį neįtikėtiną įvykį. Kalbu ne apie skausmą, prarastas gyvybes ar politinį rezonansą, galvoje turiu patį fizinį įvykį ir tuos du pastatus. Žinau, kad jis būtų sukūręs meno kūrinį, ir šis būtų ypatingas. Niekas kitas to nedarė.
– 2010 metais laimėjote JAV nacionalinės knygos premiją. Jutube žiūrėjau, kaip, atsiimdama apdovanojimą, su ašaromis akyse pasakojote, kaip dirbote „Scribner’s“ knygyne ir svajojote, kad vieną dieną parašysite knygą pati.
P. S. Įvairiuose knygynuose dirbau ne vienus metus. O geriausias darbas buvo „Scribner’s“ knygyne. Ir kasmet, kai vykdavo nacionaliniai knygos apdovanojimai, laimėjusieji autoriai užsisakydavo tikrai daug savo knygų egzempliorių, o aš turėdavau jas įvynioti į mėlyną popierių ir užklijuoti mažą sidabrinį lipduką. Nekenčiau šito darbo. Buvau tikrai prasta pakuotoja, viskas atrodydavo kreivai šleivai, mano plaukai prilipdavo prie lipnios juostelės… Tačiau kai pakeldavau tas knygas, visos jos būdavo su tais sidabriniais lipdukais… Lipdukų ritinį gaudavau iš Nacionalinio knygų fondo, ant kiekvieno jų būdavo parašyta „Nacionalinės knygos premijos laimėtojas“. Galvojau – va čia tai jėga. Svajodavau, kaip aš parašau knygą ir laimiu šį apdovanojimą, ir kas nors kitas jas pakuoja…
– Jumis žavisi daugybė jaunų žmonių, ne vien jaunieji menininkai ar rašytojai. Jūsų knygose ir gyvenimo istorijoje jie pasisemia įkvėpimo. Kaip dėl to jaučiatės?
P. S. Tai įkvepia. Mano pirminis tikslas buvo pabaigti „Tiesiog vaikus“, nes buvau prisižadėjusi Robertui, o tuomet „atiduoti“ Robertą žmonėms. Juk niekas apie Robertą nieko nežinojo, išskyrus jo gyvenimo pabaigą. Robertas buvo gerokai daugiau nei tiesiog dar vienas, „peržengęs naujas ribas“ ir „miręs nuo AIDS“. Jis buvo holistinė asmenybė, todėl norėjau, kad kiti jį pažintų kaip žmogų. Tai buvo mano didžioji viltis. Galvojau – na, gal tai ir nebus garsi knyga, gal tik kas nors ją perskaitys. O ją perskaitė tiek daug žmonių. Mane tai taip džiugina, visų pirma todėl, kad ji skirta Robertui. Kartu tai įkvepia ir man kyla noras parašyti daugiau knygų.
Rašytojas ar bet koks kitas menininkas negali tikėtis būti priimtas skaitytojų. Esu įrašiusi albumų, kurių, atrodė, niekas nesiklausė. Gali išleisti poezijos knygą, kurią perskaitys penkiasdešimt žmonių. Bet vis tiek toliau darai savo darbą, nes turi tai daryti, tai tavo pašaukimas. Nuostabu, kai žmonės tave priima.
Manęs yra klausę, ar nemanau, kad tokia sėkmė gali žmogų sugadinti kaip menininką, neva jei jau esi pankrokerė, tai nenori išleisti hitu tapsiančio įrašo. Aš atsakau: fuck you. Juk kuri žmonėms, ir kuo daugiau žmonių tavo kuriamas menas paliečia, tuo nuostabiau. Juk nekuri galvodamas: „Norėčiau, kad tik kieti žmonės tai skaitytų.“ Juk nori, kad tai paliestų, įkvėptų kiekvieną. Mane lygiai taip pat kažkas įkvepia. Niekuomet nemaniau, kad parašysiu dar vieną negrožinę knygą ar dar vieną atsiminimų knygą, tačiau tiek daug žmonių manęs to prašė, kad dabar vieną ir rašau. Robertas manęs paprašė šios knygos, o žmonės manęs paprašė kitos. Tad aš tai priimu kaip įpareigojimą.
– Visą šį kelią iki čia, kur esate dabar, atkeliavote iš Pietinio Džersio kaimo. Ar turite kokį patarimą jauniems menininkams, kurių laukia ilgas kelias?
P. S. Tiesiog sunkiai dirbti ir likti ištikimiems sau. Ir nepamiršti, kad svarbiausia – sąžiningai dirbti. Kai buvome labai jauni ir išties sunkiai vertėmės, nuolat neturėjome pinigų, Williamas Burroughsas[6] man davė tokį patarimą: „Susikurk gerą vardą. Nesutepk jo. Neik į kompromisus. Nesijaudink dėl didelių pinigų ar sėkmės, tiesiog gerai atlik darbą, teisingai rinkis ir gink savo darbą. Jei susikursi gerą vardą, jis pats taps valiuta.“ Taigi, jis man davė nuostabų patarimą ir aš stengiausi jo laikytis.
Būti menininku, tiesą pasakius, apskritai – būti žmogumi šiais laikais yra sudėtinga. Per gyvenimą turi eiti viltingai, stengtis išlikti sveikas, laimingas ir siekti, daryti tai, ką nori, nesvarbu, ar norėtum turėti vaikų, ar būti kepėju, gyventi miške ar stengtis išgelbėti aplinką, o gal tiesiog nori rašyti scenarijų detektyviniams serialams. Tai tikrai nėra svarbu. Svarbu, ar to sieki ir supranti, kad bus sunku, nes gyvenimas iš tiesų yra sudėtingas. Prarasi mylimus žmones, kęsi širdgėlą, kartais nesveikuosi, kartais labai skaudės dantį, kartais būsi alkanas. Tačiau galiausiai būsi patyręs nuostabiausių dalykų: kartais – tiesiog dangaus grožį, kartais – didelį pasitenkinimą darbu, kurį darai, kartais – sutikęs mylimą žmogų ar apsidžiaugęs savo vaikais. Gyvenime yra gražiausių dalykų, o kančia – rinkinio dalis. Juk mes gimėme ir turėsime mirti. Žinome tai. Tad logiška, kad būsime labai laimingi ir taip pat reikalai bus išties suknisti. Tiesiog važiuok. Gyvenimas – lyg amerikietiški kalneliai. Tobula niekuomet nebus. Bus tobulų akimirkų ir sunkių atkarpų, bet viskas to verta. Patikėkite manimi. Manau, išties verta.
– Paskutinis klausimas. Jūsų vaikai, Jesse ir Jacksonas, šiuo metu yra panašaus amžiaus, kokio judu buvote su Robertu „Tiesiog vaikuose“ aprašomu laikotarpiu. Kaip matote jų šiandieninį pasaulį, palyginus su tuo, kurį aprašote?
P. S. Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais iš pačių blogiausių metų, tačiau kartu esame tam tikrame pereinamajame laikotarpyje, unikaliame žmonijai. Žinoma, turiu galvoje technologijas. Viskas labai sparčiai keičiasi. Susiduriame su daugybe iššūkių.
Taip pat manau, kad tai novatoriškas metas – tokio niekuomet nėra buvę istorijoje. Dėl to jis unikalus. Unikalūs žmonės. Tai žmonių metas, kadangi technologijos išties demokratizavo saviraišką. Vietoj saujelės žmonių, įrašinėjančių savo albumą ar kuriančių dainas, dabar kiekvienas gali tai daryti. Bet kas gali paskelbti eilėraštį internete, kad kiti žmonės jį perskaitytų. Kiekvienas turi prieigą, tokią prieigą, kokios niekada nėra turėję. Atsirado sąlygos pasauliniams streikams. Atsirado galimybės nuversti tas korporacijas ir vyriausybes, kurios įsivaizduoja valdą pasaulį, nes galime susivienyti per technologijas. Vis dar bandome jas perprasti ir suvokti, kokią galią iš tiesų turime.
Žmonės tikrai turi daugiau galios nei bet kada anksčiau. Dabar manau, kad esame pereinamajame etape, lyg vėl kokioje paauglystėje: ką daryti su visomis šiomis technologijomis, ką daryti su mūsų pasauliu, kas mes esame? Ir kartu visa tai jaudina. Visi jauni žmonės yra naujųjų laikų pionieriai. Tad sakau – išlikite tvirti. Pasistenkite, kad būtų smagu, išlikite švarūs, sveiki, nes jūsų laukia daugybė iššūkių. Ir būkite laimingi.
Parengė DIANA GANCEVSKAITĖ
[1] „Woolgathering“ („Tuščias svajojimas“) – 1992 m. pasirodžiusi nedidelė P. Smith atsiminimų apie vaikystę knyga, įvertinta JAV nacionaline knygos premija.
[2] „Silver Pennies: A Collection of Modern Poems for Boys and Girls“ („Sidabriniai skatikai: šiuolaikinių eilėraščių berniukams ir mergaitėms rinktinė“), 1925.
[3] „Mažas avinėli, kas tave sukūrė? / Ar žinai, kas tave sukūrė…“ (angl.).
[4] Robertas Mapplethorpe’as (1946–1989) – kultinis JAV fotografas, dailininkas. Kūrė žymių žmonių portretines fotografijas (L. Bourgeois, A. Warholo, P. Gabrielio, I. Rosellini), autoportretus, moterų, vyrų aktus.
[5] A. Warholo kūrinys „Campbell sriubos skardinės“.
[6] Williamas S. Burroughsas (1914–1997) – amerikiečių rašytojos, eseistas ir vizualiojo meno kūrėjas, vienas ryškiausių bytnikų judėjimo atstovų, itin svarbi figūra postmodernizmo literatūroje ir kultūroje apskritai. Lietuviškai turime dvi šio autoriaus knygas: „Narkašas“ („Kitos knygos“, 2009) ir „Nuogas kąsnis“ („Baltos lankos“, 2009).