Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07

Skaitant Jūratės Baranovos (1955–2021, slap. Ana Audicka) straipsnius, sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.

Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas: Baranovos tekstai išsiskiria profesionaliu sugebėjimu išlaikyti objektyvų toną, gyvybingai aiškinti kultūros ir filosofijos kontekstus, o gvildenant pagrindinę temą – kelti svariausius klausimus. Įdomu, kad personalieji Baranovos tekstai (pvz., apie gimtuosius Biržus) apeina ego – tai, kaip ji pati viename straipsnyje cituoja, yra tarsi „bandymas padaryti iš gyvenimo kažką viršasmeniško“, t. y. kas svarbu, paversti kultūros tekstu.

Sąsajos tarp postklasikinės filosofijos ir literatūros sričių – turbūt pagrindinis Baranovos domėjimosi objektas. „Metų“ puslapiuose ji atveria ir mūsų žinojimą praplečia Vakarų filosofų kontekstais, o taip pat originaliai kalbina, aiškina pasaulinio masto rašytojų (Jorge L. Borgeso, Franzo Kafkos ir kt.) kūrybą, dominusią ir jos J. Derrida, J. Deleuze’ą. Tačiau kartu akivaizdu, kad šie autoriai svarbūs ir aistringai perskaitomi pačios Baranovos.

Kitas reikšmingas klodas – nuoseklus ir tikslingas Baranovos gilinimasis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir kūrėjo fenomeną. Čia ryškus siekis pagilinti požiūrį į įdomiausių po Nepriklausomybės subrendusių lietuvių autorių (Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Sigito Parulskio, Aido Marčėno) kūrybą, jos kaip skaitytojos ir filosofės žvilgsnis aprėpia prozą, poeziją, eseistiką, o literatūros kalbą leidžia matyti kaip potencialią mąstymo, reikšmių erdvę. Baranovos darbai papildo, inspiruoja diskusijas, plečia analizių lauką, nebūdami anapus grynosios literatūrologijos, o ieškodami naujų, dialogiškų kelių, pasirodo prasmingi abiejų sričių kryptims.

„Metuose“ Baranovos straipsniai skelbiami kaip ciklai, kurių turinio aktualumas ir vertė neabejotinai yra nevienadieniai.

„Tik neminėk Deleuze’o“, – perspėjo supratingai nujausdama perviršį. „Tikrai ne“, – pažadėjau. Ir vis dėlto neišvengiamai pasidarė pačiai įdomu: o ką apie Biržų situaciją pasakytų mano mylimas prancūzų filosofas – Gilles’is Deleuze’as.“

„Autorius (menininkas ir filosofas), sako G. Deleuze’as interviu „Apie filosofiją“, negali pasitenkinti jau buvusiu, jau išsemtu savo asmeniniu gyvenimu. Netgi rašydamas apie savąjį „aš“ iš tiesų jis nerašo apie save, apie savo prisiminimus ir savo ligas. Rašymo aktas visada yra bandymas padaryti iš gyvenimo kažką viršasmeniško, išlaisvinti gyvenimą iš įkalinimo.“

„Eseistui nepakanka mokėti „gražiai“ ir literatūriškai rašyti tekstą. Jis turi pajėgti kažką pasakyti skaitytojui ir kaip asmenybė – pats nuo savęs. Visus personaliuosius eseistus jungia tiesiogiai neišreiškiama esminių egzistencijos ypatybių (gyvenimo neišsipildymo, jo trapumo, baigtinumo) nuojauta, išvedanti tekstą anapus literatūrinės kūrybos rėmų.“

„Skaitytojas, kuris tekste ieško daugiau vizualinę patirtį įsimbolinančių metaforų, ironijos tropo gali ir nepastebėti. O autoironija, kaip pati rafinuočiausia ironijos rūšis, jam gali pasirodyti nereikšminga, neįdomi ar apskritai praslysti pro akis. Kaip pažymėjo Giambattista Vico, sekdamas Aristoteliu, ironija žmonijos kalbinėje savivokoje yra gan vėlyvas tropas. Jis atspindi tą sąmonės išsivystymo etapą, kai pati kalba tampa mąstymo objektu.“