literatūros žurnalas

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07

Skaitant Jūratės Baranovos (1955–2021, slap. Ana Audicka) straipsnius, sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.

Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas: Baranovos tekstai išsiskiria profesionaliu sugebėjimu išlaikyti objektyvų toną, gyvybingai aiškinti kultūros ir filosofijos kontekstus, o gvildenant pagrindinę temą – kelti svariausius klausimus. Įdomu, kad personalieji Baranovos tekstai (pvz., apie gimtuosius Biržus) apeina ego – tai, kaip ji pati viename straipsnyje cituoja, yra tarsi „bandymas padaryti iš gyvenimo kažką viršasmeniško“, t. y. kas svarbu, paversti kultūros tekstu.

Sąsajos tarp postklasikinės filosofijos ir literatūros sričių – turbūt pagrindinis Baranovos domėjimosi objektas. „Metų“ puslapiuose ji atveria ir mūsų žinojimą praplečia Vakarų filosofų kontekstais, o taip pat originaliai kalbina, aiškina pasaulinio masto rašytojų (Jorge L. Borgeso, Franzo Kafkos ir kt.) kūrybą, dominusią ir jos J. Derrida, J. Deleuze’ą. Tačiau kartu akivaizdu, kad šie autoriai svarbūs ir aistringai perskaitomi pačios Baranovos.

Kitas reikšmingas klodas – nuoseklus ir tikslingas Baranovos gilinimasis į šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir kūrėjo fenomeną. Čia ryškus siekis pagilinti požiūrį į įdomiausių po Nepriklausomybės subrendusių lietuvių autorių (Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio, Sigito Parulskio, Aido Marčėno) kūrybą, jos kaip skaitytojos ir filosofės žvilgsnis aprėpia prozą, poeziją, eseistiką, o literatūros kalbą leidžia matyti kaip potencialią mąstymo, reikšmių erdvę. Baranovos darbai papildo, inspiruoja diskusijas, plečia analizių lauką, nebūdami anapus grynosios literatūrologijos, o ieškodami naujų, dialogiškų kelių, pasirodo prasmingi abiejų sričių kryptims.

„Metuose“ Baranovos straipsniai skelbiami kaip ciklai, kurių turinio aktualumas ir vertė neabejotinai yra nevienadieniai.

Personalioji eseistika

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

„Tik neminėk Deleuze’o“, – perspėjo supratingai nujausdama perviršį. „Tikrai ne“, – pažadėjau. Ir vis dėlto neišvengiamai pasidarė pačiai įdomu: o ką apie Biržų situaciją pasakytų mano mylimas prancūzų filosofas – Gilles’is Deleuze’as.“

„Autorius (menininkas ir filosofas), sako G. Deleuze’as interviu „Apie filosofiją“, negali pasitenkinti jau buvusiu, jau išsemtu savo asmeniniu gyvenimu. Netgi rašydamas apie savąjį „aš“ iš tiesų jis nerašo apie save, apie savo prisiminimus ir savo ligas. Rašymo aktas visada yra bandymas padaryti iš gyvenimo kažką viršasmeniško, išlaisvinti gyvenimą iš įkalinimo.“

Apie lietuvių literatūrą

Aidas Marčėnas: Tarp sapno ir išminties ženklų

2005 m. Nr. 11 / Filosofijos kritikė Jūratė Baranova kalbina poetą Aidą Marčėną / Jūratė Baranova. Poetė Daiva Čepauskaitė viename interviu prisipažįsta, kad negali kalbėti apie tai, kas parašyta jos eilėraštyje.

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.

„Eseistui nepakanka mokėti „gražiai“ ir literatūriškai rašyti tekstą. Jis turi pajėgti kažką pasakyti skaitytojui ir kaip asmenybė – pats nuo savęs. Visus personaliuosius eseistus jungia tiesiogiai neišreiškiama esminių egzistencijos ypatybių (gyvenimo neišsipildymo, jo trapumo, baigtinumo) nuojauta, išvedanti tekstą anapus literatūrinės kūrybos rėmų.“

Jūratė Baranova. Lietuvių personalioji eseistika: tarp žaismės ir fundamentalumo

2006 m. Nr. 10 / Šiame tekste lietuvių personalioji eseistika tiriama lyginant ir ieškant paralelių su pasaulyje jau susiklosčiusia personaliosios eseistikos tradicija. Pasiremsiu antologijos „Personaliosios esė menas; antologija nuo klasikinės epochos…

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…

Jūratė Baranova. Sigito Parulskio pasakotojų pėdsakais

2005 m. Nr. 8–9 / Romanas „Doriforė“ – trečia Sigito Parulskio prozos knyga. Kas pasikeitė rašytojo kūrybinėje stilistikoje, lyginant su eseistikos knyga „Nuogi drabužiai“ ir pirmuoju romanu „Trys sekundės dangaus“? Tas pats „Parulskis“, ar jau kitas?

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas

2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.

„Skaitytojas, kuris tekste ieško daugiau vizualinę patirtį įsimbolinančių metaforų, ironijos tropo gali ir nepastebėti. O autoironija, kaip pati rafinuočiausia ironijos rūšis, jam gali pasirodyti nereikšminga, neįdomi ar apskritai praslysti pro akis. Kaip pažymėjo Giambattista Vico, sekdamas Aristoteliu, ironija žmonijos kalbinėje savivokoje yra gan vėlyvas tropas. Jis atspindi tą sąmonės išsivystymo etapą, kai pati kalba tampa mąstymo objektu.“

Literatūra ir postklasikinė filosofija

Jūratė Baranova. Gilles Deleuze’as: filosofas ir literatūra

2006 m. Nr. 6 / G. Deleuze’o ir F. Guattari’o nuomone, kaip menininkas parenka dažus ir savo skonį išreiškia spalvomis, taip filosofas turi skonį konceptams. Formuluodamas savo konceptą filosofas…

Jūratė Baranova. Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija

2006 m. Nr. 7 / Kaip galima filosofinė literatūrinių tekstų interpretacija? Ar filosofas, priartėjęs prie literatūros teksto, nepažeidžia jo unikalios prigimties? Gal literatūros teksto preparavimas, jo taikymas filosofinių idėjų iliustracijai yra neleistinas?

Jūratė Baranova. Jorges Luisas Borgesas: filosofinė metaforų kalba

2007 m. Nr. 11 / J. L. Borgeso kritikai jo kūryboje išskiria ir literatūrinę, ir filosofinę pusę. J. L. Borgesas nemėgo kalbėti apie savo kūrybos filosofinę dalį, nesijautė kam nors pranašiškai galįs atverti tiesą. Paklaustas, kaip jis šias dvi dalis galėtų sulieti į vieną…

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…

„J. Derrida tikriausiai atsakytų: autorius ne visada rašo skatinamas troškimo būti suprastas, taip pat jam būdingas paradoksalus troškimas likti nesuprastam.“

„J. L. Borgesas gal ir nebuvo slaptas latentinis filosofas, tačiau jis savo literatūriniu talentu gebėjo filosofines nuojautas paversti vidine literatūrinio teksto intriga. Filosofo, kaip kažkada yra pasakęs Immanuelis Kantas, didžiausia nuodėmė yra prieštaravimas sau. Jis kiek įmanoma turi stengtis likti logiškas ir nuoseklus. Tačiau rašytojas turi laisvę žongliruoti negatyviąja geba: „Kažką teigti ir neigti vienu metu.“ J. L. Borgeso apsakymuose filosofinės idėjos nėra deklaruojamos ar kaip nors aiškinamos. Kūrybinga vaizduotė jomis tiesiog ironiškai žaidžia ir sukuria netikėtas vidines literatūros kūrinio intrigas.“