literatūros žurnalas

Jūratė Baranova. Jorges Luisas Borgesas: filosofinė metaforų kalba

2007 m. Nr. 11

Filosofija kaip fantastinė literatūra

J. L. Borgeso kritikai jo kūryboje išskiria ir literatūrinę, ir filosofinę pusę. J. L. Borgesas nemėgo kalbėti apie savo kūrybos filosofinę dalį, nesijautė kam nors pranašiškai galįs atverti tiesą. Paklaustas, kaip jis šias dvi dalis galėtų sulieti į vieną, atsakė, jog jis tik išbandęs tokios filosofinės sistemos kaip idealizmas ar Pitagoro idėjų literatūrines galimybes1. Tačiau į gana banalų klausimą, – kuri iš jo skaitomų knygų jam vis dėlto yra svarbiausia ir kurią vieną jis pasiimtų į įsivaizduojamą negyvenamą salą, – J. L. Borgesas atsakydavo: Bertrand’o Russelo „Vakarų filosofijos istoriją“2. Tiesa, kartais pridurdavo ir Britų enciklopediją. J. L. Borgesui buvo artima ne tik britų literatūra, bet ir jų nominalistinė, sensualistinė, vengianti vokiškos metafizikos, filosofija (George‘as Berkeley, Davidas Hume’as). Išimtis – jo mylimiausias ir labiausiai skaitomas vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris. A. Schopenhauerio valios, kaip vieningo visa apimančio pasaulio, esmės principo idėja J. L. Borgeso niekada netrikdė. Jis tiesiog žaismingai ją interpretavo. Rašytojo pasaulėvaizdyje A. Schopenhaueris staiga tampa artimas D. Hume’o ir G. Berkeley’io subjektyviajam idealizmui. Kartais šalia šių dviejų filosofijos ištakų kaip trečią J. L. Borgesas paminėdavo dar ir Henrį Bergsoną.

Šiame straipsnyje nebus bandoma J. L. Borgeso interpretuoti kaip filosofo, taip pat nesiaiškinsiu, ar rašytojas pakankamai tiksliai suprato savo mėgstamus bei cituojamus filosofus. Literatūros kūrinys yra rašomas pagal kitas, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas, kalbinio žaidimo taisykles nei mokslinis ar filosofinis tekstas. Literatūros kūrinys – tai išmonės ir vaizduotės pasaulis. Tačiau J. L. Borgesas sugebėjo ir į filosofiją pažvelgti kaip į fantastinės literatūros atmainą3. Beje, ir religijas jis vertino kaip žmonijos vaizduotės kūrybą. Todėl domėjosi jomis visomis, nė vienai neteikdamas pirmenybės. J. L. Borgesui įtaką darė mistika, okultizmas, kabala, sufizmas ir kitos įvairios žmonijos ezoterinio mąstymo kryptys. Čia bus kalbama tik apie netikėtus intelektualinius nuotykius, kuriuos patyrė kai kurios filosofinės idėjos, patekusios į šio literatūros genijaus meninį pasaulį. J. L. Borgesas, įtraukdamas minties intrigas į savo literatūrinių siužetų audinį, nepaprastai praplėtė filosofinio mąstymo galimybes, suteikė jam „kvapą, skonį ir kūną“.

 

J. L. Borgesas ir literatūra

Filosofai paprastai rašo ilgus traktatus, apimtimi prilygstančius literatūrinio romano žanrui. J. L. Borgesas – mažosios formos meistras. Pirmoji jo prozos knyga „Visuotinė nešlovės istorija“ („Historia universal de la infamia“, 1935) buvo sudaryta iš trumpų tekstukų, prieš tai spausdintų literatūriniame laikraštyje. Autorius nustebo, kai redaktorius pasiūlė šiuos tekstus išleisti atskira knyga. Kitais metais jis publikuoja esė rinkinį „Amžinybės istorija“ („Historia de la eternidad“, 1936). Ir visos kitos jo knygos – „Sodas išsišakojančiais takais“ („El jardin de senderos que se bifurkan“, 1941), „Fikcijos“ („Ficciones“, 1944), „Alefas“ („El Aleph“, 1949), „Kiti tyrimai“ („Otras inquisiciones“, 1952), „Sapnų tigrai“ („El hacedor“, 1960), „Įsivaizduojamų būtybių knyga“ („El libro de los seres imaginarios“, 1968), „Broudžio pranešimas“ („El informe de Brodie“, 1969, 1970), „Tamsos pašlovinimas“ („Elogio de la dombra“, 1969), „Tigrų auksas“ („El oro de los tigres“, 1972), „Smėlio knyga“ („El libro de arena“, 1975), „Gili rožė“ („La rosa profunda“, 1975), „Geležinė moneta“ („La monedade hierro“, 1976), kartu su Adolfo Bioy Casareso „Bustos Domecqo kronikos“ („Chronicas de Bustos Domecq“), „Šekspyro atmintis“ (1983) ir kt. – sudarytos iš mažojo žanro tekstų. Jis rašė poeziją, esė, apsakymus kaip trumpas istorijas – kaip pats jas kartais vadindavo – „temas“. Viename interviu užklaustas, kodėl taip mėgstąs mažąjį žanrą, J. L. Borgesas atsakė, kad ilgas eilėraštis neegzistuojąs apskritai. Ir niekada neketino rašyti romanų. Jo nežavėjo nei Levas Tolstojus, nei Fiodoras Dostojevskis. L. Tolstojų skaitydavo prisiversdamas, o F. Dostojevskio herojai, J. L. Borgeso nuomone, pernelyg daug kalba ir pernelyg liguistai gilinasi į savo psichologinį „aš“. Pats rašytojas vengė psichologizmo. Iš visos rusų klasikinės literatūros jis pripažino tik Antono Čechovo trumpuosius apsakymus4. Poezijai, jo paties liudijimu, įtaką padaręs Waltas Whitmanas, o rašant prozą – Bernardas Show. Iš jo mokęsis epinės pasakojimo manieros ir panašiai vertino žmogaus prigimtį. „Šiuolaikinė literatūra, pradedant nuo Dostojevskio – ir netgi anksčiau Byrono – tarsi mėgaujasi žmogaus kaltumu bei silpnumu. Show kūriniuose iškeliamos aukščiausios žmogaus dorybės“5. J. L. Borgesui tai imponavo. Jameso Joyce’o „Ulisą“ jis vis dėlto prisivertė perskaityti, bet tik tam, kad suprastų, kuo tas autorius jam yra svetimas, – nes J. Joyce’as sukūręs painią visatą, bet nesukūręs charakterių. Kas kita – Franzas Kafka. Jo kūrinius skaitė ir reflektavo, sakydamas, kad iš tiesų F. Kafka ėjęs panašiu keliu – rašęs apie labirintus, nors niekada šio žodžio nėra pavartojęs. Lygindamas F. Kafkos ir Henry’io Jameso kūrinius, J. L. Borgesas konstatuoja, kad H. Jamesas verčia pajusti, kad anapus žmogaus patirties tvyro kažkokia prasmė, kurią numano tiktai rašytojas, kuris apie savo kūrinius gali pateikti bent kelias teorines versijas. Tačiau skaitydami F. Kafką jaučiame, kad net ir autorius apie savo pilis bei teisėjus nežino nieko daugiau nei paprastas skaitytojas. H. Jamesas, anot J. L. Borgeso, yra sudėtingesnis nei F. Kafka, bet tai gali būti suprantama ir kaip kūrybinė silpnybė. „Turbūt Kafkos stiprybė glūdi sudėtingumo stokoje“6, – reziumuoja J. L. Borgesas. Ir šio autoriaus fenomeno ypatingybė, mūsų galva, kyla iš tos įtampos, kurią sukuria jo siekis, priėmus pasaulio sudėtingumo prielaidą, ieškoti kiek įmanoma paprastesnių tos paslapties aptarimo literatūrinių priemonių.

J. L. Borgesą ir F. Kafką artina emocionaliai „sausas“, vengiąs puošnių metaforų rašymo stilius. Paklaustas apie galimą J. L. Borgeso įtaką jo kūrybai Julio Cortazaras, prieš tai paneigęs bet kokį juos galintį sieti turinio ar temų bendrumą, atsakė, jog su J. L. Borgesu juos labiausiai siejanti „stiliaus paieška“. Anot J. Cortazaro, griežtos išraiškos stilius skatina tikrą kūrybiškumą, kurį šiaip stingdo Pietų Amerikos rašytojams įprasta stiliaus retorika. Kitas Lotynų Amerikos rašytojas, Gabrielis García Marquezas, panašiai užklaustas apie savo emocinį santykį su J. L. Borgeso kūryba, atsakęs: „Borgesas yra vienas iš tų autorių, kuriuos aš labiausiai skaitau ir kurį tikriausiai aš mažiausiai mėgstu. Skaitau Borgesą dėl jo išskirtinio gebėjimo verbalinėms išmonėms; jis yra žmogus, kuris moko, kaip rašyti, moko aštrinti instrumentus tam, kad kažką pasakytum“7. Kita vertus, G. G. Ma´rquezą nuvildavo J. L. Borgeso eskapizmas, jo dėmesys temoms, peržengiančioms Lotynų Amerikos konteksto specifiką.

Pats J. L. Borgesas kaip savo literatūrinio įkvėpimo šaltinį nurodydavo Edgarą Allaną Poe ir Gilbertą Keithą Chestertoną. Nelikdavo pamirštos ir „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos bei Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“. Įžvelgiame aiškias paraleles tarp Lewio Carrollio knygos vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ ir kai kurių J. L. Borgeso tekstų motyvų, Johno T. Irwino knygos „Sprendimo paslaptis. Poe, Borges ir analitinė detektyvinė istorija“ pradžioje matome jau aštuoniasdešimtmečio ir aklo J. L. Borgeso nuotrauką Baltimorės kapinėse prie E. Poe kapo. Rašytojas ranka čiuopia E. Poe veido bruožus monumento bareljefe. J. T. Irwinas prisimena 1983 m. rašytojo vizitą į Johnso Hopkinso universitetą Baltimorėje. Privačiame pokalbyje kuklia įprasta džentelmeno maniera J. L. Borgesas jam tada prasitaręs: „Aš visą laiką jaučiau baimę, kad vieną dieną būsiu sugautas, kad žmonės supras, jog viskas mano darbuose pasiskolinta iš Poe ir Kafkos, iš Chestertono, Stevensono ar Wellso“8.

J. T. Irwinas E. Poe ir J. L. Borgesą vadina didžiaisiais analitinės detektyvinės prozos meistrais, lygina jų kūrybą ir teigia, jog analitinio bei paradoksalaus mąstymo J. L. Borgesas iš tiesų išmokęs iš E. Poe, kuris šiuos principus ypač realizavo apsakyme „Pavogtas laiškas“ („The Purloined Letter“). Analitiniame detektyve charakteriai ir nuotykiai nebeatlieką tokio vaidmens kaip klasikinėje prozoje. Svarbiausias čia tampa dedukcijos metodas, pasakojimo intriga „nuo širdies persikelia į galvą, nuo dramatizmo prie sprendimo“9. J. L. Borgesas, šiuolaikinės nalitinės detektyvinės prozos meistras, vienoje savo istorijų „Ibn Hakamas al-Bucharis, žuvęs savo labirinte“ rašė, jog „Danreivenas, detektyvinių romanų žinovas, pagalvojo, kad mįslės įminimas niekada neprilygsta pačiai mįslei. Mįslėje visada apsireiškia antgamtiškas ir net dieviškas pradas, o įminimas tėra triukas“10. Mįslė, intriga tampa svarbesnė už jos išsprendimą. Tokiame kūrybiniame detektyvinio žanro kelyje J. L. Borgesui, kitaip nei E. Poe, ėmė talkinti jo pamėgta filosofija.

 

Zenono Elėjiečio paradoksas

Analitiniame detektyve mintis atsigręžia pati į save, bando save reflektuoti: mintis ima mąstyti mintį. Tačiau, gręždamasi į save, ji patenka į intelektualinį paradoksą: ima suktis ratu. Ėmus analizuoti patį analizės veiksmą, atsiskleidžia minties asimetrinė, bedugninė struktūra. Save mąstanti reflektyvi mintis aptinka, kad ji nebegalinti visiškai sutapti pati su savimi, tarsi negali pagauti save už uodegos. Šį paradoksą pirmas įžvelgė antikos filosofas Parmenidas, o dialektiškai išplėtojo jo mokinys Zenonas Elėjietis (490–430 m. pr. Kr.). Keturias Zenono aptiktas mąstymo aporijas išsaugojo Aristotelis veikale „Fizika“ (VI, 9). Zenono pažiūras taip pat paliudija Platonas pirmoje „Parmenido“ dalyje. Diogenas iš Laertės teigia, kad Zenonui priklauso ir ši mintis: „Judąs daiktas nejuda nei toje vietoje, kurioje jis yra, nei toje, kurioje jo nėra“11. Iš šio paradokso Zenonas išvedė aporiją, kad Achilas niekada nepavys vėžlio, jei šis pajudės pirmas, nes, norėdamas nubėgti visą kelią iki vėžlio, Achilas turės įveikti pusę to kelio, tada – kitos pusės pusę, vėl likusios pusės pusę ir taip iki begalybės. Lygiai ta pačia prielaida grindžiama ir „stovinčios strėlės“ aporija. Šiomis aporijomis Zenonas tvirtino, kad mąstymas su judėjimu nesusiliečia, kad mąstymas ir realybė yra skirtingos prigimties dalykai. Mąstymas stabilizuoja būtį ir mąsto ją kaip nejudrią.

J. L. Borgesui imponavo šis Zenono Elėjiečio aptiktas mąstymo paradoksas. Rašytojas jo refleksijas filosofijos istorijoje detaliai aptarė savo ankstyvojoje filosofinėje esė „Amžinosios Achilo ir vėžlio varžybos“, knygoje „Svarstymai“ (1932). Jis ne tik detaliai perpasakoja paties Zenono Elėjiečio argumentavimo kelią, Johno Stuarto Millio („Logikos sistema“) bei Henrio Bergsono („Tiesioginių sąmonės duomenų patyrimas“) bandymus jį paneigti. J. L. Borgeso nuomone, abu autoriai ne paneigė paradoksą, o atvirkščiai, dar labiau jį sureikšmino. Jis pats pasiremia Bertrand’o Russelo šio paradokso apmąstymais, kurie pateikti Williamo Jameso knygoje „Kai kurios filosofijos problemos“ („Some Problems of Philosophy“). J. L. Borgesas detaliai, netgi profesionaliai rekonstruoja visų diskusijos dalyvių argumentus. W. Jamesas taip pat polemizuoja su B. Russelu, nes jo požiūriu šis paradoksas naikina ne tik erdvės, bet ir laiko realumą. J. L. Borgeso tai negąsdina ir jis paskelbia savo išvadą: Zenono paradoksas esąs nepaneigiamas. Vienintelė išeitis – pripažinti idealią erdvės ir laiko prigimtį. Panašu, kad šis paradoksas leido J. L. Borgesui apsispręsti D. Berkeley’io ir D. Hume’o subjektyvaus idealizmo labui. „Tai pripažinkime gi idealizmą, pripažinkime, kad viskas konkrečiai yra tai, kas suvokiama, ir mes išvengsime svaiginančio šio paradokso bedugnių didėjimo“12, – skatina skaitytoją J. L. Borgesas kaip mąstytojas. Ir nuolat prie šios temos sugrįžta kaip rašytojas.

J. L. Borgeso kūryboje šis paradoksas tampa vienu iš labirintų. Apsakyme „Mirtis ir kompasas“ (1942) detektyvas Lönnrotas, sekdamas įmantriai bei intelektualiai sumanytos žmogžudystės pėdsakais, pats pakliūna į spąstus ir supranta, kad bus nužudytas. Pasirodo, jis jau žinojęs apie sinelogo Alberto išaiškintus Tsui Peno protėvių laiko išsišakojimus. Detektyvą krečia šiurpas ir apima nesuvokiamas, beveik nenusakomas liūdesys, tačiau jis supranta, kad viskas tuo nesibaigia, kad kitame laike viskas kartosis ir jo dabartinis žudikas vėl jį intelektualiai vilios, spęs spąstus ir bandys nužudyti. Todėl jis savo būsimajam žudikui kaip paskutinį prašymą pateikia kitokį galimą savo alternatyvaus artėjimo myriop variantą. Šį sykį į pinkles jis buvo priviliotas alchemine ir magiška Chasidų sektos menama neištariamo šimtojo dievo vardo geometrine pinkle (skirtingose nužudymo vietose buvo rasti užrašai: „Ištarta pirmoji Vardo raidė“, „Ištarta antroji Vardo raidė“, „Ištarta paskutinioji vardo raidė“). Kitame gyvenime jis norėtų būti medžiojamas pagal kitą – graikišką – linijinę Zenono aporiją, kopijuojančią labirinto schemą. Žudikui, pasirodo, ir ji buvo žinoma, jis plačiau nesigilino. „Kai žudysiu tamstą kitą sykį, – atsakė Scharlachas, – pažadu, jog tai bus vienos vienintelės tiesės labirintas, neregimas ir ištisinis. Jis atsitraukė per keletą žingsnių. Paskui atidžiai prisitaikė ir iššovė.“13

Zenono aporija praverčia J. L. Borgesui ir konstruojant Babilono atsitiktinumų loterijos vidinį mechanizmą. Kadangi tiražų skaičius yra begalinis, neišmanėliai galėtų tvirtinti, kad begaliniam tiražų skaičiui reikia begalinio laiko. Tačiau „iš tiesų pakanka to, kad laiką būtų galima dalyti be galo, kaip moko garsioji alegorija apie lenktynes su vėžliu“14.

Zenono aporijos sugrįžta į J. L. Borgeso tekstus įvairiausiais literatūriniais atsišakojimais. Vienoje iš vėlyvųjų esė „Kipariso žaluma“ J. L. Borgesas aprašo sapną, kuriame jo nematomas ir skaitytojui neatpažįstamas, bet jam pačiam labai gerai žinomas priešas ateina naktį ir išsiveda jį nužudyti. Karieta jį vežasi į kažkurį miesto rajoną. Jis nuvokia, kad tai turėtų būti Pietūs, šiame rajone mirė kitas to paties pavadinimo apsakymo personažas. „Sekdamas neišsemiamu elėjiečių pavyzdžiu, – vežamas į egzekuciją informuoja skaitytoją pasakotojas, – aš nejaučiau nei baimės, nei baimės baimės, nei baimės dėl šios baimės baimės, bet kai atsivėrė durys, lipdamas vos nenukritau.“15 Atsibudęs pasakotojas, nepaisant elėjiečių išminties, jau nebebuvo toks bebaimis. Spėjęs pasakyti sau – „baisus košmaras“, – jis vėl paniro į sapną. Rytą savo knygų lentynoje pastebėjo properšą: Emersono tomelio, kurį buvo pasiėmęs naktį, įprastoje vietoje nebuvo. O dar po kelių dienų, jau vėl realybėje, šis veikėjas suprato, kad jo priešas pradingo ir niekad nebegrįš, nes jis liko įkalintas jo sapne. „Užmūrytas mano sapne, jis taip su siaubu ir atradinės po nematomu mėnuliu šį miestą su aklais laikrodžiais, <…> amžinais medžiais ir kitomis smulkmenomis, neturinčiomis nei pavadinimo, nei pabaigos.“16 Ar šis įstrigimas sapne nėra vaizduotės sukurta tos pačios elėjiečių išmąstytos nejudančios būties viena iš galimų versijų?

 

Platono idėjos ir Aristotelio nuostaba

Platonas ir Aristotelis – ryškiausi antikos filosofinių sistemų kūrėjai. Platonas manęs, kad tikroji būtis – amžinas ir nekintantis idėjų pasaulis, kuris tampa formomis arba provaizdžiais šešėlį primenančiai realybei. Aristotelis mokėsi Platono Akademijoje, bet kritikavo dviejų pasaulių koncepciją. Aristotelio filosofijoje realybė – tai pasaulis, kuriame mes gyvename. Jis įkūrė labiau į empirinius tyrimus orientuotą filosofijos mokyklą Likėjų.

J. L. Borgesas iš šių skirtingų mokyklų aiškiai bevelija rinktis Aristotelį. Kai viename interviu jo paklausė, kaip, kur ir kada jį užkabinusi labirintų tema, rašytojas atsakė, kad, žinoma, jis šią temą išskaitęs iš knygų. Vienoje jam įsiminusi graviūra, vaizduojanti Kretos labirintą kaip vieną iš septynių pasaulio stebuklų. Tačiau, kita vertus, labirintas jo mąstymo struktūroje ženklino ir kitus dalykus. Labirintas – aiškus paklydimo simbolis, neatsiejamas ir nuo nuostabos. O iš nuostabos – čia jau J. L. Borgesas pasisuka link Aristotelio – ir gimstanti metafizika. Neatskirdamas nuostabos nuo sumišimo ar pakrikimo, J. L. Borgesas pripažįsta, kad ši jam, kaip ir G. Chestertonui, visą gyvenimą buvusi pati įprasčiausia jausena. „Pasirinkau labirinto simbolį, kad išreikščiau pakrikimą, kuris mane lydėjo visą gyvenimą: juk aš ne visada suprantu net savo poelgius. Man prireikė labirinto.“17

J. L. Borgesas prisipažįsta, kad, kai pirmą kartą skaitė Platono „Valstybę“, pajuto keistą baimę. Platono aptartas Trikampis jam nebuvęs paprastas trikampis. Jis neturėjęs trijų lygių dalių, dviejų lygių dalių ar trijų nelygių dalių. Tai buvęs magiškas trikampis, padarytas iš visų tų dalių, bet nesusijęs nė su viena. Rašytojas tiesiog pajutęs, kad visas šis Platono amžinų daiktų pasaulis yra kažkaip šiurpus ir gąsdinantis18. Filosofijos kritikui apie šią J. L. Borgeso patirtą baimę sunku ką nors logiškai pasakyti. Rašytojai patiria įvairias baimes, tai galbūt ir yra svarbūs jų kūrybos impulsai. Platono amžinų archetipų idėja taip pat tampa vienu iš J. L. Borgeso įkvėpimo šaltinių. Todėl, aiškindamas Babilono atsitiktinumų loterijos vidinį mechanizmą, J. L. Borgesas pasitelkia ne tik Zenono Elėjiečio laiko dalybos paradoksą. Jis rašo, jog „ta begalybė stebėtinai atitinka Atsitiktinumo skaičių seką, taipgi Dangiškąjį Loterijos Archetipą, kuriam ištikimi Platono pasekėjai“19. Kita vertus, ir Babelio bibliotekos kaip pasaulio pirmavaizdžio bei modelio idėja taip pat gali būti tam tikras literatūrinis žaidimas platoniškojo idealizmo modeliu, pagal kurį tikroji būtis yra amžinas ir nekintantis idėjų pasaulis, o mus supanti realybė – tik laikini jos šešėliai. „Gal senatvė ir baimė mane klaidina, bet jaučiu, kad žmonių giminė – vienintelė – artėja prie išnykimo ribos, o Biblioteka išliks: apšviesta, apleista, beribė, absoliučiai pastovi, su neįkainojamais tomais, betikslė, netrūnijanti, paslaptinga.“20

Neatitikimą tarp abstraktaus ir realaus prisiminimo J. L. Borgesas panaudoja apsakyme „Dovanų naktis“. Šis apsakymas parašytas rašytojo pamėgtu rusiškos „matrioškos“ principu. Į pagrindinio pasakotojo pasakojimą įterpiamas kito pasakotojo pasakojimas, į kurį savo ruožtu įterpiama dar ir trečia, moters Belaisvės istorija. Pirmasis pasakotojas atpažįstamas kaip pats J. L. Borgesas, nes pasakojimo veiksmas vyksta Buenos Airėse, „Aguila“ konditerijoje Floridos gatvėje. Autorius klausosi, kaip jo tėvas su pašnekovu diskutuoja apie Platono mintį, kad viską mes jau esame matę ankstesniame gyvenime, todėl pažinti reiškia prisiminti. Šią mintį pacitavęs jo tėvo pašnekovas. Autoriaus tėvas, remdamasis Franciu Baconu, šią mintį pratęsęs, sakydamas, kad jei pažinti reiškia prisiminti, tai nežinoti tolygu pamiršti. Tada žodžio paprašęs dar vienas ponas, iš pažiūros suglumęs dėl tokios metafizikos. Šis pašnekovas išsakė, ko gero, paties J. L. Borgeso požiūrį: „Niekaip nesuprantu tų aistrų dėl Platono archetipų. Niekas neprisimena, kada pirmąsyk matė geltoną ar juodą spalvą, kada pirmąsyk pajuto vaisiaus skonį, nes, matyt, buvo per mažas ir todėl negalėjo žinoti, kad po šių potyrių pasipils ištisa virtinė kitų. Žinoma, esama kitokių pirmųjų potyrių, kurių niekas nepamirš“21. Ir šis pagyvenęs ponas, „suglumęs nuo tokios metafizikos“, papasakoja savo vienos nakties atminimą. Tą naktį jis ne tik patyrė pirmąjį erotinės meilės potyrį su indėnų belaisve, bet šalia to jam teko pamatyti garsaus Buenos Airių nusikaltėlio Chuano Moreiros mirtį. „Metai eina, ir aš tiek daug kartų pasakojau savo istoriją, kad nebežinau, ar iš tiesų pamenu ją, ar tik žodžius, kuriais ją perteikiu. Galbūt tas pats nutiko Belaisvei su jos antpuoliu. Ir šiandien man tas pats, ar aš, ar kas kitas matė, kaip žuvo Moreira.“22 Ilgai kartojamas pasakojimas ima naikinti patį prisiminimą ir pasakotojo pirmąjį asmenį. Jis tampa epu ir ima gyventi nepriklausomą gyvenimą. Tačiau tai nėra užmiršto archetipo prisiminimas. Kita vertus, kodėl pasakotojas nuolat ir nuolat grįžta prie to paties vienos nakties įvykio laiko prisiminimo? Ar tai nėra ciklinis sukimasis tais pačiais laiko ratais įstrigus viename jo taške?

 

Platonas, pitagoriečiai ir amžinasis grįžimas

Ciklinio laiko ir amžinojo grįžimo bei pasikartojimo idėja intrigavo J. L. Borgesą ir nuolatos traukė jo dėmesį. Šia intriga pradedamas jo apsakymas „Teologai“ iš ankstyvosios knygos „Alefas“ (1949). Hunų raiteliai įsiveržę naikina vienuolyno biblioteką: suplėšo knygas ir jas degina. „Sudegė palimpsestai ir kodeksai, bet laužo vidury, pelenuose, kone nepaliesta išliko dvyliktoji Civitas Dei knyga, pasakojanti, kaip kadaise Platonas Atėnuose mokęs, jog laikų pabaigoje viskas vėl atgims ankstesniu pavidalu, o jis Atėnuose tai pačiai auditorijai iš naujo dėstysiąs tą patį mokymą“23. Autorius turi galvoje Aurelijaus Augustino knygą „Dievo miestas“. Augustinas šioje knygoje polemizuoja su antikiniu ciklizmu, apie kurį kalbėjo pitagoriečiai, Platonas, stoikai. Augustinas, kitaip nei antikinės kultūros mąstytojai, atriboja laiką nuo amžinybės. Amžinybė – Dievo atributas, o laikas – jo kūrinys. Sąvokos „anksčiau–vėliau“ tinka tik istoriniam laikui matuoti, amžinybės jos nesiekia. Žmogus istorijoje susiduria tik su laiku. Istorija – tarsi Babilono upė, išplaukianti iš stovinčios amžinybės ir vėl į ją sugrįžtanti. Tačiau ir šis, istorinis, laikas nesikartoja. Dvyliktoje „Dievo valstybės“ knygoje Augustinas rašo, kad pasikartojimas panaikintų žmogaus atsiradimo istorijoje ir apskritai visos žmonijos laiko kaip atpirkimo istorijos prasmę. Žmonijos atsiradimas, pabrėžė Augustinas, yra ne atsitiktinis, o unikalus įvykis. „Aš neabejoju, – rašo Augustinas, – kad prieš sukuriant žmogų niekada nebuvo žmonių apskritai ir kad tas pats žmogus begaliniuose cikluose nesikartoja.“24 Krikščionys eina tiesiai, tik „nusidėjėliai sukasi ratu“. Siela, įkalinta amžinuose cikluose, nesurastų, nei kaip iš jų išeiti, nei kaip įeiti. Kartojimasis paneigtų pamatinį krikščionybės optimizmo šaltinį – amžinos palaimos viltį. Palaima negalinti būti pavadinta tikra, jei ji netruks amžinai.

J. L. Borgesas svarstė šią problemą ir skaitė Augustino knygą, tačiau jo sumanytas literatūrinis žaidimas yra kiek kitoks. Apsakymo „Teologai“ veikėjai pagarbiai skaito išlikusias knygos dalis, kur Augustinas aiškina ciklizmo doktriną, tačiau nesusimąsto, kad jis ją tik referuoja. Doktrina, išlikusi jos kritiko apdegusioje knygoje, tarsi atsigauna ir pradeda naują gyvenimą. J. L. Borgesas čia leidžia skleistis savo literatūrinei vaizduotei. Jo pasakotojas skaitytojui praneša, kad neva kažkur prie Dunojaus neseniai atsiradusi monotonų (taip pat vadinamų anuliarais) sekta, kuri išpažįsta, „jog istorija judanti ratu ir kad nesą nieko, ko nebūtų buvę anksčiau ir ko nebūsią ateityje. Kalnų vietovėse Ratas ir Gyvatė išstūmė Kryžių“25. Pagrindinis veikėjas Aurelianas, išgirdęs, kad jo nemėgstamas konkurentas Jonas Panonietis rengiasi disputuoti su šia sekta, nusprendė parašyti polemiką, kuri pranoktų Jono Panoniečio sumanymą. Jis citavęs įvairius šaltinius, tarp jų ir Origeno „De principiis“, kur šis neigęs, kad Judas Iskariotas vėl kada nors išduos Viešpatį, o Paulius Jeruzalėje vėl stebės Stepono kankinio mirtį. Taip pat citavo Ciceroną, kuris išjuokė tuos, kurie įsivaizdavo, jog tuo metu, kai jis kalbasi su Lukulu, begalė kitų Lukulų ir Ciceronų kalba tą patį begalėje kitų vienodų pasaulių. Tačiau Jono Panoniečio traktatas išėjo mokslingesnis ir santūresnis ir buvo pasirinktas kovai su sektantais. Sektantų vadovas Euforbas, prieš sudegdamas ant laužo, pasakęs kalbą, kuri iš emės gina amžinojo cikliškumo versiją: „Tai jau buvo įvykę ir vėl įvyks, – pasakė Euforbas. – Jūs uždegate ne laužą, uždegate ugninį labirintą. Jei čia susijungtų visi laužai, kuriuose degiau, jie netilptų žemėje, o angelai apaktų. Jau daugelį kartų tai sakiau“26. Tada jis ėmęs rėkti, nes jį pasiekė liepsnos. J. L. Borgesas toliau tęsia knygišką, iš įvairiausių šaltinių išskaitytą pasakojimo giją, tačiau galiausiai, istorijai pasibaigus, jis siūlo skaitytojui mintį, kad, ko gero, Euforbas vis dėlto buvo teisus. Aurelianui galiausiai pavyksta nugalėti savo nekenčiamą konkurentą Joną Panonietį, labai rafinuotai pacitavus jį taip, kad šį beliko įskųsti dėl kažkada jo paties raštuose prasismelkusios cikliškumo idėjos. Jis stebėjo Jono Panoniečio egzekuciją, ir liepsnų apimtas nekenčiamojo varžovo veidas jam kažką priminė. Šio įspūdžio prasmę jis galėjo suprasti tik po mirties. Po kiek laiko žaibas uždegė medžius, ir Aurelianas mirė ta pačia mirtimi kaip ir Jonas. Aurelianas nepakliuvo į amžinojo ciklo ratus, o nukeliavo į dangų. Tačiau, kalbėdamasis su Dievu, jis iki galo supratęs ereziškojo mokymo slaptąjį kodą: Dievas, kalbėdamas su Aurelianu, taip mažai domėjosi religiniais disputais, jog palaikė jį Jonu Panoniečiu. „Atrodo, kad toks faktas liudija dieviškojo proto sumaištį, tačiau tiksliau būtų sakyti, jog rojuje Aurelianas suprato, kad neįžvelgiamai dievybei jis ir Jonas Panonietis (ortodoksas ir eretikas, nekentėjas ir nekenčiamasis, kaltintojas ir auka) buvo vienas ir tas pats asmuo“27, – užbaigia apsakymą J. L. Borgesas. O juk histrionai, galbūt pasidavę monotonų įtakai, kaip anksčiau tame pačiame apsakyme rašė J. L. Borgesas, sakę, kad kiekvienas žmogus yra du žmonės, o tikrasis jų yra kitas, tasai, kuris danguje. „Taip pat jie įsivaizdavo, kad mūsų poelgiai meta atvirkštinį atspindį: jei mes budime, tai kitas miega, jei mes ištvirkaujame, tai kitas yra skaistus, jei vagiame, tai kitas yra doras. Po mirties mes susijungsime su juo ir tapsime juo.“28 Patį J. L. Borgesą sunkoka būtų laikyti cikliškumo idėjos gaivintoju bei jos šalininku. Šia idėja jis tiesiog literatūriškai žaidžia.

 

Vienis ir daugis

Ar pasaulis turi vieningą pradą, ar jis sudarytas iš daugybės įvairiausių pradų? Šią monizmo–pliuralizmo dilemą mėgo svarstyti amerikiečių filosofas W. Jamesas. Beje, pats jis iš anksto žinojo savo atsakymą: buvo apsisprendęs pliuralistas ir polemizavo su bet kuriuo filosofiniu monizmu, ypač su Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio bandymu pasaulį sutraukti į vieną vienintelį pradą. J. L. Borgeso tėvas labai domėjosi W. Jamesu, kaip ir Hebertu Spenseriu. J. L. Borgeso tekstuose nuolatos šmėkščioja ne tik brolio rašytojo Henry’io Jameso, bet ir filosofo W. Jameso vardas.

Įdomu tai, kad, siekdamas literatūriškai įprasminti šią įvairiopumo ir vienio dilemą, J. L. Borgesas tokio aiškaus atsakymo kaip kad W. Jamesas neturi. Kai kurie jo apsakymai iš pradžių veda įvairiopumo link, o paskui staiga – link vienio idėjos. J. L. Borgeso išgalvotos Tlöno visatos metafizikai (Tlön, Uqbar, Orbis Tertius) mąsto labai panašiai kaip W. Jamesas bei šiuolaikiniai postmodernūs filosofai. Ypač ši pažiūra artima neseniai mirusiam postmoderniam pragmatistui Richardui Rorty. Tlöno metafizikai žino, kad kiekviena filosofija iš pat pradžių yra dialektinis žaidimas. „Yra daug neįtikėtinų sistemų, kurių architektūra yra miela ir net įspūdinga. Tlöno metafizikai neieško tiesos nei įtikinamumo: jie stengiasi nustebinti. Jiems metafizika yra fantastinės literatūros šaka. Jie žino, kad kiekviena sistema yra tiktai visų pasaulio aspektų pajungimas kokiam nors vienam aspektui.“ J. L. Borgesas čia eina iki logiškos išvados ir teigia, kad net posakis „visų aspektų“ yra nepriimtinas. Aspektai linkę nuolat daugintis. Jie bet kada gali padvigubėti („Daiktai dvigubinasi Tlöno planetoj; jie taip pat dilsta ir praranda savo detales, kai žmonės juos pradeda pamiršti“29). Tlöno aritmetikos pagrindas yra neriboto skaičiaus sąvoka. Tačiau, nepaisant šio pasaulio netobulumo ir įvairiopumo, J. L. Borgeso apsakymo pasakotojas paskelbia, kad skaičiavimas pakeičia kiekį iš neriboto į ribotą, kad tenai žinojimo subjektas yra vienas ir amžinas ir kad netgi literatūroje galioja tik vienas asmuo. Autorystės samprata neegzistuoja – visi veikalai laikomi vieno autoriaus. Būtent šis netikėtas mistinis vienis, kurio pėdsakus kaip vieną iš galimų šaltinių J. L. Borgesas nurodo A. Schopenhauerio veikalą „Parerga ir Paralipomena“, leidžia jam toliau sėkmingai žaisti įvairiausiomis daiktų dvejinimosi galimybėmis. W. Jamesas, pagrįsdamas savo meliorizmo doktriną, mėgo sakyti, kad ateitis yra plastiška ir laukianti mūsų rankų prisilietimo. Todėl visad lieka pasaulio tobulinimo viltis. Tlöno pasaulyje keičiama ne tik ateitis, kuri yra „plastiška ir lanksti“, bet ir praeitis. Šis keitimas turi įvairias pakopas, tačiau procesas niekada nevirsta chaosu ir daugialypumas nesubyra į šizofrenišką, gąsdinantį pasaulio vaizdą, nes J. L. Borgeso pasakotojas sėkmingai jį valdo, prisimindamas, kad subjektas tėra tiktai vienas ir jo išsišakojimai paklūsta ne tiek logikos, kiek poetinio netikėtumo dėsniams. „Kartais pora paukščių arba arklys išgelbėdavo amfiteatro griuvėsius.“30 Ši griežta ir darni Tlöno mąstymo metafizika linkusi augti, ir pasakojimas baigiasi grėsminga gaida, kad ji kada nors įsivyraus ir perkeis žemės veidą. Tada nebeliks anglų ir prancūzų kalbos. Išnyks ir paprastoji ispanų. Tai aiški aliuzija į Oswaldo Spenglerio knygą „Vakarų kultūros žlugimas“. Tačiau J. L. Borgeso pasakotojas dėl to nenusimena, jis ir toliau sėdi kažkokiame ramiame viešbutyje, knibinėjasi knygose ir tikrina vertimus.

Įdomu tai, kad netgi išsišakojantis paralelinis laikas ir net viską slapta valdanti loterija neleidžia pasauliui subyrėti. Kūrinyje „Loterija Babilone“ J. L. Borgesas sukuria galimą pasaulio tvarkos perėjimo nuo dėsningumo prie atsitiktinumų literatūrinę viziją. Loterija buvusi sugalvota kaip pasaulio darnos papildymas atsitiktinumu. Palaipsniui buvo pereita prie prielaidos: jeigu loterija – atsitiktinumo įsigalėjimas, periodiškas chaoso veržimasis į pasaulio darną, ar nebūtų geriau, kad atsitiktinumas lemtų ne vieną kurį, o visus lošimo etapus? Tiražų skaičius tapo begalinis ir nė vienas jų negalėjo turėti jokio galutinio sprendimo: šioje atsitiktinumų žaismėje iš vienų sprendimų atsiranda kiti. Aišku, kad J. L. Borgesas šiuo pasakojimu siekia kažką pasakyti apie galimą hipotetinį pasaulio sanklodos modelį, apie nesibaigiančią diskusiją dėl dėsningumo bei atsitiktinumo takoskyros. Vieniems atrodo, jog mistinė draugija, kuri sugalvojo šitą žaidimą, jau seniai nebeegzistuoja, tačiau liko paveldėta „šventoji mūsų gyvenimo suirutė“31. Dar kiti galvoja, kad draugijos niekada nebuvo ir niekada nebūsią. O dar kiti tvirtina, kad bergždžia ką nors teigti ar neigti apie bendriją, jei pati Babilonija – tai begalinis atsitiktinumų žaismas32. Bet kuriuo atveju kiekviena hipotezių – ar žaidimas atsitiktinumais yra sugalvotas, ar imanentiškas – Babilonui pateikia tam tikrą jų kilmės hipotezę. O tai jau visas vyksmo modelis. Babelio biblioteka taip pat esanti ir beribė, ir periodiška: „Jei amžinasis keliauninkas leistųsi kelionėn kuria nors kryptimi, amžiams bėgant įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi ta pačia netvarka“33. Pasirodo, pakartota netvarka tampa tvarka.

Pasaulio tvarką tarsi turėtų suardyti laikų begalybė, išsiskiriantys, susiliejantys ir paralelūs laikai, kuriuose variacijos kartojasi su skirtingomis prasmėmis, kaip tai paaiškino Stephenas Albertas pasakojime „Sodas išsišakojančiais takais“. Ji subyrėtų, jei veikiantys asmenys nesuvoktų, kas su jais vyksta. Tačiau suvoktos teorinės vyksmo aplinkybės, nepaisant viso jų sudėtingumo, leidžia J. L. Borgeso veikėjams jas valdyti intelektu. Tuo J. L. Borgeso sukurtieji veikėjai skiriasi nuo F. Kafkos kūrybos personažų, kurie situacijos nereflektuoja ir neturi jokios konceptualios nuovokos, kas su jais vyksta. J. L. Borgeso personažai bet kuriomis aplinkybėmis valdo situaciją intelektu. Pagrindinis istorijos „Sodas išsišakojančiais takais“ pasakotojas, pasigėrėjęs už stogo matomais tais pačiais stogais ir šeštos valandos saule, paskendusia miglose, kiek nustebo, negalėdamas patikėti, kad kaip tik dabar jam reikės mirti. Tačiau jo nuostabą greitai išsklaidė kai kurios pamatinės egzistencializmui artimos įžvalgos: „Čia pagalvojau, kad viskas, kas atsitinka žmogui, atsitinka būtent dabar. Šimtmetis seka šimtmetį, o ir viskas atsitinka tiktai dabartyje. Tiek žmonių ore, žemėje ir jūroje, bet viskas, kas iš tikrųjų atsitinka, atsitinka man…“34 Ir netgi sužinojęs apie jo protėvio surastą paralelių laikų sistemą, kurią jam praneša S. Albertas, jis nesutrinka. Viskam paaiškinti jis turi savo atsakymą: „Ateitis yra dabar.“ Todėl ramiai užbaigia tai, ką buvo sumanęs padaryti iš pat pradžių: nužudo Albertą tik dėl vardų sutapimo ir taip pat praneša savo kariuomenės vyresnybei, kurį miestą jie turėtų užpulti. Pabaigoje paaiškėja, kad šis melancholiškas ir filosofiškai nusiteikęs pasakotojas tebuvo vokiečių šnipas.

Nepaisant laiko išsišakojimų ir atsitiktinumų loterijos, galimybė aptikti vienį lieka atvira. Pasakojime „Alefas“ vienis sutampa su tam tikru erdvės tašku, kituose („Veidrodis ir kaukė“, „Undras“) – su tam tikru surastu žodžiu. Alefą, vieną iš erdvės taškų, kuriame susibėga visi taškai, aptiko pasakotojo mirusios mylimosios Beatričės kiek odioziškas pusbrolis Karlas Archentinas, linkęs savo eilėmis plėtoti kakofonijos ir chaoso galimybes, tarsi užsibrėžęs „išguldyti eilėmis visą žemės rutulį“, su kuriuo pasakotojas bendravo tik skatinamas šiltų prisiminimų mirusiai mylimajai. Ta vieta pasirodo esanti daugžodžiaujančio poeto namų rūsyje po valgomuoju, ten glūdįs visas pasaulis ir ten pasidaro matomos visos pasaulio vietos. Pagrindinis pasakotojas stebėjosi, kad iki šiol apreiškimo nesuvokė, kad Karlas A. – beprotis, bet į rūsį vis dėlto nusileido, atsigulė ant akmeninių plokščių ir įsmeigė žvilgsnį į devynioliktą laiptelį, ir po kurio laiko jam atsivėrusi begalinė visuma. „Tą didingą akimirką aš išvydau milijonus malonių ir šiurpių dalykų; nė vienas jų nenustebino manęs tiek, kiek tas faktas, jog jie visi vyko vienoje vietoje, nepersiklodami ir nepersišviesdami. Tai, ką mano akys matė, vyko tuo pačiu metu, tačiau mano aprašyme jie eina vienas po kito, nes tokia mūsų kalbos prigimtis.“35

J. L. Borgesas pratarmėje knygai „Broudžio pranešimas“ (1970) rašė, jog „žemėje nėra nė vieno paprasto puslapio, žodžio, mat pro juos prasišviečia pasaulis, kurio akivaizdžiausia savybė – sudėtingumas“36. Rašytojas nepritarė ir filosofijos kaip aiškaus ir tikslaus žinojimo supratimui, teigė kaip tik priešingai: „Filosofija yra žmogaus sudėtingumo organizacija (la philosophie est une organisation des complexites humainés)“37. Viename interviu J. L. Borgesui buvo išsakyta sklandanti nuomonė, jog tam, kad būtų suprasta jo kūrybos prasmė, būtina žinoti visą literatūrą ir visą filosofiją. Į tai rašytojas atsakė: „Tokiu atveju aš pats niekada nesuprasiu savo kūrinių, nes aš nežinau nei visos literatūros, nei visos filosofijos“38. J. L. Borgesas gal ir nebuvo slaptas latentinis filosofas, tačiau jis savo literatūriniu talentu gebėjo filosofines nuojautas paversti vidine literatūrinio teksto intriga. Filosofo, kaip kažkada yra pasakęs Immanuelis Kantas, didžiausia nuodėmė yra prieštaravimas sau. Jis kiek įmanoma turi stengtis likti logiškas ir nuoseklus. Tačiau rašytojas turi laisvę žongliruoti negatyviąja geba: „Kažką teigti ir neigti vienu metu.“ J. L. Borgeso apsakymuose filosofinės idėjos nėra deklaruojamos ar kaip nors aiškinamos. Kūrybinga vaizduotė jomis tiesiog ironiškai žaidžia ir sukuria netikėtas vidines literatūros kūrinio intrigas.


1 Борxес X. Л. Из бесед с Жаном де Мийере // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – Т. IV. – Санкт_Петербург: Амфора, 2005. – C. 402.
2 Борxес X. Л. Из бесед с Фернардо Соррентино // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – Т. IV. – C. 414. Idomu tai, kad ši B. Russelo knyga mūsų VU filosofijos specialybės doktorantams buvo privaloma laikant filosofijos istorijos kvalifikacinius egzaminus pas profesorių Romaną Plečkaitį.
3 Борxес X. Л . Из бесед с Ритой Гиберг // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – T. IV. – C. 438.
4 Burgin R. Conversations With Jorge Luis Borges. – New York:Avon books, 1969. – P. 103.
5 Борxес X. Л . Из бесед с Ритой Гиберг // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – T. IV. – C. 440.
6 Burgin R. Conversations With Jorge Luis Borges. – P. 76.
7 Bell-Villada G.H. Borges and His Fiction. A Guide to His Mind and Art. – Chapel Hill: The University of North California Press, 1981. – P. 36.
8 Irwin J. T. The Mystery to a Solution. Poe Borges and Analytic Detective Story. – Baltimore and London: The Johns Hopkins University Press, 1994. – P. XXII.
9 Ten pat. – P. 1.
10 Borges J. L.Ibn Hakamas al-Bucharis,žuvęs savo labirinte // Borges J. L.Smėlio knyga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 130.
11 Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. – Vilnius: Mintis, 1977. – P. 55.
12 Борxес X. Л. Вечное состязание Аxилла и черепаxи // Борxес X. Л. Собраниесочинений. – T. I. – Санкт_Петербург: Амфора, 2005. – C. 175.
13 Borges J. L . Mirtis ir kompasas // Borges J. L . Fikcijos. – Vilnius: Baltos lankos,2000. – P. 113.
14 Borges J. L . Loterija Babilone. – Ten pat. – P. 50–51.
15 Борxес X. Л. Зелень кипариса // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – T. IV. – C. 274.
16 Ten pat. – P. 274.
17 Борxес X. Л. С Марией Эстер Васкес // Борxес X. Л. Собрание сочинений. – T. IV. – C. 415. IV. – C. 415.
18 Burgin R. Conversations with Jorge Luis Borges. – New York: Avon books, 1969. – P. 27.
19 Borges J. L. Loterija Babilone // Borges J. L. Fikcijos. – P. 51.
20 Borges J. L. Babelio biblioteka. – Ten pat. – P.66.
21 Borges J. L. Dovanų naktis // Borges J. L. Smėlio knyga. – P.293.
22 Ten pat. – P. 297.
23 Borges J. L.Teologai. – Ten pat. –P.42.
24 Augustine . The Confessions. The City of God. On Christian Doctrine. – London: Fontana Press. – P. 351.
25 Borges J. L.Teologai. – Ten pat. – P.42.
26 Ten pat. – P. 45.
27 Ten pat. – P. 50.
28 Ten pat. – P. 46.
29 Ten pat. – P. 24.
30 Ten pat. – P. 24.
31 Borges J. L. Loterija Babilone // Borges J. L. Fikcijos. – P. 52.
32 Ten pat. – P. 52.
33 Borges J. L. Babelio biblioteka. –Ten pat. – P.66.
34 Borges J. L. Sodas išsišakojančiais takais. – Ten pat. – P. 69.
35 Borges J. L.Alefas // Borges J. L.Smėlio knyga. – P.157.
36 Borges J. L. Pratarmė. – Ten pat. – P.168.
37 Borges J. L. Entretien avec André Camp.Suivi de Neuf essais sur Borges par Frencois Bouchardeau. – Aigues–Vives: HB éditions, 1999. – P. 30.
38 Борxес X. Л. Из бесед с Жаном де Мийере // Борxес X. Л. Собрание сочинений. –Т. IV. – C. 40.

Tarp literatūros ir filosofijos: Jūratė Baranova „Metuose“

2021 02 07 / Kalbant apie Jūratę Baranovą (1955–2021) sunku atskirti, kur esama tik filosofijos, o kur – vien literatūros.
Tai mąstant apie šią eseistę, filosofijos kritikę yra kokybės ženklas.

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Jūratė Baranova. Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu

2017 m. Nr. 7 / Tekstas „Pasivaikščiojimas Širvenos ežeru link Tiškevičių dvaro Astrave“ skaitytas kaip projektas Biržų gatvėse tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Literatūra. Reklama. Vertė“

Jūratė Baranova. Galvakirtystės archetipas: nuo Biblijos iki lietuvių kultūros

2016 m. Nr. 2 / Biblijoje yra dvi moterys, pakėlusios ranką prieš vyro gyvybę. Viena jų jau tapusi nacionaline žydų tautos didvyre. Jai skirta visa Juditos knyga, pasakojanti, kaip „labai graži ir žavi akims“ dievobaiminga našlė Judita…

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Jūratė Baranova. Vaizduotės metamorfozės

2014 m. Nr. 8–9 / Kristupas Sabolius. Įsivaizduojamybė. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. – 264 p.

Jūratė Baranova. Nekasdieniški kasdienybės sakiniai

2014 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Sakiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 307 p.

Ana Audicka. Kūryba kaip nesibaigiantis iššūkis

2012 m. Nr. 1 / Talentingas kūrėjas (ar jis kurtų žodžiu, garsais, mintimi ar vaizdais) neišvengiamai sukuria naują idealią visatą, kurioje viskas vyksta pagal kūrėjo sugalvotas žaidimo taisykles. Kitaip kūryba būtų tiesiog neįmanoma.

Ana Audicka. Neskausmingas senėjančios poezijos liūdesys

2010 m. Nr. 5–6 / Aidas Marčėnas. Dievų taupyklė: gyvenimo srauto poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 248 p.

Jūratė Baranova. Edgaras Poe: kelios perskaitymo strategijos

2009 m. Nr. 12 / Pirmoji amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe tekstų skaitymo patirtis siekia ankstyvą jaunystę. Įsirėžė atmintin kažkoks metafizinis siaubas, susijęs su galimybe pasiklysti, tiksliau – būti paklaidintam mirties ir gyvybės takoskyroje.

Jūratė Baranova. Filosofija ir jos riteriai

2009 m. Nr. 5–6 / Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris. Filosofijos likimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009. – 551 p.