literatūros žurnalas

Paulina Pukytė Kalno poza (Pabaiga)

2020 m. Nr. 8–9

Pirmą dramos dalį skaitykite ČIA

 


2 scena

KIRKĖ (moteriškai „įtaigiai“ pamokslauja) „Autentiško judesio praktika padeda priartėti prie Savasties. Prie to, kas Tau yra Tiesa.“

Kirkė įvardija judesius, o Scilė juos atlieka

KIRKĖ „Kalno poza. Kojos suglaustos, rankos nuleistos prie šlaunų.
Kojas plačiai, rankos ant klubų. Pasisukite į dešinę. Rankos – maldos poza. Už nugaros!
Iškvėpdami lenkite liemenį žemyn virš dešinės kojos, galva atsiremkite į koją. Taip ir stovėkite.“

Kirkė nueina užsiimti savo reikalais. Scilė pastovi taip keletą minučių

SCILĖ Ilgai dar taip stovėti?

KIRKĖ (nemoteriškai) Pastovėkite, pastovėkite, nepakenks. (Moteriškai) Nepamirškite, kad „per įkūnytą buvimą mes patiriame save!“

Scilė dar pastovi

SCILĖ Ilgai dar?

KIRKĖ Nors ir visą laiką. „Tvirtai stovėti ant žemės yra labai svarbu!
Sekame savo kūno impulsus ir budiname savo vidinį stebėtoją! Taip pat ne mažiau svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Judame už savo projekcijų, interpretacijų ir vertinimų!“

Šiaip Du Žmonės bėgiais įstumia Odisėją plokščiame ant faneros nupieštame laive, kokie būna skirti fotografuotis. Odisėjas iškišęs veidą ir rankas pro „laive“ išpjautas skyles ir taip įstrigęs

KIRKĖ (Scilei) Čia jis!

ODISĖJAS Oi kokios moterys, kokios moterys, kokios moterys!

KIRKĖ (Scilei) Poetas!

ODISĖJAS Aš jums pasakysiu: „Pasaulis yra gyvas tiek, kiek dalinasi erosu, kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar.“

Odisėjas įsijautęs deklamuoja, tik nesigirdi

KIRKĖ Štai ką reiškia poetiška siela! O be to, ir žmogus geras.

ODISĖJAS Liaupsinat čia jūs mane… Gal be reikalo…

KIRKĖ Jautru… Subtilu… Seniai negirdėjau nieko tikresnio…

ODISĖJAS Subtilu? Labai ačiū, džiaugiuosi, kad jums patinka. Bijojau, kad bus grubu, nekorektiška… Taip, aš mąstau apie tuos dalykus… Ir tikrai be gailesčio sau pačiam…

KIRKĖ Dar padeklamuokite. Galėtume ištisas dienas jūsų klausytis…

Odisėjas deklamuoja

KIRKĖ Koks puikus emocijų kokteilis!.. Genialu… Ačiū jums!

ODISĖJAS Į sveikatą. Tai jums ačiū!

KIRKĖ Palietėte jautrią stygą…

ODISĖJAS Noriu liesti ir liesti…

KIRKĖ Jūs tik lieskite, lieskite…

SCILĖ Čia poezija?

ODISĖJAS Tai ne proza gi.

KIRKĖ (Scilei) „Klausydamasi tau patinkančio vyro pasakojimo, stenkis visiškai sukoncentruoti žvilgsnį į jo akis, taip, tarsi apie kažką svajotum. Na žinai, kaip būna, kuomet užsižiūri į kokį nors objektą ir apie nieką kitą negalvoji. Tuomet lėtai apsilaižyk viršutinę lūpą ir švelniai kelioms sekundėms krimstelėk apatinę.“

KIRKĖ (Odisėjui) Ačiū už tikras, gyvas emocijas! Jūs tik rašykite, rašykite…

ODISĖJAS Na, aš kartais ir suabejoju: o kam tos mano kūrybos reikia? Atveriu savo širdį, atiduodu savo sielą, išdalinu po kruopelę, o kas iš to? Štai jūs išgirdote mano eiles, ir aš jau nebežinau, ką apie mane pagalvojote… Gal kad trokštu garbės, šlovės, pripažinimo?

KIRKĖ Na, ką jūs, ką jūs, kaip galėtume taip pagalvoti…

ODISĖJAS Gal dėl to net ėmėte mane niekinti…

KIRKĖ Na, ką jūs, ką jūs, kaip galėjote taip pagalvoti…

ODISĖJAS (neįtikinamai kuklinasi) Nežinau, kartais man atrodo, kad gal be reikalo visa tai… Kad niekam neįdomu…

KIRKĖ Na kaipgi neįdomu! Mes kiekvieno jūsų žodžio laukiam! Skaniai maitinate mūsų sielas…

ODISĖJAS Aš nuoširdžiai…

SCILĖ O kam nuoširdžiai? Nereikia nuoširdžiai.

ODISĖJAS Kaip tai nereikia? Kas gi tada bus? Apsimetimas, veidmainystė, tuščiažodžiavimas… Argi tai menas?

SCILĖ Menas ir yra apsimetimas.

ODISĖJAS „Tai, kas nenuoširdu, neišgyventa, be gyvybės – tėra tik žaidimas žodžiais arba vaizdais, pasakojimas be prasmės ir tikslo! Be substancijos, be archetipinio turinio! Tuščiažiedis augalas, praradęs savąją dirvą…“

SCILĖ O kas yra ta savoji dirva, kurios negalima prarasti?

KIRKĖ (Scilei, garsiai pašnibždom) Negali patylėti? Aš gi tave mokiau, kaip reikia klausytis tau patinkančio vyro!

SCILĖ „Išgyventa“ ir „nuoširdu“ – ne tas pats.

ODISĖJAS (Scilei) Jeigu būsi tokia pikta – neištekėsi.

ODISĖJAS Tavo akių mėlis
persmeigia mano strėnas,
girgžda lyg smėlis…

KIRKĖ „Diskomfortą, jaučiamą strėnų srityje, kartais galima sumažinti pakreipiant šlaunis į šoną ir kuo labiau ištiesiant liemenį.“ Arba dar galiu pasiūlyti tokį pratimuką…

SCILĖ Šiaip jau smėlis tai negirgžda…

ODISĖJAS Tai buvo metafora.

SCILĖ Tai buvo aplaidumas.

ODISĖJAS Tamsta labai prie smulkmenų kabinėjatės.

SCILĖ Aš?

KIRKĖ (atmeta plaukus) Tai negi aš.

SCILĖ Smėlis negirgžda. Grindys girgžda…

KIRKĖ Sakei, kad neturi grindų…

SCILĖ Durų. Na ir kas. Aš žinau.

ODISĖJAS (pašaipiai) Žinai? Iš kur tu gali žinoti, tu gi pasaulio nematei. Tu visą laiką stovi kalno poza! (Juokiasi)

SCILĖ O jūs matėte?

ODISĖJAS Aš visą laiką keliauju, mergaite.

SCILĖ Bet kad jūs net galvos negalite niekur pasukti bekeliaudamas. O aš – va! – galiu. Galiu žiūrėti į kairę, galiu į dešinę, galiu į viršų, galiu į apačią, galiu net pakreiptai…

ODISĖJAS Na, su tokiu charakteriu kaip tavo tai toli nenukeliausi.

KIRKĖ (Scilei) „Su svečiais reikia bendrauti melodingu balsu, mokėti juos paguosti, suprasti ir pralinksminti, pasakoti įdomias ir linksmas istorijas, gracingai vaikščioti ir šokti, kurti aromatingus kvapus…“

Kirkė gracingai vaikščioja aplink Odisėją, atlieka keletą šokio elementų

SCILĖ Kvapus?

KIRKĖ „Ar jis turi kitą moterį, galite suprasti apieškojusi jo kišenes, pasiknisusi jo mobiliajame telefone ar apuosčiusi apykaklę.“ (Apčiupinėja ir apuosto)

ODISĖJAS „Žiūrint iš šios perspektyvos, pinigų veiksnys tampa psichoanalitiniu kliedesio objektu, žyminčiu kulminacinę visuomenės kliedesio būklę, nusakomą išnaudojimo, represijos „kodu“ ar bent jau kodo principu, kuris reklaminiu „demokratijos“, „viešumo“ žinučių pobūdžiu perteikia tuščiuosius prasmių deklaratyvumus.“

SCILĖ Nesupratau.

ODISĖJAS „Palaiminkime supratimo aktą meninio žodžio ugnimi!“

SCILĖ Ką?

ODISĖJAS Mergaite, NEsupratimas irgi yra tiek pat esmiškai svarbus, kiek ir idėjos, kurias jis liečia, liečia, liečia, liečia. (Bando lįsti prie Scilės)

SCILĖ Aš ne mergaitė.

ODISĖJAS Ne mergaitė, ne mergaitė. Esi moteris, puiki mooooooteris! (Vingiuoja delnais nubrėždamas ore „iškilias formas“) Formos vis iškilesnės, moteriškesnės…

SCILĖ Aš ne moteris.

KIRKĖ Kaip tai ne moteris?

ODISĖJAS O-o-o! Ir net ne moteris? Tai bent naujiena! O kas tada?

KIRKĖ (įsikiša) „Teisės gyventi mašina“!

SCILĖ (nekreipia dėmesio) Poetė.

ODISĖJAS Tikrai? „Visa mergelių kompanija! Kai moterys pasisavina kalbą, tai ją ir numarina. Atspėkite kodėl?“

Pauzė

ODISĖJAS Na tai paskaityk savo eilių, pažiūrėsim.

Scilė, žiūrėdama tiesiai į Odisėją, įvardija veiksmus ir juos atlieka

SCILĖ Uždėkite rankas ant klubų ir sulenkite kelius. Pakelkite dešinę koją ir perkelkite dešinę šlaunį per kairę. Neištiesdama kairės kojos, apipinkite dešinę koją aplink kairę taip, kad dešinioji kulkšnis atsidurtų už kairiosios blauzdos, o dešinės kojos pirštai užsikabintų už išorinės kairiosios blauzdos pusės.

ODISĖJAS „Man net juokinga. Kai žvilgteliu į knygynų vitrinas, apstulbstu: beveik visa makulatūra, kuri ten guli (o ten beveik viskas yra makulatūra), parašyta vien tik bobelių! Vyksta ne tik visuomenės, bet ir kalbos feminizacija. Mano nuojauta negera – iškart prisimenu dekadentišką helenizmo epochą, kai visose gyvenimo srityse irgi buvo pradėjusios vyrauti moterys, tačiau, kaip žinote, tas aleksandrietiškas karnavalas labai greitai baigėsi tamsybių ir barbarybės triumfu.“

Scilė, laikydama pozą, pasilenkia į priekį ir spokso į Odisėją

ODISĖJAS Kas čia dabar?

SCILĖ (toliau spokso į Odisėją) Erelis nusileido!

ODISĖJAS (atlaidžiai) Na koks gi čia erelis! Čia – harpija…

SCILĖ Erelis.

ODISĖJAS Harpija.

SCILĖ Erelis.

ODISĖJAS Har-pi-ja! Harpijos, beje, užsiimdavo daugiausia tuo, kad draskydavo kūdikius lopšiuose!

SCILĖ (atsitiesia) E-re-lis.

ODISĖJAS (numoja ranka) „Seniai aš apie tai įtariau. Apie tamstos tas orientacijas ir tolerancijas. Bet aš nekaltinu. Ne ne. Ir nemoralizuoju. Nesišaipau – gink dieve. Tik gailiuosi ir užjaučiu. Liga yra liga. Nieko nepadarysi…“

KIRKĖ Beje, „rankas galite supinti anksčiau už kojas arba tuo pačiu metu supinti ir rankas, ir kojas“.

Scilė pakelia rankas prieš save, alkūnes sulenkia taip, kad pirštai būtų nukreipti į viršų, delnai – vienas į kitą. Sukryžiuoja rankas, kairę ranką perkeldama per dešinę ir supindama dilbius

SCILĖ „Mažieji pirštai turi būti nutolę nuo veido.“

ODISĖJAS Apie ką jūs čia?

SCILĖ (sau) Mano pirštai nuo mano veido, ar tavo pirštai nuo mano veido? Ar mano pirštai nuo tavo veido? Ar tavo pirštai nuo tavo veido?

KIRKĖ Taigi aiškiai pasakyta – mažieji pirštai.

ODISĖJAS (purto galvą) Kaip sakoma, „man atrodo, kad šita lytinė sumaištis artina mus prie katastrofos“.

KIRKĖ Lyrinė sumaištis?

ODISĖJAS Ne lyrinė, o lytinė.

KIRKĖ (Odisėjui) „Tokiu atveju jums reikės daugiau dėmesio skirti tam, kad nesulenktumėte alkūnių.“

Visi patyli. Pokalbis nebesimezga

KIRKĖ (Scilei) Beje, o ką veikia tas smėlis?

SCILĖ Ką?

KIRKĖ Jeigu negirgžda, tai ką jis tada veikia? Jeigu negirgžda?

ODISĖJAS Teisingai, ką veikia? Nagi? Kad jau tokia gudri. Poetė! Nagi?

Scilė tyli

KIRKĖ Gal verkia?

ODISĖJAS Neblogai.

KIRKĖ (padrąsinta) Gal juokiasi? Gal dainuoja?

ODISĖJAS Visai neblogai!

SCILĖ (lėtai tardama žodžius) Smėlis padidintu greičiu perdavinėja pranešimus Morzės signalais.

Kirkė ir Odisėjas įsispokso į Scilę. Visi tyli

ODISĖJAS Kokius pranešimus?

SCILĖ Svarbius. Pačius svarbiausius.

Pauzė

SCILĖ Bet niekas nesiklauso. Smėlis taukši, taukši, taukši Morzę, o niekas negirdi. Niekam neįdomu.

ODISĖJAS „Aš suprantu, moteris garbaus amžiaus, iš sovietinių laikų, jos požiūris tiesiog įsišaknijęs, todėl maloniai siūlau savo laiką skirti tiems dalykams, apie kuriuos visada svajojote vaikystėje, paauglystėje, bet taip ir neturėjot laiko arba kaustė baimė „ką kiti pagalvos“. Leiskite sau būti laimingai darydama tai, ką visada norėjote, užuot kaltinusi kitus būtais ir nebūtais dalykais. Nes taip ir tvyro tas mentalitetas, kad lietuvis lietuviui ne draugas, iš kartos į kartą. Gana gal jau. Nenoriu įžeisti, bet manau, jog jums tik trūksta dėmesio, trūksta širdžiai mielos veiklos, užtat ir ieškot, kur įsivelti, surasti problemų, kad tik gautumėte trupučiuką dėmesio. Bet po tokių pasisakymų, manau, neprošal būtų apsilankyti gydymo įstaigoje, išsirašyti „vitaminų“ smegenų veiklai gerinti.“

Pauzė

ODISĖJAS Na, man jau metas į plenerą. Kitaip sakant, į gryną orą. Oras čia pas jus nekoks…

KIRKĖ O galima ir mums? Mes netrukdysim, tikrai. Tik pažiūrėti. (Scilei) Einam, einam.

SCILĖ O kas ten bus?

ODISĖJAS Galite ateiti pažiūrėti, jei labai norite. „Dalinsimės kūrybiniu ryšiu tapybos, muzikos, poezijos ir šokio tėkmėje.“ Tobulinsime moterų emocinį intelektą.

SCILĖ (prunkšteli) Ką?

ODISĖJAS „Rudeniui plačiai šypsantis, kūrybingą laisvalaikio praleidimo formą renkasi nuo sostinės šurmulio savaitgaliui pabėgusių merginų būrelis. Vadovui diriguojant jos gamins ir degustuos sveiko maisto patiekalus, semsis žinių apie gerus ir blogus produktus ir kaups atsakymus į klausimus, kurių sulauks iš vyrų ir vaikų, kai sugrįš į savo namų valgomuosius. Žinių apie sveiką mitybą laikui pasibaigus prasidės vidinės harmonijos laikas. Tapydamos ant vandens merginos lies jausmus ir nuotaikas. Apie save, gyvenimą ir potyrius kalbės spalvomis ir iš vandens išnyrančiais ženklais…“

SCILĖ Ta-pys?

ODISĖJAS Be abejo.

SCILĖ Ant vandens?

ODISĖJAS Taip, o ką?

SCILĖ Spalvomis?

KIRKĖ Aš tai galiu ir taip pasakyti, nes kažkur skaičiau: „Kas turi puikias jusles, tam menas nereikalingas.“

SCILĖ (ironiškai) O tuos paveikslus paskui galima bus parduoti?

ODISĖJAS Ne viskas turi būti perkama parduodama.

SCILĖ (sarkastiškai) Tikrai?

ODISĖJAS Reikia palikti vietos ir dvasiniams dalykams. (Apsidairo) Klausykit, šitą… kaip išnaikinti karputes?

SCILĖ Ką?

KIRKĖ Kar… Ką reikia išnaikinti?

ODISĖJAS Karputes.

SCILĖ Kokias dar karputes?

ODISĖJAS Nu tokias… kaip karpas, tik mažesnes tokias.

SCILĖ (žiūri į Kirkę) Aš neisiu.

KIRKĖ Einam, einam!

SCILĖ Neisiu.

KIRKĖ Gerbiamasis, mes jus pasivysim. Prisijungsim netrukus.

Scilė stumteli Odisėjo laivą, Šiaip Du Žmonės išstumia jį iš scenos

ODISĖJAS (išvažiuodamas) Tik prieš tai, merginos, susitvarkykite. Kad puodeliai per savaitgalį ne-pri-džiūū-tųųųųų!

ŠIAIP DU ŽMONĖS (stumdami)

Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas.
Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas.
Atėjau neidamas, pamačiau nežiūrėdamas, nugalėjau nenorėdamas!

KIRKĖ Kas čia tau dabar?

SCILĖ Nepatinka jis man1.

KIRKĖ O man – visai nieko. Visai visai netgi nieko2. „Tai žmogus, kuris atspindi tai, ką aš matau gerame aktyviste – švietėjiškas, nuotaikingas, inteligentiškas, taktiškas ir veiklus“3.

Kirkė „išplaukia“ paskui Odisėją.
Įeina Dirbtinių Akių Pardavėjas

DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Kam akių? Kam akių? Lėlių akys, žmonių akys, vilkų akys, kiškių akys! Paukščių akių neturime, jas gamina Birmingeme.

Atidaro dvi plokščias dėžes su keliais šimtais stiklinių akių kiekvienoj

SCILĖ Čia dabar kas? Šiais laikais? Čia kažkoks simbolis ar ką? Ką jūs čia veikiat?

DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS (rodo pakaitomis į vieną ir į kitą dėžę) Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos. Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos. Čia – mėlynos ir pilkos. O čia – juodos ir rudos.

SCILĖ Ir visos žiūri į mane! Ko jos čia žiūri? Ko joms reikia?

DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Įsigykite porą, tai ir pati galėsite žiūrėti.

SCILĖ Bet man nereikia, aš savo turiu.

DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS O, tai ne tas pat. Savomis jūs nieko neįtikinsit.

SCILĖ Nesąmonė.

DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS Paimkit porą, pamėginimui. Nesigailėsit. Dar nebuvo nepatenkintų pirkėjų. Jei paskaitytumėte atsiliepimus – visi tik teigiami.

Įduoda Scilei dvi akis ir išeina

ŠIAIP DU ŽMONĖS Žiūrėti, žvelgti, stebėti, stebeilyti, dyrėti, mėklinti, paisyti, spygsoti, veizėti, veizdėti, spindakiuoti, smaksoti, spoksoti, spunksoti, dėbsoti, goksoti, smailakiuoti, vėpsoti, žiopsoti, žiobauti, doksoti, kiauksoti, maksoti, mėksoti, moksoti, vampsoti, žiurksoti.

 


3 scena

ŠIAIP DU ŽMONĖS

Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!
Norint moterims padėti, reik suprasti, ką jos sako!

Šiaip Du Žmonės bėgiais įneša Homerą, sėdintį krėsle patriacho paminklo projekto poza. Homeras užsidengęs akis ranka

HOMERAS Čia akių pardavėjas nepraėjo?

SCILĖ (susikiša akis į burną) Ne-a…

HOMERAS Kas čia?

SCILĖ (paduoda ranką): Salomėja.

HOMERAS (spaudžia, kita ranka vis dar užsidengęs akis) Kuri Salomėja? (Gyvai susidomėjęs) Galvapjovė?

SCILĖ (išspjauna akis) Ne. Poetė.

HOMERAS A… (Skubiai ištraukia ranką ir nusivalo į drabužius)

HOMERAS Tai nepašoksi mums?

SCILĖ Ne.

HOMERAS Kodėl gi?

SCILĖ a) kaip minėjau, ne šokėja; b) net jeigu ir būčiau šokėja, čia vis tiek nešokčiau.

HOMERAS Turbūt nemoki, tai ir nešoki. Antrą pusę turi?

Homeras atsistoja nuo krėslo, pamoja ranka, Šiaip Du Žmonės ima ropinėti ir ieškoti Scilės išspjautų akių

KIRKĖ „Svarbu žinoti, kur žiūrėti ir ką matyti. Pavyzdžiui, žmogus sako, kad jam viskas gerai, bet nesiseka darbe. Tačiau aš matau, kad jo akių judesiai netolygūs, o tai reiškia tik viena – nesugebėjimą pripažinti savo trūkumų.“

Vienas žmogus randa akis ir paduoda Homerui, tas įsideda po akį į abi šonines kišenes. Praregi

KIRKĖ (ištiesia ranką) Kirkė, kerėtoja.

HOMERAS Labai malonu. Antrą pusę turi?

KIRKĖ „Jei nesugebate išstovėti trijų minučių ramiai ir mindžikuojate nuo vienos kojos ant kitos, judinate ir riečiate pirštus – vadinasi, gyvenime nesijaučiate saugus.“

Homeras įtariai nužvelgia Kirkę. Atsisėda atgal į krėslą

HOMERAS Paklausykit. Kartą žmogus pavarde Savickas-Barabanovas iš Juozapavos kaimo išėjo naktį grybauti. Mato, laukymėje ugnis dega. Prieina arčiau, o ten barzdotas žmogelis laužą bekurstantis. O šalia guli krūva pinigų. Savickas-Barabanovas kapt už tų pinigų – ir grūst į kišenes. O žmogelis tik šast, peiliu drykst – ir paleido jam žarnas. Savickas-Barabanovas čiupt už savo žarnų ir bėgt namo. Bėga ir laiko, kad neiškristų, bet vis tiek kažkiek iškrito pakeliui. Parskuodė namo, sako žmonai – bėk, daktarą pakviesk, mirštu. Žmona sako – tai kad tau nieko nėra, kam jį kviest? Pasižiūri – ogi iš tikrųjų nieko jam nėra. Susikvietė kelis vyrus, grįžo prie to laužo, bet kad ir laužo jokio nėra.

KIRKĖ Oi jau tie vyrai – kaip visada: miršta miršta, o, pasirodo, nieko jam nėra.

SCILĖ O tai kodėl jis tuos pinigus norėjo pasiimti? Taigi ne jo jie buvo.

KIRKĖ Gal pasiskolinti norėjo?

SCILĖ Tai būtų paprašęs.

KIRKĖ Gal jis nebylys buvo. Arba gal tas barzdočius – kurčias. Arba gal – dar geriau – latvis!

SCILĖ Kodėl latvis?

KIRKĖ Nu tai nesuprato lietuviškai.

SCILĖ Ne latvis, o dibukas ten buvo.

KIRKĖ Kas kas? Dipukas?

SCILĖ Di-BU-kas.

KIRKĖ Kas tas dibukas?

Visi tyli

KIRKĖ Kas yra dibukas?

Visi tyli

KIRKĖ Kas yra dibukas?!

Visi tyli

HOMERAS O kas yra diPUkas?

Visi tyli

HOMERAS Taigi aš jums ir sakiau, kad ten buvo ne latvis, o dipukas. Šitas gi… – dibukas! Kaip jūs, moterys, vis dėlto paviršiumi, vis paviršiumi slystate. Nesugebate žvelgti giliau… Kaip šitaip nesuprasti, kad „privati eroso patirtis yra sudėtingas išbandymas literatūros procesui, susaistytam gelminių mentaliteto sprendimų ir vertinimų inercijos, ir nepasiduoda nei unifikacijai, nei galutiniams apibendrinimams“. Juk išėjo žmogus grybauti naktį. Naktį! Tai reikia atsižvelgti į konkrečią geopolitinę situaciją ir… Galbūt tie grybai tai irgi…

SCILĖ Bet apie jokius grybus ten paskui nebuvo, tik apie pinigus kažkodėl.

KIRKĖ Nebus pinigų, nebus ir grybų. Tai yra nebus grybų, nebus ir pinigų. Tai yra nėra grybų be pinigų, ir pinigų be grybų.

SCILĖ Maniau, kad grybai nemokamai miške auga.

HOMERAS Tai bet ne naktį.

Pauzė

HOMERAS Susirinko mergos pas vieną namuose iš drabužių sagų karpyt. Karpo ir mįsles mena. Viena mįslę užmena, kitos spėja. Kuri atspėja, ta vėl užmena. Jau buvo beveik vidurnaktis, o vis dar naujų mįslių prigalvoja. Staiga kažkas iš lauko uždengė langą ir klausia: o atspėkit, kas čia? Mergos išsigando, žiūri viena į kitą, nežino, ką sakyti. O čia Jonas kyšt galvą pro duris ir sako: ogi čia mano užpakalis! Mergos kad pagaus juoktis! Juokiasi, juokiasi ir sustoti negali. Tada Jonas išsitraukė iš kišenės zuikelį ir tuo zuikeliu per mergas, per mergas, visi juokai greitai joms išgaravo.

KIRKĖ Aš, pavyzdžiui, kartais noriu torto, o iškepu pyragą. O kartais noriu pyrago, o iškepu tortą. O kitą kartą iškepu tortą, o…

HOMERAS O ar būna taip, kad iškepat tortą, o valgot pyragą?

KIRKĖ Aš apskritai saldumynų nevalgau.

HOMERAS O aš vieną kartą išėjau į gatvę, bet ir neišėjau. Pasiėmiau portfelį, bet ir rankoje neturėjau. Lietus lyja, bet ir nešlapia. Taip noriu kartais… bet nesinori. Esu linkęs į… bet nemėgstu. Pasakau… bet ir pats netikiu. Tikiu, bet ir nesueina.

KIRKĖ Įdomus esate žmogus. O aš mėgstu eksperimentuoti. Gaminu, būna, salotas, o išeina kepsnys, verdu košę, o išeina blynai…

HOMERAS Drąsu. O ar jums būna, kad gaminate salotas, o išeina kepsnys? Arba – verdate košę, o išeina blynai?

KIRKĖ Tai bent mintis! Bet tai kaip jūs čia taip įdomiai ir sugalvojot?

HOMERAS Jūs verčiau paklausykite, kaip raganos atsirado. „Kartą išėjo moteriškė į mišką grybauti.“

KIRKĖ Ir vėl naktį?

HOMERAS Ne naktį, normaliai.

SCILĖ Grybauti – ir būtent į mišką?

HOMERAS Ne į stadioną gi. Nepertraukinėkit savo neprotingais klausimais. Klausykit ir dėkitės į galvą. „Staiga užėjo lietus. Moteriškė nusirengė visiškai nuogai, visus drabužius pakišo po pintine, o pati atsistojo po medžiu. Lietus praėjo, moteriškė apsirengė sausais drabužiais ir toliau grybauja. Susitinka Joną. Jonas klausia – kodėl tu visiškai sausa po tokios liūties? O ji ir sako – žinau tokią paslaptį, kad lietus ant manęs nelyja. Taip Jonas iškart suprato, kad jinai ragana. Naktį nuėjo į jos namus, užstūmė lauko duris ir padegė, kad ji daugiau neburtų. Su visa šeima viduje ir sudegė. Bet vis tiek nuo jos visos kitos raganos prasidėjo, kurios žmones ir gyvulius užburdavo, bloga akim nužiūrėdavo. Anksčiau raganų daug buvo. Norėdami patikrinti, ar moteris yra ragana, įmesdavo į upę ir žiūrėdavo, ar skęsta. Raganų neįmanoma nuskandinti, nes jos tai už samčio pasigriebia, tai už lygintuvo. O jei kuri nuskęsta, vadinasi, ne ragana buvo. Dar galima ir deginimu išbandyti. Jeigu ragana, tai visa sudega, tik širdis ledinė nedega. O jei ir širdis sudega, vadinasi – ne ragana, o normali.“

Pauzė. Kirkė ir Scilė susižvalgo

HOMERAS Arba dar viena. Buvo dvi mergos, apie kurias niekas nekalbėjo, tai galima sakyt, kad ir nebuvo. Išėjo jos kartą…

KIRKĖ O čia jūs tam anam vaikinui prigalvojot nebūtų istorijų? Apie tai, kodėl kelionėj taip ilgai užtruko? Kodėl į namus taip ilgai negrįžo. Kad paskui su tomis istorijomis žmoną galėtų apgauti. Ar ne jūs?

HOMERAS (staiga nei iš šio nei iš to puola prie Kirkės) KURRR Vytauto karūna?! Atsakyk!

KIRKĖ (atšlyja) Džyzus. Iš kur man žinot?

HOMERAS Na, paburk, paburk, pažiūrėk ten kokiam krištolo rutuly, paekstrasensink, ar dar ką.

KIRKĖ Aš butelį pasuksiu, jeigu galima. Atsiprašau, Vytauto ar Mindaugo?

HOMERAS Koks skirtumas, nors ir šartrezo.

KIRKĖ Ne, karūnos kieno ieškoti?

HOMERAS Tu tik suk, suk, nesąmonių neklausinėjus.

Kirkė pasuka ant žemės butelį, paskui pakelia sau prie akies ir žiūri pro jį lyg pro žiūroną į Homerą

KIRKĖ Matau… matau… ma-tau… – lenkai pavogė! Primušė pasiuntinius ant sienos, o karūną atėmė. Va.

HOMERAS Taip ir maniau! Taip aš ir maniau! Lenkai bjaurybės! O kur padėjo? Kur padėjo?!

KIRKĖ Išlydė ir prisidarė auksinių dantų. Su brangakmeniais.

HOMERAS (įsikarščiuoja) Viskas **** per tuos lenkus! Sėdim dabar per juos visiškoj, atsiprašau, š****j. Visiškam š**e. O būtume apkarūnavę Vytautą – tai būtume dabar ir Europos centras, ir… kuo tik nebūtume.

SCILĖ O kam jums ta karūna?

HOMERAS Man? Tai čia man jos reikia? Man?! Čia juk visiems, visiems mums – lietuviams!

SCILĖ O kodėl?

HOMERAS Kaip tai kodėl? Kaip tai kodėl? Ką tu čia šneki? Patriotams vertėtų žinoti, kad „Lietuvos valstybė kaip regnum Lithuaniae buvo įvardijama nuo XIII iki XV a., o kaip Magnus Ducatus Lithuaniae iki XIX a. Atkūrus Lietuvos valstybingumą XX a. visų pirma turėjo būti kalbama apie regnum Lithuaniae atstatymą. Tai vienintelis teisingas ir tvirtas kelias įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Aišku, kad reiktų atstatinėti ne kaip „konstitucinę paveldimąją monarchiją“, bet kaip bendruovaldą, kurioje valstybės valdymas aukščiausiuoju lygmeniu vyktų valstybėje kaip karalijoje, esant piliečių valia paskirtajam bendruovaldos karaliui-kūrėjui-valdytojui“.

Pauzė

HOMERAS (Scilei, staiga pripuolęs) O tu? Kodėl nupjovei Jonui galvą?! Ar tam, kaip jis ten – Holofernui. Prisipažink!

SCILĖ (gūžteli pečiais) Maniau, išvaduosiu žmoniją…

HOMERAS Ir ką – nepavyko. Ne-pa-vy-ko!

SCILĖ Ne nepavyko, o nepadėjo.

HOMERAS Ir apskritai, visai ne dėl to tau jo galvos reikėjo. Iš keršto, iš keršto – visas pasaulis tai žino! Nepavyko tau jo suvilioti, štai kas! Nenorėjo jis tavęs, nemylėjo, netroško, negeidė! Tik todėl panorai jį sunaikinti.

SCILĖ Man jo meilės visai nereikėjo.

HOMERAS Na taip, nereikėjo! (Parodo į Kirkę) Bobutei papasakok!

Kirkė truputį įsižeidžia

HOMERAS Kiekvienai moteriai reikia vyro meilės. Moteris – tai žemė, vyras – tai lietus. Moteris – tai puodas, vyras – tai šaukštas. Moteris – tai drobė, vyras – tai teptukas. Moteris – tai piniginė, vyras – tai pinigas. Moteris – tai kojinė, vyras – tai koja…

SCILĖ Apsivemsiu!

HOMERAS Ragana. Tikra ragana.

KIRKĖ (bando atkreipti dėmesį kilstelėdama ranką) Hm-hm! Atsiprašau… Čia aš ragana…

HOMERAS Kokia jau ten tu ragana… Pasileidėlė, ir tiek.

KIRKĖ (įsižeidus) Aš??

HOMERAS (atseit simpatiškai) O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?

Niekas nekreipia dėmesio į klausimą

HOMERAS H-hm. O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?

HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?

HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?

HOMERAS O ar žinote, merginos, kuo skiriasi pasileidėlė nuo ištvirkėlės?

HOMERAS H-hm. Tai štai: pasileidėlė yra ta, kuri miega su visais vyrais, o ištvirkėlė gali suvilioti, tačiau į lovą neguls. Va.

SCILĖ Ir kam tai įdomu?

HOMERAS (įsiaudrinęs, Scilei) Nori suardyti tūkstantmetę tvarką? Sugriauti amžiną priešybę tarp gėrio ir blogio, tarp vyro ir moters, tarp…

SCILĖ Tarp kojos ir kojinės?

HOMERAS Pikta ragana esi. Audrą jūroje sukėlei. Laivus nuskandinai!

KIRKĖ Hm-hm. Atsiprašau… Ragana – tai aš.

SCILĖ (šaukia) Turiu vonią! Tik truputėlis vandens iš jos išsiliejo!..

HOMERAS (sarkastiškai) Truputėlis!

Pauzė

HOMERAS Kam tau vonia? Dušą įsitaisyk, tai neišsilies.

SCILĖ Man vonia labiau patinka.

KIRKĖ Norint įsirengti vonią, reikia…

HOMERAS Aš, pavyzdžiui, užsisakiau, kad man vonioje nutapytų sugriauto tilto freską.

SCILĖ Kam jums sugriauto tilto freska?

KIRKĖ Kodėl vonioje?

HOMERAS Žiūrint ne iš šono, o iš priekio.

KIRKĖ Kaip iš priekio? Kur yra tilto priekis?

HOMERAS Galėjau, žinoma, pasirinkti kokį mitologinį motyvą ar net, nebijokim to žodžio, buitinį vaizdelį… Bet ne, pasirinkau sugriautą tiltą – iš priekio.

KIRKĖ Kur yra tilto priekis?

HOMERAS Tilto priekį galima pamatyti tik tada, kai jis yra sugriautas.

SCILĖ Arba kai nebaigtas statyti.

HOMERAS Aha. O užtat tu – šokti nemoki…

Pauzė

HOMERAS (tarsi jam ką tik atėjo mintis) Beje, tilto priekį galima pamatyti dar ir tada, kai jis nebaigtas statyti!

Scilė atsigręžia į Homerą. Pauzė.
Toliau viskas eilėmis

SCILĖ O aš mačiau pamirštą garvežį miško rūke. Mačiau, kad jis buvo raudonas. Mačiau, kaip pajuodusį medį graužė ožka.

KIRKĖ Ožkos graužia bet ką.

HOMERAS Garvežiai būna tiktai geltoni.

Scilė nekreipia į juos dėmesio ir deklamuoja toliau, įtampa auga

SCILĖ Mačiau, kaip būgnais pavirto veidai, o grybas – idėja.

KIRKĖ Teisingai, laikas grybauti, ruduo prasidėjo. Oi, prisidžiovinsiu, primarinuosiu grybukų!

SCILĖ Mačiau, kaip pelėsis žiūrėjo pro langą. Kaip gatvė sustojo prie sienos.

HOMERAS Na, akligatvių būna ir mūsų laikais…

SCILĖ Mačiau, kaip „nusinešė saulę miškai“! Kaip šešėlis išsikasė duobę.

HOMERAS Apie tą saulę kažkur jau girdėjau…

SCILĖ Mačiau, kaip „draugas išgelbėjo draugą“, kaip dainavo ledų pardavėja, kaip užkaukė nupieštas vilkas…

KIRKĖ Gal užkoduoto vandens?

SCILĖ Mačiau, kaip žmogus užsidengė galvą knyga. Mačiau, kaip žaliausia spalva pasidarė bejėgė!

KIRKĖ Na nežinau, šiaip ne daug kam prie veido ji tinka…

SCILĖ Mačiau „jūrą, jūras, kelionės naktis“! Mačiau žodį auberge.

KIRKĖ Ką tai reiškia?

SCILĖ „Mačiau degančius karo laivus prie Oriono peties, šviesos stulpus tamsoje prie Tanhoizerio vartų“!.. (Slapta stebi kitų reakciją)

HOMERAS Negalėjai tu būti prie Oriono. O Tanhoizerio vartų iš viso nėra.

KIRKĖ O kada čia taip buvo?

Audra

…………………………………………………………………………………………………………………………

…………………………………………………………………………………………………………………………

…………………………………………………………………………………………………………………………

ŠIAIP DU ŽMONĖS

Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!
Pyksta, pyktauja, rūstauja, siunta,
širsta, niršta, širdijas, irzta,
giežta, kiršta, nirtauja, tūžta,
dūksta, nertėja, šėlsta!

SCILĖ (sau, pabrėždama žodžius) Kalno poza. Atsistokite tiesiai (palinksta į priekį ir sulenkia kelius), pėdos greta (kairę pėdą atitraukia nuo dešiniosios, dešiniąja koja žingteli į priekį), rankas nuleiskite ir atpalaiduokite (iškelia rankas virš galvos), plaštakos – laisvai (sulenkia pirštus į puolančio tigro nagus), atpalaiduokite veido raumenis (nutaiso grėsmingą išraišką).

Scilė kvatojasi.
Scilės sukelta audra nuneša visus, tada nurimsta.
Vėl prasigiedrijus, čiulba paukšteliai, Netikri Zuikiai (persirengę Šiaip Du Žmonės) tupi pievutėje

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – bulvės ar pomidorai?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – vynas ar alus?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – eiti ar bėgti?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – knarkti ar pupsėti?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – lova ar stalas?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – durnas ar kvailas?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – geltona ar raudona?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – varlė ar rupūžė?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – nosinė ar servetėlė?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – verkti ar raudoti?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – koja ar ranka?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – žiūrėti ar matyti?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – vėtytas ar mėtytas?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – spinta ar giminaitis?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – bedalis ar labdarys?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – išgyventa ar nuoširdu?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – meilė ar mirtis?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – šviesa ar tiesa?

NETIKRAS ZUIKIS I O kas geriau – dvasia ar siela?

NETIKRAS ZUIKIS II O kas geriau – zuikis ar kiškis?

Uždanga


1 Ryškus žanro susmulkėjimas ir išsisėmimas, užsienietiškų realijų įsiskverbimas į mūsų literatūrą.
2 Jeigu atsiveria galimybė realizuoti savo kančios potencialą, galima tikėtis ir rezultatų.
3 Isterikė tikriausiai.

Paulina Pukytė. Kalno poza

2020 m. Nr. 8–9 / Ar kiškiai?
Imti reikia telefoną ir instagramą.
Kam taip kabinėtis prie žodžių?
Iš karto riejasi kaip katės.
Kokia dvasinga moteris.