literatūros žurnalas

Gyvybės galia ir nuošalė: žvilgsnis į pomirtinį Czesławo Miłoszo profilį

2005 m. Nr. 11

Mindaugas Kvietkauskas kalbina lenkų literatūros kritiką Andrzejų Franaszeką, kultūros savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redaktorių, rašantį pirmąją pomirtinę poeto Czesławo Miłoszo biografiją.

 

Mindaugas Kvietkauskas. Andrzejau, esi jaunosios kartos literatūros kritikas, dar tik trisdešimtmetis, ir nors jau anksčiau pelnei didelį lenkų kultūrinės spaudos ir akademinės aplinkos pripažinimą, savaime kyla klausimas: kaip atsitiko, jog rašai pirmą išsamią Czesławo Miłoszo biografiją? Ši biografija ir Lenkijos, ir Lietuvos kultūrai turi ypatingą – simbolinę, mitinę, tam tikrais atžvilgiais netgi politinę – reikšmę. Kas lėmė, kad tapai šio autoriaus biografu?

Andrzej Franaszek. Turbūt keletas skirtingų aplinkybių: gryni „techniniai“ ir visai kitokie dalykai. Apie Miłoszo poeziją, jo kūrybą Lenkijoje jau parašyta gausybė knygų, šimtai straipsnių, tačiau apie jo gyvenimą – ne tiek jau daug. Iki šiol buvo tik vienintelis bandymas aprašyti visą poeto biografinį kelią – tai Andrzejaus Zawados knyga „Miłosz“, išleista 1997 m. Tačiau tai buvo plačiajam skaitytojui skirtas leidinys, gausiai iliustruotas, bet parašytas „tarp kabineto sienų“, t. y. neatlikus nuodugnių archyvinių šaltinių tyrimų, o daugiausia kartojant, ką apie save buvo parašęs pats Miłoszas. Aišku, poetas yra išsamiai pasakojęs apie kai kuriuos savo biografijos fragmentus, bet, kita vertus, tik apie tuos, apie kuriuos norėjo pasakoti.

Dar prieš kelerius metus Krokuvos leidykla „Znak“ man pasiūlė apie Miłoszo gyvenimą ir kūrybą parašyti knygą, planuodama ją išleisti 2006-aisiais. Aš, vadinamasis „jaunas kritikas“, buvau absoliučiai įsitikinęs, kad rašysiu daugiausia apie kūrybą, o tam, kad šiek tiek patenkinčiau leidėjų ir skaitytojų norus, vienur kitur atsigręšiu ir į gyvenimą. Palaipsniui, renkant medžiagą, man aiškėjo, kad kūryba vis dėlto jau labai giliai išanalizuota. Manau, kad kurį laiką bus tikrai sunku suformuluoti kokias nors absoliučiai naujas, revoliucingas tezes interpretuojant Miłoszo tekstus. Turbūt turi pasikeisti kartos, kad jo kūryba būtų perskaityta kokiu nors visiškai nauju kodu.

Tačiau Miłoszo biografijoje vis dar gausu netirtų dalykų. Kai kurie jo gyvenimo periodai literatūros istorikams yra žinomi labai paviršutiniškai, esama ir visiškai baltų dėmių. Pavyzdžiui, kad ir tokia paprasta detalė: pasirodo, niekam nėra žinoma, koks buvo Miłoszo senelės, aprašytos „Isos slėnyje“, tikrasis likimas, kada ji mirė. Pavyko nustatyti, kad tuo metu, kai Miłoszas mokėsi gimnazijoje Vilniuje, ji jau gyveno su jo tėvais Suvalkuose, ir kažkada pasimirė nuo vėžio. Bet iki šiol neaišku, nei kada, nei kur buvo palaidota. Gal tai nėra reikšmingiausias faktas, bet jis parodo, jog apie kai kuriuos dalykus pats Miłoszas niekad nėra užsiminęs, nors kai kuriuos yra aprašęs net po keletą kartų – pvz., savo susitikimą su Oskaru Milašiumi Paryžiuje. Jis apsistodavo prie tų epizodų, nes laikė juos turint platesnę, ne tik asmeninę, bet ir kultūrinę reikšmę.

Vis dėlto šio poeto santykis su savąja biografija buvo labai specifinis. Buvo dalykų, kurių jis apskritai nenorėjo aiškinti, nes laikė juos pernelyg sudėtingais. Tipiškas pavyzdys – jo sugrįžimas iš Bukarešto į lietuvių valdomą Vilnių 1940 m. Arba 1946–1951 m. laikotarpis, kai jis dirbo socialistinės Lenkijos diplomatu – pirmiausia Niujorke, paskui Vašingtone ir galiausiai Lenkijos ambasadoje Paryžiuje, iš kurios pabėgo į Paryžiaus priemiestyje Maisons-Laffitte veikusį lenkų Literatūros institutą, nusprendęs tapti politiniu emigrantu. Savo knygose – „Gimtoji Europa“, „Medžiotojo metai“ – Miłoszas tik užsimena, kokias diplomatines pareigas ėjo, kad turėdavo rašyti kažkokius politinius raportus. Man buvo nepaprastai įdomu ištirti jo tuometinio darbo turinį – Lenkijos užsienio reikalų ministerijos archyve yra išsaugota daugybė Miłoszo parašytų raportų. Daugiausia jis užsiėmė kultūrine ir propagandine veikla. Rengdavo įvairias paskaitas, meno ir literatūros renginius, pavyzdžiui, kad ir socialistinės Lenkijos vaikų piešinių parodą (paradoksalus faktas: iš tikrųjų didelė dalis tų piešinių buvo sukurti dar prieš karą ir surinkti iš archyvų, bet diplomatai juos ramiai pristatė kaip socialistinės valstybės vaikų kūrybą). Tačiau iš esmės šie archyvai liudija, jog pokarinėse ambasadose Miłoszas veikė kaip labai gyvo mąstymo diplomatas, kupinas kultūrinių sumanymų, organizavęs gausybę reikšmingų renginių, populiarinęs lenkų literatūrą, steigęs stipendijas. Bene didžiausias jo nuopelnas – lenkų literatūros katedros įkūrimas Kolumbijos universitete. Jo rūpesčiu profesoriaus vieta atiteko Manfredui Kridliui, t. y. buvusiam jo dėstytojui iš tarpukario Vilniaus universiteto.

Koks tuo metu buvo Miłoszo asmeninis santykis su komunistine valdžia? Kaip, Tavo manymu, reikėtų vertinti šį biografijos epizodą – kaip prisitaikymą, kolaboravimą, asmeninę klaidą ar vis dėlto kaip sąmoningą bandymą, nors ir dviprasmišką, ieškoti pozityvių veiklos galimybių? Analogiška problema iškyla vertinant ir tuometinių lietuvių rašytojų elgesį: kiek jų pasirinkimus nulėmė pasaulėžiūros dalykai, kritinėje situacijoje galimų išeičių ir laikysenų ieškojimas, kiek – gyvenimiškos klaidos ar baimė, o kiek paprasčiausias konformizmas?

A. Franaszek. Yra ypač įdomių dokumentų, liudijančių, jog Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovybė su Miłoszu žaidė savotišką politinį žaidimą. Iki tam tikro momento ambasadorius ir kiti viršininkai tikrai vertino jį kaip labai gerą, patikimą, kūrybingą, nors kartais nesilaikantį formalios disciplinos darbuotoją. Tačiau po Miłoszo vizito į Lenkiją 1949-aisiais, po kai kurių jo kalbų valdžiai pasidarė aišku, kad jis negatyviai vertina socialistinę tikrovę. Be to, dėl prasidedančio šaltojo karo ir Korėjos konflikto tuo metu imta griežtinti politinį kursą. Tolerantiškas požiūris į nepartinį Miłoszą staiga pasikeičia. Išlikusios šifrogramos liudija, kad jį buvo rengiamasi išsiųsti atgal į Varšuvą, nes bijota, kad jis gali Vakaruose pasiprašyti politinio prieglobsčio. Tačiau ambasadorius rašo valdžiai, kad tai reikia padaryti labai atsargiai ir delikačiai, nes kitu atveju JAV likusi poeto žmona sukels politinį skandalą. Tuo metu vienas užsienio reikalų ministerijos pareigūnas specialiai apklausė Miłoszą dėl jo politinių pažiūrų, tačiau raportavo, kad realaus pavojaus jis nekelia. Tad galiausiai jį buvo nuspręsta išsiųsti į Paryžių. Ambasadorius su palengvėjimu rašo, kad problema išsisprendė: jeigu kiltų naujų abejonių, iš ten bus galima Miłoszą akimoju įsodinti į lėktuvą ir parskraidinti į Varšuvą. Taigi matyti, kad jį vis dėlto supo įtarimų ir nepasitikėjimo atmosfera.

Būdamas jaunas poetas avangardistas, Miłoszas kartu su savo bendraminčiais Vilniuje propagavo kairiąją politinę ideologiją, – tai buvo natūrali reakcija į ketvirtojo dešimtmečio krizę ir fašistines nuotaikas politiniame gyvenime. Socializmas akademiniam jaunimui buvo tam tikras dopingas, būgnas kolektyvinei nuotaikai palaikyti. Kaip žinoma, daugelis tuometinių Miłoszo vilniškių draugų nuėjo kur kas toliau – tiesiog įstojo į komunistų partiją (Stefanas Jędrychowskis, Jerzis Putramentas). O Miłoszas susvyravo. Be abejo, klausimas – kodėl. Man atrodo, dėl to, kad pagrindinis jo tikslas buvo poezija, ir jis suprato, kad toliau eiti agitacijos, propagandos kryptimi yra kenksminga, kad tai jį žudo. Jau 1933 m. Miłoszas pradėjo kalbėti, kad reikia grįžti prie Adomo Mickevičiaus stiliaus, ieškoti ramios ir gražios kalbos, sakinio konstrukcijos. Tada jis buvo užpultas vieno savo kolegų iš „Žagarų“ grupės, Józefo Maślińskio, už tai, kad išduoda kairiojo avangardizmo idealus. Bet aišku, kad labiausiai Miłoszą nuo socializmo atitraukė Oskaras Milašius, su kuriuo jis bendravo Paryžiuje 1931 ir ypač – 1934 m. Antras susitikimas Miłoszui, manyčiau, turėjo netgi religinio lūžio reikšmės. Nuo tada jis ima palaipsniui suvokti religiją nebe kaip antraeilį, konservatyvų visuomenės ritualą, bet kaip esminę dvasinę žmogaus patirtį. Nuo tada ėmė kisti ir jo rašymo stilius.

Vis dėlto tas lūžis anaiptol nebuvo vienareikšmis – aštrus nepasitenkinimo socialine tikrove pojūtis išliko. Tai matyti, pvz., iš labai sudėtingos Miłoszo reakcijos į Antrojo pasaulinio karo pradžią, atsiskleidžiančios jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, kuri 1940 m. buvo lietuviškai išspausdinta „Naujojoje Romuvoje“. Tekste ryškus katastrofos, Lenkijos griūties išgyvenimas, bet ir pojūtis, kad galiausiai sužlugo tai, kas buvo netikra, iškreipta. Tarpukario socialinis gyvenimas jam atrodė melagingas, neteisingas, dirbtinis. Gali atrodyti paradoksalus Miłoszo teiginys, kad karas atvėrė tikrąjį žmogaus veidą, taigi apvalė ir apnuogino jį nuo melagingų socialinių vaidmenų, – kaip tas tarpukario moteris, kurios andai puošėsi ir didžiavosi socialine padėtim, o dabar yra nuogos – ir dvasine, ir tiesiogine prasme.

Taigi ta charakteringa pokario lenkų intelektualų ir rašytojų laikysena – didesnis ar mažesnis flirtas su nauja komunistine valdžia – Miłoszui turėjo ir sudėtingą pasaulėžiūrinę potekstę. Jis sutiko tapti šios valdžios diplomatu, atstovauti jai užsienyje, taigi priėmė dviprasmišką poziciją, kurią šiandien nelengva įvertinti: aišku, kad tuo metu jis atliko labai svarbių kultūrai darbų, bet kita vertus, kurį laiką buvo sutikęs paremti režimą, nors toks poelgis tarp lenkų rašytojų anaiptol nebuvo išskirtinis.

Man regis, jog Miłoszo biografija kaip simbolinis tekstas yra labai svarbi lenkų istorinei atminčiai, kultūriniam savęs identifikavimui. Todėl kai kurie šio likimo bruožai, – Miłoszo kairuoliškumas arba ypatingas santykis su Lietuva, lietuviškų šaknų akcentavimas, – sukelia labai emocingų ir kontroversiškų reakcijų. Ypač tai iškilo po jo mirties – turiu omenyje šokiruojančius daktaro Jano Majdos pareiškimus apie Miłoszą kaip Lenkijos išdaviką, jo knygą „Antilenkiškas Czesławo Miłoszo profilis“. Kaip Tu rengiesi skaitytojui atskleisti šias „jautriąsias“ Miłoszo biografijos temas? Kokią jų interpretaciją formuluoji?

A. Franaszek. Rašau su tokia nuostata: pirmiausia prisipažįstu, kad man, gimusiam aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tikrai sunku vertinti ar teisti ketvirtojo XX a. dešimtmečio politinį ir kultūrinį mentalitetą. Todėl stengiuosi išvengti tos klaidos, kai šiandieniniai politinio vertinimo kriterijai perkeliami anam istoriniam laikui, kuris buvo visiškai kitoks. Mentalitetas keičiasi nuolat. Jei prieš dešimt ar penkiolika metų sąvoka „kairuoliškumas“ žmonių mąstysenoje siejosi tik su komunizmu, servilizmu, pataikavimu Lenkijos liaudies respublikos valdžiai, tai šiandien kairė suprantama kur kas labiau niuansuotai. Taigi aš tiesiog stengiuosi suprasti kitokį laiką, kuris diametraliai skiriasi nuo šiandieninio. Pavyzdžiui, šiandien mes nebegalime įsivaizduoti tokio akademinio gyvenimo atmosferos, kai dalis studentų reikalauja, jog kai kurie jų kolegos universitete turi sėdėti atskiruose suoluose, nes priklauso „žemesniajai rasei“; arba kai dalis studentų, ginkluoti lazdomis ir akmenimis, eina daryti „tvarkos“ žydų rajone. Kai kurie tuometinio politinio klimato bruožai ir elgsenos modeliai dabar atrodo siaubingi. Bet kaip tik šie kontekstai padeda suvokti, kas pastūmėjo Miłoszą į kairiųjų pusę. Taigi aš noriu parodyti, jog pasirinkimas ketvirtąjį dešimtmetį būti kairiuoju poetu yra daug kuo kitoks, nei panašūs pasirinkimai, tarkime, šeštojo ar septintojo dešimtmečio kontekste.

Stengiuosi laikytis nuosaikios istorinio vertinimo pozicijos. Man atrodo klaidingiausia tokia nuomonė apie Miłoszą, kuriai atstovauja J. Majda ir įvairios radikalių dešiniųjų grupės. Tai – visiški kuriozai, aklos obsesijos, užtraukiančios gėdą visam lenkų intelektualiniam gyvenimui. Tarkim, jeigu Majda atranda kokį nors Miłoszo sakinį, kuriame šis kritiškai vertina Marijos kultą Lenkijoje, tai jam yra „tautos išdavystė“, kažkoks siaubingas nusikaltimas prieš valstybę, kurį būtina pasmerkti ir viešai nuteisti. Deja, visuomenėje tokia obsesija sukelia atgarsį: nors taip manančių žmonių nedaug, bet jie triukšmingi. Ypač Miłoszo laidotuvių metu buvo skaudu matyti, kaip šioms pamišėliškoms grupelėms pavyksta įbauginti platesnę visuomenę, viešąją opiniją. Tiesą pasakius, Bažnyčios pozicija tuo metu taip pat buvo nevienaprasmė, tad visa tai kultūros žmones nuteikė ypač liūdnai.

Iš kitos pusės, aš nenoriu rašyti knygos, kuri būtų ne Miłoszo biografija, o hagiografija. Nesiruošiu įrodinėti, kad jo pasirinkimai visada buvo skaidrūs ir teisingi. Manau, kai kurie jo poelgiai buvo gana prieštaringi – tiek asmeninio, tiek viešojo gyvenimo sferose. Tai tikrai nebuvo Šventojo Pranciškaus tipo asmenybė. Priešingai, Miłoszas buvo didžiulės gyvybinės galios žmogus, o šią galią lydėjo ir įvairios pagundos, kurioms jis, matyt, neįstengė nepasiduoti. Tai buvo labai sensuali, aktyvios jutiminės prigimties asmenybė, itin jautri erotinėms gyvenimo pusėms. Šie bruožai reiškėsi ir gilesniu, ir paprastesniu lygmeniu, – kaip nesibaigiantys ryšiai su vis naujomis moterimis, ir t. t. Jį likimas buvo dosniai apdovanojęs asmeniniu žavesiu. Ir galbūt dėl to tiek privačiame, tiek politiniame gyvenime Miłoszas jautė trauką galios pozicijai.

Maždaug apie 1989–1990 m., Lenkijai atgaunant laisvę, darėsi aišku, kad jo, kaip emigranto, požiūris į politinę situaciją daug kuo skiriasi nuo žmonių, veikusių valstybės viduje. Tie žmonės buvo išsiilgę visko, kas vakarietiška, skubėjo pagaliau perimti kitokį gyvenimą. Štai tuo metu Miłoszas laiškuose Jerziui Giedroyciui ėmė rašyti, kad lenkai turį teigiamai įvertinti cenzūros jiems teikiamą apsaugą, nes kaip tik cenzūra juos apgynė nuo viso civilizacinio šlamšto, plūstančio iš Amerikos. Paskaičius tokius jo laiškus, pradeda atrodyti, kad tokia Lenkijos valstybė, kokioje Miłoszas norėjo gyventi, būtų buvusi panaši į apšviestojo absoliutizmo modelį – iš išorės valdžia lyg ir visiškai demokratinė (žinoma, demokratijos principais galima visaip manipuliuoti), bet griežtai besirūpinanti savo gyventojų dvasine pažanga, ribojanti jų galimybes žiūrėti „blogus“ filmus, skaityti „kvailas“ knygas, taikanti intelektualinio gyvenimo diktatą. Neretai Miłoszui būdinga panieka žmonėms, kurie kitaip, be intelektualinės perspektyvos, supranta gyvenimą, kuriems „protingų“ knygų, poezijos skaitymas nėra svarbiausias dalykas; tik pasiekęs vyresnį amžių jis sugebėjo šį savo požiūrį šiek tiek nuslopinti, sušvelninti.

Taigi aš nenoriu nutrinti visų šių prieštarų. Ir vis dėlto manau, kad šioje biografijoje esmingiausias, ir kartu sunkiausiai aprašomas, beveik, o gal ir visai, neprieinamas dalykas yra genialumo paslaptis. Kaip rašant biografiją „sugauti“ tai, kad šitas prieštaringai besielgiantis, daugialypis žmogus tuo pačiu metu kuria genialius eilėraščius? Tai gryna paslaptis, prie kurios galbūt galima tik vos vos, ir tai labai sunkiai, prisiliesti.

Ar bandai savo knygoje paaiškinti fenomeną, jog Miłoszas tapo dideliu poetiniu bei kultūriniu autoritetu ne tik Lenkijoje, Lietuvoje, Vidurio Europoje, – tai jo gimtoji erdvė, „gimtoji Europa“, – bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kas nulėmė, jog kitakalbis poetas, rašantis apie keistas autentiškas patirtis, nepažymėtas žemėlapiuose vietoves, tame svetimame krašte buvo imtas pripažinti kaip savas, netgi dar daugiau – kaip poetinis mokytojas? Šiaip ar taip, pasaulinį pripažinimą Miłoszas pelnė tik 1960 m. išvykęs į Ameriką, Vakarų Europoje jo poezija buvo atrasta kur kas vėliau.

A. Franaszek. Manau, kad tai gana komplikuotas dalykas – požiūris į Miłoszą Amerikoje anaiptol nevienareikšmis. Miłoszas ten išties įgijo labai svarią poziciją, bet tik specifiniame intelektualų rate. Visų pirma tai buvo Niujorko intelektualai, kurių priešakinė figūra, kaip žinoma, buvo Susan Sontag. Pasirodė poetų, tokių kaip Robertas Hassas, kurie pripažino, jog jų stilistiką suformavo Miłoszo eilėraščių vertimai ir per jį pažinta lenkų poetinė mokykla, išlaisvinusi juos nuo perdėto koncentravimosi į savo individualų pasaulį ir išmokiusi, jog galima rašyti eilėraščius apie istoriją, filosofines ir politines patirtis neprarandant poetinės estetikos lygmens. Miłoszas jiems buvo svarbus kaip autorius, padėjęs atrasti savitą, stipraus kontakto su išoriniu pasauliu poetiką. Ir vis dėlto tai tik nedidelė literatų grupė, tenka kalbėti apie kelis ar keliolika žmonių, tiesioginius Miłoszo mokinius ir gerbėjus. Būta pripažinimo ir iš beat generacijos pusės – Miłoszą skaitė Allenas Ginsbergas, Kenneth’as Rexroth’as, bet sunku pasakyti, kiek giliai bytnikai buvo susipažinę su jo poezija iš anuometinių vertimų, kurių kokybė šiandien neretai kelia abejonių. Iš tikrųjų nemanau, kad Miłoszas dar ir dabar turėtų kokios nors reikšmės jaunesniųjų amerikiečių poezijai.

Vienas Miłoszo draugų amerikiečių, rašytojas Richardas Lourie, kartą man bandė paaiškinti jo kūrybos funkcionavimą Amerikoje savotišku pavyzdžiu: būna tokių restoranų, kurie staiga tampa be galo madingi, prie jų stovi eilės, reikia iš anksto rezervuoti vietas, bet po metų kitų minias pritraukia konkurentai; kiti restoranai niekada nesulaukia antplūdžio, bet turi savo nuolatinių lankytojų, kurie juose ištikimai renkasi ilgus metus. R. Lourie žodžiais, restoranas pavadinimu „Cz. Miłosz“ yra antrojo tipo: jau daug metų jis gerai veikia, bet niekad nebuvo ir nebus mados lyderis.

Tai, ką Miłoszas galėjo pasiūlyti Amerikos literatūrinei auditorijai, buvo labai akivaizdus dalykas – išmintingai suvoktas ir patirtas XX a. Europos kultūrinio paveldo likimas, visai kitoks negu Amerikos tradicija. Tipiška Miłoszo reakcija į amerikietišką gyvenimą pirmojo jo vizito metu penktąjį dešimtmetį buvo ta, kad jis tos aplinkos nekentė. Gėrėjosi Amerikos gamta, bet ramios, gerove pertekusios, jokio karo ar katastrofos nepatyrusios, neintelektualios visuomenės negalėjo pakęsti. Ypač jam nepatiko amerikietės: jo nuomone, gražios, bet tingios, be aistringos prigimties, besimėgaujančios tik pieno kokteiliais. Anot jo, „karviškos“. Tai erotiškos prigimties Miłoszui atrodė nepakeliama. Tačiau jo naudai reikia pasakyti, kad jis stengėsi viešai nereikšti tokių privačių nuomonių, apie jas rašė tik laiškuose – tuo metu jos galėjo būti lengvai panaudotos šaltojo karo propagandai. Taigi Miłoszo santykis su Amerikos auditorija klostėsi ne taip jau lengvai, bet per kelis dešimtmečius, ypač sustiprėjus JAV universitetams ir akademinei kultūrai, jis keitėsi didesnės aklimatizacijos link. Ir vis dėlto po žmonos Carol mirties galutinai persikėlęs į Krokuvą Miłoszas išsitarė: „Pagaliau baigta, galas tiems visiems užsieniams“. Atrodo, jis niekad nejautė, kad Amerika galėtų būti jo tikri namai.

Ar Lenkijoje pastaraisiais metais keičiasi skaitytojų požiūris į Miłoszo poeziją? Ar ji išlieka populiari, skaitoma kaip aktuali šiandienos žmogaus sąmonei, o gal jau imama vertinti kaip „anų laikų“, nueinančios kartos, „senųjų“ vertybių literatūra?

A. Franaszek. Aišku, jog tas požiūris yra smarkiai keitęsis. Socialistinėje Lenkijoje nieko nežinodamos apie Miłoszą užaugo ištisos kartos. Ilgą laiką jis buvo uždraustas, neegzistuojantis poetas. Daug atsiminimų liudija, jog socializmo laikais žmonės apie Miłoszo kūrinius sužinodavo slapta, pasiskolinę vieną ar kitą knygą, atradę jas uždaruosiuose bibliotekų fonduose. Kartais eilėraščiai plisdavo perrašyti ranka, jų skaitymas buvo tolygus įšventinimui į slaptą bendruomenę. Taigi jo kūrybą skaitė gana nedidelė grupė, daugiausia didžiųjų miestų inteligentai. Gyvenant Amerikoje Miłoszą ilgus metus slėgė pojūtis, jog rašo į tuštumą. Europoje jo knygos pasirodydavo tik Paryžiaus „Kulturos“ serijoje mažais tiražais. Kartą jis yra sakęs, kad tiek pat prasminga būtų savo rankraščius saugoti kur nors drevėje. Efektas būtų panašus. Sutikę žmogų iš Lenkijos, skaičiusį Miłoszą, draugai stengdavosi jam apie tai pranešti kaip ypač svarbią naujieną, gerąją žinią. Kritikė Anna Micińska viename laiške poetui rašo, kad pažįsta nepaprastą žmogų, deklamuojantį Miłoszo eilėraščius iš atminties. Bet pasirodo, kad tas žmogus ne kas kitas, o garsus disidentas Adamas Michnikas. Taigi lenkų auditorijos atsakas į Miłoszo kūrybą visus tuos metus buvo labai ribotas.

Viešėdamas Prancūzijoje Maisons-Laffitte atradau duomenų apie Miłoszo knygų tiražus ir jų platinimą. Jos pasirodydavo nuo 500 iki 1500 egzempliorių tiražu ir būdavo sunkiai išperkamos. Vienas poezijos rinkinys išparduodamas per penkerius, dešimt, kai kada netgi penkiolika metų. Kai kuriais metais išplatinama tik apie dvidešimt egzempliorių, iš jų aštuoniolika – tiesiog padovanota.

Lenkijai atgavus laisvę ir legalizavus Miłoszo knygų leidybą, jo populiarumas, aišku, staiga išaugo, bet šis masinio susidomėjimo proveržis truko neilgai. Apskritai jo kūryba šiuolaikinėje Lenkijoje funkcionuoja ne taip sklandžiai, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be abejo, kai kurios knygos, pavyzdžiui, „Pakelės šunytis“, buvo išleistos ir išparduotos 30 000 egzempliorių tiražu. Tačiau dauguma knygų tokio populiarumo neįgijo ir net nebuvo priartėjusios prie bestselerių sąrašų. Jau kelerius metus Lenkijoje leidžiami Miłoszo „Raštai“, ten skelbiami iki tol tik rankraščiuose buvę tekstai. Tačiau „Raštų“ leidėjai smarkiai skundžiasi, kad komerciniu požiūriu šis leidinys labai nuostolingas. Taigi šiandieninių skaitytojų domėjimasis Miłoszu gana kuklus. Iš tikrųjų jis visada buvo ir liko elitinis rašytojas, kalbėjęs apie sudėtingus dalykus, dominusius tik nedidelę dalį žmonių. Lenkijoje, kurios auditorija – 35 milijonai, tokių skaitytojų atsiranda apie du tris tūkstančius. Taigi manymas, kad Miłoszas – visuotinai populiarus lenkų rašytojas, yra gerokai perdėtas.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai Miłoszas leido ypač daug knygų – po dvi per metus, darėsi akivaizdu net ir tai, kad jis apskritai pranoksta lenkų intelektualinio gyvenimo lygį. Jo knygos nesukeldavo jokių gilesnių diskusijų. Esu skaitęs vieną dviejų kritikų pokalbį, kuriame jie šnekėjo taip: Miłoszas rašo knygas greičiau, nei mes spėjame jas perskaityti. Pastaraisiais metais su Miłoszu nevyko jokių esmingesnių ginčų, kurių jis labai ilgėjosi. Pasirodydavo pora giriamųjų recenzijų, ir viskas tuo baigdavosi. Vienintelė rimtesnė polemika, kurią sukėlė radikalūs dešinieji, buvo žemo intelektualinio lygio.

Ar būta kokių nors postmodernistinių atsakų į Miłoszo kūrybą, pavyzdžiui, bandymų dekonstruoti jo pasaulėžiūrą, išreikštą kad ir „Teologiniame traktate“? Koks jaunosios poetų kartos požiūris į Miłoszą?

A. Franaszek. Žmonėms, besidomintiems dekonstrukcijos filosofija, ir netgi didesnei jaunųjų poetų daliai, Miłoszas atrodė tiesiog kitos sferos, kito lygmens autorius. Tokie tekstai, kaip „Teologinis traktatas“, jiems buvo tiesiog neįdomūs. Jie rašo visiškai kitu stiliumi. Apie Miłoszo kūrybą diskutavo gana negausus ratas žmonių, kuriems jo perspektyva buvo pakankamai artima. Jaunesniųjų literatų grupuotės žiūrėjo į jį gana abejingai. Gal kartais erzino nebent jo pripažinimas. Taigi šiais laikais Lenkijoje Miłoszas vėl tampa nuošalus autorius, galbūt prie jo bus grįžtama tik po kurio laiko.

Jei svarstytume plačiau – ar Tau neatrodo, kad aukštoji lenkų literatūros, poezijos tradicija traukiasi, kad silpsta jos patrauklumas, poveikis visuomenės mentalitetui? Ar Tavo kritikos darbai – daugiausia rašai apie Zbigniewą Herbertą, Czesławą Miłoszą – nėra asmeninės opozicijos išraiška?

A. Franaszek. Nenorėčiau sau prisiskirti kokio nors patetiško vaidmens. Mano, kaip kritiko, nuostatos susijusios daugiau su bendrąja Krokuvos universiteto, savaitraščio „Tygodnik Powszechny“, leidyklos „Wydawnictwo Literackie“ intelektualine aplinka, jos žmonių laikysenomis. Nėra taip, kad būtų vykdoma kokia nors sąmoninga kampanija ar batalija už aukštąją kultūrą, priešinantis pseudokultūros antplūdžiui. Daug lemia tiesiog bendros aplinkos, interesų solidarumo pojūtis. Rašome apie tas knygas, kurios mus domina, todėl kartais atrodo, kad gyvename už stiklinio gaubto, kadangi aukštosios literatūros funkcionavimas Lenkijos visuomenėje, kaip ir kituose kraštuose, patiria didžiulę krizę. Ji tapo tiesiog intelektualinio gyvenimo enklava.

Pastaraisiais metais pagerėjo gal tik lenkų prozos situacija. Atsirado madingų rašytojų, tokių kaip Jerzys Pilchas, Olga Tokarczuk, ir jų kūryba populiari lygiai tiek pat kiek vertimai iš užsienio kalbų. Tačiau tokių rašytojų statusas daug kuo specifinis. Jų literatūrinė karjera vyksta kitose sferose, kitais registrais. Nori ar nenori, jie turi tapti populiarių žurnalų ir fotokronikų herojais, elgtis taip, kad patektų į kamerų objektyvus. Tai reikalauja savotiško servilizmo, nuolatinio prisitaikymo prie rinkos skonio. Jiems tenka nuolat palaikyti savo populiarumą komerciniais būdais. Kita vertus, didelė dalis keturiasdešimtmečių rašytojų, ypač poetų, tokių kaip Marcinas Świetlickis, jaučia gana didelį pralaimėjimo kompleksą, kai šiais laikais jiems nepavyksta padaryti tokios literatūrinės karjeros, „prasiveržti į reitingus“.

Norėčiau užduoti klausimą apie Tavo kritikos stilių, literatūrologines nuostatas. Iš straipsnių, kuriuos esu skaitęs, susidariau nuomonę, kad esi artimas hermeneutinės-fenomenologinės kritikos krypčiai. Tarkime, Tau svarbus autorius yra filosofas Emmanuelis Levinas, o analizuodamas poeziją ieškai „žmogaus veido epifanijos“. Jei tai, ką sakau, tiesa, kaip atradai šią kritikos kryptį?

A. Franaszek. Man rodos, kad svarbiausias dalykas – skaitytojo egzistencinė patirtis ir užsimezgantis jos ryšys su literatūros kūriniu. Studijuodamas Krokuvos universitete, vienu metu aiškiai suvokiau, jog man svetima literatūros kaip tam tikrų tropų, kalbinių žaidimų, siužetinių schemų analizė. Šiaip jau tradiciškai manoma, kad Varšuvos universitete dominuoja teorinės literatūros studijos, o Krokuvoje rengiami vadinamieji „sielos tyrėjai“; man kaip tik ir buvo svarbiausia, kaip literatūrą suvokia Krokuvos kritikai – Jerzys Kwiatkowskis, Janas Błońskis, Marianas Stala. Jiems formalioji analizė visada yra tik pradinis etapas, leidžiantis paaiškinti žmogaus situaciją tam tikrame kūrinyje. Aišku, nemanau, kad galima likti naiviu skaitytoju, neatpažįstančiu autoriaus žaidimų kalbos ženklais. Bet vis dėlto svarbiausia man – asmeninis susitikimas su eilėraščiu ar kitokiu kūriniu, kai jis ką nors atveria manyje pačiame, aplinkiniame pasaulyje, kai per kūrinį imu geriau suprasti pats save. Pagal tokį principą ir stengiuosi rašyti apie literatūrą – kalbėti apie eilėraščių egzistencines perspektyvas ir todėl man artimesnės, tarkim, E. Levino mintys negu struktūralistinės ar postmodernistinės analizės. Bet tai suvokiu ir kaip savo, kritiko, ribotumą. Tarkim, kiti mano kolegos gali žavėtis Umberto Eco „Fuko švytuoklės“ žaidimais, kultūrinėmis citatomis, tekstiniais sąmojais, o man tai kelia mirtiną nuobodulį ir atrodo tuščia. Gal turiu per silpną humoro jausmą, bet mano požiūris į literatūrą yra iš esmės rimtas. Bet nemanau, kad esminių dalykų galima atrasti tik aukštojoje, elitinėje, pvz., Miłoszo, poezijoje. Populiariuosiuose J. Pilcho romanuose taip pat esama tropų, atveriančių gilesnes patirtis – skausmo, kančios, žmogiškosios vienatvės. Taigi mano mąstymas apie literatūrą ne itin akademinis. Man nėra ypatingai svarbi vienokios ar kitokios metodologinės kalbos problema. Tiesiog stengiuosi, kiek leidžia mano intelektualinės ir emocinės galimybės, skaityti tekstus taip, kad kuo geriau juos suprasčiau, į juos įsijausčiau. Tad išties manasis literatūros suvokimas yra labai tradiciškas.

Mindaugas Kvietkauskas. Atsiverti ir atsitiesti

2021 m. Nr. 1 / In memoriam. Irena Veisaitė (1928 01 09 † 2020 12 11) / Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės.

Visas „Metų“ Czesławas Miłoszas: poezija, tekstai, kontekstai

2020 05 30 / Miłoszas „išgyveno devyniasdešimt trejus metus, dirbo beveik iki paskutinės akimirkos, įgyvendino savo ketinimus, parodė, kaip sakoma, visą savo talentą. Jo smilkinius vainikavo Nobelio premijos laurai.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Agnieszka Kosińska. Czesławas Miłoszas: diena iš dienos

2018 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Agnieszka Kosińska – rašytoja, bibliografė, leidėja. Iš rankraščių parengė spaudai paskutinių Czesławo Miłoszo eilėraščių knygą „Paskutinieji eilėraščiai“ ir romaną.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Krzysztof Czyżewski. Kitokia Miłoszo ištikimybė

2017 m. Nr. 8-9 / Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila / Kaip galima šitaip užbaigti „Teologinį traktatą“? „Gražioji, Tu… nenusakomas Tavo grožis… Prašiau stebuklo Tavęs…“ Be abejonės, jaunas žmogus tokio traktato neparašys.

Mindaugas Kvietkauskas: „Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…