Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis. Sala

2007 m. Nr. 7 

Aldous Huxley’is (Oldas Hakslis, 1894–1963) – anglų literatūros klasikas, romanistas, dramaturgas, poetas, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europoje. „Saloje“ (1962), paskutiniame autoriaus romane, pasakojama apie vieną Ramiojo vandenyno salų, kurioje jau 120 metų klesti taika bei ramybė. Tačiau neišvengiamai sala sulaukia ją supančio pasaulio pavydo ir priešiškumo. Ruošiamas sąmokslas ją užimti, pagrindinis jo vykdytojas, žurnalistas Farnabis, pagyvenęs tarp salos žmonių, yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį… Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla romaną „Sala“ išleis šiais metais.

 

Esė

Puikus naujas pasaulis

Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis

Besaikis atgailavimas, vieningu visų moralistų sutarimu, yra itin nepageidautina sielos būsena. Jeigu blogai pasielgei, gailėkis, atpirk kiek įmanai savo kaltę ir pasistenk kitą kartą būti geresnis. Jokiu būdu neužsiimk sielograuža. Voliodamasis dumblynėje, vargu ar apsišvarinsi.

Menas taip pat turi savo moralę, ir daugelis šios moralės principų yra tokie patys ar bent jau panašūs į kasdienes etikos normas. Pavyzdžiui, atgailauti dėl blogo meno lygiai taip pat nepageidautina kaip ir dėl blogo elgesio. Tą blogumą būtina iškelti aikštėn, pripažinti ir, jeigu įmanoma, vengti jo ateityje. Blusinėti dvidešimties metų senumo literatūrinių kūrinių trūkumus, mėginti lopyti jų spragas ir siekti tobulybės, kurios jie stokojo pirmajame variante, gaišinti brandaus amžiaus metus besistengiant taisyti menines klaidas, padarytas ir paliktas tau kito asmens, kuriuo buvai jaunystėje, yra išties tuščias ir bergždžias darbas. Štai kodėl šis naujai leidžiamas „Puikus naujas pasaulis“ yra toks pat kaip senasis. Jo kaip meno kūrinio ydos yra didelės, tačiau, norėdamas jų atsikratyti, turėčiau knygą perrašyti, o perrašinėdamas aš, kaip vyresnis, kitas asmuo, turbūt atsikratyčiau ne tik kai kurių jos ydų, bet ir kai kurių pirmykščių privalumų. Taigi, atsispyręs pagundai pasimėgauti menine atgaila, norėčiau palikti visa, kas joje yra gera ir bloga, ir pamąstyti apie kitką.

Vis dėlto, regis, vertėtų bent paminėti patį didžiausią šio kūrinio trūkumą. Štai šitą: Laukiniui siūlomos tik dvi alternatyvos – pamišėliškas gyvenimas utopinėje visuomenėje arba pirmykščio žmogaus gyvenimas indėnų kaime, žmoniškesnis kai kuriais atžvilgiais, tačiau kitais toks pat pamišėliškas ir nenormalus. Tuo metu, kai rašiau šią knygą, mintis, jog žmonės laisva valia gali pasirinkti vieną iš dviejų pamišimo formų, man pasirodė smagi ir visai reali. Tačiau dramatinio poveikio dėlei Laukiniui dažnai leidžiama kalbėti racionaliau, nei iš tikrųjų galėtų kalbėti asmuo, išauklėtas žmonių, išpažinusių religiją, kurioje vaisingumo kultas sumišęs su nuožmia saviplaka. Tokių jo kalbų išties nepateisintų nei jo pažintis su Shakespeare‘o kūriniais. Ir pabaigoje, jis, žinoma, priverčiamas prarasti sveiką protą; jam įgimta indėniška saviplaka įveikia jį, jis maniakiškai kankina save ir iš nevilties nusižudo. „Ir paskui jie nelaimingai pasimirė“ – dideliam pironiškojo[1] esteto, šio pramano autoriaus, pasitenkinimui.

Šiandien nebejaučiu jokio noro įrodinėti, jog sveikas protas neįmanomas. Priešingai, nors po senovei konstatuoju, kad sveikas protas yra gana retas reiškinys, esu įsitikinęs, kad jis gali egzistuoti, ir norėčiau jį regėti kuo dažniau. Kai apie tai parašiau keliose pastarosiose knygose ir, svarbiausia, kai sudariau antologiją, kurioje išvardyta, ką sveikai mąstantys žmonės yra pasakę apie sveiką protą ir priemones, kuriomis galima jo siekti, vienas žymus mokslingas kritikas pavadino mane liūdnu krizės laikų inteligentijos kracho simptomu. Tai suprasti, matyt, reikia taip, jog pats profesorius ir jo kolegos yra džiugūs sėkmės simptomai. Taigi pastatykime panteoną profesūrai. Te iškyla jis vieno iš subombarduotų Europos ar Japonijos miestų griuvėsiuose, o virš įėjimo į kriptą įrėžčiau dvimetrinėmis raidėmis paprastus žodžius: „Skiriama pasaulio švietėjų atminimui. Si monumentum requiris circumspice“[2].

Tačiau grįžkime į ateitį… Jei dabar imčiau perrašinėti šitą knygą, pasiūlyčiau Laukiniui trečią alternatyvą. Tarp utopinės ir pirmykštės kraštutinybių įsiterptų sveiko proto galimybė – iš dalies jau įgyvendinta tremtinių ir pabėgėlių iš Puikaus naujo pasaulio, gyvenančių draustinyje, bendrijoje. Šioje bendrijoje ekonomika būtų tvarkoma decentralizmo ir Henry George’o[3] dvasia, o politika – Kropotkino[4] ir kooperatyvizmo principais. Mokslas ir technika būtų naudojami pagal posakį „sekmadienis žmogui, o ne žmogus sekmadieniui“, tai yra taip, tarsi jie būtų sukurti žmogui, bet ne taip, kad žmogus turėtų prie jų taikytis ir jiems vergauti (kaip yra dabartiniame pasaulyje, o dar labiau – Puikiame naujame pasaulyje). Religija būtų sąmoningas ir protingas Galutinio žmonijos Tikslo siekis, vienijantis imanentinio Dao arba Logo, transcendentinio Dievo arba Brahmano pažinimas. O vyraujančia filosofija taptų Aukščiausiojo Utilitarizmo atmaina, kur Didžiausios Laimės principas atsitrauktų į antrąjį planą prieš Galutinio Tikslo principą ir kiekvienu gyvenimo atveju pirmiausia būtų klausiama ir atsakoma į tokį klausimą: „Kaip šis argumentas ar veiksmas padės (arba sutrukdys) man bei kuo didesniam skaičiui kitų individų siekti Galutinio žmonijos Tikslo?“

Išaugęs tarp pirmykščių žmonių, Laukinis (šiame hipotetiniame naujame romano variante) būtų perkeltas į utopiją tik tada, kai jam būtų pasitaikiusi proga tiesiogiai susipažinti su visuomene, kurią sudaro laisvai bendradarbiaujančios asmenybės, atsidėjusios sveiko proto paieškoms. Šitaip perdirbtas, „Puikus naujas pasaulis“ įgytų meninio ir (jei galima pavartoti tokį aukštą žodį apibūdinti beletristiniam kūriniui) filosofinio baigtumo, kurio jam dabartiniame pavidale aiškiai trūksta.

Tačiau „Puikus naujas pasaulis“ – tai knyga apie ateitį, ir kad ir kokios būtų jos meninės ar filosofinės nuostatos, knyga apie ateitį gali sudominti mus tik tuomet, jei jos pranašystės linkusios išsipildyti. Dabartiniu naujausios istorijos požiūriu po penkiolikos metų tolesnio slydimo jos nuožulnia plokštuma kiek pagrįstos atrodo tos pranašystės? Ar įvyko kas nors šiuo skaudžiu laikotarpiu, kas patvirtintų ar paneigtų 1931 metų prognozes?

Viena didelė ir aiški spraga iš karto krinta į akis. „Puikiame naujame pasaulyje“ nieko nekalbama apie atomo branduolio dalijimąsi. Ir tai išties gana keista, nes atominės energijos galimybės tapo populiaria pokalbių tema gerokai prieš knygos parašymą. Mano senas draugas Robertas Nicholsas netgi sukūrė apie tai pjesę, sulaukusią pasisekimo, ir prisimenu, jog aš pats prabėgomis paminėjau tai romane, išleistame trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Taigi, kartoju, atrodo labai keista, jog septintame Fordo eros amžiuje raketos ir sraigtasparniai nevaromi atominiu kuru. Nors šitas riktas nelabai atleistinas, jis bent nesunkiai paaiškinamas. „Puikaus naujo pasaulio“ tema – ne pati mokslo pažanga, o tos pažangos poveikis žmogaus asmenybei. Fizikos, chemijos ir technikos laimėjimai tylomis priimami kaip savaime suprantami dalykai. Konkrečiai pavaizduoti tik tie mokslo atradimai, tie biologijos, fiziologijos ir psichologijos ateities tyrimai, kurių rezultatai tiesiogiai taikomi žmonėms. Gyvenimo kokybę radikaliai pakeisti gali tik gamtos mokslai. Mokslai apie materiją, naudojami tam tikru būdu, gali sunaikinti gyvybę arba padaryti gyvenimą be galo sunkų ir nepatogų; tačiau tik kaip įrankiai biologų ir psichologų rankose jie sugeba keisti gamtos formas ir pačios gyvybės apraiškas. Atominės energijos išlaisvinimas reiškia didelę revoliuciją žmonijos istorijoje, bet ne pačią giliausią ir galutinę (jeigu tik mes neišsitaškysime į šipulius ir šitaip padarysime galą istorijai).

Tikrai revoliucinę revoliuciją įmanoma įvykdyti ne išoriniame pasaulyje, o tik žmogaus sieloje ir kūne. Prancūzų revoliucijos laikais markizas de Sade’as, kaip ir buvo galima tikėtis, pasišovė šia revoliucijų teorija pagrįsti savąją pamišimo atmainą. Robespierre’as įvykdė pačią paviršutiniškiausią revoliuciją – politinę. Siektelėjęs kiek giliau, Babeufas[5] pamėgino sukelti ekonominę revoliuciją. Sade’as laikė save tikrai revoliucinės revoliucijos apaštalu, revoliucijos, neapsiribojančios vien politika ir ekonomika, revoliucijos visuose vyruose, visose moteryse, visuose vaikuose, kurių kūnai nuo šiol taptų visų bendra nuosavybe, o sielos apvalytos nuo visų prigimtų padorumo normų, nuo visų taip sunkiai įgytų tradicinės civilizacijos draudimų. Žinoma, tarp sadizmo ir tikrai revoliucinės revoliucijos nėra jokio būtino ar neišvengiamo ryšio. Sade’as buvo pamišėlis ir savo revoliucija – sąmoningai ar pusiau sąmoningai – siekė sukelti visuotinį chaosą ir susinaikinimą. Nors žmonių, valdančių Puikų naują pasaulį, negalima pavadinti normaliais (absoliučia šio žodžio prasme), vis dėlto jie ne pamišėliai, ir jų tikslas – ne anarchija, o socialinis stabilumas. Kaip tik dėl to stabilumo jie mokslinėmis priemonėmis vykdo galutinę, asmenišką, tikrai revoliucinę revoliuciją.

Tačiau kol kas mes esame pirmoje stadijoje to, ką turbūt galima pavadinti priešpaskutine revoliucija. Kita jos stadija gal būtų atominis karas, ir tokiu atveju mums nebereikėtų kvaršinti galvos pranašystėmis apie ateitį. Tačiau gali būti, jog mums pakaks sveiko proto arba išvis liautis kariavus, arba bent jau elgtis taip pat protingai kaip mūsų protėviai aštuonioliktame amžiuje. Neįsivaizduojami Trisdešimties metų karo[6] baisumai gerai žmones pamokė, ir paskui daugiau nei šimtą metų Europos politikai ir generolai sąmoningai atsispirdavo pagundai naudoti visą karinių resursų griaunamąją galią arba (daugelyje konfliktų) kovoti iki visiško priešininko sunaikinimo. Jie buvo, žinoma, agresoriai, godūs naudos ir šlovės; bet jie buvo ir konservatoriai, pasiryžę trūks plyš išlaikyti savo pasaulį nesuniokotą ir veiksnų. Dabar jau trisdešimt metų, kaip konservatorių nebėra; yra tik radikalūs nacionalistai, dešinės ir kairės pakraipos. Paskutinis konservatorius tarp valstybės veikėjų buvo penktasis markizas Lansdowne’as; ir kai jis parašė laišką į „Time“, siūlydamas, kad Pirmasis pasaulinis karas būtų užbaigtas kompromisu, panašiu į tuos, kuriais paprastai baigdavosi aštuoniolikto amžiaus karai, šio kadaise konservatyvaus laikraščio redaktorius atsisakė jį išspausdinti. Viršų paėmė radikalūs nacionalistai, o pasekmes visi žinome: bolševizmas, fašizmas, infliacija, ekonomikos nuosmukis, Hitleris, Antrasis pasaulinis karas, Europos griūtis, tetrūko tik pasaulinio bado.

Taigi vildamiesi, jog sugebėsime pasimokyti iš Hirosimos tiek, kiek mūsų protėviai – iš Magdeburgo[7], galime manyti, jog mūsų laukia jei ne taikos, tai bent ribotų karų ir dalinių sugriovimų laikotarpis. Tikėtina, jog šiuo laikotarpiu atominė energija bus pritaikyta pramonėje. Visiškai aišku, jog tai sukels nemaža ekonominių ir socialinių pokyčių, neregėtai sparčių ir visuotinių. Visi esami žmonių gyvensenos modeliai bus suardyti ir teks kurti naujus, atitinkančius nežmonišką atominės energijos realybę. Mokslininkas atomininkas, šis šiuolaikiškai apsidaręs Prokrustas, sukals lovą, į kurią turės gulti žmonija; ir jeigu lova bus ne pagal matą, tuo blogiau žmonijai. Teks žmogų šiek tiek apkapoti, šiek tiek ištempti – tai ir anksčiau buvo daroma nuo tada, kai taikomasis mokslas rimtai ėmėsi darbo, bet šįkart kapojimai ir tempimai bus kur kas drastiškesni nei praeityje. Šioms gana skausmingoms operacijoms vadovaus labai centralizuotos totalitarinės vyriausybės.To jau neišvengsime, nes netolima ateitis panaši į netolimą praeitį, o netolimoje praeityje greiti technikos pokyčiai, vykę masinės gamybos sąlygomis ir tarp iš esmės beturčių gyventojų, visada sukeldavo ekonominę ir socialinę sumaištį. Kad ją įveiktų, valdžia centralizuodavosi ir vyriausybės kontrolė stiprėdavo. Galimas daiktas, jog visos pasaulio vyriausybės taps visiškai arba beveik visiškai totalitarinės dar prieš atominės energijos pajungimą; kad jos bus daugiau ar mažiau totalitarinės per tą pajungimą ir po jo, beveik nėra abejonių. Tiktai plataus masto liaudies judėjimas link decentralizacijos ir savitarpio pagalbos galėtų sustabdyti šiuolaikinį polinkį į steitizmą. Tačiau šiuo metu nematyti jokių tokio judėjimo požymių.

Žinoma, naujasis totalitarizmas nebūtinai turi panėšėti į senąjį. Valdyti lazdomis ir sušaudymais, dirbtinai sukeltu badu, masiniais įkalinimais ir masinėmis deportacijomis yra ne tik nežmoniška (šiandien dėl to niekas per daug nesirūpina), bet ir aiškiai neefektyvu, o technikos pažangos amžiuje neefektyvumas yra nusidėjimas Šventajai Dvasiai. Tikrai efektyvioje totalitarinėje valstybėje visagalė politinių bosų kohorta ir jų administratorių armija valdys vergaujančius gyventojus, kurių nereikės prievartauti, nes jie mylės savo vergystę. Ugdyti tą meilę šiuolaikinėse totalitarinėse valstybėse privalo propagandos ministerijos, laikraščių redaktoriai ir mokyklų mokytojai. Tačiau jų metodai tebėra grubūs ir nemoksliški. Senas jėzuitų teiginys, neva kiekvienas jų išauklėtas vaikas visada išsaugos jam įskiepytas religines pažiūras, tebuvo tik pasigyrimas. O šių dienų pedagogas turbūt kur kas silpniau ugdo savo mokinių įsitikinimus nei dvasios tėvai, lavinę Voltaire‘ą. Didžiausi propagandos laimėjimai pasiekti ne kokia nors veikla, bet susilaikymu nuo veiklos. Didi yra tiesos galia, tačiau dar galingesnis – praktiniu požiūriu – yra tiesos nutylėjimas. Paprasčiausiai neminėdami tam tikrų temų, atitverdami, pasak Churchillio, „geležine uždanga“ mases nuo tų faktų arba argumentų, kuriuos vietiniai politikos bosai laiko nepageidautinais, totalitariniai propagandininkai veikia viešąją nuomonę stipriau nei pačiais griežčiausiais pasmerkimais, pačiais įtikimiausiais ir logiškiausiais paneigimais. Tačiau nutylėjimo nepakanka. Kad išvengtume persekiojimų, fizinio susidorojimo bei kitų socialinės trinties simptomų, reikia teigiamus propagandos aspektus padaryti tokius pat veiksmingus kaip ir neigiamus. Patys svarbiausi ateities Manhatano projektai[8] bus grandioziniai valdžios remiami tyrimai to, ką politikai ir dalyvaujantys juose mokslininkai pavadins „laimės problema“; kitais žodžiais tariant, tai problema, kaip įskiepyti žmonėms meilę vergijai. Betgi meilė vergijai negali egzistuoti be ekonominės gerovės; trumpumo dėlei čia darau prielaidą, kad visagalei valdžiai ir jos administratoriams pasiseks išspręsti ilgalaikės gerovės problemą. Tačiau prie gerovės žmonės labai greitai pripranta ir pradeda ją laikyti savaime suprantamu dalyku. Gerovės pasiekimas – tai tik paviršutiniška, išorinė revoliucija. Įtvirtinti meilę vergijai galima tik įvykdžius gilią, vidinę revoliuciją žmonių protuose ir kūnuose. Šiai revoliucijai reikia, be kitų dalykų, štai šitokių atradimų ir išradimų. Pirma, labai patobulintų įtaigos metodų – per kūdikių refleksų formavimą, o vėliau – tokiais vaistais kaip skopolaminas. Antra, kruopščiai išrutulioto mokslo apie skirtumus tarp žmonių, kuris leistų valdytojams nuskirti kiekvieną žmogų į jam (arba jai) prideramą vietą visuomeninėje ir ekonominėje hierarchijoje. (Žmonės, besijaučiantys ne savo vietoje, linkę turėti pavojingų minčių apie socialinę santvarką ir savo nepasitenkinimu užkrėsti kitus.) Trečia (kadangi žmonės gan dažnai jaučia poreikį pailsėti nuo tikrovės, kad ir kokia utopinė ji būtų), alkoholio ir kitų narkotikų pakaitalo, ne tokio žalingo ir suteikiančio didesnį malonumą negu džinas arba heroinas. Ir ketvirta (tačiau tai bus ilgalaikis projektas, kuriam sėkmingai užbaigti prireiks daugelio totalitarinio valdymo dešimtmečių), patikimos eugenikos sistemos, kurios tikslas – standartizuoti žmogų ir šitaip palengvinti valdytojų darbą. „Puikiame naujame pasaulyje“ žmogiškojo produkto standartizavimas išplėtotas iki fantastinių, nors turbūt visiškai įmanomų, kraštutinumų. Techniniu ir ideologiniu atžvilgiu mums dar toli iki kūdikių buteliukuose ir pusdebilių Bokanovskio grupių. Tačiau ir ne tokie dalykai gali atsitikti iki 600 Fordo eros metų! Kai dėl kitų būdingų šio laimingesnio ir pastovesnio pasaulio bruožų, tai somos, hipnopedijos ir mokslinės kastų sistemos ekvivalentai atsiras turbūt ne vėliau kaip per tris keturias kartas. Beje, ir palaidi lytiniai santykiai, pavaizduoti „Puikiame naujame pasaulyje“, ne toks jau tolimas dalykas. Jau dabar kai kuriuose Amerikos miestuose skyrybų skaičius susilygino su vedybų skaičiumi. Praeis dar kiek metų ir, be abejonės, bus galima nusipirkti vedybų leidimą taip pat kaip leidimą laikyti šunį, galiojantį dvylika mėnesių, ir niekas nedraus keisti šunis ar laikyti kelis vienu metu. Mažėjant politinei ir ekonominei laisvei, tarsi kompensuodama ją, didėja seksualinė laisvė. O diktatorius (jeigu jam nereikia patrankų mėsos ar šeimų kolonizuoti negyvenamoms arba užkariautoms teritorijoms) protingai pasielgs ją skatindamas. Drauge su laisve svajoti, stimuliuojama narkotikų, filmų ir radijo laidų, ji padės pavaldiniams susitaikyti su vergija, kuriai jie pasmerkti.

Visa tai turint galvoje, atrodo, tarytum utopija kur kas arčiau mūsų, nei kas būtų galėjęs įsivaizduoti vos prieš penkiolika metų. Tuomet maniau, kad ji įsikūnys tolimoje ateityje, po šešių šimtų metų. Šiandien atrodo visai įmanoma, jog tas siaubas užgrius mus nepraėjus nė šimtmečiui. Jeigu tik, žinoma, anksčiau neišsidaužysime į šipulius. Iš tiesų, jeigu nepasuksime decentralizacijos keliu ir taikomojo mokslo nenaudosime kaip priemonės kurti laisvų asmenybių bendruomenei (bet ne kaip tikslo, dėl kurio žmonės tampa tik priemone), tai mums lieka tik dvi alternatyvos: arba tam tikras skaičius nacionalinių, militarizuotų totalitarinių valstybių, terorizuojančių viena kitą atominiu karu ir civilizacijos sunaikinimu (jeigu karo veiksmai būtų riboti, militarizmas būtų įamžintas), arba viena viršnacionalinė totalitarinė valstybė, gimusi iš socialinio chaoso, sukelto greitos technikos pažangos ir ypač atominės revoliucijos, ir besivystanti (efektyvumo ir stabilumo dėlei) į utopinę gerovės tironiją. Kas moka pinigus, tas ir renkasi.

1946

 

Sala

Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė

Kurdami idealą, galime vaizduotis ką tinkami, tačiau reiktų vengti to, kas neįmanoma.
Aristotelis

 

Pirmas skyrius

– Dėmesio! – pasigirdo balsas, lyg obojus būtų staiga pagavęs artikuliuoti žodžius. – Dėmesio! – tęsė tuo pačiu aukštu, nosiniu vienatoniu. – Dėmesio!

Drybsojęs lyg numirėlis sausuose lapuose – susivėlęs, groteskiškai paišinu, mėlynėmis išpuoštu veidu, apiplyšusiais, suskretusiais drabužiais – Vilas Farnabis krūptelėjęs nubudo. Tai Moli jį šaukia. Metas keltis. Metas taisytis. Kad nepavėluotų į darbą.

– Ačiū, mieloji, – tarė jis ir atsisėdo. Dešinį kelį pervėrė aštrus skausmas, gėlė, sopėjo nugarą, rankas, kaktą.

– Dėmesio, – reikalavo balsas tiksliai tuo pačiu tonu. Pasirėmęs ant alkūnės, Vilas apsidairė ir sumišęs išvydo ne savo Londono miegamojo pilkus apmušalus ir geltonas užuolaidas, bet laukymę tarp medžių, ilgus šešėlius, driekiamus miške ankstyvos ryto šviesos.

– Dėmesio?

Kodėl jis sako „dėmesio“?

– Dėmesio, dėmesio! – atkakliai kartojo balsas – kaip keistai, kaip beprasmiškai!

– Moli? – šūktelėjo jis. – Moli?

Šis vardas tarsi atvėrė langą jo galvoje. Staiga su anuo klaikiai pažįstamu kaltės jausmu paširdžiuos vėl užuodė formaldehido tvaiką, išvydo prieky jo žaliu koridoriumi skubančią nedidukę mitrią sesutę, girdėjo jos iškrakmolytų drabužių gurgždesį. „Penkiasdešimt penktas numeris“, – tarė ji ir sustojusi atvėrė baltas duris. Jis žengė vidun, o ten, ant aukštos baltos lovos, buvo Moli. Moli pusiau tvarsčiais užvyturiuotu veidu, žiojinčia atkarusios burnos juoduma. „Moli, – pašaukė jis. – Moli…“ Paskui jo balsas nutrūko, ir jis jau verkė, meldė: „Brangioji!“ Atsakymo nebuvo. Iš juodos burnos gelmės atšvokštė greiti, paviršiniai kvėptelėjimai, taip garsiai – kvėpt, kvėpt. „Brangioji, brangioji…“ Ir staiga ranka, kurią jis laikė, atgijo. Paskui vėl sustingo.

„Tai aš, Vilas, – kalbėjo jis, – Vilas.“

Pirštai darsyk krustelėjo. Lėtai, ir tam, regis, prireikė dideliausių pastangų, jie apkabino jo pirštus, spustelėjo, bet tuoj vėl suglebo.

– Dėmesio, – ragino ne žmogaus balsas. – Dėmesio.

Įvyko avarija, skubiai nusiramino jis. Kelias šlapias, mašina čiūžtelėjo už eismo juostas dalijančios linijos. Tokie dalykai nutinka kasdien. Laikraščiai jais mirgėte mirga, pats tokių žinių yra rašęs tuzinus. „Žuvo motina su trim vaikais, kaktomuša susidūrę su…“ Tačiau šįkart įvyko visai kas kita. Jis puikiai žinojo, kad kai ji paklausė jo, ar dabar tikrai viskas, jis atsakė taip; žinojo, jog netruko nė valandos, kai po paskutinio gėdingo pokalbio Moli išėjo į lietų ir ją mirštančią jau vežė greitoji.

Jis nė nepažvelgė į ją, pasisukusią eiti, nedrįso žiūrėti. Nuogąstavo darsyk nepakelsiąs ano išblyškusio kenčiančio veido vaizdo. Ji pakilo nuo kėdės, lėtai yrėsi per kambarį – lėtai keliavo iš jo gyvenimo. Gal derėtų ją pašaukti, paprašyti atleidimo, pasakyti jai, jog vis dar myli? Ar jis kada nors ją mylėjo?

Šimtąjį kartą artikuliuojantis obojus paragino jį atkreipti dėmesį.

Taip, ar jis kada nors tikrai ją mylėjo?

„Sudie, Vilai”, – atsklido jos šnabždesys, kaip tąsyk, kai ji atsisuko nuo slenksčio. Tuomet ji tai ištarė – pašnabždomis, iš širdies gilumos: „Aš tave tebemyliu, Vilai, kad ir kas nutiktų.“

Dar akimirka, ir beveik negirdimai paskui ją užsivėrė buto durys. Tyliai klektelėjo užraktas, ir jos nebebuvo.

Jis pašoko, pribėgo prie durų, atlapojo jas, klausėsi ant laiptų tolstančių žingsnių. Kaip gaidgystėje vėlė, ore tirpdamas plūkavo vos juntamas pažįstamųkvepalų aromatas. Jis vėl užvėrė duris, žengė į savo pilkai geltoną miegamąjį ir pažvelgė pro langą. Praėjo kelios sekundės, ir išvydo ją žengiant šaligatviu, lipant į automobilį. Išgirdo šaižų starterio kalimą, vieną, dukart, paskui suūžė motoras. Gal jam praverti langą? „Luktelk, Moli, luktelk!” – vaizdavosi šaukiąs. Bet lango neatidarė, automobilis truktelėjo, pasuko už kampo, ir gatvė ištuštėjo. Per vėlu. Per vėlu, dėkui Dievui! Pakartojo bjaurus pašaipus balsas. Taip, ačiū Dievui! Bet paširdžiuos graužė kaltės kirmis. Jis gailavo ir graužėsi, bet ir gailaudamas jautė baisūno džiugesį. Kažkas žemas ir gašlus, kažkas brutalus, svetimas ir bjaurus – ir tai jis pats – pakiliai galvojo, kad dabar nebeliko nieko, kas trukdys jam gauti, ko geidžia. O geidė jis kitokio kvapo, jauno kūno šilumos ir stamantrumo.

– Dėmesio, – priminė obojus.

Taip, dėmesio Babs miegamajam, prisigėrusiam muskuso kvapo, su žemuogių rausvumo niša ir pora langų, atsiveriančių į Čering Krosą, atlapų kitapus gatvės pernakt mirksinčiai „Porterio džino“ neono šviesai. Karališkai raudonas džinas – ir dešimt sekundžių niša virsdavo Šventąja Širdimi, dešimt stebuklingų minučių nutviekstas veidas taip arti jo švytėdavo lyg serafimo, nelygint perkeistas vidinės meilės ugnies. Paskui stodavo dar gilesnis perkeitimas tamsa. Vienas, du, trys, keturi… Dieve, padaryk, kad tai tęstųsi amžinai! Bet, suskaičiavus iki dešimties, elektrinis laikrodis negaišdamas įjungdavo kitą apreiškimą – tik šįsyk jau mirties, Esminio Siaubo, nes įsižiebdavo žalia šviesa, ir dešimt vimdančių sekundžių Babs rausvoji niša virsdavo dumblo įsčiomis, o pati ant lovos tysanti Babs – lavono spalvos pamėkle, tampoma pomirtinės epilepsijos. Kai „Porterio džinas“ skelbdavo apie save žaliai, būdavo sunku pamiršti, kas įvyko ir kas jis yra. Likdavo tik užsimerkti ir nerti, jei tik gali, gilyn į Kitą Pasaulį, kur karaliauja juslės, nerti įnirtingai, sąmoningai atsiduoti apmarinančiam siautuliui, kuriam Moli – Moli („Dėmesio“) sutvarstyta, Moli drėgname kape Haigeito kapinėse, – ir Haigeitas, žinoma, buvo toji priežastis, dėl kurios tekdavo užsimerkti kaskart, kai žalia šviesa Babs nuogybę paversdavo lavonu, – liko visada ir iki galo abejinga. Ir ne tik Moli. Vilas regėjo motiną, blyškią kaip kamėją, atsidavimo kančiai sudvasintu veidu, artrito subjaurotomis, nebe žmogaus rankomis. Motina ir už jos ratukų stūksanti jau aptukusi ir liulanti kaip šaltiena nuo jausmų, kurių niekada tinkamai neišreiškė visaverte meile, sesuo Modė.

– Kaip tu gali, Vilai?

– Tikrai, kaip tu gali, – ataidėdavo ašaringas, vibruojantis Modės kontraltas. Atsakymo nebuvo. Tikriau, nebuvo tų žodžių, kuriuos ištarus šios dvi kankinės: motina – nelaimingos santuokos, sesuo – dukteriško pamaldumo, būtų supratusios. Jokio atsakymo, išskyrus paties nepadoriausio mokslinio objektyvumo, neleistino atvirumo žodžius. Kaip jis galėjo tai padaryti? Galėjo… nes Babs turėjo tam tikrų fizinių savybių, kurių Moli stigo, ir kartais elgėsi taip, kaip Moli būtų atrodę tiesiog neįsivaizduojama.

Ilgai tvyrojo tyla, bet štai keistas balsas vėl nusičiupo savąjį refreną.

– Dėmesio. Dėmesio.

Dėmesio Moli, dėmesio Modei ir motinai, dėmesio Babs. Staiga iš prisiminimų miglų ir sumaišties išniro dar vienas paveikslas. Babs žemuogių spalvos niša priglobė kitą svečią, o jos savininkės kūnas virpėjo nuo kažkieno kito glamonių sukeltos ekstazės. Be kaltės kirmino, dabar ir sielvartas gniaužė širdį, smaugė gerklę.

– Dėmesio.

Balsas priartėjo, sklido iš kažkur čia pat, iš dešinės. Jis pasuko galvą, bandė pasikelti, kad geriau matytų, bet ranka ėmė drebėti, paskui nusviro, ir Vilas vėl sukniubo ant lapų. Per daug išvargęs, kad galėtų dar ką nors prisiminti, ilgai tysojo, prisimerkęs spoksojo į nusuvokiamą aplinkui plytintį pasaulį. Kur jis yra ir kaip, po paraliais, čia pakliuvo? Bet tai ir nėra taip svarbu. Kol kas nieks nėra taip jau svarbu, tik skausmas, šitas naikinantis silpnumas. Na bet vis tiek, grynai iš mokslinio smalsumo…

Antai šis medis, po kuriuo (dėl nežinomos priežasties), pasirodo, jis guli, ši pilkos žievės kolona, aukštai išsišakojanti saulės nutaškuotų šakų skliauto briaunomis, neabejo tinai turėtų būti bukas. Bet tuomet – Vilas žavėjosi savo proto šviesumu ir logika – jo lapai negalėtų būti taip akivaizdžiai visžaliai. Ir kodėl buko šaknys turėtų taip keistai styroti žemės paviršiuje? O šie nesuvokiami mediniai kontraforsai, į kuriuos remiasi tariamasis – iš kur šie čia išdygo? Staiga Vilas prisiminė savo mylimiausią blogiausios poezijos eilutę: „Kas palaiko, tu klausi, tomis blogomis dienomis mano protą?“[9] Atsakymas – sustingusi ektoplazma, ankstyvasis Dali. Todėl čia tikrai negali būti Čilternso bukmedžių giraitė. Neigė tai ir drugeliai, čiuožinėjantys tirštoje it sviestas saulėje. Kodėl jie tokie didžiuliai, neįmanomos ceruleumo spalvos arba juodi kaip aksomas, nusagstyti prašmatniais ratilais ir šlakeliais? Iš kaštoninės veriasi purpurinės žvaigždutės, sidabru nubarstyti smaragdai, topazai, safyrai.

– Dėmesio.

– Kas čia? – sušuko Vilas Farnabis, kaip vylėsi, garsiai ir grėsmingai, bet iš gerklės pasigirdo tik laibas, virpantis kvarktelėjimas.

Po to stojo ilga, regis, stingdomai grėsli tyla. Iš ertmės tarp dviejų iš trijų medinių kontraforsų kyštelėjo milžiniškas juodas šimtakojis, bet ir jis, dėliodamas pulką raudonų kojelių, tuoj pat pranyko kitame kerpėmis apaugusios ektoplazmos plyšyje.

– Kas čia? – vėl krioktelėjo Vilas.

Kairėje krūmyne kažkas sušnarėjo ir staiga kaip gegutė iš vaikų kambario laikrodžio kyštelėjo didelis sulig kuosa juodas paukštis, tik jau aišku, tai nebuvo kuosa. Plastelėjo baltais galiukais sparnais, palėkė galelį ir nutūpė ant žemiausios nedidelio sudžiūvusio medžio šakos arčiau nei per dvidešimt pėdų nuo tysančio Vilo. Oranžiniu snapu, pastebėjo šis, po akimis – po pliką geltoną dėmelę, o kanarėlės geltonumo karoliai nuogo kūno peruku tankiai dengia jo sprandą ir galvą iš šonų. Paukštis pakreipė galvą ir pažvelgė į jį pirma dešine, paskui kaire akimi. Tuomet išžiojo oranžinį snapą, iššvilpavo dešimt ar dvylika nemelodingų gaidų penkiatonėje skalėje, paskui lyg žagtelėjo ir priegiesmiu – do do sol do – tarė:

– Čia ir dabar, vyručiai, čia ir dabar.

Šie žodžiai spustelėjo nuleistuką, ir staiga jis viską prisiminė. Juk tai Pala, uždraustoji sala, kurioje niekada nesilankė joks žurnalistas. Dabar tikriausiai rytas po tos popietės, kai jam pakako paikumo vienam išplaukti iš Rendang Lobo uosto. Jis prisiminė viską – vėjyje išsirietusią baltą burę it didžiulį magnolijos žiedlapį, vandenį, žyrantį iš po laivo pirmagalio, ant kiek-vienos bangos keteros žibančius deimantus, besiveriančias susiraukšlėjusio nefrito lomeles. Rytuose, kitoje sąsiaurio pusėj, viršum Palos vulkanų stūksojo stebuklingos, baltos debesų skulptūros. Prie vairalazdės jis pagavo save dainuojant – pagavo, nors negalėjo patikėti tuo, kad jaučiasi tiesiog laimingas.

– Trys-trys – tai varžovai, – deklamavo jis vėjui. – Du-du – skaistaveidžiai berniukai, žaliais apdarais, oho; vienas – tai vienas ir vienas sau…“[10]

Taip, vienas sau. Vienas sau ant didžiulio jūros brangakmenio.

– Ir toks bus amžinai.

Ir po to, suprantama, nutiko tai, dėl ko jį buvo įspėję visi atsargūs ir patyrę buriuotojai. Šoko juodas viesulas, pagavo lyg paklaikę siausti vėjas ir lietus, ir bangos…

– Čia ir dabar, vyručiai! – skandavo paukštis. – Čia ir dabar.

Tačiau užvis keisčiausia, mintijo, kad jis guli čia, po medžiais, o ne ten, Palos sąsiaurio dugne, ar dar blogiau – ištiškęs uolų papėdėje. Mat net tada, kai jam per stebuklą pavyko tarp dūžtančių bangų išvingiuoti savo skęstantį laivelį ir priglausti jį vieninteliame smėlio paplūdimyje šioje mylių mylias besidriekiančioje uolingoje pakrantėje, tai dar nebuvo pabaiga. Aplinkui stūksojo stačios uolos; tačiau pačiam užutėkio vingy žiojėjo status tarpeklis, kuriuo skaidriais kriokliais žemyn almėjo upeliūkštis, pilko kalkakmenio tarpusieny stiebėsi medžiai ir krūmai. Šešis ar septynis šimtus pėdų teko kabarotis avint sportbačiais, o kur tik galėjo įremti koją, apavas slysčiojo nuo vandens, paskui, Dieve mieliausias! Tos gyvatės. Juoda apsivijo šaką, kurios įsitvėręs jis traukėsi aukštyn. Vos po kelių minčių kita, didžiulė, žalia, šast susirangė ant kyšulio, kur buvo bestatąs koją. Šį jo išgąstį nustelbė nepalyginamai šiurpesnis. Išvydęs gyvatę, jis krūptelėjo, staiga atitraukė koją – ir dėl neapgalvoto judesio prarado pusiausvyrą. Pykinamai ilgą akimirką su siaubu suvokdamas, jog tai pabaiga, paplasnojo ant kraštelio – ir nukrito. Mirtis, mirtis, mirtis. Ir tada, girdėdamas skylantį medį, pakibo ant nestoros medžio šakos, apsibraižęs veidą, kraujuojančiu sumuštu dešiniu keliu, bet gyvas.Visas sopantis, jis vėl kopė. Mirtinai plėšė kelį, bet kopė. Kito pasirinkimo nebuvo. Ėmė temti. Galop jis kopė veik tamsoje, lipo vedamas tikėjimo, iš nevilties.

– Čia ir dabar, vyručiai! – šūkalojo paukštis.

Bet Vilas Farnabis nebuvo nei čia, nei dabar. Jis kybojo ant uolos, jis buvo ten tą šiurpią kritimo akimirką. Sušnarėjo sausi lapai po šonais, jį krėtė drebulys. Įnirtingai ir nesuvaldomai, purtė nuo galvos iki kojų.

 

Antras skyrius

 

Staiga paukštis metė dėliojęs žodžius ir pagavo spiegti. Skardus vaikiškas žmogaus balsas subarė: „Maine!“, ir dar pridėjo kelis žodžius Vilui nesuprantama kalba. Sausuose lapuose sušnarėjo žingsniai. Kažkas sunerimęs šūktelėjo. Tyla. Vilas atsimerkė ir išvydo du pasakiškus vaikus, žvelgiančius į jį iš nuostabos išsiplėtusiomis, susižavėjimo ir baimės pilnomis akimis. Mažesnysis buvo penkerių, gal šešerių metų vaikiščias, prisidengęs tik žaliu klubų raiščiu. Šalia jo su pintine vaisių ant galvos stovėjo ketveriais ar penkeriais metais vyresnė mergaitė. Ji segėjo raudoną, beveik iki kulkšnių sijoną, o aukščiau liemens buvo nuoga. Saulėje jos oda švytėjo kaip blyškus parausvintas varis. Vilas ganė akis vedžiodamas žvilgsnį nuo vieno prie kito vaiko. Kokie jie gražūs, be menkiausio trūkumo, kokie subtiliai elegantiški! Du maži grynaveisliai. Drūtas lyg nulipdytas apvalaus cherubino veido grynuolis – berniukas. Mergaitė įkūnijo kitokios prigimties tobulybę – smulkaus gymio, pailgo, griežto veidelio, tamsių plaukų kasomis.

Vėl spiegsmas, klyksmas. Įsitūpęs sudžiūvusiame medyje, paukštis nervingai kraipėsi į visas puses, paskui kvyktelėjęs nėrė nuo šakos. Nenuleisdama akių nuo Vilo veido, mergaitė kviesdama iškėlė ranką. Paukštis pavasnojo, nutūpė, darsyk audringai suplasnojo, kol atgavo pusiausvyrą, paskui suglaudė sparnus ir tuoj ėmė žagsėti. Vilas tik žiūrėjo ir nebesistebėjo. Dabar jau viskas buvo įmanoma – viskas. Net kad kalbantys paukščiai tūptų vaikui ant piršto. Vilas bandė nusišypsoti, bet lūpos vis dar virpėjo, ir menamas draugiškumo ženklas vaikams veikiausiai pasirodė kaip grėsli grimasa. Berniukas niro už sesers.

Paukštis liovėsi žagsėjęs ir ėmė kartoti žodį, kurio Vilas nesuprato. „Runa?“ – gal taip? Ne, „karuna“. Tikrai – „karuna“[11].

Jis kilstelėjo drebančią ranką ir parodė vaisius pintinėje. Mangus, bananus… Jo perdžiūvus burna pažliugo seilėmis.

– Alkanas, – pasakė jis. Paskui dingtelėjo, jog šiomis egzotinėmis aplinkybėmis vaikas jį geriau supras, jei apsimes kinu iš muzikinės komedijos.

– As liabai isalkęęęs, – išraitė.

– Ar norite valgyti? – paklausė vaikas puikia anglų kalba.

– Taip – valgyti, – pakartojo jis, – valgyti.

– Lėk šalin, maine! – mergaitė krestelėjo ranką. Paukštis prieštaraudamas kvyktelėjo ir suplasnojęs vėl nutūpė ant sausuolio. Šokėjos judesiu mergaitė liesomis smulkiomis rankutėmis nusikėlė pintinę nuo galvos, paskui nuleido ją ant žemės. Ji išrinko bananą, nulupo jį ir, stabdoma baimės, bet spiriama užuojautos, žengė nepažįstamojo link. Berniukas kažką šūktelėjo nesuprantama kalba, įspėdamas čiupo už sijono. Mergaitė, nuramindama jį, sustojo per saugų atstumą ir iškėlė vaisių.

– Norite? – paklausė.

Tebedrebėdamas Vilas Farnabis ištiesė ranką. Sergėdamasi ji šonu, šonu priartėjo prie jo, paskui vėl sustojo, pritūpusi įdėmiai veizėjo.

– Greičiau, – nebetvėrė jis jos kankinimų.

Bet mažoji neketino rizikuoti. Įsmeigus akis į jo ranką, kad nepraslystų nė menkiausias įtartinas judesys, siektelėjusi priekin atsargiai ištiesė delną.

– Dėl Dievo, – meldė jis.

– Dievo? – staiga susidomėjusi paklausė mergaitė. – Kurio Dievo? Jų tiek daug.

– Kuris tik tau labiau patiks, – tarė jis jau niršdamas.

– Bet man nė vienas nepatinka, – atsakė ji. – Man patinka Gailestingasis.

– Tuomet būk man gailestinga, – aimanavo jis. – Duok man tą bananą.

Jos išraiška pasikeitė.

– Atsiprašau, – pagailėjo ji Vilo. Atsistojusi greitai žengė priekin ir įmetė bananą į jo drebančią ranką.

– Prašom, – ir kaip žvėriukas, vengdamas spąstų, susyk šoko atgal, kad jos nepasiektų.

Berniukas suplojo rankomis ir prapliupo kvatoti. Atsisukusi ji pasakė šiam kažką nesuprantama kalba. Berniukas linktelėjo apvalią galvą ir, tarstelėjęs „gerai, viršininke“, nukurnėjo per mėlynų ir žalsvai geltonų drugių jūrą į miško pavėsį kitame laukymės krašte.

– Pasiunčiau Tomą Krišną ką nors atsivesti, – paaiškino ji.

Vilas suvalgė bananą ir paprašė dar vieno, paskui trečio. Apmarinęs kirminą, panūdo patenkinti ir smalsumą.

– Iš kur tu taip gerai kalbi angliškai? – paklausė.

– Nes visi šneka angliškai, – atsakė mergaitė.

– Visi?

– Turiu omeny – kai nekalba palų kalba.

Jai ši tema pasirodė neįdomi, tad ji nusisuko, mostelėjo maža ruda rankute ir švilptelėjo.

– Čia ir dabar, vyručiai, – vėl pakartojo paukštis, pakilo nuo sausuolio šakos ir nutūpė mergaitei ant peties. Vaikas nulupo dar vieną bananą, du trečdalius padavė Vilui, o kas liko, teko mainui.

– Ar čia tavo paukštis? – paklausė Vilas.

Mergaitė papurtė galvą.

– Mainai kaip elektra, – pasakė ji. – Jie niekam nepriklauso.

– Kodėl jis visa tai sako?

– Nes kas nors jį išmokė, – atitarė ji kantriai. Na ir asilas, galėjai suprasti iš jos tono.

– Taip, bet kodėl išmokė kartoti būtent tai? Kodėl „Dėmesio“, kodėl „Čia ir dabar“?

– Na… – Ji ieškojo tinkamų žodžių, kuriais galėtų paaiškinti akivaizdžius dalykus šiam keistam minkštapročiui. – Nes kaip tik šitai nuolat pamirštame, ar ne? Turiu galvoje, pamirštame, kad turime būti atidūs viskam, kas vyksta. Kaip pamirštame čia ir dabar.

– Ir mainai skraidžioja aplink ir primena mums – ar taip?

Ji linktelėjo. Taip, žinoma, ir buvo.

– Kuo jūs vardu? – pasiteiravo ji.

Vilas prisistatė.

– Mano vardas Meri Sarodžini Makfail.

– Makfail? – negalėjo patikėti Vilas.

– Makfail, – patikino ji.

– O tavo mažasis broliukas vardu Tomas Krišna? – Jai linktelėjus pridūrė: –Tegul mane devynios!

– Ar jūs atvykote į Palą lėktuvu?

– Išsilaipinau iš jūros.

– Iš jūros? Jūs turite laivą?

– Turėjau, – Vilas išvydo, kaip bangos ritasi per kažkur įstrigusią laivo išnarą, girdėjo, kaip jos atrieda ir dūžta. Mergaitės klausinėjamas, jis apsakė viską, kas jam nutiko. Apie audrą, plaukimą į paplūdimį, apie kopimo košmarą, gyvates, kritimo siaubą… Jis vėl pagavo drebėti, dar labiau nei pirma.

Meri Sarodžini klausėsi įdėmiai, netardama nė žodžio. Kai jo balsas suvirpėjo ir galiausiai nutrūko, ji žengė pirmyn ir vis dar su paukščiu ant peties priklaupė greta jo.

– Klausyk, Vilai, va šito mums teks atsikratyti, – tarė ji profesionaliu, ramiu žinovo tonu.

– Norėčiau žinoti kaip, – išspaudė jis pro kalenančius dantis.

– Kaip? – pakartojo ji. – Kaip ir visada. Papasakok man dar kartą apie tas gyvates ir kaip nukritai.

Jis papurtė galvą:

– Nenoriu.

– Žinoma, kad nenori, – tarė ji. – Bet reikia. Paklausyk, ką sako mainas.

– Čia ir dabar, vyručiai, – nesiliovė raginęs paukštis. – Čia ir dabar, vyručiai.

– Kol nenusikratysi tų gyvačių, negali būti čia ir dabar. Pasakok.

– Nenoriu, nenoriu, – kone verkė jis.

– Tuomet niekada jų neatsikratysi. Jos šliaužios tavo galvoje visą laiką. Ir taip tau ir reikia, – nuožmiai pasakė Meri Sarodžini.

Jis bandė numaldyti drebulį; bet kūnas jam nebepriklausė. Kažkas kitas ėmė jam vadovauti, kažkas piktavalis siekė jį pažeminti, priversti kentėti.

– Prisimink, kaip būdavo, kai buvai mažas berniukas, – kalbėjo Meri Sarodžini.

– Kai užsigaudavai, ką darydavo tavo mama?

Ji imdavo jį ant rankų ir sakydavo: „Vargšas vaikelis, nabagėlis mano mažiukas.“

– Ji taip darydavo? – paklausė mergaitė pasibaisėjusi. – Bet tai labai neteisinga! Taip tik dar labiau skauda. „Vargšelis“, – pakartojo ji pasityčiodama. – Tikriausiai dar ilgiau skaudėdavo. Ir niekaip to nepamiršdavai.

Vilas Farnabis, purtomas drebulio, nieko neatsakė, tik tyliai gulėjo.

– Na, jei nenori pats, tuomet aš tai padarysiu. Klausyk, Vilai: buvo gyvatė, didelė žalia gyvatė, ir tu ant jos vos neužmynei. Tu ant jos vos neužmynei ir taip išsigandai, kad netekai pusiausvyros ir nukritai žemyn. Dabar pasakyk tai pats – sakyk!

– Aš vos ant jos neužmyniau, – paklusniai sušnibždėjo jis. – Ir tada aš…

Jis nepajėgė to pasakyti.

– Ir aš nukritau žemyn, – išspaudė beveik negirdimai.

Ir jam sugrįžo visas tas siaubas – baimės šleikštulys, paniškas krūptelėjimas, dėl kurio neteko pusiausvyros, dar didesnė baimė ir klaikus tikrumas, kad jau pabaiga.

– Pakartok dar kartą.

– Aš vos ant jos neužmyniau. Ir tada…

Jis išgirdo save inkščiant.

– Teisingai, Vilai. Verk, verk!

Inkštimas virto aimanavimu. Jis susigėdo, sukando dantis ir liovėsi aimanavęs.

– Ne, taip nedaryk! – sušuko ji. – Išsiverk, jei norisi. Vilai, prisimink tą gyvatę, prisimink, kaip nukritai.

Jis vėl sudejavo, o drebulys dar smarkiau krėtė.

– Dabar papasakok man, kas nutiko.

– Aš mačiau jos akis, mačiau jos kyščiojantį liežuvį.

– Taip, tu matei jos liežuvį. Ir kas nutiko paskui?

– Aš praradau pusiausvyrą ir kritau.

– Vilai, pasakyk dar kartą.

Dabar jis raudojo.

– Pakartok, – nesiliovė ji.

– Aš kritau.

– Dar kartą, Vilai, – ji buvo nepermaldaujama. – Dar.

– Kritau, kritau, kritau…

Raudojimas tolydžio slūgo. Žodžius tarti tapo lengviau, ir jų keliami prisiminimai mažiau žeidė.

– Kritau, – pakartojo jis šimtąjį kartą.

– Bet nenukritai į prarają, – pasakė dabar Meri Sarodžini.

– Ne, nenukritau į prarają, – sutiko jis.

– Tad ar verta taip jaudintis? – paklausė mergaitė.

Jos balse nebuvo nei piktdžiugos, nei ironijos, nei menkiausios kaltinimo gaidelės. Ji tiesiog tiesmukai paklausė ir į klausimą derėjo paprastai ir tiesmukai atsakyti. Taip, ko jaudintis? Gyvatė jam neįkando, jis nenusisuko sprando. O kad ir kaip ten buvo, viskas atsitiko vakar. Šiandien aplinkui vasnoja drugeliai, štai paukštis ragina visus: Dėmesio; čia ir šitas keistas vaikas, kuris šitaip suėmė jį į nagą, nors atrodo kaip angelas iš nežinomos mitologijos, o jos pavardė – čia, per penkis laipsnius nuo pusiaujo, nori, tikėk, nori, ne – Makfail. Vilas Farnabis balsu prajuko.

Mažoji mergaitė suplojo rankomis ir taip pat ėmė juoktis. Netrukus į jų kvatojimą įsiliejo paukštis, tupintis ant jos peties, – garsaus demoniškojuoko papliūpos pripildė laukymę ir nuaidėjo tarp medžių, tarytum visa visatabūtų plyšusi juokais iš nepaprasto egzistencijos pokšto.

 

Trečias skyrius

– Na ir puiku, kad visiems taip smagu, – staiga tarė gilus balsas.

Vilas Farnabis atsisuko ir išvydo jam besišypsantį mažutį, liesą, europietiškais apdarais žmogelį su juodu portfeliu. Turėtų būti bebaigiąs šeštą dešimtį, pamanė Vilas. Po plačia šiaudine kepure stirksojo tankūs žili plaukai, ir kokia keista, kaip snapas, jo nosis! Ir akys – nesuderinamai mėlynos tamsiame veide!

– Seneli! – išgirdo jis sušunkant Meri Sarodžini.

Nepažįstamasis pasisuko nuo Vilo į vaiko pusę.

– Ir kas jus taip prajuokino?

– Na, – pradėjo Meri Sarodžini ir stabtelėjo surikiuoti minčių. – Matai, jis plaukė laivu, o vakar buvo audra, ir jo laivas sudužo kažkur ten, apačioje. Taigi jam teko kopti uola. Ten buvo gyvačių, ir jis nukrito žemyn. Bet, laimei, ten augo medis, tai jis tik išsigando. Dėl to labai drebėjo, ir aš daviau jam bananų ir liepiau prisiminti tai šimtus kartų. Ir staiga jis suprato, kad nėra dėl ko jaudintis. Turiu galvoje, kad viskas jau praėjo, ir baigta. Ir kai jis pradėjo juoktis, aš taip pat juokiausi. Tada ėmė kvatoti ir mainas.

– Labai gerai, – pritariamai tarė senelis. – O dabar, – jis vėl atsisuko į Vilą Farnabį, – po pirmosios psichologinės pagalbos pažiūrėkime, kuo galėsim padėti vargšui Broliukui Asilui. Beje, aš daktaras Robertas Makfailas. Kas tu?

– Jo vardas Vilas, – pasakė Meri Sarodžini, dar nespėjus jaunajam vyrui atsakyti. – Pavardė Far-kažkoks.

– Farnabis, jei tiksliai. Viljamas Askvitas Farnabis. Mano tėvas, kaip galite spėti, buvo karštas liberalas. Net būdamas įkaušęs. Ypač jei būdavo įkaušęs.

Ir jis šiurkščiai, pašaipiai nusikvatojo – juoku, keistai nepanašiu į tą džiūgavimą, kai kvatojo iš visų plaučių suvokęs, kad išties nėra dėl ko trysčioti.

– Ar tu nemėgai savo tėvo? – paklausė susirūpinusi Meri Sarodžini.

– Ne tiek, kiek būčiau galėjęs, – atsakė Vilas.

– Jis nori pasakyti, – tarė daktaras Makfailas mergaitei, – kad jis nekentė savo tėvo. Daugelis jų nekenčia, – pridūrė.

Pritūpęs atsegė savo juodąjį krepšį.

– Kaip matau, vienas iš mūsų buvusių imperialistų, – tarstelėjo per petį jaunajam vyrui.

– Gimęs Blumsberyje, – patvirtino Vilas.

– Iš aukštuomenės, – diagnozavo daktaras, – bet ne kariškių ar grafų padermės.

– Teisybė. Mano tėvas buvo advokatas ir politikos apžvalgininkas. Tai yra tuo metu, kai nebūdavo per daug užsiėmęs alkoholizmu. Motina, kad ir kaip neįtikėtina, – arkidiakono duktė. Arkidiakono, – pakartojo jis ir vėl nusijuokė, kaip jau buvo juokęsis iš ypatingo tėvo brendžio pomėgio.

Daktaras Makfailas tik nužvelgė jį ir toliau krapštėsi savo krepšyje.

– Kai taip juokiesi, – pasakė objektyviu mokslininko tonu, – tavo veidas pasidaro keistai bjaurus.

Apstulbęs Vilas savo glumulį bandė dangstyti juokais.

– Jis visad bjaurus.

– Priešingai, turi bodleriško grožio. Tik kad tamsta leidi garsus kaip hiena. Kodėl skleidi tokius garsus?

– Aš žurnalistas, – paaiškino Vilas. – Specialusis korespondentas, kuriam moka, kad trankytųsi po pasaulį ir rašytų apie nūdienius baisumus. Kokį dar garsą, jūsų nuomone, galėčiau leisti? Kukū? Tratata? Marks marks? – Jis vėl nusijuokė. – Aš žmogus, kuriam nėra atsakymo „taip“.

– Puiku, – tarė Makfailas. – Puikumėlis. Bet dabar – prie reikalo. Išsitraukęs iš krepšio žirkles, ėmėsi kirpti sudraskytą, kruviną Vilo kelnių klešnę, dengiančią sužeistą kelį.

Vilas Farnabis pažvelgė į Makfailą svarstydamas, kiek šiame fantastiškame kalnėne dar yra škoto, o kiek – palo. Dėl mėlynų akių ir atsikišusios nosies abejonių nekilo. Bet ruda oda, smulkios rankos, grakštūs judesiai – visa tai tikrai buvo iš gyvenusiųjų gerokai į pietus nuo Tvido upės.

– Ar jūs čia gimęs? – paklausė jis.

Daktaras patvirtindamas linktelėjo.

– Šivapurame karalienės Viktorijos laidotuvių dieną.

Jis dar kartą čekštelėjo žirklėmis, ir nukritusi kelnių klešnė atidengė kelį.

– Bjauroka, – toks buvo daktaro Makfailo nuosprendis. – Bet nemanau, kad kas nors itin rimta.

Jis grįžtelėjo į anūkę.

– Būk gera, nubėk į punktą ir paprašyk, kad ateitų Vidžaja su dar kuo nors iš vyrų. Pasakyk, kad ligoninėje pasiimtų neštuvus.

Meri Sarodžini linktelėjo, netarus nė žodžio pakilo ir nuskriejo per laukymę.

Vilas žiūrėjo į jos tolstančią figūrėlę, į siūbuojantį sijoną, švelnią torso odą, šviečiančią saulėje rausvu auksu.

– Turite puikią anūkę, – tarė jis daktarui Makfailui.

– Meri Sarodžini tėvas, – kiek patylėjęs prabilo daktaras, – buvo mano vyriausias sūnus. Alpinistas. Jis žuvo prieš kelis mėnesius – nelaimingas atsitikimas kalnuose.

Vilas sumurmėjo užjaučiąs, ir vėl pakibo tyla.

Daktaras Makfailas atkimšo butelį medicininio spirito ir tamponu nusivalė rankas.

– Dabar šiek tiek skaudės, – perspėjo jis. – Patarčiau klausytis šio paukščio. – Jis mostelėjo į sausuolio pusę, kur, Meri Sarodžini nubėgus, vėl sugrįžo mainas. – Klausyk jo įdėmiai ir stenkis suvokti. Taip mažiau jausi, kai šiek tiek skaudės.

Vilas Farnabis įsiklausė. Mainas buvo sugrįžęs prie savo senosios temos.

– Dėmesio! – ragino artikuliuojantis obojus. – Dėmesio.

– Dėmesio – kam? – paklausė jis, vildamasis išgauti aiškesnį atsakymą, nei pateikė Meri Sarodžini.

– Dėmesiui, – atsakė daktaras Makfailas.

– Dėmesio dėmesiui?

– Žinoma.

– Dėmesio! – ironiška intonacija skandavo mainas.

– Ar čia daug tokių kalbančių paukščių?

– Saloje turėtų skraidžioti apie tūkstantį. Senasis Radža taip sumanė. Jis vylėsi, kad žmonėms tai būtų naudinga. Gal ir taip, bet vargšų mainų atžvilgiu neteisinga. Laimei, paukščiai nesupranta šitų agituojančių kalbų. Net šventojo Pranciškaus. Tik pamanykite, – dėstė jis toliau, – pamokslauti tobuliems strazdams, dagiliams ir krosnilandoms. Tai bent pasipūtimas! Kodėl negalėjo patylėti ir paklausyti, ko paukščiai jį pamokys? O dabar, – jis pridūrė kitokiu tonu, – jau klausykis mūsų draugužio, tupinčio medyje. Aš išvalysiu žaizdą.

– Dėmesio!

– Na va.

Jaunasis vyras krūptelėjo ir prikando lūpą.

– Dėmesio. Dėmesio. Dėmesio.

– Kaip tau ir pavyko užsikarti ta uola? – stebėjosi daktaras Makfailas, siekdamas tvarsčio. – Negaliu įsivaizduoti.

Vilas pajėgė nusijuokti.

– Prisimenat „Rukein“[12] pradžią? – paklausė jis. – „Likimas lėmė, kad Apvaizda buvo mano pusėje.“

Iš tolimo laukymės pakraščio atsklido balsai. Vilas pasuko galvą ir išvydo iš medžių tankmės išnyrančią Meri Sarodžini, jos raudonas sijonas siūbavo jai strakaliojant. Už jos žengė plikas iki juosmens didžiulis it bronzinė statula vyras, ant peties užsimetęs lengvų neštuvų bambukines lazdeles ir susuktą brezentą, o įkandin milžino ėjo lieknas tamsiaodis vaikinas baltais šortais.

– Tai – Vidžaja Bhatačarija, – kai priėjo bronzinė statula, pristatė daktaras Makfailas. – Vidžaja, mano asistentas.

– Ligoninėje?

– Tik nelaimingų atsitikimų atvejais, – papurtė galvą daktaras Makfailas. – Aš nebedirbu gydytoju. Mudu su Vidžaja triūsiame Žemės ūkio eksperimentinėje stotyje. O Muruganas Meilendra, – jis mostelėjo tamsiaodžio jaunuolio pusėn, – su mumis laikinai, jis studijuoja dirvos mokslą ir augalų veisimą.

Vidžaja žengė žingsnį į šalį ir, uždėjęs didžiulę ranką ant savo draugo peties, stumtelėjo jį į priekį. Pažvelgęs į tą dailų, surūgusį veidą, Vilas staiga nustebęs pažino elegantiškai apsirengusį jaunuolį, kurį buvo sutikęs prieš penkias dienas Rendang Lobe, kai baltu pulkininko Dypos mersedesu lakstė po visą salą. Jis išsišiepė, žiojosi kalbėti, paskui susizgribo. Veik nepastebimai, bet neabejodamas vaikinas papurtė galvą. Jo akyse Vilas perskaitė baimingą maldavimą. Vaikino lūpos judėjo be garso. „Prašau, – regis, sakė jis, – prašau…“ Vilas tuoj nutaisė kitokį veidą.

– Sveiki gyvi, pone Meilendra, – tarė jis atsainiai oficialiai.

Muruganui tarsi akmuo nuo širdies nuslinko.

– Sveiki gyvi, – linktelėdamas pasakė jis.

Vilas apsižvalgė tyrinėdamas, ar kiti ką nors pastebėjo. Meri Sarodžini ir Vidžaja ruošė neštuvus, o daktaras pakavo savo juodąjį krepšį. Mažytę komediją jie suvaidino be žiūrovų. Akivaizdu, kad jaunasis Muruganas turi priežasčių, dėl kurių nenori, jog jo viešnagė Rendang Lobe iškiltų į viešumą. Vyrams už vyriškus žaidimėlius atleidžiama. Kartais ir už moteriškus. Pulkininkas Dypa savo globotiniui buvo meilesnis nei tėvas, o Muruganas garbstė jį karščiau nei sūnus tėvą. Ar tai tik herojaus garbinimas, mokinuko susižavėjimas vyru mūru, kuris įvykdė perversmą, atsikratė opozicijos ir tapo diktatoriumi? Gal juos sieja kitokie jausmai? Gal Muruganas šio juodaūsio Hadriano Antinojas[13]? Na, jei jį taip traukia pusamžiai kariškiai – gangsteriai, – jo valia. Jei gangsteriui prie širdies dailūs berniukai, – jo. Galbūt kaip tik dėl to, mintijo toliau Vilas, pulkininkas Dypa nepristatė vyruko oficialiai. „Tai Muru, – tarstelėjo atlydėjęs jaunuolį į prezidento kabinetą. – Mano jaunasis bičiulis Muru.“ Ir pakilęs apglėbė jaunuolį per pečius, pavedėjęs prie sofos, atsisėdo šalia. „Ar galėsiu vairuoti mersedesą?“ – paklausė Muruganas. Diktatorius atlaidžiai išsišiepė ir linktelėjo sulaižytais plaukais juodą galvą. Tai buvo dar viena priežastis, skatinanti manyti, jog judviejų keistas ryšys yra daugiau nei vien bičiulystė. Prie pulkininko sportinio automobilio vairo Muruganas virto tikru maniaku. Tik aklai susižavėjęs meilužis galėjo kliautis tokiu vairuotoju, negana to, patikėti jam svečią. Lygioje vietoje tarp Rendang Lobo ir naftos telkinių spidometras porąkart rodė šimtą dešimt, tačiau daug baisesni dalykai laukė kalnų kelyje nuo naftos telkinių į vario kasyklas. Po ratais žiojosi bedugnės, posūkiuose cypė padangos, iš bambukų giraičių priešais mašiną išnirdavo azijiniai buivolai, dešimttoniai sunkvežimiai griaudėjo ne ta kelio puse. „Ir jūs nėmaž nesinervinat?“ – paklausė įsidrąsinęs Vilas. Tačiau gangsterio būta ne tik įsimylėjusio, bet ir labai dievoto: „Jei žmogus žino, kad vykdo Alacho valią, – o aš tai jau žinau, pone Farnabi, – nėra jokios priežasties nervintis. Tokiomis aplinkybėmis nervingumas prilygtų šventvagystei.“ Ir kai Muruganas metėsi į šoną išsilenkdamas dar vieno buivolo, pulkininkas, spragtelėjęs savo auksinę cigarinę, pasiūlė Vilui „Balkan sobranje“.

– Paruošta, – šūktelėjo Vidžaja.

Vilas pasuko galvą ir pamatė ant žemės gulinčius neštuvus.

– Puiku, – pasakė daktaras Makfailas. – Užkelkime jį. Atsargiai, atsargiai…

Netrukus mažytė procesija jau traukė siauru takeliu tarp medžių. Meri Sarodžini žengė priekyje, jos senelis – gale, tarp jų neštuvus nešė Muruganas ir Vidžaja.

Iš savo keliaujančios lovos Vilas Farnabis žvelgė pro žalią tamsą tarytum iš verdančios gyvenimu jūros dugno. Aukštai viršum galvos, jau arti paviršiaus, buvo girdėti lapijų šnaresiai, beždžionių cypavimai. O štai per orchidėjų debesį šokinėja tuzinas ragasnapių – tarsi pakrikusios vaizduotės kūriniai.

– Ar patogiai įsitaisėte? – paklausė Vidžaja, rūpestingai pasilenkęs prie Vilo, kad matytų jo veidą.

Vilas jam nusišypsojo:

– Patogiai ir prabangiai.

– Čia netoli, – padrąsino Vidžaja. – Po kelių minučių būsim vietoje.

– O kur yra „čia“?

– Eksperimentinėje stotyje. Tai kaip Rotamstedas[14]. Ar teko būti Rotamstede Anglijoje?

Žinoma, Vilas buvo apie jį girdėjęs, bet niekada ten nesilankė.

– Stotis veikia jau daugiau nei šimtą metų, – toliau pasakojo Vidžaja.

– Šimtą aštuoniolika, – pasakė Makfailas. – Lozas ir Gilbertas pradėjo dirbti su trąšomis 1843 metais. Vienas jų mokinių buvo atvykęs čia šešto dešimtmečio pradžioje padėti mano seneliui įkurti stotį. Rotamstedą tropikuose – toks buvo sumanymas. Tropikuose – tropikams.

Žalią niūrulį persmelkė šviesos blyksnis, ir netrukus neštuvai išniro iš miško į patį tropinės saulės spindesį. Vilas pakėlė galvą ir apsidairė. Jie buvo netoli didžiulio amfiteatro aikštelės.Už penkių šimtų pėdų – apačioje – kiek akis užmato plytėjo lyguma, išmarginta taisyklingais laukų lopinėliais, šen bei ten buvo matyti pulkeliais augantys medžiai, krūvon susispietę namai. O iš kitos pusės tūkstančius pėdų aukštyn, iki pat kalnų pusapskritimio, kilo ir kilo šlaitai. Terasa kopė paskui terasą, žalią ar auksinę, nuo pat lygumos iki dantytos viršūnių sienos, ryžių laukai, pakartodami vietovės kontūrą, kilo ir leidosi su kiekvienu šlaito iškilimu ar įdubimu – tarsi pagal kažkieno rūpestingą ir menišką planą. Gamta čia nebuvo vien natūrali, šis peizažas buvo sukurtas redukuojant jo geometrinį pirmapradiškumą, perteiktas – dailininkui tai būtų virtuoziškumo stebuklas – vingiuojančiomis linijomis, grynos, sodrios spalvos potėpiais.

– Ką tu darei Rendange? – nutraukė ilgą tylą daktaras Robertas.

– Rinkau medžiagą straipsniui apie naująjį režimą.

– Niekad nepamanyčiau, kad pulkininkas – tokia įdomi naujiena.

– Klystate. Jis karinis diktatorius. Tai reiškia, kad pakvipo mirtimi. O net ir tolimas mirties kvapas – jau naujiena, – Vilas nusijuokė. – Todėl man ir liepė užsukti pakeliui iš Kinijos.

Buvo ir kita priežastis, bet jos jis nusprendė nesakyti. Laikraščiai – tik viena lordo Aldehido interesų sričių. Kitas jo veidas – „Pietryčių Azijos naftos kompanija“, „Imperijos ir užsienio varis, Ltd.“ Oficialiai Vilas atvyko į Rendang Lobą uostinėti mirties jo militarizuotoje aplinkoje, bet turėjo ir kitą užsakymą – iššniukštinėti, ką diktatorius mano apie užsienio kapitalą, kokias mokesčių nuolaidas pasiruošęs taikyti, kokias pateiktų garantijas, jog nevykdys nacionalizacijos. Ir kiek grynojo pelno būtų eksportuojama? Kiek turėtų būti samdoma vietinių technikų ir administracijos darbuotojų? Visa baterija klausimų. Bet pulkininkas Dypa pasirodė itin kalbus ir draugingas.Todėl Vilas ir leidosi į aną kraują stingdantį pasivažinėjimą su Muruganu į vario kasyklas. „Primityvu, mielasis Farnabi, primityvu. Kaip pats matote, skubiai reikia modernios įrangos.“ Kitas susitikimas buvo sutartas – Vilas dabar prisiminė – kaip tik šį rytą. Prieš akis iškilo pulkininkas, sėdintis prie stalo. Policijos vyriausiojo komisaro pranešimas. „Ponas Farnabis paskutinį kartą pastebėtas vienas mažu laiveliu išplaukiantis į Palos sąsiaurį. Po poros valandų kilo smarki audra… laikomas žuvusiu…“ O jis sau gyvas sukinėjasi saloje, kur pakliūti neįmanoma.

„Jie tau niekuomet neduos vizos, – kalbėjo Džo Aldehidas paskutinio susitikimo metu. – Nebent kaip nors užsimaskavęs įsmuktum iš jūros. Apsisiausk bu³rnusu ar kuo kitu, kaip Arabijos Lorensas.“

– „Pabandysiu“, – maldydamas juoką pažadėjo Vilas.

„Bet jei kada nors pavyktų įsigauti į Palą, drožk tiesiai į rūmus. Rani – jų motina karalienė – mano sena bičiulė. Pirmą kartą susitikome prieš šešerius metus Lugane. Ji buvojo pas senuką Fogelį, dirbantį investiciniame banke. Jo draugužė domisi spiritizmu, ir jie surengė man seansą. Mediumas-ruporė – tikras tiesioginis balsas, tik, deja, kalbėjo vokiškai. Na, kai uždegė šviesas, aš su ja įsišnekėjau.

– Su rupore?

– Ne ne. Su Rani. Ji – nuostabi moteris. Juk žinai, Dvasios Kryžiaus Žygis.

– Ar tai ji sugalvojo?

– Taip, taip. Ir aš jį vertinu geriau negu Moralinį Ginklavimąsi. Kryžiaus žygiu labiau tikima Azijoje. Tą vakarą ilgai apie tai šnekėjomės. Kalba pakrypo apie naftą. Paloje gausu naftos. „Pietryčių Azijos nafta“ jau daug metų mėgina ten įlįsti. Kitos kompanijos – irgi. Nieko nepadarysi. Niekam jokių nuolaidų dėl naftos. Tai jų nesikeičianti politika. Bet Rani jai nepritaria. Ji norėtų, kad nafta kur nors pasaulyje tarnautų geriems tikslams. Pavyzdžiui, finansuotų Dvasios Kryžiaus Žygį. Tai ir sakau, jei tik pakliūsi į Palą, tiesiu taikymu šauk į rūmus. Pasišnekėk su ja. Sužinok iš vidaus apie tuos, kas priima sprendimus. Sužinok, ar esama dėl naftos kitaip nusiteikusios mažumos, ir paklausk, kaip mes galėtume padėti jiems įgyvendinti gerus darbus.

Jis baigė šneką pažadėdamas, jei Vilo pastangos duotų vaisių, dosnų atlygį. Tokį, kad Vilas galėtų nusipirkti net metus laisvės. „Daugiau jokių straipsnių. Nieko, tik Aukštoji kūryba, Kūryba, KŪRYBA“, – ir Džo Aldehidas nusikvatojo tokiu skatologiniu juoku, lyg šio žodžio pradžioje vietoje „k“ būtų „r“. Šiurpus padaras. Bet Vilas vis tiek rašė šio padaro piktybiniams laikraščiams, o už kyšį buvo pasirengęs kibti į jo juodus darbelius. Ir štai – sunku ir patikėti, jis – Palos žemėje. Likimas lėmė, kad Apvaizda būtų jo pusėje, bet juk padėti nelaimėje ir yra Apvaizdos amplua.

Į dabartinę realybę Vilą grąžino skardus Meri Sarodžini balsas, kai ši šūktelėjo:

– Štai ir atėjome!

Vilas kilstelėjo galvą. Jų mažytė procesija išsuko iš kelio ir žengė pro nišą baltu stiuku puoštoje sienoje. Kairėje ant kylančių terasų rikiavosi eilės žemų pastatų, prisiglaudusių maldyklinių fikusų šešėlyje. Aukštų palmių alėja tiesiai leidosi lotosų tvenkinio link, kitame krante stūksojo didžiulė Budos statula. Pasukę kairėn, jie, apgaubti įvairiausių kvapų, palipo tarp žydinčių medžių iki pirmosios terasos. Už tvoros nė nekrustelėdamas, jei ne neskubriai malantys žandikauliai, stovėjo sniego baltumo zebu, dieviškas savo romiu ir beprasmiu grožiu. Įsimylėjęs Europos pagrobėjas[15] liko atokiau, o čia ant žolės papleikė plunksnas Junonos povų porelė[16]. Meri Sarodžini atsklendė nedidelio sodelio vartus.

– Mano namelis, – tarė daktaras Makfailas ir atsisuko į Muruganą. – Leiskite, padėsiu išsukti laiptais.

Versta iš: Huxley A. ISLAND. HarperCollins Publishers, Harper Perennial Modern Classics, 2002

---

[1]  Pyrrhonas (365?–275? m. pr.Kr.), graikų filosofas, teigęs, kad daiktai nepažinūs, todėl žmogus turi susilaikyti nuo bet kokių teiginių. Tai užtikrinsią jam dvasinę nepriklausomybę nuo aplinkos, kartu ir laimę.
[2]  Jei ieškai paminklo, apsidairyk aplinkui (lot.).
[3]  Henry’s George’as (1838–1897), JAV ekonomistas, skurdo priežastimi laikęs žemės privatinę nuosavybę.
[4]  Piotras Kropotkinas (1842–1921), Rusijos revoliucionierius, anarchistas, tarpusavio pagalbą ir altruizmą laikęs svarbiausiais visuomenės gerovės veiksniais.
[5]  François Noėlis Babeufas (1760–1797), prancūzų revoliucionierius, skelbęs egalitarines utopines idėjas
[6]  Trisdešimties metų karas ( 1618–1648) – Europos valstybių tarpusavio karas.
[7]  Per Trisdešimties metų karą Magdeburgas buvo sugriautas.
[8]  Manhatano projektas – JAV atominės bombos kūrimo planas (1942).
[9]  Anglų poeto, eseisto ir kultūrologo Matthewo Arnoldo (1822-1888) eilėraštis „Draugui“ – apie Homerą. (Čia ir toliau – Vert. past.)
[10]  Sena anglų daina – skaičiuotė.
[11]  Užuojauta, malonė, švelnumas. Visoms budizmo mokykloms svarbi atjautos kenčiantiems nuostata (skr.).
[12]  1872 m. išleistas satyrinis Samuelio Butlerio Viktorijos laikų visuomenę parodijuojantis romanas. Jo pavadinimas angliškai „Erehwon“ – tai atbulai užrašytas žodis nowhere.
[13]  Jaunas gražuolis, imperatoriaus Hadriano (II a. po Kr.) numylėtinis, lydėjęs jį kelionėse.
[14]  Didžiausia Jungtinėje Karalystėje ir veikiausiai seniausia pasaulyje žemės ūkio tyrimų stotis.
[15]  Dzeusas, įsimylėjęs Europą (Europę), pagrobė ją pasivertęs jaučiu.
[16]  Karvė ir povas – šventi Herai (romėnų literatūroje tapatinami su Junona), aukojami gyvuliai. Abi deivės garbintos kaip santuokos, gimdyvių globėjos.