literatūros žurnalas

Eglė Baliutavičiūtė. Vaikų literatūros vertimai: pasižvalgymai ir žiupsnis pasvarstymų

2019 12 17

Kai kas niršta, kad skaitymas lyginamas su valgymu ir maistu. Nesiplėsiu, apie tokio sugretinimą (ne)legitimumą jau prisvarstyta, tepasakysiu, kad man tai patinka, nenusibosta, tad šiuose pasižvalgymuose šiek tiek pašokinėsiu po grožinės vaikų ir paauglių literatūros vertimų lauką (tiksliau kelis atvejus) – kai kuo pasidžiaugdama ir apie kai ką pasvarstydama, ar tik neprisikepame per daug? Ko ant mūsų stalo stinga? Apie kokius gardėsius tegalime pasvajoti?


Pradėsiu nuo statistikos – jos nėra daug, bet ji labai iškalbinga. Per metus Lietuvoje išleidžiama iki 600 knygų vaikams ir jaunimui.[1] Remiantis 2018 m. leidybos statistika, iš jų 66 proc. yra verstinė literatūra – nuo knygų mažiausiems iki vyresniųjų paauglių literatūros, nuo pažintinių knygų iki grožinių. Niekas nenustebs, tai jau ilgametis reiškinys – daugiausia verčiama iš anglų kalbos, net 60 proc. Vertimai iš vokiečių ir prancūzų kalbų sudaro po 7 proc., lenkų – 4 proc., ispanų – 3 proc., rusų, olandų ir italų – po 2 proc., viena kita knyga pernai išversta ir iš švedų, slovėnų, latvių, estų, suomių, norvegų ir dar kelių Europos kalbų. Paminėtina ir tai, kad iš principo šie duomenys atspindi bent kelių pastarųjų metų tendencijas.

Pradėkime nuo mažiausiųjų skaitytojų (klausytojų). Paveikslėlių knygos ar bent jau itin nedidelės apimtimi ir gausiai iliustruotos knygos tradiciškai laikomos pirmąją vaiko pažintimi su grožine literatūra (ir daile). Užtruko, kol tėvai Lietuvoje išmoko vertinti knygas, kuriose daug paveikslėlių ir labai mažai žodžių, laimei, dabar augant sąmoningumui apie ankstyvąjį skaitymą, šių knygų ir verstinių, ir mūsų kūrėjų sukurtų pasirodo vis daugiau ir vis puikesnių.

O ko reikia mažiausiems skaitytojams: žaidimų, šilumos ir džiugesių? Panašu, kad taip – paveikslėlių knygų sraute vyrauja universalūs pasakojimai, kalbantys apie bendražmogiškąsias vertybes (tėvų ir vaikų meilę, draugystę, santykius ir pan.), vaiko kasdienybę ir atitinkamo amžiaus problemas (tamsos baimė, higienos iššūkiai ir pan.) ir, aišku, nuotykius, žaidimus. Turime ir abstraktesnių pasakojimų apie įvairesnes problemas, kad ir identiteto klausimus (Orianne Lallemand ir Eléonore Thuillier „Vilkas keičia spalvą“ (iš prancūzų k. vertė Inga Liaubaitė, 2015), David McKee „Elmeris“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė, 2014) ir kt.), kurias skirtingo amžiaus skaitytojai gali įvairiai suprasti ir interpretuoti.

Šiaip jau paveikslėlių knygų vertimai gana įvairūs, vis dėlto šio to labai pasigendu – tų sunkesnių ne tik problematika, bet ir menine kalba, kiek augesniems vaikams skirtų paveikslėlių knygų (pvz., Shauno Tano „Prarastas daiktas“ (iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė, 2015), Noelia Blanco, Valeria Docampo „Malūnų slėnis“ (iš prancūzų k. vertė Erika Sabaliauskaitė, 2016) ir kt.). Tokios knygos, beje, intelektualinio malonumo gali atnešti ir suaugusiajam. Ir kone stebuklu laikau, kad sulaukėme Wolfo Erlbrucho knygos „Antis, Mirtis ir tulpė“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, 2018) vertimo. Viena vertus, už gana paprasto, minimalistinio pasakojimo, slypi daugiaklodė ir intertekstuali meninė kalba. Bet svarbiausia: ši knyga kalba apie mirtį – šiokį tokį tabu mažiausiųjų literatūroje, dargi jos neinfantilizuoja, neapdangsto sugestyviomis užuominomis (kaip, pvz., Violos Rohner ir Dorotos Wünsch „Kaip senelis mokėsi plaukti“,  iš vokiečių k. vertė Indrė Dalia Klimkaitė, 2013).

Gaila, kad neturime paveikslėlių knygų, realistine maniera pasakojančių šių dienų pasaulio vaikų realijas, kurios nei malonios, nei džiugios, nepridengtos abstrakcijomis, alegorijomis ir antropomorfizuotais gyvūnų personažais. Kai kam šiaušiasi plaukai: argi reikia mažiesiems pasakoti apie pasaulio purvą – skurdą, badą, neteisybę, – gi paaugs ir sužinos. O jeigu ir reikia, kaip tai padaryti, juk vaikas nesupras?.. Laikausi pozicijos, kad kalbėti su vaikais reikia ir apie gerus, ir blogus dalykus, o žinios, dargi talentingai supintos su geru, ugdančiu pasakojimu, yra vertybė. Ne dvimečiams ar trimečiams, žinoma, bet kiek vyresniems. Už jūrų marių bandymų mažiesiems suprantamu būdu papasakoti apie ne pačius gražiausius dalykus yra. Vieno tarptautinio kongreso metu nugirdau minint paveikslėlių knygą apie skurdžią pabėgėlių stovyklą, kurioje dvi mergaitės dalijasi viena sandalų pora (vėliau atradau, kad tai Karen Lynn Williams ir Khadra Mohammed knyga „Four Feet, Two Sandals“, 2007). Pagalvojau, kad tai puikus būdas papasakoti ne tik pamokančią, įkvepiančią istoriją apie draugystę, gerumą, dalijimąsi, bet kartu ir galimybė parodyti, koks gali būti pasaulis, kad jis nebūtinai saugus, nebūtinai panašus į tą, kuriame gyvename, kad kai kurie žmonės atrodo šiek tiek kitaip, kad kartais yra priversti palikti namus, ieškodami saugumo, galiausiai, kad gyvenimas ne tik saldainiai, žaidimai ir nuotykiai. Gal kada viena kita tokia knyga atkeliaus į pas mus? Įvairovės dėlei.

Kalbant apie jau daugiau ar vien tik apie tekstinę literatūrą vaikams ir paaugliams, itin gausiai verčiama šiuo metu populiari literatūra, besipuikuojanti įvairių šalių perkamiausiųjų topuose, reikšmingiausius įvertinimus pelnę šiuolaikiniai kūriniai ir jau anksčiau kažkuo apdovanotų, Lietuvoje pritapusių autorių knygos. Menkutę vertimų dalį sudaro vaikų literatūros klasikos vertimai, dar kartais išeina vienas kitas įdomus, kiek anksčiau parašytas, o dabar, matyt, entuziastingo vertėjo leidėjams įsiūlytas kūrinys. O tai padaryti, anot Kęstučio Urbos, tampa vis sunkiau.[2]

Kaip jau minėjau, daugiausia verčiama iš anglų kalbos (pirmiausia, tai, be abejo, Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos valstijų autorių kūriniai, rečiau kitų anglakalbių šalių). Nors, atrodytų, galime net paspringti nuo tokios gausos, tačiau iš tiesų tai vėlgi daugiausia didžiųjų leidyklų produkcija, nišinių autorių, eksperimentinių, mažiau populiarių kūrinių nelabai ir žinome. Turbūt todėl skaitant tą angliškos vaikų literatūros vertimų gausą apima nuobodulys – kad ir kokios įvairios tos knygos (nuo visai realistinių, sąlyginio realizmo iki fantastikos, distopijų, pasakų…), vis vien lyg ant vieno dviejų kurpalių pagamintos (su retomis išimtimis). Jokia paslaptis, kad redaktoriai nuglosto, suveržia tas knygas, paaštrina, pasirūpina, kad atitiktų pageidaujamą apimtį. Nors kitų šalių autoriai sparčiai mokosi iš angliškos literatūros, vis dėlto dar jose yra kažkokio gaivalo – kūrybinio rašymo vadovėlių nenualintos dvasios, mažiau nuspėjamos, kitoniškos vaizduotės (neišmokau gerai to pojūčio įsprausti į žodžius), gal ne visada jie tokie tvarkingi formos atžvilgiu, pasitaiko siužeto duobių. Kasmet su nekantrumu laukiu tos iš kitų šalių ateinančios (ne populiariosios) literatūros, o jos visai nedaug. Be abejo, tik retas vaikas perskaitys tiek, kad galėtų kada pajusti tą vienodumą ar nuobodulį. Bet įvairovė reikalinga. Ne tik pasaulio ir perspektyvų pažinimui, estetikos formavimui, plėtimui, vaizduotės ugdymui.

Beje, neretai net ir ta itin populiari literatūra neatkeliauja – juk leidėjai atsižvelgia, ar „mums“ vienos ar kitos problemos „tiks“. Beveik neverčiamos šiuo metu anglakalbėje literatūroje ant bangos esančios knygos apie rasizmą ar „vietines“ problemas (pvz., Angie Thomas „The Hate U Give“, 2017), LGBTQ+ (į lietuvių kalbą taip ir neišversta vieno populiariausių ir už Atlanto, ir Lietuvoje paauglių rašytojo Johno Greeno knyga „Will Grayson, Will Grayson“, 2010). Beje, vyresniųjų paauglių literatūros išleidžiama mažiausiai, leidėjai skundžiasi, kad ji mažai perkama, o skaitantys paaugliai, kiek teko su jais susidurti knygų klube ir atliekant paauglių skaitybos tyrimus, sakosi, jei neranda jiems aktualių knygų lietuviškai (kaip tyčia juos visai domina tos temos, kurios ir leidėjų, ir įstatymų stūmėjų nuomone, turėtų nedominti) – paprasčiausiai ima ir skaito angliškai.

Dar viena labai aiški tendencija – vaikų literatūros vertimai mums atskleidžia tik vieną pasaulio dalį – vakarietiškąją, net ir ją gerokai fragmentuotą. Tikrai negalime pasigirti turį visų Europos šalių vaikų literatūros, ypač leistos per pastaruosius 10–20 metų, ir nepasakinės literatūros, o daugiau realistinės, pasakojančios apie tų konkrečių vaikų ir paauglių patirtis. (Kai kartą buvau paklausta, ar turime kokios nors katalonų vaikų literatūros, teliko tik tuščiai gūžtelėti patikrinus „Libis“ duomenų bazę). O visa kitą pasaulį matome prasčiau nei pro rakto skylutę – tik šešėlius ir atspindžius. Neseniai apžvelgdama šių metų pabaigoje pasirodžiusią kanadiečių rašytojos Deboros Ellis knygą „Maitintoja“ (iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė, 2019), kurioje pasakojama apie vienuolikmetės patirtis Afganistaną valdant Talibanui, pasižvalgiau, ką vaikų literatūra mums pasakoja apie Afrikos, Tolimųjų ir Artimųjų Rytų ir stipriai kultūriškai nutolusių šalių vaikų gyvenimus. Apie tai mums pasakoja ne kas kitas, o tie patys anglakalbiai autoriai, pavyzdžiui, apie Pol Poto diktatūrą Kombodžoje amerikiečių rašytoja Patricia McCormick („Niekada nesuklupk“, iš anglų k. vertė Aušra Lapinskienė, 2014), apie trečiojo pasaulio šiukšlynų vaikus – britas Andy Mulligan („Šiukšlės“, iš anglų k. vertė Kamilė Vaupšaitė, 2016) ir kt. O jei ir turime ką nors autentiškesnio, tik labiau dėl to, kad autorius garsus ir rašo angliškai, pavyzdžiui, apie šių dienų Šiaurės Amerikos indėnų vaiko patirtis yra išversta autobiografinių detalių turinti Shermano Alexie apysaka „Absoliučiai tikras pusės etato indėno dienoraštis“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas, 2011). Telieka džiaugtis, kad bent kiek trupinių turime, tik jie dar labiau sumenksta, kai pagalvoji, kad trūkumai ne tik teminiai, bet poetiniai bei estetiniai. Vakarietiška produkcijos ir kalba, frazeologizmai, palyginimai, vaizduotė vakarietiška.

Na, o apie vaikų poezijos vertimus telieka pasvajoti – geriausiu atveju sulaukiame eiliuotų paveikslėlių knygų mažiesiems vertimų (yra tikrai puikių!). Iš naujesnių, galėčiau, paminėti Mies van Hout „Ten, lauke, miega avelė“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius; eiliavo Alma Karosaitė, 2015) ir „Ant didžiulės musmirės“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius; eiliavo Alma Karosaitė, 2014), Debi Gliori „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ (š anglų k. vertė Reda Puodžiukė, 2019). Idėja išleisti geriausių įvairių šalių vaikų poezijos vertimų rinktinę seniai sklando ore, bet, matyti, kad bent kol kas tokį sumanymą dar sunku įgyvendinti.

Ką galėčiau pasakyti pabaigai? Pirmiausia turiu patikinti, kad tikrai nenoriu supeikti turimų vertimų. Į lietuvių kalbą išverčiama tiek smagių pramoginių knygų, tiek fantastiškų tekstų, ugdančių vaizduotę ir estetinį skonį, praplečiančių akiratį, įdomiais kampais keliančių įdomių moralės ir etikos klausimų. Ir visgi įvairovės trūksta. Labai. Nėra ko viltis, kad staiga situacija kažkaip kardinaliai pasikeis, suprantama, kad leidėjams pirmiausia galvoja apie išlikimą ir pelną, bet taip norėtųsi, kad didieji leidėjai garbės reikalu laikytų per metus išleisti vieną kitą gal ir mažai pelningą, bet įdomų, netikėtą (ar pražiūrėtą klasikos), praplečiantį vaikų literatūros lauką vertimą. Bet dažniau nutinka atvirkščiai – tai mažieji išieško, atranda arba patiki tokių pat entuziastingų kaip ir jie vertėjų rekomendacijomis.


[1] Čia ir toliau remiamasi Romos Kišūnaitės straipsnyje „2018 metų vaikų ir paauglių knygų leidybos analizė“ pateikta statistika, prieiga per internetą: https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/2018-metu-vaiku-ir-paaugliu-knygu-leidybos-analize/ (žiūrėta 2019 12 02)
[2] Renginių ciklo „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ diskusija „Kur gyvena vertimai? Maurice‘o Sendako knygos sutiktuvės ir diskusija“, vykusi 2017 m. birželio 1 d, žiūrėti nuo 57 min.. Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=DwU-GHX4bxU (žiūrėta 2019 12 04)

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

2019 12 30 / Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

2019 09 06 / Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Rima Palubinskienė. Literatūros materialumas: reikšmių kūrimo choreografijos

2019 08 01 / Kišenėje supypsi sms žinutė: „Rytoj tu mirsi.“ Siuntėjas – nežinomas numeris, rašo esąs per plauką nuo aukos, skaitytojo, jei norėtų, galėtų paliesti…

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Elena Baliutytė. Ar galėtų Eduardas Mieželaitis pasirodyti „Gyvosios poezijos“ serijoje?

2019 05 07 / Yra manančių, kad Mieželaitis sugadino lietuvių poeziją iki mūsų dienų, yra apgailestaujančių, kad jis nepelnytai iš kanono pašalintas.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

2019 04 09 / Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.

Istoriko tekstas – ir jo asmenybės atspindys

2019 04 09 / Kultūros istoriką Aurimą Švedą kalbina menotyrininkė Elvina Baužaitė