literatūros žurnalas

Jonas Mekas. Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi

1991 m. Nr. 10

1

Žmogus gulėjo vidury lauko. Naktį lijo ir žemė buvo molina, ir visi jo drabužiai buvo molini ir sulipę. Jis gulėjo aukštielninkas ir žiūrėjo į dangų. Dangus buvo mėlynas ir grynas. Mano vaikystės dangus, – galvojo žmogus. Šitoks buvo mano vaikystės dangus, kai aš gulėdavau aukštielninkas ganydamas karves, krūmų atokaitoje, ir žiūrėdavau į debesis.

Žmogus atsisėdo ir pradėjo autis kojas. Jo dideli kareiviški batai buvo suplyšę – vieni skutai. Jis padėjo juos šalia ir ėmė vyniotis autus. Jis vyniojo atsargiai ir žiūrėjo į savo sutinusias ir žaizdotas kojas. Jis čiupinėjo jas pirštais, ir jos skaudėjo. Tačiau saulė joms mėgėsi. Saulė gerai kojoms, – galvojo žmogus.

Aplinkui buvo tik rugiai ir begalinė tyla. Kolchozo rugiai ėjo išilgai visą slėnį, kaip didelė žalia jūra. Turėjo būti jau liepos mėnesis ar rugpjūčio pradžia. Žmogus čiupinėjo rugius, jų koteliai buvo švelnūs ir geri. Kaip motina, – galvojo žmogus.

Tačiau jis buvo išvargęs ir alkanas, ir be miego, po visos nakties ėjimo. Jis ėjo naktimis, o dienom jis miegojo. Jis miegojo krūmuose, javų laukuose ir balų švendrėse. Jis miegojo krūmuose atviromis akimis, kaip žvėris, ir jis mito kaip žvėris – žolių lapais ir žaliais laukų vaisiais – viskuo, kas pasitaikė po ranka. Jis buvo pusiau žvėris ir savo pūliuojančiomis žaizdomis, ir savo neišsenkama aistra eiti tolyn. Tačiau jis buvo visai išvargęs ir jis dabar miegojo. Žmogus gulėjo vidury rugių lauko ir miegojo veidu į dangų.

2

Naktis buvo vėsi ir gera. Ir lietus nebelijo, ir viskas buvo išdžiūvę. Jis išbrido iš rugių ir dabar ėjo palauke, retkarčiais sustodamas ir pasiklausydamas. Tačiau jis tegirdėjo tik putpeles. Naktiniai vabzdžiai atsimušdavo į jo veidą ir krisdavo ant žemės. Į dešinę, toli, matėsi kaimo ir vienkiemių šviesos.

Žmogus ėjo palauke tolyn. Dabar matėsi žvaigždės. Žvaigždės buvo vienintelės jo šitų bėgimo naktų draugės, vienintelės, kuo jis galėjo pasitikėti, kas ir neišdavė jo. Jis nebebuvo žmogus, kuris galėjo kreiptis į žmones, jis dabar buvo pusiau žvėris. Jis buvo gamtos dalis, jo elgsena buvo kaip laukinio žvėries. Jis bėgo nuo žmonių, kaip žvėrys bėga. Žmonės buvo, kurie jį atplėšė, kurie jį išvežė, kurie jį persekiojo, kurie jo nesuprato. Žmonės, ne laukai ir ne medžiai ir ne gyvuliai. Dabar jis pasitikėjo tik gamta, laukine gamta. Jis atgydavo tik naktimis, kaip visa gyvūnija, ir dienomis jis pasislėpdavo ir miegodavo taip pat budriomis ir nemiegančiomis akimis, kaip visa gyvūnija.

Iš kaimo jis dabar girdėjo muziką. Jis turėjo praeiti pro vienkiemius. Jis turėjo praeiti pro kaimą, pakluonėmis ir pro laukus. Jis dabar girdėjo muziką. Kažkas dainavo. Daina nebuvo linksma, bet jie dainavo. Žmogus valandėlę sustojo ir klausėsi. Jam atrodė, kad turėtų būti sekmadienio vakaras. O gal subatvakaris, – galvojo žmogus. Jam visos dienos jau seniai buvo vienodos ir vis viena. Gamtoje nėra švenčių ir nėr subatvakarių. Gamtoje yra tik naktis ir diena. Tačiau kartais jam tekdavo stebėti žmones šokant ir dainuojant. Kaip vilkas jis žiūrėjo iš tamsos į apšviestą vienkiemio kiemą, trobesius ir galėjo įžiūrėti žmones. Jis žiūrėjo į naktį ir klausėsi muzikos, jis galvojo apie savo vaikystę. Muzika jam daug ką priminė, ji lyg prikėlė žmogiško gyvenimo ilgesį, civilizacijos ilgesį. Jam daug kas kilo ir slūgo, kilo ir slūgo, prisiminimai, veidai ir vietos, ir jis sustingęs ir nejudėdamas žiūrėjo į šviesos ratą. Ar ne visi naktiniai žvėrys jaučia tą patį, ar nepergyvena ir jie to paties vienišumo, žiūrėdami naktimis iš tamsos į kaimus ir sodybas savo spingsinčiomis akimis? Jis žiūrėjo be pykčio ir grobuoniškų tikslų, tik šiaip ilgesingom žvėries akimis, žvėries, kuriam visa tai nebėra prieinama. Jis nepavydėjo, dabar jis nebeturėjo pavydo nei keršto, visa tai išbluko, nutolo, ir jis galėjo tuomi net džiaugtis. Jam netgi rodėsi, kad visos tos aistros: jis dabar buvo nuo jų laisvas ir nepriklausomas.

Jis apsuko lanką aplinkui ir dabar jis ėjo tiesiai į miško pusę. Šitas miškas jam rodėsi lyg ir pažįstamas savo juoda linija ir savo juodomis viršūnėmis. Visi miškai jam naktį rodėsi lyg pažįstami, visos sodybos. Tačiau dieną, žiūrėdamas, jis rasdavosi vėl svetimose vietose ir vėl visą naktį jis ėjo į priekį. Jis žinojo, kad jis turį dar daug eiti. Bet jis ėjo jau tiek daug, kad jis prarado visą laiko ir vietos supratimą. Jis dabar tik ėjo, kad turėjo eiti, kad jis negalėjo likti vietoje. Jį traukė, galėtum taip pasakyti, kad jį traukė ta pati gamta, kuri rudenį išveda ir pavasarį parveda paukščius, tas pats jausmas.

Užu kaimo jis priėjo tvenkinį ir jis ilgai sėdėjo ir ilsėjosi. Jis dabar jautėsi pavargęs, ir naktis dar buvo nepraėjusi. Dabar išėjo mėnulis. Naktis buvo šilta šviesi vasaros naktis. Naktis, kai žmonės negali miegoti ir ilgai neina gulti. Tačiau žmogus jau žinojo užtektinai atsargumo, jo ausys ir akys budėjo jau pačios, kaip visų laukinių žvėrių. Jis atsigulė ant upelio kranto ir išsitraukė porą vėžių. Jis buvo alkanas po ilgo ėjimo ir pavargęs. Todėl jis dabar sėdėjo prie upelio ir čiulpė upės vėžius.

3

Tris sekančias dienas ir naktis ėjo. Vėl lijo ir merkė, ir merkė. Jo drabužiai buvo kiaurai perlyti, šlapi ir prilipę. Jis vis ėjo ir ėjo, tačiau dienomis jis gulėdavo po karklų krūmais, jie buvo šlapi, ir kai ateidavo naktis, jis buvo toks pat šlapias kaip ir iš ryto. Lietus nebuvo šaltas, ir balos ant laukų buvo šiltos. Jis ėjo palengva, saugodamas savo skaudančias kojas ir įtempęs visus savo pojūčius, kiekvieną momentą pasiruošęs šokti ir bėgti. Tačiau visą laiką lijo, ir atrodė – visi triūsė aplink namus ir mažai kas rodėsi laukuose. Daugelį kartų jis vos neužėjo ant žmonių, bet ir dabar, kai jo tikslas atrodė taip arti, kai jis jau buvo taip ilgai, taip ilgai ėjęs, jo budrumas buvo dar didesnis. Jis buvo visas skauduliai ir nuovargis, ir alkis, ir žaizda, tačiau žvėries instinktas ir ištvermė vertė jį būti įsitempusį, ir jis ėjo ir ėjo į priekį. Žiūrėk, – galvojo žmogus; aš niekados negalvojau, kad žmogus gali turėti tiek daug ištvermės. Žmogų nėra lengva užmušti. Aš mačiau, kaip žmones muša ir pjausto, ir degina, ir bado. Tačiau jie ištveria. Jie gyvena, be rankų ir be kojų jie gyvena, jie gyvena žaizdotom rankom, ištraukytom gyslom ir sulaužytais sąnariais, jie gyvena. Jie žino, kad žmogų nelengva užmušti, jie žino, kiek daug žmogus gali ištverti, todėl jie jį tiek daug bando. Jie jį bando kančia. Tačiau aš ištvėriau, aš irgi ištvėriau. Aš nežinau, kur mano draugai, bet aš tikiu, kad jie irgi ištvers, jie visi turi tą patį žvėries troškulį ir atsparą ištverti. Visi tie, išbadytom akim, sulaužytom nugarom, nuplėšytais sąnariais, mėsos, žaizdų ir sopulių mazgai – visi jie turi savo geidulį ištverti.

Lietus lijo, ir jis vis ėjo ir ėjo. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar jam priešais tebuvo tik viena pilka masė, ir vienas vanduo, ir jo kojos lipo ir dubo į lauko molį. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar buvo tik viena pilkuma, tačiau jis žinojo, kad lietus nustos ir jis vėl matys žvaigždes. Jis žinojo, kad žvaigždės jo nepames. Žvaigždės žmonių niekad nepalieka, jos surištos su jais tuo pačiu likimu, – galvojo žmogus. Ir jis ėjo ir ėjo, nieko negalvodamas, gyvybės ir laisvės troškulio, instinkto ar inercijos vedamas.

4

Vieną naktį jis išėjo į pažįstamus laukus. Staiga visame laukų akiraty jam viskas rodėsi lyg pažįstama. Jis išėjo iš miško ir žiūrėjo į naktinį akiratį. Buvo jau rugpjūčio pradžia, turėjo būti jau rugpjūtis. Jis pažįsta šitas vasaras, šitas rugpjūčio naktis, šitą šilumą ir žiogų čirpėjimą žolėse, jis jį pažįsta iš nupjauto šieno ir rugių gubų laukuose. Jis stovėjo krūmų pakrašty kaip naktį iš girios išėjęs vilkas, jis žiūrėjo savo liepsnojančiomis akimis į laukus ir matė, ir matė, kaip viskas buvo jam pažįstama. Kaimo linija ir medžių viršūnės. Ten toliau turi būti upelis. Ir kai jis ėjo, upelis tikrai buvo ten ir jis švietė mėnesienoje, ir jo vanduo buvo pilnas žvaigždžių, ir buvo toks geras. Jis atsisėdo ant upelio krašto ir ėmė plautis subraižytas kojas. Upelio vanduo jam rodėsi senas ir pažįstamas, kaip motina.

Kaime buvo tylu. Jis žiūrėjo į žvaigždes, jos buvo dar pačiame dangaus vidury.

Jis brido pačiu laukų viduriu. Aplinkui buvo dobilai, tokie pat kaip visada. Jis lietė jų drėgnas galvas. Tada jis apsidairė aplinkui. Kaimas buvo visai čia pat. Ir medžių linijos buvo jam pažįstamos, ir sapnuojančių šunų lojimas. Kairėje baltavo naujų sodybų pastatai ir keletas medžių. Jų ten nebuvo, kai jis paliko. Kaimas buvo ramus dabar, naktį. Tačiau dabar jam buvo jau vis vien. Jis atsisėdo palaukėje po medžiu ir žiūrėjo. Jis staiga pajuto tokį didelį nuovargį, ir visas jo kūnas skaudėjo, visi jo sąnariai degė. Jis staiga pasijuto taip pavargęs po visos šitos begalinės kelionės. Bet jis žiūrėjo į kaimą, į medžius ir jis jautėsi namuose. Jis nebežiūrėjo dabar kaip žvėris, jis nebežiūrėjo tomis pilnomis atsargos ir budėjimo akimis kaip visą savo ėjimo laiką. Viskas staiga nukrito, visas jį slėgęs svoris. Jo tikslas buvo pasiektas, jam nebebuvo kur toliau eiti. Jam nebereikėjo jokių pastangų ir jokio įsitempimo. Žiūrėk, – galvojo žmogus, – aš visą šitą laiką ėjau ir nemačiau, koks esu silpnas ir pavargęs, Aš jaučiu, kad mano mirtis yra čia pat. Aš galiu numirti bet kurią minutę, kada tik aš panorėsiu, kada tik atleistu paskutines savo raumenų pastangas. Mirtis yra mano paties rankose, – galvojo žmogus.

Mirtis man nieko negali padaryti. Ar ne aš išėjau laimėtojas iš jos, ar ne mirtis man pralaimėjo? Jie mane degino ir plėšė, jie mane kankino ir mušė – dabar mirtis man nieko negalėjo padaryti, ji buvo mano rankose, ji buvo bejėgė pakirsti mane pakeliui, kol aš dar nebuvau pasiekęs savo tikslo. Dabar aš vėl žiūriu į savo vaikystės dangų, kaip ištikimas šuo prie savo namų durų. Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

Jis gulėjo po medžiu, prie dobilų lauko, ir žiūrėjo į dangų. Žvaigždės tebedegė ir graži rugpjūčio naktis buvo aplinkui pilna žiogų čirškėjimo. Jam buvo ramu ir gera. Jis buvo pilnas žvaigždžių, šitas rugpjūčio dangus, jis buvo geras ir pažįstamas, jo vaikystės dangus. Jis liko man ištikimas, – galvojo žmogus. – Žvaigždės yra tos pačios ir nesikeičia.

Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į rugpjūčio dangų. Jis jautė, kaip palengva jo gyslomis eina miegas, kaip mirtis palengva ima prisivyti, vis arčiau ir arčiau. Jis sustojo ir truputį palaukė, dar, dar, ir dabar jie ėjo visai greta, vienas šalia kito Ir jis nusišypsojo. Jis gulėjo šypsodamas ir veidu į rugpjūčio dangų: Aukštai degė jo vaikystės žvaigždės.

Kadras iš filmo „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972)

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių