Kęstutis Navakas: „Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau“

2019 m. Nr. 3

Poetą, eseistą, vertėją Kęstutį Navaką kalbina Saulius Vasiliauskas

Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė savo esė „Kęstučio Navako ekspreso išimtys“ teigia: „Jei man reikėtų Kęstučio gyvenimą ir rašymą apibūdinti siurrealistine metafora, tai būtų prabangus, tik vienoje – galinėje – stotelėje sustojantis balintos kavos spalvos ekspresas. Bilieto į jį nusipirkti negalima, bet kai kurie žmonės jį gauna ką tik gimę.“ Kai ruošdamasis pokalbiui sklaidžiau knygas, ankstesnius interviu, recenzijas, straipsnius ir kt., neapleido panašus įspūdis, o sykiu ir mintis, kad Kęstutis Navakas mūsų literatūros lauke unikali figūra ne tik savo kūryba, bet ir laikysena, amplua, pačios biografijos dinamika ir horizontais. Gal dėl to ir klausti norėjosi daug skirtingų dalykų, tarsi su kiekvienu klausimu kreipiantis į vis kitą to paties ekspreso keleivį.

– „Kauno bohemos metraštininkas“, „Daug ką darantis dėl nuotykio“, „Poetas – įprasto gyvenimo budelis“, „Poetas atsisveikino su ilgais plaukais“, „Poetas kartais griebiasi botago“, „Aš jau beveik vaikas“, „Esu savo paties vasalas“, „Ir balta varna, ir žalias zuikis“… – tai dalis gausybės ankstesnių interviu, rengtų su Jumis, pavadinimų. Ką, remdamiesi jais, galėtume spręsti apie kalbinamojo tapatybę – kokie jos sandai?

– Apibrėžinėti savo tapatybę būtų pernelyg pretenzinga, be to, visai nebūtina. Šiuo metu tiesiog esu savo katino vergas, laisvalaikiu vaidinantis operetės herojų. Kartais šį bei tą parašau. Metai su aštuonetu datos gale man buvo itin intensyvūs, nes parengtos net kelios knygos. Ir, tiesą sakant, nuo tokio darbo perdegiau. Jaučiu, kad ir dabar sėdžiu užsidegusiais plaukais. Niekam tokio pragaro nelinkėčiau, nors rezultatai nudžiugino. Man labai daug kas pavyko, nors tam teko visiems metams užsidaryti mažiausiam namų kambarėly ir beveik niekur neišeiti. Tas nesvarbu, jei kada prireikdavo, tarkim, datulių, mano merginos jų atnešdavo. Kitam kambary katinas rėkavo kaip visa „La Scala“, bet ir to neįsileisdavau. Nes štai mintis ateina, nori spaust kompo klavišą, o jo vietoje – drėgna katino nosis. Tiesiog kosminės tos mano patirtys, net Gagarinas pavydėtų.

– Naujausios eilėraščių knygos „Net ne“ ketvirtame viršelyje – eilėraštis „Karys“, besibaigiantis eilutėmis: „<…> turiu būti ramus turiu neišsiduoti / esąs karys turiu būti švelnus ir dėmesingas / viskam kas mano kelyje bet jei rytoj karas / mano šarvai tviskės ir prisiminsiu budą sakius: / jei sugebėjai ateiti į šį pasaulį mokėsi / ir jį palikti“. Tad ir klausčiau apie poeto-kario įvaizdį: kiek jis Jums artimas, aktualus? Ir menine, ir (pusiau) tiesiogine prasme – kad ir prisiminus namuose laikomus kardus.

– Šis eilėraštis yra mano gyvenimo credo. Mintis paprasta. Jei tariesi esąs labai protingas, talentingas ar stiprus – niekad to nedemonstruok ir nepabrėžk. Kalbėkis su savo svirpliu. Tačiau jei prireiks ir šių savybių, mokėsi jas panaudoti. Kita eilėraščio mintis – niekad nieko nebijoti. Net mirties. Jos apskritai nėr ko bijoti, ji silpnesnė už mus.

– Viename pokalbių teigėte, esą „sovietmečiu buvę daugiau kolegiško ar bohemiško bendravimo. Vėliau visi arba užsidarė savo kiautuose, arba prasigėrė, arba emigravo, arba mirė“. Kaip menininkų, rašytojų bendravimo įpročius paveikė socialiniai tinklai, pavyzdžiui, feisbukas, kurio aktyviu dalyviu esate ir Jūs?

– Feisbukas kiek profanuoja tiesioginį bendravimą, kurdamas jo iliuziją. Man, gyvenančiam savo prašmatnioje celėje, tai veik vienintelis socializacijos kanalas. Štai mano draugės sėdi kokiose čikagose, niujorkuose ar dublinuose, o susirašai, ir atrodo, kad jos jau čia, gretimam kambary, lakuotu nagu skrebena mano tapetus. Žinoma, tiesioginio bendravimo irgi lieka, vis koks menininkas užeis su metro ilgumo buteliu. Kai kuriais atvejais tokius atidžius pašnekovus būdavo sunku iškrapštyt net po trijų parų esencialios viešnagės.

– Kultūrinėje spaudoje kaip poetas debiutavote 1982-aisiais, būdamas aštuoniolikos. Kokie pirmieji įspūdžiai – apie tuometinį save, Kauną ir kultūrinį, literatūrinį to meto kontekstą – iškyla?

– Nei aš svajojau tuo poetu būti, nei planavau. Ramiai sau dirbau Kauno restoranuose didžėjum, o čia staiga publikacijos pasipila. Ir kas tai parašė? Aš? Ligi šiol įtariu, kad Puškinas. Apie kontekstus nieko negaliu pasakyt, nes kai kiti kontekstinosi, aš tuo metu gėriau tokajų.

– 1987–1988 m. buvote Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. Kiek toje sekcijoje būta (jeigu būta) neideologinio turinio? Ar ji teikė kokios naudos jauniesiems rašytojams? Antai esė „Iš Kauno bohemos gyvenimo“ rašote: „Vieno ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo proga nupirkau metalinę statinę alaus – aštuoniasdešimt litrų. <…> alaus liko ir statinę teko pergabenti į savo namus. Troškulį jaučiantys kolegos prie jos pradėjo būriuotis jau kitą rytą“. Ar sekcijos veikloje (ir pratęsiant jos susirinkimus neformaliai) būta, pavyzdžiui, prasmingesnių diskusijų, užmegztų ryšių?

– Kauno jaunųjų rašytojų sekcija, kurioje būrėsi literatai, nepraėję Rašytojų sąjungos šliuzų, buvo gera institucija. Su ideologija nieko bendro, nors budri tarnybų akis kartais buvo juntama. Organizuodavau susitikimus su „įdomiais žmonėm“, juose vykdavo ir diskusijos niekam nerūpimomis temomis. Kai kuriems literatams tai buvo labai svarbi priebėga. Paskaitydavom vieni kitiems kūrybos, kuri, žinoma, irgi niekam nerūpėdavo. Bet būdavo kažkaip gerai, kol vienas entuziastas prisivalgydavo tauriųjų gėrimų ir paskelbdavo, kad jis – Lietuvos Hitleris. Tuomet gaudavo per snapą po ranka pasitaikiusia Petro Palilionio brošiūra ir toliau vėl būdavo gerai.

– Buvote vienas iš garsiojo Kauno knygyno „Septynios vienatvės“ (1996–2005) įkūrėjų ir jam vadovavote. To paties pavadinimo esė teigiate, kad čia atidarymo metu lankėsi prezidentas Valdas Adamkus, anksčiau ar vėliau užsuko daugelis rašytojų – „nuo Gedos ir Venclovos iki Gavelio ir Kunčino. Buvo visokių graikų, italų, suomių ir kitų švedų. Buvo Nobelio premijos laureatas Tomas Gösta Tranströmeris“. Kaip kilo idėja šį knygyną įsteigti? Ar jame buvo knygų, kurių skaitytojai nerasdavo kituose šalies knygynuose? Žvelgiant retrospektyviai, kokią vietą jis anuomet užėmė lietuvių literatūros lauke?

– Šis knygynas yra mano didžioji meilė. Tąsyk mums pavyko padaryti stebuklą, apie kurį ten lankęsi žmonės kalba ligi šiol. Buvo ten knygų, nerandamų kituose knygynuose, autoriai patys atnešdavo. Nemažai atsiųsdavo Vokietijos leidyklos, kas, tarkim, leidyklos „Taschen“ knygų kainą rinkoje mums padėjo numušti perpus. Buvo daugybė viso ko, dirbome kūrybingai. Tačiau svarbiausias elementas, vis dėlto, buvo literatūros vakarai. Labai bohemiški, netradiciniai ir su visais svarbiausiais autoriais. Todėl knygyno istorija yra ir to meto lietuvių literatūros istorija. Niekas neįrašinėjo tų mūsų vakarų, diskusijų, skaitymų, siautėjimų, o juk dabar tai būtų išskirtinė medžiaga dvidešimčiai disertacijų.

– Prisiminiau, kai dar mokykloje lietuvių kalbos mokytoja užsiminė apie Lietuvoje išpopuliarėjusį esė žanrą ir kaip vieną jo atstovų rekomendavo K. Navaką. Skaičiau tas esė (buvo gal 2006–2007-ieji) su pasimėgavimu, atrodė, kad tai kažkas naujo, nesuvaržyto, taikliau ir autentiškiau perteikiančio nūdienos žmogaus dabartį, problemas, psichologiją; imponavo žodžių žaismas, naujos lietuvių kalbos, asociatyvaus mąstymo galimybės… Kada pradėjote reikštis kaip eseistas? Ką tuo metu labiausiai norėjosi išsakyti, perteikti?

– Nieko aš nenoriu nei išsakyti, nei perteikti, rašau, ir tiek. Man svarbu rašyti gerai, ką ir stengiuosi daryti. Eseistika atėjo senokai. Vienus dalykus gali pasakyti eilėraščiu, kitus esė ar novele, trečius romanu. Ketvirtus knygele vaikams, kokias irgi rašau. Taip kad ne mes renkamės žanrus, o jie mus. Nežinau, gal aš pernelyg smalsus, nuolat rūpi, ką sugebėsiu pasakyti štai dar ir tokia forma. Ką sugebu, pasakau.

– Literatūrologė Rima Bertašavičiūtė, savo disertacijoje analizavusi šiuolaikinę lietuvių eseistiką, darbo išvadose teigia: „<…> galiausiai lietuvių eseistika pasirodo kaip žanras, kuriame judama prie skirtingų dalykų, bet ieškoma, atrodo, vis to paties. Patiriant savo baigtinumą, sykiu patiriamas ir kitų baigtinumas, ir taip atrandama bendrystė“. Ar sutiktumėte su tokiu apibendrinimu? Kaip manote, ar lietuviškoji esė jau pasiekė savo viršūnę, išsikvėpė ir jos „aukso laikas“ jau praeityje?

– Skirstymas į „aukso laikus“ ir „sidabro amžius“ ganėtinai sąlygiškas. Kiekviena idėja išsisemia, taip pat ir siužetą nušovusios esė idėja. Ji tiesiog liaujasi dariusi naujumo ir netikėtumo įspūdį. Tačiau rašytojai/-os kuria toliau ir kuria puikiai. Geriausių mūsų eseistų/-čių tekstai labai verti dėmesio. Tiesa, nevertos dėmesio eseistikos gerokai daugiau.

– Gintaro Patacko eilėraščių cikle „Kauno senamiesčio kavinių bliuzai ir rapsodijos“ esti tokios eilutės: „O tuo metu Kaune bastosi nepritapusi Vilniaus dvasia, / Kęstutis Navakas, visada kryžmiškai jaunas / Tartum Neris į Nemuną įtekėtų tik mintyse / O iš tikrųjų Vokietija jo sieloje kaunas“. Apie kokį nepritapimą Vilniuje čia kalba G. Patackas / jo eilėraščio subjektas? Koks Jūsų santykis su šiuo miestu buvo tada (eilėraštis rašytas 1996-aisiais), kaip jis kito?

– Vilniuje gyvenau du kartus po trejus metus. Tai ir mano miestas. Nuvažiavęs į jį ir eidamas nuo stoties link senamiesčio pajuntu kažkokį ekstatišką virpulį. Pagalvoju: Vilniau tu Vilniau, kaip aš tavęs pasiilgau. Neseniai rašiau feisbuke, kad iš visų įmanomų pasaulio miestų labiausiai norėčiau vėl apsilankyti Vilniuje.

– Dirbote įvairių leidinių redakcijose – nuo „Šiaurės Atėnų“ ar „Nemuno“ iki „Laimos“ ar „Miesto IQ“. Kuo skyrėsi darbas kultūrinio žurnalo redakcijose nuo darbo kitose? Kokius kultūrinės spaudos iššūkius ir priedermes akcentuotumėte šiandien?

– Visos šios patirtys labai įdomios ir pravarčios. Leidiniai tikrai aukšto lygio ir daug ko mane išmokė. Nesiimsiu spręsti apie priedermes, nes tai jau kiek ideologiška.

– Jei reikėtų išskirti Jums įdomiausius tris vokiečiakalbius autorius, kuriuos esate vertęs, ir tris, kuriuos dar norėtumėte išversti, kokie tai būtų?

– Georgas Heymas, Else Lasker-Schüler, Ernstas Jandlas. Išversti man jau nebėr ko. Jei gausim finansavimą, šiais metais išeis didžiulė mano verstų vokiečių autorių antologija. Pagrindiniai XX amžiaus poetai.

– O jei tris vinilus, kuriuos perklausėte daugiausia sykių?

– Sergejaus Rachmaninovo Antrasis ir Trečiasis koncertai. Iš kitos muzikos – Davidas Bowie’is ir „Led Zeppelin“.

– Esate originalus ir reiklus savo knygų platintojas, siuntėjas, apipavidalintojas. Jums svarbu asmeninis santykis su skaitytoju, knygos kelionė(s)? Ir kiek čia praverčia knygyno vadovo patirtis, ankstesni susitikimai su Vokietijos leidėjais, išmanymas, kaip knygą pateikti auditorijai?

– Skaitytojai/-os mėgsta gyvą santykį su autorium. Man labai patinka bendrauti su skaitančiais mano knygas, tokiu būdu susipažįstu su jais tiesiogiai ir pamatau, kad tai nuostabūs žmonės. Mielai siuntinėju savo knygas su visom insignijom po visą pasaulį. Nors eilinis važiavimas į paštą su dvidešimčia vokų gerokai užknisa, bet tiek jau to.

– Poezijos knygos „Net ne“ dizainas (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė) primena ir tarsi pratęsia patrauklų ankstesnės knygos „100 du“ dizainą (gal tik dingo šiai būdingas specifinio popieriaus kvapas), nors knygų turinys skiriasi. Kodėl priimtas toks sprendimas?

– Sigutė – geniali knygų dizainerė, ir tai, ką ji padaro, liaudiškai tariant, verčia iš koto. Man didžiulė garbė ir malonumas su ja dirbti. Mes išlaikėme analogišką knygos dizainą dar ir todėl, kad tų knygų bus ne viena ir ne dvi. Jau beveik yra ir trečia. Vėl kitokia, dizainas nesikeis, bus savotiška poezijos trilogija. Tada jau ilsėsiuos nuo poezijos, reikia palaukti, kol vidiniuose kloduose atrasiu dar vienus stegozauro griaučius.

– Ar yra knygų, kurias vis norisi perskaityti, bet kaskart pagalvojus atidėliojama, galbūt taip niekad ir nesuspėsiant?

– Turiu apie penkis tūkstančius knygų. Žinoma, kad didesnė jų dalis neperskaitytos, tik paskaitytos. Bet ir toliau perku knygas, nors nežinau, ar perskaitysiu. Svarbu žinoti, kad yra viena ar kita konkreti knyga ir jei tau jos staiga prireiks, nors ir ketvirtą nakties, išsitrauksi iš lentynos ir paskaitysi. Japonai turi žodį „tsundoku“, reiškiantį knygų pirkimą jau žinant, kad jų neskaitysi. Iš dalies tai tinka ir man.

– Buvote vienas iš jaunųjų kūrybos almanacho „Veidai“, ėjusio 1985–1991-aisiais, redkolegijos narių. Paskutiniojo almanacho numerio įvadinis tekstas – Jūsų esė „Jaunystė – durnystė“: „Jaunystė – laikas, kai nereikia teisybės, kai Tiesa atsirenkama iš to, kas nebūtinai yra teisybė, kas glūdi tarp jos skiemenų, ir kiekviena teisybė turi savąją griaunančią iliuziją. <…> Nes jaunystė: šalia nesuvokto rojaus – nesuvoktas pragaras, kuris tiek pat atviras, netolimas, kartais – tiek pat masinantis. <…> O grįžtant prie poetų – ar kiekvienas jų nėra vienaip ar kitaip jaunas? Gal poezija yra vienas jaunystės sinonimų bei išdavų?“ Ar šiandien, sulaukęs 55-erių, jaučiatės jaunas toje esė artikuliuota prasme?

– Štai ten ir atsakymas. Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip dvidešimt penkerių. Esama posakio, kad daugybė žmonių numiršta būdami dvidešimt ketverių, tik palaidoja juos penkiasdešimčia metų vėliau. Tai man niekaip netaikytina, širdis niekada nesensta. O ir ko čia senti, jei galima nesenti? Ar ne, Sokratai, Aristoteli ir Sophia Loren?