literatūros žurnalas

Julius Keleras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2

 

* * *

pieštukai pilni eilėraščių,
klavišai pilni Mozarto,
drugeliai pilni pievų,
tavo akys pilnos manęs

laiptinės pilnos girtuoklių,
butelių duženų, nuosėdų,
jonvabaliai turbūt birželio,
o patiltės pilnos istorijų

skverai pilni šiukšliadėžių,
sapnai pilni požemio upių,
suskeldėję kiemo suoliukai
pilni bučinių ir širdelių

seni šešėliai – moterų,
pilni brūzgynų ir skersvėjų,
pienių pilni griuvėsiuos,
vyrų, išbėgusių rytui

kur tavo tuščios rieškutės,
saugančios mums šaltinį
dabar, kai taip gerti noris,
be jokių pieštukų ir Mozarto

 

 

Ana Karenina nepasirodė

 

baltas pėstininkas įsimyli
svetimą karalienę traukiniams
prasilenkiant

nuduodam, kad nieko čia
nenutiko – traukiniai nesustojo
ir vos akimirksnį ji šmėkštelėjo lange

šachmatininkai nieko nepastebėjo,
vagone restorane baigės alus,
barmenė pradėjo žiovaut

peleninėse liko sumaigytos nuorūkos
ir isteriškai skersvėjų daužomos
juodos vagonų durys

 

 

nuorodos

 

iš kairės bus negyva gelžkelių atšaka,
paskui sukti per mišką, atsargiai –
kelias duobėtas, kai kur pristigta žvyro,
važiuoti ilgokai, gali užsimiršti,
lyg būtumei senokai numiręs, važiuoti,
kol baigsis miško lipni tamsa

tada mažas tiltelis per upeliuką,
jei važiuosi lapkričio pabaigoje,
dar bus neužšalęs ir galėsi išgirsti
ore sproginėjantį dangų, tada pasuk
dusyk į dešinę ir pamatysi geltoną
namą prie dviejų gluosnių

vyras sustabdo mašiną, išjungia
variklį, švelniai paliečia keleivės alkūnę –
pasėdėkim be garso –

toliau tik kapinės –
reikėjo sukti į kairę

 

 

kiemas Savičiaus gatvėje

 

beveik tuščias balkonas

šarka žiūri – uodegos šešėlis ilgėja
ant ištremtos, kažkieno sudėvėtos
skalbimo mašinos šono –
iš tarpuvartės ją išveš tik rytoj

beveik tuščias balkonas

jei nekreipsim dėmesio į beratį
dviratį, apdžiūvusį alijošių vazone
ir vaikiškas pėdkelnes, pilnas
šlapio sniego

 

 

fleita lygiagreti Viešpaties delnui

 

fleita lygiagreti Viešpaties balsui
nužydėjusiai vyšniai, lygiagreti
tavo kvėpavimui, kuriame kažkada
buvo įmerktos gėlės

lygiagreti vėjo krypčiai, snaigei
šlapiai, dar bevardei,
vėtrungei (iš kur ji?),
visada atgręžtai į Vilnių

lygiagreti siloso bokštui,
kažkur mažame miestelyje
slapta stebinčiam debesis –
jis irgi fleita, tik žiūrinti žemėn

 

 

Vilniaus rūkas pro palėpės langą

 

šešios nulis nulis, dar ne visai prašvitę,
pati gruodžio pradžia: trys kiemsargiai
oranžiniais frakais, sušlavę duženas, CIDO
stačiakampius, sugniuždytas plastiko formas,
galiausiai surenka iš griovos sveikus, išlikusius butelius

keli benamiai reflektuoja veiksmo peripetijas,
ypač pavydžiai stebi stiklo figūras, kraunamas į maišus;
vienas jų, pats vyriausias, atsiremia į apdaužytą
atbrailą, prisėda, sakytumei, graikų teatre laukdamas
Oidipo atomazgos – stebėti, kaip trys kiemsargiai

atlikę misiją, trys odisėjai plaukia tolyn nuo Itakės,
maišais pilnais perlų ir deimantų, artėdami
linkui kiklopų ir fajakų, kur vienam jų – vienam odisėjui,
buvo žadėta Inonės, kad išsigelbės, jei kaspinu apsijuos,
o tada galės nebijoti mirties ir skausmo

 

 

kėdė

 

aš šiandien linkęs pasisveikinti su ja –
ji nedrąsi, kukli, tokia, kuri pavargo
būti draugėje ir liko vienišaut, deja,
nors kita vertus, mato langą

o sningant, spėju, nepabąla, nors
jaučiasi ganėtinai sena – tad dera
pasisveikinti su ja – be lango ji
dar mato žuvytes bei rašomąjį stalą

krepšelį su gėlėm, indaują
su baltais servizais ir galbūt mane,
kuris jai tyliai, atkaltę palietęs,
sako „labas“

 

 

* * *

 

bulvių valgytojai miegamajame
laukia, kol prasiskleis
saulėgrąžos, tada grįš jie
be nerimo į kviečių lauką

o varnos?

bus, matyt, jau nulėkusios
į kitą peizažą –
iš ten mes žiūrėsim ir klausim –
negi nebuvo galima nugyvent
kito, normalesnio gyvenimo

su skalbykle, virykle,
mokesčių knygele, stabiliu
kliento kodu, negi jis
negalėjo reguliariai lankytis
pas LOR ir vedžiotis tenai Gogeno

negi jo nė trupučio nedomino
fiskalinė mokesčių politika
nei politinės partijos

apgailėtina – kaip jis, kuriam
varnos ir saulėtos gėlės
rūpėjo labiau nei valstybės
fundamentas, galėjo
taip ramiai nusispjauti į mus

Julius Keleras. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / kregždutės. …tarp tamsos ir nuovargio slypi žemynas – laukinis, dar nematytas, pilnas aistrų, neapšviestas pusiaunakčio lempų, nematęs drugelių, byrėjusių tau į skreitą, nekalbant apie kregždutes…