literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12

Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Šiek tiek netikėta aptikti tokį žanrą – apysaką, ir dar PK serijoje. Juk veikiausiai tai vienas nepopuliariausių žanrų šiuolaikinėje literatūroje, kažkoks „negrynas“, neaiškus – nei novelė, nei romanas. Be to, lietuvių literatūros apysakos (tarkim, Emos Mikulėnaitės, Dalios Urnevičiūtės) daugiausia remiasi tradicija ir ją kūrybiškai išnaudoja: pasakotojo ir pagrindinio veikėjo balsas dažnai susilieja, pasakojimas veikiau emocingas nei konstruktyvus, veikiau asmeniškas nei objektyvus, daugiau intravertiškas nei ekstravertiškas. Galbūt tokios savybės ir turėjo įtakos tokiam „moteriškam“ žanrui kaip apysaka susiformuoti.

Virginijos Rimkaitės kūriniui tradicija nebūdinga – nebent turėtume omeny skyrių paantraštes, pašiepiančias ne tik įsiėdusias pasąmonėje literatūros, bet ir kino klišes („Netikėjimo šaknys“, „Gyvybės duona“, „Prikėlimas“, „Kančia ir išaukštinimas“ ir t. t.). Sunku aptikti ir autentišką pasakotojo balsą – jis sėkmingai panyra daugiabalsių veikėjų jūroje ir susidaro įspūdis, kad pasakojimo gija vyniojasi be jo pagalbos. Siužetas paremtas absurdišku atsitiktinumu, ir skaitytojas nuteikiamas, kad viskas, kas vyks toliau, irgi neturės nei aiškios priežasties, nei tikslo, nei prasmės. Tačiau siužeto išsišakojimai ne tik glaudžiai susiję su absurdiškuoju atsitiktinumu (pedagogo J. mirtimi), kiekvienas jų savaip papildo kitas pasakojimo linijas ir atveria nedidelio miestelio, „kurio pavadinimas prasideda raide K.“ (p. 120), dimensijas. Tai lyg koks lietuviškas Tvin Pyksas, kurio gyventojų likimai glaudžiai persipynę ir susieti keisto, šiek tiek juokingo ir kartu liūdno priežastingumo, kuris, įdėmiau pažvelgus, atrodo kafkiškai fatališkas, nepermaldaujamas.

V. Rimkaitės apysaka įdomi tuo, kad autorė kūrinį iš tiesų konstruoja, „daro“, atsisakydama daugiažodės, jausmingos, bet savotiškai pasyvios pasakojimo raiškos, akcentuodama aktyvųjį pradą. Ji beveik nenaudoja ironijos, bet sukuria ironišką potekstę, pasitelkdama jausmingą medijų teatrališkumą, buitinę leksiką, neverbalizuotą „sąmonės srautą“ ir populiarias idėjines klišes, pavyzdžiui, „mažo žmogaus“. Miestelėnams nepatiko nauji kapinių varteliai, tad juos išvertė, nes varteliai „akivaizdžiai užgavo slaptą miestelėnų nervą, pažadino juose tikrus kovotojus. Ir mažas žmogus daug gali <…>“ (p. 68.). Kita vertus, ir V. Rimkaitės kūrinio pavadinimas – įdomus konstruktas. „21 a“ nereiškia nei amžiaus, nei buto numerio, kaip būtų galima pagalvoti, – tiesiog dvidešimt vieną skyriaus pavadinimą iš „a“ raidės (prasideda nuo pirmojo – „Aukojimas“ ir baigiasi paskutiniuoju „Atsakymas“), o kūrinio pabaiga netgi leidžia suprasti, kad kalbama apie 21 antkapį.

Tačiau kiekviena konstrukcija ir liktų konstrukcija, tegu ir labai įdomia, jeigu autoriaus neįkvėptų prasmės siekimas. Galbūt veikiau – prasmės ilgesys, nes, gyvendami beprasmybės amžiuje (taip postmodernizmą apibrėžė Algirdas Julius Greimas), prasmės nebeįvardijame, nebeapibrėžiame, nebesuvokiame, bet vis dar jos tebesiilgime. „21 a“ tai juntama, nors skaitytojui gali pasidingoti, kad autorė linkusi desakralizuoti pagrindinius žmogaus būties akcentus.

Pirmiausia – pačią prasmės idėją kaip žmogaus gyvenimo centrą. Anot autorės, „Pasidarę absoliučiai laisvi, deja, netikėtai tapome nūdienos dekonstrukcijų, destrukcijų, decentracijų, desakralizacijų ir kitų akcijų įkaitai“, ir „Į XXI amžių žmogus įžengė palaidojęs Sūnų ir Tėvą, taip panaikindamas visas su metafizinio centro idėja susijusias hierarchijas“ (žodžiai iš knygos anotacijos). Apysakoje itin ryškūs, galbūt netgi specialiai išryškinami centriniai Evangelijos fragmentai: aukojimas, atpirkimas, atsimainymas, palaidojimas, tuščias kapas, pri(si)kėlimas. Jie atrodo beprasmiai, tarsi atsitiktinai nutikę vienam ar kitam žmogui, neretai – buitinėse, banaliose situacijose, lyg ir juokingi, lyg ir liūdni. Tarsi dviejų tūkstančių metų – dvidešimt vieno amžiaus – laikotarpis būtų tik iliuzija, kurią išsklaidė paskutinysis amžius, iš centro pašalinęs ne tik Dievą, bet ir žmogų. Todėl tokie keisti, tarsi nežmogiški knygos personažų santykiai, liudijantys susvetimėjimą ir nejautrą vienas kitam (duobkasiui I. žmonės, vis užimantys jo mylimą objektą – suoliuką po gluosniu, yra tiesiog nelemti trukdžiai).

Absoliuti laisvė nedera su sakralumu, nes žmogui neduota nei viena, nei antra. Kaip gamtinė būtybė jis nepajėgus išsivaduoti iš savo instinktų, jo valia lemia tik tai, kas aprėpia jo asmeninio pasaulio ribas. Kaip būtybė, nukreipta į antgamtę, jis dar daugiau priklauso nuo Kito valios. Turbūt predestinacijos baimė ir pagimdė šių laikų žmonių nuomonę, kad jie yra „absoliučiai laisvi“, nors toks laisvės suvokimas yra absurdiškas. Kol žmogus gyvas, jis turi paisyti proto balso, etikos, savisaugos instinkto ir t. t. Kai miršta – to, be abejo, nebereikia. Galbūt „absoliuti laisvė“ ir reiškia mirtį?

Taigi ar desakralizacijos (decentracijos) procesas šioje knygoje vyksta ir ar įvyksta?

Veiksmas prasideda nuo pedagogo J. mirties („Aukojimas“) – jį gyvą duobėj kažkas užkasa. Kas ir kodėl, skaitytojas nežino ir nesužinos – tai menkniekiai. Mirtis nėra absurdiška, absurdiškas pedagogo J. elgesys – jis ne tik kad nesipriešina, bet ir nori atiduoti savo diržą nepažįstamajam, bijo jį įžeisti („nenorėjo skubotais veiksmais išgąsdinti žmogaus viršuje“, p. 11) ir apsiverkia, nes žmogus, kuris jį užpila gyvą žemėmis, nenori kalbėtis, ir tai pedagogą J. skaudina. Pedagogas J. – auka, tačiau betikslė, absurdiška auka; jei ne autorės paminėta desakralizacija ir ryškūs jos atšvaitai knygoje, pamanytum, kad tai vykęs pasišaipymas iš žodžio „aukoti(s)“ darinių, sklandančių politinėje ir kultūrinėje erdvėje.

Pirmasis skyrius lyg vėduoklė išskleidžia visą kūrinio perspektyvą – pedagogo J. mirtis, jo laidotuvės ir šermenys neabejotinai susiję su kitų veikėjų veiksmais ir situacijomis. Neretai tos situacijos teatrališkos ir juokingos, atliepiančios absurdiškas internetinių portalų antraštes (pedagogo J. motina M. tuokiasi su patėviu U. ir galvoja, kad „pedagogo J. mirtis jos vestuvių dieną yra atsitiktinumas“ (p. 14), o „ Patėvis U. nenori vesti motinos M., nes bijo, kad santuoka jį suvaržys ir atims visą jo žavesį“ (p. 15). Kitos primena moderniąją klasiką – Franzo Kafkos „Metamorfozę“ („Atradusieji“, kur tėvas V. miršta kaip šuo, pririštas prie būdos), dokumentinius kino filmus apie sniegynų nugalėtojus ir rūstų vienatvės žavesį („Atmestieji“). Tačiau tėvas V. tik manosi esąs šuo. Iš tiesų jis – žmogus, kuris niekam nerūpi, kaip ir jo mirtis prie būdos nuo alkio ir šalčio. Tai, be abejonės, yra absoliučios laisvės išraiška; „Laisvė gyventi ir laisvė mirti taip, kaip pats to norėjo“ (p. 19). Šiurpas krato nuo tokios laisvės, bet tai pabrėžiama kaip žmogaus pasirinkimas, ir kasdieninis mūsų gyvenimas atskleistų ne vieną tokį atvejį.

Veikėjų galerija įvairi, nuo apleisto vaiko L. iki romantiškos prekeivės B., ir autorei pavyksta suteikti jiems savitą balsą, o situacijoms – paradoksalų pobūdį, kai paprasčiausias dialogas pavirsta ryškiu grotesku: „<…> aš tave myliu labiau už viską, todėl <…> atėjau čia, nes norėjau sumesti tavo vaikus į šulinį“ (p. 26). Kita vertus, nežinai, ar kitame skyriuje nepaaiškės, kad romantiškoji prekeivė B., dievinanti meilės serialų glamūrą, nėra tikra pabaisa, reguliuojanti ir kontroliuojanti kiekvieną mylimo žmogaus žingsnį, poelgį ir pomėgį. O apleistas vaikas L. – visai ne gerutis Oliveris Tvistas iš Charleso Dickenso romano, o bjaurybiukas, pripylęs į parapijos namų kanalizaciją smėlio ir patvindęs fekalijomis nekenčiamus švariai iššveistus kambarius, nes jam iki gyvo kaulo įkyrėjo liguistas jį prižiūrinčių parapijos namų moterų noras tvarkytis ir tvarkyti kitus.

Rašytojas Ž., kuriam toks svarbus įkvėpimas („jaučia artėjantį įkvėpimą, o jo nevalia praleisti“, p. 45), iš esmės mažai kuo skiriasi nuo pono K., nykaus miesčionio, kuriam diena miela tada, kai ji praeina be rūpesčių. Poetinis įkvėpimas, o ir dienos rūpesčiai kur kas artimesni seseriai O., ir tuo galima įsitikinti, girdint, kaip ji šneka apie „poezijos gydomąją galią, kaip ji ištirpdo ledą kiekvieno krūtinėje, kaip ji surenka sudužusių širdžių skeveldras“ (p. 47). Apskritai visa tai, kuo remiasi racionalus žmogus, pripažįstantis „tik-rą gyvenimą“, o ne metafizinio centro paieškas, šioje debiutinėje knygoje tarsi ir išryškinama kaip pagrindinis gyvenimo akcentas, kaip vienintelė būties prasmė. Senelė Šd., „labai pragmatiška moteris“ (p. 19), savo gyvenimą paskiria sūnaus (tėvo V.) kontrolei: nuolat tikrina sūnaus kambarį, patalus, spintą, net grindjuostę atlupa, ieškodama, ar jis ko neslepia nuo jos, reguliuoja jo santykius su moterimis ir žino, kaip jam reikia gyventi. Be abejo, jeigu tik sūnus pasišiaušia ir užsimano savarankiškumo, senelė Šd. paleidžia į apyvartą neatremiamą visų supermamų argumentą: tu negali šitaip elgtis „po visko, ką dėl tavęs padariau“ (p. 89).

Labai racionali yra ir kaimynė A., kuriai, regis, tas pats, ką supjaustyti gedulingiems pietums – pomidorą ar lavoną. Šis nežinia kaip (tai nėra svarbu) atsiranda pas ją bute, ir jinai jau planuoja, kaip jį reikės pašalinti: geriausia, aišku, išnešioti po gabalėlį celofaniniuose maišeliuose („<…> apskaičiuoti kūno tūrį; apskaičiuoti vieno maišelio tūrį; padalinti gautą kūno tūrį iš gauto maišelio tūrio“, p. 98). Kūnas yra tėvo V., tačiau kaimynė A. „nežinojo, kieno tas kūnas ir iš kur jis atsirado <…>, ką jis veikia ant jos grindų? Ar ji kaip nors su juo susijusi? Gal ko nors neprisimena? Kur jį padėti?“ (p. 97). Žmogaus racionalumas šiuo atveju atrodo šaltas ir kvailas, jo protas empiriškų patirčių suspaustas į gniuždantį kiautą. Ypač jeigu suvoktume tėvo V. kūną kaip simbolį, kurio decentralizuotas žmogaus protas nebesugeba priimti ir tiesiog ieško, kur jį padėti, nes tasai trukdo.

Ir, žinoma, kurgi geriau padėsi, jei ne į svetimą kapą. Ir tėvas V. palaidojamas kartu su savo sūnumi, pedagogu J., atlikus visus numatytus ritualus, bet kad vietoje vieno kūno kape guli du, žino tik kaimynė A., jai padėjęs pareigūnas Pp. Ir, ko gero, duobkasiai, visą naktį diskutavę apie tai, kuo skiriasi termometras su baltu laikikliu nuo termometro su juodu laikikliu, ir nelabai nustebę dėl vėlyvo kaimynės A. ir pareigūno Pp. vizito į kapines beigi to, kad tiedu netyčia iškasa Joriko kaukolę. Termometrų skirtumai šiais laikais kur kas labiau pagyvina pokalbį ir suteikia žmonių bendravimui daugiau prasmės nei Williamo Shakespeare’o citatos. Gaila, kad ši iš pažiūros detektyvinė intriga taip ir nudžiūva, neišsirutuliojusi į pašaipų ir šiandienos aktualijas atliepiantį politinį-kriminalinį siužetą. Tačiau ar gali būti kitaip – žmogui, netekusiam centro, pasaulis „beprotiškai nuobodus“ (p. 36). Ir netgi Dievui mirus sukrėtimas neįvyksta – „visi turėjo savo versijas ir niekas nieko neklausinėjo“ (p. 122).

Taigi tėvas ir sūnus palaidojami. „Dievas mirė, šį rytą jai pareiškė tarnaitė durininkė N. Mes palaidojome ir sūnų, ir tėvą <…>“ (p. 122). Prisikėlimo nėra – minimas tik prikėlimas (vaikas L. patvindo parapijos namus kanalizacijos turiniu). Prasmė „decentralizuota“. Galbūt dabar atsiveria „absoliuti laisvė“?

Autorės žodžiai, ko gero, tai paliudija. Tęsiant tarnaitės durininkės žodžius „mes palaidojome ir sūnų, ir tėvą“, būtų galima sakyti, kad žmogus dabar absoliučiai laisvas ir nesusaistytas jokiais metafizinės siekiamybės ryšiais, taigi gali daryti ką nori. Bet ištariama kas kita: „<…> ką laidosime dabar. Dabar tik mūsų eilė“ (p. 122). Jeigu nėra centro ir predestinacijos – nėra ir mūsų. Ir mirtis tėra laiko atkarpa – ne prasmė ir ne absoliuti laisvė.

Paskutinysis skyrius – labai simboliškas. Lapė (gal tai tokia pat lapė, kaip kad tėvas V. – šuo) kaimynui T., įsibrovusiam į paslaptingą patalpą, kurioje guli dvidešimt marmurinių plokščių, pasako: „Tu sugriovei mūsų bažnyčią“ (p. 134). Kaimynui T. pasišovus tą bažnyčią atstatyti, lapė parodo dvidešimt pirmą marmurinę plokštę – „Čia dar viena. Tavo“ (p. 134), tuo tarsi pasakydama, kad geriau rūpintis epitafija nei atstatymu. Keletu sakinių apibrėžiamas šiuolaikinio žmogaus prisitaikymas ir paviršutiniškas civilizuotumas (susinepatogina, sugriovęs bažnyčią), o tuo pačiu – trumparegiškumas bei bejėgystė antgamtės ir metafizikos akivaizdoje (tai, kad sugriovė bažnyčią ir sutiko lapę, panašią į likimą (ar mirtį), jam tėra „labai keista diena“, p. 134).

Taigi Virginijos Rimkaitės „21 a“ – įdomus bandymas parodyti, kas atsitinka žmogui, netenkančiam centro (prasmės, idėjos). Ir visiškai suprantama, kad dekonstrukcijai panaudojamos svarbiausios Evangelijos reikšmės (prasmės), nes būtent jos aštriai ir nepatogiai kertasi su įprastomis šio pasaulio normomis. (Pasaulį suvokiant kaip mirties – taigi „absoliučios laisvės“ – kultūrą). Labai svarbu tai, kad autorė tiki dekonstrukcijos galia ir bando ją sušvelninti, gal net prisijaukinti („Tešviečia mūsų šviesa“ – jos žodžiai iš knygos anotacijos). O tai dar kartą paliudija, kad prasmės ilgesys neišnyko. Ir jeigu nėra prasmės – nėra ir mūsų.

Renata Šerelytė. Bulvės akis. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Novelė / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį.
Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5-6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Renata Šerelytė. Suklastotas stebuklas

2016 m. Nr. 3 / Zita Čepaitė. PAVEIKSLAS. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.