literatūros žurnalas

Donata Mitaitė. Vienintelio miesto sujungti

2017 m. Nr. 8-9

Judita Vaičiūnaitė (1937.VII.12–2001.II.11) ir Tomas Venclova (g. 1937.IX.11) kartu su Vytautu P. Blože, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijum Martinaičiu kritikų laikomi XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos reformatoriais, jaunystės eilėraščiuose Vilnių yra pavadinę vieninteliu miestu, nors jie abu gimė ir ankstyvąją vaikystę praleido ne jame. J. Vaičiūnaitė – kaunietė, į Vilnių atvažiavusi tada, kai atėjo studijų universitete laikas. T. Venclova gimė Klaipėdoje, kurį laiką irgi gyveno Kaune, o į Vilnių su tėvais atsikėlė 1946 metų pabaigoje, kiek anksčiau nei J. Vaičiūnaitė. Vidurinę mokyklą jis baigė jau Vilniuje. T. Venclova prisimena atsitiktinį, dar vaikišką savo ir seserų Dalios bei Juditos Vaičiūnaičių susitikimą traukinyje, tačiau esminis bendravimas ir kalbos apie poeziją prasidėjo Vilniaus universitete, kur abu poetai mokėsi viename kurse. Juos ir Aušrą Sluckaitę „ideologiškai teisingo“ mąstymo studentai pravardžiavo „buržuaziniais inteligentais“, turbūt tarp bendramokslių jie akivaizdžiai išsiskyrė iš savo šeimų atsineštu mąstymu, bendruoju išsilavinimu ir kultūra. Kai J. Vaičiūnaitė pradėjo periodikoje spausdinti eilėraščius, T. Venclova parašė straipsnį rankraštiniame studentų žurnaliuke „Atžalynas“, kuriame kritiškai įvertino jos kūrybą. Jaunos poetės reakcija buvusi rami, matyt, kritikuota geranoriškai, suprantant, kad poezija gali būti įvairi. T. Venclovos teigimu, jiems su J. Vaičiūnaite visada patikdavo „gerokai skirtingi dalykai ir literatūroje, ir muzikoje, ir tapyboje“1. Universitetą jie baigė ne kartu, nes trečiame kurse T. Venclova išėjo akademinių atostogų ir jo studijų laikas metais prasitęsė.

Pirmieji ankstyvojoje jaunystėje matyti Vilniaus vaizdai, teisingiau, tai, ką poetai, jau subrendę būdami, iš savo atminties atsirinko ir užfiksavo, panašūs: vaikščiota bent iš dalies sutampančiais maršrutais, tačiau apie juos pasakojama skirtingai. T. Venclova rašo: „Visas žydų getas (ir Vokiečių gatvė, nedelsiant pervadinta Muziejaus gatve) buvo fantastiška negyva erdvė <…>. Senosios sinagogos sienos dar stūksojo, bet jas tuojau pat nugriovė. Griovė ir įvairius kitus daiktus, ne visai atitinkančius naująją tvarką. <…> Mano mokykla, buvusi jėzuitų gimnazija, stovėjo tos gatvės gale, tarytum sala tarp griuvėsių. <…> Jau pirmąją mokslo metų dieną grįždamas namo paklydau griuvėsiuose, ir tas varginantis bejėgiškas klaidžiojimas ieškant namų, trukęs bent keturias valandas (negalėjau pasiklausti kelio, nes žmonių mačiau mažai, be to, niekas nekalbėjo lietuviškai), virto man tarsi privačiu simboliu“2. J. Vaičiūnaitės pokario Vilnius kur kas konkretesnis ir detalesnis, koks jis yra ir jos eilėraščiuose: „Pirmasis gyvas Vilniaus paveikslas man buvo Šventos Kotrynos bažnyčios šventorius. Žaliuojantis saulėtas skveras, įrėmintas pajuodusiais griuvėsiais. Žinojau, nors buvau dar vaikas, kad kažkur čia pat, gal „Europos“ viešbučio griuvėsiuose Vokiečių gatvės kampe, pasikorė ar buvo nužudytas kompozitorius, dirigentas, fleitininkas Juozas Pakalnis <…>. Buvo 1948 metų vasara. Mamos atsiųsta svečiavausi pas savo dėdę kunigą Juozą Vaičiūną, Vilniaus Dominikonų bažnyčios kleboną. Todėl ir gyvenau čia pat, buvusiame vienuolyne. <…> Pro langą kitoj siauros Dominikonų gatvės pusėj mačiau tik sugriauto apdegusio namo griaučius tuščiom langų kiaurymėm su ant stogo augančiais krūmais ir plonyčiais kreivais medeliais. Čia pat žydų getas dar su senais užrašais <…>. Naktį sapnuodavau košmarus – ką tik buvau išgirdusi apie Dominikonų požemius, apie jų mumijas, marų ir karų aukas. Šiurpas skverbėsi man į kraują iš po Vilniaus grindinių. Mano kasdienis kelias vedė vingiuota Vilniaus gatve į Kaštonų gatvę pas kitą dėdę – rašytoją Petrą Vaičiūną <…>. Einu tuo vieninteliu keliu, visados perspėta – eik viduriu, mašinų beveik nėra, o į griuvėsius gali kas nors įtraukti ar koks balkonas nukristi. Einu bijodama net apsidairyti“3. Tokia turbūt daug ką požiūriuose į miestą nulėmusi abiejų poetų pažinties su Vilniumi pradžia: istorinės miesto dalies griuvėsiai, pavojaus ar net mirties artuma. Ir vienas, ir kitas į savo atsiminimus įrašė žydų getą, tragiškosios Vilniaus istorijos dalį, kuri jiems visą laiką skaudžiai aktuali: „kruvina / praeitis, jau pavirtusi strofomis, po ūkanotu / atminties dangumi, kai diena, prisipildžius kartybės, / kris geltonu lapu ant užsnūdusios kariatidės“ (p. 360). Pacitavau tik vieną iš daugelio J. Vaičiūnaitės poezijoje esančių atminties strofų. T. Venclovos eilėraštis „Ghetto“ cenzorių buvo išimtas iš rinkinio „Kalbos ženklas“ rankraščio, tikriausiai jiems nepatiko ir geto, išdavystės, mirties tema, ir tai, kad eilėraštis akivaizdžiai kalba ne tik apie žydų likimą, bet ir kur kas plačiau apie XX a. totalitarizmus, trinančius net atminimą apie savo nužudytus žmones ir tautas.

T. Venclovos rinktinėje „Visi eilėraščiai“ (2010), jei žvelgsime į komentarus, tik bene dešimt eilėraščių vienaip ar kitaip autoriaus siejami su Vilniumi. Pats skaitytojas, ko gero, atpažintų kur kas mažiau, nors apie Vilnių T. Venclova yra rašęs tikrai daug, užtenka prisiminti 1978 metų jųdviejų su Czesùawu Miłoszu dialogą „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“, iš kurio ne vienas Vakarų Europoje gyvenęs žmogus pirmą kartą sužinojo ne tik apie Vilnių, bet ir apie okupuotą Lietuvą. Taip pat minėtini T. Venclovos veikalai „Vilnius. Vadovas po miestą“, „Vilniaus vardai“, „Vilnius: asmeninė istorija“. J. Vaičiūnaitės vilnietiškų eilėraščių – labai daug, be to, dar parašyta ir autobiografinės prozos knyga „Mabre viešbutis“4. Visą gyvenimą su poete draugavusi A. Sluckaitė-Jurašienė, užfiksavusi savo paskutinį atsisveikinimą, visam laikui „įrašė“ J. Vaičiūnaitės paveikslą į Vilniaus peizažą: „Tokia ji ir liko mano atmintyje: stovinti lietuje, po skėčiu, prie Šv. Jono bažnyčios – Vilniaus poetė – šio miesto poetinė siela, neatsiejama jo dalis. Sugėrusi į save Vilniaus istoriją, architektūrą, spalvas, kvapus, pavertusi šį miestą savo kultūrine erdve ir poetine vizija“5.

Straipsnyje sustosime tik prie poezijos, juk ir svarbiausias miestui skirtas epitetas – būtent iš ten. Po abiejų poetų „vienintelio miesto“ eilėraščiais 1957-ųjų data. T. Venclovos eilėraštis „Praeities susitarkim neliesti“ pirmą kartą pasirodė savilaidinėje knygelėje „Pontos Axenos“, 1958 metais „išleistoje“ keturiais mašinėle spausdintais egzemplioriais. Andriaus Račkausko (T. Venclovos jaunystės slapyvardis) knygelė leidėjų – jaunų draugų kompanijos (Virgilijus Čepaitis, Pranas Morkus, Tomas Venclova) – buvo įrišta, paskutiniame priešlapyje to meto knygoms privaloma tvarka surašyta informacija: Andrius Račkauskas „Pontos Axenos“, Vilnius: Eglaitė, 1958. Pasirašyta spaudai 1958.XI.22, baigta spausdinti 1958.XI.27. Leidinio Nr. 0001, Tiražas 4 egz. Leidykla „Eglaitė“, Mikės Pūkuotuko spaustuvė. „Vienintelis miestas“, kiek galima spręsti iš turimo mokytojos Bronės Katinienės nuorašo kopijos, – antrojo knygelės skyriaus pavadinimas (I skyrius – „Sentimentalinė kelionė“, III – „Iš Kaukazo eilių“). Pirmas to skyriaus eilėraštis ir yra „Praeities susitarkim neliesti“, kurio trečioji, priešpaskutinė, strofa baigiama tokiomis eilutėmis: „Vėl girdėsiu kalvų asonansus / Ir vienintelio miesto žodžius.“ Pirmą kartą jau ne savilaidiniu būdu jis išspausdintas 1977 metais Čikagoje, knygoje „98 eilėraščiai“. Pagrindinis autoriaus taisymas – eilutėse „Kad už bokštų, bažnyčių, mokyklų, / Kaminų ir krantinių eilės“. „Kaminai ir krantinės“ pavirto „gelsvų kareivinių eile“. Tokiu būdu miestas eilėraštyje tapo kiek grėsmingesnis, o būtent taip jį tuometinė epocha, T. Venclovos nuomone, keitė. Kiti taisymai ne tokie ryškūs, su jais visais iš pirmosios savilaidinės knygutės eilėraštis atkeliavo į poeto rinktinę „Visi eilėraščiai“.

Savilaidinė „Pontos Axenos“, kaip prisiminė J. Vaičiūnaitė, buvo viena iš jaunus poetus sujungusių grandžių: „Tomas Venclova tais jaunystės metais skleidė ypatingą dvasinį žavesį. Jis buvo išskirtinė asmenybė mano gyvenime, lyg koks kunigaikštis Myškinas iš Dostojevskio „Idioto“, vienas mylimiausių mano herojų. Jo keliais egzemplioriais padaugintą eilėraščių rinkinį „Pontos Axenos“ („Juodoji jūra“) aš buvau persirašiusi į mokyklinius sąsiuvinius ir tuos rankraščius, Tomo paprašyta, atidaviau jam prieš emigravimą. Bet tai buvo vėliau. O 1961 m. snieguotą vasarį mudvi su Aušra Sluckaite (vėliau Jurašiene), su kuria buvom didelės draugės, tąsėm po miestą „Pontos Axenos“, galvodamos, kur paslėpti. Buvom įbaugintos, nes daugelį jaunų menininkų tada tardė saugume. O rankraštį priglobė žymi gydytoja Stasė Mičelytė. Po to, kai buvau mašina nuvežta į saugumą (o atskirai ir mano sesuo), iškart iš gatvės paskambinau Tomui, ir mes susitikom už užpustyto Tauro kalno; tada dar nebuvo garsiųjų Profsąjungų rūmų, tik prieblanda ir vėjas“6.

J. Vaičiūnaitės ciklas „Vieninteliam miestui“, kurio pirmajame tekste pasakoma, kad Vilnius – „vienintelis toks savas“, sudarytas iš dešimties eilėraščių, rašytų 1957 ir 1958 metais. Akivaizdu, kad jame Vilnius konkretesnis (keletą kartų pakartojamas jo vardas, paminima Neris, Lukiškių aikštė, vėlesniuose eilėraščiuose labai svarbūs „baltagalvė Kotryna“, Stanislovo Moniuškos paminklas). Ciklas „Vieninteliam miestui“ pirmą kartą buvo išspausdintas J. Vaičiūnaitės rinkinyje „Pavasario akvarelės“ (1960), išleistame Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, todėl suprantama, kad eilėraščiuose esama ir minimalios proletarinės temos („sudiržę krumpliai / To nežinomo gatvės grindiko“7). Kita vertus, empatijos, taip pat ir socialinės empatijos jausmas J. Vaičiūnaitei tikrai būdingas, nors, be abejo, jei nebūtų buvę ideologinės priežiūros, ciklo eilėraštyje nebūtų atsiradę ir tokių pakilių eilučių: „Jūs atnešat raudoną stepių vėją, / Greitieji tolimieji traukiniai“ (p. 22). „Raudonam vėjui“ artimi ir eilėraščio pradžios „raudoni debesų plakatai“, bet jie, be ideologinės įkrovos, turi ir netikėtos ekspresijos.

Rinktinėje „Klajoklė saulė“ (1974) spausdintas J. Vaičiūnaitės ciklas „Tą perregimą vakarą“ dedikuotas Tomui, paskui dedikacija buvo panaikinta, į ciklą įtraukta daugiau eilėraščių. T. Venclova yra pasakojęs, kad jų studentiškas bendravimas buvo „ties romano riba, bet, sakyčiau, ne visai romanas“8. Savaime aišku, kad poezija nebūtinai atspindi poetų jaunystės istoriją, greičiau – perrašo, kontaminuoja su kitomis istorijomis, perfrazuoja, pasiremdama literatūros tradicija. Poeziją, net kam nors dedikuotą, ir reikėtų skaityti abstrahuojantis nuo konkrečių žmonių tarpusavio santykių. Meilės, jos neišsipildymo, o kartu ir ištikimybės jai net ir neišsipildžiusiai („man turi to pakakti: tos laimės būti su tavim kartu, tavęs netekus…“, p. 41) tema ciklo eilėraščiuose akivaizdi. Eilutėse „Aš bėgu tolyn siaura ir besaule Latako gatve / per žydrą iliuzijos ledą vėl – į tave“ (p. 39) perfrazuojama meilės lyrikos topika – bėgimas per lūžtantį ledą kaip Salomėjos Nėries eilėraštyje ar stovėjimas ant jo (tokio esama, pavyzdžiui, Anos Achmatovos lyrikoje), tik tas „ledas“ čia efemeriškesnis – „iliuzijos ledas“. Palyginę penktą ciklo eilėraštį ir J. Vaičiūnaitės prozos fragmentą „Mano pirmoji kavinė“9, atpažintume eilėraščio kavinės prototipą, bevardę kavinukę, lankytojų vadintą ir „Pas Pjero“, ir „Pas generolą“ ir „Černiachovke“, kuri buvo „maža, jauki, demokratiška“, kurios „grindys šachmatinės – iš juodų ir baltų plytelių. Jos mane žavėjo, kaip ir didžiulis kabantis veidrodis, per kurį plaukė miesto debesys“. „Žalsvai violetiniuos dūmuos / sutirpsta šachmatinės grindys ir veidrodžio stiklas aprūkęs“ (p. 41). Tokia J. Vaičiūnaitės Vilniaus konkretika, poetė ir save įrašo į miestą: „Aš įklijuota į senamiesčio koliažą, / spalvingą kaip kaštonai skveruose, kol laša / lietus nuo pirštų ir blakstienų“ (p. 224). Jos Vilnius nesunkiai atpažįstamas iš daugelio detalių, iš eilėraščiuose minimų bažnyčių, senamiesčio gatvelių raizginio, kavinukių, antikvariatų, o šalia jų – ir bevardžių smuklių, skalbyklų ir krautuvių.

Be abejo, J. Vaičiūnaitės ir T. Venclovos individualus poetinis balsas skirtųsi, net jei poetai būtų gyvenę identiškomis sąlygomis, tačiau jos tokios nebuvo. T. Venclova pirmą ir vienintelį poezijos rinkinį „Kalbos ženklas“ sovietinės Lietuvos leidykloje išleido 1972 metais. Šiandieniniu žvilgsniu jį skaitant, poeto nesutapimas ne tik su tuometine poetika, bet ir su vyravusia ideologija yra akivaizdus. Tačiau „vilnietiškas“ (bet atpažįstamas tik atsižvelgiant į autoriaus nuorodą komentare) – ten tik vienas:

Kaip draugystė, kaip verksmas, kaip duona
Tas rūstumas naktų neilgų,
Išraižytas cezūrom frontonų,
Ir žvaigždėm surimuotų langų.
Gatvių miglos ir priekalnių molis…
Kur bebūtum – pakilęs ar puolęs,
Ligi galo tave išklausys
Neužmatomų puslapių tolis,
Akmeninių eilių gaudesys10.

Kaip ir eilėraštyje „Praeities susitarkim neliesti“, T. Venclova girdi miestą kaip poeziją, klasicistiškai tikslią ir griežtą, nors Vilnius toks nėra. Pokalbyje poetas yra sakęs apie trokštamą dviejų jam svarbių miestų poetikos jungtį: „Jeigu šiek tiek išmokau, kas yra metafora ir eilėraščio lyrinė netvarka, tai to išmokau iš Vilniaus. O priešingai – simetrijos, tvarkos, perspektyvos mokiausi iš Peterburgo, ne tik iš jo, aišku. Visada norėjau tuos du momentus sujungti tame, ką aš rašau“11. Skaitytojui atpažįstamų konkretaus miesto ženklų nėra nei šiame eilėraštyje, nei kituose, akivaizdžiausiai santykį su to meto tikrove išreiškusiuose, kurie, kaip ir šis 1965-ųjų tekstas, anais laikais Lietuvoje negalėjo būti išspausdinti:

Manasis miestas – aukštas ir negyvas.
Sniege nugrimzdo kalvos ir takai.
Virš jo stogų atlyžta lyg sakai
Žiemos padangių tankus negatyvas.

Ir sielos kaina jis deguonį perka,
Ir vargšas amžius liečia metalu
Ledėjančią dorėnų kario gerklę,
Prieš mirtį susitepusią melu12.

Šiandieninis poeto komentaras toks: „Kalbu apie okupuotą Vilnių, bandantį išlikti pasidavimo ir prisitaikymo kaina“13. Apskritai dar prieš emigraciją rašytų T. Venclovos eilėraščių Vilnius vadinamas „gražiausiuoju Rytų Europos miestu“, tačiau jis pilnas grėsmės: „Mirtis man buvo lyg šeimos narys, / Užėmusi didesnę dalį buto“ (p. 145). Atsisveikinimo eilėraštis „Odė miestui“ buvo išspausdintas 1975 metų „Poezijos pavasaryje“ ir jame atpažįstama „vienintelio miesto“ (to, be kurio negali gyventi) semantika: „Negalėsiu netekti, / Bet neteksiu tavęs, / Užgesinsiu lyg dagtį / Akmeningas gatves, / Baltą varpinę, smėlį, / Aptaškytą derva, / Gal ir savąją sielą, / Jeigu siela gyva“ (p. 136). To meto skaitytojai suprato, kad poetas atsisveikina su Vilniumi, nors konkrečių jo detalių čia nėra, „balta varpinė“ gali stovėti nesuskaičiuojamoje daugybėje vietų. Vilnius eilėraštyje nukeltas prie jūros, jis, kaip audrų blaškomas laivas, yra arti pražūties. Apskritai Vilniui T. Venclova siekia suteikti ne detalėse atpažįstamo konkretumo, bet ieško jame amžinojo miesto, Romos, bruožų: Vilniaus upelė „panaši į Tibrą“ (eil. „Užupis“, p. 255), jame pučiantys vėjai „Odėje miestui“ pavadinami antikinių vėjų vardais: Akvilonas, Notas, Euras, Borėjas. Atsisveikinant miestas paliekamas mitinio vėjų valdovo Eolo globoje.

Išreikšti savo tikrojo santykio su sovietine santvarka taip atvirai, kaip tai darė to meto Lietuvoje nespausdintuose vilnietiškuose eilėraščiuose T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, be abejo, negalėjo. Tačiau 1977-aisiais ji parašė eilėraštį „Atsis-veikinimas“ ir įtraukė jį į rinkinį „Šaligatvio pienės“ (1984). Kaip ne vieno T. Venclovos „Kalbos ženklo“ eilėraščio atveju, tai ir šiuo, skaitytojui gali būti nelabai suprantama, kur žiūrėjo ir ką veikė sovietiniai cenzoriai. Visas eilėraščio tekstas toks:

Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė
baltoj beprotnamio palatoj?
Rožė, tavo rožė,
raudona rožė tebežydi mano atminty.
Senokai jau po Vėlinių, bet neiškrito sniegas.
Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė,
tu, tolstantis anapus laiko,
naktį blizgant gelžkeliui,
lėktuvams ūžiant virš kapų –
apsėto šiaurės lauko?
Ar dar girdi tėvynės nykią kalbą?
Ar dar regi linguojančius į šaltą rudeninę tylą
vaikus ant purvinų Antakalnio kalvų?..

(p. 330–331)

Be abejo, J. Vaičiūnaitės eilėraštį įmanoma sieti su T. Venclovos emigracija. Būtent 1977 metų sausio 25 dieną jis išskrido iš Maskvos į Vašingtoną, trumpam sustodamas Paryžiuje. Aišku, tai tik vienas iš galimų eilėraščio kontekstų, ir turbūt prasmingiau jį skaityti kaip pasakojimą apie sovietinį Vilnių, pamatytą žvelgiant palydinčiojo išvykstantį į emigraciją žvilgsniu.

Sentikių vienuolės malda beprotnamio palatoje pačioje teksto pradžioje – labai prasmingas įvadas į eilėraščio pasaulį. Sovietmečiu vienuolijos buvo išsklaidytos, vienuolynų pastatai ir turtas nacionalizuoti, patiems vienuoliams teko rengtis pasaulietiškais drabužiais, dirbti įvairius darbus, bet dauguma jų savojo pašaukimo neišsižadėjo net tada. Greta kitų bausmių nepaklusniesiems piliečiams, sovietų valdžia aktyviai naudojo ir vadinamąją baudžiamąją psichiatriją. Ne vienas neparankus valdžiai žmogus buvo apšauktas bepročiu, prievarta uždarytas psichiatrinėje ligoninėje ir pavojingų medikamentų dozėmis visam gyvenimui suluošintas. Truputėlį šviesos eilėraščiui teikia tik dvi eilutės (vienintelė spalvota dėmė pilkame eilėraščio audinyje) – lyrinio subjekto prisiminimai: „Rožė, tavo rožė, / raudona rožė tebežydi mano atminty.“ Būdama labiausiai susijusi su romanso topika, raudona rožė – tarsi nuoroda į meilės istoriją arba bent į laimingą praeities akimirką. Visa kita – depresyvu: beprotnamio palata (eilutė „Girdi, kaip meldžias sentikių vienuolė“ eilėraštyje pakartota du kartus), ruduo, šiaurė, šaltis, purvas. Sniego baltuma į peizažą ir į žmogaus sielą įneštų bent kiek šviesos, kurios taip trūksta, tačiau atrodo, kad net gamta yra pasikeitusi, nebeteisinga: „Senokai jau po Vėlinių, bet neiškrito sniegas.“ Šviesos ir vilties galėtų teikti ir vaikai, tačiau taip irgi nėra. Vaikų tema tarsi įrėmina eilėraštį, kuris pradedamas paminint „sentikių vienuolę“ (pasirinkta bevaikystė), o baigiamas visais požiūriais neviltingu vaikų, „linguojančių į šaltą rudeninę tylą ant purvinų Antakalnio kalvų“, vaizdu. Su šia tema persipynusi kalbos tema, kurios raida tokia: sentikių vienuolės malda (malda – sakralinės kalbos žanras), „tėvynės nyki kalba“ (greičiausiai taip įvardijama sovietinė naujakalbė) ir eilėraščio pabaigoje – tyla, į kurią nulinguoja vaikų eisena. Sakralioji kalba įmanoma tik beprotnamyje, o tiems, kurie galėtų būti ateities viltimi, jų niūroje būtyje telieka tyla. Manyčiau, kad Virginija Balsevičiūtė tik iš dalies teisi, teigdama, kad XX a. aštunto–devinto dešimtmečių Vilnius J. Vaičiūnaitės poezijoje „imamas traktuoti supoetintos buities ir meno aspektu, o su miesto architektūra kontaktuojama kaip su meno kūriniu <…>, retkarčiais Vilnius atrodo kaip „senovinis porcelianas“. <…> Paskutiniojo dešimtmečio kūryboje Vilnius – skurdus, apleistas, nykstantis“14. Dažnai juodoji, mirtimi grasinanti Vilniaus gyvenimo pusė lieka pridengta vualiu, ne iš karto pamatoma, kaip tai yra eilėraštyje „Atsisveikinimas“, kurio pasaulio nykuma kyla ne tiek iš paties atsisveikinimo, kiek iš bendros pasiliekančiųjų gyvenimo situacijos, kurią poetė aiškiai suprato, kaip aiškiai nuo pat jaunystės matė ir į eilėraštį įrašė, kas darosi miestui: „Sustingstu lyg druskos stulpas, / apstulbus, prieš griūvantį savo senamiestį“ (p. 205). Tuo paskutiniuoju V. Balsevičiūtės minimu J. Vaičiūnaitės gyvenimo dešimtmečiu vualių nebereikėjo. Eilėraščio „Atsisveikinimas“ „tu“, į kurį kreipiamasi, tolsta „anapus laiko“, tarsi į kitą, anapusinį pasaulį, nors minimos žemiškos susisiekimo priemonės – traukiniai, lėktuvai, tiesa, jie – virš kapų. Anų laikų emigracija iš Sovietų Sąjungos iš tiesų šiek tiek priminė mirtį, nes vilčių grįžti nebuvo, o sovietinė valdžia stengėsi ištrinti net atminimą apie emigravusius: jų pavardės turėjo būti neminimos, jų išleistos knygos išimtos iš bibliotekų. Jau minėtoje esė „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ T. Venclova rašė: „<…> turime priprasti prie antrojo gyvenimo Vakaruose. Kai kuriais atžvilgiais jis primena pomirtinį gyvenimą. Susitinkame žmones, kurių neturėjome vilties šiame pasaulyje susitikti, o su senaisiais pažįstamais esame išsiskyrę maždaug amžinai“15. J. Vaičiūnaitės eilėraščio vaizdai susisieja su gerokai vėliau, 1985 metais, T. Venclovos, jau esančio, iš sovietinio žmogaus perspektyvos žiūrint, beveik „anapus laiko“, parašytu eilėraščiu „Šeremetjevo, 1977“. Tai nebūtinai reiškia, kad T. Venclova buvo skaitęs J. Vaičiūnaitės kūrinį. Kaip emigruojama iš Sovietų Sąjungos, jie abu žinojo, o T. Venclova dar ir pats tai patyrė. Eilėraštyje rekonstruojama nutolimo „anapus laiko“ situacija:

Praėjęs muitinės šaltį, ginkluotų sargų rikiuotę,
Užkopęs laiptais į skurdų valiutinį rojų,
Susigriebiau, jog nepamojau keliems, kurie pasilieka.

Lėktuvui dar nepakilus, jie amžiams tapo šešėliais,
Aidais telefono gelmėj, adresais primirštoj knygutėj,
Ir tai vienintelis duotas mūsų laikui stebuklas.

Žinojau, balsai sutrupės ir žodžiai pavirs į dulkes,
Fotografijų prietemon trauksis pažįstamas veidas,
Kol jį pagaliau atstos lentynos ir lempa.

(p. 164)

Paskutinė strofa tokia: „Negimtoji šalis, patikėta kaip laikinas kūnas, / Ligi Barenco jūros klampi nelaimėjusių žemė, / Lėktuvų kryžiai viršum nematomo miesto“ (p. 165). Taip kuriamas paliekamo pasaulio vaizdas. Kai J. Vaičiūnaitė eilėraštyje minėjo „tėvynės nykią kalbą“, ji, aišku, turėjo galvoje ne lietuvių kalbą, o sovietizuotą jos variantą. T. Venclovos eilėraštyje išskrendantis lėktuvas savo šešėlio kryžiumi užbraukia „negimtąją šalį“ – Sovietų Sąjungą ir joje buvusį gyvenimą.

J. Vaičiūnaitės jaunystės eilėraščiuose pasaulio erdvė tik nujaučiama („Aš suklupau / baltoj viršūnėj kopų / ir lūpas saulės bučiniams pravėriau… / Ir tolumų erdvės svaigaus dvelkimo / dabar jau niekad niekad neužmiršiu“, p. 12), tačiau atviras pasaulis poetei ilgai buvo tik trokštamas, pažįstamas per kultūrą, įsivaizduojamas. Sovietų Sąjungos sienos atsiverdavo retai, nenoriai ir ne kiekvienam. Dažniausiai likdavo tik tolimų miestų ilgesys („Ir miestų tolimi, reti vardai gyvais lašais tamsoj man skamba“, „drėgnas viesulas vėsina prirūkytą, dulkiną mansardą“ – toks svajonės ir realybės kontrastas užfiksuotas 1965 metais eilėraštyje „Fontanai“, p. 85). Kol Paryžius tapo realus, jo, išsvajoto menininkų miesto, buvo lemta ilgėtis, jis tik vaidenosi „<…> saulės blyksniais Senos vandeny, / Lietaus kvapu bulvaruos ir nuleistų žaliuzių rainais šešėliais… / Galbūt tu niekad nepaliesi grindinio, kuriuo sapne eini…“ (p. 31). Atviram pasauliui būdingas laisvas išvykimas iš tėvynės ir grįžimas į ją J. Vaičiūnaitės poezijoje yra modifikuotas turbūt ir Lietuvos istorijos, ir poetės gyvento laiko. Jos eilėraščių ciklų veikėjai grįžta į Lietuvą tik po mirties (Barbora Radvilaitė cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“ arba filomatai cikle „Vitražas Vilniaus universitetui“). Jau nepriklausomybės metais poetė yra ne kartą kalbėjusi, kad laisvame pasaulyje jos kūryba būtų buvusi kitokia. Deja, didžioji gyvenimo dalis prabėgo nelaisvės sąlygomis. T. Venclovos gyvenime nutolimas „anapus laiko“ pasirodė besąs ne galutinis, tačiau poetui buvo lemta patirti ir sugrįžimo neišsipildymą. Sugrįžti į Itakę, kaip suprantama iš T. Venclovos eilėraščio „Silabinės strofos“ (p. 213–214), neįmanoma, ją galima tik aplankyti ir tai iš anksto numanoma, anaiptol ne idiliška patirtis:

                                   Žinojai: tulžis, išdavystė,
netikėtai tesėjus neviltis ir karas
su buvusiais bičiuliais, kapai, durų staktos,
kryžmai lentom užkaltos – kaina už Itakės
aplankymą.

Ir vis dėlto, kaip ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose, būtent iš šio miesto, kurį „galėtum pereiti užmerkęs / akis (dienos dykynėj, o geriausiai naktį)“, gimsta poezija („galėtum išugdyti žmogišką žodyną / iš jo aikštingo vėjo, balsių vynuogyną / iš čaižančio lietaus ir aliumnato arkos“). Būtent jis išlieka savotišku asmeniniu rojumi: „Tik šį smėlingą, liūčių persmelktą, vingroką / provincijos kalvyną, vietinį baroką / regi, kada vaizduojies mirtį arba dangų.“ Taigi eilėraščiuose abu poetai pasakė maždaug tą patį: kartą išvykus, ten, kur buvai, sugrįžti galima nebent po mirties, nes keičiasi ir žmonės, ir miestas.

J. Vaičiūnaitė paskutinį eilėraščių rinkinį, kurį rašė jau mirtinai sirgdama, pavadino „Debesų arka“. Gyvenime ir poezijoje poetę lydėjo senamiesčio arkos, jas galėdavo pakeisti mylinčių rankų arka („Naktimis mes tartum arka – / apkabinimu suaugę“), o paskutinė – debesų arka – skirta išeiti. Tokie „vienintelio miesto“ architektūros ženklai ir modifikacijos jos poezijoje. Anot M. Martinaičio, tiek renesansinis pačios J. Vaičiūnaitės paveikslas, tiek jos poezija yra tapę Vilniaus kultūrinės istorijos dalimi16.

Ir J. Vaičiūnaitės, ir T. Venclovos eilėraščiai atspindėjo pačias įvairiausias Vilniaus gyvenimo ir gyvenimo Vilniuje patirtis. Bet, kaip seniai yra pastebėta, poetų žodžiai turi galios: kartą pavadintas vieninteliu, toks Vilnius abiem poetams ir išliko.

 


1 Autorės pokalbis su Tomu Venclova 2004-06-23. Garso įrašas. Autorės archyvas.
2 Venclova T. Vilties formos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991. – P. 189.
3 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – P. 403–404.
4 J. Vaičiūnaitės Vilniui skirta Viktorijos Daujotytės monografija „Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius“ (2009).
5 Sluckaitė-Jurašienė A. M. Egziliantės užrašai. – Vilnius: Kultūros barai, 2008. – P. 14.
6 Vaičiūnaitė J. Prierašas prie R. Pakalniškio interviu su T. Venclova „Kas tęsia tradiciją, tas jau ne vienišas“ // Naujasis židinys / Aidai. – 1993. – Nr. 12. – P. 57.
7 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. – P. 20. Toliau J. Vaičiū-naitės eilėraščiai cituojami iš šio leidinio, nurodant puslapį tekste.
8 Autorės pokalbis su T. Venclova 2004-06-23.
9 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 3. – P. 334–336.
10 Venclova T. Kalbos ženklas. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 13.
11 Autorės pokalbis su Tomu Venclova 2004-06-23.
12 Venclova T. Visi eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 85. Toliau T. Venclovos eilėraščiai cituojami iš šio leidinio, nurodant puslapį tekste.
13 Ten pat.
14 Balsevičiūtė V. Juditos Vaičiūnaitės kūryba. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009. – P. 68.
15 Venclova T. Vilties formos. – P. 184–185.
16 Žr.: Martinaitis M. Judita Vaičiūnaitė. 1937.VII.12–2001.II.11 // Literatūra ir menas. – 2001. – Vasario 16. – P. 10.

Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius

2018 m. Nr. 7 / Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“, nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją,

Donata Mitaitė. Tikro gyvenimo pasiilgus

2018 m. Nr. 5-6 / Almis Grybauskas. Toli blizga. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 70 p. / Almis Grybauskas išleido septintąjį eilėraščių rinkinį „Toli blizga“. Poeto, kritikų vadinto vienu iš XX a. 8-ojo dešimtmečio maištininkų, eilėraščiai buvo ir tebėra labai

Donata Mitaitė. Netvarus Ievos Gudmonaitės eilėraščių pasaulis

2016 m. Nr. 8-9 / Ieva Gudmonaitė. Sniego skonis. – Kaunas: Kauko laiptai, 2015. – 80 p.

Donata Mitaitė. Iš patirčių

2016 m. Nr. 1 / Viktoriją Daujotytę kalbina Marijus Šidlauskas. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 304 p.