literatūros žurnalas

Lisa Gorton. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai. Pirmasis poezijos rinkinys „Press Release“ („Pranešimas spaudai“) ir romanas vaikams „Cloudland“ („Debesų šalis“) sulaukė įvairių apdovanojimų. L. Gorton kūryba gausiai publikuojama žurnaluose ir antologijose. Jos antras poezijos rinkinys „Hotel Hyperion“ („Hiperiono viešbutis“) išėjo 2013 m., pirmas romanas suaugusiems „The Life of Houses“ („Namų gyvenimas“) – 2015 m.

 

 

 

Abstrakčios tapybos žmogiškumas

Dienai Georgetti

 

I

Popietės lietus ant lango
tušti, nuraminti šviesos kambariai – namo idėja,
visad šmėkščiojusi tavo gyvenime,
lyg sakydama – tai dabarties mašina,
kuri patirtį paverčia svajone.
Šis tuščias namas –

 

II

Lietaus garsas nepanašus į garsą,
veikiau pokštas, kuris paverčia įvaizdžiais
pažįstamas vietas.
Dėžės pilnos tavo turto. Dabar,
kambarys po kambario, visa tai paverti
atminties architektūra

 

III

Netekties begalybė uždaryta
savo rėmuose, lyg modernisto namas: baldai,
tinkantys kambariui. Viskas apgalvota, viskas
atsiminta, lyg būtum kieno nors kito
name, daiktų kolekcininkas, tarsi
kieno nors kito sapne

 

IV

Nes kolekcininkas laisvas
ir veidrodžiai atgręžti rodo,
ką reiškia būti apsėstam.
Kambariai, kuriuos galėdavai
pereiti aklai, langai, nuspalvinti lietaus šviesos.
Tai namas, kuriame tyla grįžta į tave.
Šis tuščias namas.

 

 

Sapnai ir daiktai

po Titaniko daiktų parodos

 

I

Kantriai, bilietas po bilieto, minkštažingsnė minia
žengia į parodos laivo korpusą, pusiau išplaukusį
iš fojė sienos, lyg žengdama į kieno kito sapną –
interjeras, belangis, kur stiklo dėžės,
kiekviena su sava šviesa, sergsti mažas relikvijas –
vėžlio kiauto šukas, dramblio kaulo rankinį veidrodėlį,
karolius iš segtuko dydžio perlų.
Jie galėtų būti mano – daiktai, pabėgę
iš mano metų metais pasikartojančių sapnų.
Visai nenukentėję, – daiktai, iškelti iš vietos,
kuri panėši ne į vietą – veikiau į pačią atmintį –

 

II

Kur jūra,
prieš save pasišiaušusi begarsėj audroj,
kopia laiptai.
Jų geležinių lapų ritinys dabar auga subtilesnėm girliandom,
tai maža jūros
alkio mašina, bemintanti geležimi, kuria šiuos painius
lapų vainikus,
lyg ateities savigrauža bandytų tave aplenkti,
laiptinė sugrįžta – vingis po vingio
į sapną.

 

III

Kitam kambary pagal užsakymą jie pastatė laiptinę.
Kopija, atkurta iš nuotraukos,
ji niekur neveda – nebent į įvaizdžių namus,
kur niekas neprarasta. Laikrodis be mechanizmo
puošia pirmo aukšto aikštelę, rodyklės sustojusios tą
akimirką, kai pasipylė istorija. Daiktams atleidžiame
todėl, kad jie mūsų nuosavybė, – šie laiptai ne lipimui,
ties pirmu laipteliu ištempta minkštai nuausta virvė. –

 

IV

Man išeinant lyja –
ilgas lietus, dūžtantis ant šaligatvio,
lengvai dūžta į savo paviršių
kaip sapnas, sukaupęs blizgesį, be simbolių.
Viršuj renkas debesys ir griauna įsivaizduotus miestus,
sulėtinti istoriniai epai pritildytu garsu,
niekam negrojantys.

 

Versta iš: Lisa Gorton. Hotel Hyperion . Giramondo Publishing Company, 2013

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Julija Jocytė. Kažkas gyvenime ir šalia jo

2017 m. Nr. 5-6 / Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės / White Rainbows. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 160 p.