Judith Beveridge. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė
Judith Beveridge gimė 1956 m. Londone, 1960 m. atvyko į Australiją. Yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, įvertintus reikšmingomis literatūrinėmis premijomis. Paskutinis rinkinys „Audra ir medus“ pasirodė 2009 m. Už literatūrinius pasiekimus poetei 2005 m. buvo įteiktas Philipo Hodginso memorialinis medalis. J. Beveridge Sidnėjaus universitete dėsto poezijos kursą, yra „Meanjin“ žurnalo poezijos skyriaus redaktorė. Jos kūryba išversta į keletą kalbų, įtraukta į gimnazijų ir universitetų programas.
Šeimyninis žirafų gyvenimas
Kramtydama mosuoja liežuviu
lyg juodu odiniu diržu,
nuolatos laižo tinklą norėdama druskos,
atpūstos iš uosto.
Akimis lyg pamušti obuoliai linksta
prie aukštų pastatų,
laikydama juos savo banda:
padūmavusio žvilgsnio vienatvė.
Mąstau, kokia grakšti ji savo lygumose –
minanti ilgakojes mylias vieną po kitos.
Matau lapijos kupole įrėmintą galvą
lyg siūbuojančią verpstę medžiuose.
Jos oda – apelsinais sodas nuklotas
laukinių krūmų fone. Iš tolo, bėganti, ji lyg didelis
lieknas paukštis prieš skrydį.
Bet čia – raibuliuojantis tinklas:
kojos styro lyg telegrafo stulpai,
toli nuo bet kur.
Aptvare ji suka ratus laižydama tinklą,
mėgdžiodama gumą kramtančią publiką,
vilkėdama dėmėtos odos apatinius.
Ši nedrąsi panelė medetka išvynioja liežuvį
lyg mirštančio paukščio kaklą,
kai pasiūlau šviežios savo rankos druskos,
jos liežuvis raitosi jausmų agonijoje,
kaip ir būna už tinklo
leidžiant karčias valandų valandas.
Jos patinas tingiai nuleidžia
savo varpą, tarsi rausvą gėlę – kardelį,
ir drėkina betoną.
Ji kiša liežuvį po sodria jo tėkme,
kad gautų drėgmės savo tūkstantajam kramtuliui.
Bahadour
Saulė nulenkia jo šešėlį ant sienos,
ir jis palieka besisukantį savo dviračio ratą.
Jau prietema, dar liko kelios minutės
prieš vėl išvežiojant gatvėmis savo prekes.
Bet dabar nėra nieko svarbiau
už jo aitvarą, kylantį
vibruojančiu žiemos dangumi.
Nes dabar jis gyvena aukštybėse
nepriklausomas, jis seka
aitvarą sniego ganyklomis, kur
jo tėvas šaukia jį į kalną,
o motina išverkia atsisveikinimą
penkių vagonų traukiniui. Šiuo metu
gali pamatyti berniukų būrius
ant stogų, dovanojančius deimantus
vaiskiam mėlynam dangui, keliančius rankas aukštyn
nei kam atsakant, nei nuogąstaujant, o tik todėl,
kad diena jiems suteikia truputį laisvės.
Jis negalvoja apie blėstančią šviesą,
nei kad jo kojos susuks daugel
plieno saulių kas dieną minant dviračio ratus.
Nei apie savo gyvenimą, kuris kris kaip žetonas
į jam skirtą plyšį, net ne apie tai,
kaip susikurti angelus, kurie sugriautų
sandėrį, atėmusį visą vaikystę,
nei apie tai, kaip sugrąžinus bent kiek teisingumo atgal į
Nepalą, bet vien apie tai, kaip šį tą dar pardavus
per tas likusias prieblandos minutes,
kad išaugintų deimantą, pareikšti teisę į bent kiek vilties,
bent kiek dangaus, turint tokį
ribotą biudžetą. Ir koks jis linksmas, šokinėdamas,
iškėlęs rankas, tolygus dabar tik sau,
paskutinė pakopa šviesos kategorijose.
Šafrano rinkėja
Vienam kilogramui šafrano reikia surinkti 150 000 krokų*
Greitai ji vėl lenksis virš kiekvieno
kroko, pajus, kaip likimo nelaimių
svarstyklės sunkiai slegia: svoris, priešingas
laikui. Saulė greitai perkels savo
šešėlius ant jos vaikų veidų. Ji žino
lygtis: kiek purkų sujungia vieną dieną
su kita; kiek dienų dalijasi
vieną valgį; kiek ratų saulė turi apeiti
blizgančiu stalu, kol užteks geltonio
sunkiam šaukštui. Ji išskleidžia staltiesę,
pašaukia rungtyniaujančius vaikų burnų
nulius. Pilnos prijuostės tampa jos norma,
bet tie purpuro laukai – nelygus atitikmuo.
Tas svoris visada tik jos prijuostėje: nedalomas alkis,
nieko bendro su gėlių lengvumu.
* Krokas: daugiametis vilkdalginių šeimos augalas Crocus; savaime auga Europoje ir Azijoje, dažn. kalnuose; dekoratyvus; iš tikrojo kroko purkų gaminami prieskoniai (šafranas), geltoni, oranžiniai dažai.