literatūros žurnalas

Judith Beveridge. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

Judith Beveridge gimė 1956 m. Londone, 1960 m. atvyko į Australiją. Yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, įvertintus reikšmingomis literatūrinėmis premijomis. Paskutinis rinkinys „Audra ir medus“ pasirodė 2009 m. Už literatūrinius pasiekimus poetei 2005 m. buvo įteiktas Philipo Hodginso memorialinis medalis. J. Beveridge Sidnėjaus universitete dėsto poezijos kursą, yra „Meanjin“ žurnalo poezijos skyriaus redaktorė. Jos kūryba išversta į keletą kalbų, įtraukta į gimnazijų ir universitetų programas.

 


Šeimyninis žirafų gyvenimas

 

Kramtydama mosuoja liežuviu
lyg juodu odiniu diržu,
nuolatos laižo tinklą norėdama druskos,
atpūstos iš uosto.
Akimis lyg pamušti obuoliai linksta
prie aukštų pastatų,
laikydama juos savo banda:
padūmavusio žvilgsnio vienatvė.

Mąstau, kokia grakšti ji savo lygumose –
minanti ilgakojes mylias vieną po kitos.
Matau lapijos kupole įrėmintą galvą
lyg siūbuojančią verpstę medžiuose.
Jos oda – apelsinais sodas nuklotas
laukinių krūmų fone. Iš tolo, bėganti, ji lyg didelis
lieknas paukštis prieš skrydį.

Bet čia – raibuliuojantis tinklas:
kojos styro lyg telegrafo stulpai,
toli nuo bet kur.
Aptvare ji suka ratus laižydama tinklą,
mėgdžiodama gumą kramtančią publiką,
vilkėdama dėmėtos odos apatinius.
Ši nedrąsi panelė medetka išvynioja liežuvį
lyg mirštančio paukščio kaklą,
kai pasiūlau šviežios savo rankos druskos,
jos liežuvis raitosi jausmų agonijoje,
kaip ir būna už tinklo
leidžiant karčias valandų valandas.
Jos patinas tingiai nuleidžia
savo varpą, tarsi rausvą gėlę – kardelį,
ir drėkina betoną.

Ji kiša liežuvį po sodria jo tėkme,
kad gautų drėgmės savo tūkstantajam kramtuliui.

 

 

Bahadour

 

Saulė nulenkia jo šešėlį ant sienos,
ir jis palieka besisukantį savo dviračio ratą.
Jau prietema, dar liko kelios minutės

prieš vėl išvežiojant gatvėmis savo prekes.
Bet dabar nėra nieko svarbiau
už jo aitvarą, kylantį

vibruojančiu žiemos dangumi.
Nes dabar jis gyvena aukštybėse
nepriklausomas, jis seka

aitvarą sniego ganyklomis, kur
jo tėvas šaukia jį į kalną,
o motina išverkia atsisveikinimą

penkių vagonų traukiniui. Šiuo metu
gali pamatyti berniukų būrius
ant stogų, dovanojančius deimantus

vaiskiam mėlynam dangui, keliančius rankas aukštyn
nei kam atsakant, nei nuogąstaujant, o tik todėl,
kad diena jiems suteikia truputį laisvės.

Jis negalvoja apie blėstančią šviesą,
nei kad jo kojos susuks daugel
plieno saulių kas dieną minant dviračio ratus.

Nei apie savo gyvenimą, kuris kris kaip žetonas
į jam skirtą plyšį, net ne apie tai,
kaip susikurti angelus, kurie sugriautų

sandėrį, atėmusį visą vaikystę,
nei apie tai, kaip sugrąžinus bent kiek teisingumo atgal į
Nepalą, bet vien apie tai, kaip šį tą dar pardavus

per tas likusias prieblandos minutes,
kad išaugintų deimantą, pareikšti teisę į bent kiek vilties,
bent kiek dangaus, turint tokį

ribotą biudžetą. Ir koks jis linksmas, šokinėdamas,
iškėlęs rankas, tolygus dabar tik sau,
paskutinė pakopa šviesos kategorijose.

 

 

Šafrano rinkėja

 

Vienam kilogramui šafrano reikia surinkti 150 000 krokų*

 

Greitai ji vėl lenksis virš kiekvieno
kroko, pajus, kaip likimo nelaimių
svarstyklės sunkiai slegia: svoris, priešingas

laikui. Saulė greitai perkels savo
šešėlius ant jos vaikų veidų. Ji žino
lygtis: kiek purkų sujungia vieną dieną

su kita; kiek dienų dalijasi
vieną valgį; kiek ratų saulė turi apeiti
blizgančiu stalu, kol užteks geltonio

sunkiam šaukštui. Ji išskleidžia staltiesę,
pašaukia rungtyniaujančius vaikų burnų
nulius. Pilnos prijuostės tampa jos norma,

bet tie purpuro laukai – nelygus atitikmuo.
Tas svoris visada tik jos prijuostėje: nedalomas alkis,
nieko bendro su gėlių lengvumu.


* Krokas: daugiametis vilkdalginių šeimos augalas Crocus; savaime auga Europoje ir Azijoje, dažn. kalnuose; dekoratyvus; iš tikrojo kroko purkų gaminami prieskoniai (šafranas), geltoni, oranžiniai dažai.

Lidija Šimkutė. Šviesa dainuoja. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / GUMBUOTŲ ŠAKNŲ
labirinte
mangrovės perkelia potvynio
vandenis į sausą žemę

Michael Sharkey. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Michaelas Sharkey’is (g. 1946 m. Kenterberyje, Australijoje) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. Studijavo Sidnėjaus universitete, tęsė studijas Oklando universitete, kur 1976 m. apsigynė daktaro disertaciją…

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Julija Jocytė. Kažkas gyvenime ir šalia jo

2017 m. Nr. 5–6 / Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės / White Rainbows. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 160 p.

Lisa Gorton. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai.

John Kinsella. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / John Kinsella gimė 1963 m. Vakarų Australijoje, Perte. Išleido daugiau nei trisdešimt knygų: novelių, apysakų, pjesių, kritikos, aštuoniolika poezijos rinkinių.

Ramutė Dragenytė. Tylos prieštara

2014 m. Nr. 10 / Lidija Šimkutė. Kažkas pasakyta / Something is Said: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 144 P.

Lidija Šimkutė. Mįslingi laiškai

2013 m. Nr. 3 / LYNOJANČIĄ VASARĄ
eidama Vilnelės pakrante
užtikau tavo šypseną
šakoto medžio kamiene

Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės

2012 m. Nr. 7 / jis mąsto
apie žmonių gyvenimus
stebėdamas buto langus

Kevin Hart. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Kevinas Hartas gimė 1954 m. Londone, 1966 m. su tėvais atvyko į Australiją. 1973–1976 m. studijavo filosofiją Australijos nacionaliniame universitete. 2002 m. pradėjo profesoriauti…