literatūros žurnalas

Kevin Hart. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

Kevinas Hartas gimė 1954 m. Londone, 1966 m. su tėvais atvyko į Australiją. 1973–1976 m. studijavo filosofiją Australijos nacionaliniame universitete. 2002 m. pradėjo profesoriauti Filosofijos ir literatūros katedroje Notre Dame universitete JAV, Indianoje. Nuo 2007 m. – Virdžinijos universiteto Religijos studijų fakulteto profesorius, taip pat dėsto anglų ir prancūzų literatūrą. K. Hartas išleido septynis poezijos rinkinius, naujausias – „Ryto išmintis“ („Morning Knowledge“, 2011), ir dvi kūrybos rinktines. Antroji – „Liepsnos medis“ („Flame Tree: Selected Poems“, 2002). Yra laimėjęs daug literatūrinių premijų, tarp jų – Christopherio Brennano apdovanojimą. Šiuo metu gyvena Šarlotesvilyje (Virdžinija, JAV), vasaromis grįžta į Australiją ir dėsto Australijos katalikų universitete Melburne.

 

 

 

Tyla

 

Čia yra kalnų tyla,
Tvirtai įstrigusi kiekvienoje viršūnėje,
Dangaus tyla,
Amžiais gaubianti žemę,
Aguonos tyla, sapnuojanti raudonai,
Akmens tyla
Ir virvės, kai atsitraukia ranka,
Tyla tarp žodžių,
Kuri nepakenčia, kad dega tik jie,
Kuri atiduoda save išsekdama, tas vėjelis liepsnoj.

 

 

Mano mirtis

 

Kaip į saulę
Nepajėgiu į ją žiūrėti:
Sakau – tai su manim nesusiję,

Tai tvyro šalimais, kaip tyla,
Kaip tamsa,
Kai viskas baigta.

Bet net dabar
Jaučiu ją savyje giliai, arčiau
Nei savo alsavimą,

Tekančią manyje lėtai, kaip kraujas,
Matuojančią visus
Mano darbus ir įvykius, šešėlis,

Kurį seku
Arba jis seka mane
Ir kreipia mane prie mano esmės, ne prie paribio.

 

 

Troškimas

 

Ji lėtai išsiskleis, nakties gėlė:
Mėnulio ilgi pirštai glostys jos nuogas rankas,
Kiemą su jazminų kvapu
Ir visą kraujo šilumą.

Tai laikas, kai
Bambukai sprogsta nakties laukuose,
Kai mergaitės pakyla nuo romėniškų freskų,
takios it šešėliai, kvepiančios gėlėmis ir vynu.

Visa tai taip ilgai neužtruktų
Jei nekiltų iš tokių skaidriausių gelmių:
Atminimas, kuo turime tapti –
Miestas šviesų nėriniuos, įlanka burėm gyva.

Tai tavyje, tas laukimas,
Vakaro tyli jėga, auganti ištisą dieną,
Kol pagaliau: mėnulis nušvinta tavo plaukuose,
Kvapai iš uždaro sodo, tavo akių spindesys.

 

 

Tavo šešėlis

 

Ne tas veidrodyje,
Ne tas, uždarytas fotografijose,
Ne tas, kuris jaučia jos ranką naktyje,
Ne tas, kuris tiki žodžiu.

Tas be veido,
Kuris supasi su kiekvienu judesiu, gyvačių kerėtojas,
Kuris laiko ausį prie žemės,
Kuris stoja ant cirko kojūkų, vakarui atėjus.

Tai šitas,
Kurį tau saulė dovanojo bendrauti,
Puolęs angelas sargas,
Peteliškė, įstrigus lėliukėje.

Koks tylus tavo draugas
Ir koks jautrus visiems tavo poreikiams –
Kaip okeanas apkabina pakrantę,
Kaip bitė suvirpa prie žiedo;

Jis tau neleis numirti, tad
Turi juo tikėti labiau nei širdimi savo:
Vieną dieną pavirsi
Tuo kitu žmogumi, kuris tylus, juodai apsigaubęs.

 

 

Kambarys

 

Čia mano namas, bet vienas kambarys užrakintas.
Tamsa įsišaknijo visose keturiose sienose.
Kambarys, kuriame spokso mediniai mazgai,
Kambarys, kuris nusigręžia nuo viso namo.

Naktį girdžiu, kaip nerimsta svirpliai,
Nugrimztu į senovinę rimtį,
Miegas mano maldą nutraukia ir tamsoje
Namas lėtai sukasi aplink uždarą kambarį.

 

 

Kalnai

 

Jie ateis tavęs,
Audros debesų spalva, okeanų svoriu.

Jie įveiks dykumas, miestus,
Ir palinks į tave pro langą.

Neklausk jų, kada,
Jų žodžiai būtų per sunkūs ištverti;

Bet jei įkopsi į kalnus
Paklausyti paukščio giesmės,

Jų išblaškyt negalėsi,
Jų veidai nusigręš nuo tavęs, išnykę

Bemintėj erdvėj.
Bet atidžiai juos stebėk,

Jie tau pasakys daugiau nei veidrodžiai:
Žiūrėk, kaip laukai nuslysta nuo jų,

Kaip vakarop jie tampa vakaru
Ir apgaubia tavo pečius.

 

 

Tie balti, senoviniai paukščiai

 

Ir taip jie grįžta, po tamsiausio mėnesio,
Tarsi visi vedami tik vieno instinkto:
Jie plasnoja ore,
Bet negali šviesoj išgyventi
Ar maitintis dosnios dienos karščiais,
Jie išverkia savo aleliuja,
Bet vėjas juos stabdo, bloškia žemyn,

Kad surinktų ant klėties stogo
Arba sutelktų prie tvenkinio.

Nemanau, kad jie ilgesį jaustų,
Tie balti, labai seni paukščiai,
Jie tik žino, kur skristi,
Ir skrenda, kur reikia, kai laikas,
Nesvarstydami savo naudos ar praradimų,

Tik aš nežinau, kur eiti,
Visą rytą laukiu prie lango, čia platus abejingas dangus,
Nežinantis, ko aš laukiu,
Bet trokštantis to paties.

 

 

Žiema

 

Ak, ledinis lietus laša
Į karčią tamsą,
Girdžiu, kad ir tavo gyvenimas
Yra trumpas ir sunkus. 

Lidija Šimkutė. Šviesa dainuoja. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9 / GUMBUOTŲ ŠAKNŲ
labirinte
mangrovės perkelia potvynio
vandenis į sausą žemę

Michael Sharkey. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Michaelas Sharkey’is (g. 1946 m. Kenterberyje, Australijoje) – poetas, eseistas, literatūros kritikas. Studijavo Sidnėjaus universitete, tęsė studijas Oklando universitete, kur 1976 m. apsigynė daktaro disertaciją…

Lidija Šimkutė. Griaustinio palaikai

2018 m. Nr. 11 / garuojantys debesys pravirko susirangę medžių kamienai išgąsdino žiedus lapų prieglobstyje palinko šakos prie moterų gėlėtų skarelių apšlakstė žemuoges krepšeliuose

Julija Jocytė. Kažkas gyvenime ir šalia jo

2017 m. Nr. 5–6 / Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės / White Rainbows. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 160 p.

Lisa Gorton. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Australijos poetė, eseistė ir prozininkė Lisa Gorton (g. 1972) baigė Melburno universitetą, Oksfordo universitete apgynė daktaro disertaciją, skirtą Johno Donne’o poezijai.

John Kinsella. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / John Kinsella gimė 1963 m. Vakarų Australijoje, Perte. Išleido daugiau nei trisdešimt knygų: novelių, apysakų, pjesių, kritikos, aštuoniolika poezijos rinkinių.

Ramutė Dragenytė. Tylos prieštara

2014 m. Nr. 10 / Lidija Šimkutė. Kažkas pasakyta / Something is Said: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 144 P.

Lidija Šimkutė. Mįslingi laiškai

2013 m. Nr. 3 / LYNOJANČIĄ VASARĄ
eidama Vilnelės pakrante
užtikau tavo šypseną
šakoto medžio kamiene

Judith Beveridge. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė / Judith Beveridge gimė 1956 m. Londone, 1960 m. atvyko į Australiją. Yra išleidusi keturis poezijos rinkinius, įvertintus reikšmingomis literatūrinėmis premijomis.

Lidija Šimkutė. Baltos vaivorykštės

2012 m. Nr. 7 / jis mąsto
apie žmonių gyvenimus
stebėdamas buto langus