Vilija Janušauskienė. Lenkiškos knygos „Lietuva lietuviškai“ punktyrai
2025 m. Nr. 8–9
Dominik Wilczewski. Litwa po litewsku. – Sękowa: Wydawnictwo Czarne, Wołowiec, 2024. – 432 p.
Kai sužinojau apie jau įvykusį Dominiko Wilczewskio knygos „Litwa po litewsku“ pristatymą Valdovų rūmuose 2024 m. rudenį, tenai dalyvavusio asmens iškart spontaniškai paklausiau: „Ar autorius kalba lietuviškai?“ Aiškaus atsakymo negavau, nes knygos autoriaus ir auditorijos bendravimas vykęs padedant vertėjui. Kadangi naujos knygos pavadinimo intriga jau buvo mane užvaldžiusi, tuoj iškėliau dvi jos turinio / temų hipotezes: knyga galėtų būti apie tai, kas apie Lietuvą rašoma lietuviškai arba ką lietuviai mąsto apie savo Lietuvą.
Įsigijusi knygą abi hipotezes atmečiau iškart: įspūdingoje dvidešimt septynių puslapių bibliografijoje buvo įvardyti įvairių tautybių autoriai (penkiasdešimt lenkų, keturiasdešimt lietuvių, septyniolika anglakalbių, du baltarusių tautybės ir kt.) ir lenkų (63), lietuvių (40), anglų (9), baltarusių (2) kalbomis parašytų / įrašytų tekstų (knygų, straipsnių, esė, interneto portalų, filmų, spektaklių) pavadinimai. Taigi iškėliau kitą hipotezę – knyga apie tai, ką apie lietuvišką Lietuvą mąsto knygos autoriaus pasirinkti kiti autoriai.
Antrasis aktyvaus strateginio skaitymo (yra tokia metodika, bet jauni skaitytojai, jei netramdomi klasikiniais akademiniais pančiais, ją taiko natūraliai) etapas – knygos vaizdinių tekstų peržvalga (šioje knygoje jų tėra trys). Pirmasis ant viršelio – nespalvota nuotrauka su Lietuvos Respublikos sienos skirties kuklia sienele ir prie jos priklaupusia vyriškio figūra miškų fone. Šis man gražus (kai kam gal skurdus) vaizdas nukreiptų mintis į 1990-uosius, kai buvo atkuriama mūsų Lietuvos laisvė (gal net Didžiosios Lenkijos pasieny?) – vadinasi, knyga galėtų būti apie šį „lietuviškos Lietuvos“ laikotarpį. Antroje nuotraukoje – knygos autoriaus jaunas uždaras veidas su neįskaitomu žvilgsniu miesto (kokio? – spėlioju – Krokuvos / Varšuvos / Liublino?) fone. Trečiasis vaizdinis tekstas – nespalvotas žemėlapis su trijų Lietuvos istorijos etapų kontūrais – LDK (su etnografinėmis lietuviškomis, baltarusiškomis ir ukrainietiškomis žemėmis iki 1772 m. padalijimo), tarpukario Lietuvos be Vilniaus krašto (nurėžto tarpukario Lenkijai) ir šiandieninės Lietuvos Respublikos. Sudėjus pirmosios ir antrosios peržiūros duomenis, galima spėti, kad knyga bus apie Lietuvą trimis istoriniais jos raidos etapais – remiantis įvairių tautų atstovų įvairiakalbiais tekstais. Tačiau kokiu rakursu / aspektu (-ais) toji Lietuva bus analizuojama? Ką galėtų reikšti knygos pavadinimo kalambūras – „Litwa po litewsku“? Gal kaip lietuviška Lietuva regima / vertinama daugybės įvairiakalbių ekspertų – taigi ekspertizė, revizija?
Neskubu – į trečiąjį pasirengimo skaityti etapą pasitelkiu pirmąjį išorinį tekstą (iš atsirinktųjų antrąjį paliksiu skaitymo baigai) – tai šios knygos autoriaus esė „Ilgiuosi tavęs, lietuvi“, publikuota 2020 m. „Bernardinų“ portale (https://www.bernardinai.lt/2020-03-26-ilgiuosi-taves-lietuvi/). Iš jos pristatymo galima sužinoti, kad D. Wilczewskis – politologas, žurnalistas, analitikas, Balstogės universiteto doktorantas. Perskaičiusi esė, pagalvoju, kad autorius su šypsena žvelgia ir skubriu žingsniu žengia į Lenkijos kaimyninių šalių istorijas, nes labai jau lengvai (mano manymu) brėžia šalių, miestų, tautų tariamo panašumo paraleles. Cešyną, šiuolaikinį miestą Lenkijos ir Čekijos pasienyje, iki 1918 m. buvusį Austrijos-Vengrijos imperijos kunigaikštystės sostine, lygina su Vilniumi, o sužinojęs apie tiltu jungiamų čekiškos ir lenkiškos miesto dalių gyventojų akciją pandemijos metu („Ilgiuosi tavęs, čeke“ bei „Ir aš tavęs, lenke“), pamąsto apie Lietuvą ir išsako savo lūkesčius bei jausmus: „Dar visai neseniai planavau pavasarį aplankyti Vilnių. Turiu rimtų užduočių, kurioms reikia surinkti medžiagą, daryti interviu, susitikti su įdomiais žmonėmis, kelti klausimų apie Lietuvos istoriją, sudėtingus santykius su kaimynais ir kitų tautybių bendrapiliečiais, ateitį, likimą, kuris mūsų laukia artimiausiu metu. <…> Ilgiuosi tavęs, lietuvi! Lik sveikas!“ Taigi galima spėti, kad po ketverių metų išleistoje knygoje – šių siekių realizacija: sudėtingų klausimų apie lietuvius ir jų kaimynus lenkus kėlimas, atsakymų ieškojimas ir analizė. Todėl ne polonistikos, bet lituanistikos filologė pasitelkia Google vertėją ir skaito lenkišką knygą apie „Lietuvą lietuviškai“.
Knyga pradedama dviem epigrafais – pirmajame Czesławo Miłoszo prisiminimas apie vaikystės nuodėmę Lietuvoje akmeniu kliudžius žaltį ir įspėjimas dėl mitinių draudimų pažeidimų pasekmių tolesniame gyvenime (neliesk žalčio – saulė verks?), o antrajame – Evaldo Nekrašo nuogąstavimas, kad Lietuva esanti pačiame Europos centre. Todėl randasi dar vienas strateginis spėjimas, kad gal knygos autoriui nedrąsu leistis į Lietuvos istorijos pelkynus, kuriuose gali grėsti nematomi pavojai… Bet ką iš tikrųjų turėjo omeny autorius, atsakyti galėtų tik jis pats.
Knygos turinyje – šmaikštūs, sarkastiški, net makabriški vienuolikos skyrių (+ baigiamasis „Padėkos“) pavadinimai – „Atsargiai, istorija!“, „Paplūdimys ant kaulų“, „Kas išgalvojo lietuvius?“, „Išnaudota proga“, „Laiškai iš kartuvių“, „Bėgantis prezidentas“, „Baltieji raiščiai“, „Nusikaltimas ir atmintis“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Lietuva iš naujo“, „Atpildo metas“ – nukreipia mintis tam tikrų Lietuvos istorijos etapų kryptimis, tačiau pasirinktų įvykių asociatyvūs aprašymai bei iš įvairių šaltinių cituojamų ir autorinių vertinimų polilogai Lietuvą tarytum konstruoja iš naujo – jos dirbtinis modelis tarsi užkeliamas ant šios knygos autoriaus (ar šio projekto komandos) karuselės arkliuko ir… paspaudžiamas tam tikros programos mygtukas.
Išsamų kiekvieno skyriaus skaitymo aprašą su citatomis, komentarais, išvadomis tenka praleisti dėl ribotos šios apžvalginės recenzijos apimties. Telieka skaitymo intriga būsimiems knygos skaitytojams. Toliau pateiksiu baigiamąsias savojo skaitymo išvadas – pagal „skaitytojo reakcijos“ metodikos suteikiamas laisves.
Manyčiau, kad visoje knygoje autorius išlaiko visažinio objektyvaus pasakotojo poziciją ir lieka ištikimas pasirinktajai Lietuvos nesantaikos vaizdavimo opozicinei stilistikai. Vis dėlto džiugu, kad pabaigos žodyje, nuskynęs savo „daugiau nei dešimt metų brendusį domėjimosi Lietuva vaisių“ (p. 397), autorius padėkoja įvairių tautybių (lenkų, baltarusių, lietuvių ir kt.) žmonėms, kurie sutiko pasidalinti savo mintimis žodžiu, knygomis, straipsniais, vertimais, patarimais ar suteikė kitokios pagalbos. Tikėtina, kad autorius iš „lietuviškos Lietuvos“ išsivežė ir šį tą teigiama į gimtąją lenkišką Lenkiją.
O aš reziumuoju savus atradimus pateikdama perskaitytos knygos įspūdžių apibendrinimą. Taigi – ar galima parašyti knygą apie lietuvišką Lietuvą nemokant jos kalbos? Galima. Ar galima perskaityti lenkiškai parašytą knygą nemokant šios kalbos? Galima. Ar gali sutapti rašančiojo ir skaitančiojo suvokimo kodai? Gali. Ar gali šie kodai nesutapti? Gali. Šis atvejis nutiko man: knygoje neradusi preambulės su paties autoriaus nusakytu šios knygos sumanymu, įvardytų rašymo siekių, o pati iš pirmojo papildomai surasto ir perskaityto šio autoriaus teksto („Ilgiuosi tavęs, lietuvi“) susikūrusi iliuzinį savųjų skaitymo lūkesčių horizontą, nusivyliau. Neradau šioje knygoje įsivaizduoto „lietuviškos Lietuvos“ ilgesio. Priešingai, radau man, skaitytojai lietuvei (su pase įrašyta lietuvės tautybe), filologei lituanistei, VU kraštotyrininkų klubo ramuviškei (dalyvavusiai keturiolikoje ekspedicijų po Lietuvą ir rinkusiai medžiagą lietuvių liaudies etiketo bei lietuvių psichologijos temomis), nesuprantamų bendražmogiškojo etiketo ir bendražmogiškosios etikos pažeidimų, vertinimų, lyginimų, kaltinimų. Supratau, kad klydau iš pat pradžių: ir knygos peržvalgos metu, ir pradėjusi skaityti knygą nuo jos epigrafų, kai maniau, jog autorius, pasiilgėjęs lietuvio ir norėjęs su juo susitikti ant įsivaizduojamojo tilto, jaučiasi nedrąsiai įspėtas dėl Cz. Miłoszo mitologinių patirčių jo gimtojoje Lietuvoje bei numatytų aptarti lietuviškųjų klausimų sudėtingumo. Klydau – tą supratau ir skaitydama knygą, ir pagaliau šeštajame jos skyriuje apie Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną atradusi šios knygos pagrindinį klausimą, kurį autorius (turbūt) pateikdavo savo kalbintiems pašnekovams lietuviams… „Kas buvo Smetona? Išskirtinė asmenybė ar diktatorius? Visuotinai sutariama, kad tuo metu visos šalys išgyveno parlamentinės demokratijos krizę, o Lietuvoje – dinamišką politinį klimatą, kultūrinį ir ekonominį augimą. Tačiau neturime Smetonos kulto, nebuvo jis tokia asmenybė kaip Piłsudskis“, – man sako filosofas Vytautas Ališauskas, katalikų intelektualas, buvęs Sąjūdžio aktyvistas ir ambasadorius Vatikane, kai paklausiu, kokiomis istorinėmis temomis ginčijasi lietuviai“ (p. 151).
Taigi žodiniai pokalbiai, tikėtina, buvo šios knygos varomoji jėga, tačiau bibliografijoje neįvardijama nei interviu, nei pokalbių laikas, nei įrašų metrika. Šiuo požiūriu autorius laisvas ir neįsipareigojęs savo pašnekovams. O cituotas atsakymas – iš lietuvio lūpų taaaip apie Piłsudskį, tikėtina, gerai nuteikė autorių ir jis prarado budrumą – tekste (vienintelį kartą!) užrašė ir SAVO KLAUSIMĄ: „Kokiomis istorinėmis temomis ginčijasi lietuviai?“ – štai jums ir knygos pagrindinės ašies – temos iššifravimas. Vadinasi, knygos pavadinimas „Lietuva lietuviškai“ reiškia LIETUVIŲ GINČUS / NESUTARIMUS – štai kuo išskirtinai domėjosi autorius (visa kita – informacija, faktai, aprašai – tikėtina, „ilgesio“ / miglos fonas, per didelės koncentracijos / įtampos teksto praretinimas).
Šį mano atradimą skaitant knygą (pagrindinė tema – lietuvių ginčai – kaip jų lietuviškumo pagrindas) papildė ir pats autorius trečiajame mano perskaitytame tekste – interviu tautiečiui kolegai Patrykui Zakrzewskiui. Šis, stebėdamasis D. Wilczewskio pasirinkimu rašyti knygą apie lenkams neįdomiausią kaimyninę šalį (pagal jų sociologines apklausas esą Lietuva su Slovakija dalijasi pirmąja ir antrąja vietomis pagal neįdomumą lenkams), uždavė vieną klausimą apie knygos epigrafą (kuris mane irgi buvo įsukęs į spėjimų sūkurį). Atsakydamas į šį kolegos klausimą knygos autorius vėl išsidavė – pateikdamas savąją knygos pagrindinės minties versiją: „Šią citatą galima interpretuoti kitaip: kad Lietuvos visuomenė, kurdama savo tapatybę, kartais taip pat užsiimdavo neteisybe. Ir galbūt – remiantis Cz. Miłoszo metafora – tai, kas jiems nutiko vėliau, tam tikra prasme buvo bausmė už tai, ką jie padarė anksčiau“ (https://culture.pl/pl/artykul/dominik-wilczewski-litwini-zartuja-ze-wszystko-co-polacy-mieli-najlepszego-wywodzi-sie-z-litwy-wywiad). Modernybėje atgyja viduramžiška inkvizicijos formulė „vertinti – lyginti – teisti – bausti“? Suprantu, kad baltiškieji mitiniai draudimai neskriausti nei gamtos, nei žmogaus ne todėl, kad bijai bausmės, o todėl, kad negerai daryti negera, galėtų likti tradicinių šių tautų atstovų reliktinėse sąžinėse. Galima tai būtų laikyti archetipiniu paveldu, nebūtinai kitų tautų atstovų revizuojamu, arba, priešingai, bet kurių postmodernių visuomenių narių laisvais individualiais pasirinkimais. O aptartosios knygos autoriui, jei būtų įdomus jo knygos skaitytojos lietuvės kultūrinės patirties / įvesties kontekstas, palinkėčiau pasidomėti žemaitiško žodžio „kūlgrinda“ ne tik leksine, bet ir istorine, mitologine reikšmėmis / prasmėmis / potekstėmis bei (galbūt) perskaityti Vinco Kudirkos satyros – alegorijos „Lietuvos tilto atsiminimai“ paskutinę pastraipą – dėl visa ko – prieš pakviečiant kitas Baltijos jūros šiaurės tautas iš ilgesio ar kitų (pvz., ginčų / kivirčų) paskatų ant susitikimų tiltų…
Dar šiek tiek bendresnių pastabų apie šią knygą – platesniame kontekste. Pasitelkę psichologinę žvalgą, esame įspėjami, kad tai, ką rašome apie kitus, dažnai parašome apie save (projekcija). Perskaičiusi šią knygą, net suvokusi provokacijos lygmenis, besiginčijančia lietuviška Lietuva nenusivyliau: esame savikritiški, atviri, patiklūs, demokratiški, savo nuodėmes pripažįstame, patys apie savo nusikaltimus kalbame ir prisiimame atsakomybes, atsiprašyti mokame, bet būti žeminami nemėgstame, giname savo tautos garbę ir orumą, neišduodame Mikalojaus Daukšos suformuluotos lietuvių tautos gyvybingumo ir Lietuvos valstybės gyvasties koncepcijos (Tėvų žemė, Tautos papročiai, Gimtoji lietuvių kalba) bei savo mirusiųjų, savo šalies himną pagarbiai giedame ir stengiamės laikytis V. Kudirkos sukurtos „Tautiškos giesmės“ priesakų. Spėčiau, kad išlikome vieningi dėl Vilniaus klausimo, nes iš knygos autoriaus „ilgesio laiško lietuviams“ nuo Cešyno miesto tilto ir knygoje pateikto, bet neaktualizuoto žemėlapio (Lietuva be Vilniaus) galima būtų numatyti, kad autoriui šis klausimas – tariamai ginčytinas – rūpėjo, tačiau lietuviai išliko vieningi ir laukiamų kitokių nuomonių knygos autoriui nepateikė. Knygoje pajuokiamai primenamos lietuvių nuoskaudos tarpukariu be Vilniaus – iš lenkų ironiškos perspektyvos vertinant lietuvių patriotines mintis ir veiklas, bet be šiandienos lietuvių komentarų – nei rašytinių, nei sakytinių. Knygos autorius pats apibendrino abiejų pusių pozicijas 1938 m. po Lenkijos ultimatumo Lietuvai taip: „Lenkija nereiškė teritorinių pretenzijų „Kauno“ Lietuvai, tačiau Lietuva tvirtino, kad jos teisėta sostinė yra Vilnius“ (p. 170). Ką jau čia bepridursi…
Versti šios knygos į lietuvių kalbą nerekomenduočiau, nes su dauguma joje referuotų temų galima išsamiau susipažinti pirminiuose originaliuose šaltiniuose lietuviškai, lenkiškai, angliškai. Nieko naujo šioje knygoje neįvyksta, nebent norėtumėte pasidomėti knygos visažinio pasakotojo kalbintų žodinių pašnekovų (tarsi iš tautosakos laikų – įvardytų ar spėjamai anoniminių) mintimis ir autoriaus (tikrai neteigiu ir nemanau, kad lenkų tautos) individualaus mąstymo ypatybėmis. Ar tapo / taps ši knyga Lenkijoje bestseleriu (kaip teigiama jos pristatymo renginio skelbime), nežinau ir net nenorėčiau spėlioti.
Jei man reikėtų pasirinkti, ar skaityti tokios ginčų temos ir tokio pobūdžio knygą apie „lenkišką Lenkiją“ (kivirčų, paskalų aspektu) lietuviškai, tikrai atsisakyčiau, nes manau, kad tokie dalykai – jų pačių reikalas. Man būtų įdomiau Lenkijos archeologinio / kultūrinio paveldo teritorijose išlikusių baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) pėdsakų apžvalgos. Bet aš negaliu tokios knygos nei tikėtis, nei tuo labiau reikalauti iš lenkų – nei ant tiltelio, nei nuo marių krantelio ar Romintos girios pakraštėlio (išlikusio, beje, Lenkijoje). Jei man įdomus mirusių / mirštančių baltų tautų palikimas, galiu / turiu judėti pati, net jei tai būtų traktuojama kaip lietuviškas atskalūniškumas / individualizmas ar dar kitaip. Kitas ir / ar kitokias (savų ir / ar svetimų) nuomones / atakas turime turėti ir kantrybės, ir stiprybės atlaikyti, nepasiduodami nerimui, nepasitikėjimui, nevilčiai – išsaugodami tikėjimą, meilę savo tautai, viltingą geresnės jos ateities siekį ir – būtinai – pagarbą kitoms laisvoms ar vis dar dėl savo laisvės kovojančioms tautoms.