Vytautas Landsbergis. Čiurlionio draugai
Beveik neįtikėtina, bet man dar teko sutikti ir bendrauti su paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugais. Užrašinėjau jų pasakojimus ir skelbdavau įvairiausiomis progomis. Didelis pluoštas buvo publikuotas straipsnių rinkinyje „Vainikas Čiurlioniui“ (1980). Bet galėčiau dar pasakoti ir pasakoti, cituoti laiškus, atkartoti kitų mintis, kad nežūtų. Apgailestauti dėl tų minčių, kurios kartais atplaukia, o dar neužrašytos. Jei išsinešiu, liksiu kaltas. Kaltas ir dėl tų laiškų, kurių neišsaugojau. Ir dėl tų nuostabių detalių, kurias pažįstamieji žinojo apie M. K. Čiurlionį, papasakodavo, kurios tikrai svarbios.
V. Landsbergis – J. Urbšiui
(1968?)
Gerbiamas Dėde Juozai!
Jau gana senokai gavau atsakymą iš Čiurlionio kolegos Haydeno, gyvenančio Paryžiuje, kuriam rašėm prancūzišką laišką[1].
Vis tikėjausi atvažiuoti į Kauną, nes turiu daug visokių reikalų, bet Vytukas sirgo, buvo studentų egzaminai ir atvažiavimas užsitęsė. Haydeno laiškas prancūziškas, turinį šiaip taip išsiaiškinau, atvažiuodamas atsivešiu pas Jus <…>.
Būkit sveiki!
Jūsų Vytautas L.
H. Haydenas – V. Landsbergiui
Paryžius, 1967.III.27
Brangus Pone,
aš dalyvavau visose tose išvykose į gamtą ir dirbau plenere kaip kiti. Tikriausiai nėra likę jokio pėdsako iš tų paveikslų – dažniausiai beveik natūralaus dydžio pagal vietinius modelius. Kadangi Krzyżanowskis nebuvo peizažistas, tai peizažas paradoksaliai buvo išskirtas iš mūsų darbų. O vis dėlto mes gyvenome peizaže ir dažnai labai gražiame.
Apie Čiurlionį pleneruose aš atsimenu tik Arkadijoje. Parke buvo XVIII amžiaus rotonda. Manau, kad tuščia, be baldų. Nežinau, kokiu būdu buvo gauta fisharmonija. Mes visi susirinkdavom po darbo dalyvauti muzikos seansuose. Čiurlionis su Morawskiu atskirai arba keturiomis rankomis skambino Bacho fugas. Ten ir Zgodos gatvės ateljė aš buvau įvesdintas į muziką, kurios pamėgimas daugiau manęs niekad neapleido. Neatsimenu, ar Čiurlionis dalyvavo kituose pleneruose. Šiaip ar taip, jis buvo kartu su mumis grafo Kerbedžio dvare 1905 m. žiemą. Šis lenkų grafas, kuris kartu buvo ir rusų generolas, gyvenantis Petrapily, globojo menus ir užleido savo rezidenciją prie Daugpilio Varšuvos meno mokyklos mokinių Kalėdų ir Naujų metų atostogoms.
Už nedidelį mokestį apie dvylika mokinių su prof. Krzyżanowskiu ir jo draugu Dworzaku galėjo praleisti mėnesį komfortabiliuose namuose ir ten dirbti. Morawskis ten tikrai buvo, ir manau, kad neklysiu sakydamas, jog Čiurlionis irgi ten buvo. Aš Jums nepasakosiu savo atsiminimų apie Čiurlionį, nes viską pasakiau ponui Nakovui, ir kadangi Jūs jį matėt, tai spėju, kad Jūs tai žinote. Kadangi Jūs klausiate apie galimybę užduoti tikslesnius klausimus, tai su malonumu pasistengsiu į juos atsakyti. Jums tereikia man parašyti, ir aš sujudinsiu savo atsiminimus, nors visa tai labai toli.
Teikitės priimti mano pagarbą.
H. Hayden
Artimi Konstantinui žmonės yra papasakoję kartais labai trumpai labai daug.
***
Štai pirmoji ir esmingoji Čiurlionio jaunystės mylimoji Marija Morawska, kuri mano prašoma tarė itin trumpai, o taip nuostabiai. Deja, dabar nerandu to ištisinio atsakymo, tik išrašą, bet panašių charakteristikų yra jos išlikusiuose laiškuose. Tad cituoju trumpąjį Marijos atsakymą. Glausta charakteristika pirmuoju mano prašymu, mano vertimas.
Tai buvo tylus žmogus, mažakalbis, niekad nejuokavo, susimąstęs. Nemėgo šokti. Per linksmybes, kurias rengdavo mano tėvai, visad sėdėdavom nuošaliai ir žiūrėdavom, kaip kiti linksminasi.
Ką skaitėme, to šiandien jau nebeatsimenu.
Daugiausia aš skaitydavau, jis klausėsi – mėgo mano balso skambesį. Žiūrėdavom kits kitam į akis ir susikalbėdavome be žodžių.
Siunčiame Jums širdingus Linksmų Švenčių ir gerų Naujųjų Metų linkėjimus.
Marija iš Morawskių Maciejowska
Šį atsakymą visai patvirtina išlikęs analogiškas Marijos Maciejowskos laiškas man (1967.VII.5):
M. K. Čiurlionis buvo toks tykus, kuklus, nedrąsus, didesnėje draugijoje tylintis, o kiek jėgos turi jo kūriniai, kiek jausmų vulkanų slypėjo jo sieloje…
Kitkart nereikia daug žodžių, kad daug pasakytum. O kitkart jie veržte verždavosi iš dešimtmečiais sopėjusios širdies. O kad žinočiau, kur nudėjau tą ilgesnį gražųjį Marijos laišką apie jos ir Konstantino meilę… Rašė man, tartum sykį pratrūko, nepaprastas laiškas, o aš pusę pamečiau! Tiek to, verčiu dabar nors tą dalį, kurią Apvaizda išsaugojo.
Dar vienas matymas[is] su Konstantinu Čiurlioniu Lazienkose[2]. Buvo tai vėlyvą rudenį, kai lapai krenta. Jis turėjo laukti šoninėje alėjoje už rūmų ties vandeniu. Buvau apstulbinta tos dienos grožio. Alėja buvo tuščia, ilga, ji vedė ligi rūmų apsodinta vien kaštonais. Švietė saulė ir nuostabi tyla viešpatavo be vėjo.
Tyla ir saulė. Ėjau labai lėtai, paveikta tos akimirkos.
Krito lapai be paliovos. Sustojau žiūrėdama į dangų, sužavėta tų gamtos kerų, ir be paliovos krito lapai. Stovėjau negalėdama atsitraukti nuo to grožio.
Toje ilgoje alėjoje buvau pati viena. Jis ten laukė, ir sudelsiau eiti šoninės alėjos link už rūmų.
Konstantinas sėdėjo įsižiūrėjęs ir susijaudinęs. Atsisėdau greta jo ant suolelio nesisveikindama, nes pasveikinimas buvo tas grožis, kuris mus gaubė.
Alėja buvo taip pat apsodinta kaštonais ir turėjo tą patį grožį. Taip sėdėjome keletą valandų sujungti tos dangun ėmimo akimirkos. Aš jau turėjau grįžti. Jis palydėjo mane iki namų, o mūsų sielose liko šviesa, kuri nepražūsta.
Dar viena nepamirštama diena su Konstantinu.
Susitikdavome dažnai Povonzkų kapinėse. Vieną dieną, kai susitikome, pradėjo kristi smulkus miglotas lietus, bet mums nesinorėjo skirtis. Prieš kelerius metus aš nupirkau beržą ir nurodžiau sodininkui pasodinti jį ant Chopino sesers kapo, keturiolikmetės mergytės. Nuvedžiau ten Konstantiną. Atsistojom po beržu, ir nors ten buvo palaidota kita Chopino sesuo, mes galvojom tik apie tą jauną mergaitę.
Smulkus lietus krapnojo, o lašai krito kaip ašaros ant mūsų veidų. Nieko nekalbėjom, tik atsidavėm tai akimirkai. Buvom jau gerokai sušlapę, kai Konstantinas, rodydamas ranka į dangų, pasakė – tie lašai, krintą ant mūsų iš dangaus – tai mums duotas palaiminimas, ir mes tai juntame, o mūsų sielose tai pasiliks.
Ta įsimintina diena liko mano atminty, o kai sušlapę grįžome namo, mūsų sielos buvo kupinos ramybės, vertos grožio svajonių. Mūsų susitikimai ir mūsų pokalbiai visada buvo grožio ir skambesio gelmė [głębią piękna i dzwięku]. Javų ošimas laukuose buvo mūsų jausmų turinys.
Tai, ką aprašau, primena man viso mano gyvenimo kančią, kad buvo taip sulaužytas. Mano tėvas galvojo, kad gerai daro, o aš ligi šios dienos turiu kraujuojančią širdį, nes mes buvom sutverti tik vienas kitam.
Kastuką pažinau Zakročyme, kur jį atvežė mano brolis Eugenijus. Nuo pirmosios pažinties akimirkos abu žinojom, kad mūsų sielos priklauso viena kitai. Tąsyk išbuvo su mumis tris mėnesius.
Visą vasarą gyvenom išsinuomotame Golembiowskio namelyje. Tai stebuklingi nepamirštami trys mėnesiai. Vaikščiodavom po mišką, daubomis [po rowach?] ir prie Vyslos.
Kartą atsitiko mums juokingas nuotykis. Buvo vakaras, ėjom su Kastuku per mišką. Buvau ilga balta suknele. Kastukas pririnko saują jonvabalių ir išpuošė jais man galvą. Ant mano tamsių plaukų jie švietė kaip karūna. Kastukas sužavėtas pasakė: „Atrodai kaip grožio žynė“ [wieszczka]. Ir kai ėjom taip užsisvajoję, išgirdom riksmą: „Gelbėkite, dvasia!“ [Ratunku, duch] ir pamatėm kaimietę moterį, kuri taip šaukdama bėgo šalin. Tąsyk Kastukas, kurį pralinksmino keistas įvykis, tarė: „Matai, žyniuone, kaip įvairūs žmonės reaguoja į grožį.“
Niekad nesakė man „panele Marija“, tik „Bobule“, o aš jam „Dieduk“, toks buvo jo sumanymas. Vienu žodžiu, buvau Bobulė, o jis Diedukas. Niekad nesakėm kits kitam „labą dieną“ arba „iki pasimatymo“, tik visada „e viva l’arte“[3]. Į Zakročymą tėvai pasiimdavo ir pianiną, nes Eugenijus turėjo skambinti. Tėvai vėl sukvietė [?] grįžus iš pasivaikščiojimo, kuriame dviese praleidom porą valandų, [Konstantinas] skambino tai, ką matėme ir girdėjome miške, o aš tą dainavau, tai buvo kompozicijos <…>. [Lapas baigiasi]
Deja, to laiško šiandien tiek teturiu.
Bet panašių dalykų randu dar viename Marijos laiške man, o tas, ačiū Dievui, išliko visas. Verčiu iš lenkų kalbos, be datos.
Gerbiamas Pone,
metai prieš mano santuoką [ślub] K. Č. žinojo, kad išteku, nes negaliu būti tėvų namuose, pasakiau, kad myliu tik Jį. Ėjom taip pat į pasivaikščiojimus, ligi pat šliūbo, arba į parką, arba į Povonzkus, ir tik paskutinę savaitę nevaikščiojom kartu, o šliūbo dieną aš iš sielvarto nuėjau į Povonzkus – maniau, kad gal Jį ten pamatysiu.
Jo kompozicijose girdžiu tai, ką girdėdavome Zakročyme. Kartą nuvedžiau Jį į kukurūzų lauką, ir didelė vėtra buvo, Jis klausėsi šlamesio, aš taip pat girdėjau, kas atrodė kaip aimana, įsisopusios sielos atodūsis. Jis manęs klausė, ką girdžiu, tad pasakiau, jog skausmingas aimanas, o Jis pasakė, kad aš teisi [mam rację], nes ir jis taip pat tą girdi. Aš jau praradau atmintį dėl datų, nes niekad nesidomėjau datomis.
Kokias poezijas skaitėme, negaliu prisiminti. Jis pas mus arba nakvodavo, arba išeidavo vėlai.
1900 metais ištekėjau, o po šliūbo dar visą mėnesį nenorėjau, kad vyras mane pasiimtų, bet mėnesiui praėjus perpykęs vyras pasiėmė mane pas save, manęs, kad tai su tėvais man taip sunku skirtis.
Prašau man atleisti, kad taip ilgai neatrašiau, bet esu tokia labai silpna, ir nuolat guluosi į lovą, nes trūksta man jėgų.
Žiūrėdavom į žydinčią obelį, ir mūsų sielos jungėsi su tuo grožiu [lączyli się z urokiem tego piękna]. Pasivaikščiojimuose žiūrėdavom į dangų, o debesyse ieškodavom fantastinių figūrų kontūrų, ir tai buvo mūsų pasivaikščiojimų paįvairinimas.
Gyvenome anapusinį gyvenimą [żyliśmy życiem po za życiem] kažkokioj žavioj svajonėj. Skaitėm įvairią poeziją – nebeatsimenu ką.
Žiūrėdavom kits kitam į akis sužavėti.
Siunčiu Tamstai širdingus sveikinimus ir daug gerų ir širdingų minčių.
Marija Maciejowska
***
Visai greta, nors ir visai kitaip, gyveno kiti artimieji. Artimiausias Čiurlionio jaunystės draugas – Eugenijus (Eugeniuszas) Morawskis. Kartu lankė konservatoriją, yra graži abiejų Konstantino ir Eugenijaus nuotrauka (Konstantiną finansavo kunigaikštis Mykolas Oginskis). Po to Eugenijus dar subsidijavo bičiulį tolesnėms studijoms Leipcige.
Kartu užsirašė ir lankė Varšuvos dailės mokyklą. Kartu keliavo – su Wolmanų šeima 1905 metais – į Krymą ir Kaukazą. Būdami atskirai, intensyviai susirašinėjo, ir tie išlikę laiškai – gausus Konstantino 1901–1902 m. biografijos šaltinis.
Ypatingą spalvą jų santykiams teikė Eugenijaus sesers Marijos Morawskos ir Konstantino meilė. Apie ją rašoma atskirai.
Pats Eugenijus buvo kitokio nei Konstantinas, net aršaus, veržlaus būdo; kartais tie skirtumai suartina, jungia. Tikriausiai tai jį Čiurlionis viename laiške pravardžiuoja „Griaumedžiu“ [Bęcwal], galėčiau versti „Mušeika“.
Prasidėjus lenkų revoliucingam politiniam gyvenimui, Eugenijus suartėjo ir įstojo į Lenkų socialistų partiją, net į jų kovos dalinį; dalyvavo bent viename susirėmime su rusų policija, buvo suimtas ir nuteistas sunkia katorgos bausme. Tėvas jį kyšiais išpirko, Sibiro katorga buvo pakeista ištrėmimu iš Lenkijos bei Rusijos, tad nusibastė į Paryžių.
Su Konstantinu daugiau nesusitiko. Yra tik laiškų – apie Konstantino vedybas su Sofija, ir vėliau, Konstantinui susirgus, susirašinėjimo su Sofija apie bičiulio nelaimę.
Giliai užjautė ją, tapusią našle, o po to liko mįslingų žinių apie kažkurį didelį jų nesutarimą. Sofija buvo nusiuntusi Eugenijui į Paryžių „Jūros“ partitūrą su naivia viltim, kad tas peržiūrėsiąs, suredaguosiąs ir gal rasiąs dirigentą – poemą atlikti… Tačiau Eugenijus to net nemėgino (partitūros pradžioje yra šiek tiek Morawskio pataisėlių); laimei, kūrinys kelionėse nežuvo.
O pas Eugenijų būta kitų, ankstesnių Kastuko kūrinių rankraščių (siųsdavo susipažinti, ką komponuojąs), ir iš to kai kas išliko. Antai Leipcige, dar studijoms Konstantino komponuotos uvertiūros klavyras. Konstantinas ketinęs jai duoti vardą „Kęstutis“. Dabar restauruota, orkestravo Jurgis Juozapaitis, atliekama.
Pagal biografiją, Eugenijus ir grįžęs iš Paryžiaus į Varšuvą daug dirbo kompozicijoje (dauguma rankraščių žuvo per karą), o šiaip buvo viengungis ir atšiauraus būdo; vis dėlto pasiekęs ir tarnybinės karjeros – kurį laiką buvo Varšuvos konservatorijos rektoriumi. Rodos, aršiai nesutarė su įtakinga Karolio Szymanowskio šalininkų grupuote, gal todėl nebuvo dažnai atliekamas, o vėliau prisimenamas.
Jo ryšiai su Sofija Čiurlioniene nutrūko keleriems metams praėjus po Konstantino mirties. Liko tik jos nuoskauda, kad Eugenijus nenorėjęs Paryžiuje net susitikti. Gal todėl, kad ji buvo jau Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, o šalys nedraugavo.
Karas buvo ypač nuostolingas rankraštynams. Šį tą, kas Varšuvoje liko, išsaugojo Eugenijaus jaunesnis brolis Vlodzimežas (Włodzimierz). Su juo turėjau malonumo naudingai bendrauti. Svarbūs Vlodzimežo atsiminimų faktai panaudoti mano darbuose.
***
Feliksas Rozineris, literatas ir tyrinėtojas, atsirado iš Maskvos, tikriausiai per Čiurlionytes. Bet jau turėjo būti rimtai užkabintas Čiurlionio. Po 1961 m. „32 reprodukcijų“ aplanko, taip Feliksas prisimena. Skyrė daug laiko, pastangų, suartėjo su Lietuva, paliko pastebimų čiurlionianos darbų. Knygų!
Dažnai atvažiuodavo pas mane, susidraugavom. Dalijomės įžvalgomis. Jis net išplėtojo, galų gale, specifinį barą arba kampą – Čiurlionio „archetipinį simbolizmą“. Buvau tai vos palietęs kaip vieną tyrimo problemą arba temą. Jis ėmėsi nuosekliau.
Bet pirmiausia turiu pabrėžti, kad jis tapo ir Čiurlionio biografu, kuris pakėlė ir gvildeno, ko kiti nesiimdavo. Pavyzdžiui, didžioji Čiurlionio jaunystės meilė. Meilės drama kaip svarbi kelerių metų biografijos dalis.
O žvelgdavom kaip į Čiurlionio gyvenimo epizodą. Ko tik nebuvo! Feliksas pažvelgė per visuomeninę, socialinę ir atpažįstamą kultūroje, net klasine plotme, šeimų santykių prizmę. Beturčio ir bekilmio konservatorijos studento ir puikios merginos „iš gerų namų“ istorija.
Feliksas pažvelgė į ją kaip į kultūros reiškinį. Pirmiausia į tuometės rusų kultūros. Mezaljansinė meilė ir žmonių santykių krizė. Valdingas jos tėvas, pats buvęs lenkų sukilėlis ir katorgininkas, išėjęs į gana aukštus rusų geležinkelio valdininkus.
„Neleisiu, kad mano duktė skalbtų šeštame aukšte!“ – tie žodžiai man taip ir skamba, tikriausiai iš Marijos Morawskos lūpų. Jos brolis Eugenijus buvo artimas Konstantino Čiurlionio draugas, o šis ir ji nuo pirmo žvilgsnio žinojo esą skirti vienas kitam. Ji norėjusi bėgti iš tėvų namų. Kad ir pas beturtį, keisto elgesio mylimąjį. Čia šykštūs biografiniai pėdsakai išsiskiria, o Feliksas Rozineris ėmėsi tirti.
Dar gyveno Marija, per skausmus sukūrusi kitą šeimą ir nemaža pasakojusi Jadvygai Čiurlionytei (kuri tais brolio meilės laikais buvo visai mažutė, daugiausia poros metukų) bei šiuos žodžius nūnai rašančiam senųjų aplinkybių rinkėjui.
Rusų aristokratai prakeikdavo savo dukras, pabėgusias pas vargšus mylimuosius, po kažkiek metų ir susitaikydavo, priimdavo atgal. Tuo kultūros kampu pirmiausia ir žvelgė Feliksas, nors čia dar įsiterptų ir konfesinė problema. Katalikų vargonininko sūnus ir gražuolė graikų stačiatikė, kuriai net Rusijos įstatymai draudė santuoką su „kitatikiu“.
Ar Konstantinas sustojo prieš tokį maištingą žingsnį, atsisakė Marijos ryžto, ar Marija palūžo prieš tėvo valią – užtikrintai nežinosime. Eugenijus tartum smerkė seserį, pasitraukusią nuo Konstantino; nepalankumo jai liko ir Jadvygos pažiūroj (smūgis broleliui!); kiti banaliai peikė Konstantiną, nekovojusį dėl savo laimės, suabejojusį atsakomybe už visą Marijos gyvenimą…
Kad Konstantinas dalyvavo Marijos vestuvėse kaip pirmas pabrolys, tai mūsų dienų požiūriu atrodytų žiauri situacija. Bet jiedu, visad vadinę vienas kitą Bobule ir Dieduku, nelyginant viso gyvenimo artimieji, ir toliau palaikė ypatingus asmeninius santykius. Pirmoji Marijos duktė visą gyvenimą išlaikė mamos draugo jai padovanotą lėlę. (Nedrįsau paprašyti, kad atiduotų į muziejų.) Tad ir meilės istorija patraukė biografo Rozinerio dėmesį, smalsumą. Be abejo, jis klausinėjo Čiurlionio seserų.
Kita istorija, kurią iš dalies jam pasufleravau (gal ir Valerija Karužienė), buvo Lidija Brylkina. Gražuolė jaunutė dailės studentė iš Varšuvoje tarnaujančio rusų generolo šeimos (kitur sakoma: profesoriaus) krito Konstantinui į akį ir tai paliko pėdsakų jos, būsimos balerinos Ryndinos, dienoraštyje. „Čiurlionis sako, kad jis dar ne visai mane įsimylėjęs.“ Taip man citavo Feliksas, o kodėl nepanaudojo savo knygoje – nežinau. Ten mini – iš Lidijos entuziastingo dienoraščio, kad Čiurlionis, su kuriuo susidraugausianti, tiesiog prašąs jos meilės, kuri jam reikalinga kūrybai… Pati visai nepeikusi Čiurlionio, itin talentingo kolegos, bet dar labiau jai imponavo tapybos dėstytojas „profesorius“ Konradas Krzyżanowskis. O Čiurlionis dažnai lankęsis jų namuose kaip privatus jaunesnės sesers Olgos Brylkinos fortepijono mokytojas.
Naršęs daug šaltinių, Rozineris rašo ir apie jau tada pasireiškusią Čiurlionio psichikos ligą, tiesa, vėlgi kaip madingą epochos reiškinį. Pabrėžia, kad ši užuomina viename jo pranešimų konferencijoje nesulaukė jokio Čiurlionio seserų paneigimo ar bent komentaro. Taigi šį Varšuvos–Maskvos–Paryžiaus ryšio pėdsaką vos paminėjau biografui Feliksui, o jis perėjo archyvus Maskvoje ir atrado Lidijos Brylkinos dienoraščius, pats paskelbė!
Nuosekliai bendravęs su Valerija Čiurlionyte-Karužiene, paliko savo monografijoje vieną ypatingą liudijimą. Kartą lankęsis išsamesniam pokalbiui, ir Valerija ištraukusi ir jam parodžiusi, laikydama rankose, didelį popieriaus lapą, išrašytą brolio ranka. Tai jo laiškas, neskelbtas ir kuris dar ilgai nebus skelbiamas, „nes neatėjo laikas“. Taip ir ligi šiandien neturime to didžiojo, svarbaus paties Čiurlionio teksto. Nejau sesuo sunaikino?
Feliksas tiesiog atsiminė. Ir toliau tyrinėjo kūrybą. Klausinėdavo, užsirašydavo ir biografijos dalykų. Iš jo bendravimo su Marijos šeima: rengdamasi paskutinei kelionei į geresnį pasaulį, prakilnioji matrona paprašiusi artimųjų, kad jai į karstą ant krūtinės įdėtų Konstantino portretą!.. Ir tai buvo įvykdyta. Taip radosi net kelios Rozinerio knygos apie Čiurlionį. Tarp jų ir didelė 1993 m. monografija „Čiurlionio menas“. Rusų kalba, per šešis šimtus puslapių.
Kai gavau ją iš Bostono (Feliksas su žmona prieš mirtį jau ten gyveno), neišsaugojau banderolės įpakavimo su atgaliniu adresu. Laukiau, kad Feliksas dar parašytų, o jis tikriausiai laukė ir nesulaukė mano atsiliepimų apie savo darbą. Gal pamanė, kad nepatenkintas ar dėl ko nors supykęs… O jau buvau visai įklimpęs į valstybės reikalus. Taip keistuoliškai nutrūko mūsų ryšys. Jis, rodos, gana greit mirė kraujo vėžiu. Likau skolingas, kaip ir ne vienu kitu panašiu atveju.
Feliksui rūpėjo Lietuva. Jis parašė kaip literatas ir atsiuntė didelę apysaką „Violetinis rūkas“, iš kurios galėjo atsirasti įspūdingas filmas. Apie žydą jaunuolį, karo metais grįžusį iš Rusijos, kuris netrukus prisidėjo prie lietuvių laisvės kovotojų tuose pačiuose miškuose. Žydas lietuvių partizanas!.. Kodėl neatsirado įspūdingas ir labai reikalingas kino filmas pagal šį kūrinį – vėl atskira lietuviška istorija.
***
Janas Brzezińskis, jaunesnis Čiurlionio studijų kolega, parašė gražius atsiminimus apie savo meninę jaunystę, būtent apie tas studijas, kuriose 1904–1906 m. draugavo su Čiurlioniu. Rašė slapyvardžiu „Mimoza“, nes taip jį buvo praminę vyresnieji narsesni kolegos. Sumanęs jau senatvėje ieškoti bičiulio lietuvio pėdsakų, rado Danutę Čiurlionytę ir taip užsimezgė ryšiai, netrukus ir su manimi.
Iš to šiandien į mane žvelgia „Mimozos“ atsiminimai, kur tiek randama apie Čiurlionį, ir aplankai jo laiškų man, iš kurių kai ką esu skelbęs, citavęs, o kai ką teikiu dabar.
J. Brzezińskis – V. Landsbergiui
Gerbiamas Pone!
Gavau Jūsų laišką. Atsakau į duotus jame klausimus taip, kaip galiu. Liga, kuri daugelį metų mane vargina – deformuojantis sąnarių uždegimas (reumatizmas) leidžia man rašyti tik kaire ranka pieštuku.
1902 m. Varšuvoje buvo art[isto] tap[ytojo] Kauziko piešimo mokykla. Du muzikai, Čiurlionis ir Morawskis, kurie susidraugavo Varšuvos muzikos konservatorijoje, vadovautoje Zygmunto Noskowskio, domėjosi tapyba. Žinau, kad abu mokėsi pas Kauziką. Kai 1904.III.17 atidarė Varš. dailės mokyklą, užsirašė ten abu bičiuliai. Kaip tos Mokyklos mokinys susidraugavau su jais. Tarp mūsų buvo amžiaus skirtumas. Čiurl. g. 1875 m., Mor. 1876 m., o aš 1885 m.
Toliau klausiate, ar Čiurlionis 1902 m. jau turėjo tapytojo autoritetą? Dar ne.
Jeigu kalbama apie jo talentus, tai manau taip: Čiurlionis jau atsinešė į pasaulį vertingą likimo dovaną – dvi Meno kibirkštis – vieną muzikai, kitą tapybai. Gyvenimas jam taip susiklostė, kad stipriau sužibo muzikos kibirkštis. Jos spindesy ta antroji vos žibėjo.
Kai baigęs Muzikos konservatoriją studijavo Leipcige, susiformavo ir ėmė stipriai plėtotis muzikos talentas. Čiurlionis pajuto būtinybę plėsti silpnai rusenusią kitą kibirkštėlę – savo sielos turtą.
Stodamas į Varšuvos d[ailės] mok. jau turėjo tam tikrus Kauziko pagrindus.
Mokykloje greit atpažino Jo didelį talentą. Paliko Jam laisvę ieškoti savo kelio meno pasaulyje. Naudojosi technikos srityje direktoriaus K. Stabrowskio ir profesorių K. Krzyżanowskio ir F. Ruszczyco patarimais.
Dėkingai sakydavo: „Mokykla padėjo man rasti kelią meno pasaulyje!“
Ir tada Mokykloje, grįžus iš Arkadijos (senovinis Radvilų parkas, studentų vasaros stovykla), įsiliepsnojo antra jo talento kibirkštėlė ir susijungė į vieną raiškią liepsną su muzikos talentu.
Tos jungties išraiška tapo tokie du kūriniai: „Audra“ ir „Ramybė“. Nuo tada datuojama rimta Čiurlionio pozicija tapyboje.
„Audra“ – tai sukrėtimų ir permainų aidai – filosofinės minties ir pasaulėžiūrinio nusistatymo, kurį pergyveno.
„Ramybė“ – tai grįžusi sielos pusiausvyra, kylanti iš jungimosi dviejų Jo kūrybos potraukių [nurtów] vedusių Jį į Paskirtį.
Kas dėl raidžių formulių – muzikos simbolių, tai į šį klausimą galėtų Jums atsakyti Morawskis, jei nebūtų jau 1948 m. iškeliavęs į Eliziejaus laukus. Šioje srityje jie ištobulino ir turėjo savo kalbą, man nežinomą. Kas žino, ar įdėmus įsiskaitymas [wnikliwość wczytywania] į jų laiškus (korespondavo lenkiškai) nepalengvintų Jums spręsti tą mįslę.
Po to, kai Čiurlionis 1907 m. apleido Lenkiją, netrukus išvykau į Prancūziją ir kontaktai nutrūko.
Girdėjau apie „Jūrą“ ir „Jūratę“. Vėlesni įvykiai tikriausiai neprisidėjo prie tų planų įgyvendinimo.
Kas dėl Witoldo Jurgielewicziaus, tai bus kilęs iš senos lenkiškos šeimos, nuo seno gyvenusios Varšuvoje. Wit[oldas] turėjo ypatingų gabumų grafikai. Buvo revoliucionierius, priklausė PPS [Lenkų socialistų partijai]. Sugriebė jį caro žandarai, įtardami pasikėsinimu į gubernatorių Skaloną. Iš pradžių slapstėsi mūrinio namo pastogėje Zgoda gatvėje. Galų gale turėjo bėgti iš šalies. Surengė jam sienos peržengimą ir išvyko kartu su sužadėtine į Ameriką Gordono slapyvarde 1906 m. gale.
Ten su lenkų emigracijos pagalba ir savo talentu greit tapo žinomu menininku grafiku, gerai jam sekėsi. Tikriausiai dar gyvena, buvo dvejais metais už mane vyresnis. 1912 m. firma Cent[neišsk.] išleido Varšuvoje E. A. Poe „Noveles apie Meilę“, išverstas G. Beilino ir su Gordono iliustracijomis bei grafiniu dizainu [w szacie]. Iliustracijos ypatingos formos, kupinos subtilaus, pagavaus novelių turinio pojūčio.
Baigdamas šį ilgą laišką dėkoju <…>.
Jan Brzeziński
Jasło, 1969 m. kovo 14.[4]
***
Czarkowskiai
Artimas ir mylimas Čiurlionio bičiulis – kolega Varšuvos dailės mokykloje – buvo Bolesławas Czarkowskis. Per jo žmoną Janiną Frąckewicz-Czarkowską rastųsi ryšių net su Lietuva. Iš pokalbių su Jerzy’iu Bolesławu Czarkowskiu, maloniu ir draugišku abiejų sūnum, sužinojau, kad jo motina kilusi iš Ukmergės apylinkių dvarelio, o josios tėvas, pokalbininko senelis, gerai kalbėjęs lietuviškai. Pagal tai Čiurlionio kolegę Varšuvoje galėtume vadinti ir Pronckevičiūte, nors jokių tos lietuvybės pėdsakų darbuose arba raštuose neišliko.
Čia įdomu užkliūti per pavardes dar už vieno kito Dailės mokyklos kolegos – Pauliukaičio, Jurgelevičiaus (Jurgielewicziaus), tik apie jų ryšį su Čiurlioniu beveik nėra ką pasakyti. O Czarkowskiai buvo iš artimų draugų rato. Bolesławas mėgo fotografuoti, daug dirbo toj srity, turėjo didžiulius albumus su jų studentiškų darbų fotografijomis. Šiandien tai būtų neįkainojamas šaltinis, deja, sukūrentas sovietų „išvaduotojų“ savo viralams, kai vėl užplūdo Lenkiją iš rytų. Sūnus dar prisiminė tuos laužus jų sodybos kieme.
Prisimename plačiau šį Varšuvos bohemiškąjį jaunimą įvairiai prasivardžiuojantį; tad ir Bolesławą vadindavo „Kristusėliu“, nes jis savo veidą atitinkamai modeliuodavo. Net nuotrauka tokia yra išlikusi. Ir nemažam ratui įsiminė „Kristusėlio“ viešnagė 1909 m. su šeima Druskininkuose.
Ypatingas jo ryšys su Konstantinu matomas per Čiurlionio muzikos kūrybą – itin išmanioms serijinio metodo variacijoms bičiulis muzikas panaudojo paslaptingą raidžių formulę „besacas“, kurioje glūdėjo paslėptas „Kristusėlio“ vardas: BolESłAw CzArkowSki.
Apie tai, kad Čiurlionis kažką komponavęs pagal Bolesławo vardą, sužinojau irgi iš Jerzy’io Bolesławo, tereikėjo atidžiai pasidairyti po Čiurlionio natų rankraščius. Tėvas daug pasakodavęs sūnui apie savo draugą iš Lietuvos, tad šiandien ir tokie antriniai atsiminimai – žinių šaltinis.
Čiurlioniui susirgus, tie jo draugai, gyvenę jau Prancūzijoje, susirašinėdavo apie šią nelaimę, siųsdavo piniginės paramos. Liko sūnaus atminty Bolesławo Czarkowskio apgailestavimas dėl nelemto likiminio paradokso, kad Čiurlioniui taip smogė negailestinga liga, nors jis išsiskyręs tarp kai kurių kolegų būtent santūriu, padoriu asmeniniu gyvenimu.
Jerzy’is Bolesławas, dirbęs Nacionaliniame muziejuje ir gan kruopščiai atsakinėjęs į laiškus, rodė man tėvų jaunystės eskizus, grafikos darbelius ir piešinėlius, pasiūlė ką nors atminimui. Nepasivaržiau priglausti nedidelį tapybos darbą, be galo purviną, bet Vilniuje susitvarkiau ir dabar džiaugiuosi tokia savo kolekcijos retenybe – Čiurlionio draugo tapyba! Priglaudžiau ir šį tą iš Janinos Pronckevičiūtės-Czarkowskos ankstyvosios grafikos. Teliks ir apie ją Lietuvoj mažas ženklas.
O dabar laiškai. Tai Čiurlionio draugo sūnaus Jerzy’io Bolesławo laiškai man. Jų išliko daug. Nors neišsaugojau visų, bet ir tuose matau gausu žinučių, kurių neturiu neštis į amžinybę. Čiurlionis yra svarbus žmonijai, tad ir jo gyvenime viskas svarbu. O ir šiaip įdomu. Kai ką atpasakosiu, kai ką cituosiu.
Rašo man Čiurlionio draugo sūnus. Nuo mažens girdėdavo apie nepaprastą tėvų studijų meto bičiulį, kurio vardas buvo Kastukas – „Kostek“. Seniai pasitraukęs iš gyvenimo, o tėvas vis minėdavo savo priaugančiam sūnui kaip ypatingą gyvenimo pavyzdį. Kokiu žmogum turėtum būti.
Būtent apie žmogų, ne apie atskirus atsitikimus.
Bet klausinėdavau jo konkrečiai apie Varšuvos dailės mokyklą – iš tėvų pasakojimų, tai ir sūnaus atsiminimuose daug tėvų liudijimų. Taip pat būta fotoliudijimų, viena svarbi knygelė.
B. Czarkowskis – V. Landsbergiui
Varšuva, 1966.V.22
Mielas Pone Daktare,
Galų gale galiu atsiųsti Jums žadėtas nuotraukas (8 vienetai). Turėjau laukti tarp perfotografuotų [neįsk.] Akademijoje prof. Piwockio pavedimu, po to, atsižvelgiant į darbų griūtį, neturėjau laiko Jums parašyti. Visada noriai padėsiu Tamstai visokiomis informacijomis.
Nuotraukų atvertime nurodžiau atpažintų asmenų pavardes. Kai pažvelgsite prieš šviesą, susiorientuosite, kur tas asmuo figūruoja fotografijoje.
Apie Eugenijų Morawskį Tamsta turbūt daugiausiai žinote.
Janas Załuska Jums mažiau žinomas. Prieš tapdamas tapytoju, buvo geometras. Buvo žemvaldžio sūnus iš Liublino krašto. Gimtasis dvaras [majątek] vadinosi Brus. Apsigyveno Paryžiuj, turėjo dirbtuvę Belloni gatvėje nr. 7. Buvo viengungis, bet labai mėgo vaikus, o mane mylėjo kaip sūnų ir užsiimdavo manim. Dažnai nakvodavau pas jį dirbtuvėje kaip penkiametis berniūkštis[5]. Vertėsi ypač Luvro paveikslų kopijomis. Jo pasididžiavimas buvo „Monna Lisa“. Pirmiausia nutapydavo tinklelį dažų įtrūkimo (žiūrėjo pro didinamąjį stiklą), o po to kiekvieną langelį užpildydavo dažu. Atimdavo tai jam kelerius metus darbo. Priėjo prie to, kad labiau didžiavosi įtrūkimų panašumu, negu kopijos panašumu į originalą. Už tas kopijas amerikiečiai jam gerai mokėjo. Išsirinko sau aikštę prie Paryžiaus ir norėjo pasistatyti dirbtuvę, bet modelė pavogė jam pinigus.
Daug nusivylimų patyrė gyvenime. 1937 ar 1938 metais atvažiavo į šalį. Vieną dieną (tai buvo vasarą) atvažiavo pas mane ir nieko man nesakydamas įteikė man voką ir nuėjo. Voke buvo mano vaikystės fotografijos. Kitą dieną sužinojau, kad jį rado be sąmonės ant suolelio parke; panaudojus didelę porciją we[rnikso??]. Nepavyko jo išgelbėti. Varšuvoje gyvena jo šeima, su kuria turiu ryšį, tad jeigu Tamsta norėtumėt turėti daugiau detalių, galėčiau Jums padėti. Pakaks pas juos nueiti[6].
Ludomiras Klucz-Krykas irgi įdomus tipas. Jo mama turėjo daržovių kioską. Vieną dieną berniuką iškvietė pas vyresnį poną, kuris merdėjo viešbutyje (rodos, Čenstakavoje)… Tai buvo vengras, grafas Klucz. Pasirodė, kad buvo jo tėvas.
Wanda Baragderadzka [?] tapo keramike. Pradėjo pirmiausia dirbti pas mano tėvus Varšuvoje, Kazimerovskoj g. 9. Jos specialybė buvo devocionalijos. Po to vedė savo dėdės Stanisławo Jagmino dirbtuvę Vyšniave prie Varšuvos. [Lapas baigiasi]
Čia labai dera papildymas iš paauglės Jadvygos Čiurlionytės atsiminimų apie ypatingą jos brolio ir jos pačios draugą. Pabrėžia, koks tai nepaprastas dalykas – suaugusiojo draugystė.
Sužinojęs apie brolio ligą, jis atskubėjo pas mus ir pataikė kaip sykis į recidyvą. Brolio sveikata pablogėjo. Čia Zaluska pasirodė nepamainomas, ištikimas ir sumanus draugas. Gyvenime retai tekdavo sutikti panašių žmonių. Jis miegodavo gretimame brolio kambaryje, naktį budėdavo, dieną sugebėdavo užimti jo sąmonę pokalbiais, dalyvaudavo bendruose pasivaikščiojimuose, guosdavo brolienę, o mums visiems jis buvo vilties įsikūnijimas. Tėvai taip buvo jo paguodos žodžiais įtikėję, kad našta pasirodė perpus mažesnė.
Nors gal ne vietoje, tačiau negaliu nepaminėti jo meilės vaikams. Pas mus tuomet nuolatos ateidavo Povilo vaikai. Mačiau jo meilės kupiną žvilgsnį ir nušvitusias akis juos išvydus. O aš tikrai galėjau didžiuotis pirmąja draugyste su suaugusiu. Protarpiais, kai brolio bičiulis niekam nebuvo reikalingas, jis mėgdavo kalbėtis su manim. Lydėdavau į paštą, į kurį jis nešdavo krūvą laiškų. Kaip visi smalsuoliai vaikai, perskaitydavau visus adresus. Prisimenu, kad tarp adresatų buvo ir man žinomi brolio draugai: Moravskiai, Volmanienė, Čarkovskis ir, rodos, Borkovskis… Kitų nepažinojau. Parodžiau jam gale daržo tvorą, kurios pasirėmęs brolis mėgdavo žiūrėti į saulėlydžius. Buvo žiema, be saulės, pilkas slegiantis dangus, o žemė apsiniaukus. Tai ir reginys nekoks. Tik juoda miško siena dengė savo grėsmingą paslaptį. Čia vasarą turėjo būti labai gražu, pasakė jis. Kodėl „turėjo būti?“. „Ar jau nebebus?“ – galvojau tada. Po to matydavau Zaluską taip pat kaip anksčiau brolį, pasirėmusį ant tvoros ir žiūrintį į smėlio kalnelį, juodą miško skraistę. Nors buvau dar vaikas (ėjau vienuoliktus metus), turbūt buvau gana išsivysčiusi, nes mane traktavo rimtai ir net patikėjo man paslaptį – savo didžiulę nelaimę. Esą, pabudęs vieną rytą jis veltui trynė akis – viena akis pasirodė nematanti. Išaiškinęs man, ką reiškia „akies nervo atrofija“, jis nustebo, kad aš taip greitai supratau esminę jo tragediją: „Juk tu esi dailininkas, tai kaipgi bus“, – sušukau. Ir nuo to laiko mes iš tikrųjų susidraugavome. Sugalvojom savo alfabetą ir pasižadėjome naudotis juo susirašinėdami – „kad niekas nesuprastų“. O susirašinėjimas truko gana ilgai – apie pusantrų metų – paskutinį laišką gavau iš Paryžiaus, kur jis buvo išvykęs visam laikui. Atsimenu to laiško pabaigą: „Nereikia pasiduoti sielvartui. Imk pavyzdį iš Zosės. Ji labai stipri. Būtinai mokykis muzikos, esi gabi ir muzikali. Kastukas ne kartą mums tai sakė.“
Į pavasarį brolio sveikata dar labiau pablogėjo[7].
Vasario pabaigoje ar kovą brolis Stasys, Sofija Čiurlionienė ir Janas Załuska išlydėjo ligonį traukiniu į Varšuvą konsultacijoms pas gydytojus ir į psichiatrijos ligoninę.
Apie Jano Załuskos mirtį yra papasakojęs Jerzy’is Bolesławas Czarkowskis.
Apie pačius Czarkowskius – Jerzy’io Bolesławo laiškai.
J. B. Czarkowskis – V. Landsbergiui
Varšuva, 1966.X.19
Mielas Daktare,
Siunčiu Jums dr. Jano Wegnerio, Nieborovo fondų saugotojo, brošiūrėlę apie plein air Arkadijoje[8] kartu su Dianos šventyklos nuotrauka, kurią atsiuntė man brošiūrėlės autorius, kad tai jau nebūtų patarlės „garstyčios po pietų“, bet pats autorius turėjo ilgai jos ieškoti, nes yra išsibaigusi. Aš irgi gavau vieną egzempliorių, nes ten dažnai minimas mano Tėvas.
Pastaraisiais mėnesiais dažnai išvykdavau arba sirgau.
Kalbėjo man Muziejuje, kad Jūs maloniai mane lankėte, bet aš nežinojau, kur Jūsų ieškoti. Labai gailiuosi, kad Jūs neužėjot į namus, o aš laukiau! Tikėdamasis pamatyti Jus dar šiais metais, siunčiu širdingus sveikinimus,
J. B. Czarkowski
Štai dar vienas itin įdomus, informatyvus J. B. Czarkowskio laiškas man.
Jei kalbame apie fluorofortus Dailės mokykloje, tai nepamenu, kad namuose apie juos būtų kalbėta, bet mano Motina pati darė fluorofortus 1912 metais mūsų namuose prie Paryžiaus.
Liko man vienas to laikotarpio atspaudas. Mano Motina dažnai pakartodavo savo kompozicijose mažus angelus, kurie yra Čiurlionio fluoroforte „Auka“. Tame atspaude taip pat matomas tas poveikis ir ta nuotaika. Galėčiau tai Tamstai kaip nors atsiųsti arba parodyti, kai būsite pas mus. Kaip norėtumėt?
Mano Motina buvo Arkadijoje dar kaip Panelė Janina Frackiewiczówna. Kilusi iš Panevėžio apskrities [pavieto]. Mano senelis Apolinaras Fronckevičius kalbėjo lietuviškai taip, kaip lenkiškai. Dvarai vadinosi Norgeliai ir Eimuliškės. Fronckevičiai gyveno ten jau 400 metų. Kas dėl Jerzy’io referato mokykloje, tai dar neįvyko, bet dabar bus proga, nes turi pas mus ateiti piešimo ir plastikos teorijos mokytoja (nes einama? dabar kartu su meno istorijos pradmenimis ir žemesnėse klasėse). Turi atvesti vaikus, o aš jiems turiu kalbėti apie keramiką ir parodyti, kas mums liko iš rinkinių.
Prie progos, turėdamas reprodukcijas, kurias gavau iš Jūsų, kalbėsiu jiems apie Čiurlionį. O gal net surengsiu atskirą susirinkimą.
Jasienskio nepažinojau, bet gal toks pat aplankas bus ir Tautiniame muziejuje. <…>
(1966.XI.5)
***
Būtinai ir plačiai minėtini Markevičiai – itin artima Čiurlioniams varšuviečių šeima, nuolat vasarodavusi Druskininkuose.
Apie tą šeimų draugystę man daug pasakojo Varšuvoje Valerija Markevič[iūtė]-Dobraczyńska. Turėjusi daug laiškų, ir Kastuko siuntinėtų iš Leipcigo jo tapytų atvirukų-vaizdelių mieliems prisiminimams. Viskas žuvę karo ugnyse; vos keli išlikę Konstantino nusirašyti laiškai paskelbti 1960 m. rinkiny „Apie muziką ir dailę“.
Esu išsaugojęs man rašytą Čiurlionio draugo Petro Markevičiaus sūnaus Andrzejaus laišką:
Varšuva, 1971.X.7
Gerbiamas Pone Profesoriau,
Pavyko man gauti p. Stefanijos Podhorskos Okolów giminaitės adresą. Ji rašytoja ir žurnalistė. Prašau priminti, kad Tamsta sužinojote, jog prieš mirtį rengė spaudai savo atsiminimus iš laikų prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tarp kitko, apie jos Varšuvos draugus, taip pat apie Čiurlionį. Kadangi Jūs darot keletą darbų apie Čiurlionį, paprašykite jos, kad suteiktų mirusios mašinraščius, pastabas ir kitą medžiagą. Galite parašyti, kad būsit Varšuvoj metų pabaigoje ir pasistengsit asmeniškai su ja susitikti. Gal ji žinotų ir apie kitą medžiagą apie Čiurlionį, kuri tebėra pas mirusios brolį ir kitus šeimos narius?
Jos adresas: Maria Okolów-Podhorska, Warszawa, ul. Lovitska 60, m. 16, telefonas 44-06-79.
Pas mane nieko naujo, baigėme rengti spaudai „Vizualiųjų menų biografinį žodyną“, be to, toliau rašau teatrines recenzijas „Tribunai Mazowieckai“. Pastaruoju metu kalbėjausi telefonu su p. Lukošium, turime pasimatyti kavinėj kitą savaitę. Radau labai įdomią prieškarinę grafiką iš Vilniaus, bet p. Lukošiaus ji nesudomino.
Pridedu širdingus sveikinimus.
Jūsų – Andrzej M.[9]
***
Apie dailės studijų draugus Emilią Wysocką ir Michałą Borucińskį
Čiurlionio studijų draugams dailininkams, kurių dar nemaža sutikau arba susirašinėjau, turėdavau įvairiausių klausimų. Vienai jo kolegei, Emiliai Wysockai, pateikiau net klausimyną, o kadangi jis išliko mano juodraščiuose, dabar pateikiu informacijai. Verčiu, kaip ir kitus šaltinius, iš lenkų kalbos.
Didžiai Gerbiama Ponia,
Buvau Lenkijoje, ieškodamas M. K. Čiurlionio draugų ir kolegų, taip pat medžiagos, liečiančios Jo buvimą Lenkijoje 1894–1901 ir 1902–1907 metais. Deja, tik porą dienų prieš išvykdamas sužinojau Jūsų adresą ir jau nespėjau atvykti į Grodziską.
Esu muzikologas, praėjusiais metais išleidau knygelę apie Čiurlionį, o dabar noriu parašyti Čiurlionio biografiją pagal kuo išsamesnę jo aplinką. Žinau, kad Ponia buvote Čiurlionio kolegė Varšuvos dailės mokykloje, kad buvote kartu Arkadijos plenere, kad Jūsų ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fluorofortai yra greta Mokyklos mokinių darbų aplanke – tą aplanką mačiau Krokuvos tautos muziejuje. Maloniai prašyčiau Ponios atsakyti man laiške į keletą mano klausimų.
Ar Ponia žinote, kas buvo iniciatorius sudaryti paminėtą devynių Mokyklos mokinių aplanką, ir kam tas aplankas buvo skirtas?
Ar Ponia dalyvavote hipnozės seanse Arkadijoje ir ar žinote, kuri kolegė tada buvo mediumas, numačiusi Čiurlionio nelaimę Peterburge?
Galbūt prisimenate, kokie Čiurlionio darbai buvo eksponuoti pirmojoje Mokyklos mokinių parodoje Zachentoje 1905 metais? Kas iš kolegų tapė Čiurlionio portretą?
Ar Ponia nežinote ko apie santykius tarp Čiurlionio ir K. Krzyżanowskio dar prieš 1904 metus, prieš atidarant Dailės mokyklą?
Ar Ponia neturite kokių nuotraukų arba kitų dokumentų, liečiančių Čiurlionį iš to jo gyvenimo laikotarpio?
Ateinančiais metais noriu vėl atvažiuoti į Varšuvą ir šįsyk, jei Ponia leis, tikrai aplankysiu Jus Grodziske. Jei Ponia per tą laiką irgi [nutars] parašyti ką nors iš asmeninių atsiliepimų apie <…>
(1966)
Tiek teturiu to juodraščio ir keletą Wysockos atsakymų.
Viename ji svarsto, kad kolegė-mediumė Arkadijoje, išpranašavusi Čiurlionio žūtį Peterburge, galėjo būti Bagnicka iš Žemaitijos [ieškoti dvareliuose pėdsakų?!]. Labai svarbi žinia buvo, kad Wysocka tebeturinti fotografijų albumą iš Arkadijos plenero.
Prisimenanti garsiausią kolekcininką Feliksą Jasieńskį, kuris pažinojęs Varšuvos dailės mokyklos profesorius, o tie – jį, bet pati jo nepažinojusi. Tai dėl fluorofortų.
Norėjusi dar pasikalbėti su kolege Szokalska [Suchorzewska?], kuri buvo Arkadijoje, ir su dviem kolegomis; jei sužinosianti ką įdomaus – tuoj parašysianti. Dar mini ir kolegę Wandą Wysocką, nežinia ar giminė, lango grupės centre.
Tame laiške – daug identifikuojamų kolegų (visa Krzyżanowskio grupė lange), tarp jų – ir kolegė ponia John su sūneliu, apie kurį žinome iš kito šaltinio, kad Čiurlionis ten su juo draugavęs ir mokęs žaisti šachmatais.
Taip renkasi gyvenimo kruopelės, jei žioplas respondentas ne viską išbarsto.
***
Michałas Borucińskis kolegų pravardžiuotas „Boruta“ (tai velnio vardas lenkų folklore, gal perimtas iš kadaise nemielų jotvingių). Gerokai jaunesnis Čiurlionio kolega Varšuvos dailės mokykloje, pasakojęs įdomybių, žadėjęs identifikuoti nuotraukas – kodėl nieko neturiu?
Dedu nors šį tą iš savo laiškų – ketinimų. Ir dalį tuomečio gyvenimo.
Didžiai gerbiamas Pone,
Prisimenu mielą susitikimą su Jumis Varšuvoje praėjusių metų kovą, kai Tamsta pasakojote man daug įdomių dalykų apie Jūsų kolegą M. K. Čiurlionį, apie Rybiniškius ir Dailės mokyklą.
Viliuosi ir šiais metais aplankyti Jus Varšuvoje – būsiu Lenkijoj birželio pradžioj – ir dar paklausti Jūsų apie kai kuriuos tų dalykų.
O tuo tarpu siunčiu Jums vieną fotografiją iš Rybiniškių, 1905–1906 metai, ir turiu Jums prašymą, ar negalėtumėt padėti identifikuoti asmenis toje fotografijoje?
Vieną figūrą [postać] pažymėjau kitoje fotografijos pusėje – ji man įdomiausia.
Būsiu Jums labai dėkingas ir – šį kartą – iki pasimatymo Varšuvoje.
Pridedu gilios pagarbos reiškimus.
Vytautas Landsbergis
(Versta iš juodraščio be datos, turėtų būti apie 1968–1970 m.)
***
Wlodzimierzas Morawskis, pagyvenęs džentelmenas, varšuvietis inžinierius, jaunystėje draugavęs ir su Čiurlioniu, minimas šio laiškuose, labai malonaus apsiėjimo. Konstantinas jį laiškuose vadino „Helios“, „Gajlos“. Tarp brolio Eugenijaus kompozicijų rankraščių išsaugojo ir atidavė Valerijai Karužienei Konstantino uvertiūros rankraštinį klavyrą. Man parodė, kur Konstantino gyventa Varšuvoje – ten dabar paminklinė lenta.
Iš pokalbių ir jo atsakymų laiškuose dar prisirinkau Konstantino biografijos perlų; net apie šio santykius su Wolmanais, apie Čiurlionio meilę „Halkai“ Wolman.
Tie dalykai surašyti kitur, paskelbti kaip svarbūs šaltiniai M. K. Čiurlionio „Žodžio kūryboje“ (žr. šio pavadinimo 1997 ir 2025 m. knygas) bei fortepijoninės kūrybos rinkiniuose.
Turėjo sūnų Tomeką, bohemišką ir nagingą vaikiną juvelyrą, kuris mano Gražinos prašymu sukūrė iš mūsų rasto Šventosios gintaro ir Lietuvos Respublikos sidabro nuostabią segę, pakabuką. Tebeturime. Primena ir Morawskius.
Iš susirašinėjimo su Morawskiu pateiksiu nors kai ką.
V. Landsbergis – W. Morawskiui
(1968.XII.20)
Siunčiu širdingus sveikinimus ir linkėjimus, linksmų švenčių, gražių dienų Naujiesiems Metams.
Kadaise siunčiau Tamstai keletą fotografijų iš MKČ paminklinės lentos atidarymo Žurawia gatvėje – viliuosi, kad kelyje nepražuvo.
Ir palikau tada Jums ant stalo tokį popierių su Čiurlionio šifruotom pastabom – tai buvo neabejotinai kažkas iš studentiškų Geniuko ir Kastuko laikų. Gal Jūs ką nors prisimenat: Dystans <…> ir t. t.[10]
Jei leisite, norėčiau dar kai ko paklausti, nes tokiose pastabose ir Čiurlionio laiškuose Geniukui yra neaiškumų dėl jų pažįstamų.
Sausio pabaigoje Vilniaus radijas turi transliuoti „Ulalume“[11] ir dar ką nors. O tikrai transliuos valandinę laidą apie Morawskį ir Čiurlionį. Vėliau parašysiu Jums apie tai tiksliau.
Lieku su didele pagarba.
V. L.
O štai keli pono Wlodzimierzo atsakymai į mano klausimus.
W. Morawskis – V. Landsbergiui
(1969.I.13)
[Gavęs nuotrauką iš żuravia g. renginio, dėkoja]
Atsakau į klausimus, kuriuos Ponas mums palikot išvykdamas iš Varšuvos; pažymiu, kad tuos klausimus aptariau su ponia Jadvyga Čiurlionyte, kuri turėjo duoti Jums atsakymus į tuos klausimus, ir todėl neatrašiau manydamas, kad dalykas jau sutvarkytas.
Taigi atsakau, kad tai yra žaidimas, vadintas „Arklių lenktynės“, kuris ligi šiol pas mus Varšuvoje praktikuojamas.
- „Bomboniera“, tai arklio vardas, o Reszke – tai lenktynių arklio savininkas.
- „Sakalas“ (žirgas) – grafas Potockis (arklidės savininkas, iš kurios tas žirgas).
- „Haracz“ (žirgas) – gr. Zamoyskis (jo savininkas).
Arba galėjo parašyti žirgo vardą ir pavardę didžėjaus, kuris jojo tuo arkliu.
Distancija 2 varstai… varstas, tai senas rusiškas ilgio matas, lygus 1066,78 metrų (truputį daugiau negu kilometras).
5 plotkai: arba penkios peršokimo kliūtys po 2 m[etrus].
Būdavo dar ir grioviai kaip kliūtys peršokti.
Tolesni atsakymai:
- Konstantinas Czerwińskis, vadinamasis Katinas [Kot] – kolega iš konservatorijos, smuikininkas, Kastuko ir Geniaus draugas.
- Augustynowicziaus nepažinojau.
- „Antos[ius]“ – tikriausiai Antonis Sygietyńskis, tuometis Konservatorijos fortepijono profesorius, mėgstamas profesorius, kurio mokiniai buvo Kastukas ir Genius. Tas profesorius, jeigu kuri mokinė blogai skambino fortepijonu, sakydavo: „prie balėjos, ne fortepijono“, arba mokiniams, nenukirptais nagai stuksenantiems į klavišus: „ar tai vanago nagai?“ arba „janičarų muzika“.
- Karolis: nepažinojau.
- Lola: nepažinojau.
- Panelės Sierzputowskos: Kastuko ir Geniaus pažįstamos. Tiek težinau, kad jų viena ištekėjo už Lucjano Bogusławskio (Geniaus kolega iš gimnazijos), iš savo tėvo perėmęs krosnių amatą (krosnių statyba butuose), o vėliau vadovavo kažkokiai spaustuvei.
Kita panelė Sierzputowska, kiek žinau, ištekėjo už odos ligų gydytojo ir venerologo Bernhardo.
„Psor“ tai profesorius.
Kiek kartų nustatinėdavau savo radiją į Vilnių, nieko negalėjau išgirsti. Bijau, kad negirdėsiu žadėtos laidos su Geniaus kūriniais. Maloniai prašau nurodyti man tiksliai dieną, valandą ir kokiu radijo bangos ilgiu bus perduotas tas koncertas. Kas dėl simfoninės poemos pagal Edgarą Poe „Ulalume“, tai sulig Geniaus žodžių, o ir pats įsitikinau: tai sunkiai suvokiama muzika, todėl patariu, jeigu įmanoma, kad Jūs ir galimai Ponia Jadvyga, dalyvautumėt to koncerto repeticijose.
Taip pat labai prašau suteikti žinių [o podanie] apie visus kūrinius, kurie bus atlikti.
Širdingai dėkoju už palankumą man ir siunčiu širdingiausius sveikinimus Jūsų labai maloniai žmonai ir Jums, ir Jūsų vaikams.
Nuo visos širdies
W. Morawski
[Visas laiškas rašytas žmonos Helenos ranka.]
Tų mažų perlų prisirinko daugybė.
O gali būti ir prisiminimas-vaizdas, vertas viso gyvenimo. Tai įstabioji Isadora Dunkan, šokanti Paryžiuje Čiurlionio „Aukojimą“.
W. Morawskis – V. Landsbergiui
<…>
Kas dėl Kastuko paveikslo, kuris buvo Geniaus [Gienia] nuosavybė, tai atsimenu, kad per vieną vizitą pas Genių Isadoros Dunkan su Walteriu Rummeliu, amerikiečių pianistu ir Dunkan draugu, kaip [jak] Isadora žavėjosi Kastuko paveikslu, kuris vaizdavo lengvą tiltelį, apšviestą apskritomis lempomis, ir per kurį ėjo angelas. Tai neturi nieko bendra su paveikslų ciklu, pavadintu „Pasaulio sutvėrimas“, kur viename jų eina angelas žvaigždžių keliu [po drodze z gwiazd]. Kokiu būdu tas paveikslas atsidūrė parodoje Vilniuje, nežinau, ir ar kalbame apie [chodzi o ten] tą paveikslą, kuriuo žavėjosi Dunkan. Žinau, kad pas Genių atvažiuodavo [przyjezżała] Kastuko žmona ir kažkoks lietuvių karininkas, galbūt Genius [Gienio] jiems jį atidavė parodai.
<…>
W. Morawski
Varšuva, 1970.VII.23
[1] Henri (tikr. Henrykas) Haydenas – buvęs M. K. Čiurlionio kolega Varšuvos dailės mokykloje.
[2] Gražiausias Varšuvos miesto parkas prie valdovų rūmų.
[3] Tegyvuoja menas (it.) – anuomet pamėgtas „Jaunosios Lenkijos“ atstovų šūkis (iš Kazimierzo Tetmajerio).
[4] Šį ir kitus publikacijoje pateiktus laiškus iš lenkų k. vertė V. Landsbergis.
[5] Apie Jano Załuskos gerą širdį ir norą padėti draugams liudija jo pastangos rasti, kur pasiskolinti pinigų beturčiui Čiurlioniui – šio vestuvėms, o paskui ir atvykimas į Druskininkus slaugyti susirgusio (žr. „Laiškai Sofijai“ (2021), ir toliau šioje publikacijoje).
[6] Tokių paieškų nesiėmiau.
[7] Čiurlionytė J. Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 309–310.
[8] Šiuo metu nerandama.
[9] Šis Čiurlionio draugų palikuonis surinko jų atsiminimus, kurie jau 1961 m. lietuviškai pasirodė žurnale „Pergalė“. Vėliau tarpininkavau jam gaunant honorarą už tą ypatingą publikaciją.
[10] Toliau ėjo skaitmenys ir įvairių pasaulio alfabetų raidės: jaunieji Konstantinas ir Povilas Čiurlioniai mėgo ir praktikavo tokius užšifravimus. Dėl „Distancijos“ žr. W. Morawskio atsakymą.
[11] E. Morawskio simfoninė poema.
