Denis Johnson. Traukinių sapnai
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Denisas Johnsonas (1949–2017) – JAV poetas, eseistas, prozininkas. Gimė Miunchene, gyveno Filipinuose ir Japonijoje, baigė Ajovos universitetą, vėliau jame dėstė. Devynių romanų, dviejų apsakymų knygų ir penkių poezijos rinkinių autorius. Už romaną „Dūmų stulpas“ („Tree of Smoke“, 2007) pelnė JAV Nacionalinę knygų premiją. Savo kūriniuose D. Johnsonas dažnai vaizduoja visuomenės paribyje gyvenančiųjų pasaulį, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio, benamystę. Jų gyvenimas atskleidžiamas derinant realistiškus aprašymus ir siurrealistinį stilių. Šias temas nagrinėja žinomiausias jo apsakymų rinkinys „Jėzaus sūnus“ („Jesus’ Son“, 1992, lietuviškai išleistas 2021 m.).
Romanas „Traukinių sapnai“ („Train Dreams“) – nors dėl apimties jį veikiau derėtų laikyti apysaka – buvo išleistas 2011 metais ir nominuotas Pulitzerio premijai. Jame pasakojama apie JAV geležinkelio darbininko ir miško kirtėjo Roberto Greinjerio gyvenimą. Kritikų pavadintoje „mažuoju JAV epu“ knygoje dėstoma, regis, niekuo neįsimintino, eilinio JAV vienišiaus gyvenimo istorija, tačiau D. Johnsonas paverčia ją pasakojimu apie gamtos ir žmogaus tarpusavio kovą ir bendrabūvį. „Traukinių sapnai“ kalba ir apie „paprasto žmogaus“ gyvenimo mįslę, apskritai apie žmogaus gyvenimo nepažinumą ir mįslingumą, taip pat apie vienatvę, sielvartą, meilę.
Šią knygą 2027 metais išleis leidykla „Rara“.
Romano fragmentas
Cindy Lee – amžinai
1.
1917 metų vasarą Robertas Greinjeris prisidėjo prie pasikėsinimo nužudyti kinų darbininką, sugautą vagiant (ar bent jau tuo apkaltintą) iš Aidaho Rankenoje[1] esančių „Spokane International“ geležinkelių bendrovės sandėlių.
Trise iš geležinkelio brigados surišo vagį ir nuvilko jį palei krantą prie tilto, statomo virš Moijos upės. Iš kino lūpų progiesmiu plūste plūdo žodžių maišalienė. Jis muistėsi ir raitėsi kaip šeškas maiše, laisvu kumščiu vis taikydamasis užvožti jį tempusiam už pakarpos. Kai ši govėda susilygino su juo, Greinjeris, pamatęs, kad jie nesusitvarko, pasišovė padėti ir čiupo nusikaltėlį už basos kojos. Taip jis susidūrė akis į akį su ponu Syrsu iš Spokano geležinkelių valdybos, laikančiu belaisvį už pažasties (jokios naudos iš to, tiesą sakant, nebuvo), ir Syrsas, neskaitant nesuprantamai balbatuojančio kino, buvo vienintelis, kuriam šis darbas netrukdė laisvai kalbėti: „Velniai griebtų, vaikinai, kaip mes užsikarsime ten, į viršų!“ – „Nejaugi mes jį visą kelią taip ir tempsim?“ – norėjo paklausti Greinjeris, bet susiturėjo, nusprendęs patausoti kvapą. Syrsas nusikvatojo, jo veidas buvo išblyškęs iš siaubo ir nuovargio. Darbininkai vis parvirsdavo į dulkes, atsikeldavo, vėl parvirsdavo, o kažką nesuprantamai sapaliojančio ir visus juos mirtinai išgąsdinusio kino dienos tikrai buvo suskaitytos, nors iš pradžių niekas iš jų nė neketino nieko daryti. Dabar neliko nieko kita, tik numesti jį nuo pastolių.
Jie pasivijo kitus darbininkus, tuziną vyrų, šie stabtelėjo saulėkaitoje, kad, pasirėmę į savo instrumentus ir šluostydamiesi nuo kaktų prakaitą, paspoksotų į tokį dyvą. Greinjeris, pats savimi stebėdamasis, laikė mėšlungiškai sugniaužęs įdiržusią kino koją, tuo tarpu kitą koją laikęs darbininkas paleido ją, žiopčiodamas susmuko ant žemės ir, Greinjeriui nespėjus sugriebti laisvos galūnės, tučtuojau gavo ja į akį. „Mes čia tik juokais. Tik pasilinksmint“, – tarė sėdintis dulkėse vyras ir kreipėsi į savo bendrą: „Nagi, Dželai Tūmsai, gal jau pakaks?“ – „Kaip aš jį paleisiu? – atrėžė Tūmsas. – Aš laikau jį už kaklo!“ – nusijuokė, ir jo veide šmėkštelėjo sumišimas. „Aš laikau jį, laikau!“ – atsišaukė Greinjeris, tvirčiau sugriebęs velnėką už kojų. „Laikau tą šunkarą, nedėkokit!“
Baudėjai nusigavo iki paskutinės pastatytos perdangos vidurio – dvidešimt metrų virš sraujymės – ir pabandė nusviesti kiną žemyn. Tačiau tas pasirodė esąs mitresnis: stvarstė už rankų ir kojų, pramaišiui kaukė ir balbatavo, o tada staiga atgniaužė pirštus ir viena ranka nusitvėrė už žemiau esančios sijos. Jis spyriais be vargo išsivadavo nuo pagrobėjų, nes šie ir patys stengėsi jo atsikratyti, persivertė per skersinį, pakibo virš tarpeklio ir taip kybodamas ranka po rankos ėmė slinkti perdangos griaučiais tolyn. Pono Tūmso bendras puolė jam iš paskos ir, balansuodamas ant sijos, taikėsi užminti kinui ant pirštų. Kinas krito, stvarstydamasis už sijų kaip cirko artistas, leidosi kryžma konstrukcija vis žemiau. Pora darbininkų džiaugsmingai valiuodami stebėjo, kaip kinas sprunka, tuo tarpu kiti, nors ir gerai nesuprasdami, už ką jį persekioja, šaukė, kad niekšą reikią sustabdyti. Ponas Syrsas iš dėtuvės, prisegtos prie diržo, išsitraukė gremėzdišką seną keturšūvį revolverį ir paleido visus keturis šūvius – tik veltui. Kinas jau buvo pradingęs iš akių.
Pėsčiomis grįždamas po šio nutikimo namo, Greinjeris sukorė trejeto kilometrų lankstą ir užsuko į krautuvėlę Medou Krike, geležinkeliečių kaimelyje, nupirkti butelio „Hood’s“ sarsaparilio[2] gėrimo žmonai Gledisei ir jų kūdikiui, dukrelei Keitei. Buvo karšta kopti į apaugusios mišku kalvos viršūnę, kur stovėjo jų trobelė. Tad, likus porai kilometrų iki namų, Greinjeris sustojo išsimaudyti Moijos upėje – aukščiau prieš srovę nuo kaimo, kur buvo kiek giliau.
Buvo šeštadienio vakaras ir, prieš išsiskirstydami, keletas Medou Kriko geležinkelio darbininkų būriavosi prie duburio – maudėsi su visais drabužiais, o tada prisėsdavo ant akmenų apdžiūti paskutiniuose kanjoną siekiančiuose saulės spinduliuose. Vyrai nusispirdavo batus bei pusbačius ir rėkaudami bei taškydamiesi lėtai įbrisdavo į vandenį iki pečių. Daugelis jų jau sėdėjo nusimaudę, drebėdami ir gurkšnojo viskį iš gertuvių. Šen bei ten iš vandens kyšojo ranka, sugniaužusi nušiurusią skrybėlę, jos savininkui nardinant galvą į srovę. Greinjeris nieko iš jų nepažinojo ir laikėsi atokiau, nenuleisdamas akių nuo savo batų ir sarsaparilio butelio.
Tirštėjančioje tamsoje žingsniuodamas namo, Greinjeris visur matė tą kiną. Štai jis, ant kelio. Štai jis, miške. Štai jis, sėlina tykiai, nuleistos rankos kadaruoja kaip virvės. Štai jis iššoka, išsikeberioja iš upelio, kaip voras.
Butelį jis atidavė Gledisei. Ji sėdėjo prie krosnelės ant lovos, užgulta nosimi, peršalusi, ir laikė prie krūties kūdikį. Ji galėjo nesunkiai sukaupti jėgas, apsiskalbti, supjaustyti bulves, išdarinėti upėtakį vakarienei, tačiau – kaip jie buvo pratę – kai Gledisei įsiskausdavo galva ir užsikimšdavo nosis, jai buvo leidžiama prigulti su buteliu saldaus „Hood’s“ toniko ir pailsėti nuo triūso. Greinjerio dukrelė, regis, irgi snarglėjosi. Jos akys traiškanojo, o panosėje vis išsipūsdavo ir nutįsdavo burbulas, kol ji šnarpšdama žindo motinos krūtį. Keitei, dar visai beplaukei, suėjo keturi mėnesiai. Tėvo ji, atrodo, neatpažino. Jos lengva liga greit praeis, svarbiausia, kad nepradėtų kosėti.
Greinjeris, graužiamas nerimo, stovėjo vidur trobelės prie stalo. Jis buvo tikras, kad jų velkamas kinas visus juos prakeikė – ir dabar lauk rimtos bėdos. Nors priblokštas popietės tūžmo, išmuštas iš vėžių to smurto troškimo, kuris pagriebė jį ir nusinešė it vėjas sėklelę, jaunasis Greinjeris gailėjosi, kad jie neišdrįso, kad nepribaigė kino prieš jam visus juos prakeikiant.
Jis prisėdo ant lovos krašto.
– Ačiū, Bobai, – padėkojo žmona.
– Ar skanus sarsaparilis?
– Taip, Bobai. Labai.
– Kaip manai, ar Keitė jaučia jį tavo piene?
– Žinoma, jaučia.
Naktimis jie dažnai girdėdavo, kaip važiuojantis į šiaurę „Spokane International“ traukinys pralekia slėniu, už trijų kilometrų nuo jų namų esančiu Medou Kriku. Tą naktį tolimas traukinio švilpukas pažadino Greinjerį ir jis pajuto, kad ant šiaudų čiužinio guli vienas.
Gledisė, laikydama Keitę, sėdėjo ant suolelio prie viryklės, kabino pirštu šaltą avižinę košę nuo katiliuko sienelių ir davė dukrelei nučiulpti.
– Kaip manai, Gledise, kiek ji visko žino? Kaip šuniukas ar daugiau?
– Šuniukas, kalei jį nujunkius, gali gyventi pats, – atsakė Gledisė.
Greinjeris laukė, kol ji paaiškins, ką turėjo omeny. Ji buvo sumanesnė už jį.
– Žmogaus vaikas taip negali, – paaiškino Gledisė. – Jis negali nujunkytas gyventi pats. Šuniukas moka daugiau nei vaikas, kol vaikas pradeda kalbėti. Kol jis pramoksta kalbėti, o ne žino kelis žodžius. Namie laikomas šuo taip pat žino keletą žodžių – panašiai tiek, kiek mažas vaikas.
– Kiek žodžių, Gledise?
– Na, – atsakė ji, – tai žodžiai išmoktiems triukams, žodžiai, kuriais liepi jam ką nors daryti.
– Pasakyk tuos žodžius, Glede.
Buvo tamsu ir jis norėjo klausytis jos balso.
– Na, atnešk, ateik, sėsk, gulk, verskis. Kokius žodžius jis žino, tą ir daro.
Jis pajuto, kaip dukra žiūri į jį tamsoje lyg į kampą įspeistas žvėrelis. Kvailos, apgaulingos mintys – tačiau jo nugara nubėgo šiurpas. Jis nusipurtė ir užsitraukė antklodę iki smakro.
Robertas Greinjeris prisimins šią nakties akimirką visą savo gyvenimą.
2.
Praėjus keturiasdešimt vienai dienai, Greinjeris stovėjo su gelžkelio darbininkais ir stebėjo, kaip per jų pastatytą tiltą, kirsdamas trisdešimties metrų pločio ir aštuoniolikos metrų gylio prarają, važiuoja pirmasis lokomotyvas. Ponas Syrsas, stovintis greta mašinos variklio, pakėlė savo keturšūvį, jis turėjo paskelbti pradžią. Nuaidėjus šūviui, mašinistas atleido stabdį ir nušoko ant žemės, vyrai ėmė šaukti, o garvežys lėtai nuslinko bėgiais – per Moiją, į kitą pusę, kur jo jau laukė mašinisto padėjėjas, turėjęs įšokti į kabiną ir nuspausti stabdį, kol lokomotyvas nenuvažiavo nuo bėgių. Vyrai rėkavo ir ūbavo. Greinjerį apėmė liūdesys. Pats nesuprato kodėl. Jis taip pat šūkavo ir klykavo. Tiltą pavadins Vienuolikos mylių trumpuoju – jis trumpino palei tarpeklį ir per gretimą perėją dideliu lankstu ėjusį kelią ir taip išlaisvino „Spokane International“ bendrovę nuo būtinybės prižiūrėti septyniolika kilometrų bėgių ir pabėgių.
Greinjerio patirtis statant Vienuolikos mylių trumpąjį sužadino jame didžiulių sumanymų alkį: jis troško kartu su pulkais kitų vyrų kirsti mišką ir ręsti didžiules konstrukcijas, jungti medžių kamienus į milžiniškas estakadas, nutiestas viršum neperžengiamų prarajų – vis didesnių, ilgesnių, gilesnių. 1920-aisiais jis nusibeldė į Vašingtono valstijos šiaurės vakarus, padėjo remontuoti Robinsono tarpeklio tiltą, tuo metu patį didžiausią. Sumanytojams pavyko nutiesti jį per šešiasdešimt trijų metrų gylio ir dviejų šimtų keturiasdešimt penkių metrų pločio tarpeklį ir įrengti geležinkelio bėgius, galėsiančius išlaikyti lokomotyvą ir dvi rąstų prikrautas vagonų platformas. Per Robinsono tarpeklio tiltą – išklibusį, keliantį siaubą, trisdešimties metų senumo – traukinys visada važiuodavo net be mašinisto. Kitame tilto gale jį perimdavo stabdytojas.
Pasibaigus remonto darbams, Greinjeris persikėlė aukščiau, į miškais apaugusius kalnus, įsitaisė dirbti „Simpsono“ medienos ruošos kompanijoje. Visoje vietovėje buvo nutiesti trumpi rąstiniai keliai. Bėgiai buvo naudojami tik medienai iš miško išvežti: keturiasdešimt su viršum žmonių, įskaitant Greinjerį, priveždavo rąstus šešetu arklių kinkytais vežimais iki galutinės geležinkelio aikštelės, ten, kur siekė lynai.
Aikštelėje kumpsojo didžiulis variklis, kurį brigadininkas vadino asilu: tai buvo įtaisas su dviem didžiuliais geležiniais būgnais – vienas jų leido lyną, o kitas suko, tempdami rąstus į aikštelę ir tučtuojau siųsdami kablį trosuotojui, prikabinančiam kitą rąstą. Variklis – senas malkomis kūrenamas garinis milžinas, dundėjo, griaudė ir dejavo, iš jo riaumodamas kriokliu veržėsi garas, stambūs arkliai judėjo traukimo valksmu lėtai ir, regis, nebyliai – jų garsus stelbė mechanikos žvangesys ir švilpimas. Rąstus iš aikštelės krovė į vagonų platformas, gabeno per stulbinamą Robinsono tarpeklio tuštymę ir leido kalnu žemyn link mazgo, iš kurio geležinkeliai šakojosi po visą Amerikos žemyną.
Robertui Greinjeriui tuo metu suėjo trisdešimt penkeri. Jis ilgėjosi Gledisės, savo mažulės, ir Keitės, savo mažosios, bet Greinjeris trisdešimt dvejus metus iki santuokos nugyveno viengungis, tad, apsuptas begalinių eglynų, lengvai sugrįžo prie įprastos jam vienatvės.
Pats Greinjeris dirbo trosuotoju – ne krovimo aikštelėje, o miške, kur pjovėjai poromis vertė egles, genėtojai kirviais valė kamienus, pjaustytojai dalijo kamienus į penkių su puse metro ilgio rąstus, trosuotojai prikabindavo juos prie lyno, o arkliai ištraukdavo lauk. Greinjeris mėgavosi darbu, jo krūviu, svaiginančiu nuovargiu, giliu poilsiu, pasibaigus dienai. Miške viskas buvo milžiniška ir jam tai patiko, kaip patiko jaustis pasiklydusiam ir visų pamirštam, atrodė, kad čia, saugomam medžių, jam negresia joks pavojus. Tačiau, pasak senio Arno Pyplzo, patyrusio miškakirčio, patys medžiai buvo žudikai – geras pjovėjas devyniasdešimt devynis kartus gali tiksliai numatyti, kur virs medis, ir netgi pagal įkirtas bei suvarytus pleištus pasakyti, kad penkiasdešimties tonų medis pasisuks į kalną ir guls tiesiai jam už nugaros, mitriai ir taikliai it siuvimo adatos dygsnis, tačiau šimtąjį kartą kamienas gali atšvilpti tiesiai į veidą, ir tada viskas – viens du ir esi negyvas kaip akmuo. Arnas Pyplzas pasakojo matęs, kaip penkias tonas sveriantis rąstas staiga pašoko it pabaidytas, išlėkė iš vežimo tiesiai ant šešeto jį traukusių arklių ir mirtinai juos pritrėškė. Medis gali būti tavo draugas, kol jo nelieti, kol palieki jį ramybėje. Vos tik įkirtai į jį ašmenis – karas paskelbtas.
Atitrūkusi nuo kitų žemiškų rūpesčių kirtėjų brigada – dažnai jų būdavo daugiau nei keturiasdešimt, bet niekada ne mažiau nei trisdešimt penki – kovojo su mišku nuo aušros iki vakarienės: vertė milžiniškas egles, pjaustė jas į rąstus, vos pajudinamus iš vietos, dirbo darbą, kaip Greinjeriui kartais rodėsi, prilygstantį piramidžių statybai; jie keitė kalnų šlaitus, jų išvaizdą, kirtėjai beveik nesikalbėjo, tik retkarčiais susirėkaudavo, jų barzdos buvo sulipusios ir pastirusios nuo smalos, ilgi apatiniai įmirkę nuo prakaito, jis plovė dulkes, kurios sukepdavo kaklų raukšlėse, sąnarių sulenkimuose, aitrus smalos kvapas graužė jiems gerklę ir ėdė akis, nustelbdamas net gyvulių ir mėšlo dvoką. Naktį visi sugriūdavo miegoti beveik ten pat, kur vertė medžius. Lūšnelių visiems neužteko. Dauguma vyrų miegojo palapinėse – senose, lopytose perlopytose maišiniu audeklu, tiesa, pasak Arno Pyplzo, tie lopai buvo paimti iš Pilietinio karo laikų šiauriečių pėstininkų palapinių. Taip sakydamas, jis pirštu baksnodavo į kraujo dėmes ant audeklo. Dalis šių palapinių tarnavo JAV kavalerijai karo su indėnais laikais ir tikrai pergyveno tuos, kurie jose glaudėsi, – taip porino Arnas Pyplzas.
– Tik duokit man kirvį, vaikinai, – mėgdavo kartoti jis. – Kai užsimosiu kirsti, tai ryte atėję į darbą rasit dar nenugulusias skiedras…
– Aš sukurtas kirsti vasarą, – aiškindavo Arnas Pyplzas. – Jums, iš Minesotos, gal ir per karšta. O aš neįsivažiuoju, kol termometras nerodo virš trisdešimt penkių. Pamenu, dirbau kalno viršūnėje netoli Bisbio, Arizonos valstijoj, iki saulės ten penkiolika–dvidešimt kilometrų. Temperatūra pakildavo virš keturiasdešimt penkių: kas žingsnis laipsniu karščiau. Šešėlyje. Tik va šešėlio ten nebuvo.
Savo sėbrus kirtėjus jis kažkodėl vadino „minesotiečiais“. Tačiau, kiek buvo galima įsitikinti, nė vienas jų niekada nesilankė Minesotoje.
Pats Pyplzas atsibeldė iš pietvakarių ir tikino matęs ir kalbėjęsis su broliais Erpais iš Tumstouno; pasak jo, žymieji įstatymų vykdytojai tebuvo „pamišę padugnės“. Jaunystėje jis buvo dirbęs Arizonos kasyklose, vėliau keletą dešimtmečių kirto mišką visoje šalyje, o dabar virto paliegusiu, surukusiu svieto perėjūnu, nenulaikančiu liežuvio, vengiančiu sunkaus darbo, labiausiai nukriošusiu seniu visame miške.
Naudos iš jo būdavo tik retkarčiais. Kai reikėdavo iškasti tunelį, jis tapdavo „parako beždžione“ – sprogdintoju, kuris išdėlioja sprogmenis ir taip rausiasi vis gilyn į skardį, kol išlenda kitapus; po kiekvieno sprogimo vyrai išvalydavo užvartas. Pyplzas buvo prietaringas ir darydavo viską lygiai taip, kaip buvo pratęs daryti Mulų kalnų vario kasyklose Pietų Arizonoje.
– Mačiau, kaip ponas Džonas Džeikobas Vorenas prarado visą savo turtą. Prisigėrė ir pareiškė, kad gali aplenkti žirgą.
Beje, šitai galėjo būti ir tiesa. Arnas Pyplzas nebuvo linkęs meluoti, nesigyrė pažįstąs įžymybių – išskyrus Erpus – be to, niekas iš dirbusių su juo nežinojo, kas per vienas tas Džonas Džeikobas Vorenas.
– Susilažino, kad aplenks trejų metų žirgą! Stovėjo vidury gatvės svyruodamas, akys stulpu, toks buvo girtas – turtingiausias žmogus Arizonoj, nepamirškit! – ir kaip rovė iš vietos paskui to žirgo subinę! O susilažino iš visos vario kasyklos. Ir prašiko! Va su juo tai tikrai eičiau lažybų! Dabar jis, aišku, pačiam dugne – jokiam statymui nesukrapštytų.
Kartais, pastatęs užtaisą ir pasukęs sprogdiklį, Pyplzas nepasiekdavo jokio rezultato. Tada miškas nutykdavo, jį sukaustydavo įtampa. Žmonės, dirbę už kokio kilometro ar daugiau, nežinia kaip suprasdavo, kad užtaisas nesprogs, reikia kažko imtis, ir visas darbas sustodavo. Pyplzas iškratydavo iš kišenių savo kuklų turtą – žalvarinį laikrodį, alavines šukas, sidabrinį dantų krapštuką – sudėdavo viską ant kelmo ir nesidairydamas pėdindavo į tunelio tamsą. Grįžęs jis vėl pasukdavo sprogdiklį, dinamitas, dusliai būbtelėjęs, sprogdavo, vyrai džiaugsmingai sušukdavo, iš tunelio angos išsiverždavo dulkių debesis, o ant susirinkusiųjų pabirdavo sutrupintos uolienos skalda.
Niekas neabejojo, kad Arnas Pyplzas išgaruos iš šio pasaulio dūmais, baisiam griausme, bet nutiko kiek kitaip: jis gavo per pakaušį sausa, nuo aukšto maumedžio atitrūkusia šaka – tokias šakas, turėdami omenyje panašias nelaimes, dar vadina „našliadarėm“. Smūgis išvertė Arną iš kojų, tačiau jis netrukus atsipeikėjo ir atrodė, kad viskas jam gerai, tik skundėsi, kad „tarp stuburo slankstelių kažkokie gumbai“ ir „vaikščiot norisi susilenkus“. Keletą dienų Pyplzui vis susvaigdavo galva, vaikščiojo jis apsnūdęs, užmaršus, sekmadienį išgulėjo karščiuodamas ir krečiamas šalčio, o pirmadienio rytą jį rado pasimirusį – gulėjo lovelėje, užsitraukęs antklodę iki smakro, ir, pasak brigadininko, „atrodė toks ramus ir patenkintas, kad nesinorėjo judint – tik nuleisti į platų gilų kapą su visa lova“. Arnas Pyplzas sakydavo, kad ramiai stovintis medis gali būti draugu, bet nuo tokio medžio ir susilaukė mirties.
Arno bičiulis Bilis, toks pat senis, tik tylūnas, susikaupė ir prie supilto kapo pasakė keletą žodžių: „Arnas Pyplzas per gyvenimą nėra nieko apgavęs. Jis niekada nevogė, net saldainio nėra nugvelbęs, kai buvo dar mažas, o nugyveno jis iki gilios senatvės. Manau, iš to kiekvienas gali pasimokyti: būk sąžiningas ir tau bus atlyginta. Vardan Jėzaus, amen.“ „Amen“, – pakartojo susirinkusieji. „Norėčiau duoti jums laisvą dienelę, – tarė brigadininkas, – bet kompanija spaudžia. O ir karas.“ Europoje siautė karas ir eglės medienos paklausa labai išaugo. Nors taikos sutartis buvo pasirašyta prieš aštuoniolika mėnesių, brigadininkas nė neabejojo, kad paliaubos laikinos, mūšiai netrukus vėl prasidės ir tęsis, kol viena pusė išskers kitą iki paskutinio žmogaus.
Tą vakarą vyrai aptarė Arno privalumus ir trūkumus, apkalbėjo paskutines jo gyvenimo valandas. Kas jį pražudė – pažeistos smegenys ar netikėtai užklupusi karštinė? Kliedėdamas jis rėkavo visokias nesąmones: „Tinkamas pastorius prikelia uolėtuosius!“ ir – „Pirmasis medkirtys maisto plėšikas! Atsargiai! Atsargiai!“ – šaukėsi praeities dvasių, tvirtino, kad jį aplankė sesuo su vyru, nors abu – ir Bilis tai tikrai žinojo – buvo jau seniai mirę.
Bilio darbas buvo laistyti, tepti būgnus sukančio keltuvo variklį ir laiku keisti nusidėvėjusį lyną. Lengvas, seniams skirtas darbas. Tikruoju brigados mechaniku dirbo Haroldas, dvylikos metų berniokas, brigadininko sūnus. Jis žengė priešais arklių kinkinį, nešinas kibiru ryklio taukų, kabino juos maišinio audeklo skuduru ir tepė krovinių tako lentas, kad didžiuliai rąstai slystų lengvai. Vieną rytą, trečiadienį, praėjus vos dviem dienoms po Arno Pyplzo mirties ir laidotuvių, berniokui taip pat susvaigo galva: jis parkrito priešais vežimą, arkliai pasibaidė ir, stengdamiesi jo nesutrypti, vos neapvertė krovinio. Nuo mirtinų sužalojimų berniūkštį išgelbėjo tik per laimingą atsitiktinumą greta buvęs Greinjeris – jis stovėjo šalikelėje, laukdamas, kol galės pereiti valksmą, ir ištraukė vaikį už kelnių klešnės. Brigadininkas iki vakaro slaugė sūnų, vilgydamas jam kaktą šaltinio vandeniu. Berniukas blaškėsi, apimtas karštinės, ir klejojo – būtent dėl ligos arkliai jo vos nesutrypė.
Tą naktį apsirgo ir senasis Bilis – daužėsi, vartėsi lovelėje ir kliedėjo iki gilios nakties. Neskaitant kalbos, pasakytos per bičiulio laidotuves, Bilis, per visą tą laiką, kol vyrai su juo dirbo, teištarė vos keletą žodžių, bet dabar jis nedavė užmigti gulintiems greta, o miegoję atokiau vėliau sakė girdėję jį sapnuose, jis šaukė savo vardą: „Kas tu? Kas čia? – šaukė jis. – Bili? Bili? Ar čia tu, Bili?“
Haroldo karštinė nuslūgo, tačiau Bilis nesveiko. Brigadininką lyg būtų kas apsėdę: jis klaidžiojo po stovyklą ir kabinėjosi prie vyrų – baksnojo ir čiupinėjo sąnarius, nykščiu patempdavo akių vokus, liepdavo išsižioti – kaip koks galvijus apžiūrinėjantis pirklys. O penktadienio vakarą, kai visi susirinko vakarienės, pareiškė:
– Vasaros darbai baigti.
Jis paskaičiavo ir išmokėjo uždarbį – Greinjeris visą vasarą siuntė pinigus namo, tačiau jam liko net keturi šimtai dolerių.
Sekmadienio vakarą jie baigė darbus, nuleido nuo kalno paskutinius rąstus, o karštinė paguldė dar šešetą vyrų. Pirmadienio rytą brigadininkas išmokėjo kiekvienam miškakirčiui po keturis dolerius priedo ir tarė:
– Nešdinkitės iš čia, vyručiai.
Tuo metu Bilio liga jau buvo palengvėjus. Bet brigadininkas pasakė, kad baiminasi gripo epidemijos, panašios į tą, kuri siautė 1897 metais. Jis tada liko našlaitis – visa jo šeima, trylika brolių ir seserų, išmirė per savaitę. Greinjeriui pagailo viršininko. Brigadininkas buvo sumanus ir sąžiningas vadovas: mėlynakis vidutinio amžiaus vyras, nesibičiuliavęs su niekuo, išskyrus sūnų Haroldą, ir niekada niekam nepasakojęs, kad užaugo be šeimos.
Tai buvo pirmoji vasara, Greinjerio praleista miškuose, o Robinsono tarpeklis – pirmasis iš geležinkelio tiltų, prie kurių jam teko darbuotis. Po daugelio metų, o tiksliau, po keleto dešimtmečių, 1962-aisiais ar 1963-iaisiais, jis stebėjo, kaip jauni montuotojai dirba ant estakados, kur 2-asis JAV greitkelis kerta giliausią Moijos upės tarpeklį, tokį pat gilų ir ilgą, kaip Robinsono. Senasis greitkelis suko didelį lankstą per seklią vietą, o naujasis nusidriekė tiesiai virš gilesnės nei šimtas metrų prarajos. Greinjeris žavėjosi, kaip vaikinai nuvožia vieni kitiems šalmus, mėto juos ant apsauginio tinklo, pakabinto dešimčia metrų žemiau, kaip jie neria žemyn jų pasiimti, šokinėja tinklu it pamišę ir keberiojasi juo atgal ant medinių pastolių. Anksčiau jis ir pats šokinėdavo sijomis kaip beždžionė, bet dabar jį imdavo trupučiuką pykinti net stojant ant aukštesnės taburetės. Bežiūrint į vaikinus jam toptelėjo, kad nugyveno jis daugiau nei aštuoniasdešimt metų, o pasaulis sukasi kaip sukęsis.
Keliolika metų anksčiau, šeštojo dešimtmečio viduryje, Greinjeris sumokėjo dešimtį centų, kad pamatytų storiausią žmogų pasaulyje: šis sėdėjo ant kušetės treileryje, vežiojusiame jį iš miesto į miestą. Norint pasodinti storiausią pasaulio žmogų ant tos kušetės, teko nuimti treilerio stogą ir nuleisti storulį statybiniu kranu. Jis svėrė kiek daugiau nei keturis šimtus penkiasdešimt kilogramų. Sėdėjo viduje, didžiulis, varvantis prakaitu – su ūsais, ožio barzdele, ausyje kadaravo auksinis auskaras tarsi piratui; storulis mūvėjo tik trumpas auksu žvilgančias kelnes, daugiau nevilkėjo nieko, jo lašiniai buvo nukarę abipus kušetės, beveik siekė grindis, jis atrodė kaip sustingęs mėsos krioklys, iš kūno krūvos kyšojo galva, rankos ir kojos. Žmonės stojo į eilę, kad galėtų žvilgtelti į jį pro praviras duris. Kiekvienam iš žiūrovų storulis siūlė pirkti jo nuotrauką už dešimtuką – nuotraukų krūvelė gulėjo ant palangės.
Greinjeris gyveno ilgai ir įvykių seka ėmė jam painiotis: jis buvo tikras, kad tą pačią dieną, kai matė storiausią pasaulio žmogų, tiksliau, tos dienos vakarą, jis stovėjo Ketvirtojoje gatvėje Trojos mieste, Montanos valstijoje, už keturiasdešimties kilometrų į rytus nuo tilto, ir žiūrėjo į keleivinį vagoną, kuriame važiavo tas keistas kaimietis dainininkas Elvis Preslis. Asmeninis Preslio traukinys kažkodėl sustojo, turbūt remontui, būtent šiame mažyčiame miestelyje, neturinčiame net savo traukinių stoties. Žymusis jaunuolis trumpam šmėkštelėjo pro langą, kilstelėjo pasisveikindamas ranką, bet Greinjeris to nepamatė – jis per vėlai išėjo iš esančios kitapus gatvės kirpyklos. Jam viską papasakojo miestelėnai, išsirikiavę palei gatvę tirštėjančiose sutemose, greta tuščia eiga riaumojančio dyzelinio traukinio variklio; žmonės kalbėjosi tarpusavyje pašnabždomis, vis stengdamiesi įsižiūrėti į to vaikino paslaptį ir didybę – tokio nepasiekiamo ir vienišo vaikino.
Dar Greinjeris buvo matęs žirgą – vesterno žvaigždę, berniuką-vilką, o 1927 metais jis buvo pakilęs į orą biplanu. Jo gyvenimas prasidėjo nuo kelionės traukiniu, kurios jis neprisiminė, o baigėsi stovint ir žiūrint į traukinį, kuriuo keliavo Elvis Preslis.
[1] Rankena (angl. Panhandle – prikaistuvio rankena) – taip JAV vadinama ilga ir siaura teritorijos dalis, įsiterpusi tarp kitų teritorijų, dažniausiai tarp dviejų kitų valstijų.
[2] Sarsaparilis – nealkoholinis gėrimas, gamintas iš sarsaparilio augalo (Smilax ornata) šaknies.
