literatūros žurnalas

Jerzy Jarniewicz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Žymaus lenkų poeto Jerzy’io Jarniewicziaus naujausias poezijos rinkinys „Trys moterys“ („Trzy kobiety“, 2025), iš kurio atrinkti eilėraščiai šiai publikacijai, – tai poetinė duoklė moterų stiprybei, švelnumui ir solidarumui. Poetas knygoje grįžta į savo vaikystę Liaudies Lenkijoje, kai augo šalia trijų nepaprastų moterų – motinos draugių. Jos tampa prisiminimų audėjomis, vedančiomis per jausmų pasaulį, atskleidžiančiomis berniukui tai, kas svarbiausia. Atmintis atrakina autoriui ne tik praeitį, bet ir galimybę geriau pažinti patį save. Tai intymus, šviesus eilėraščių rinkinys – vaizdingos ir dažnai skaudžios asmeninės, intymios istorijos apie moterišką tvirtumą, atjautą, paramą pasakojamos su didele meile, švelnia nostalgija ir dėkingumu. Autorius joms pavadinti sugalvojo žodį „storia“.
Daugiau apie „Tris moteris“ ir savo kūrybą poetas pasakoja interviu „Tylą vertinu labiau už kalbėjimą“, publikuojamame šiame žurnale.

Murmuracija

Jei teks grįžti, te sugrįžtis su mumis pasilieka lig ryto,
kad galėtume vos atsibudę, kai
iš sapno belikę vardai, traukt iš šešėlio,
dėl ko lig šiol neturėjome aiškintis,
mūsų visas slėptàs, slapteles, tykeles. Iš po dangčio
vestuvių skrydin bitės pakils
ir mums pusės žodžio pakaks, kad dūzgesiu jų įžiebtume,
kas iš vakarykščios sugrįš. O paskui
iki mirties, kiek tik nori ir gãli, te sau nardo varnėnai:
čiūūūžt, ūžušaaast, čiūūūžtata.

 


Niekas anksčiau, netgi mirtis Ogrodovos gatvėj, nematė mūsų kartu

Patyrimas buvo žiaurus: sužinojau, kad
per laidotuves žmogus bematant subręsta,
jei ne visai, vis tiek sparčiau, nei jų nepatyręs.
Laidojome Henką, sušalo girtas Stokuose, galbūt todėl
ta proga niekas, netgi žmona, neverkė. Tėvas
nuėjo vainiko, mane paliko Vandos priežiūrai,
tad stovėjom ramstydami kapinių tvorą Ogrodovos gatvėj, ir oras
tvoskė žvakes pardavinėjančių vyrų prakaitu, jie,
susimetę tarpuvartėn, išrenginėjo tave žvilgsniais. Užsidegei cigaretę
ir gerai žinodama, kad šalia nepilnametis,
padavei ją man, Vanda, be žodžių.

                            Mirtis, pagalvojau,
leidžia daugiau, ypač žiemą, ir dūmą patraukiau
tarytum nerūpestingai, lyg būčiau senas rūkorius.
Nepastebėjai, kad užspringau, tepratarei:
„Na, kiek dar galima laukti.“ Paskui prie kapinių nieko nevyko,
vien tiktai žvakių pardavinėtojai smaigstė mus žvilgsniais,
ne vien jau tave, jau ir mudu, ir mane suėmė baimė,
ir pradėjau gėdingai žagsėti. O pagaliau pasirodęs vainikas
buvo žalias, toks didelis, kad tėvas už jo pradingo.

Tuščiavidurių kaulų menas

 


Atmintis yra reportažas iš našlaitystės vyksmo

Kasyklų storia

Nederėjo man ten įeiti, bet įėjau,
įviliojo mane tamsa, gundanti,
nė nežinau, kraujo ar geležies dvelksmu,
atsispirt negalėjau. Kambaryje Irena,
šešėly ištirpusi, stovi prie sienos,
žvake ją apšviečia, ant vaškinių Irenos pirštų
varva vaškas ir degina juos tikriausiai;
kitoje rankoj laiko teptuką
akių šešėliams ir virpančioje šviesoje
piešia ant sienos pilvotą siluetą,
šis pamažėl panašėja į stumbrą? taurą? mamutą?
matau, kaip Irena brūkšniuoja jo kūną, susikaupus,
liežuvį iškišus: sminga žvėriui į nugarą kirčiai – giliai,
ligi kraujo, kad gẽluonis net pajutau
iečių. Khri dam khre
khrom wadam khrem kheri
kheri gadawam khram.

 


Pirštų triukai

Sulenkdavo kairės rankos didįjį pirštą, prie jo priglausdavo sulenktą
dešinės nykštį taip, kad atrodytų kaip didžiojo tęsinys, tada rodomuoju
pirštu pridengdavo tą vietą, kur sulenktas didysis jungėsi
su sulenktu nykščiu, ir, trūktelėjusi dešinę ranką dešinėn, suvaidindavo, kad
nurovė didžiajam jo viršutinę dalį.

                                Tai Krysia ir jos pirštai. Ilgai ji mane šitaip žaidino,
kai vis užeidavo pas mus monologo su motina, o aš kvatojau net springdamas,
lig kol mus išskyrė per ankstyva mano mutacija, dėl jos, kokia gėda,
aš prikimau, man pasmakrėj kalėsi obuolys. O tada
per vieną naktį priešais daugiabutį išaugo juoda
spygliuota gyvatvorė, šalia medis, šešėliu pridengęs
duris daugiabučio laiptinėn. Tuomet ir pratrūko: motina mirė,
Krysia liovėsi užeidinėti, o man gestapas sulaužė pirštus.

 


Atmintis yra reportažas iš našlaitystės vyksmo

Kažkas per radiją prieš „Lidlo“ reklamą prasitarė
apie pėstininkų minas, kad ir pasibaigus konfliktui dar ilgai jos žudo,
ypač civilius, ypač miestuose, todėl visa tai anuomet
priėmiau asmeniškai. Mano miestietiška biografija, surašyta abėcėle,
kuria nieks neberašo, bus rasta butely nuo pieno, o su ja
kortelės cukrui ir nuotraukos iš dienos stovyklos, nors pienininkas
jau seniai nenešioja pieno prie daugiabučių,
beje, ir daugiabučių nebėr, o šmėklos, nors ir ištroškusios,
pieno tai negeria. Kartą, nebepamenu kada,
tarpdury susidūriau su motina, tarsi su pabaidyta
pele ir tokia skaidria, kad jeigu būčiau
ranka palietęs, pirštu kepštelėjęs, nieko
nebūčiau pajutęs. Pakėlė akis ir prieš šmurkšteldama virtuvėn
tepratarė: „Prasklendžiau.“

 


„Telerytelis“*

Pirmą kartą gyvenime mano pamatytos nuogos,
paaugliškuose sapnuose mane lankiusios moterys buvo mirti
genamos žydės. Paskui duobė, paskui sniegas,
paskui peršviesta dokumentinė juosta. Ačiū tau,
televizija. Nors kitoje programoje kitu laiku:
meilė, kuri išjudina Saulę ir kitas žvaigždes, amžinasis moteriškumas,
fotogeniška baimė. Nužudyk mane, kad galėtume mylėtis
nagais per stiklą, rašyti meilę
pirštu ant stovinčio vandens


* „Teleranek“ – Lenkijos televizijos rytinė laidelė vaikams.

 


You talking’ to me?

„Aplankiau Paryžių prieš uždarant Pompidu centrą,
rašo A. D. laikraštyje. – Jūs irgi turėtumėt taip padaryti.“ Aišku, Laikrašti,
šitaip ir padarysiu. Nes juk man sakai, n’est-ce pas? Nes juk tau rūpi
mano išprusimas, mano likimas?

                              Šiandien man Centras yra Myśliwskos gatvėj
su už lango cypiančiu žibintu. Žibintas cypia? Gal
esama ir taiklesnio veiksmažodžio. Surasi jį ir, lyg laikraštyje rašytum
apie Paryžiaus bulvarus, įbalsinsi juo savo miestą, kad mums
jis atsimainytų prieš nutilstant žibintui, o po juo gulintis vyras
atsistos, nusipurtys šviesos likučius ir nueis, pusnuogis
komunaras, besišlapinantis ant sienos, eis pirmas, jam iš paskos
vilksis sunkus jo šešėlis, kas žingsnis vis panašesnis į
vilką trigalvį.

 


Pradinė

Gruodžio storia

„Supistas Gomulka!“ – pareiškė Krysia, įžengus į mūsų namus,
pas motiną, o buvo gruodis, gruodis, kai jau naktis už langų,
nušveitė krepšį koridoriaus kertėn ir įsiveržė į teliko kambarį,
kur sėdėjo motina. „Duok užrūkyt, nesitveriu savam kaily.“ Dvi valandas
šiandien važiavo iš darbo. Dar vienoj parduotuvėj,
dar vienoje eilėje prie mūsų kasdienių ikrų, ir mūsų Roza, mūsų Ulrikė,
mūsų vienintelė Solanas* būtų pasirengusi šturmuoti
Žiemos rūmus. Tam vakarui revoliucija pasivadino jos vardu.
Buvau tikras – jeigu būčiau susiėmęs ir išėjęs iš šviesos
į koridoriaus prieblandą, Krysios krepšyje būčiau pamatęs
Molotovo kokteilius.


* Turimos omeny radikalių pažiūrų visuomenės veikėjos, kovotojos Rosa Luxemburg, Ulrike Meinhof, Valerie Solanas. 

Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

Romuald Mieczkowski. Mano Fabijoniškės

2025 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Romualdas Mieczkowskis – Vilniuje gimęs, lenkiškai rašantis poetas, daugeliui rašytojų pažįstamas kaip žurnalo „Znad Wilii“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius…

Eglė Ambrožaitė. Moters esamybės ir tapatybės

2025 m. Nr. 3 / Birutė Jonuškaitė. Esamoji. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 160 p. Knygos dailininkas – dailininkė – Deimantė Rybakovienė; viršeliui ir knygoje panaudoti Daivos Kairevičiūtės piešiniai.

Ramutė Skučaitė: „Kad blogis nesmaugtų mūsų visų“

2024 m. Nr. 2 / Poetę Ramutę Skučaitę kalbina Birutė Jonuškaitė / Išrikiavus visus rašytojos Ramutės Skučaitės kūrinius susidarytų įspūdinga lentyna. Tarp jų – daugiau kaip penkiasdešimt vaikams skirtų knygų. Ne viena mažylių karta užaugo…

Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos

2023 m. Nr. 3 / Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste. Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

Birutė Jonuškaitė. Balandžio sapnas

2021 m. Nr. 4 / Balandis. Man – vienas sudėtingiausių mėnesių. Daug svarbių įvykių nutiko gyvenime kaip tik balandį. Lūžiai. Protu nesuvokiami sprendimai. Persikraustymai į kitus namus. Smegduobės ir ropštimasis iš jų.

Anna Maria Goławska. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Anna Maria Goławska gimė 1974 m. Parčeve, Lenkija. Studijavo lenkų filologiją Liublino Marijos Curie-Skłodowskos universitete.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Arvydas Valionis. Laikas kūrėjų biografijose

2020 m. Nr. 5–6 / Birutė Jonuškaitė. Laikas ir likimai. – Vilnius: Homo liber, 2019. – 460 p. Knygos dailininkė – Jūratė Juozėnienė.

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6 / Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia.