Jerzy Jarniewicz. Eilėraščiai
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Žymaus lenkų poeto Jerzy’io Jarniewicziaus naujausias poezijos rinkinys „Trys moterys“ („Trzy kobiety“, 2025), iš kurio atrinkti eilėraščiai šiai publikacijai, – tai poetinė duoklė moterų stiprybei, švelnumui ir solidarumui. Poetas knygoje grįžta į savo vaikystę Liaudies Lenkijoje, kai augo šalia trijų nepaprastų moterų – motinos draugių. Jos tampa prisiminimų audėjomis, vedančiomis per jausmų pasaulį, atskleidžiančiomis berniukui tai, kas svarbiausia. Atmintis atrakina autoriui ne tik praeitį, bet ir galimybę geriau pažinti patį save. Tai intymus, šviesus eilėraščių rinkinys – vaizdingos ir dažnai skaudžios asmeninės, intymios istorijos apie moterišką tvirtumą, atjautą, paramą pasakojamos su didele meile, švelnia nostalgija ir dėkingumu. Autorius joms pavadinti sugalvojo žodį „storia“.
Daugiau apie „Tris moteris“ ir savo kūrybą poetas pasakoja interviu „Tylą vertinu labiau už kalbėjimą“, publikuojamame šiame žurnale.
Murmuracija
Jei teks grįžti, te sugrįžtis su mumis pasilieka lig ryto,
kad galėtume vos atsibudę, kai
iš sapno belikę vardai, traukt iš šešėlio,
dėl ko lig šiol neturėjome aiškintis,
mūsų visas slėptàs, slapteles, tykeles. Iš po dangčio
vestuvių skrydin bitės pakils
ir mums pusės žodžio pakaks, kad dūzgesiu jų įžiebtume,
kas iš vakarykščios sugrįš. O paskui
iki mirties, kiek tik nori ir gãli, te sau nardo varnėnai:
čiūūūžt, ūžušaaast, čiūūūžtata.
Niekas anksčiau, netgi mirtis Ogrodovos gatvėj, nematė mūsų kartu
Patyrimas buvo žiaurus: sužinojau, kad
per laidotuves žmogus bematant subręsta,
jei ne visai, vis tiek sparčiau, nei jų nepatyręs.
Laidojome Henką, sušalo girtas Stokuose, galbūt todėl
ta proga niekas, netgi žmona, neverkė. Tėvas
nuėjo vainiko, mane paliko Vandos priežiūrai,
tad stovėjom ramstydami kapinių tvorą Ogrodovos gatvėj, ir oras
tvoskė žvakes pardavinėjančių vyrų prakaitu, jie,
susimetę tarpuvartėn, išrenginėjo tave žvilgsniais. Užsidegei cigaretę
ir gerai žinodama, kad šalia nepilnametis,
padavei ją man, Vanda, be žodžių.
Mirtis, pagalvojau,
leidžia daugiau, ypač žiemą, ir dūmą patraukiau
tarytum nerūpestingai, lyg būčiau senas rūkorius.
Nepastebėjai, kad užspringau, tepratarei:
„Na, kiek dar galima laukti.“ Paskui prie kapinių nieko nevyko,
vien tiktai žvakių pardavinėtojai smaigstė mus žvilgsniais,
ne vien jau tave, jau ir mudu, ir mane suėmė baimė,
ir pradėjau gėdingai žagsėti. O pagaliau pasirodęs vainikas
buvo žalias, toks didelis, kad tėvas už jo pradingo.
Tuščiavidurių kaulų menas
Atmintis yra reportažas iš našlaitystės vyksmo
Kasyklų storia
Nederėjo man ten įeiti, bet įėjau,
įviliojo mane tamsa, gundanti,
nė nežinau, kraujo ar geležies dvelksmu,
atsispirt negalėjau. Kambaryje Irena,
šešėly ištirpusi, stovi prie sienos,
žvake ją apšviečia, ant vaškinių Irenos pirštų
varva vaškas ir degina juos tikriausiai;
kitoje rankoj laiko teptuką
akių šešėliams ir virpančioje šviesoje
piešia ant sienos pilvotą siluetą,
šis pamažėl panašėja į stumbrą? taurą? mamutą?
matau, kaip Irena brūkšniuoja jo kūną, susikaupus,
liežuvį iškišus: sminga žvėriui į nugarą kirčiai – giliai,
ligi kraujo, kad gẽluonis net pajutau
iečių. Khri dam khre
khrom wadam khrem kheri
kheri gadawam khram.
Pirštų triukai
Sulenkdavo kairės rankos didįjį pirštą, prie jo priglausdavo sulenktą
dešinės nykštį taip, kad atrodytų kaip didžiojo tęsinys, tada rodomuoju
pirštu pridengdavo tą vietą, kur sulenktas didysis jungėsi
su sulenktu nykščiu, ir, trūktelėjusi dešinę ranką dešinėn, suvaidindavo, kad
nurovė didžiajam jo viršutinę dalį.
Tai Krysia ir jos pirštai. Ilgai ji mane šitaip žaidino,
kai vis užeidavo pas mus monologo su motina, o aš kvatojau net springdamas,
lig kol mus išskyrė per ankstyva mano mutacija, dėl jos, kokia gėda,
aš prikimau, man pasmakrėj kalėsi obuolys. O tada
per vieną naktį priešais daugiabutį išaugo juoda
spygliuota gyvatvorė, šalia medis, šešėliu pridengęs
duris daugiabučio laiptinėn. Tuomet ir pratrūko: motina mirė,
Krysia liovėsi užeidinėti, o man gestapas sulaužė pirštus.
Atmintis yra reportažas iš našlaitystės vyksmo
Kažkas per radiją prieš „Lidlo“ reklamą prasitarė
apie pėstininkų minas, kad ir pasibaigus konfliktui dar ilgai jos žudo,
ypač civilius, ypač miestuose, todėl visa tai anuomet
priėmiau asmeniškai. Mano miestietiška biografija, surašyta abėcėle,
kuria nieks neberašo, bus rasta butely nuo pieno, o su ja
kortelės cukrui ir nuotraukos iš dienos stovyklos, nors pienininkas
jau seniai nenešioja pieno prie daugiabučių,
beje, ir daugiabučių nebėr, o šmėklos, nors ir ištroškusios,
pieno tai negeria. Kartą, nebepamenu kada,
tarpdury susidūriau su motina, tarsi su pabaidyta
pele ir tokia skaidria, kad jeigu būčiau
ranka palietęs, pirštu kepštelėjęs, nieko
nebūčiau pajutęs. Pakėlė akis ir prieš šmurkšteldama virtuvėn
tepratarė: „Prasklendžiau.“
„Telerytelis“*
Pirmą kartą gyvenime mano pamatytos nuogos,
paaugliškuose sapnuose mane lankiusios moterys buvo mirti
genamos žydės. Paskui duobė, paskui sniegas,
paskui peršviesta dokumentinė juosta. Ačiū tau,
televizija. Nors kitoje programoje kitu laiku:
meilė, kuri išjudina Saulę ir kitas žvaigždes, amžinasis moteriškumas,
fotogeniška baimė. Nužudyk mane, kad galėtume mylėtis
nagais per stiklą, rašyti meilę
pirštu ant stovinčio vandens
* „Teleranek“ – Lenkijos televizijos rytinė laidelė vaikams.
You talking’ to me?
„Aplankiau Paryžių prieš uždarant Pompidu centrą,
rašo A. D. laikraštyje. – Jūs irgi turėtumėt taip padaryti.“ Aišku, Laikrašti,
šitaip ir padarysiu. Nes juk man sakai, n’est-ce pas? Nes juk tau rūpi
mano išprusimas, mano likimas?
Šiandien man Centras yra Myśliwskos gatvėj
su už lango cypiančiu žibintu. Žibintas cypia? Gal
esama ir taiklesnio veiksmažodžio. Surasi jį ir, lyg laikraštyje rašytum
apie Paryžiaus bulvarus, įbalsinsi juo savo miestą, kad mums
jis atsimainytų prieš nutilstant žibintui, o po juo gulintis vyras
atsistos, nusipurtys šviesos likučius ir nueis, pusnuogis
komunaras, besišlapinantis ant sienos, eis pirmas, jam iš paskos
vilksis sunkus jo šešėlis, kas žingsnis vis panašesnis į
vilką trigalvį.
Pradinė
Gruodžio storia
„Supistas Gomulka!“ – pareiškė Krysia, įžengus į mūsų namus,
pas motiną, o buvo gruodis, gruodis, kai jau naktis už langų,
nušveitė krepšį koridoriaus kertėn ir įsiveržė į teliko kambarį,
kur sėdėjo motina. „Duok užrūkyt, nesitveriu savam kaily.“ Dvi valandas
šiandien važiavo iš darbo. Dar vienoj parduotuvėj,
dar vienoje eilėje prie mūsų kasdienių ikrų, ir mūsų Roza, mūsų Ulrikė,
mūsų vienintelė Solanas* būtų pasirengusi šturmuoti
Žiemos rūmus. Tam vakarui revoliucija pasivadino jos vardu.
Buvau tikras – jeigu būčiau susiėmęs ir išėjęs iš šviesos
į koridoriaus prieblandą, Krysios krepšyje būčiau pamatęs
Molotovo kokteilius.
* Turimos omeny radikalių pažiūrų visuomenės veikėjos, kovotojos Rosa Luxemburg, Ulrike Meinhof, Valerie Solanas.
