literatūros žurnalas

Agnė Žagrakalytė. Mano Kinija (bus daugiau)

2026 m. Nr. 10

„Žinau tik dvi lietuvių rašytojas, kurioms Kinija yra gerai, – sako (anot mano tėvo – „išsilavinęs per visus galus“) jaunas lenkas diplomatas, – tai Undinė Radzevičiūtė ir Agnė Žagrakalytė.“

Pasakojime atsidūrę veikėjai: Žvitrioji Tarškutė, Barbė Keliauninkė, Kvankamelija Čiučiundra, Ilgšis Andersenas, Delikačioji Šilkinė, Oskaras (kinas, grupės vedlys, vertėjas, organizatorius ir gidas), Augustina (kinų medicinos mokytoja, čigongo mokyklos įkūrėja), Edgaras, kurio vienintelio vardas nepakeistas, – esu už to Edgaro ištekėjusi šiemet jau bus dvidešimt penkeri metai, sidabrinės vestuvės jau šviečia žilstančių plaukų sidabru.

Viskas prasidėjo prieš dešimt metų, kada Edgaras man (gimtadienio dovana) nupirko iaido (toks japoniškas kardo traukimo menas) hakamą (tokios japoniškos sijonkelnės) ir bokeną (toks medinis kardas). Niurnėdama sutikau ir pradėjau iaido treniruotes.

Prieš septynetą metų jis man nupirko kendo (toks japoniškas fechtavimasis) hakamą ir šinajų (toks bambuko lystelių kardo atitikmuo), vėliau – ir šarvus. Spyriodamasi sutikau ir pradėjau kendo treniruotes.

Prieš metus jis man nupirko bokso pirštines. Atsidususi sutikau ir bent kartą per savaitę padaužau bokso kriaušę.

Aną rudenį jis pasiūlė nueiti į čigongą (toks kiniškas kaip ir taiči, tik lėtesnis variantas). Tiesiog pasakiau – gerai. Nesispyriodama, neniurnėdama, neatsidususi. O kodėl gi ne? Taip.

Kažkodėl (turbūt prisižiūrėjau filmų) man atrodo, kad kitos moterys iš savo vyrų gauna kažkokių… kitokių dovanų? Kažkokių kitokių dovanų nei bambukiniai šinajai ar plieniniai kardai, ar šalmai su titano grotelėm?

Tai ačiū, ačiū, neturiu gi kuo skųstis.

Pirmadieniais – dvi valandos kendo. Antradieniais – dvi valandos iaido. Trečiadieniais – dvi valandos iaido. Ketvirtadieniais – dvi valandos kendo. Penktadienis laisvas! (Vadinasi, galima nueiti į bokso treniruotę ir gauti į nosį, jei nespėsi išsisukti bei trinktelti į nosį partnerei, jei ta bus lėtesnė.) Šeštadienio rytais – valanda čigongo, paskui pora valandų iaido, kendo ir jau galima nueiti sukrimsti korėjietiškos vištienos, taip šeštadienio dieną praleidžiant Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje, – argi ne puikus būdas pakeliauti po Pasaulį?

Man, aišku, kad tik paėst, visi tai žino.

O po kelių čigongo treniruočių paaiškėjo, kad šita mokykla vasaromis važiuoja treniruotis į Kiniją. Jau buvau parašiusi knygą apie Kiniją („Triukšmaujantys katalikai“), man dažnai nutinka, kad rašau apie vietas, kuriose nesu buvusi.

Bet kad į Kiniją – iš tikrųjų? Į Junano regioną, į „amžino pavasario“ šalį, – ten plokštikalnis, viskas taip aukštai, kad nei per karšta, nei per šalta – pavasaris.

Prancūzakalbiai – iš Belgijos ir Prancūzijos – virš dvidešimt personų, kurių vardus, be abejo, pakeičiau. Oro uoste pamačiau, kad iš visos grupės būsiu jauniausia.

Kokio amžiaus žmonės gali daryti čigongą? Žvitrioji Tarškutė ir Barbė Keliauninkė – bendraamžės, jos abi septyniasdešimt devynerių. Žvitrioji išsitaria, kad tai jos paskutinė kelionė – atlaikė keturias skirtingo vėžio atakas, dabar penktas.

Papūstlūpė Kvankamelija, rumunė, sau vardą gauna dar Briuselyje, kai patikroje ilgam užstringa su maišu kosmetikos mėginukų ir darbuotojams reikia suskaičiuoti tų visų mėginukų mililitrus.

Iš Briuselio – į Bankoką, iš jo – į Kunmingą. Dviem savaitėm su kuprinytėm – bagažas (dėl karščių) iš Briuselio net nepajudėjo.

Kaip papasakoti kelionę, nerodant kelionės nuotraukų? Štai jos, nuotraukos:

Kunmingas. Žaliojo ežero parkas. Daug senovės kinų princesėm persirengusių mergaičių fotografuojasi ir leidžiasi fotografuojamos. Briuselyje likęs jaunas čigongo mokytojas sakė atkreipti dėmesį, kad kinai visą laiką mankštinasi, kad būtų sveiki (nes neturi teisės susirgti, – kreivai šyptelėjęs pridūrė). Pro autobuso langą matau uniformuotą sargybinį, strikinėjantį mažais šuoliukais.

Oskaras autobuse stačias siūbuodamas taip pasakoja, kas gero toje Kinijoje, kad pati mielai pasileisčiau šokčioti mažais šuoliukais – taip pykstu, bet sėdžiu autobuso sėdynėje ir įsitempusi bandau suprasti jo prancūzų kalbą. Ilgiausiai įsijautęs jis pasakoja apie slaptingus gyvūnus, Bandažėjanus, tai tokie stebuklingi mistiniai gyvūnai, tie Bandažėjanai, tiems Bandažėjanams vardą davė juos atradęs prancūzų katalikų misionierius, tik pamanykit, gi jau ne kartą aš rašiau apie belgus ir prancūzus krikščionis misionierius Kinijoje, vadinasi… tas mistinis gyvūnas yra Didžioji Panda. „Panda Gėant“ prancūziškai.

Jindian parkas – kalne, į kalną lipti stačiais slidaus akmens laiptukais, atsargiai, sli-

du, – ir prieš mane besiropštusi Delikačioji Šilkinė paslydusi krinta ir bjauriai prasikerta koją.

Manyje įsijungia pasaulio gelbėtojos programa. Atraitoju šilkinę jos kelnių klešnę, nuplaunu žaizdą vandeniu iš gertuvės, dezinfekuoju, užklijuoju pleistrą. Manęs klausia, ar aš gydytoja? (Neatsakau, kad esu babyčių surinkėja), atsakau, kad tiesiog turiu vaikų (ir visada turiu pleistrų kuprinėje). Delikačioji man atkiša mažąjį pirštelį – tas irgi nubrozdintas, – kad dezinfekuočiau.

Vartai šventyklon – keturių šimtų metų senumo, su liūtais, drambliais ir kiaulyte, vartų kolonos jungia ir taoizmą, ir konfucionizmą, ir budizmą. Nuotraukos?

Vartus saugantis liūtas patinas yra išsižiojęs, kad įleistų turtus. Patelė yra užsičiaupusi, kad turtų neišleistų. Aukšto slenksčio užminti negalima, nes taip dievybės pečius užminsi. Per slenkstį moterys žengs dešine koja, vyrai – kaire.

1602 m. pastatytai Aukso šventyklai panaudota du šimtai penkiasdešimt tonų vario. Didžiausias bronzos statinys visoje Kinijoje. Truputį pajuodus, nes kai buvo griaunamos visos šventyklos, šitą taip pat mėgino sudeginti, tik kad nedegė. Nuotraukos?

Lubų centre – didžiulis drakonas, galios simbolis, imperatoriaus simbolis, kitiems tokio ženklo ant lubų įmontuoti negalima, buvo draudžiama, bet ši vieta taip toli nuo Pekino ir Šanchajaus, kad meistrai padarė, kaip jiems norėjosi, – žėrintį drakoną (ir uždengė jį medžio plokštėmis).

Oskaras įsijautęs pasakoja apie… „Narvalą di Puta“. Svarstau: gal po gyvūnų Bandažėjanų jis mums pasakoja apie Narvalus?

Och. Jis pasakoja apie Nirvaną ir Budą.

Kalvos viršūnėje – Varpo šventykla, 1423 m. nulietas keturiolika tonų sveriantis bronzinis varpas. Naudotas laikui matuoti ir aliarmui nelaimės atveju. Nuotraukos?

Laimė kiniškai yra Fū, žodis susideda iš trijų ženklų: laimė yra kimono, burna ir ryžių laukas. Laimė yra turėti kuo apsirengti ir turėti ką valgyti.

Nuotraukos? Ant kalno – drakonai ir voverės (gyvos, nušiurusiom uodegytėm), pakalnėj – elektrinių motorolerių jūra, be garso ir be dūmų. Yuantong šventykla nusileidus nuo kalno – milžiniška, palyginus su varine – visai nauja, dažais švytinti. Suvenyrų krautuvėlėje tarp auksuotų dievukų – ir Mao biustukas, pusės sprindžio dydžio dievybėlė. Į ekskursijas po šventyklas Kvankamelija neina, ji eina šopintis, nes jos lagaminas dingęs ir ji vakarais nesiskalbs, ne to ji čia atvažiavo.

Junanas yra puero (pu-erh) arbatos šalis. Jau išmokau, kokius garsus Oskaras naudoja kokioms raidėms ir jau suprantu jo vertimą. Puero arbata auga ant medžių, Junane yra tūkstančio metų ir net trijų tūkstančių metų senumo medžių. Nuo šimto metų sulaukusio medžio skinta arbata bus… na, jau pakankamai gera. Kuo senesnis medis ir kuo ilgiau brandintos arbatžolės – tuo arbata geresnė (ir brangesnė. Pačios brangiausios arbatos nuperkamos arabų šeichų, jie ją vartoja kaip vaistus). Ragaujam dvidešimt vienus metus išlaikytų arbatų. Skubiai konspektuojuos gydymo arbata būdus: jei reikia gelbėtis nuo vidurių užkietėjimo: ryte užsiplikius puero, įdėti žiupsneliuką druskos, tada suvalgyti pusryčius ir po keturiasdešimties minučių jus pagaliau ištiks kakutis.

Diabetas ir inkstai – plikyti arbatą įdėjus kukurūzų burbuolių plaukų. Regėjimo problemos – pridėti chrizantemų žiedų („eiti į kapines tų chrizantemų pasikarpyti?“ – tyliai komentuoja Žvitrioji Tarškutė). Arbatžoles tas galima užplikyti iš naujo keliskart (net aštuonis–dešimt kartų užplikius bus gera arbata), o visai sunaudotas ir išdžiovintas galima dėti šaldytuvan – ištrauks blogus kvapus. Arba į medžiaginį maišelį, kurį mesti puodan verdant sultinį, – mėsa bus gardesnė ir be blogų riebalų.

Serpantinais autobusu į Bambukų šventyklą, į vienuolyną, čigongo praktika ir budistų vienuolių paskaitos. Čigongo mokslai man patinka dėl dar kitokio kūno valdymo ir pažinimo būdo, dvasinio lygmens kaip ir netrokščiau, esu praktikuojanti katalikė, bet esu… smalsi? Nuotraukos?

Fotografuoti Griežtai Draudžiama, bet galiu užsirašyti vis skubriau giedančius vienuolius, milžiniškas sekvojas kieme, keturias šimtametes obelis, dar neprinokusius obuolius iškėlusias. Gardus, sausainiškas biskvitinis smilkalų kvapas. Draudžiama fotografuoti, draudžiama rūkyti, draudžiama smilkyti didžiuosius smilkalus, draudžiama dalyvauti religinėse praktikose, jei esi jaunesnis nei aštuoniolikos metų.

Vienuolyne man nuostabiausi keli kambariai, kuriuose nuo grindų iki palubės lentynose susodinti žmogaus ūgio moliniai Arhat’ai, Oskaras žodį verčia kaip „Apaštalai“. Devyniolikto amžiaus meistrų iš molio lipdytos ir nuspalvintos skulptūros, jų ten penki šimtai. Negaliu fotografuoti, galiu užsirašinėti. Auksinis buda mėlynais plaukais, raitas ant povo. Vienuolis su tigru prie šlaunies. Su rupūže ant peties. Su šuniu po kojom. Su šuniuku, kuriam tuoj mes raudoną kamuoliuką. Bet netrukus visus mus suvaro kambarėlin su tetos Vidos liustrais, gėlių formos šviestuvais palubėje.

Oranžinis rusvas vienuolis penkialitriu termosu užpliko arbatos. Šypsnus, žvairuojantis, nesugalvoju, kuriai jo akiai atsišypsoti. Tarp trečios ir ketvirtos sagos matau tamsuojant jo bambą. Jis sako, kad visos penkios religijos Kinijoje yra kaip broliai ir seserys ir kad religijos laisvė Kinijoje klesti praktikuojama.

O ant kairės riešo oi koks laikrodis auksinis. Na, jis čia Pagrindinis, bet vienuoliais Pranašais su tokio dydžio auksiniais laikrodžiais aš netikiu.

Maža bliūdeliu kirpta babytė raudonu megztinėliu salotinėm kelnėm rūpinasi, kad visi gautų arbatos ir kad visi rastų kur atsisėsti. Mes su Edgaru netilpom ant sofų, tad sėdamės ant žemės, babytė susijaudinusi atneša porą emaliu inkrustuotų kubilėlių staliukėlių, drįstu ant tokio tik arbatos puodelėlį pasidėti, bet babytė gestų kalba įkalbina ir priverčia sėstis. Mieliau ir toliau apžiūrinėčiau tuos penkis šimtus Budos apaštalų, kurių vienas – prisiekiu! – prietemoje sužvairavo mane siaubingai išgąsdindamas, o kitas kitoje patalpoje pažvelgė palankiau, tad jam net porąkart linktelėjau.

Tarp tų 500 mokytinių molinių apaštalų yra ir budistų, ir taoistų, ir musulmonų.

Visi 500 apaštalų yra skirtingi, – sako vertėjas.

Visi 500 apaštalų yra iš molio, – sako vertėjas.

Mokytojas visada pasiaukoja, bet kokioje religijoje (?), – verčia vertėjas, nors tikrai vienuolio pasakojimas buvo daug ilgesnis, kažkas dar ir apie Kristų ir Mariją, bet vertimas dingo visiškai. Puf!

Jau keturiasdešimt minučių čia sėdim. Blondinę, kuri per pusryčius skundėsi visai nemiegojus, tiktai meditavus, – matau užsnūdus. Arba medituoja. Pagrindinis pasakoja vienuolyno dienotvarkę: pavalgo, pasiilsi, pasimeldžia. Pavalgo, pasiilsi, pasimeldžia. Pavalgo, pasiilsi, pasimeldžia. Kad taika pasauly būtų. Kad visi laimingai gyventų. Kad kančios ratas pagaliau nutrūktų. Troškimas, Pavydas ir Neapykanta yra trys blogio šaknys budizme. Matau, kad Barbė irgi jau užsnūdus. O Žvitrioji šalia jos jau telefoną baksnoja. „Kai kurie tampa vienuoliais, kad gerai pavalgytų. Paskui pasitraukė iš vienuolyno, kad revoliucijoj dalyvautų“, – aš vėl nieko nebesuprantu, ką šitas bandažėjanas narvala di puta verčia!

Ilgšis Andersenas jau irgi šiek tiek „medituoja“. Kvankamelija klausinėja kvankiškų šiknonlindiškų klausimų. Kvankamelija čiaupo per dosniai ryte pieštuku apibrėžtas lūpeles. Vienuolis pasmauko telefoną, susilaukia skambučio ir išskuba. Kieme girdėt, kaip isteriškai pypauja paukštelis.

Grįžęs Pagrindinis sako „neškite džiaugsmą ir linksmybes kitiems“.

„Eikit valgyti“, – sako babytė.

Po vegetariškų vienuolyno pietų – kelios valandos čigongo teorijos ir praktikos. (Kai miegame, smegenys nekontroliuoja kūno, todėl reikia gerai užsikloti. Dvigubai rūpestingai turim užsikloti kelius, nes jie silpni.) Vienuolis mėlynu čigongo kostiumu audringai ginčijasi su vertėju Oskaru. Vienuolis kalba daug, vertėjas išverčia mažai. Puf!

Kitą dieną vėl mokslai Bambukų šventykloje. Pro autobuso langą stebiu senuką, šaligatviu ritmingai žingsniuoja – atbulas. Babytė eina rankas energingai kilnodama. Visi judesy.

Penkių šimtų molinių apaštalų salės prietemoje toliau skubiai užsirašinėju, kokie jie pavaizduoti. Vienas laiko rožinį, kitas penkiais vaikais aplipęs, vienas ant kelių laiko į varlę panašų šunelį, gaurais kaip grindų plaušinė, dar kiti – knygą, vėduoklę, gėlės žiedą, šuniuką drakono ausim, tigrą pamynęs, elnią apsikabinęs, dramblį baltą… atėjęs vienuolis uždega šviesą ir atsisėdęs imasi kaligrafijos. Pastebiu stebėjimo kameras. Gerai, kad nefotografavau.

Paskaitoje vienuolis trata kaip žodžių aparatas, beveik neįkvėpdamas, tiek visko jis turi mums pasakyti. Vertėjas tyli. Tyli ir truputį muistosi. Kvankamelija telefoną tikrinasi. Matau vieną bendražygę užmigus. Netrukus ji ir visai garsiai užknarkia. Ilgšis Andersenas taip pat knapsi. Po paskaitos – meditacija einant, čigongo žingsniavimas. Einant lėtai, mūsų emocijos irgi sulėtėja.

Nuotraukos?

Kunmingo Paukščių ir gėlių turguje – narvai prigrūsti šunyčių, triušių, jūrų kiaulyčių, laboratorinių žiurkių, papūgėlių.

Visur – arbatos krautuvėlės, grybų krautuvėlės, milžiniški arbatos maišai, milžiniškos grybų pintinės. Švieži grybai, džiovinti grybai.

Šokio spektaklis, pristatantis visas regiono etnines grupes. Spalvos ir būgnai, gongai ir sidabras, ryškiausios spalvos, žmonės kaip gėlių darželiai.

 

Ilga kelionė autobusu. Oskaras pasakoja, kad Visos Žemės Visoje Kinijoje priklauso Valstybei. Užsinorės tiesti geležinkelį per tavo namus – ties. Žemė ūkiuose šešiasdešimčiai metų nuomojama (nemokamai?), o šeimos tėvui mirus, sūnus nepaveldės žemės, tik namą. Bet jei sūnus gyvena mieste – namo kaime negaus. Namo parduoti negalima. Jei būtų kitaip – būtų katastrofa. Visi kaimiečiai tiesiog… išsilakstytų.

Zhu šeimos sodai.

Gidė per mūsiškį vertėją maloniai viską pasakoja ir rodo sodus ir dvarus, mergaičių kambarius, iš kurių tos mergaitės negalėdavo lauk išeiti nė minutėlei, protėvių altorius, o aš nuklystu į salę su nuotraukomis, Zhu šeimos praturtėjimo istorija, ir mažoje neryškioje nuotraukėlėje telefono objektyvu prisididinu sieną, nukabinėtą medžio gardeliais. Mediniai gardeliai, it mūsiškės dėžės bulvėms ar obuoliams, tik didesniais tarpais, sukabinti ant išorinės namo sienos. Viename gardelyje aiškiai matosi žmogaus galva. Nu-kirs-ta ir pakabinta, kad visi matytų?

Gardelių daug, sukilėlių galvos, – jų parodyti gidė neatveda.

Milžiniškos akmens girnos – sojai malti. Oskaras pasakoja, kad soja importuojama iš JAV, nes vietinės visiems neužtenka. Tik dabar, po Trumpo, soja pradėta importuoti iš Brazilijos.

Vėl autobuse, pro langą fotografuoju kalvas ir debesis, ir geltoną upę – čia tiek molio.

Honghe Hani ryžių terasos. Kur akis aprėpia – vien žali ryžių terasų laipteliai, iki dangaus.

Kaimelyje, it mūsų Rumšiškėse, nugulęs debesis, iš jo karts nuo karto išnyra vietiniai gyventojai. Kaip suprantu, jie čia dirba vietiniais gyventojais ir niekur negali išvykti.

Oskaras pasakoja, kad mokykloje mokinius veždavo dirbti į ryžių ūkius. (Taip, kaip mes kad buvom vežami rauti barboryčių ar rinkti akmenų.) Pasakoja, kaip po darbo vakarais eidavo vakarienei ungurių pasigaudyti, mat ryžių laukuose jų daug. Randi urvelį, prožektorium pašvieti ir smeigi bambuku nusmailintu. Eidama ryžių lauku randu aprūdijusį pjautuvą lūžusia rankena.

Skelbimai turistams – draudžiama vaikams duoti pinigų ar maisto. Kad nepriprastų dalykų gauti tiesiog šiaip.

Ryžių terasos ir žmonės kaip iškirpti iš „Nacionalinės geografijos“ žurnalo.

Ryžių terasos, vinguriuojančios iki dangaus, kruvinas darbas, jokiu traktorium neprivažiuosi. Leidžiamės iš debesies į debesį. Vietinių ryžių Kinijai, kaip ir sojos, neužtenka. Ryžiai importuojami iš Tailando.

Kikenančios moterys, siuvinėjančios drabužius sidabro karoliukais.

Ryžių lauke sutikta mažytė moteris nuplyšusia skrybėle ir darbo išklaipytais pirštais.

Oskaras pasakojo, kad dabar, pamažėle, jau ir kaimiečiai pradeda gauti pensijas. Dabar po truputį jau atsiranda ir senelių namai. Gali mokėti įmokas, kad ten, kai prireiks, patektum.

Svirpianti, ulbuojanti, jonvabaliais žybsinti tropikų naktis.

 

Honghe turgus, paukščių pintinės, kačių ir šuniukų narveliai, į maišą įkištas šuo, iškišęs galvą pro praplėštą skylę.

Tabako kubilai, smulkiai kapoto tabako luistai, metriniai metalo vamzdžiai – pypkės tam tabakui rūkyti. Tofu gabalai, tofu gabaliukai, čia pat kepami ant grotelių. Nuotraukos.

 

Vaikai, kas antras raudoną kaklaryšį ryšintis atsainiai, vienas raudona nuo betelio šypsena, noriai pozuoja, juokiasi ir drovisi. Oskaras, paklaustas apie kaklaraiščius, apsimeta neišgirdęs. Kai priduriu, kad ir Edgaras yra tokį kaklaraištį ryšėjęs, sušvelnėjęs sumurma – mokykloje visi turi ryšėti raudoną kaklaraištį. 

Kiaušinių pardavėjo vaikas, kumšteliais tėvui nugarą masažuojantis.

Rūkoriai ir kortuotojai, tankiai susigrūdę šešėlyje nuo saulės.

Miesto muziejuje persifotografuoju kalnus istorinių nuotraukų (1900 metų sukilimas, nužudytieji, suguldyti aikštėje, prancūzų kareiviai ir prancūzų kunigai, nesufokusuotos, nes nepozavusios, kiaulės, įsprūdusios į istorinį kadrą, sukaustyti sukilėliai, opiumo rūkytojai) – tik paskui pamatau draudimą fotografuoti, bet nieko neištrinu, ką pasivogiau – tas mano.

 

Honghe ekskursija – čia respublikos laikais daug kas praturtėjo iš alavo kasyklų, galėjo šeimoms pastatyti gražiausius namus, kol komunistai atėmė: visuose dvaruose informaciniai stendai ir angliškai, ir prancūziškai, išskyrus kambarius su ginklais ir portretais, apie kuriuos turistams ne kinams gal ir nėra noro domėtis.

Medžio drožiniai, akmens skulptiniai, buvę gražūs gyvenimai.

 

Septyniolikos arkų tiltas, kitas toks pat tik Pekine. Kava parke vidury ryžių laukų. Oskaras pasakoja, kad kavos anksčiau būdavo neįmanoma gauti ir tai kainuodavo baisiai brangiai, tik liukso klasės žmonėms. Dabar Junanas pradėjo auginti kavą ir tomis smulkutėmis pupelėmis labai didžiuojasi. Kava jau ir vidurinei klasei prieinama, nors vis dar brangu. Kinų biurų darbuotojai geria kavą dukart per dieną, nes kitaip neištemptų. Kavą sau leidžia tik stiklainėlių dangoraižiausių unguriai elektriniai ir karosiukai surauktakakčiai, kitaip nuo darbo apaktų, sako Oskaras, vaikis iš Sičuano, rodydamas mums Junaną, viešbučius prabangiausius ir skurdo kalnų terasas aukščiausias. Oskaras rytais geria žaliąją arbatą, kava jam per karti, nebent su pienu.

Grybai, grybai, grybai, grybų pardavėjai visur – ir prašmatniose krautuvėlėse, ir tiesiai ant šaligatvio plastiko maišelius, kupinus grybų, praskleidę. Grybų skonio ledai, grybų skonio cigaretės.

Važiuojam pro lotosų laukus, ne grožiui – maistui, lotoso visos dalys yra valgomos. Pietaujant restorane nuo lubų prie Žvitriosios Tauškutės nukrinta tinko gabalas. Ji ramiai jį pasidėjo į lėkštutę šalia žuvies kaulų. Ji pasakoja, kaip dirbo Čečėnijos projekte, kai jau buvo išėjusi pensijon, buvusi ekonomistė. Barbė Keliauninkė pasakoja keliavusi po Afganistaną prieš pat Irano revoliuciją. Dviese su vyru miegojusi dykumoje, „mėsos maišuose“, aklinuose miegmaišiuose. Sarginiai šunys – dideli, pikti, su nupjautomis ausimis, kad su vilkais geriau pjautųsi.

Atvykus į viešbutį ir laukiant kambarių, Žvitrioji pareiškia, kad neranda savo telefono. Drebančiom rankom rausiasi po rankinę – nėra. Aš jai skambinu, skambinu, skambinu, bet skambančio telefono nesigirdi. Ir tada ji prapliumpa tokia garsia skaudžia rauda, kad karštis ir bejėgystė nupila vos prisiminus. Apkabinti ją drovu ir kažin ar leistųsi, tai tik glostau pečius ir raminu, kad ne pasaulio pabaiga, kad rasim, o jei nerasim, vis tiek rasim išeitį. Lydžiu ją į restoraną, pereinam visus išvaikščiotus takus. Ji visiškai susikrimtusi. Grįžtam. Iškilnojam visas krūvon sumestas kuprines… telefonas. Su keliolika mano praleistų skambučių, nes ji neįsijungus interneto. Iki vakaro Edgarui pasakoja, kokia ji dėkinga už jo žmonos ramybę ir rūpestį. (Esu babyčių surinkėja, – sakiau gi.)

 

Konfucijaus šventykla.

1285 m. pastatyta, per septynis šimtus metų pusšimtį kartų perstatyta ir didinta. Akmeninės kankliuojančio Konfucijaus skulptūros kakta nuzulinta prisilietimų – visi norėtų gauti bent gramą jo išminties ir tikisi tai sau nusiglostyti. Užsirašinėju, kol pajuntu, kad mane stebi. Moteris į mane atsukusi telefoną ir kažką sako. Manau, kad užstoju jai vaizdą, tad pasitraukiu. Ji – iš paskos. Vėl pasitraukiu – ji vėl iš paskos. Susiprantu, kad jai reikia manęs šventyklos nuotraukoje. Leidžiuosi, papozuoju. Moteris laiminga dėkoja.

Kelionė į Wenshan. Lotosų ežerai, lotosai, lotosai, lotosai. Keletui naktų liekame Puzhehei, nacionaliniame parke, Yi kalba tai reiškia „žuvų ir krevečių sklidinus tvenkinius“. Be Yi, čia gyvena Zhuang ir Miao žmonės. Karstinis regionas, nedideli smailiaviršiai kalnai, ežerai, pilni lotosų, dabar pats jų žydėjimo įniršis, tad pilna žmonių, bet mūsų grupelė, rodos, čia vieninteliai ne kinai. Grožio greit pasidaro per daug, žavėjimasis greit virsta į graudulį. Kodėl mano mylimi ir mylėti negali to su manimi matyti?

Valgom lotosų šaknis ir tešlon įkeptus lotosų žiedlapius, ir miltingas lotosų sėklas, ir lotosų lapų juosteles, virtas sultinyje ir įkeptas omletan, karštį pakeitęs drioksteli lietus, pila ir pila, grįžus į viešbutį reikia atsargiai žengti šlapiom basutėm, nes visur marmuras, nežinau nieko slidžiau už kinišką marmurą, atgal vežęs arklininkas vežimaityje pasikabinęs Mao portreto medalikėlį, pusės delno didumo portretą geltonai gintariniuos rėmeliuos, švytuoja tas portretas arklio uodegos švytuojančios fone. Mes – lotosų valgytojai, vis dar budrūs, menantys lotofagų likimą, atsargiai kinišku marmuru žengiantys. Vakare švenčiam Kvankamelijos Čiučiundros gimtadienį, visi ant jos pyksta, bet ji pati apie švęstiną šventę dar ryte Oskarui pasisakė, kad tas suplukęs ieškotų jai torto, tortas mėlynas ir neįtikėtinai nesaldus – truputis biskvito ir kalnai nesaldžios grietinėlės. Mokytoja Augustina klausia Ilgšio Anderseno, pensininko, buvusio diplomato, – tu gyvenai Kinijoje, ką gali pasakyti? „Gyvenau Kinijoje dėl kitų dalykų, ne dėl meditacijos, žinau tik, kokie kinai yra stiprūs derybose.“

Aplink kaip barškuolės barška madžongo kauliukai. Oskaras sako, kad Sičuane madžongą lošia visi taip, kad madžongo kauliukų tarškėjimas nustelbia kylančio lėktuvo garsą. Kitais metais skrisim į Sičuaną.

Fotografuoju baltus ir rožinius lotosų žiedus ir juodus raudonam moly besivėsinančius buivolus, apsuptus baltų ibių, o kinai fotografuoja mane, kartą net pavėluoju į autobusą, nes viena šeima nori su manimi fotografuotis tėvo telefonu, tada motinos, tada dviejų tetų, tada dviejų mergaičių, – esu didelė stambi moteris, visiška egzotika.

Labiausiai čia siutina prancūzės, ne kinai. Užkimstu joms pasakodama, kad lietuviai nėra ortodoksai, jie labiau katalikai, ne rusai gi. Perku ženšenio gumbų – ne to baisiai brangaus korėjietiško, o sibirietiško, tai – „o, iš jūsų kraštų!“ – čia mano dienoraštyje nusikeikta.

Po dviejų savaičių kelionių vėl į Kunmingą, greituoju traukiniu, vos į jį spėjame su visom babytėm ir krūva jų lagaminų, 248 km/h, iš lotosų šalies mus kaip lotofagus išrauna. Šalia senukas sėdėjo, paskendęs per dideliame švarke, viso pasaulio darbus nudirbusiom saulėje rankom, dukart pateko į kadrą.

 

Fotografavau nacionalinio parko juodąsias gulbes ir tik vėliau, jau nuotraukose, pastebiu, kad kai kurios jų – minkštos medžiagos juostom surištomis kojytėmis, prie ežero pririštos juodosios gulbės – visiškai ne metafora.

Sapnai su Šamanu, arba Permanentinių meninių idėjų revoliucijos

2026 m. Nr. 2 / Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi…

Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

Agnė Žagrakalytė. „Baltmarškinis, – lengviau vaidentis, rudeniu pasilopęs“

2024 11 26 / Poetė Agnė Žagrakalytė pristato Henrikos Algio Čigriejaus poeziją.

Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

Agnė Žagrakalytė. Bandymas

2020 m. Nr. 2 / Aną pavasarį stuktelėjau šonan ferariui. Automobilių markių aš nepažįstu. Niekada nesistengiau tų markių išmokti, man įdomesnės kitų rūšių mašinos.

Agnė Žagrakalytė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Įkeltų feisbukan tą angelą, – galvojo, galvą užvertus – nu gryn anas su selfių lazda, asmenuklazde? Gal dar prirašytų: kokia graži pranašystė.

Agnė Žagrakalytė: „Nenoriu, kad viskas taip – op, – ir pasibaigtų“

2017 m. Nr. 12 / Poetę, rašytoją Agnę Žagrakalytę kalbina Saulius Vasiliauskas / – Naująjį poezijos rinkinį „Štai:“ pradedi tekstu: „Man tik / Greičio baisu / Kitokio / Tavęs / nebijau.“

Neringa Mikalauskienė. „Štai:“ pasaulio formų įvairovė

2017 m. Nr. 11 / Agnė Žagrakalytė. Štai:. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 60 p.

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Agnė Žagrakalytė. Troškimai

2016 m. Nr. 3 / O, kad Jūs būtumėt čia! Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose….

Deimantė Daugintytė. Knyga kaip žaidimas

2015 m. Nr. 5–6 / Agnė Žagrakalytė. Klara. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 151 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žagrakalių muziejus

2014 m. Nr. 7 / Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p.