Jerzy Jarniewicz: „Tylą vertinu labiau už kalbėjimą“
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Jerzy‘is Jarniewiczius (g. 1958) – lenkų poetas, vertėjas, literatūros kritikas. Trylikos eilėraščių rinkinių autorius, įskaitant „Mondo cane“ (2021), pelniusį prestižinę lenkų literatūros „Nikės“ premiją už geriausią metų poezijos knygą (2021), ir naujausią – 2025 m. išėjusią „Trys moterys“ („Trzy kobiety“). 2023 m. JAV išleista eilėraščių rinktinė anglų kalba „Landless Boys“. Išleido septyniolika esė knygų apie anglakalbę literatūrą ir grožinės kūrybos vertimą. Už visą kūrybą apdovanotas Juliano Tuwimo literatūrine premija (2022). Išvertė į lenkų kalbą Jameso Joyce’o, Philipo Rotho, Raymondo Carverio, Ursulos Le Guin, Margaretos Atwood, Adrienne Rich ir daugelio kitų anglakalbių rašytojų kūrybos. Lodzės universitete dėsto anglų kalbą. Gyvena Lodzėje.
Poetas lankėsi šių metų „Poezijos pavasaryje“, Lietuvos skaitytojai turėjo ne vieną progą išgirsti jį skaitant eilėraščius festivalio renginiuose, o šis publikuojamas pokalbis pratęs įdomią pažintį. Taip pat žurnale skelbiamas pluoštas eilėraščių iš naujausios knygos „Trys moterys“.
Poetą Jerzy’į Jarniewiczių kalbina Arturas Burszta
– Pakalbėkime, Jurekai, apie „Tris moteris“. Jeigu Tau reikėtų nurodyti vieną kasdienį reiškinį, kuriame tos moterys atgytų – kas tai būtų? Kavos kvapas, aukštakulnių kaukšėjimas lipant laiptais, lifto bildesys? O gal kažkas daug blankesnio: lėkštės perkėlimas, antklodės palyginimas, virtuvėje ištartas sakinys?
J. J.Kava turkiškai, taip anuomet buvo vadinama „kavasiusė“, kitaip tariant, tiesiog stiklinėje verdančiu vandeniu užplikoma kava. Tokią jos nuolatos gėrė besikalbėdamos ir rūkydamos cigaretes. Žinau, kad nėra labai įspūdinga, bet tai tapo kasdienio gyvenimo ritualu. Nes stiklinėje užplikyta kava turkiškai yra kaip ranka parašytas laiškas. Jokių prietaisų – tik kavamalė, nors dažniausiai buvo perkama malta kava. Gėrimas, po kurio ant stalo likdavo didėjanti galerija stiklinių, su jų dugne nusėdusiu gal centimetro ar pusantro storumo tirštu, dumblinu juodos kavos sluoksniu. Kava anuomet buvo daug brangesnė už arbatą ir ne visada prieinama: tarkim, mokytojų kambaryje turkiškai plikoma kava man siejosi su brangiomis poilsio akimirkomis, kurias retkarčiais galėjo sau leisti dirbanti inteligentija.
– Būtent iš tokių detalių, tarsi nepaisydamas jų trapumo, savo eilėraščiuose kuri ilgalaikius pasaulius. „Trijose moteryse“ yra daug tokių pėdsakų – mažų, o vis dėlto nešančių visą praeities naštą. Kuriuos iš šių, atrodytų, švelnių, netgi šiltų prisiminimų buvo iš tikrųjų sunkiausia pakelti? Ar buvo toks fragmentas, kurį privalėjai „suminkštinti“, nes natūraliai užrašytas skambėtų kaip šauksmas, o ne kaip frazė?
J. J. Yra tokių prisiminimų, bet aš juos paverčiau eilėraščiu, nes kitaip negalėčiau verbalizuoti. Kalbama ne apie jų „suminkštinimą“, o apie kai ką svarbesnio – patį jų egzistavimą. Neišsakyčiau jų tiesioginiame pokalbyje ar komentare; jie turėjo įgauti eilėraščio formą, kad išsivaduotų iš manęs ir liktų egzistuoti ant ribos tarp to, kas buvo, ir to, kas galėtų būti. Eilėraštyje atmintis gimsta kartu su eilėraščiu. Šį gimimą gali lydėti baimė ar gėda, bet jei parašiau eilėraštį apie sėklidžių ultragarsą ar naktinį šokį su draugu pagal Bacho muziką, – tai kokios asmeninio gyvenimo temos negalėčiau paliesti eilėraštyje? Galiu pabandyti tai pasakyti kitaip, atsargiau: eilėraštis yra dažiklis, kuris, pridėjus jį prie to, kas slepiasi atmintyje, atskleidžia šią substanciją, padaro ją matomą. Ir tuo pačiu metu ją pakeičia.
– Kalbi apie eilėraštį kaip apie atminties spalvinimo medžiagą – kažką, kas atskleidžia, bet ir transformuoja. Galbūt iš čia kyla tas lengvas „Trijų moterų“ svajingumas, pasakos pojūtis, kuris – kaip pats sakai – atėjo pro užpakalines duris. Ar Tavo vaikystėje buvo prisiminimas, panašus į sceną iš filmo? Toks keistas įvykis, kad šiandien atrodo beveik išgalvotas?
J. J. Žinai, tikrovė manęs nedomina. Kai rašau eilėraštį, man neįdomu, ar tai įvyko taip, kaip aš tai prisimenu, ar tai apskritai buvo įmanoma. Kiekvieno eilėraščio ištakoje slypi kokios nors patirties prisiminimas – vaizdas, scena, įvykis, – bet ta patirtis tą akimirką, kai pradedu rašyti, tampa tikresnė už tiesą. Savo eilėraščiuose nesistengiu nieko dokumentuoti ar vertinti jų tiesos masteliu. Tiesa, kuria jie prasideda ir nuo kurios nutolsta, yra būtina jiems tik tam, kad juos atvertų kažkam tikresniam – kažkam, kas sutelktų dėmesį ne tik į šį vieną prisiminimą, bet ir į viską, kas iš jo išaugo: kas buvo prieš jį, kas po jo, taip pat į tai, kas niekada neįvyko. Jaučiu, kad būtina nutolti nuo tiesos, kad tai, ko mes nežinome – kas mums prieštarauja, kas galėjo įvykti ir kas apauga patirtį, – galėtų iki mūsų prasiveržti. Ir prasiveržia, su tokiais pat tikrais, kaip ir mūsų pačių patirtis, vaizdais iš filmų, prisiminimais iš nuotraukų, iš radijo sklindančiais balsais.
– Tai, ką sakai apie nukrypimą nuo tiesos, kelia klausimą apie formą. Šis „nukrypimas nuo tiesos“, apie kurį kalbi, atrodo ir kaip poetinis gestas – bandymas rasti kitokią kalbą, kurioje galėtų susitikti atmintis ir pasakojimas. „Trijose moteryse“ šis susitikimas vyksta būtent tarp eilėraščio ir vadinamosios storios – tarp to, kas parašyta ritmu, ir to, ką bandoma perteikti sakiniu. Ar prisimeni akimirką, kai šios dvi tvarkos pradėjo pintis tarpusavy? Kai eilėraštis pradėjo tapti pasakojimu, o pasakojimas pradėjo mąstyti kaip eilėraštis?
J. J. Mano storios – o aš gimiau trylika metų po karo – būtinai buvo karo istorijos. Genetiškai susijusios su chaosu. Šias scenas ir vaizdus patyriau pats, bet pasakojimai pas mane atėjo iš lūpų tų, kurie išgyveno karą, ir dažnai jie buvo apie tuos, kuriems nepasisekė išgyventi. Tos istorijos taip giliai įsismelkė man po oda, kad jaučiausi kaip jose dalyvaujantis. Pavyzdžiui: apie tai, kaip jie pastatė mano močiutę prie sienos su trimis jos vaikais – įskaitant mano motiną – ir dar tuzinu kitų, iš rūsio ištemptų aukų. Bet stebuklas: vadas įsakė jiems nutraukti egzekuciją, nes jie kažkur labai skubėjo. Įsivaizduok, jie neturėjo laiko. Aš ten buvau. Aš stovėjau prie tos sienos. Būna, kad ir vėl prie jos stoviu. Kitaip ir negali būti, nes šią istoriją man pasakodavo prieš miegą, jau sutemus, už langų tvyrant mirtinai tylai. Tai storios pavyzdys – istorijos ne tik be dominuojančio „jo“, vyriškojo elemento, bet ir nepilnos, raišos ir grubios. Sudarytos iš spragų ir baltų dėmių. Lėtai virstančios asmeniniu, galbūt intymiu mitu. Ir sykiu persmelkiančios mano kūną, užvaldančios mano sapnus ir vaizduotę.
– Man sunku įsivaizduoti, kokie Tau turėjo būti šie išgyvenimai. Šiose istorijose atmintis kalba, bet kartu ir tyli. „Trijose moteryse“ girdime moterų pokalbius, bet vyrų tylėjimas yra lygiai toks pat akivaizdus. Ar yra tam tikras vyriškas tylėjimas – tėvo, asmeninis, kartų, – kuris Tau svarbiausias? Kažką saugantis tylėjimas, bet kartu negrįžtamai kažką prarandantis?
J. J. Kadangi klausi, tai atsakysiu: tylėjimą vertinu labiau už kalbėjimą. Turbūt nerasime geresnio įrodymo, kad žmonės yra artimi, nei kai jie kartu išbūna tyloje. Tylėjimas, žinoma, gali būti tūžmingas, gali būti kupinas abejingumo – toks tylėjimas skaudina. Tačiau yra ir buvimo kartu tyla, jungianti tyla. Ją gali lydėti bežodis bendravimas: akių kalba, žvilgsnis, tvirtas rankos paspaudimas. Metų metus mane lydi nereali, utopinė, tačiau nepaliaujamai knietinti tylėjimu parašytų eilėraščių idėja. O, jei tik rasčiau būdą užfiksuoti šiuos įvairius tylėjimus, kuriais mes kalbamės. Sukurti tylėjimo abėcėlę, kad galėtume užrašyti tylinčius žodžius. Tu tik pagalvok – tylintys sonetai, tylos odės, tylinčios dainos. Tylėjimu tylintys eilėraščiai, pasirinktinai: lyriniu, dramatišku, mąsliu, elegišku. Greitu, vienskiemeniu tylėjimu. Dinamišku tylėjimu, su ilga, besivystančia fraze.
– Tyla, apie kurią kalbi, skamba kaip kalbos riba – vieta, kur eilėraštis prasideda tuo, ko jau nebegalima pasakyti. Ar „Trijų moterų“ rašymas tam tikra prasme buvo bandymas užfiksuoti būtent tokią tylą? Ir ar apskritai įmanoma, kad poezija – žodžiais – priartėtų prie tokios būsenos, kai žodžiai tampa nereikalingi?
J. J. Priartėja – ir ne vieną kartą. Pavyzdžiui, Różewicziaus eilėraščiai gali būti tylos poezija. Taip pat ir Krynickio. Arba jiems abiem artimo Celano. Dzen poezija, tarkim, haiku, gali būti tylos poezija. Tačiau paradoksalu, bet tam, kad žodžiai taptų nereikalingi – kad jie atskleistų savo nereikalingumą, – reikia žodžių. Priešingu atveju ši tyla taps tuštumos sinonimu, o mes siekiame kitko: kad ji ne tiek rezonuotų su prasme, kiek galėtų mus pagauti, apglėbti, persmelkti. Šį paradoksalų tylos ir žodžių neatsiejamumą iliustruoja puikus Eugeno Gomringerio 1953 m. eilėraštis, konkrečios poezijos pavyzdys: daugybę kartų kartojamas žodis „tyla“ – Gomringerio „silencio“ arba, kaip veiksmažodis, „schweigen“ – sukuria stačiakampį, tuščią erdvę supantį rėmą, tai yra – pačią tylą.
Žodis „tyla“ kartojamas trijuose stulpeliuose: pirmame ir trečiame jis parašytas penkis kartus, o antrame stulpelyje yra keturios „tylos“ – dvi, tada tuščia vieta ir dar dvi „tylos“. Jei suskaičiuosime žodžius ir skaitysime juos eilutėmis, turėsime sonetą, kurio esmė yra tyla.
Mano „Trijose moteryse“ daug plepalų. Norėjau, kad mano eilėraščiai ir storios būtų išsakytos ilgais sakiniais – įskaitant ir tuos, kurie pusiaukelėje kažkur pasimeta, keičia kryptį, atsiveria įvairiems intarpams. Kad jie būtų proceso, o ne konstrukcijos užrašas. Toks vingiavimas, tikiuosi, prišaukia tylą – neišsakomą pasaulį. Tai ne tik nutylančių moterų, kai tėvas žvilgteli į jų kambarį, tyla. Tai ne tik tyla tėvo, supratusio, kad šioms moterims jis tikrai nereikalingas. Tai taip pat neišsakomų dalykų tyla. Tai, ko kalba nepajėgia išsakyti, bet ir tai, kas per kalbą mums primena apie save.
– Įdomu – kai kalbi apie tylą, grįžtame prie mūsų pokalbio pradžios: prie atminties, kuri slypi kalboje, bet ir už jos ribų. Anksčiau sakei, kad atmintis eilėraštyje „gimsta kartu su eilėraščiu“. Taigi atmintis neatsiranda prieš rašymą, o vyksta jo metu. Tad ar galėtume sakyti, kad „Trys moterys“ yra ne apie tai, ką prisimeni, o kaip prisimeni – apie patį procesą: prisiminimų iššaukimą ir jų transformavimą į kalbą?
J. J. Taip, žinoma. Tai ne prisiminimų rinkinys, o jų atgaminimo užrašymas. Ne praeities suvenyrai, o besiformuojančios atminties vaizdas. Atmintis čia kuriama rašant. Ir pakartosiu: tai ne tik banalus prisiminimas to, kas įvyko. Tai taip pat prisiminimas to, kas galėjo įvykti. Ir – galbūt svarbiausia, nes tai supratau rašydamas šią knygą, – tai taip pat prisiminimas to, kas neįvyko. Rašant eilėraštį šios trys atminties rūšys egzistuoja lygiomis teisėmis.
– Kai kurie sako, kad rašymas yra išsaugojimo forma – ne tiek prisiminimų, kiek pačios galimybės prisiminti. Ar Tau artima ši poezijos vizija, ar greičiau manai, kad ji ne sustabdo pasaulį, o jį išjudina?
J. J. Turbūt ne. Rašymas nėra skirtas atminties išsaugojimui, nes atmintis yra poezijos lopšys.
Pasižiūrėk: Mnemosinė. O dėl išjudinimo, tai kaip tik galvoju priešingai: norėčiau, kad menas išjudintų pasaulį. Tegul pasaulis, kol dar nesuiro, keičiasi, tegul keičia odą, tegul kalba kalbomis, tegul keičia tapatybes ir gimimo datas. Todėl man artimas Andrew Marvellis, vieną iš savo eilėraščių užbaigęs žodžiais: nors nesugebėsime sustabdyti saulės, tačiau bent jau priversime ją suktis.
– Nuo „Trijų moterų“ – man tai svarbiausia Tavo poezijos knyga – išleidimo praėjo nemažai laiko. Ar Tave stebina šį rinkinį gaubianti tyla? Net „Gazeta Wyborcza“, apdovanojusi Tave „Nikės“ premija, neskyrė jam recenzijos. Anksčiau nuolatos interviu prašiusi žiniasklaida dabar tyli. Manęs tai nestebina – literatūros apdovanojimai skaitytojams daro tokį patį poveikį kaip ir akcijos klientams: jie vienkartiniai ir trumpalaikiai, skatina pardavimus, bet nepuoselėja santykių. Eilėraštis neturi galiojimo datos, todėl po nuolaidų bangos visada ateina tylos akimirka – ir tik tuomet išryškėja, kas iš tikrųjų skaito, o kas tik skrolino. Kaip Tu visa tai priimi? Ar tyla Tave trikdo, ar greičiau grąžina poezijai natūralų būvį?
J. J. Nesakyčiau, kad trikdo. Žinome, kad literatūros, tuo labiau poezijos, kritikai ne itin gerai sekasi. Ir tai ne kritikų kaltė. Bandydamas nuspėti, sakyčiau, kad mano atveju yra kažkas kita: apdovanojimas – ypač toks populiarus kaip „Nikė“ – gali būti mirties bučinys. Premiją laimėjęs pilietis, net jei ir skaitomas, jau neberecenzuojamas, jam kritikas neskiria visada deficitinio savo laiko, nes rizikuoja būti apkaltintas, kad, pasinaudodamas žiniasklaidos ištransliuotu penkių minučių įvykiu, kraunasi sau kapitalą. Jam atrodo, kad rašyti apie laureatus, tai kaip eiti jau kitų pramintu keliu, o kritikas – suprantama – mieliau rinktųsi naujus kelius, nei sektų paskui minią, ypač tokią, kuria nepasitiki ir kurios nevertina.
Kita vertus, kelios pasirodžiusios recenzijos – pavyzdžiui, tinklaraštyje nameste arba žurnalo „Twórczość“ Karolio Porębos skiltyje, – primena man, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė. Tai, ką sakau, taikoma ne tik santykinei tylai po „Trijų moterų“ pasirodymo, bet ir, pavyzdžiui, beveik tuo pačiu metu išleistai jamaikiečių poeto Ishiono Hutchinsono poemai „School of Instructions“, kurią išverčiau, ir ankstesniam – Adrienne Rich eilėraščių rinkinio „Diving into the Wreck“ vertimui.
Atrodė, kad kritikai ir kritikės puls prie šių išskirtinių knygų – jas sumals į miltus, išnagrinės, polemizuos ar, kodėl gi ne, pasidalins savo susižavėjimu. O čia, brolyti, tyla. Ir kalba ne apie Jarniewiczių, o apie vieną svarbiausių ir drąsiausių XX a. antrosios pusės feminisčių rašytojų ir apie pirmą į lenkų kalbą išverstą jamaikiečių poetą, analizuojantį kolonializmo palikimą ir atkuriantį kolonizatorių perrašytą tikrą šalies istoriją.
– Užsiminei, kad apdovanojimas gali tapti „mirties bučiniu“ – stiprus, bet taiklus apibūdinimas. Ar manai, kad tai išskirtinai lenkų problema? Kad tai mūsų literatūrinis provincialumas, kai viskas vyksta pagal „įvykio“ algoritmą? O gal tai visuotinė krizė, kai literatūra vis labiau pralaimi savo pačios rinkodarai?
J. J. Tai lenkų problema. Nors, žinoma, neįsivaizduoju, kaip yra Balkanuose ar Baskų krašte. Anglijoje to nepastebiu. Manau, kad tai kyla iš vis prastesnių komentarų spaudoje apie apdovanojimus. Aš toli gražu premijų neidealizuoju, bet tai, kas vyksta – tas troškimas, atleiskite, murkdyti purve apdovanojimus ir vertinimų komisijas – man yra nesuvokiama.
Apdovanojimų – žinoma, ne visų, bet daugelio – šiais laikais nemėgstama, ir ši nemeilė skatina nepasitikėjimą tais pastebėtais, tais, kuriems išrašomas čekis. Kokia išvada? Vis dar matantys apdovanojimų prasmę ir juos organizuojantys susiduria su sunkia, bet neatidėliotina užduotimi – laimėti bendruomenės palankumą – galbūt ir keičiant premijų nuostatus.
Paminėjau bendruomenę, nors norėčiau tvirtai pakartoti tai, ką jau ne kartą sakiau: apdovanojimai skirti ne mums, rašytojams ir rašytojoms, o visų pirma skaitytojams. Mieli rašantieji, nepamirškime jų.
– Tiesa – apdovanojimai nustojo būti literatūros švente ir virto įtarimų arena. „Nikės“ apdovanojimas, ko gero, yra labiausiai aptarinėjamas knygos gyvenimo Lenkijoje momentas, bet ar jis tikrai svarbiausias? Ar Tau neatrodo, kad poezija negali pakęsti tokios sukoncentruotos šviesos? Kad jos vieta labiau paraštėse, prie šoninio įėjimo – kur knygos ne masiškai, o individualiai pasiekia iš tikrųjų jas skaitančius, jų klausančius žmones?
J. J. Galiu tik pakartoti tai, ką sakiau atsiimdamas premiją: poezija yra nišų niša. Poezijos skaitytojų yra tiek pat, kiek spartiečių žuvo Termopilų mūšyje – priminsiu, jų buvo trys šimtai. Taip, mūsų, šiuolaikinę poeziją skaitančiųjų, yra trys šimtai. Enzensbergeris yra teigęs, kad, nepriklausomai nuo šalies dydžio, poezijos skaitytojų skaičius išlieka pastovus – 1354. Iš kur šis humoristas tai ištraukė – nežinau, galbūt iš piršto išlaužė. Bet jis persistengė. Būkime sąžiningi, skaitytojų yra gerokai mažiau.
Pasakiau „trys šimtai“, nes maždaug tokie dažniausiai yra šiuolaikinių poezijos knygų tiražai. Bet dėl to nereikia nerimauti – priešingai, mūsų buvimas paraštėje garantuoja, kad joks leidybinis koncernas nenorės mūsų nupirkti, „nupirkti“ abiem šio žodžio prasmėmis. Niekas mūsų nevarys į kampą, kaip kad prozininkų, kad išleistume naują knygą, pageidautina, dar šiais metais – madinga, populiaria, gerai parduodama tema.
Esame tokia skurdi bendruomenė, kaip bažnyčios pelės, bet nepatiriame rinkos spaudimo, nes esame joje nematomi. Ir labai gerai. Niekas mūsų netampys po televizijas, neprašys kokio nors straipsniuko, fotosesijos ar pašokti su žvaigžde. Ramuma. Poezijai nereikia garsenybės – užtenka aido.
– Sakai, pakanka aido? Galbūt todėl, kad aidas taip pat yra atminties forma – kartojimas, kuris jau nebepriklauso balsui, tačiau leidžia jam išlikti. Ar taip suvoki eilėraščio likimą – kaip kažką, kas grįžta su pavėlavimu, bet užsibūna ilgiau nei jį ištaręs balsas?
J. J. Taip, sutinku. Ir kaip komentarą pridursiu istoriją, galbūt apokrifinę, nutikusią amerikiečių poetei Denise Levertov. Po renginio prie jos priėjo skaitytoja ir padėkojo už vieną ją sukrėtusį, jos gyvenimą pakeitusį ir t. t. eilėraštį. „Koks tai eilėraštis?“ – paklausė Levertov. „Nepamenu“, – atsakė mergina. „Apie ką jis buvo, su kuo jis susijęs?“ – toliau klausinėjo poetė. „Nepamenu, – pakartojo mergina, – bet žinau, kad man jis buvo labai svarbus.“ Man ši istorija labai graži, nes tikiu ta mergina. Tikiu, kad eilėraščiai gali išlikti su mumis ilgai, net ir tokiu būdu.
– Būtent. Ar susitikti su skaitytojais kartais būna sunkiau nei parašyti eilėraštį? Nekalbu apie scenos baimę, o apie tai, kas nutinka, kai kas nors pasako kažką pernelyg teisingo. Arba paklausia to, dėl ko niekada nesinori aiškintis. Ar pasitaiko atvejų, kai numatytas „susitikimas su autoriumi“ tampa labiau terapine patirtimi – dviejų istorijų susidūrimu?
J. J. Pavyzdžiui, Gdynėje kažkas staiga atsistojo ir paklausė manęs, ar aš gėjus. Nesu nusistatęs prieš tokius klausimus – galima klausti bet ko. Juk mūsų darbas – žodžiai; tam mes ir esame, kad galėtume atsakyti į kiekvieną klausimą. Tačiau šis klausimas akimirkai išmušė mane iš vėžių, nes niekas manęs to anksčiau nebuvo klausęs. Ir mačiau, kad jį uždavė žmogus nuoširdžiai, iš smalsumo. Pagalvojau, kad galbūt užduoti šį klausimą viešai – kai visų akys staiga nukrypsta į klausėją, tiksliau, į klausiančiąją – reikia daugiau drąsos, nei į jį atsakyti.
Netrukus po to, kitame susitikime, taip pat viešai, manęs paklausė, koks mano santykis su Dievu. Vėlgi: iš pradžių netikėtumas, paskui palengvėjimas – tai geresnis, šiek tiek mane motyvuojantis klausimas nei „ką dabar rašote?“ arba „gal prisimenate savo pirmąjį eilėraštį?“.
O neseniai teko išgirsti trečią klausimą: ar esu žydas? Klausimai apie tapatybę, etikečių poreikis: „Jūs gėjus?“, „Jūs ateistas?“, „Jūs žydas?“ Ir įsitikinimas, kad tai paprasti klausimai, į kuriuos atsakoma taip arba ne. Tarsi tapatybė būtų kažkokia Planko konstanta. Jei taip būtų, nebūčiau parašęs daugelio savo knygų.
– Manau, kad galbūt eilėraštis yra geriausias atsakymas į tokius smalsuolių klausimus – nes vietoj deklaracijos jis siūlo tam tikrą toną, emociją, atminties pėdsaką. Ar poeto tapatybė apskritai gali būti išreikšta kitaip nei kalba?
J. J. Yra tapatybių, kurių visiškai neįmanoma išreikšti. O eilėraštis, taip, kartais jam pavyksta tai padaryti. Galbūt ne tiek jas išreikšti, kiek jas apeiti, pasisukioti tarp jų. „Jas“, nes, mano supratimu, tai juk yra „plurale tantum“ – daugiskaitinės.
– Kalbant apie pokalbius – tuos poetinius ir tuos labai žmogiškus, – apsiribosiu klausymosi ir kalbėjimo tema. Kaip susivoki, kada per susitikimus pokalbis jau baigėsi, o kada jis dar turėtų tęstis? Ar išmokai pasakyti „gana“, ar esi linkęs išbūti scenoje tol, kol kas nors laukia su knyga arba nori kartu nusifotografuoti? Ir kas išlieka – neišsisakymas, išsekimas, o galbūt į autografą netilpęs dėkingumas?
J. J. Nesusivokiu. Paprastai nežinau, kada pokalbis baigiasi. Už mane nusprendžia mano globėjas. Jeigu nesugeba to padaryti, o aš jau trokštu ištrūkti iš glėbio žmogaus, kuris man ilgai ir nerišliai pasakoja apie tai, ko nei jis pats, nei aš nesuprantame, – sakau „gana“. Tačiau paprastai nevykstame į susitikimus tam, kad pasakytumėm „gana“. Todėl retai sakau „gana!“, taip pat retai, kaip ir „dar!“.
– Tavo poezijoje dažnai kartojasi ribos motyvas – tarp pokalbio ir tylėjimo, tarp artumo ir atstumo. O kaip dėl laiko? Ar turi kažką – gestą, rutiną, pasikartojimą – kas Tave sugrąžina prie savęs: prie savo kūno, savo kvėpavimo?
J. J. Neturiu iliuzijų, kad galima laiką sustabdyti, o sąmoningai sau taikoma rutina, pasikartojimai, ritualas būtų tik bandymai sustabdyti laiką. Sustabdytas laikas nustotų būti laikas. Laikas yra pokyčių sinonimas.
Todėl esu bibliotekos žmogus. Biblioteka yra nesibaigianti kolekcija – nuolat pertvarkoma, keičiama, papildoma naujais rinkiniais. Galbūt todėl visada turėjau polinkį kolekcionuoti, kurti atviras kolekcijas – rinkau knygas, plokšteles, atvirukus, 3D atvirukus, monetas, pašto ženklus, degtukus, laiškus, akmenis… bala žino, ką dar.
– „Trys moterys“ – kaip ir kitos Tavo knygos – yra tokie atviri rinkiniai: sudaryti iš pasikartojimų, detalių, grįžimų. Ar rašymas Tau yra būdas sutvarkyti besikeičiantį pasaulį ar veikiau jį nuolat trikdyti?
J. J. Pastarasis. Pasaulio tvarkymą palieku skaitytojams – pats niekada nedrįsčiau nieko tvarkyti.
– Galbūt todėl Tavo eilėraščiai išlieka – jie nesutvarko pasaulio, tik lengvai jį pertvarko kalboje tam, kad ji pradėtų skambėti šiek tiek kitaip. Labai ačiū už interviu.
