Neringa Butnoriūtė. Atsparieji
Turbūt daugelį persekioja jausmas, kad šiuolaikinis pasaulis darosi sunkiau suprantamas. Panašu, kad to nenori ignoruoti ir poetai. Manto Balakausko ir Antano A. Jonyno kūryboje ši būsena virsta apmąstymų medžiaga ir reikiamu dirgikliu, padedančiu gryninti kūrėjų laikyseną. Gal todėl dvi naujos poezijos knygos, iš pažiūros tokios skirtingos, susikalba? Abi netiesiogiai svarsto apie savarankiškumą ir atsparumą, o svarbiausia – pačios tai pademonstruoja.
Mantas Balakauskas. Ferrum: eilėraščiai. – Vilnius: Baziliskas, 2026. – 84 p.
Pradėjus skaityti naują Manto Balakausko poezijos knygą „Ferrum“, nesunku suprasti, kad poetas netiki, jog gyvename geriausiame iš geriausių pasaulių. Jo aprašomi gyvenimiški nutikimai išryškina atotrūkį tarp abstrakčių lozungų ir tikrovės ir žmogų nuvainikuoja jo paties banalumu („švaistėmės it buki peiliai / po nyderlandus“, p. 20). Tačiau kitaip nei Gintaras Grajauskas ar Simonas Bernotas, kurie linkę tai perteikti šaržuodami ir kritikuoti sistemą „iš viršaus“, M. Balakauskas apie tai mąsto asmeniškiau: rašo autobiografiškai, knygas konstruoja kaip savimonės brendimo kelią, kone deterministiškai atskleidžiantį nusivylimą kultūros ir žmogaus įtaka įvairiems procesams.
Šią temą įprasmina knygos pavadinimas. Geležis – civilizacijos pažangos ir nuosmukio simbolis, taip pat organizmui būtinas mikroelementas: kai jo trūksta, ima stigti deguonies, jaučiame nuovargį. M. Balakauskas savo tekstuose atkreipia dėmesį į abu šiuos dėmenis ir bando įprasminti dviprasmišką jų poveikį: iš aplinkos gaudamas „geležies“ ilgainiui stiprėji ir daraisi atsparesnis išorės spaudimui. Tai autorius perteikia kaip šį tą patyręs, pavargęs dabarties žmogus ir kaip mitinio Mido situacijoje atsidūręs šiuolaikinis poetas, supratęs, ką reiškia kalbos galios, bet nusivylęs jos klasikiniu veikimo principu – tradiciniu poetiškumu bei idėjų svarba. Kad tai problemiška, išduoda aprašymai: miestas atrodo numarintas, gamtos ženklai stebimi lyg pro filtrą – atspindį vandenyje (eil. „Paviršius“), tolumoj gaudžiant karo būgnams kasdienybę nušviečia blanki dirbtinė šviesa, o knyginė išmintis neprasimuša pro bibliotekų sienas. Neatsitiktinai daugelio aprašymų didybę sutrikdo realizmas, subjektyvus vertinimas, o autentiškiausi eilėraščiai yra paremti poetą grūdinusia patirtimi (vaikystėje patirta gėda, darbas plovykloje, kelionės po Europą ir t. t.).
Tokios situacijos sudaro foną M. Balakausko poezijos etikai. Esminis jos bruožas – atsisakoma romantinių iliuzijų. Kol dalis poetų kalba aptakiai ir neapibrėžtai, kasdienybėje atranda vertybių ir paguodos, šis poetas linkęs konstatuoti stereotipų bergždumą ir nepagražina nepatogių tezių: „ši tamsa labai banali // iš jos negali nieko išlošti“ (p. 70), „tik nustojęs rašyti / netikėtai pradėjau gyventi / savo gyvenimą“ (p. 74).
Rinkinyje „Ferrum“ bandoma etiką įprasminti pačiu rašymo aktu, stilizuojant aprašymus (tarkime, ekonominę krizę apibūdina tarsi rudenėjančių medžių lapus, p. 14). Nors man tai pasirodė kiek grubokai atlikta, vietomis net demonstratyvu, ši knyga įsimena, nes M. Balakauskas siekia parodyti, jog sau – kaip poetui – netaiko dvigubų standartų, atsisako likti naiviu visumos vertintoju. Jo tekstų stiprybė – gebėjimas aprėpti platesnį vaizdą, kalbėti apie jį per talpų niuansą, subjektyvią reakciją, netikėtai paradoksaliai („keista // gyvenimas tęsiasi ir tęsiasi / net pasibaigęs“, p. 54). Tai patvirtina vienas stipriausių rinkinio eilėraščių „Ši tamsa šis žvėris“ – stipri Hannah Arendt „blogio banalumo“ parafrazė. Tokia poezija pati išbando tai, apie ką kalba, – taip siekiama parodyti, kad moraliniai principai galioja meno sričiai.
Apie nusivylimą didžiaisiais pasakojimais ir progreso idėja M. Balakauskas rašo jau beveik dešimtmetį, bet šiandien jo poezija ypač aktuali. Ne tik todėl, kad pasauliniai įvykiai kasdien skatina abejoti moralės standartais. Kyla pojūtis, kad kažkas iš esmės nebeveikia, bet kažko geresnio dar neturime. Knyga „Ferrum“ tai parodo blaiviai. Joje remiamasi įsitikinimu, kad šiame keistame pasaulyje išlieka ne prisitaikėliai, o savarankiškai mąstantys – tai laisvo žmogaus požymis. Be to, poeto laikysena neprimena bambančio kultūrininko ir neveikia destruktyviai, o tai mūsų kultūroje yra ne toks jau dažnas dalykas. Ir todėl abejoju, ar M. Balakauskui verta priskirti aštraus, negailestingo poeto etiketę. Sekdami geležies semantika tam pasidavė ir pasisakiusieji ketvirtajame viršelyje. Man „Ferrum“ pasirodė nemadingai autokritiška knyga, kurioje poetas sugebėjo savo būseną estetiškai apdoroti. Todėl nepaskaitoma per lengvai, bet tai, kas eilėraščiuose apčiuopta, – išties suprantama.
Antanas A. Jonynas. Antologija: eilėraščiai. – Vilnius: Baziliskas, 2026. – 96 p.
Šalia M. Balakausko Antanas A. Jonynas atrodo kitoks – poetas estetas, plaukiojąs savo stichijoje ir jau seniai supratęs, kad po saule nieko naujo. Tačiau problemos, apie kurias poetai mąsto, juodu suartina.
Naujoji „Antologija“ yra šiek tiek apie viską, kas jaudina – būseną gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje, kuris „dega ramiai / ir metodiškai“ (p. 44), poezijos meno būklę, kūrėjų gyvenimą, meilę, retėjančias artimųjų gretas, bet iš esmės – irgi apie tamsoką dabarties laiką. A. A. Jonynas siūlo įvairių žanrų ir stilistikos tekstų (nuo poemos iki formos eksperimentų), publikuoja labai įvairaus laikotarpio poezijos, netgi ištraukia prieš penkiasdešimt metų rašytų kūrinių. Kaip visada yra linkęs šaržuoti ir kritiką išsakyti netiesiogiai, elegantiškais poetiniais gestais. Dėl to net norisi sakyti, kad „Antologija“ – savotiška gestų knyga.
Šios knygos įtampą formuoja poreikis būti šiuolaikiškiems. Apie tai A. A. Jonynas kalba, pasinaudodamas užtarnauta klasiko padėtimi, hierarchiškai. Todėl primena, kas esąs (pradedama tekstu, kuriame lyg kokia užuomina į Weltschmertz prikeliama Arčibaldo pamėklė), pabrėžia senamadiškumą (rašoma apie senas realijas, tarkime, 1975 m. „Poezijos pavasarį“), bet turiniu išlieka aktualus. Toks pasirinktas metodas padeda „pašpilkuoti“ pažangos ir naujumo idėją savu stiliumi: paradoksus gryninančia improvizacija, ekologišku kičo perdirbimu į prasmę. Taigi mene išoriškai nieko labai naujo nesiūlant, net primenant – mus veikia perpertuum mobile. Tą daro labai mandagiai, nekalbėdamas iš aukšto ir, regis, nebandydamas būti įsipareigojęs kokioms misijoms (didaus meno naštą prisiėmusius kūrėjus greičiausiai patrauktų per dantį). Poetas nesprendžia problemų, bet į jas ezopiškai baksnoja, tarsi pristabdydamas ir taip greitai bėgantį laiką.
A. A. Jonyno poezijos geluonis slypi klasikinės formos meistrystėje, išmintyje, kurią poetas įgudęs apvilkti egzistencine ironija. O ši suteikia atsparumo, bet nepanaikina priežasties, kodėl rašoma – susvetimėjimo ir beprasmybės pojūčio. Teksto mintis dažnai išryškėja poetui tėviškai suokiant lyg tarp kitko, nors tame „tarp kitko“ sutelktas pranešimo krūvis („rimas trukdo pasakyti tiesą“, p. 52; „suprast esąs didžiojoj kryžkelėje gimęs / suvokt didžiojoje ir mirsiąs bet kitoj“, p. 78). Todėl ne visada reikia aklai įsiskaityti į kiekvieną A. A. Jonyno žodį, įdomiau pagvildenti, kas lieka tarp eilučių. Galbūt verlibras – ne koks ženklus jo poezijos pokytis, o tik situacijai parinkta tinkamiausia forma? Būtent todėl „Antologija“ yra puikus pavyzdys, kai eilėraščiu galima sureaguoti be demonstratyvių pareiškimų, tačiau vis tiek išsakyti būsenas ir abejones dėl to, ką žmonija nuveikė (ar kur nusivažiavo).
Ir vis dėlto naujasis rinkinys palieka padrikumo įspūdį. Gestų – daug, o netikėtų teiginių mažai. Tarp ironiškų pabambėjimų „apie visus“, korektiškai, iš tolo, lyg apie socrealistus, galima pasigesti ryškesnės autoironijos. Ypač todėl, kad ir A. A. Jonyno atveju išbandomi nauji būdai („tylos“ eilėraščiai be žodžių, daugiakalbiai, su korektūros „klaidomis“) kitų seniausiai išeksploatuoti. Juk kaip meistras šis poetas jokių madų tiesiogiai nediktuoja, tik pats bando kalbėti suprantamiau. Todėl kartais atrodo, kad prieš akis – tragikomiškas teatras, kurį skaityti gražiai liūdna, kuris krypsta į pastišą, iš kurio juoktis kaimynystėje grūmojant karui nebesinori.
Svarbu, kad apie pastarąjį aspektą A. A. Jonynas taip pat kalba. Juntama, kad šią knygą parašė laisvas žmogus, branginantis šitą savybę. Kita vertus, skaitydami „Antologiją“ mes galime ja naudotis. Šis eilėraščių rinkinys atpalaiduoja nuo prievolės viską skaityti nuosekliai, kaip iš smulkių detalių dėliojamą istoriją (pvz., taip parašyta M. Balakausko „Ferrum“). Geriausiai jis suveikia kaip vaistas, išrašytas atsparumui ir estetiniam skoniui ugdyti – dozuojamas po truputį.


