Jūratė Sprindytė. Septintas tiltas

2009 m. Nr. 4

Silvestras Gaižiūnas. Skandinavų literatūros ir baltiškieji kontekstai. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2008. – 204 p.

Juozas Tumas-Vaižgantas Baltijos jūrą laikė „pigiausiu vieškeliu“ tautoms bendrauti: „Vandenynas tik vištoms kliūtis susisiekti, antims gi – kelias: vanduo jungia kaimynus, ne skiria“ (p. 13). Šiaurės šalių, juosiančių Baltijos jūrą, geopolitinio ir kultūrinio susivienijimo provaizdis – Baltoskandija – gimė XIX a. pabaigoje, siekiant labiau integruoti ir apsaugoti Skandinavijos ir Rytų Baltijos šalių laisvę ir dominavimą jūros regione. Katalikiška Lietuva pritapo prie šio sąjūdžio po entuziastingų geografo ir geopolitiko Kazimiero Pakšto pastangų, o pačią idėją palaikė ir puoselėjo daugelis ryškių XX a. pradžios kultūros figūrų – Martynas Yčas, Vaižgantas, Jurgis Savickis, Jonas Šliūpas, Ignas Šeinius ir kt. Lietuvoje vizionieriška Baltoskandijos idėja realizuota 1991 m., Panevėžyje įkūrus Baltoskandijos akademiją, kuri puoselėja šiaurietiško identiteto sampratą ir intensyvina kontaktus su Danija, Norvegija, Švedija, Latvija, Estija, Suomija ir Islandija. Viena vertingiausių šios akademijos iniciatyvų – nuo 2002 m. įgyvendinamas „Baltoskandijos tiltų“ leidybinis projektas. Jau išleistos šešios kultūrinio palikimo knygos (Kazio Pakšto, Juozo Ereto, Mato Šalčiaus, Ivaro ir Astrīdės Ivaskų, Zentos Maurinøos). „Baltoskandijos tiltų“ serija neseniai pasipildė pirmuoju nūdienos darbu – akademijos direktorius Silvestras Gaižiūnas iš savo 1992–2008 metų lyginamųjų tyrimų sudarė rinkinį apie skandinavų–baltų literatūrų konvergencijos ypatumus per pastarąjį šimtmetį. Dominantė, žinoma – skandinavai.

S. Gaižiūno veikloje bei raštuose labiausiai ir imponuoja orientacija į Šiaurės šalis. Akivaizdu, kad lietuviai nuo vikingų laikų priklauso ne tik Vidurio ar Rytų, bet ir Šiaurės Europos regionui. XX a. pirmoji pusė dar atgręžta į Šiaurę, bet po sovietinės okupacijos neišvengiamai „suslavėjome“. Jau baigia įsipykti mūsų mentalitetą neva labiausiai formavusi ir veikusi triada – permanentinis santykių narpliojimas su lenkais, rusais, žydais (kartkartėm dar su vokiečiais, baltarusiais ir čigonais). Neabejotina, kad šį modelį turi esmingai papildyti ir skandinavai. Šiaurės topika yra konkurencinga slaviškajai ar germaniškajai, tik daug rečiau apmąstoma. Įspūdingas ir simptomiškas S. Gaižiūno cituojamas 1922 m. Kazio Borutos laiško Antanui Venclovai sakinys: versdamas į lietuvių kalbą Henriko Ibseno dramą „Brandas“ supratęs, kad jį traukia „ledinė šiaurės Norvegija – kaip kontrastas prarūgusioms tėviškės baloms“ (p.76). Piečiau, kaip žinoma, tokių balų irgi apstu. S. Gaižiūnas surinko daug nenuginčijamos faktografinės medžiagos, liudijančios, kad iki sovietinės okupacijos Lietuva godžiai siurbė gyvastingus syvus iš skandinavų kultūros ir mitologijos. Natūrali orientacija į aukštesnės kultūros šalis, jų savitų literatūrų poveikis buvo efektingas. Lietuvių kūryboje vyravusi žemės filosofija, socialiai supančioto žmogaus pasyvumas ir čiobrelių lyrizmas labai ryškiai kontrastavo su skandinavų literatūros deklaruojama šiaurietiška ištverme, dinamizmu, aistromis, vagabundiška herojų prigimtimi, individualistine laikysena, sintetine meno raiška.

Nors S. Gaižiūnui buvo svarbiau atskleisti konkrečių rašytojų, o ne šalių įtakos mastą baltams, knygoje ypatingos svarbos pozicijas užima Danija ir Norvegija. (Švedija atsiveria per Selmos Lagerlöf kūrybą, apie Suomiją anksčiau yra rašęs Stasys Skrodenis ir turbūt S. Gaižiūnas nenori dubliuotis, o su Islandija saitų mažiausiai). Be to, paliktas properšas neblogai kompensuoja plačiau aptariama latvės Zentos Maurinøos studija „Šiaurės temos ir variacijos“. S. Gaižiūno tyrimų branduolį ir sudaro Danijos bei Norvegijos poveikio laukas, danai netgi iškyla kaip nuolat šmėžuojantis aukštesnės civilizacijos, išvystyto ūkio, švietimo, savivaldos ir buities kultūros etalonas.

Kadangi S. Gaižiūnas – literatūrologas baltistas, tai užtikrina trigubo žvilgsnio perspektyvą: skandinavai– latviai–lietuviai. Iš knygos aiškėja, kad latviai dešimteriopai lenkia mus kontaktais su Šiaurės šalimis, ankstyvu ir gausiu skandinavų rašytojų publikavimu, kaimynų dramų pastatymais teatre ir net skandinavams skirtomis latvių tyrėjų monografijomis. Pvz., XX a. pradžioje Latvijoje pastatyta net 14 Henriko Ibseno pjesių. 1936 m. pasirodo 15 Knuto Hamsuno tomų latviškai (diduma versta iš originalo), o pas mus – vos keli kūriniai per tarpinę kalbą, ir tai yra tipiškas pavyzdys, t. y. nuolat besikartojanti disproporcija lietuvių nenaudai. Kai kurios interpretacijos ar miniportretai priverčia pajusti ir dabartinės baltų situacijos skirtumus. Antai jautriai S. Gaižūno interpretuota latvių poetės ir dramaturgės Maros Zalytės draminė poema „Laukinės gulbės“, turinti aiškių aliuzijų į Hanso Christiano Anderseno pasaką, „ir labai anderseniškas, ir gana latviškas bei asmeniškas kūrinys“ (p. 25). Prieš gerą dešimtmetį „Laukinės gulbės“ tapo populiariausiu Latvijos teatro spektakliu. Regis, tokio patriotiško šiuolaikinės literatūros kūrinio su skandinaviška dimensija lietuviai neturi.

Vis dėlto skandinavų–lietuvių literatūros intensyviai bendravo XX a. pradžioje bei tarpukariu, tik kai kas jau užmiršta ar suvis nežinota. Iš skandinavų lietuviai mokėsi metafizinių konfliktų (Jurgis Baltrušaitis), valingų charakterių tapybos (Vydūnas, Vincas Krėvė), impresionizmo ir neoromantizmo pagrindų ir poetikos (Ignas Šeinius, Kazys Jankauskas, Juozas Jankus, Nelė Mazalaitė ir kt.). Bene daugiausia iki šiol reflektuota kaip tik K. Hamsuno įtaka lietuvių prozai. Galbūt dėl to, kad jo pasaulėjautoje ryški lyrizmo ir racionalizmo sandūra bei panteistiniai motyvai, o tai buvo artima ir lietuviams. Norvegija, fiordų ir trolių šalis, gilaus misticizmo, keistos fantastikos ir miglotų paslapčių kraštas, atsilaikė prieš asimiliacijos grėsmes, išsaugojo tautinę savastį. Įdomi įžvalga, kad K. Hamsunas yra savotiška baltų jungtis, nes turėjo labai didelės įtakos abiem literatūroms modernėti (skyrius „Kas yra hamsunizmo transpozicija?). Ta proga pirmą kartą susipažįstame ir su K. Hamsuno literatūriniu įpėdiniu, norvegų rašytoju, kritiku, žurnalistu Johanu Borgenu (1902–1979), romanuose analizavusiu sumaištingą ir dvilypį kūrėjo gyvenimą. Savaime informatyvus straipsnis, deja, niekaip neįspraudžiamas į baltiškąjį kontekstą (išskyrus užuominą paskutiniu sakiniu, kad į lietuvių kalbą yra išversti trys jo kūriniai).

Remdamasis H. Ibseno drama-epu „Cezaris ir Galilėjietis“, S. Gaižiūnas netikėtu rakursu komentuoja V. Krėvės „Dangaus ir žemės sūnus“, savotišką veikalą, kuris vieniems atrodo nepaskaitomai nuobodus, o kitiems – išskirtinis filosofinis užmojis lietuvių literatūroje. Autorius pritaria pastariesiems ir linkęs jį tipologiškai gretinti su „pasaulio istorijos drama“, kaip universaliu žmonijos patirties apibendrinimu Janio Rainio biblinių siužetų pjesėse, taip pat su „Fausto“ ir panašių etapinių kūrinių problematika. Labai žavus fragmentas apie Adomo Jakšto perdėtą įtarumą dėl H. Ibseno dramų – esą jos gali padaryti visuomenei „destruktyvų poveikį“ (p. 79–80). Įtikina S. Gaižiūno susižavėjimas J. Baltrušaičio esė „Prie Ibseno karsto“ ir kažkaip impulsyviai pritari apgailestavimui, kad J. Baltrušaitis paliko mažai proza rašytų tekstų. Estiją reprezentuoja esto ir latvės šeimoje gimęs poetas Ivaras Ivaskas ciklu „Baltijos elegijos“. Šis originalus baltiškų ištakų genezės paieškomis, o autorius nustebina dar viena „dvasinės konfederacijos“ – Fenobaltijos idėja (Suomija plius Estija, Latvija, Lietuva), kuri pasitelkiama kaip apsauginis pylimas nuo slavų ir germanų hegemonijos.

Komparatyvistas visada dirba analogijų ir prieštarų, skirtumų ir paralelių lauke, daugiau ar mažiau įtikinamai jas kryžiuodamas ir pagrįsdamas. Aptariamame straipsnių rinkinyje balansuojama tarp mokslinės komparatyvistikos ir populiaraus pažintinio, kai kur – apybraižinio, referentinio stiliaus. Jei recenzuočiau knygą mokslo žurnalui, tokį metodologinį neapibrėžtumą turėčiau laikyti minusu, kaip ir epiloge įdėtus du privatesnio atspalvio esė apie kelionę į Norvegiją ir Baltoskandijos dainų šventę (1995 m. Latvijoje). Bet galima suprasti autorių, kuris, ką geriausia turėjo parašęs apie skandinavų–baltų sąsajas, tą knygoje ir sutelkė (įdėta bibliografija rodo, kad straipsnių trečdalis į knygą nepateko). Platesniam adresatui kaip tik bus įdomiausi laisvesnio svarstymo, neperkrauti terminija ir faktografija tekstai. O specialistas gali pasigesti, tarkim, analitiškesnio žvilgsnio į intelektualinį skandinavų poveikį inovacinei modernisto Jurgio Savickio prozai (knygoje labiau remiamasi tik jo eseistika), arba bent minimalios Augusto Strindbergo kūrybos refleksijos, arba gausesnių nuosprendžių vertimų kokybei (šiuo požiūriu pasisekė S. Lagerlöf). Šiandien jau svetimoka pernelyg pakili S. Gaižiūno dėstymo retorika, skambių žodžių pomėgis, superlatyvų semantika ir tam tikrų klišių repertuaras („lobynas“, „dvasinėse erdvėse“, „neregėtos aukštumos“, „pilnatvės ekstazė“, „neišsemiama gelmė“, „būties paslaptys“, „dramos viršūnė“, „dvasiniai įkvėpėjai“, „dvasios milžinų galerija“, „amžinybės toliai“ etc.).

Skaitant bet kurią knygą, net ir mokslo sferoms priskirtiną, neišvengiama emocinė identifikacija su kai kuriais jos fragmentais. Sugėlė širdį danų rašytojo Jenso Peterio Jacobseno romano „Nilsas Liūnė“ interpretacija ir priminimas – herojus gyvena nuolatinio laukimo, visiško neišsipildymo nuotaikomis. Mano karta žino, ką tai reiškė septyniolikmečiams, kai 1969-aisiais pasirodė pirmasis romano vertimas. Maksimalistinis polėkis, sprogdinanti saviraiškos potencija – ir pragaištingas kontrastas su dusinančia sovietmečio aplinka. Vienas to romano sakinys keleriems metams tapo mūsų devizu: „Nuolatinis įsibėgėjimas šuoliui, kurio ir nebuvo.“ Esto Augusto Gailito romano „Tomas Nipernadis“ vertimas (1971) siūlė laisvo, klajokliško gyvenimo beveik teorinę galimybę. Dar kartą išsitraukiu tas poligrafiškai varganas, bet relikvijų reikšmę įgijusias knygas iš lentynos.

Silvestras Gaižiūnas per šešiolika nuoseklaus darbo metų surinko ir sustruktūrino, iš istorinės distancijos peržvelgė didelės apimties bei svarbos medžiagą, nutiesdamas septintą simbolinį tiltą į Šiaurę.