literatūros žurnalas

Julius Keleras. Tarp allēlōn ir asimetrijos: Gasparo Aleksos kelias į save

2026 m. Nr. 10

Gasparas Aleksa. Allēlōn. Asimetrijos. – Vilnius: Slinktys, 2026. – 112 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius, iliustracijos – Nijolės Valadkevičiūtės.

Kai poetas savo šeštąjį eilėraščių rinkinį pavadina pusiau graikišku, pusiau lietuvišku dvižodžiu – „Allēlōn / Asimetrijos“ – jis iškart pasako, ką ketina daryti su skaitytoju: statyti tiltą tarp dviejų priešpriešų. „Allēlōn“ graikiškai reiškia „vienas kitam“ – Naujajame Testamente šis žodis žymi abipusius žmonių veiksmus: meilę, atleidimą, tarnystę. „Asimetrijos“ – jau visai kitokia gaida: šiuolaikinio žmogaus disbalansas, savasties skilimas, deformuotas pasaulis. Šis dvilypumas – ne dekoratyvi antraštė, o visos knygos konstrukcinė ašis.

Gasparas Aleksa, gydytojas chirurgas, daugiau nei trisdešimt šešerius metus Vilniuje ir Šakiuose dirbęs prie operacinio stalo (beje, Šakiuose 1971 m. su Vytautu Purliu atliko pirmąją Lietuvoje klubo sąnario transplantaciją), o vėliau – prozininkas, dramaturgas ir poetas, į literatūrą atėjo su kūniškumo patirtimi, kurios daugelis kabinetinių poetų neturi. Naujausia knyga, iliustruota Nijolės Valadkevičiūtės grafika, suskirstyta į penkias dalis: „Nemesk akmens į dagilį“, „Sukurk mane iš pelenų“, „Mūsų liežuviai išplėšti iš bokšto varpų“, „Voveraičių dantukai, graužiantys laiką“ ir baigiamąją, atskirai neįvardytą dalį. Toks skaidymas primena ne tiek klasikinį ciklą, kiek chirurginę procedūrą: kūnas atveriamas sluoksniais – nuo paviršinio jausmingumo iki giluminės egzistencinės baimės.

  1. Aleksos eilėraščiai nevengia šiurkštesnio, kartais net brutalaus vaizdinio. Štai pirmasis tekstas „Asimetrija“, kur audra tampa metafora pasaulio, kuris „sutrikęs“, o gamtos paukštyčiai lieka nepaliesti žmonių dramos: „rytoj prasikals mažieji paukštyčiai – / kas jiems audringas vėjas, / eteris ir mūsų dejonės?“ (p. 9). Šis vaizdas svarbus tuo, kad gamta poetui nėra paguodos vieta – ji paprasčiausiai tęsia savo ritmą, nepaisydama žmogaus katastrofų. Tokia kontrastinė kompozicija – žmogaus katastrofa versus gamtos abejingumas – kartojasi knygoje kaip leitmotyvas.

Panašiai veikia ir biblinė programa: eilėraštis „Stoviu prie upės“ transponuoja Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetą į šiuolaikinę, karo apkrėstą sąmonę, o „Trys pieno lašai. Kalėdos“ Betliejaus prakartėlę perkelia į „metro tunelį“ ir „pigų kavos aparatą“ – tokia sekuliarizuota sakralumo transformacija yra vienas stipriausių knygos sprendimų. Ta pati strategija grįžta ir vėliau, jau tamsesniu registru: eilėraštyje apie Erodo žudynes kareiviai, žudantys kūdikius, aprašomi kaip biurokratai, kurie „filmuoja procedūrą, / švariai nusiplauna rankas“ (p. 85), – Naujojo Testamento siaubas taip įgyja šiuolaikinės institucinės prievartos veidą.

Kita svarbi gija – haiku formos intarpai, glausti, tyliai švytintys trieiliai tarp ilgesnių tekstų. Vos trys eilutės – „kiekvienas bučinys – / mažas kapelis širdyje, / kur miega kūdikis“ (p. 15) – sujungia Eroso ir Tanato temas: bučinys čia nėra romantinė klišė, jis vienu metu tampa ir gimimo, ir netekties vieta. Tokia paradoksali semantika būdinga visam rinkiniui, o vėliau ji pasikartoja ir grynesne, tautosakine forma – ciklo trieiliuose apie gamtą, kur „volungės fleita – / iškrito iš ąžuolo, / ištekės duktė“ (p. 91), liaudies dainos intonacija sujungiama su paukščio balso pranašyste.

Šis minimalizmas kontrastuoja su kitur pasitaikančia perteklinio vaizdinio, beveik ekspresionistinio audinio gausa. Eilėraštyje „Vynuogyno pramotė“ narkomanės palikimas – šeimininkės švirkštai žemėje – susipina su vynuogyno metafora apie gyvybę, atsikartojančią per kartas, o baigiamoji eilutė – „Viešpats tebeskaičiuoja švirkštus ir adatų rūdis“ (p. 23) – šią asmeninę tragediją pakylėja iki teologinio registro.

Erotika G. Aleksos poezijoje – ne dekoras, o pažinimo įrankis. Eilėraštyje „Stiklo jausmas. Adomės arija“ kūnas tampa stiklu, kurio dūžis reikštų mirtį: „liečiu dar ir dar: o, kaip skamba… / gyva! aš gyva!“ (p. 38) – kūniškumas čia patvirtina egzistenciją tiesiogiai, be tarpininkų. Analizuojant „Vitruvijaus žmogų“, verta cituoti ne vien refreną, bet ir jo variacijas: „trilijonai neuronų jungčių smegenyse / sutartinai dirba, sukurdamos jausmą“ (p. 58) – kad esu gyvas, kad myliu, kad mirštu. Pasikartojanti formulė primena ne tik muzikinį leitmotyvą (autorius pavadinime pats nurodo „operos uvertiūra“), bet ir medicininę diagnozę: chirurgo profesinė patirtis čia ne iliustruoja poeziją, o tampa jos ritmu.

Lietuvos poezijoje nėra daug autorių, kurių profesinė patirtis taip tiesiogiai veiktų poetinę kalbą. Chirurgas kasdien mato žmogaus kūną be metaforų – atvirą, sužeistą, mirštantį. Todėl G. Aleksos eilėraščiuose kūnas niekada netampa vien estetiniu objektu: jis gali būti geidžiamas, sužalotas, operuojamas, mirštantis, bet visada lieka tikras. Dėl šios priežasties net erotiniai tekstai išvengia dekoratyvumo – juose juntamas anatominis tikslumas, kuris paradoksaliai sustiprina lyrinį poveikį. Literatūros kritikas Pranas Pornorauskas, aptardamas ankstesnę G. Aleksos prozą, teigė, kad rašytojo pasąmonę yra užvaldžiusi pasaulio kaip chirurginės operacinės metafora, – ir šis pastebėjimas tinka ne tik romanams, bet ir naujausiai poezijai.

Pats autorius apie šį ryšį yra kalbėjęs dar 2002 m., duodamas interviu leidiniui „Mūzų malūnas“, – tuo metu jis ką tik buvo išleidęs pirmuosius romanus apie chirurgų pasaulį. Paklaustas apie kūrybos ir medicinos santykį, atsakė, kad rašant apie chirurgiją patirtis tiesiog būtina, nes reikia fiziškai ir emociškai jausti tą pasaulį, kurį aprašai, be to, tokia patirtis suteikia detalių, kurių niekada neišgalvotum. Būtent tokia nuostata – kad kūniška, gyva patirtis yra pirminė medžiaga, o ne pasiskolintas vaizdinys – ir paaiškina, kodėl „Allēlōn / Asimetrijos“ tekstuose kūno geometrija (kaip vadinamas vienas eilėraščio posmas) niekada nevirsta tuščiu žodžiu.

Tame pačiame pokalbyje G. Aleksa yra pasakęs vieną iš svarbiausių savo poetikos formulių: liūdesys yra pati natūraliausia žmogaus būsena. Ši mintis, ištarta dar prieš dvidešimt ketverius metus, netiesiogiai valdo ir naująjį rinkinį – jame beveik nėra eilėraščio, kuriame džiaugsmas nebūtų aptemdytas nuojautos apie artėjančią netektį. Tai nėra atsitiktinumas: pats autorius yra sakęs, kad liūdesys, jo manymu, yra ir gyvenimo variklis, o žmogus, nesugebantis liūdėti, nesugeba ir analizuoti gyvenimo. Panašiai jis yra prasitaręs, jog savo sūnums nuolat primena – svarbiausia niekada neužsimiršti, nepasiduoti aklai laimei, nes ji dažnai atima budrumą. Ši mąstysena – budrumas net ir laimės akimirką – tiksliai atliepia rinkinio pavadinime įrašytą asimetrijos principą: darna čia visada trapi, visada gresianti virsti savo priešingybe.

Ryškiausiai chirurgo ir poeto jungtis atsiskleidžia trumpame, beveik dienoraštiniame tekste „Vieną sykį“, kuris ketvirtame skyriuje veikia kaip savotiškas raktas į visą knygą: „prieš operaciją jodu plaudavau / pjūvio odą – / pabučiuodavau. / mintyse“ (p. 77). Šiose keturiose eilutėse suglaudintas visas G. Aleksos poetikos branduolys – klinikinis, beveik protokolinis veiksmas (odos dezinfekcija jodu) staiga virsta intymiu, tyliai nuslėptu švelnumo gestu. Būtent šis judesys – nuo tikslaus, aprašomojo veiksmo prie netikėto emocinio atsivėrimo viename sakinyje – kartojasi per visą knygą kaip G. Aleksos parašas.

Retai pastebima, bet svarbi rinkinio ypatybė – gausios dedikacijos. Knyga prasideda Wystano Hugh Audeno eilėraščio citata apie meilę, kuri negali būti abipusė, o toliau pati knyga tampa tarsi pokalbiu su kitais poetais. Eilėraštis „Bohema. Antilopė“ skirtas poetui Algirdui Verbai – tam pačiam žmogui, apie kurį G. Aleksa 2002 m. interviu yra pasakojęs kaip apie savo tikrąjį kūrybos mokytoją, atskleidusį jam „eilėraščių kūrimo virtuvę“. Šis biografinis faktas suteikia eilėraščiui papildomą skaitymo lygmenį: „kiti giedos, praradę klausą, / žais kroketą su gražuolėmis, / spardys brodskį ir platonovą, / čechovą ir audeną“ (p. 70) – tai ne vien kultūrinės nuorodos, o duoklė bičiulystei, kurioje gimė paties G. Aleksos poetinė kalba.

Panašiai veikia ir gruzinų poetui Davidui Robakidzei skirtas „Liepsnojantis vynas“, kuriame karo nuniokoto Tbilisio priemiestis susilieja su biblinėmis psalmėmis, ir Nežinomam kariui skirtas „Miražas“, primenantis, kad šie tekstai kalba ne tik apie asmeninę, bet ir apie kolektyvinę Rytų Europos patirtį. Ciklo „Du poetai“ pabaigoje tiesiogiai paminimas ir Josifas Brodskis – „naktį už vandenyno / miršta brodskis“ (p. 64) – taip G. Aleksos knyga save įrašo į platesnę, rusų ir Rytų Europos poetų tremties bei pasipriešinimo tradiciją, kurioje asmeninis likimas visada susijęs su politine prievarta.

Ne mažiau svarbi ir asmeninė dedikacija „Violetai“ prie eilėraščio „Nausodė–Seda–Veliuona“ – skirto poeto žmonai, rašytojai Violetai Šoblinskaitei Aleksai, kuri, kaip minėta spaudoje, padėjo pristatyti šią knygą Jurbarko bibliotekoje. Trieilių virtinėje, kurioje „Veliuonon vežu / Nausodės skruzdėlytę / paveizėti į Nemuną“ (p. 96), šeimos kasdienybė ir gimtinės geografija susilieja į vieną tapatybės žemėlapį – tai vienas šilčiausių, mažiausiai teatrališkų knygos puslapių.

Trečiasis skyrius pasuka nuo intymios erotikos link platesnio, beveik giminės kronikos mastelio. Eilėraštyje „Pradžia“ chromosomų šokis tampa sakraline geometrija: „keturiasdešimt keturios / su keturiasdešimt keturiais“ (p. 57) – genetinė medicina čia susilieja su gimimo mistika taip pat organiškai, kaip anksčiau chirurgija susiliejo su erotika. „Dviratis“ šią giminės liniją perkelia į istorinį planą: sovietmečiu nusavintas dviratis tampa šeimos likimo simboliu, o eilutė „mano širdis juoda, o būgnas raudonas, bet lėkštės auksinės“ (p. 59) sugretina asmeninį skausmą su ideologijos spalvomis.

Ketvirtasis skyrius grąžina skaitytoją į kaimo, gyvūnijos ir vaikystės vaizdinius – katinėlis, ožkelė, pelytė, senutėlis – tarsi po intelektualesnio trečios dalies vidurio autorius sąmoningai ieškotų kelio atgal į konkretų, apčiuopiamą pasaulį. Trumpame eilėraštyje „Ožkele, ožkele“ visas etinis knygos priesakas sutelpa į du sakinius: „kad aš taip mokėčiau / išbučiuoti savuosius priešus“ (p. 90) – atleidimo, tos pačios „allēlōn“ programos, ilgesys, išsakytas per vaikišką, beveik pasakos intonaciją. Šioje dalyje ryškiausiai matyti ir geografinis knygos sluoksnis: Nausodė, Seda, Veliuona – autoriaus gimtinės vietovardžiai, kurie primena, kad, nepaisant biblinių ir mitologinių ekskursų, G. Aleksos poezijos šaknys tvirtai įleistos į Žemaitijos ir Jurbarko krašto žemę.

Tačiau šis grįžimas į vaikystę nėra idiliškas. Eilėraštis „Kraujo dvasia“ – vienas atviriausių visame rinkinyje – pasakoja apie mažo kaimo berniuko patirtą smurtą pirmoje klasėje: „penkiese puolė mane / lyg vanagai voveriuką“, o baigiamoji eilutė „tebesaugau / prabudusią / kraujo dvasią“ (p. 93) parodo, kad vaikystės trauma niekur nedingsta, tik pereina į suaugusiojo kalbą. Panašiai ir „Pelytė“ – prisiminimas apie Nemune paskendusią mokinukę – žaismingą vaikų pravardžiavimą paverčia klaikiu likimo ženklu: „ir dabar tebejaučiu / smėlėtą žodį tarp dantų“ (p. 95). O „Senutėlis“, pasakojantis apie vienišą, sniege klūpantį senį, ieškantį vandens, ir apie jo vienintelį sargą – šunį, – primena, kad G. Aleksos gailestingumas dažniausiai nukreiptas ne į herojus, o į paribio, užmirštus žmones. Ciklą vainikuoja „Ėriukėlio entelechija“, kurioje lyrinis subjektas tapatinasi su auka ir gelbėtoju vienu metu: „aš jūsų brolis, / ėriukėlis, / gimęs iš dulkių / ir visatos atodūsio“ (p. 100) – šis Kristaus Avinėlio motyvas sujungia visą knygą žiedine kompozicija su pirmosios dalies biblinėmis vizijomis.

Verta pridurti ir platesnį biografinį kontekstą: pats autorius yra pasakojęs, jog kilęs iš tos pačios Aleksų giminės, kuriai priklausė ir rašytojas Petras Cvirka, – faktas, kurį jis pavadino savotišku ženklu, kad literatūrinės ambicijos jame buvo tarsi užprogramuotos jau nuo vaikystės. Šis giminystės motyvas netiesiogiai atsiliepia ir „Giminės medžio“ eilėraštyje, kur šauksmas „nemune, nemune, / kur bėgi? kur skubi?“ (p. 52) tampa kreipiniu ne tik į upę, bet ir į nesustabdomą prosenelių istorijos tėkmę.

Pavasarį, pristatydamas šią knygą Jurbarko viešojoje bibliotekoje, G. Aleksa buvo paklaustas, kodėl šio rinkinio teko taip ilgai laukti. Autorius atsakė trumpai ir su savo įprastu ironišku šelmiškumu: „Visur reikia ieškoti moters.“ Šis sakinys daug pasako apie visą knygos poetiką – moteris čia iš tiesų yra ir katalizatorius, ir kaltininkė, ir gelbėtoja: eilėraščiai „Graži esi iš ryto“, „Dvi moterys“, „Juodoji našlė“, „Vynuogyno pramotė“ parodo, kad moteriškas pradas knygoje niekada nėra vien objektas, jis dažnai tampa ir grėsme, ir išganymu vienu metu. Neatsitiktinai beveik kiekviename cikle randame moterišką figūrą, kuri tampa ne pasakojimo objektu, bet jo varomąja jėga.

Tame pačiame renginyje poetas prasitarė, kad jau rengia naują romaną pavadinimu „Aistrų snaiperiai“ – vėlgi aistros tema, tik jau kito žanro kūrinyje. Tai patvirtina, kad „Allēlōn / Asimetrijos“ nėra atsitiktinis epizodas autoriaus kūryboje, o natūrali grandis nuosekliame kūniškų ir dvasinių įtampų tyrinėjime, kurį G. Aleksa plėtoja nuo pirmųjų prozos knygų („Adomo broliai ir moterys“, 2001) iki šiandien. Ir prieš dvidešimt ketverius metus duotame interviu jis panašiai kalbėjo apie savo prozos herojus – teigė, kad jam labiausiai rūpi ne vien seksas ar erogeninės zonos, o kur kas sudėtingesni dalykai: kas yra šeima, kas yra vyras ir kas yra moteris. Ta pati programa, tik jau ne romano, o eilėraščio forma, veikia ir naujausiame rinkinyje.

Natūralu, kad ne visi knygos skyriai vienodai stiprūs. Kai kur vaizdinių gausa (ypač ilguosiuose, vers libre principu rašytuose tekstuose) virsta sąrašu, kuriame vienas stiprus vaizdas nustelbia kitą, dar nė nespėjus jo išgyventi – pavyzdžiui, eilėraštyje „Juodoji našlė“ susigrūda ir kūniškumas, ir gamta, ir baimė, ir gimimas, tarsi autorius bijotų ką nors praleisti. Kartais tai veikia kaip barokinis perteklius, kartais – kaip tiesiog nesuvaldyta medžiaga. Panašiai ir „Arčiau Tavęs“ cikle stiprus piligrimystės vaizdinys („uoloje išskobtam vienuolyne“) palydimas per daug tiesmuko moralizavimo („tai tu, Viešpatie, krovei į kuprines / tuos akmenis“, p. 82), bet metafora galėtų likti nepaaiškinta ir dėl to būtų tik stipresnė.

„Allēlōn / Asimetrijos“ nėra lengvai ir greitai perskaitoma knyga, nes eilėraščiai nuolat keičia registrus – nuo biblinės kalbos iki buitinio pokalbio, nuo erotikos iki medicininės terminijos, nuo Žemaitijos peizažų iki šiuolaikinio miesto vienatvės. Šis margumas kartais tampa rinkinio silpnybe, kai vaizdinių gausa ima stelbti jų vidinę logiką, tačiau nepaneigiamai dažniau jis veikia kaip sąmoningai pasirinkta poetinė strategija.

Būtent todėl Gasparo Aleksos knyga svarbi šiandienos lietuvių poezijai. Ji primena, kad šiuolaikinis eilėraštis gali būti intelektualus neprarasdamas emocijos, gali būti kūniškas netapdamas fiziologiškas ir gali kalbėti apie tikėjimą nenuslysdamas į patetišką deklaratyvumą. „Allēlōn / Asimetrijos“ nėra tobula knyga, tačiau ji yra gyva – kupina prieštarų, rizikos ir drąsos. O tokios knygos literatūroje paprastai išlieka ilgiau negu nepriekaištingai nugludinti, bet sterilesni tekstai.

 

Viktorija Daujotytė. Kas galbūt ir nesvarbu

2026 m. Nr. 10 / Ir tikrai, ar tokiais neramiais ir skaudžiais laikais, kai tiek problemų, tiek neatsakytų, gal jau ir neatsakomų klausimų, kai karas ir karas, kairėj dešinėj, viršuj apačioj, jei ir ne pas mus, tai ir su mumis.

Laurynas Katkus. Kiešos klipai

2026 m. Nr. 10 / Kieša, susikaupęs rakinėjantis degtukų dėžutę. Stalčiuko dugne darantis ženklą. Storais pirštais remiantis degtukus į stalčiuko sieneles. Du įstriži, vienas skersas. A raidė, kaip Anarchija.

Agnė Žagrakalytė. Mano Kinija (bus daugiau)

2026 m. Nr. 10 / „Žinau tik dvi lietuvių rašytojas, kurioms Kinija yra gerai, – sako (anot mano tėvo – „išsilavinęs per visus galus“) jaunas lenkas diplomatas, – tai Undinė Radzevičiūtė ir Agnė Žagrakalytė.“

Vaiva Grainytė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 / Saulė žino:
po penkių milijonų metų jai baigsis branduolinis kuras.

Jerzy Jarniewicz: „Tylą vertinu labiau už kalbėjimą“

2026 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Jerzy‘is Jarniewiczius (g. 1958) – lenkų poetas, vertėjas, literatūros kritikas. Trylikos eilėraščių rinkinių autorius, įskaitant „Mondo cane“ (2021)…

Karolis Baublys. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 / penktadienio vakaras. sausio pabaiga. tamsu, lyja.
lėtai vaikštau Malzerbo bulvaru, inauguruotu 1861 m.

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 / O gal ir priartėjimas – namai?
Ant lango stiklo saugiai vaikšto musė.

Vytautas Landsbergis. Čiurlionio draugai

2026 m. Nr. 10 / Beveik neįtikėtina, bet man dar teko sutikti ir bendrauti su paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio draugais. Užrašinėjau jų pasakojimus ir skelbdavau įvairiausiomis progomis. Didelis pluoštas buvo publikuotas straipsnių rinkinyje…

Denis Johnson. Traukinių sapnai

2026 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Denisas Johnsonas (1949–2017) – JAV poetas, eseistas, prozininkas. Gimė Miunchene, gyveno Filipinuose ir Japonijoje, baigė Ajovos universitetą, vėliau jame dėstė…

Neringa Butnoriūtė. Atsparieji

2026 m. Nr. 10 / Rubrikoje aptariamos dvi poezijos knygos: Manto Balakausko „Ferrum“ ir Antano A. Jonyno „Antologija“.

Mindaugas Milašius-Montė. Sibė

2026 m. Nr. 10 / Uždega stalinę, išvysta dailią kinišką dėželę, pagamintą iš žalių nefrito plokštelių. „Umbilicus Augustini“, – nustebęs perskaito ant dėželės dangtelio paliktą raštelį su piešiniu – šakutė, peilis, akmuo, o ant akmens – tupi du ereliai.

Jerzy Jarniewicz. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Žymaus lenkų poeto Jerzy’io Jarniewicziaus naujausias poezijos rinkinys „Trys moterys“ („Trzy kobiety“, 2025), iš kurio atrinkti eilėraščiai šiai publikacijai, – tai poetinė duoklė moterų stiprybei…