literatūros žurnalas

Paul Valéry. Įžvalgos apie šiuolaikinį pasaulį

2026 m. Nr. 10

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė

Paulis Valéry gimė prieš 155 metus Seto mieste Prancūzijos pietuose, studijavo teisę Monpeljė universitete, domėjosi matematika, filosofija bei tiksliaisiais mokslais, kurie padarė didelę įtaką jo mąstymui ir kūrybai. Vėliau persikėlė į Paryžių ir ten praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. Jaunystėje artimai bendravo su Stéphane’u Mallarmé, didžiuoju simbolistų poetu. Pats P. Valéry išgarsėjo brandžiais poezijos kūriniais, kaip antai poema „Jaunoji parka“ („La Jeune Parque“), eilėraščių rinkiniu „Jūrinės kapinės“ („Le Cimetière marin“). Be poezijos, P. Valéry parašė gausybę esė apie meną, literatūrą, istoriją ir civilizaciją, buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu ir iki mirties 1945 m. liko vienu ryškiausių moderniosios Europos mąstytojų balsų.

„Įžvalgos apie šiuolaikinį pasaulį“ („Regards sur le monde actuel“) – taip P. Valéry pavadino savo esė, rašytų nuo XIX a. pabaigos iki tarpukario, rinkinį (1931). Tai visuma apmąstymų apie to meto pasaulio tvarką: apie tautas, karą, technologijas, kultūrą ir Europos civilizacijos trapumą. P. Valéry žvelgė į dabartį ne tam, kad numatytų ateitį, bet siekdamas atskleisti dažnai nematomus mechanizmus, kurie nulemia istorinius virsmus.

Kiek vėliau, 1945 m., ši knyga buvo perleista, pats rašytojas iki pat mirties atrinkinėjo jam pačiam svarbius tekstus, kurie papildė naująjį leidimą, padiktavo įvadą ir jį pradėjo šiais žodžiais: „Šį nedidelį rinkinį pirmiausia skiriu žmonėms, kurie nėra įsikibę jokios doktrinos ir nepriklauso jokiai pusei; taigi būdami laisvi abejoti tuo, kas yra abejotina, ir neatmesti to, kas yra neabejotina.“

Toliau pateikiami dviejų esė vertimai – „Žvilgsnis į prancūzų literatūrą“ („Coup d’œil sur les lettres françaises“) ir „Nesenas atsiminimas“ („Souvenir actuel“).

Pirmojoje autorius glaustai apžvelgia prancūzų literatūros tradiciją, sutelkdamas dėmesį į mąstymo savitumą, stiliaus discipliną ir kalbos vaidmenį. Tai analitinė, refleksyvi esė, kurioje literatūra suprantama kaip proto darbo forma ir kultūrinės savivokos išraiška. P. Valéry čia kalba iš rašančiojo pozicijos, vertindamas literatūrą pagal tikslumą, sąmoningumą ir formos griežtumą.

Antroji esė, priešingai, prasideda asmeniniu prisiminimu – P. Valéry viešnage Londone XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, – kuris palaipsniui virsta platesne istorine ir politine refleksija. Šiame tekste rašytojas analizuoja ekonominę konkurenciją ir sąmoningai bei kruopščiai organizuotą tautų iškilimą.

 

 

 

Žvilgsnis į prancūzų literatūrą

Keletu žodžių pristatyti prancūzų literatūros idėją… Tai sudėtinga užduotis, nes visa literatūra yra beribė įvairovė, o mūsiškė apima daugiau nei penkis šimtmečius, kurių metu vyko esminiai materialinio, moralinio ir politinio gyvenimo pokyčiai. Tačiau netgi ši įvairovė yra būdinga prancūzams. Jau tai apibūdina mūsų dvasią. Kaip Michelangelo’as teigė, kad nėra tokios idėjos, kurios didis menininkas negalėtų iškalti iš vieno marmuro luito, taip prancūzai mano, kad įmanoma priartėti prie dalykų esmės, kuomet įvairiausių sudėtingų reiškinių visuma gali ir privalo būti sukoncentruota ir galiausiai redukuota iki kelių aiškių formuluočių: būtinų ir pakankamų. Tai yra Descartes’o pasaulis…

Aš nebandysiu to daryti. Norėčiau tik parodyti mūsų literatūrinės sistemos ypatumus taip, kad netgi pakankamai nutolęs stebėtojas, kurio žvilgsnis pajėgus aprėpti tiek daug intelektinių objektų, pamatytų, kas visai šiai kūrybai bendra, tai yra specifiškai prancūziška.

Pradedant iš tolo, tai pirmiausia mūsų kalba mus išskiria, tarsi vienoda spalva dvasios teritorijos žemėlapyje. Galiausiai, literatūra tėra tam tikrų kalbos savybių panaudojimas. Šios kalbos struktūra ir mechanizmas lemia, kokie išsireiškimai gali būti įmanomi arba neįmanomi, pageidaujami arba ne, stiprūs arba silpni: daugiau nieko nebereikia, kad atsirastų reikšmingi tautiniai skirtumai, ne tik rašymo manieroje, bet ir tarp pačių prancūzų. Tai, kas vienoje kalboje atrodo gana aišku ir apibrėžta, kitoje pasirodo gana neaišku ar dviprasmiška, nors naudojami atitinkantys žodžiai ar kurie atrodo esantys tokie. Štai kur slypi visų vertimų drama.

Prancūzų kalba gerokai skiriasi nuo kitų kalbų ne tik savo žodynu, bet ir tarsena, griežtumu bei sudėtingomis rašybos ir sintaksės taisyklėmis. Tačiau ji taip pat pasižymi nuostabiu polinkiu vartoti palyginti nedidelį žodžių skaičių – tai leidžia įžvelgti jos eleganciją ir tam tikrą visuotinumo atspalvį.

Kalbant apie tarseną, poezijos motiną, pastebiu, kad prancūzų kalba, nors ir sklandi, nėra daininga. Mūsų kalba mažai moduliuojama: mūsų kalbėsena yra lygi, su itin minkštomis priebalsėmis, ji pilna dvibalsių, turinčių nuostabų ir subtilų skambesį. Mūsų poezijos muzikalumas, skirtingai nuo kitų kalbų, labiau priešinasi įprastam balso tonui, todėl ji išsivystė į išmoningą ir formalų meną, išskirtinį ir nutolusį nuo bet kokios naiviosios ar liaudiškosios kūrybos. Štai kodėl galima būtų teigti su tam tikru tikslumu, tačiau iš esmės didele neteisybe, kad mes labiau sutverti prozai nei eilėms.

Tiesa, kad Prancūzijos literatūrinis šedevras greičiausiai yra pati abstrakčiausia proza, kokios nėra niekur kitur. Nuo XVI a. mes neturime laikotarpio, kuris nebūtų sukūręs nuostabių filosofijos, istorijos ar net mokslo kūrinių, žavinčių savo išraiška ir stiliumi.

Vis dėlto nereikėtų daryti išvadų, nukreiptų prieš mūsų poetus, kurių garbei tik trumpai paminėsiu, jog visa dabartinė pasaulio poezija kyla iš jų išradingumo ir eksperimentų, darytų prieš kelis dešimtmečius: jie sukūrė šiuolaikinio žmogaus poeziją.

Tačiau ryškiausias mūsų literatūros bruožas, be abejonės, yra ši galinga ir ilgametė kritinio proto tradicija, besiorientuojanti į formą, kuri pasireiškė mūsų šalyje nuo Renesanso laikų. Ji vyravo, nors būta temperamentų skirtumų, ir diktavo vertinimo kriterijus viso klasikinio laikotarpio metu. Nuo tada stiliaus dogma nepaliaujamai vykdė galingą tironiją – dažnai kvestionuojamą, bet niekada nepanaikintą – mūsų rašytojų kūrybai. Galima sakyti, kad Prancūzijoje literatūra vis dar primena tam tikras amatininkų cechų taisykles, kurios reikalavo, kad pameistrys, trokštantis tapti meistru, išlaikytų išbandymą kūriniu, kuriame būtų įveikti visi sunkumai, patenkintos visos konvencijos ir kuris galiausiai galėtų užimti vietą tarp meno pavyzdžių. Prancūzija yra vienintelė pasaulio šalis, kur grynosios formos svarstymai, rūpestis dėl pačios formos išliko ir išsilaikė iki šiol, nors būta laikmečio pagundų, kuomet nuostaba, intensyvumas, netikėtumo efektas tapo siekiamybe ir vertybe tobulumo sąskaita.

Iki šiol nei minčių galia, nei aistrų stiprumas, nei nuostabus vaizdinių gimimas, nei netgi genialumo blyksniai nesugebėjo visiškai patenkinti tokios išrankios elitinės publikos skonio, nes ji be išlygų žavėjosi tik tuo, ką sugebėjo įvertinti apmąsčiusi. Ji žavėdavosi tik tada, kai rasdavo tvirtų ir universalių savo pasitenkinimo priežasčių – o tai vertė mūsų autorius nuolat griežtai save vertinti ir amžinai būti nepatenkintus savimi.

Ši nuolatinė kritika pasireikšdavo ne tiek raštuose, kiek vietose, kur vykdavo diskusijos. Dvaras – praeityje; vėliau Paryžius – su savo salonais ir kavinėmis – atliko itin svarbų vaidmenį formuojant mūsų literatūrą ir jai dvasiškai vadovaujant. Šį sąjūdį galima vertinti labai įvairiai: galima teigti, kad jis veikiau kenkė stiprių individualybių augimui, nes skatino intrigas ir tuštybės žaidimus. Kita vertus, galima laikyti jį sąlyga, kuri lygiai taip pat palanki dvasios gyvybingumui, kaip biržos ir rinkos yra palankios kapitalo apyvartai ir verslo plėtrai.

Taip sužadintos, sukeltos, paskelbtos ir sugriautos idėjos mūsų literatūros atmosferoje nuolat palaikė tą nerimą ir pokyčių poreikį, kurie pagimdė daugybę viena kitą keitusių literatūrinių madų ir kurie savitai derėjo su formos tradicijomis, kurias ką tik priminiau.

Tai galėtų paaiškinti (jei apskritai ką nors galima paaiškinti) įspūdingą prancūzų literatūros plėtrą – veikiau plėtrą nei evoliuciją, – kuri, regis, vyko per tam tikrus perėmimus, kuriuos neišvengiamai lydėdavo daugiau ar mažiau staigi reakcija; šios dvi augimo fazės galiausiai sukūrė mums visapusišką visų žanrų pavyzdinių kūrinių visumą: beveik visi mūsų šedevrai turi kitą šedevrą kaip atsaką.

 

1938

 


Nesenas atsiminimas

1896 metais buvau Londone, vienui vienas, nors dėl savo darbo turėjau pasimatyti su daugybe žmonių ir kasdien su vis spalvingesnėmis asmenybėmis. Man patiko Londonas, kuris vis dar buvo gana keistas, ir kaip sakė Verleine’as, tikras „Biblijos miestas“: niekas jo geriau neapibūdino keliomis eilutėmis.

Ten pajutau nuostabiai stiprų jausmą, tarsi ištirpčiau žmonių masėje, būčiau tik visiškai nereikšmingas elementas tekančiame gyvų būtybių sraute, kuris begalinėmis alėjomis per Strandą, Oksfordo gatvę, per tiltus išnyksta migloje; mane svaigino žingsnių murmėjimas blankia žeme, sąmonėje palikdamas tik mūsiškos lemties tėkmės įspūdį. Paklusau; be tikslo ir iki visiško išsekimo pasidaviau šiai žmonių upei, kurioje susilieja veidai, eisena, asmeniniai gyvenimai, kiekvieno įsitikinimas, kad yra vienintelis ir nepakartojamas. Tarp šių praeivių aiškiai pajutau, kad mūsų dalia – tik praeiti pro šalį, kad visos tos būtybės – ir aš pats – niekada daugiau čia nebeprasilenksime. Su kartėliu ir keistu malonumu patyriau mūsų statistinės padėties paprastumą. Individų kiekis sugėrė visą mano išskirtinumą, aš tapau neryškus ir neišsiskiriantis. Tai neabejotinai teisingiausias dalykas, kurį galime apie save pagalvoti.

Vieną dieną, pavargęs nuo minios ir vienatvės, nusprendžiau aplankyti poetą Henley’į. Mallarmé, kuris jį labai mylėjo, man daug apie jį pasakojo. Jis trumpai jį taip apibūdino: „Jūs pamatysite liūtaveidį“, – sakė jis.

Williamas Henley’is savo namelyje, stovinčiame ant Temzės kranto Barnse, mane priėmė itin mandagiai. Senasis poetas savo gana grėsminga išvaizda, kuri taip sužavėjo Mallarmé, man irgi padarė įspūdį. Tačiau jau pirmaisiais žodžiais šis didžiagalvis ir išties į liūtą panašus žmogus, apaugęs tankiais karčiais ir pražilusia rusva barzda, mane nuramino, o netrukus gal kiek per daug nurimau. Linksmas, prabilęs prancūziškai švelniu, giliu balsu, su labai ryškiu akcentu, jis man leido klausytis kalbos, kurios energija ir gaivumas mane sužavėjo. Ji skambėjo, tiesa, keistai toje kone Viktorijos laikų atmosferoje jo mažoje svetainėje. Negalėjau patikėti savo ausimis. (Tai nuvalkiotas posakis, tačiau puikiai tinkantis.)

Henley’is, garsiai juokdamasis ir vaikiškai džiūgaudamas, kas sulig kiekviena akimirka kėlė ir žadino mano nuostabą, man pasakojo neįtikėtinus dalykus, kuriuos išsakydavo stebėtinai grubiai, tačiau autentiškai.

Jaučiausi šokiruotas. Tačiau kas gali būti maloniau, nei būti pamalonintam anglo Anglijoje?

Mane apėmė smalsumas sužinoti, iš kur mano šeimininkas buvo išmokęs tų vulgarių žodžių bei visų šių įmantrios leksikos žinių. Pasidžiaugęs mano nuostaba, jis detaliai atskleidė aplinkybes, kuriomis viso to buvo sužinojęs. Po Komunos jis bendravo su daugybe pabėgėlių, daugiau ar mažiau susikompromitavusių, kurie rado prieglobstį Londone. Jis pažinojo Verleine’ą, Rimbaud ir daugelį kitų, kurie kalbėjo abssomphe[1] – ir taip toliau.

Reikia pripažinti, kad kasdienis poetų diskursas gana dažnai yra beribė laisvė. Jiems priklauso visa vaizdų ir žodžių sritis. Abu, kuriuos čia paminėjau, ją tyrinėjo genialiai ir nedvejodami praturtino išraiškingiausiais aspektais. Tai gana gerai žinoma, bet štai kas gal kiek mažiau ir galėtų nustebinti: žodinė tradicija byloja, kad pačiam Lamartine’ui kartkartėm iš auksinės burnos išsprūsdavo stiprių žodelių.

Pasakiau tai Henley’iui ir jis liko sužavėtas…

Tuomet įėjo dvi damos.

Po vakarienės jos paliko mus ir tarp Henley’io pypkės ir mano cigarečių vyko visiškai kitoks pokalbis.

Jis papasakojo man apie savo redaguojamą leidinį „The New Review“[2], kuriame kartais publikuodavo straipsnius prancūzų kalba. Iš šių paskutinių žodžių nujaučiau, kad jis tuoj ims kalbėti apie mane; tačiau negalėjau numanyti, kad šis pokalbis prives mane prie apmąstymų ir įtrauks mano protą į veiklą, gerokai nutolusią nuo mano įprastų temų ir problemų.

„Review“, – paaiškino man, – ką tik paskelbė eilę tyrimų, Anglijoje sukėlusių nuostabą, kuri palaipsniui peraugo į sąmyšį ir kone pasipiktinimą.

Autorius, ponas Williamsas, sumanė iš arčiau pasidomėti esama britų prekybos ir pramonės padėtimi ir pastebėjo, kad kyla didelė konkurencijos grėsmė iš Vokietijos. Visose ekonomikos srityse, pritaikiusi mokslinį gamybos, vartojimo, transporto priemonių ir reklamos organizavimą, pasitelkusi nepaprastai tikslią ir įžvalgią informaciją, padėjusią sukaupti nesuskaičiuojamą daugybę duomenų, tokia veikla sistemingai šalino angliškus produktus iš visų pasaulio rinkų ir sugebėjo dominuoti net Britanijos kolonijose. Kiekvieną šios didžiulės ir metodiškos operacijos aspektą Williamsas užfiksavo, kruopščiai aprašė ir pateikė anglišku stiliumi: kuo mažiau apmąstymų ir kuo daugiau faktų.

Pats pavadinimas, kurį Williamsas sugalvojo savo straipsnių visumai, uždirbo turtus, garsus įstatymo projektas ruošėsi jį įtraukti į teisyną, ir tie trys žodžiai „Made in Germany“ netrukus įsišaknijo anglų sąmonėje.

– Ar skaitėte tai? – paklausė Henley’is.

– Žinoma, ne, pone.

– Of course[3]. Rytoj Jums išsiųsiu siuntinį. Jūs perskaitysite visas Williamso istorijas.

– Ir kas tada?

– Tada Jūs man parašysite gerą straipsnį apie visumą, savotišką filosofinę išvadą, prancūzišku stiliumi. Shall we say ten pages (4500 words)? And can you let me have the copy very soon? Say, within ten days?[4]

Nusijuokiau jam į veidą, būdamas absoliučiai tikras, kad to nedarysiu, taip jaučiasi žmogus, kuomet nėra nei noro, nei galimybių, nei pareigos kažką daryti. Net neketinau rizikuoti imtis darbo, tokio svetimo mano skoniui, tuo labiau kad neturėjau jokio supratimo, kaip jį atlikti.

Galiausiai, vos grįžęs į Paryžių (įsipareigojęs draugyste for the good Stéphane[5]), ėmiausi darbo, tai yra apmąstymų. Todėl, kad tikėtiniausia staigaus ir savaime suprantamo sprendimo pasekmė yra papildomas sprendimas: tai, kas akivaizdu, sukelia abejonių, teiginį skatina neigimas; o tai, kas neįmanoma – nors iš pradžių aiškiai suvokiama, – akimirksniu pažadina visus vaizduotės išteklius, kurie ima darbuotis prieš neįmanomybę ir siūlo pačius įvairiausius sprendimus…

Vienas jų patraukė mano dėmesį. Buvau skaitęs karinių tekstų, nes mane domino patys metodai, o tuo metu beveik nebuvo didelio masto organizacijos su darbo pasidalijimo ir hierarchijos pavyzdžiais, išskyrus aukščiausio lygio Europos kariuomenes. Tokio tipo apibendrinimas man pasirodė įmanomas. Ekonominis karas tėra viena iš natūralių karo formų tarp būtybių, aš nesakau žmonijos, nes galima suabejoti, ar žmogus vis dar nėra projekto stadijoje…

Taip pat pastebėjau, kad šiuolaikinis mokslas lengvai suartėjo su šiomis organizuotomis veiklomis, kurioms ir buvo pateikęs modelį. Jis skaldo, specializuoja, reikalauja drausmės ir panašiai. Galiausiai, remdamasis savo palyginimais, padariau keletą rimtų išvadų. Čia leisiu sau pacituoti save:

…Visos tautos, kurios iškyla iki didžiųjų tautų statuso, ar atgauna šį rangą epochoje, kurioje jau yra kitų didžių tautų, senesnių ir tobulesnių, linkusios staiga mėgdžioti tai, kam senesnėms tautoms prireikė šimtmečių patirties, organizuojantis pagal apgalvotą metodą, lygiai taip pat, kaip iš anksto suplanuotas miestas visuomet statomas pagal geometrinį planą. Vokietija, Italija ir Japonija yra tokios tautos, vėlai atkurtos remiantis tobula moksline koncepcija, kokią galėjo pateikti kaimyninių šalių klestėjimo ir šiuolaikinės pažangos analizė. Rusija pateiktų tokį patį pavyzdį, jei jos teritorijos platybė netrukdytų greitai įgyvendinti visapusiško projekto…

…Japonija turbūt mano, kad Europa buvo sukurta jai…

Mano straipsnis pasirodė 1897 m. sausio 1 d. žurnale „New Review“, jau praėjo keturiasdešimt aštuoneri metai. Vis dėlto ten randamų tautų pavadinimai ir kai kurios jame esančios idėjos, regis, išlaikė savo reikšmę. Tai, kas vyksta Tolimuosiuose Rytuose ir net kitur, man sukelia prisiminimus.


[1] Autorius sąmoningai vartoja iškraipytą žodį abssomphe vietoj absinthe, siekdamas perteikti ironišką, bohemišką toną, būdingą XIX a. poetų aplinkai, tokiai kaip Paulio Verleine’o ir Arthuro Rimbaud. Vertime šis niuansas išlaikomas paliekant žodį originalo forma „abssomphe“, vietoje pažodinio vertimo – „apie absentą“ (vert. past.).
[2] „Naujoji apžvalga“.
[3] Žinoma (angl.).
[4] Sakykime apie dešimt puslapių (4500 žodžių)? Ir jūs man atsiųsite rankraštį kuo greičiau? Sakykime, per dešimt dienų? (Angl.)
[5] Gerajam Stéphane’ui (angl.). Stéphane Mallarmé (aut past.).

Marcel Proust. Iš rinkinio „Kronikos“

2026 m. Nr. 7 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Marcelis Proustas (1871–1922), garsiojo septynių tomų romano „Prarasto laiko beieškant“ („À la recherche du temps perdu“) autorius, savo gyvenimo kūrinį rašė nuo 1906 iki 1922 m…

Antoine de Saint-Exupéry. Jaunystės laiškai

2025 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Antoine’as de Saint Exupéry, geriausiai visiems žinomas kaip „Mažojo princo“ autorius, gyveno nuotykių kupiną gyvenimą, o jo atspindžiai nugulė knygų puslapiuose – „Pietų paštas“…

Romain Gary. Priekabiavimo visuomenė

2024 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Sėdėdamas priešais televizorių, stebėjau antrąjį įsiveržimą į Čekoslovakiją, šį kartą komunistų puolamųjų būrių: kartėlis ir neviltis, gėda, pasipiktinimas ir bjaurus visiško…

Ingrida Bakutytė. Optimistas pesimisto širdimi

2024 m. Nr. 5–6 / Viskas prasidėjo prieš 110 metų Vilniuje: žydų Arieho Leibos Kacewo ir Minos Owczynskos šeimoje 1914 m. gegužės 8 d. gimė Romanas Kacewas. Keturioliktaisiais savo gyvenimo metais jis su mama apsigyveno Nicoje, taip išsvajotoje Prancūzijoje.

Voltaire. Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas, pasakytas šventosios Toleranski bažnyčioje, Lietuvos miestelyje, šventos Epifanijos dieną

2023 m. Nr. 8–9 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Jei atsiranda aukso pasaulyje, tuoj visi dėl jo susipyksta, dėl jo krauju apšlaksto žemę, o vėliau jie priima smilkalus iš mano brolių, kurie kaskart savo pamokslų pabaigoje nepamiršta priminti…

Ingrida Bakutytė. Abiejų Tautų Respublikos konfederatai ir rusiškoji Voltaire’o propaganda

2023 m. Nr. 8–9 / XVIII amžius, o ypač antroji jo pusė, Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR) buvo itin dramatiškas ir lemiamas, po trijų skaudžių padalijimų ši valstybė išnyko iš pasaulio žemėlapių iki pat XX amžiaus pradžios.

Michel de Montaigne. Apie įpročius ir apie tai, kad nelengva keisti priprastus įstatymus

2023 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Prieš 490 metų, 1533 m. vasario 28 d., gimė Michelis de Montaigne’is, vienas žymiausių Renesanso epochos filosofų. Mokėsi Bordo mieste, baigė teisės studijas, dirbo teisme bei parlamente.

Michel de Montaigne. Apie vaizduotės galią

2010 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / „Fortis imaginatio generat casum“ (1), – teigia mokyti žmonės. Aš esu vienas tų, kuriam vaizduotė turi ypač stiprų poveikį. Visi daugiau ar mažiau jai pasiduoda, tačiau kai kuriuos ji visiškai apsėda.

Michel de Montaigne. Filosofuoti – tai mokytis mirti

2010 m. Nr. 10 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Vienas įtakingiausių Renesanso rašytojų Prancūzijoje Michelis Eyquemas (1533–1592) gimė netoli Bordo esančioje Montenio (Montaigne) pilyje, kurios vardu vėliau ir pats pasi­vadino.