Giedrius Genys. Poezijos namo statybos

2014 m. Nr. 3

Dovilė Kuzminskaitė. Namas su paukščio ženklu. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 80 p.

2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurse laimėjo du poezijos rinkiniai: Ramunės Brundzaitės ir Dovilės Kuzminskaitės. R. Brundzaitei dėmesio netrūko, D. Kuzminskaitė jo susilaukė mažiau. Knygos „Namas su paukščio ženklu“ ketvirtajame viršelyje poetė rašo, kad „apie autorių turėtų kalbėti jo tekstai, ne jis pats“. Tad ką gi mums sako šios knygos tekstai?

Keletą eilėraščių D. Kuzminskaitė buvo publikavusi „Metuose“ (2011, Nr. 1), iš kurių beveik visi pateko į „Namą su paukščio ženklu“, tad galima matyti, kaip šie tekstai kito, tobulėjo. Didžioji dalis eilėraščių redaguota tik šiek tiek: pakeistas vienas kitas žodis ar jų linksniai, kai kurie žodžiai visai išbraukti. Yra ir gerokai perrašytų tekstų, pavyzdžiui, eilėraštis „Lietaus nesulaukus“. Palyginkime paskutiniąją strofą „Metų“ žurnale („Nes jau laiko nėra. Nebėra tavo žvilgsnių ir kvapo. / Ir tušti kambariai. Ir širdis ištuštėjusi muša. / Tai gal, Dieve, jau mesk tas žvaigždes ir išveski mane iš to tako, / Nes labai pavargau. Nes žinau, nelaimėsim to mūšio“) ir knygoje („Laiko liktų nedaug. Žvaigždės svilintų plaukus ir Dievas / nusiplovęs rankas švilpiniuotų ramus sau po nosim. / Tai gal, Viešpatie, mesk jas dabar, ir keliauk sau per pievas, / aš labai pavargau. Vienas nulis. Tad čia ir sustosim“). Lyginant abi versijas pastebime subtilius redaktoriaus (gal ir pačios autorės) pataisymus, po kurių eilėraščiai tapo skambesni, vaizdingesni, poetiškesni.

Visi D. Kuzminskaitės tekstai (išskyrus „Maldą akims“, p. 32) yra rimuoti, parašyti ketureiliu. Todėl ypatingą dėmesį recenzentai skyrė eilėdarai. Verta suklusti, kai Virginija Cibarauskė recenzijoje „LRS debiutantės“ („Literatūra ir menas“, 2013 m. spalio 25 d.) abejoja knygos redaktoriaus (Aido Marčėno) anotacijos teiginiu, kad „Dovilė Kuzminskaitė eilėdaros egzaminą išlaikė“. Recenzentė parodo ne vieną banalų rimą: parašyti – paprašyti (p. 9); duonos – aguonos, trupinių – sakinių (p. 15); karas – maras (p. 36). Rimvydas Stankevičius recenzijoje „Namas su skrydžio nuojauta“ („Respublika“, 2013 m. lapkričio 7 d.) užsimena, kad poetei reikia išmokti dar nemažai rimavimo amato dalykų (pavyzdžiui, vengti bendračių rimavimo). Nors recenzentai rado ne vieną banalaus ar netikslaus rimo pavyzdį knygoje, vis dėlto daugumos eilėraščių rimai – tvarkingi, o kai kurie net labai netikėti (prietemos – apgailėtinos, p. 56).

Debiutinėje knygoje į akis krinta nesaikingas žodžio „būtis“ vartojimas, todėl ne visada autorei pavyksta išvengti poetinių klišių („kur surast tavo būtį, kaip užlieti krūtinę“, p. 20). Su Dievu tekstuose taip pat koketuojama pernelyg dažnai. Eilėraščiuose jis neretai personifikuojamas, tad D. Kuzminskaitės poetiniame pasaulyje Dievas miega (p. 43), vaikšto (p. 57), subjektui į plaukus įpina žvaigždes (p. 23), meta masalą (p. 65) ir daro kitus žmogiškus ar dieviškus darbus. Kartais Dievas (arba Viešpats) tampa tiesiog priežodžiu (p. 61, p. 68 ir kt.). Kai kuriuose eilėraščiuose Dievo figūra yra motyvuota, reikalinga ir suteikia naujų prasmių tekstui. Tačiau visada reikėtų prisiminti antrąjį Dekalogo įsakymą, kuris nepraranda aktualumo kalbant ir apie poetinius tekstus.

Neišvengta klišių ir rašant apie patį rašymą. Kažkodėl nemažai jaunųjų poetų yra itin pamėgę šį motyvą, kuris dažniausiai išreiškia subjekto vidinę būseną. Ne išimtis ir D. Kuzminskaitės tekstai: „Kaskart rašau vis neįskaitomiau, / kasmet vis žiemos banalėja“ (p. 15); „Tokie vakarai, kai nei piešt, nei rašyt nesinori“ (p. 20); „ir rašosi taip, lyg save išsiversti mėgintum / iš kalbos, iš poezijos, Viešpatie, tavo pavėsio, / ar tiesiog iš savęs“ (p. 51). Kai poezijos knygoje nuolat šmėžuoja rašymo motyvas, tai čia neretai kvepia poetiniu narciziškumu.

Paminėję keletą knygos trūkumų, kurių nėra lengva išvengti jauniems poetams, atidžiau pažvelkime į D. Kuzminskaitės poetinį pasaulį. Kokius poezijos namus statosi autorė? Iš tikrųjų sunku įvardyti D. Kuzminskaitės pasaulėjautą, nes knygoje nėra vientiso pasaulio įspūdžio. Eilėraščių temos gana skirtingos, subjektas tekstuose pasirodo tik fragmentiškai, jis yra labiau stebėtojas, o ne aktyvus poetinio pasaulio dalyvis, todėl dažnai rimas, vaizdingumas ar žodžių žaismas tampa kūrinių dominantėmis.

Knygoje juntamas siekis gręžtis į pasaulinę kultūrą. Eilėraščiuose randame tik du lietuvių kultūros vardus: viename eilėraštyje minimas Algis Griškevičius, kitame („T. V.“) užkoduoti Tomo Venclovos inicialai. Autorė neslepia, kad T. Venclova jai yra autoritetas, net eilėraštyje jį vadina mokytoju, kreipiasi į jį iš didžiosios raidės: „Ir Tavo, mokytojau, rimai, ritmai, blėsta, / kaip niūksta ankančio klampus vyzdys, / kurį aptraukia miglos ir išplėštas / tamsoj palieka vaizdinys“ (p. 11). Šioje strofoje matome, kad poetė geba kurti puikius palyginimus, vaizdingus ir įtaigius tekstus. T. Venclovos įtaką žymi tekstas, „Metuose“ pavadintas „Povencloviniu“, kuris knygoje truputį redaguotas ir paliktas be pavadinimo. Eilėraščiuose svečiuojasi ne tik lietuviams gerai pažįstami personažai: Federico’as Garcia Lorca, Samuelis Beckettas, Williamas Shakespeare’as, Marcelis Proustas, Leonardo’as da Vincis, Paulis Gauguinas, Aleksandras Puškinas, Prometėjas, Hermis ir kiti. Kartais poetė bando megzti su jais dialogą, epigrafais pasirinkdama F. G. Lorcos (p. 12) ir S. Becketto (p. 25) žodžius ar į eilėraščių pavadinimus įrašydama M. Prousto (p. 24) ir Piacolos (p. 46) vardus.

Autorės kūrybai būdingas urbanistinis pradas, jos tekstuose neretai minimas miestas: „tu miegosi ramus, tavo miestas šį rytą miglotas“ (p. 35); „šis miestas degs“ (p. 36); „miestas jungia šviesas ir nelieka nei gatvių, nei vartų“ (p. 41); „Mano miestą ant sniego nutapė / pirmos žvaigždės“ (p. 43). Kituose eilėraščiuose miesto erdvė sukonkretinama, išryškinami įvairūs Vilniaus atspalviai. Autorė įdomiai fiksuoja miesto rudenį („Ruduo, nebeišlaikęs savo svorio, / į miestą krito, o tada, lyg tyčia, / pažiro šviesūs, smulkūs upelyčiai“, p. 54), žiemą („ir tiesiasi miestas per žiemą sustiręs, suklusęs, / ir gotika tįsta, ir rangos barokas per ledą“, p. 61), – metų laikų fenomenas neatskiriamas nuo miesto erdvės. Apskritai vaizduoti gamtos detales poetei pavyksta gana gerai.

„Namo su paukščio ženklu“ struktūra – nepriekaištinga, autorė apgalvotai parinkusi skyrių pavadinimus: „Prieangis“, „Pusrūsis“, „Kambariai“, „Pro langus“, „Palėpė“. Tačiau atskiruose skyriuose esantys eilėraščiai neatrodo turintys vientisą semantinę giją. Pavyzdžiui, skyriuje „Pro langus“ yra eilėraščių, kuriuose skleidžiama miesto tema, tačiau tos pačios tematikos tekstų nemažai ir „Kambariuose“ (p. 35, 36, 41 ir kt.), ir „Prieangyje“ (p. 15). „Pusrūsis“ persmelktas melancholiškos nuotaikos, rodoma slogi subjekto būsena. Bet panašių eilėraščių galima rasti ir visuose kituose skyriuose. Nors skyriai gražiai atliepia knygos pavadinimą, tačiau jų pavadinimai nėra motyvuojami poetiniais tekstais, jų įvaizdžiais ar temomis.

Stipriausia eilėraščiuose – jaunatviškas polėkis, tekstuose gražiai dera nerūpestingas subjekto kalbėjimo tonas ir bandymas svarstyti solidžias temas (Dievas, meilė, vienatvė ir pan.). Tai savotiškas tikras jaunystės dokumentas, nes tik jaunas žmogus apie mirtį gali parašyti taip: „Tai eikš, mirtie, pažaiskime – slėpynės: / kur tu esi – manęs jau ten nėra, / bet kartais – naktys, dykvietės ir plynės, / sapnai – ryškėja tavo figūra“ (p. 58). Tačiau kai subjektas praranda nerūpestingumą ir bandoma rodyti jo dramatiškus vidinius išgyvenimus, jie neįtikina, veikiau primena eiliavimo pratybas vienatvės, laikinumo ar vidinio nuovargio temomis (p. 21, p. 22 ir kt.).

D. Kuzminskaitės poezijos pasaulis pilnas gyvybės. Įvairūs daiktai nuolat personifikuojami. Čia galima pamatyti sidabrines sekundes, kurios vaikšto po kambarį apsiavusios mažais krištoliniais batukais (p. 32), klausytis seniokiškai murmančio sniego (p. 51), stebėti, kaip medžių šakos negrabiai glamonėjasi (p. 67), žiūrėti į besišiepiantį mėnulį iškapotais dantimis (p. 46). Tokiu kalbėjimu autorė primena Henriką Radauską, kurio įtaką nesunku atpažinti, bet jis neužgožia ir savito poetės balso. Turbūt savičiausiai ir įdomiausiai poetė prabyla skleisdama meilės temą. Tai eilėraštis „Raudona II“ (p. 37), kuriame gausu įvairių meilės epitetų, savotiškas yra eilėraštis „Puzzle“ (p. 44), kur du žmonės vaizduojami kaip dėlionės detalės: „Man atrodo, netinka detalės, / mes ne taip išpjauti, ar matai – čia šviesa, ten šešėlis, / tad kol dar nevėlu – atsiskirkim“ (p. 44). Poetė vykusiai panaudoja archetipinį Itakės vaizdinį, rodydama dviejų žmonių žvilgsnių susitikimą: „Ir tik krinta šviesa link tamsos ir jau nieko nebus, / nes suskilo dangus, žaibas trenkė Itakę, / bet, jei žvilgsnį keliu, akyse atsišviečia skaistus / atspindys – lyg tavęs ar manęs, arba to, ko dar nesam pasakę“ (p. 31). Subtilumo ir originalumo cituotuose eilėraščiuose nestinga.

Poetė moka efektingai baigti eilėraštį. Dažnai paskutiniosios strofos yra stipriausios teksto vietos ir, anot R. Stankevičiaus, iki poezijos lygmens kilsteli visą eilėraštį. Pabaigose sutelkiamas didžiausias semantinis krūvis, neretai paskutinėje eilutėje sutalpinami du ar net trys sakiniai. Antai trijų strofų eilėraštis „Menamas pokalbis“ (p. 25): pirmas dvi strofas sudaro tik du sakiniai, o trečioje jų yra net dešimt. D. Kuzminskaitės tekstuose sakinių tankinimas suintensyvina mintį, sugriežtina eilėraščio ritmą, taip tekstai darosi įtaigesni.

„Name su paukščio ženklu“ apsigyveno skirtingo meninio lygio tekstai. Neišvengta silpnesnių eilėraščių, kuriuose yra banalybių, klišių, eiliavimo spragų. Tačiau dalis tekstų liudija jaunosios poetės gebėjimą eiliuoti, kurti savitą, įtaigų ir vaizdingą pasaulį. Potencialas yra – poezijos namo pamatai pakloti. Ar užteks autorei ryžto ir jėgų toliau darbuotis šiose statybose?