Tėvynės varpai
Gintaras Beresnevičius. Šiaurės neurotikai
2000 m. Nr. 7
Lietuviai neurotiški, – taip mielai apie save tvirtiname. Depresyvūs. Visą laiką jaučiamės kaip pasaulio bamba, tik niekam neįdomi bamba. Tai gal tautinio charakterio nulemta, bet tautinis charakteris nėra koks Pilypas iš kanapių. Jį patį daug kas – socialinės, politinės, geopolitinės aplinkybės – lemia.
Neurozę tautai kelis šimtmečius varė mokykla, daraktoriai, „Aušra“ ir „Varpas“, Donelaitis ir Mažvydas. Manau, Vytautas Didysis, ne laiku nuo žirgo nukritęs, irgi šimtams tūkstančių pavaldinių, o ką jau kalbėti apie politinį elitą, įvarė gerą depresiją, tradiciškai perduodamą iš kartos į kartą. Neurozė paprasta: buvo viskas – neliko nieko. Būta imperijos, o virsta imperijos provincija. Karaliaus karūna prašapta. Kalba pralaimėta, aristokratų kraujas permaišytas ne tomis linijomis, sostinė atimta, prie jūros neprieita, sukilimai pralaimėti, o jei ir laimėti, pasirodo, ne taip ar okupacinei valdžiai nepatikę, o dar lietuviai ir tipiški žydšaudžiai – vienas šimtmetis keitė kitą, bet didžiuliai juodi debesys kabėjo virš visos tautinės istorinės politinės savimonės – iki normalaus būvio pritrūko akimirkos, likimo vypsnio, atsitiktinumo, o atsitiktinumai krypo prieš Lietuvą, jei ne akmuo ant žvyrkelio, žirgo kluptelėjimas, būtume… būtume… na, bent jau normalūs… Visais amžiais juoda Saulė horizonte.
Gudavičius ir A. Bumblauskas suvokia tą istorinę neurozę, mėgina savo televiziniais kolektyvinės psichoterapijos seansais ją išvaikyti, bet rezultatas vėl – gal mažiau skaudus, bet radikaliai neurotiškas. Atsiliekam nuo Vakarų, bet per žingsnį, na taip, dviem šimtmečiais. Geopolitiniam mąstymui du šimtmečiai – žvirblio žingsnis, mūsų istorijos sampratai – tai pragarmė. Reikia persilaužti į geopolitinio ar į istoriosofinio mąstymo kategorijas, išties sutikti, kad išvažiuoti iš Maskvos–Minsko stoties spėjome, o kad paskutinis vagonas trečios klasės ar kad sėdime ant anglių maišų… na ir kas.
Nėra lietuviško geopolitinio mąstymo tradicijos (ne savęs matymo Rusijos/Vokietijos/Lenkijos kontekste, o pasaulinės civilizacijos požiūriu), tokio žaisliuko, lyg ir niekam nereikalingo ir naivaus, bet jį per dešimtmetį spėriai susikūrė rusai, ir istoriosofijos (ne minčių, straipsnių, o didelių knygų konteksto), o atspara neurozei iki dabar nesurasta. Partizanai? Dieve, skaudu, bet tai dar vienas ilgas, užsitęsęs pralaimėjimas, geriausiųjų išrankiojimas. Birželio sukilimas? Bet bendradarbiavimas su naciais. Vienas juokingiausių švęstinų naujų ideologinių anekdotų – su pompa pažymėtas 1939 metų spalio Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių. Tai bent žygis! Tai bent narsi buvo Lietuvos kariuomenė, o jau generolų, karininkų klek, kokie visi gražūs! Galėjo į Vilnių įžygiuoti ir keli lietuviškos policijos batalionai. Kovos dėl pirmosios nepriklausomybės – kitas reikalas, bet neįtikėtinai menkai ideologiškai tepanaudojamas. Matyt, Kovo 11–ąją užgožiąs. Be to, per daug liaudies iniciatyvos, kai Lietuvos kaimo bernai susibūrę išveja tris kariuomenes ir dar ima sėkmingai ir sąžiningai valstybę kurti ir valdyti, – kažkokios kreivos asociacijos kyla.
Vakarai, ką nors praradę, tuoj pat gaudavo ką kita. Bent taip jau atrodo. Už pralaimėtą karą – ekonominę gerovę, už prarastą užjūrio provinciją – taiką ir įtaką kitai valstybei, už be konsultacijų su Europos Sąjunga nukirsdintą monarchą – demokratiją. Mes po vienos okupacijos gaudavome kitą, visos rezistencijos skynė geriausius, o rezultatas – jokių valstybių nė sapnuot nesapnavusi Estija XX a. pabaigoje mus lenkia visais požiūriais. O ir latviai – argi blogiau laikosi? Ištisa neurozė. Latviai tą savo neurozę išsigydė labai paprastai – na taip, valstybės nebuvo, bet kokios mūsų dainos… Jie nesunkiai, matyt, baltišką neurozę išsigydė įsiskiepiję savimylą. Ir jokios kritikos ar savikritikos…
Tiesa, ar norėtume savo istorija mainytis su, tarkime, estais – kad ir į keliolika nuošimčių aukštesnį gyvenimo lygį?
Dar ta neurozė iš valstietiško dvilypumo, dvarponio/kunigo autoriteto slėgio sukelto, kolūkio pirmininko/partsekretoriaus įtvirtinto. Yra savi interesai, savi ritualai, sava gyvensena, ir yra tai, kas spaudžia, slegia iš šalies. Reikalingi tam tikri šamaniški judesiai, atkartojantys išorinio spaudimo reikalaujamus gestus, frazės, nusilenkimai, garbinimai ir pagarbinimai – po kurių nusigręžiama ir daroma, kas galima iš to, kas reikia, Žinoma, neurotinė ar šizofreniška situacija (į psichologinius ir psichiatrinius terminus nesigilinu). Po to socialistinis/komunistinis optimizmas, kuriuo niekas netikėjo, bet kartojo ritualines frazes. Irgi tautos dvasinei sveikatai ne į gera. Po viso šito vėl atgavome nepriklausomybę, ir nepriklausomų dešimties metų vienas rezultatų – labai stipriai padidėjusi antidepresantų paklausa ir pasiūla.
Romantikai mes visi. Iš Vakarų pasaulio norėjome to. ką tegali duoti rojus – nurimti, turėti mėgstamą, gerai apmokamą darbą, laisvą kūrybą kaip pragyvenimo šaltinį. – gavome išnaudojimą, juodą Mančesterio stiliaus kapitalizmą, susvetimėjimą, stresą. Dešimtmetį dužo. byrėjo iliuzijos. Dabar praregėta, ir reikia persiorientuoti, užuot liaupsinus kapitalizmą, imti ieškoti vietų, kur jis mažiau atsparus, ir mėginti jį keisti. nes mus slegia priespauda, kuri vadinama laisva demokratija, o išties yra tokia vergovės forma, kai vergas pats turi ieškotis vergvaldžio – iš esmės už nenormuotą darbo dieną ir badmirišką maitinimą. Stebimės „geriau dirbančiais ir daugiau uždirbančiais“ vakariečiais, bet mes juk irgi dirbame ne blogiau už prancūzus, o už ispanus ar italus – geriau. Esmė ta. kad už jų nugarų šimto metų kova už savo teises, o mes dar tik pradedame.
Per dešimtmetį tikrai išgyvenome paūmėjusios depresijos bangą, kritiką ir savikritiką, bet ta kritika nepadėjo, dabar analizės laikas… reikia suvokti, kas tai per sistema, nes jos propaganda to nesiruošia atskleisti. Bet tai niekai, socialinės teisinės garantijos stipriai auga artėjant prie ES, tą ima jausti teismai. Mums ne partijų reikia, o stiprių profsąjungų – tokių, kurios sugebėtų dirbančiųjų teises apginti prieš bet kokią valdžią. „Kairieji valdžioje” savaime dar nieko nereiškia. Tačiau ta reikšmė gali greitai paaiškėti.
Na ir kas – dar viena neurozės dozė. Mus jau įtraukia pasauliniai procesai, kurie verčia suvokti save jau nebe „lopinėlio prie Baltijos“, Europą apžavėsiančio „gintaro lašelio“ kategorijomis. O mūsų istorinis kultūrinis horizontas vis dar apsiriboja snobiškais pavaitojimais: ak, Paryžius! ak, Londonas! Betgi juk viskas kitaip. Mūsų išsivadavimas prieš dešimtmetį – a la Mahatma Gandhis, indiško stiliaus, sudominęs šiandieninį Dalai Lamą kaip politinės technologijos pavyzdys ir gal XXI a. padėsiantis rasti naujus taikius išsivadavimo kelius gyvenantiems kituose žemynuose, Kodėl gi ne? Mus dabar persekiojantis prašytojų (į ES, į NATO) kompleksas nėra malonus jausmas, bet prašinėjimas ir įkyrus zyzimas jau ėmė reikšti, kad esame europiečiai. Prie stalo niekas nekviečia, bet uostyti kvapus jau leidžia… O kad esame pasaulio detalė, akivaizdu, ir jau galima save identifikuoti globaliniu mastu. Tai nėra įžūlu ar kvaila, tiesiog nebegalima kitaip, nebeišeina toliau regėti save kaip užkampi, nesusijusi nei su Bizantija, nei su Roma. nei su Vašingtonu, nei su Maskva ar Pekinu. Bet tam išties reikia vienos pastangos, globalizacijos pastangos – pakeisti savo žodyne keliolika Lietuvai taikomų žodžių, tarkime, „maža šalis“, „ėjimas į Europą“, „sovietinis palikimas“, „tragiška lemtis“ – tarkime, į „šalis–raktas“, „Europos įsisavinimas“, „industrinė šalis“, „klasikinis pergalės trileris“ (galima ir „postmodernus“).
Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas (Aukso orda, teutonai), išardyt imperiją, bloką, bet taip, kad tai neatsitiktų pačiu blogiausiu pasauliui būdu. Ir labai daug ką prisiimti sau patiems.
Tai Tibeto, Lenkijos, Armėnijos, Airijos likimas. Viską prarandant – duoti, atsilaikyti iki stebuklinės istorijos išsipildymo, nepakartojamoje keltiškoje Airijos civilizacijoje ankstyvaisiais viduramžiais, netekti savo civilizacijos, kalbos, idant keltiškos kultūros šarmu būtų nuspalvintas savižudiškas puritonų nuobodis JAV teritorijose ir vėl stebuklingai atsikariauta laisvė.
Štai Armėnija iki imperijos, nemažą istorini tarpsnį buvusi šalis nuo Kaukazo iki Viduržemio jūros, kurios širdis visada buvo Araratas, kosminis civilizacinis Nojaus išsilaipinimo taškas, arba Lenkija, politinio religinio Vakarų forposto tragika, lenkiškas (ir lietuviškas podraug) stebuklas prie Vienos, kai buvo sustabdyti turkai, stebuklas prie Vyslos sustabdžius bolševikus – kassyk prie Europos prieangio. Kaip ir Lietuva, šios šalys kūrė stebuklus, žlugo, kėlėsi, plūdo emigracijon, atiduodamos narsiausias širdis ir darbščiausias rankas, ir parodė, kad Dievas istorijoje gal išties apsireiškia, nebūtinai per pasaulines tautas: nukryžiuoto ir mirtį nugalėjusio Kristaus įvaizdis tinka Lietuvai, Lenkijai, Airijai, Armėnijai, – o tarkime, XIX a. pasaulį į visetą apjungusiai Britų imperijai – ne. Nei Vokietijai, nei Švedijai etc.
Savo tikrąjį dydį ir pasaulini svorį galime matuoti Tibetu, Airija, Lenkija, Armėnija – sakyčiau, nebloga kompanija. Pagal visus parametrus įsirašome šion eilutėn. Tai ypatinga šalių grupė, patyrusi savo didybės, nuosmukių laikotarpius, genocidus, likiminės šalys, kurios pagal visas logikas negalėjo išlikti, kaip kad neliko lygiai tokio paties likiminio Chazarų kaganato, Bosporo karalystės šiaurinėj Juodosios Jūros pakrantėj, Pergamo Mažojoje Azijoje, Galatijos, Ponto, Baktrijos, Toltekų, majų valstybių ir t. t., ir pan. Mes – mastodontai, ir nieko keisto, kad neurotiški. Baktrai, Jeigu būtų išlikę, irgi būtų tokie. Apie actekus nekalbu,
Ir tie mažavertiškumo kompleksai – graužiamės, kad niekas nebesako, jog mes gražūs, stiprūs, vikrūs. Nebesako, nes taip yra. Mes visiški neurotikai, kai atvažiuoja koks svečias iš užjūrių ar užupių, žiūrime į jį akles krašteliu, klausinėjame, ar patinka, ar nenusivylė įvaizdžiu, ar gražu, – ir jis iš kario stoja eksperto, vertinančiojo vieton. Tai tas jam ne taip, tai anas. Neklausinėjimas Vilniuje italas pats ima aikčioti – čia – gi Neapolis, vokiečiui Gedimino prospekte topteli: Belgradas (vienas gražiausių Europos miestų), o lenkai išvis slampinėja apspangę – Krokuva.
Be to, tautai išties reikėtų nusiliedinti tegu ir žalvarinį veidrodėlį, kas rytą pasakantį: tu ir vėl, sesute, išgražėjai. Tada ir gyvulius apeiti būtų lengviau. Nereikia atmesti rusų patirties, tie irgi neurotikai, kaip ir mes. Jie tuoj pat pašnekesyje pasiruošę kalbėti Rusijos–Azijos, Rusijos– Europos kategorijomis, valstybių lemties ir užduočių tema, apie integracijas ir dezintegracijas. Ruso geopolitiniam kompleksui mes negalime pateikti savos geopolitikos vaizdinių, galime tik pasakoti apie okupacijas, stojimus ir išstojimus. Mūsų geopolitinis mentalitetas neveikia, neturim ne tik struktūrų, bet ir vaizdelių jam įsisiūbuoti. O čia tiek vietos intelektualiniam žaidimui… Ir nebūtinai profesionalaus istoriko ar filosofo žvilgsniui, nes ypač istorikus kausto medžiaga, o geopolitika yra daugiau eseistinė ideologija, kurios, – beje, čia reikia daužytis į krūtinę, – mes per dešimtmetį nepa(si)darėme. Intelektualiame diskurse tesuformuojama valstybinė modernios valstybinės ideologijos idėja nebuvo susukta, o po to visi intelektualai juokėsi iš valstybės vyrų, atliekančių šamaniškus šokius stojimų, išstojimų ir jubiliejų proga, savo leksikoje besiremiančių romantiška trisdešimtųjų metų tautine ideologija ir keturiasdešimtųjų geopolitine išmintimi. Objektyviai – juokas ėmė.
Bet kas jiems nesukūrė to modernaus diskurso?
Juozas Aputis. In memoriam. Amžinybėn palydėjome Albertą Zalatorių
2000 m. Nr. 1
Albertas Zalatorius 1932.XI.3–1999.XI.13
Išeina artimas žmogus iš šito gyvenimo, ir pasijunti likęs silpnesnis, vienišesnis. Protu suvoki, kad jau niekad nebegalėsi su juo pakalbėti, pasiguosti, o miglotoj jausmo kertėj dar ilgai neišsiskirsi ir ne vienąkart pajusi, kaip skaudžiai duria į širdį netyčia pajudinta buities smulkmena ar atsigavęs prisiminimas.
Šių metų gruodžio 16 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidojome gražų Lietuvos inteligentą, tiesos žmogų Albertą Zalatorių. Atsisveikindami sakėme užuojautos žodžius jo šeimai, motinai, artimiesiems, dėkojome kilniaširdėms tėvynainėms Violetai Kelertienei, Daliai Sruogaitei, kad jos lyg sesės globojo Albertą, kai jis keletą metų su pertrūkiais grūmėsi su žiauriąja liga Čikagoje.
Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vilniaus pedagoginio universiteto nekrologe rašoma:
A. Zalatorius savo mokslinę veiklą pradėjo 1961 m., apgynė daktaro (humanitarinių mokslų kandidato. 1968), habilitacini (humanitarinių mokslų daktaro, 1986) darbą. A. Zalatorius – Respublikinės (1988), Lietuvos mokslų akademijos V. Krėvės (1998) premijos laureatas, monografijų „Lietuvių apsakymo raida ir poetika“ (1971), „XX amžiaus lietuvių novelė“ (1980), straipsnių knygų „Prozos gyvybė ir negalia“ (1988), „Literatūra ir laisvė“ (1998: šiemet ši knyga įvertinta Nacionaline meno ir kultūros premija) autorius. Mokslininkas parengė 5 novelių antologijas, P. Vaičaičio, Šatrijos Raganos, A. Vaičiulaičio, V. Krėvės, P. Tarulio raštų knygas, įvairiuose rinkiniuose, periodinėje spaudoje A. Zalatorius paskelbė apie 300 straipsnių lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir kt. kalbomis. A. Zalatorius skaitė paskaitas ir pranešimus Čikagoje, Vašingtone, Niujorke. 1995 m. dėstė Ilinojaus universitete (JAV), buvo žurnalų „Metai“, „Lituanistika“, „Metmenys“ (JAV) redakcinių kolegijų narys, Mokslininko iniciatyva buvo organizuotas V. Krėvės ir jo žmonos palaikų perkėlimas į Lietuvą, įsteigtas rašytojo memorialinis butas-muziejus Vilniuje.
Pamenu, kadaise, kalbėdamas prie Vytauto Vanago tėvo kapo, Albertas sakė: išeina žmogus iš tos kartos, kuri gimė šio amžiaus pradžioje ir kuri pakėlė visą šio amžiaus baisumą. Pakėlė ir išsilaikė, išsaugojo išdidžią nepriklausomą dvasią ir gražesnio gyvenimo siekį.
Atsisveikindami su Albertu Zalatorium sakėme: išeina iš mūsų kilnus ir išdidžios dvasios žmogus, kuris daugiau kaip du pastaruosius šio šimtmečio trečdalius grumdamasis ėjo to gražesnio gyvenimo link, svarbiausiuoju savo mokytoju pasirinkdamas tėvus ir jų kartą, nes tikrosios mokyklos didžiuma atvejų mokė ne to, ko turėjo mokytis mokytis reikėjo patiems, įsiklausant į savo vidaus balsą. Į amžinybę palydėjome žmogų, kurį anoji tėvų dvasios patirtis atvedė prie iškiliųjų mūsų laiko kultūros ir intelekto viršūnių. Būdamas šviesaus, matematiškai tikslaus proto, turėdamas jautrią, niekad neatbunkančią širdį, jis keturis dešimtmečius lyg kokiu žibintu pasišviesdamas iš šio amžiaus lietuvių beletristikos išrankiojo esminę jos pajėgą, tvarumą ir žavesį. Pradėjęs tyrinėti šio amžiaus pradžios mūsų prozą, greitai jis tapo didžiausiu šios srities žinovu ir autoritetu. Lietuvoje buvo ir yra daugybė kūrybos žmonių, kuriuos Alberto Zalatoriaus žodis, pasakytas ar parašytas, paskatino, pakėlė, sustiprino. Jo ir kalbėjimas, ir rašymas buvo ypatingai skaidrus, mintis aiški ir švari, logiška ir apgaubta grakščios formos. Gerai susipažinęs su šių laikų pasaulio beletristika ir literatūrologų darbais, jis niekada nesusiviliojo jokiomis ateinančiomis ir nueinančiomis madomis, kūrinyje norėdamas matyti turiningą prasmę. Kūrinyje būtina estetiškai paveiki idėja. Kūrinys turi būti toks, kuriame (iš paviršiaus gal ir baisiame) mes, skaitytojai, norėtume gyventi.
Pastarojo dešimtmečio pirmąją pusę Albertas Zalatorius tiesiog įlėkė į audringą visuomeninį gyvenimą, į visuomenės veiklą. Sąjūdyje jis buvo nepakeičiamas kokios nors gimusios minties formuluotojas, kai tą mintį reikėdavo paversti aiškiu, logišku tekstu.
Savotiška, nors ir gerokai išvarginusi atgaiva buvo didžiojo dzūko Vinco Krėvės ir jo žmonos palaikų pervežimas į Lietuvą. Subartonių kapinėse Alberto Zalatoriaus pasakytoje kalboje skambėjo džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad pagaliau tas didysis žmogus sugrįžo ir kad Lietuvoje tikrai prasideda nauji laikai.
Gražus, pasitikintis, pasitempęs ir pamatuotai ambicingas – tokį mes jį pažinome. Kalbėdamas su žmogum, jis visada tiesiai žiūrėjo jam į akis. Tiesiai visiems žiūrėjo į akis ir tada, kai pamatęs ne vieno politiko, viešai besiskelbiančio didžiausiu patriotu, intelektualinę ir dvasios menkystę pavadino juos dabar iš visuomenės leksikono jau nenykstančiu trejetukininkų vardu.
Lemtis prie Alberto Zalatoriaus žiauriai ėmė sėlinti prieš keletą metų. Pastarųjų kelerių metų jo gyvenimas – tai ištisos grumtynės su lemtimi. Šitaip į gyvenimą kabintis lemta tik stiprioms asmenybėms. Grūmėsi ir dirbo, neužmiršdamas V. Krėvės, savo studentų Vilniaus pedagoginiame universitete. 1998 m. gruodžio 8 d. Lietuvos rašytojų sąjungos klube pristatė savo paskutinę knygą „Literatūra ir laisvė“.
Deja, niekam nėra skirta juodąją lemtį įveikti. Iš tų grumtynių akyse tebestovi vienas paveikslas: laukiu automobilyje prie Vilniaus Užupio slėnio. Albertas Zalatorius jau ateina nuo Savičiaus gatvės kalnelio. Užsidėjęs plačiabrylę skrybėlę, apsivilkęs ilgą lietpaltį. O visas tas kaimu kvepiantis slėnis žalias ir margas nuo sužydusių žolelių. „Matai, man reikia saugotis saulės, – tarė kilstelėjęs pirštinėtą ranką link skrybėlės. – Seniai lauki?“
Pasakiau, kad neseniai, o juk ne vienas laukėme jo jau seniai, beveik visada, kai reikėdavo išmintingo žodžio ir patarimo.
Paradoksas: žmogui, kuris pats švietė širdies išmintim, reikėjo slėpti lemties paliestą kūną nuo saulės šviesos,
Šaltame Antakalnio smėlyje jis bus amžinai apsaugotas nuo pražūtingų saulės spindulių,
Mindaugas Kvietkauskas. Himnas dešimtajam rudeniui
1999 m. Nr. 11
Kasmet spalį, tik atvykęs į Poetini Druskininkų rudenį, pereinu per miesto centrą. Štai amžinas gatves fotografas, kuriam vikrią voverę privilioti sausainiais
sekasi lengviau net vangius kurortinikus savo stendo pavyzdiniais spalvotais vaizdais. Štai nekūrenama vila, į kurią prieš kiekgi – prieš ketvertą? – metų Kornelijus Platelis buvo sutalpinęs tuziną mūsų, debiutantų iš grupės „Įžanga“ (miegojom dviese vienoje lovoje). Štai alėja palei Ratnyčėlę, kurtoje kažkurį spalį buvo „išvaikščiotos“ kelios neblogos strofos. Štai klevo lapų prikritęs cementinis fontanas, metai iš metų vis primenantis Radausko eilutes.
„Čia regis buvota – nudilę nenaujos vietos.“ – Kęstučio Navako eilėraščio žodžiai. Ką padarysi – PDR dešimtmetis, užtat ir asociacijos tokios. Didžiausia naujovė Druskininkų mieste – prancūziškų bandelių krautuvė „Charpentier Paris“. Didžiausia poetų festivalio naujovė – gausūs užsienio svečiai danai, amerikiečiai, italai. O lietuvių poezija maždaug tokio pat lygio (tokia pat gera) kaip ir pernai arba kaip užpernai.
Nusiperku lietuviškai prancūziškų ragelių su gervuogių įdaru, ir jau laikas sukti atgalios – poetinio rudens „zonos“ („Dainavos“ sanatorija, vila „Mauritanija“ ir kavinė „Širdelė“) link. Nuo „Mauritanios“ girdžiu sklindančią armonikos melodiją ir tęsiamą dainą „Poetai. Jau ruduo atkeliavo, krinta lapai nuo klevo. Jau ruduo širdyje…“ Per dešimtmetj PDR regimai padaugėjo simbolinės galios ženklų: iki kelių tūkstančių išaugo Jotvingių premijos dydis, renginyje šiemet dalyvauja net du ministrai, tad aišku, jau yra ir renginio vėliava, kurios pakėlimo ceremonijon kaip tik pataikau. „Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius). „Tai koks tavo poetinis laipsnis, Ričardai?“ – vėliau primygtinai klausinėja Ričardas. Iš uniforminio švarko kišenes ištraukia suglamžytą rusišką lapelį: Primierka na film, 1965 god. „Matyt, aš – lietuvių banditas“, – kvatojasi Šileika.
Dešimtasis Poetinis ruduo žaižaravo juoku ir akimirkos improvizacijomis visur: naktiniuose skaitymuose, valgykloje rašant kolektyvinį eilėraštį – rengą. Tuo šis renginys kaip tik ir nesensta, tai jo „nedylančios vietos“. Improvizacijos Druskininkuose visada pasiseka. Ir priešingai, kasmet vis sunkiau dalyvius išjudina rimtoji dalis – konferencija. Dėsninga, kad tos laikas kasmet vis labiau trumpinamas, nes diskusijų metu dalis poetų mieliau renkasi neįpareigojančius pokalbius kavinėje. „Ką jie naujo pasakys“ – girdėjau nusivylusį ne vieno balsą. Štai paradoksas: po dešimties metų poetų ir kritikų idėjos, kitaip nei improvizacijos, daug kam nebeatrodo naujos. Tiesa, vėliau, skaitydamas Kornelijaus Platelio, Sigito Gedos, Marijaus Šidlausko pranešimų (tema – „Poetinis tekstas: kaukė ir vaidmuo“) kopijas, prie originalios minties, taiklios išvados stabtelėjau ne kartą. Sakyčiau, Druskininkų konferencijos bėda – ne pranešimų kokybė, o diskusijų aistros nebejaunanti auditorija. Kitąmet šią palengva apmirštančią Poetinio rudens dalį reikėtų gaivinti pirmiausia. Viena, diskusijų tema nebūtinai turi gvildenti unliversalijas, jai nepakenktų tiesioginis ryšys su literatūros proceso aktualijomis. Antra, tarp pranešėjų būtinai turi atsirasti dar nematytų veidų, specialiai pakviestų kritikų ar menininkų, kurie naujais, tegu ir kontroversiškais požiūriais provokuotų apsnūdusią poetų auditoriją. Trečia, tikrai nederėtų kitais metais pamiršti Donaldo Kajoko pasiūlytos konkrečios, „žemiškos“ temos: kodėl lietuvių poezijoje vis dar populiarūs griežti eilėdaros ir rimavimo modeliai, kai Vakarų Europoje ir JAV juos jau visai nustelbė verlibras?
Palyginimui: 1990 metais Druskininkuose vyko net trejetas skirtingų diskusijų: „Poetinė forma – pasaulio forma“. „Mūsų poezija šiandien“ bei „Poezija ir politika“. Tokiems palyginimams be galo daug informacijos suteikia šiemet išleistas dešimtmečio almanachas „Poetinis Druskininkų ruduo 1990–1999“ (leidykla „Vaga“). Sudarytojų G. Bleizgio, L. Katkaus, R. Šileikos ir dailininko K. Grigaliūno darbą galima neperdėtai laikyti vienu įdomiausių ir linksmiausių tarp šiemetinių literatūros leidinių, be to, turėsiančiu dar ir istorinę vertę. Iš gyvai sukomponuotų tekstų ir šmaikščių nuotraukų matyti, kad sudarytojus darbas traukte įtraukė. Jie almanache sakosi, kad medžiagą „teko susirasti patiems, patyrinėti nemažą asmeninį Kornelijaus archyvą, pasėdėti bibliotekose, pakamantinėti Džoją Barysaitę ir kelis kitus ištikimus renginio fotografus. Kartais pasijusdavome kaip kokie archeologai: rodos, dar tik dveji (treji, septyneri) metai tepraėjo, o kiek dalykų Jau pamiršta!“ Nors kai kurių pirmųjų (ypač 1990– 1992) metų medžiaga telpa vos penkiuose šešiuose puslapiuose, vėliau su kiekvienu skyriumi almanachas vis lengviau įveikia nuolatinę kultūros priešininkę – užmarštį. Todėl skaityti šį, dar gyvos atminties dokumentą smagu. Beje, jei almanachas, kaip numatoma, pasirodys kasmet, dėl to smagumo Jis gali greit nukonkuruoti ilgaamžį „Poezijos pavasario“ leidinį…
Jau minėjau – Druskininkuose šiemet lankėsi kaip niekad daug, gal keliolika užsienio poetų Jų gausa renginys irgi varžosi su Poezijos pavasariu. Skaitymuose, vakarojimuose laisvai klaidžiojo kosmopolitizmo dvasia: sriūbtelėję poeto Gerardo Beltrano meksikietiškos tekilos su agavos kirminu, ne vienas prie mikrofono imdavo improvizuoti angliškai arba vokiškai. Susikalbėti pavykdavo visiems, Tad kaip užsieniečiai vertina Poetinio rudens šurmuliavimus? Latvė Jolanda Sllanžė per jaunųjų skaitymus kavinėje „Širdelė“ priekaištavo pernelyg įsismaginusiems. „Jei mes Latvijoje turėtume tokĮ puikų poezijos festivalį, tai stengtumės išklausyti visus, skaitančius eiles. Jūs kažkodėl nevertinate to, ką turite…“ Amerikietį iš San Francisko Samą Wittą itin sužavėjo mūsų renginio laisvė ir neformalus bendravimas: „Jungtinėse Valstijose tokio poezijos festivalio nėra. Pas mus viskas tik oficialu ir akademiška. Poezijos festivalius visur valdo ir reguliuoja leidyklos su knygų rinkos vadybininkais. Poetai varžosi dėl vadinamųjų prestižinių prizų, kad gautų sutarčių Iš leidyklų, todėl vyrauja konkurencinė įtampa. Jei, neduokdie, festivalyje kas nors įkauštų, keleriems metams žlunga viso renginio prestižas ir leidyklų dėmesys Jam“. Žingsniuodamas pusryčiauti paveju daną Mlkkelj Thykierį ir klausiu jo to paties. „Na, žinai… Tai, kad Danijoje tie poezijos festivaliai visai tokie patys. Suvažiuoja žmonės pasiausti, pasilinksminti, kartais išgirsta kokią geresnę poezijos eilutę. Jei dar turi noro… Ir taip metai iš metų…“ Štai jums ir kultūriniai panašumai tarp Šiaurės tautų, ar ne?
O pabaigai – dešimtojo Poetinio Druskininkų rudens rezultatai.
Jotvingių premija skirta poetei Nijolei Miliauskaitei už eilių rinktinę „Sielos labirintas“.
Geriausiu 1999-ųjų debiutantu pripažintas Gintaras Bleizgys, įšleidęs pirmąją knygą „Vietovė, Šiaurė“.
Anoniminio eilėraščio konkursą laimėjo Kornelijus Platelis (eilėraštis „Šv. Elžbietos ligoninė“, skirtas Ezrai Poundui). Konkurso „Ruduo ir poezija“ nugalėtojas – lenkas Leszekas Engelkingas.
Renginio dalyviai balsuodami išrinko geriausių dešimtmečio poezijos knygų dešimtuką. Knygų vietos nėra itin svarbios, tačiau seka štai tokia: D. Kajokas, „Meditacijos“; S. Parulskis, „Mirusiųjų“; V Bložė. „Ruduo“; K. Platelis, „Prakalbos upei“; S. Geda, „Babilono atstatymas“; N Miliauskaitė, „Uždraustas įeiti kambarys“; S Geda, „Skrynelė dvasioms pagauti“; A A Jonynas, „Naktinis traukinys“; „Krioklys po ledu“; A. Marčėnas ir S. Parulskis, „50 eilėraščių“.
Dešimtaisiais metais Poetinio rudens simbolius papildė himnas. Jo autoriai – Antanas A. Jonynas ir Bronys Savukynas. Iki kitų metų patariu gerai išmokti himno priedainį:
Platelis, Bložė ir Geda
Gyvuos visur ir visada!
Platelio, Bložės ir Gedos
Mes nepamiršim niekados!
Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis
1999 m. Nr. 7
Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas, nors šiaip jau atrodo keistoka, kai kalbasi poetai – kiekvienas vis kita kalba: net ta pačia kalba kalbėdamiesi, jie vis dėlto bylotų kiekvienas savaip. Tuo labiau neįmanoma tokių konferencijų komentuoti, nes neįmanoma atpasakoti, „perrašyti“ net labiausiai abstrahuoto teksto. Jį įmanoma tik cituoti. Tad ir šiemetinės konferencijos, vykusios gegužės 26 d. Pramonininkų konfederacijos salėje, įspūdžiai bus kondensuoti ir bendri, juoba kad lietuvių autorių tekstai ne taip seniai paskelbti „Literatūroje ir mene“, o svečiai daugiau pasakojo, bandė supažindinti su savo tautų poezijos realijomis, negu teoretizavo, abstrahavo. Įdomiausių prelegentų išvis neįmanoma interpretuoti, nes kalbėdami jie tarsi rašė naujus savo eilėraščius (toks man pasirodė Craigas Czury JAV).
Konferencijos tema paskelbta labai plati – „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Ją pradėjęs E. Ališanka bandė suteikti temai šiek tiek metafizinę, istoriosofinę kryptį (jo pranešimas „Anagoninis laikas poezijoje“ išspausdintas „Literatūroje ir mene“ birželio 5), tačiau išgirstas buvo gal tik rusų poeto ir literatūrologo S. Zavjalovo bei konferenciją užbaigusio K. Rastenio, kuris savo ruožtu temą išplėtė tiek, kad ši pasirodė visai neanalizuotina, neinterpretuotina. Šiaip jau vyravo pažintinis, informacinis tonas, ir dar sykį pasitvirtino nuojauta, jog užsienio poetų viešnagės mums gal pirmiausia reikalingos dėl to, kad mūsų poetai galėtų pasijusti gana reikšmingi ir platesniuose kontekstuose (kokybės prasme dažniausiai taip ir yra). O informaciniai pranešimai apie kitų kraštų poeziją panašiose konferencijose – tam, kad patikėtume, jog poezijos saviraida vis dėlto visur patiria tuos pačius intelektualinius ir dvasinius nuotykius, nepriklausomai nuo kalbos, kuria eilėraščiai kuriami. Dannie’as Abse’as (Didžioji Britanija) kalbėjo ne tik apie tai, kaip poetai užsidirba pragyvenimui (nieko naujo po saule, jis pats gydytojas). Škotiškoje tradicijoje jis pasigedo ne tik radikalumo, bet ir muzikalumo, nes jaunieji seka jau ne savais poetais, o vertimais. Tai Didžiojoje Britanijoje vadinama Europos poezijos mokykla. Manau, daug ką čia galėtume atpažinti. Kaip, manau, daug ką atpažino ir T. S. Butkus, klausydamas, ką kalba amerikietis Kerry Shawnas Keysas. Skirtumas tik tas, kad amerikietis galėjo būti konkretesnis, dalykiškesnis, nes už jo pečių – gausybė avangardo faktologijos, ir dar nesenos.
Manfredas Chobotas (Austrija) džiaugėsi, kad jo šalies poezija įvairi, jaunimas rašo daugiau, negu rašė vyresnioji karta, bet tai, jog eilėraščiai ne tik skaitomi, o ir suvaidinami, sužaidžiami, manau, ir jį priartina prie amerikiečių poetų būsenų. Gal tiksliau apie švedų poeziją išsitarė Švedijoje gyvenantis kinų poetas Li Li: dabar poetai rašo tik todėl, kad rašo. Ekonominė, socialinė padėtis, kurią jis bandė apibūdinti, jei ne tapati mūsiškei, tai bent jau gerai žinoma iš kitų šaltinių. Įdomesnė Li Li kalbos dalis buvo apie Kiniją: ideologijų kaita, vidinės rezistencijos sindromas reikalautų atidesnės sklaidos.
Iš lietuviškų kalbų neskelbtos liko, regis, tik dvi – V. Sventicko ir L. Jakimavičiaus. Pastarasis paprasčiausiai atsisakė kalbėti, o V. Sventickas apibendrino Poezijos pavasario dienomis pasakytų savo kalbų tezes: tai, kad gerai teberašo viduriniosios kartos poetai, nereiškia poezijos krizės; leidžiamos knygos, kurios išliks ir po dvidešimties metų, be to, mūsų poetai neapsijuoktų ir kitų literatūrų kontekste; net ir tie poetai, apie kuriuos kalbėjome kaip apie nesuprantamus, dabar rašo paprastai; kritikoje apie poeziją labai daug kalbama nieko apie ją nepasakant.
Bet taip konspektyviai užrašęs įspūdžius, irgi nieko nepasakau apie pačią konferenciją.
Deimantė Kažukauskaitė. Jaano Kaplinskio valanda
1999 m. Nr. 7
Vercingetorigas tarė: Cezari, tu gali
atimt iš mūs žemę, kurioj mes gyvenam,
bet žemės, kur mes atgulsim,
atimt neįmanoma.
Aš mečiau savo kardą prie tavo kojų:
štai aš, ir štai mano tauta.
Aš žinau, tai, kas bus.
Tų arverniečių, kurie buvo
verti gyventi,
daugiau nėra tarp gyvųjų,
o su tais, kurie liks,
aš gyventi nenoriu.
Per ilgas Jaano Kaplinskio eilėraštis, kad galėtum čia perrašyt. O norėtųsi. S. Geda prisipažino, kad gal daugiau nei prieš 30 metų perskaitė tą eilėraštį „Metmenyse“ ir buvo jo „pagautas“. Perskaičius ką tik išleistą dvikalbę J. Kaplinskio rinktinę „Vakaras grąžina viską“ (S. Gedos vertimai) buvo baisiai smalsu pamatyti ir išgirsti patį autorių susitikime Rašytojų klube birželio 2 dieną. O kaipgi – juk Jaanas Kaplinskis – jau mitologinė figūra jo nepažinojusiems.
S. Geda, pristatydamas jį susirinkusiems, bėrė: „Jau 1968 metais buvo ruošiama Jaano eilėraščių publikacija „Literatūroje ir mene“. Ir E. Matuzevičiaus parašas jau buvo. O vis tiek nepavyko išspausdinti – manyta, kad pakenks socializmo statybai. .<,..> Aš pirmą kartą apie Jaaną perskaičiau „Metmenų“ žurnale ir užkibau už to eilėraščio „Vercingetorigas tarė…“ Tai buvo lyg programinis eilėraštis, tokios nuotaikos tada buvo ir Lietuvoje. Tas eilėraštis padarė stulbinantį įspūdį. Tik tas buvęs vertimas, pastebėjau, neatlaikė laiko, todėl verčiau iš naujo. <…> Su Jaanu pradėjus bičiuliautis, per jį ateidavo rimtos knygos iš Amerikos, estų muitininkai nesuprantama kalba parašytų knygų netikrindavo taip stropiai. Smagu dabar pajuokaut, kad teisybę sakė vadai: „Iš kibirkšties įsidegs liepsna“, va ir įsidegė, tik kita liepsna, bet, galima sakyt, Jaanas irgi mums padėjo atgaut Nepriklausomybę“.
Bet kalbam ne apie politiką (nors paskui paaiškėjo – jo ragauta ir tos duonos, buvo keletą metų Estijos parlamento narys), o apie poetą, todėl aktorė V. Kochanskytė verčia naująją knygą ir skaito eilėraščius. Begal gražius. Kad išgirstume autentišką eilėraščių skambėjimą, S. Geda provokuoja Jaaną Kaplinskį skaityti estiškai, o šalia perskaito vertimą. Įspūdis tas pats – jo eilėraščiai tylūs ir išmintingi. Gal todėl, kad nuo jaunumės domėjosi orientalistika, iš kinų kalbos išvertė ir sudarė pirmąjį Estijoje kinų poezijos rinkinį.
Kadangi vakaras toliau plėtojosi kaip laisvas pokalbis, tai čia pateiksiu įdomesnius jo fragmentus, tiksliau – Jaano Kaplinskio atsakymus į klausimus apie šiuolaikinę estų literatūros situaciją, apie valstybės ir kultūros santykius, apie kasdienę ir politiko duoną etc.
„Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą. <…> Seksas, religija ir politika buvo trys tabu Tarybų Sąjungoje. Bet mes, literatai, ir tada sugebėjome tas temas įtraukti į literatūrą. O dabar, kadangi nebėra jokių tabu, bent jau taip griežtai išreikštų, tai visko literatūroje turime su kaupu ir pervirš – sekso, religijos, politikos. Yra rašytojų, kurie mano taip pagausią laiko dvasią, bet, deja, išeina tik supermadinga pseudoliteratūra. Rimtai literatūrai dabar negeras laikas. Mat yra visuomenių, kur netrūksta pinigų, bet trūksta laiko, yra atvirkščiai gyvenančių, o mūsų visuomenė tokia: trūksta ir laiko, ir pinigų. Rimtam dalykui nebėra laiko, mes tik bėgam. Nori nenori, rašytojai turi persiorientuoti – taip vieni nuėjo į politiką, kiti keliauja ir aprašo savo įspūdžius, pvz., iš Venesuelos, kiti rašo sekso romanus. <…> Emilis Tode, sukėlęs šurmulį romanu „Paribio valstybė“, išleido dar kelis romanus, bet jie nėra tokie populiarūs. Išėjo ir jo eilėraščių rinkinys. Šiaip ar taip, bet tapo jaunesnės kartos klasiku. Geriausia dabar poetė Estijoje – Doris Kareva.
<…> Idėja, kad galima „daryti politiką“ švariomis rankomis – iliuzija. Patyriau. Savo kailiu. Mes negalim rinktis tarp gero ir blogo, o turim rinktis tarp maro ir raupų, tarp Scilės ir Charibdės. Atsisakiau. Dabar gyvenimui, duonai užsidirbu rašydamas suomių žurnalams ir laikraščiams. Vien iš rašymo niekas negali pragyventi. <…> Kultūra dabar gyvena ir iŠ mokesčių už alkoholį, rūkalus, loterijas. Vienu žodžiu, mes gyvenam iš žmogiškų silpnybių.
<…> Kas mane sieja su Lietuva – galima pajuokaut – svorio centras. Jei brėžtum liniją nuo Tartu (motinos miestas) iki Varšuvos (tėvo miestas), tai tiesės centras būtų kažkur Šiaurės Lietuvoje. O jei rimtai – tai draugai ir pažįstami. Mūsų tada neleisdavo į užsienį, todėl daug bendravome tarpusavyje, užsimezgė santykiai visam gyvenimui. Be to, mes dar atrasime tai, kad gyvename vienoje erdvėje. Turime išsaugoję kažką labai svarbaus ne tik sau. bet ir visai Europai. Tik mes dar patys nežinome, neužčiuopiame tų svarbių dalykų.“
Jei ne Jaano Kaplinskio skubėjimas į Atviros Lietuvos fondo namus skaityti paskaitos, tai dar ilgai būtų buvęs klausinėjamas ir kamantinėjamas. Gyvas dėmesys jam gal paskatins kokį vertėją išversti jo eseistiką, už kurią ir buvo 1997-aisiais skirta Baltijos asamblėjos premija. Jei žmogaus ko taip dažnai negali pasiklausti, tai yra bent knyga. Ne taip jau blogai.
Deimantė Kažukauskaitė. A. Puškino paminėjimas Markučiuose
1999 m. Nr. 7
„Nepriklausomybės situacija yra palankesnė klasikai, ypač rusų klasikai, nors skamba tai galbūt ir paradoksaliai. Su mūsų Nepriklausomybe rusų klasikai atsistoja į savo vietą, t. y. jų netemdo nei jokios okupacijos, nei metodologijos Šešėlis. Esame laisvi žmonės ir laisvai juos interpretuojame.“ Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines. Ši sukaktis prasmingai paženklino ir šiemetinį Poezijos pavasarį – pirmasis gegužės 24-osios renginys ir buvo jai skirtas. Vakare dalyvavo ir pats A. Puškinas – šiaip ar taip, bet poetai vertėjai A. Baltakis, V. Braziūnas, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, S. Zavjalovas sėdėjo jo (jo biusto) paunksnėje literatūrinio A. Puškino muziejaus parke.
„Į šių metų Poezijos pavasarį pakvietėm A. Puškiną, kuriam šiais metais sukanka 200. Ne pirmi pakvietėm, pirmieji pakvietė poetai K. Binkis, L. Gira. E. Mieželaitis, E. Matuzevičius, Putinas, A. Venclova, A. Churginas… Ir čia tebūnie daugtaškis. <…> Svarbu, kad yra tai, kas išlieka ilgesniam laikui – nauji vertimai, nauji susitikimai, nauji tyrinėjimai.“ Vakarą pradėjęs RS pirmininkas V. Sventickas žodį suteikė iš Sankt Peterburgo atvažiavusiam rusų poetui, klasikinės filologijos specialistui Sergejui Zavjalovui. Jo skaitytas pranešimas „Puškinas – dekonstrukcijos objektas“ buvo įdomus –įdomus „saviškio“ žvilgsnis į Puškiną ir jo mitą Rusijoje. S. Zavjalovo manymu, dabar svarbiausia yra rasti esmines priežastis, išskyrusias A. Puškiną iš kitų puikių rusų aukso amžiaus poetų (Batiuškovo, Baratinskio, Tiutčevo, Lermontovo) plejados. Mat literatūra net ir ant trečio tūkstantmečio slenksčio tebeegzistuoja tarytum dviejose realybėse: grynai literatūrinėje ir politinėje-kultūrinėje. A. Puškinas šiandieną yra patogi politinio kompromiso figūra – įtinkanti ir „zapadnikui“, ir imperininkui, ir ateistui, ir ortodoksui. Tačiau jei poetas pirmauja tarp kitų rašytojų kaip politinis personažas, tai jo ypatingumas tarp kultūros herojų nebėra toks akivaizdus.
Daug klausimų. Ir smagumas ieškoti naujų atsakymų. Kaip ir smagumas versti. Ne veltui V. Sventickas šypteli: „Poetai iki šiol verčia Puškiną, nors to neverčia daryti joks privalomas tarybinių tautų internacionalizmas“. Gražiai tą paliudijo antroji vakaro dalis – „Literatūros ir meno“ A. Puškino kūrybos vertėjų konkurso laureatų pagerbimas. Ceremoniją pradėjęs Just. Marcinkevičius (tiesa, nedalyvavęs konkurse), prieš skaitydamas savo vertimus, prasitarė: „Skaityti čia A. Puškino kūrybą reiškia kalbėtis su juo, kalbėtis ta kalba, kurios jis nemokėjo, gal tik girdėjo skambant aplinkui“. Bet kas čia yra, kad jauti, jog mūsų poetai susikalba su Puškinu?
B. Januševičius, laikinai einantis „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, trumpai ir drūtai atliko iškilmingą apdovanojimo aktą: spaudžiama ranka ir įteikiamas baltas vokas. Laureatai surikiuoti tokia tvarka: pirmoji premija – V. P. Bložei, antroji – S. Gedai, trečioji – V. Šimkui. O dar penkios paskatinamosios premijos atiteko A. Baltakiui, J. Strielkūnui, V. Braziūnui, A. Lagunavičiui (įdomu – pateikė konkursui 1947 metų vertimus, darytus paskatinus mokytojui Zigmui Kuzmickui), ir K. Rasteniui. Dalyvavę renginyje laureatai skaitė savo vertimus, ir galima buvo įsitikinti, kad A. Šlepiko sudarinėjamas A. Puškino kūrybos vertimų rinkinys bus vertas dėmesio.
Vakarą „įrėmino“ aktorių E. Zizaitės ir V. Jefremovo skaitoma A. Puškino poezija. Nuo V. Jefremovo rusiškai skaitomų eilėraščių šiurpuliukai per nugarą bėgiojo. Tokiu neaktorišku, dusliu, su nuovargio gaidelėm balsu pradeda „Когда для смертного умолкнет…“ – ir viduj kaži kas atsiliepia, atsišaukia. Taip norėjosi dar ir dar rusų kalba skaitomos A. Puškino poezijos.
Gražina Gedienė. Poezijos pavasaris-99
1999 m. Nr. 7
Šįmetinis Poezijos pavasaris prasidėjo Markučiuose gegužės 24 d. vakaru, skirtu A. Puškino 200-osioms gimimo metinėms. 25 d. vyko moksleivių poezijos skaitymai Rašytojų klube. Daugiausia moksleivių susirinko iš Vilniaus ir Kauno, iš kitur – vienas kitas. Prizai buvo padalyti į tris grupes.
Tą pačią dieną „Baltų lankų“ knygų pievelėje buvo surengtas A. Marčėno ir S. Parulskio knygos „50 eilėraščių“ pristatymas. O Nacionaliniame dramos teatre vyko J. Strielkūno poezijos vakaras.
26 d. Poezijos pavasario šventę tęsė poetų ir kritikų konferencija „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Jai pasibaigus, didžiuma poetų susirinko Užupio kavinėje į poezijos vakarą „Skrydis nuo Užupio tilto“, o iš ten vėlų vakarą visu būriu patraukė į tradicinę vakaronę Rašytojų sąjungoje „Eilėraščiai per naktį“.
Kitą dieną dalis svečių išvyko į Kernavę, Trakus, o Zabarijos kaime (Trakų r.) vyko jų vakaronė. Tuo tarpu Vilniuje, Mokytojų namuose, savo poeziją skaitė poetai pedagogai.
28 d. Kaune buvo vainikuotas Poezijos pavasario laureatas poetas Jonas Juškaitis už poezijos knygą „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“.
Poezijos pavasario šventės dalyviai tą pačią dieną pasklido po Lietuvą: Visaginą, Šiaulius, Varėnos, Radviliškio, Pasvalio, Pakruojo, Mažeikių, Joniškio rajonus.
29 d. poezijos skaitymai buvo tęsiami Trakuose, Birštone, Elektrėnuose, Ukmergės rajone.
Ir baigiamasis vakaras Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme įvyko gegužės 30 d.
Į šįmetinį Poezijos pavasarį atvyko poetų iš vienuolikos šalių. Iš Slovėnijos – Alešas Debeljakas, iš JAV – Craigas Czury ir Kerry Shawnas Keysas, iš Ispanijos – Jaume Pontas, iš Didžiosios Britanijos – Dannie’as Abse’as, iš Švedijos – švediškai rašantis kinų poetas Li Li, iš Islandijos – Ingibjörg Haralsdöttir, iš Austrijos – Manfredas Chobotas, iš Latvijos – Amanda Aizpurietė, iš Sankt Peterburgo – Sergejus Zavjalovas, iš Švedijos – Anna Harrison, šiemet pelniusi Poezijos pavasario prizą už poezijos vertimus.
Už poezijos skaitymą prizas buvo įteiktas Jaunimo teatro aktorei E. Žižaitei.
O „Vaga“ buvo apdovanota kaip leidykla, išleidusi geriausias 1998 metais poezijos knygas.
Juozas Aputis. Literatūros psichiatras beletristikos pienių lauke…
1999 m. Nr. 6
Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį savo septyniasdešimt penkerių metų gimtadienį. Ar pasakytum, kad sutinka solidaus amžiaus dieną, kai Jubiliatą pamatai ir kai lietuviškame „Amerikos balse“ išgirsti jo jaunatvišką balso intonaciją ir skaidrią, švarią mintį? O mūsų rašytojai, ypač penklubininkai, galėtų paliudyti, kaip energingai ir profesionaliai jis svarsto bendrus pasaulio rašytojų reikalus.
Gal kiti čionai, Lietuvoje, gyvenę literatūrai neabejingi žmonės iki 1990-ųjų kovo ir daugiau ką žinojo apie Algirdą Landsbergį, o maniškės aplinkos literatai daugiausia kalbėjo apie šio rašytojo dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“, parašytą 1957 metais. Apie ją girdėjome kalbant „Amerikos balsą“, nors tą balsą ir labai trukdė sovietinis „telekomas“. Daug vėliau teko skaityti ir iš žmonių išgirsti, jog ši drama užsienyje (daugiausia, žinoma, Amerikoje) buvo sutikta ganėtinai prieštaringai. Jei šiandien kas naujai paskaitys Algirdo Landsbergio garsiąją dramą, tai turės (nors ir su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis) pripažinti: tai rimtas kūrinys, ir visų pirma dėl jo ganėtinai išmintingo ir net toliaregiško žvilgsnio, galėtume pasakyti – net dėl politinio įžvalgumo. Šiais laikais atgavę laisvę, mes, anuo metu gyvenę sovietų krašte, gavome paskaityti gausybę kurinių, kurių tada negalėjome perskaityti. Ir šit kas: visur, kur tik vaizduojamas Lietuvos pokaris, partizanų kovos, nors apie tai būtų rašoma ir talentingos plunksnos, pajunti tikrovės alsavimo stoką, savotišką badą, ir pastangos tą stoką užpildyti kokiomis nors fantazijomis, išsigalvojimais kyšo lyg kokie literatūriniai babaužiai. Algirdas Landsbergis, ėmęsis šitų dalykų, sulaukė itin gražaus pasisekimo, visų pirma dėl dviejų priežasčių. Regis, kad ir visa jo kūryba yra ganėtinai sąlygiška, tad „Stulpų…“ sąlygiškumas autoriui yra natūralus, tiesiog jo prigimties. Antra, visą Jubiliato kūrybą gelbsti intelekto, proto primatas, dėl to kokie nors istorijos vertinimai nėra išdėliojami ant jausmų, sentimentų suolelio, o perleidžiami per blaivų proto tinklą. Štai šitokiuose rėmuose „Stulpų…“ realybė, tikriau sakant, tos realybės dalis, rodos, nė nereikalauja kokio nors ypatingo autentiškumo, nes autentiškas čia yra padėties supratimas, jos apmąstymas. Šiandien, žvilgtelėdami į Lietuvos gyvenimą, turėtume pasakyti, jog kai kurie dramos „pareiškimai“ tiesiog pirštu duria (surašyti 1957-aisiais!) dabartinei mūsų tikrovei į akis: dramos herojus, vienas partizanų vadų Antanas, kalbasi su kita heroje, viliojančia Antaną legalizuotis, pritraukti iš kovos ir laukti ateities. Antanas jai atsako: „Ir tu sakei, kad aš suakmenėjau! Tik paklausyk to žodžio: „ateitis“, – to kilnaus, išniekinto žodžio, kai jis išslysta iš tavo burnos, lyg gabalas glitaus metalo! Tiktai pažvelk ton ateitin, jos žmonėsna! Atklok nuo jų metų patalus, paliesk jų begalinį baimės prakaitą! Ar tu drįsti tvirtint, kad tie žmonės sugebės pakilti, aušrai prašvitus? Tavo širdis alpsta dėl vaikų likimo, – pasiruošk ateities vaikams! Jie gims iš daugelio tėvų sėklos: budelio, generolo, cenzoriaus!“ Herojė jam toliau sako: „Laisvė taip greit nemiršta!“ O Antanas: „Jų smegenų paviršius primins policininko diržo sagtį. Ką jie darys, jei kada nors išauštų rytas?!“ Dar po kurio laiko, kalbėdama apie saugumo tardytoją, buvusį Antano profesorių, herojė kalba: „Kaip aklai, betiksliai judu medžiojai vienas kitą. O jei jūs būtumėt susitikę prieš dvylika metų, jūs būtumėt bematant tapę draugai. Pripažink, Antanai, – jis tik auka!“ O Antanas: „Auka? Kas gi tada ne auka? Ir Pirmininkas, ir Deputatas, kurių mes laukiam. Ir visi medaliais aplipę generolai, ir paklusnūs pareigūnai iki pat mažiausio kankintojo, kurio nudilus kulnis užmina cigaretę ant krauju apkrekėjusių grindų?“
Labai graži ir įdomi Algirdo Landsbergio toliaregystė!
Gerai ir nežinau, ar 1991 metais dabartinis Jubiliatas Lietuvoje lankėsi pirmą, ar ne pirmą kartą, bet jo apsilankymas. – mums, „Metų“ žmonėms, ypač apsilankymas redakcijoje, – buvo tikrai malonios valandos. Visada smagu patirti blaivaus, neprietaringo žmogaus požiūrį į viską, ne tik į literatūrą. Tada redakcijoj A. Landsbergis kalbėjo apie daug ką – apie traukimąsi iš Lietuvos, apie studijas Vokietijoj ir JAV, apie lietuvių rašytojų bruzdesius ir tuometinės jaunosios kartos ėjimą į literatūrą. „Sakėm, – kalbėjo jis. – mes esame patriotiški, bet mes to neskelbsim viešai, mes darysimės modernūs ir tuo vyresniuosius, tradiciškai tautiškai rašančius, papešiosim. Tai vyko tokios literatūrinės kovelės.“
Įspūdingas buvo jo vakaras anuometiniame Akademiniame dramos teatre.
Apie traukimąsi iš Lietuvos, apie gyvenimą Vokietijoje po karo yra rašęs kone kiekvienas lietuvis beletristas. Algirdas Landsbergis ir debiutavo literatūroje su tokio pobūdžio kūriniu – romanu „Kelionė“. Romanas Čikagoje išleistas 1954 metais; ir šiandien jį įdomu skaityti (beje, romanas pakartotas 1992 metais „Vagos“ išleistoje A. Landsbergio knygoje „Kelionės muzika“: autorius, matyt, įdomiai į vieną sujungė du pavadinimus: romaną „Kelionė“ ir novelių knygos pavadinimą „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“). Romanas irgi įdomus tuo, kuo apskritai yra įdomi visa A. Landsbergio svarbioji kūryba: įvykiai įvykiais, faktai faktais, o autoriui svarbiausia žmonių išgyvenimai, tų žmonių savitumai, psichologijos slėpiniai. Šalia romano ir dramų (ir anglų kalba parašytų) būtina pažymėti ir Algirdo Landsbergio novelisto darbus. Vienos – „Trys psichiatrai pienių lauke“ – pavadinimą gavo ir 1995 m. A. Zalatoriaus sudaryta ir „Nemuno“ išleista lietuvių egzodo novelės knyga. Tikras trumposios beletristikos perliukas yra A. Landsbergio novelė „Žodžiai, gražieji žodžiai“. Beje, dėl žodžių: nuo jaunumės sukiojęsis Kaune, o po to – angliškų žodžių apsuptyje, autorius yra nepaprastai gražiai išpuoselėjęs lietuvišką žodį; jo moderni beletristika specialiai retai kada dėlioja kokius prikišamai „beletristiškus“ žodžius – kalba švari, aiški, tiksli. Beletristiką visą laiką lydi kiek šaipuoliškas kipšiukas, ir dėl to ji pasidaro tik patrauklesnė.
Vienas žymiųjų egzodo rašytojų – Algirdas Landsbergis minės septyniasdešimt penktuosius savo metus. Mes, gyvenantys šiapus vandenyno, sveikiname Jubiliatą, linkime jam gražios veiklos ir kūrybos, neužmiršdami taip pat, kad Lietuvoje šį įdomų autorių privalome prisiminti dažniau!
Aida Ažubalytė. Rudenį Druskininkuos
1998 m. Nr. 11
…jau sumažėję ligonių, šiaip sveikatą taisančių poilsiautojų, bet į patį spalio ir rudens vidurį čia suvažiuoja poetai, Juos kritikuojantys ir palaikantys, o šįmet dar ir muzikantai, muzikos žinovai. Solistės Reginos Maciūtės ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, vadovaujamo Donato Katkaus, šiame „Poezijos rudeny“ pademonstravusio įvairialypio meistro amplua (kodėl už tai nenumatyta įsteigti prizo?), pasiklausyti vertėjo. Nors ir stačiom, pasikabinus ant turėklų ar kur pritūpus fizioterapijos gydyklų fojė. Čia kabantys sietynai asociacijų vingiais galėjo priartinti ir nutolusius Vilniaus operos ir baleto teatro koridorius. Mindaugo Urbaičio kūrinys „Resignatio“ pagal Cz. Miloszo eiles ne kartą buvo paminėtas kaip poezijos ir muzikos sąveikos pavyzdys – toks pasirinktas šių metų „Poezijos rudens“ leitmotyvas.
Marijus Šidlauskas (eksjonaitis), pradėjęs konferenciją „Poezija ir muzika. Laikinės poetinės formos“, palinkėjo jai sąskambių, o ne solinių koncertų. Žinia, susikalbėjimo ar bent karšto, bet tolerantiško disputo pristinga ne vienai konferencijai ar viešai diskusijai. Tačiau į Druskininkus susirenkama ne vien dėl pranešimų viena ar kita tema ir gal net mažiausiai dėl to, tad tikėtis aukštos prabos polifonijos būtų naivoka. Visgi atskirų vertingų pranešimų, atsitiktinio minčių sutapimo tikrai būta. Kalbėtojai laiku buvo persergėti nuo polinkio psichologizuoti, ieškoti poezijos ir medicinos sąryšio. Užtat netrūko tiek literatūros, tiek muzikos mokslo terminų.
Ne vienas kalbėtojas, kaip ir buvo galima numanyti, pabrėžė seną poezijos. muzikos ir ritualo vienybę. Pasak Kornelijaus Platelio, poezija ir muzika kilo iš ritualo, siekiančio ką nors pakeisti žmoguje ar gamtoje. Ontologinė funkcija buvo svarbesnė už estetinę – tokios nuostatos neprašai laikytis ir šiandienos kūrėjui. Išties: dabartinėje poezijoje itin daug išorinės muzikos (tiksliau – teksto melodijos, sukuriamos aliteracijomis, asonansais, eufonija ir pan.). prieš kurios „kenksmingumą“ savo pranešimą nukreipė ir Sigitas Geda. K. Platelio nuomone, poetas neturi prasmės aukoti dėl skambesio. O muzikos ir poezijos sintezės atveju (daina, arija, miuziklas, opera ir t. t.) paprastai kuri nors iš pusių – melodija ar žodžiai – nukenčia. Pranešėjo požiūrio radikalumas paaiškėjo, kai K. Binkio „Augnelijų ariją“ įvertino tik kaip pažaidimus, į kuriuos pats poetas tikriausiai rimtai nežiūrėjęs. Su tuo, matyt, sunkiai sutiktų ne tik S. Geda. Skirmantas Valentas, pernai pasirodžiusiame „Lingvistiniame poezijos pasaulyje“ kruopščiai suregistravęs visus K. Binkio padarytus „Augnelijų arijos“ taisymus, daro gramatinio (ypač foninio ir sintaksinio) bei semantinio lygmens išvadas.
M. Šidlauskas gynė Strazdą, Vienažindį nuo Tomo Venclovos Jiems sutelkto „alkoholinės armonlkinės poezijos“ pradininkų vardo, o S. Gedą, kuris versdamas Dante girdi džiazą, pavadino moderniausiu lietuvių poetu. Jis nėrė į plačius lietuvių literatūros istorijos vandenis, kuriuose, net ir turint metaforą–sampratą (muzika kaip būties pilnatvė) bei tekstą organizuojančių citatų rinkinį, susiorientuoti nėra paprasta. Vienas iš verpetų, įtraukusių šį literatūros tyrinėtoją – Vytauto P. Bložės poezija, žavinti išplėstine ritmo samprata, niuansuota frazuote, kontrapunktų dinamika… Ritmas Bložės kūryboje – pagrindinis kompozicijos principas.
Kalbėtojams aptariant vienus ar kitus muzikos ir poezijos sąlyčio taškus, Bložė ne kartą jiems pusgarsiu antrindavo: „Taip“. Ir pats Įspūdingai komentavo abstrahuotą savo kūrybos procesą. D. Katkus iš dirigentiškos patirties patvirtino V. Bložės teiginį, kad talentingas muzikas visą kūrini gali išgirsti per akimirksni. Poetas taip pat gali turėti „simfoninę“ kūrinio viziją ir tik tuomet jai leisti sugulti eilutėmis. O ritmas, pasak Bložės, archajiškuose tekstuose veikia kaip monotonija – gali pakylėti virš kasdienybės ir realybės, bet gali ir pradėti migdyti. Beužsnūstančius maldos ritualą atliekančius budistų vienuolius žadindavo stipriu botago kirčiu – iš karto pajunti, kas yra transcendencija. Poetams taip pat dažniau reikia galvoti apie žadinimo techniką: keisti ritmiką, užčiuopti minties pulsaciją ir t. t.
Gintaras Grajauskas kalbėjo apie senojo Japonų teatro ir džiazo principus. vėliau jais pagrįsdamas ir savo išvadas. Toli nuo džiazo, teigia G. Grajauskas, yra džiazavimas: juo pridengiamas amorfiškumas, neatsakingas laisvūniškumas. Muzikantai daugiau kalba apie trenažą. poetai – apie mūzas. Bet menui to neužtenka: kad sonata ar sonetas būtų vykę, reikia suvokimo visumos, reikalinga klaida ir jos įteisinimas.
Pačiam G Grajauskui pavyko anoniminio eilėraščio konkurse – nuskynė pirmuosius laurus. Jų dar vertinimo komisija paliko, kaip paaiškėjo, ir Kornelijui Plateliui bei Laurynui Katkui. Už pirmąją knygą „Spiečius“ premiją gavo Darius Šimonis (geriausias debiutas nuo rudens Iki rudens). Jotvingių premijos, kurios piniginė suma šįmet gerokai išaugo, laureatu lapo Marcelijus Martinaitis. Poetas sakė pinigus Išleisiąs nesunkiai, o garbę investuosiąs į kūrybą. Zblgniewas Dominiakas, Mindaugas Kvietkauskas ir Dalia Bozytė įvertinti už eilėraščius, susijusius su Adomo Mickevičiaus asmeniu ar kūryba. Verti atidos buvo Kerry Sawno Keyso paskaita ir eilėraščiai. Gaila tik, kad poezijos maratoną nelengva atlaikyti – tada nejučiomis gali praleisti ir įdomių momentų. Nieko nuostabaus, kad per paskutini poezijos vakarą-susitikimą su skaitytojais iš salės vienas paskui kitą ėmė kiūtinti klausytojai.
O naktiniuose poetiniuose skaitymuose netrūko nei demokratijos, nei anarchijos. Buvo jaunųjų, „Širdelės’ kavinėje bandžiusių savo poeziją skaityti rimčiausiu graudulingu balsu, bet makabriškiausio eilėraščio vakare taip elgtis Jau veik nieks nesiryžo. Rėmėjai ir vertintojai prigalvojo gausybę prizų ir vietų – buvo ko stebėtis danų poetui, matant valdininkų, verslininkų ir poetų bruderšaftą. Net „vargšas Jorikas“ buvo įvertintas už geriausią neperskaitytą eilėraštį, o jei būtų susizgribęs kuriam nors iš makabriškiausio eilėraščio konkursų perskaityti „pagraudenimus S. P.“, įtariu, būtų galėjęs paveržti iš Liudviko Jakimavičiaus užsidirbtą tikrai skanų rūkytą paršelį. D. Katkus gavo prizą už savo puikų kūrinėli, kuri, regis, galėčiau visą pacituoti iš atminties: „Eilėraštis apie Bronį Savukyną“. Tačiau jaunųjų triada išrinkta ne pagal projaunuolišką programą: kaip ir pernai, pirmasis buvo Gintaras Bleizgys – už eiles apie liesėjantį mėnulį ir kita. Darius Šimonis (Jam dar teko laimė susilaukti ir Erikos Drungytės eilėraščio–dedikacijos) ir Laurynas Katkus.
Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiveržiama į oficialesnę aplinką, tvyrančią rimtį ir pan., o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis. Kitiems performansų kūrėjams ypač tiko gausiai žemę apkloję lapai – juose gal ir reikėtų ieškoti rudeninės poezijos. Arba anksčiau ir ką tik pasirodžiusiose knygose.
Valdas Kukulas. Buvo – yra
1998 m. Nr. 8-9
Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių. Tėra „visokie pasišnekėjimai bei pasiplepėjimai (kas dažniausiai ir laikoma kultūra)“, – sako A. Marčėnas. Ir šiandien aš tikrai nežinau, ar neklystu, kai galvoju, kad anuomet, kai literatūros kritikos buvo per akis, ta pati kritika apie ją apskritai nekalbėjo.
O gal ta kritika buvo tokia, kad apie ją net kalbėti nebuvo verta? Bet paradoksalioji logika tuomet išvis nuvestų į lankas: jei apie poeziją šiandien rašoma daugiau negu apie prozą, dramą (lenktyniauti galėtų tik teatras), vadinasi, poezijos šiandien nėra. Juk dabar mes visur – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, švietime, taigi ir kritikoje – pirmiausia kalbame apie tai, ko nėra, bet ko skausmingai ilgimės, trokštame, nors dažnai ir nepagrįstai, net liguistai.
Todėl nebijau ilgėtis to, ko nėra. Tarkim, šiandien aš norėčiau skaityti M. Martinaičio „Poeziją ir žodį“, rašyti apie tą knygą, bet jos nėra Ta knyga buvo labai seniai. Pagaliau kas ji būtų šiandieniniame kontekste – esė, apmąstymai, kritika? Anuomet A. Žirgulys savo tekstologo užrašuose apie tą knygą rašė: susidūrus su tokiu tekstu redaktorius neturi teisės keisti nė žodžio. Šiandien yra M. Martinaičio „Papirusai iš mirusiųjų kapų“, bet vien todėl, kad jie yra, apie knygą rašyti nesinorėtų. Be to, ar ir pats autorius apie publicistinį tekstą galėtų pasakyti, kad čia negalima keisti nė žodžio? Kaip keičiasi laiko kontekstai, jei tai, ką parašai, pats redaguotum!
Tarkim, šiandien norėčiau skaityti V. Daujotytės knygą „Kas tu esi eilėrašti?“, bet tos knygos nėra. Ji buvo labai seniai. Šiandien yra Kalbos kalbėjimas“. Bandau įsivaizduoti, kas iš anų, gyvenusių prieš du dešimtmečius, pirmakursių perskaitytų ir įskaitytų šią knygą? Ir ką G. Bleizgys parašytų apie „Kas tu esi, eilėrašti?“ šiandien? Kiekvienas per gyvenimą einame ne tik su savo, individualiąja, kultūra bet ir su universaliu kultūros patyrimu. Kiekvienas pergyvename kelias kultūrų, ideologijų pervartas. Ir kiekvienas išgyvename kelis save. Besikeičiančias kultūrines, ideologines programas galima suprasti, „įsisavinti“, bet kaip nepaklysti keliuose savo pavidaluose?
Apie tai, kas yra, neberašome. Rašome tarsi abipus. Neberašome todėl, kad šiandien tarsi nebėra laiko net išgyventi – eilėraštį, straipsnį, knygą. Ką ten rašyti… Drauge su anomis kritikos, eseistikos knygomis išnyko dialogai, polilogai apie literatūros klasikus, apie anų dešimtmečių literatūros atmosferą, dingo teminiai rinkiniai, skirti atskiriems literatūros klasikams ir kultūrinio, meninio gyvenimo šiandienai (tiesa, kai ką juose skaitydami šiandien šiurptume, bet garantuoju – vakarykštę konjunktūrą juose pakeistų ne mažiau šiurpinanti šiandieninė konjunktūra). Ar šiandien įsivaizduojame „Literatūros panoramą“, tęstinį leidinį „Šiuolaikinės literatūros problemos“ (išėjo šeši tomai, skirti poezijai, prozai, vaikų literatūrai, kritikai, rusų literatūrai ir – o tu siaube! – net meniniam vertimui), ar šiandien turėtų paklausą kas dvejus metus leidžiamos knygos „Literatūros kritika ir dabartis“, kur būdavo surenkamos geriausios, įdomiausios publikacijos iš periodikos, ar įmanoma organizuoti seriją „Skaitykime kartu“, „Istorinės prozos byla“ (daug sumanytų šios serijos knygų mirė, paklususios rinkos dėsniams)? Žinoma, ideologinio ir metodologinio balasto ten buvo, bet jo būtų ne mažiau ir šiandien. Dėl to galime nesijaudinti. Kiekvienas laikas atsiveda savo pranašus ir savo autsaiderius. Bet, po ranka turėdami panašius aktualijų sąvadus, kritikai darytų bent jau mažiau faktinių klaidų, o jei padarytų, oponentas visada turėtų šaltinį.
Bet ne dėl to apie anas knygas užsiminiau. Butų galima operuoti ir įvairesniais kontekstais: nuo aktualijų vis nenusigręžiančia rusų kritika: A. Maurois tipo eseistiniais portretais ar prancūzų kultūroje nuo „naujojo romano“ laikų populiariais alcheminiais žanro tyrinėjimais (kuriuos dar ir dabar vadintume rašytojų spekuliacijomis). Anas, jau mirusias, knygas minėjau dėl to, kad jos dažnai būdavo surankiojamos iš periodikos, o joje darniausiai sugyvendavo klasikinė recenzija ir autorinė nuomonė; akademinio, istorinio, pozityvistinio, struktūralistinio (net semiotikos bandymų ėmė rastis) tipo recenzija; analizė ir tiesiog nuomonė, interpretacija ir kontekstualumas. Vadinasi, tokia buvo ir periodikos kritika. Autorine teksto prasmę tiksliai restauravo J. Riškutė, o S. Žukas aktualizavo žodžio semantiką, M. Jonaitis keliavo per skirtingiausius bendraamžių kūrybos kontekstus, o E. Baliutytė eilėraštį lokalizavo to paties poeto kontekste. Nereikia čia sąvado. Reikalingos kelios atsitiktinės pavardės, liudijančios, kaip keliaujant per skirtingus istorinius, meninius, asmenybinius kontekstus, susitinkama viename laiko kontekste ir jame ginčijamasi, neigiama ir vis dėlto – stengiamasi papildyti vienas kitą. Ši litanija man reikalinga, kad pasakyčiau: toks jog šiandien kritikoje liko nuomonė. Ir stropiai tebetęsiamas knygų ciklas „Interviu su rašytojais“, kurį išsileisti greičiausiai teks patiems autoriams.
Įspūdis toks, tarsi literatūros etiniai, estetiniai, ideologiniai kontekstai prasideda ir baigiasi rašančiojo literatūrine patirtimi. Žinoma, nieko čia blogo: skaitomi pirmiausia draugai, ir net T. Venclova, paklaustas apie literatūrines simpatijas, operuoja pirmiausia savo draugų J. Brodskio ir Cz. Miloszo pavardėmis. Bet juk verčia jis ne tik juos.
Įspūdis toks, tarsi nebūtų literatūros istorijos, ir abejoju, ar daug šiandieninių recenzentų susidomėtų faktais, kad pradėti skelbti testamentu ilgam „užkeikti“ A Venclovos dienoraščių fragmentai, kad paskutiniajame „Literatūros ir kalbos“ tome, skirtame K. Korsakui (tai paskutinis serijos tomas, nes K. Korsakas seriją ir pradėjo), skelbiama jo laiškų ir dienoraščių, kad unikalioje V. Katiliaus knygoje „Židiniai ir žmonės“ pateikiama tokia prieškario avangardizmo mozaika, kurią būtina žinoti kaip tik jauniausiems. Idant bent jau žinoti, kad veik viską pažodžiui, paraidžiui kartoja. Ir visose knygose – pirmiausia faktologija, o tik paskui interpretacija.
Kita vertus, atsiribojimas nuo literatūros vakardienos šiuo požiūriu ir pozityvus: jei galime autentiškai (žinoma, kiek įmanoma) rekonstruoti prieškario kultūrinį gyvenimą, tai tik iš idėjinių, meninių priešpriešų, paliudytų laiškuose ir (kaip tik) recenzijose. Iš srovių, ideologijų karo. Nūnai kas dveji treji metai kiekvienos kartos skelbiamas karas kitoms kartoms turi galbūt pirmiausia istorinę vertę.
Ir vis dėlto pernelyg didelis kontekstų kaitos intensyvumas jaučiamas visų mūsų nuovargiuose – ir rašančiųjų, ir neberašančiųjų. Rašančiųjų – kad jiems įdomi tik labai apibrėžta lietuvių meninio žodžio patyrimų teritorija. Neberašančiųjų – kad jie, gal ir galėdami vertinti, interpretuoti, negali priimti šiandieninių kovos, karo taisyklių. O jos neišvengiamos, nes šiandien literatūroje įsitvirtinama lygiai taip pat kaip ir J. Tysliavos, S. Šemerio, B. Sruogos laikais – triukšmu ir pečiais. V. Daujotytė „Metuose“ prisipažįsta: „Kitaip dabar poeziją skaitau: jau esu iškritusi iš aktyviųjų vertintojų–kritikų (jei ten kada buvau), nebegrupuoju, nebegalvoju apie dominuojančias tendencijas, bruožus“. Tai žmogaus iš vieno konteksto atodūsis. Kito konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Bet tai tik teorija. Praktika, su kuria susidūrė šiandieninė literatūros kritika, devyniasdešimčiai procentų ankstesnių generacijų kritikų pasirodė netikėta, nepažįstama, net neįtikėtina. V. Sventickas, apibendrindamas šiemetinį Poezijos pavasarį, pirmasis prabilo apie tai, apie ką daugelis jau seniai tarpusavy šnabždamės: „Nieko gero, kai gerai rašoma apie prastą poeziją ir prastai apie gerą. <…> Yra poetus aptarnaujančių kritikų. Juos susekti būtų operatyvinės tarnybos užduotis“. Nežinau, ar išties yra poetus aptarnaujančių kritikų. Nežinau, kas jiems moka – redakcijos ar patys poetai. Matau tik tai, kad apie visai nežinomą autorių tai vienur, tai kitur pasirodo visai nežinomo autoriaus atsiliepimas. Nemanau, kad toks atsiliepimas turėtų reikšmės literatūros procesui ar autoriaus prestižui. Galbūt tik jam pačiam malonu į knygelę įsidėti iškarpą. Ir pats knygos faktas, ir atsiliepimas apie ją darniai įsilieja į bendrą šiandienos vertybių sumaištį. Beje, neaplenkusią ir kūrybinių organizacijų. Bet žinau tikrai skaudų, neteisingą reiškinį: šiandien to konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Normaliam literatūrinio gyvenimo funkcionavimui būtini bent trys keturi savo darbą išmanantys kritikai, kurių vertinimai turėtų reikšmės ir pačiam literatūros procesui. Ką šiuo metu gali literatūrinė spauda? Ji moka už parašytą tekstą, ir tai trupinius. Profesionalui kritikui reikėtų mokėti už skaitymą, kuris sudaro devynis dešimtadalius viso darbo. Profesionalus kritikas niekada netaps „rašytojus aptarnaujančiu kritiku“, nes jau pirmoji klaida „numuš jo kainą“.
Kritikos nėra, nes nėra profesionalesnių kritikų. Vieną kitą reikšmingą dalyką parašo aspirantai, disertantai. Bet tik tol, kol aspirantai, disertantai. Poezijos recenzavimas paliktas patiems poetams. Jų įsipareigojimas – poezija. Ir jei anksčiau juokingai graudu būdavo girdėti, kaip, rengdamasis kritiko darbui, R. Pakalniškis keldavosi ir guldavosi su V. Belinskio tomu rankose, tai dabar graudu, kad niekas nebegula ir nebesikelia su R. Bartho ar M. Bachtino tomais rankose. Negana to, greta dar reikia visas kišenes prisikišti poezijos knygelių, kad atpažintum eilėraštį, kai pradėsi jo ieškoti. Vėl grįžtu prie pradinės šio straipsnio tezės: mes rašome apie tai kas abipus mūsų. Prieš karą taip pat pliekdavosi patys poetai, pritariant „klapčiukams“: kuris pirmasis bus pamatytas. Bet paklausykite: profesionalas kritikas K. Korsakas, pasirodžius „Pjūviui“ perspėja A. Venclovą: žinoma, tai buržuazinės pakraipos leidinys., reikia polemizuoti, bet polemizuoti turime tuo pačiu lygiu. Mes neturime tokio lygio intelektualo kaip P. Juodelis, kuris gali laisvai nardyti viso pasaulio literatūroje. Tai kairiųjų ir „centristų“ dialogas, atstovaujamas kritikų profesionalų. Gal dėl tokio podirvio stokos šiandieninė eseistika neįdomi literatūros refleksijos požiūriu: parašytos gražios, žaismingos gyvenimo impresijos. Bet kas kur turi ištirpti – gyvenimas literatūros išgyvenime ar literatūros išgyvenimas skleistis žmogaus patyrime, – iki šiol nežinau.