Svarstymai
Bernaras Ivanovas. Istorinius lietuvių autorių romanus apmąstant
2010 m. Nr. 10
Esu „laipsniuotas“ istorikas, mokslininkas, tačiau visada buvau ir grožinės literatūros mylėtojas bei gerbėjas. Skaičiau įvairią beletristiką, tiek verstinę, tiek, suprantama, ir savų – iškiliausių lietuvių autorių kūrinius, išlaikiusius negailestingą visagalio Laiko egzaminą. Metams bėgant, supratimas, ką reiktų laikyti giliai meniškais ir prasmingais kūriniais, o kuriuos derėtų priskirti prie skaitytoją linksminančių, kardinaliai pakito. Kita vertus, gal ir natūralu, kad, vis labiau gilindamasis į istoriko „virtuvės“ reikalus, bene daugiausia dėmesio ėmiau skirti tiems rašytojams ir tiems kūriniams, kuriuose mėginama atskleisti konkretaus istorinio laikotarpio įvykius, tos epochos žmonių buitį, o užvis labiausiai – jų jauseną ir mąstyseną.
Nereikia būti istoriku, kad suprastum, kad šitai padaryti bene sunkiausia ir sudėtingiausia. Esu įsitikinęs, kad šioje srityje mokslininkai ir meninio žodžio meistrai galėtų, gal net privalėtų kūrybingai bendradarbiauti. Juk vien tik faktų konstatavimas ir jų analizė ne visuomet mums duoda įtikinančius ir įtaigius atsakymus į kartais labai svarbius klausimus. Tai galima pasakyti net apie naujųjų laikų istorijos įvykius, kai istorikas turi galimybę remtis gausybe faktologinės dokumentinės medžiagos. Leisiu sau priminti tik vieną, užtat iš tikro pasaulinės reikšmės įvykį – Antrąjį pasaulinį karą. Perskaičius rusų, vokiečių, amerikiečių ir kitų tautybių istorikų solidžius mokslinius veikalus, kai kiekvienas autorius yra šventai įsitikinęs, kad būtent jo monografija pati objektyviausia, moksliškiausia ir t. t., susidaro įspūdis, kad visi rašo ne apie tą patį, o apie kažkokius skirtingus karus… Neiškenčiu nepriminęs, kaip kardinaliai skirtingai lenkų ir lietuvių istorikai vertina du pusbrolius Vytautą ir Jogailą: lenkai nenori pripažinti net ir tokio, atrodytų, akivaizdaus fakto, kad Vytautas buvo puikus karvedys ir Žalgirio mūšio triumfatorius, o lietuvių istorikai Jogailą apibūdina kaip klastingą politiką, savo gimtinei Lietuvai neturėjusį jokių sentimentų. Tad ką jau kalbėti apie istorikų veikalus, kuriuose įvairiais aspektais mėginama nušviesti, pvz., XIII a. ar dar labiau nuo mūsų gyvenamo laikotarpio nutolusius įvykius Lietuvoje ar kokiame kitame krašte, kai yra išlikę tik apgailėtinai skurdūs autentiškos dokumentinės medžiagos fragmentai, kai ir archeologinių tyrinėjimų medžiaga autoriui neką tegali pagelbėti. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad Lietuvos istorikai, gilindamiesi į, sakykim, Mindaugo laikotarpio svarbiausius, Lietuvos ateičiai lemtingus, istorijos įvykius, gali remtis kur kas skurdesniais rašytiniais šaltiniais, surašytais į vokiškas, lotyniškas, rusiškas kronikas ir pavienius dokumentus išimtinai Lietuvos ir Žemaitijos nedraugų, negu istorikai, nušviečiantys geru tūkstantmečiu ankstesnius senovės Romos istorijos politinius, socialinius ir net kultūrinius įvykius. Tad apie Lietuvos ir jos kaimynų santykių tose kronikose nušvietimo objektyvumą netenka ir kalbėti. Yra kaip yra ir nieko čia nepakeisi. Dionizo Poškos viltys, kad kada nors dar bus surasti kažkokie nežinomi LDK metraščiai, surašyti ne kur kitur, o Lietuvoje, visada liks tik romantiškomis svajonėmis. Taigi ypač mes, Lietuvos istorikai ir meninio žodžio meistrai, mėgindami kiek galima įtaigiau ir objektyviau atkurti įvairiapusišką daugiaplanį mūsų tolimų protėvių gyvenimo vaizdą, manau, darytume klaidą, remdamiesi vien logišku mąstymu ir bijodami pasitelkti vaizduotę, kuri, suprantama, privalėtų būti pagrįsta maksimaliai giliu laikotarpio pažinimu. Žinoma, šiuo požiūriu mokslinį straipsnį ar monografiją rašančio istoriko rankos kur kas labiau surištos negu beletristo. Pagalvojau: Petro Tarasenkos kūriniai, paremti ne vien archeologinių tyrinėjimų medžiaga, bet ir lakia autoriaus vaizduote, ne tik žadino vaikų ir suaugusiųjų susidomėjimą tolima mūsų krašto senove, bet, mano nuomone, savaip pasitarnavo ir Lietuvos archeologijos mokslui.
Visa tai turint omenyje, buvo įdomu šių metų pradžioje Lietuvos radijo eteryje išgirsti smagią ir ganėtinai dalykišką diskusiją, kurioje dalyvavo garsūs literatai bei literatūros kritikai, taip pat perskaityti š. m. trečio „Metų“ numerio publikaciją. Gana gausaus literatūrologų (1) būrio pokalbis buvo paskelbtas, sakyčiau, įpareigojančiu pavadinimu „Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai“. Prisipažinsiu: garbiųjų literatūrologų diskusija, skirta ne vien išrinktųjų ratui, sukėlė prieštaringų minčių ir jausmų.
Priminsiu, kad tame pokalbyje kalbėta apie įvairiausias to laikotarpio lietuvių literatūros apraiškas. Nesunku atspėti, kad mane, istoriką ir politologą, labiausiai domino tai, kas buvo kalbama apie istorinę beletristiką. Jau minėjau ir tai, kad priklausau prie tų istorikų, kurie domisi ne tik mokslinėmis publikacijomis, bet ir naujausiais istorinės beletristikos kūriniais. Pastaruoju metu jų gerokai padaugėjo. Kita vertus, ne tik meninio įtaigumo požiūriu, bet ir vieno ar kito konkretaus Lietuvos istorijos tarpsnio politinių, socialinių realijų, to meto žmonių jausenos ir mąstysenos vaizdavimu įvairių autorių kūriniai aiškiai skiriasi. Kalbu ne apie sakmes ir legendas. Gintaro Beresnevičiaus pateikiamos jų interpretacijos visada man palikdavo gilų įspūdį. Kalbėsiu ir ne apie nuotykinę beletristiką, kuri, be abejo, taip pat nusipelno dėmesio bei pagarbos. Nors pastarojoje kartais nevengiama minėti konkrečių datų ir realių istorinių asmenybių vardų, tačiau neatskleidžiama vaizduojamo laiko dvasia. Remdamasis realiais ar išgalvotais tolimesnės ar artimesnės praeities įvykiais, rašytojas prabyla apie jam rūpimas savo gyvenamo laikotarpio problemas ir savo amžininkų psichologinį savitumą. Kaip tipišką tokio kūrinio pavyzdį galėčiau įvardyti meniškai įtaigų L. Feuchtwangerio romaną „Apsišaukėlis Neronas“, kur autorius, vaizduodamas senovės Romos įvykius, faktiškai rašė apie hitlerinės Vokietijos realijas. Tačiau mane visada labiausiai domino tokie kūriniai kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ar Petro Dirgėlos istoriniai romanai, kuriuose neapsieinama be mokslinės faktologinės medžiagos, nors, savaime suprantama, meninė kūrėjo fantazija groja pirmuoju smuiku. Kadaise su didžiausiu dėmesiu skaičiau Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, kur taip pat nevengiama minėti istorinių vardų. Ir vis dėlto šį kūrinį tektų dėti į visai atskirą „lentynėlę“, nes šio į daugelio žmonių atmintį įsirašiusio kūrinio autorius savo skaitytojams ir žiūrovams pasiūlė naujas žaidimo taisykles. Kaip garbusis autorius neseniai pabrėžė, jis ir pats sau kėlė visai kitokio pobūdžio uždavinius, negu XIII a. Lietuvos realijų vaizdavimas.
Nepriklausau prie tų istorikų, istorinėje beletristikoje skrupulingai ieškančių vadinamosios „istorinės tiesos“ ir įtariai žiūrinčių į autoriaus vaizduotėje gimusius personažus, kurių vardų jokiuose istoriniuose šaltiniuose neaptiksi, o ypač į mintis ir jausmus, priskiriamus istoriniams veikėjams, tapusiems jo kūrinių herojais ar antiherojais.
Perskaitęs jau minėtą publikaciją supratau, jog Kaune gyvenančių rašytojų pavardžių joje nepaprastai mažai. Beje, kaip ir kituose „provincialiuose“ miestuose gyvenančių kūrėjų pavardžių. Mėginau save įtikinti, kad tai tik paprastos aritmetikos dalykas – juk Vilniuje gyvena „liūto dalis” rašytojų. Taigi viskas lyg ir logiška. Tačiau tai manęs neįtikino. Veikiau pasijutau įtikinėjamas, kad talentingi žmonės gali subręsti ir sušvytėti tik po sostinės saule, o visi kiti, na, nebent išskiriant vieną kitą nusipelniusį laureatą (beje, iš tikro nusipelniusį), tėra kažkokie dėmesio neverti tikrosios literatūros prielipai, nelaimingi kultūros provincialai. Tie, apie kuriuos užsiminta, paminėti gana palankiame kontekste, o visų kitų – tarytum išvis nėra. Ir vis dėlto nesu tikras, ar ir rašytojams galioja tas pats principas, kurį ne taip seniai garsiai suformulavo viena televizijos „žvaigždė“: „Tų, kurių nėra televizijoje, išvis nėra.“ Kad ir kaip būtų nesmagu pripažinti, toks požiūris atskleidžia nemažai skaudžios tiesos. Ypač skaudžios tada, kai vieno ar kito kūrėjo nepastebėjimas ar nutylėjimas nusižengia objektyviems vertinimo kriterijams.
Nebūdamas literatu negaliu kalbėti apie dabartinės lietuvių prozos būklės visumą, kaip tai padarė įžymūs Lietuvos literatūrologai, skelbdami savo įvertinimus bei kiekvieną rašytoją dėdami į jam „priderančią lentynėlę“. Pagaliau tokio tikslo ir neužsibrėžiu.
Minėtame pokalbyje pirmiausia ieškojau, kas bus pasakyta apie pastarojo dvidešimtmečio istorinį lietuvių autorių romaną. Tad buvau smarkiai nustebęs: tame pokalbyje istorinei beletristikai buvo paskirtos tik kelios šykščios eilutės. Apie ją užsiminė tik mūsų žymioji literatūrologė Jūratė Sprindytė. Ji konstatavo, kad „per tuos du dešimtmečius atsirado istorinė proza“. Ir išvardijo: „J. Užurka, A. Eidintas… Jos literatūrinė kokybė – tai jau didelis klausimas. Tik P. Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ atitinka šiuolaikiškos istorinės savivokos kriterijus“ (2).
Šaunu, kad bent P. Dirgėla buvo paminėtas. Bet ar tai jau visi istoriniai lietuvių autorių romanai, kurie atitinka minėtus kriterijus? Jeigu nebūtų paminėtas J. Užurka, kaip istorinių romanų (pabrėžiu – romanų) autorius, galbūt būčiau nedrįsęs veltis į tą, ko gero, nevaisingą polemiką. Stebėdamasis pagalvojau: matyt, aš čia kažko nesuprantu? Juk esu „tik“ istorikas. Tačiau bent jau tiek suprantu: romanuose lyg ir turėtų būti „apgyvendinti“ gyvi personažai, – būtent personažai, bet ne mokyklinių istorijos vadovėlių veikėjai, – turi būti skausmingos ir tikros dramos, dėmesį prikaustyti ne banalios mintys. O jeigu viso to „romane“ net su žiburiu neaptinki? Ir tuoj pat šmėstelėjo dar vienas klausimas: kodėl buvo užmirštas Robertas Keturakis ir jo istorinis romanas „Kulka Dievo širdy“?
Ypač nuliūdau, kad nekalbama apie Joną Laucę, kurį prašnekinti literatūrologams nerūpėjo tada, kai šis žmogus dar šia žemele vaikščiojo, deja, jo kūriniai kažkodėl neprisimenami ir dabar, šiam savitam autoriui iškeliavus Anapilin. Tik aš, neišmanėlis, džiaugiuosi, kad šiam ugnį ir vandenį perėjusiam kūrėjui pavyko parašyti bei paskelbti meniškai įtaigius istorinius romanus „Karūna ir kalavijas“ ir „Mirštančių dievų kerštas“. Priminsiu, kad šie kūriniai pakliūna į tame pokalbyje aptartą lietuvių literatūros raidos dvidešimtmetį. Simptomiška, kad ir apie šiuos didelio dėmesio nusipelniusius kūrinius yra anksčiau, tegu ir glaustai, pakalbėjęs ne koks iškilus mokslininkas, o kaunietis lietuvių literatūros dėstytojas ir rašytojas Juozas Jasaitis. Nekalbant apie kitus J. Laucės kūrinių privalumus, jau vien dėl to, kad romane „Karūna ir kalavijas“ jis pirmas iš Lietuvos beletristų išdrįso Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos ne tik nejuodinti ir nemenkinti, tačiau, priešingai, parodyti jo, politiko, išmintį, atskleisti šio žmogaus dramą, minėtas prozininkas ir jo kūriniai nusipelnė įdėmaus literatūrologų dėmesio. Ta proga esu priverstas pripažinti ir mūsų – istorikų „gildijos“ – tingumą, nes į J. Laucės istorinius romanus nebuvo pažvelgta ir profesionalių istorikų žvilgsniu.
Pasigedau ir rašytojo bei istoriko Rimanto Marčėno, kuris per pastaruosius keliolika metų yra publikavęs tris istorinius romanus: „Išdraskytų lizdų gandrai“, „Karūnos spindesio apakinti“ ir „Sosto papėdėje“. Beje, R. Marčėno kūrinius įdėmiai ir dalykiškai analizavo įvairūs recenzentai: L. Gudaitis, L. Gustainis, literatūrologė E. Vaitkevičiūtė ir kt. Pastaroji savo požiūrį į romaną „Karūnos spindesio apakinti“ išdėstė „Metuose“. Gana aukštai R. Marčėno romaną įvertino kultūros žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Ji ilgus metus gilinasi į kultūros problemas ne tik Kaune, jos kultūrinė erudicija man nekelia jokių abejonių. Pagalvojau, gal diduma minėtame pokalbyje dalyvavusių garbių literatūros žinovų R. Marčėno istorinių romanų tikriausiai neskaitė, nebent pavartė. Tačiau V. Kukulas tikrai skaitė. Tą jis paliudijo platoka ir, svarbiausia, dalykiška, nemenką savo apžvalginio straipsnio dalį savaitraštyje „Nemunas“ užėmusia recenzija apie romaną „Karūnos spindesio apakinti“. Susiradau tą savaitraščio tekstą ir dar kartą įdėmiai perskaičiau. Žinoma, V. Kukulas šį romaną aptaria daugiausia meninio įtaigumo požiūriu, nesigilindamas į XIII a. Lietuvos istorinių realijų problemas. Tačiau dėl vieno dalyko abejonių nekyla: minėtas poetas „Nemune“ apie šį kūrinį rašė vartodamas tik pagiriamuosius epitetus. Tad pagrįstai nustebau, kad anksčiau minėtame pokalbyje V. Kukulas net nepabandė papildyti literatūrologės J. Sprindytės, bent jau pasiūlydamas į tą paminėtinų, gal ir analizuotinų istorinių romanų sąrašėlį įtraukti ir R. Marčėno romaną, nes su paskutiniu jo kūriniu („Sosto papėdėje“) tikriausiai jis ir pats dar neturėjo kada susipažinti.
Jau nebe pirmi metai įdėmiai seku bei gilinuosi į R. Marčėno meninę kūrybą. Teko dalyvauti jo ankstesnių romanų pristatymuose dar 1997 m. Ypač šio autoriaus tekstais susidomėjau tada, kai jis savo laiką ir gabumus ryžosi paskirti istorinės beletristikos žanrui populiarinti. Manau, turiu teisę pasakyti, kad Kaune (ak, tas kultūrinės provincijos miestas!) vis dažniau pasigirsta balsų, kad R. Marčėnas palaipsniui tampa vienu iškiliausių lietuvių istorinės prozos autorių. Priminsiu ir faktą, kad Kauno rašytojų skyriaus taryba, susidedanti ne tik iš čia, „kultūros užkampyje“, žinomų rašytojų, romaną „Karūnos spindesio apakinti“ pripažino įsimintiniausia 2007 m. kauniečių rašytojų išleista knyga. O juk tais metais kauniečiai paskelbė didelio dėmesio vertų poezijos ir prozos kūrinių.
Esu perskaitęs ir mintyse visiškai pritaręs J. Sprindytės mintims, įtaigiai ir labai paprastai išdėstytoms „Nemune“ (2009 m., Nr. 8) straipsnyje „Epikos sugrįžimas?“. Ten literatūrologė teigė: „Epika – tai siužeto, sodrių personažų ir chronologijos sugrįžtuvės, tai atpažįstamas socialinis fonas, ramus pasakojimas. Epikos stiprybė – kai ne jausmai liejasi, o „daiktai“ tarsi reprezentuojasi patys, kai neiškreipiamos proporcijos, sukuriami įsimenami žmonių charakteriai ir modeliuojami psichologiškai motyvuoti santykiai. Kai rašoma ne kad išsiverktum, o kad paliudytum. Atskiro individo dramos prozoje vis labiau siejamos su socialine tikrove, istorijos virsmais, o ne su labiliomis sąmonės būsenomis.“
Istorikas, neperskaitęs ir rimtai neišanalizavęs naujos savo kolegos monografijos, nesiima jos aptarinėti, juolab vertinti viešu spausdintu žodžiu. Netenka abejoti, kad lygiai tokio pat elementaraus principo prisilaiko ir literatūrologai. Pasakysiu labai banalų teiginį, kurio tartum ir įrodinėti nereikia: net ir aukščiausios kvalifikacijos literatūrologas apie jokį literatūros kūrinį neturėtų spręsti remdamasis vien nuogirdomis, pats neišstudijavęs kūrinio. Tyrinėtojo sąžinė ir profesionalo etika neleis jam viešai paskelbti verdikto, kad tas ar anas kūrinys meniškai vertingas ar, priešingai, jog tai tik lengvas, bulvarinis skaitalas. Bet yra dar viena galimybė: ignoruoti. Tad man pačiam parūpo kiek stabtelėti bent jau ties tais dviem istoriniais R. Marčėno romanais ir retoriškai pasvarstyti, ar jie atitinka visus tuos epinio romano kriterijus, taip gražiai įvardytus literatūrologės straipsnyje.
Tad ką gi pastebime skaitydami šiuos romanus ir ką aptinkame recenzentų pastabose? Iš dalies mano mintys ir išvados sutapo su recenzentų, ne istorikų, tad ir pasaulį reginčių kiek skirtingai, mintimis. Lietuviškuose romanuose, vaizduojančiuose LDK viduramžius, autorių valia esame įpratinti „bendrauti“ beveik išimtinai su kunigaikščiais, su valstybės didikais, na dar šiek tiek ir su jų žmonomis, deja, savo dvasia labai panašiomis viena į kitą ir iš savo vyrų didingų šešėlių net nebandančiomis ištrūkti į atvirą erdvę. Tad maloniai nustebau R. Marčėno romanuose aptikęs ir paprastų žemdirbių, laivadirbių, karių ir kitų žmonių, t. y. mikroistorijos atgaivintą lygmenį. Moters padėtis mūsų istorijoje buvo išties komplikuota, tad nudžiugau, kad R. Marčėno romanų moterims nestinga stiprių žmogiškų aistrų, susirūpinimo ne tik savo vyrų meile, ne tik savo vaikų, bet ir gimtinės ateitimi. Moterys juose yra lygiavertės istorinio pasakojimo veikėjos, aktyvios krašto politinio gyvenimo dalyvės. Kartais romano veikėjos moterys net įdomesnės ir mąslesnės už vyrus. Tai lietuvių istorinės beletristikos kontekste nemenka naujovė.
Vengdamas išsiplėsti čia nekalbėsiu apie kitus lietuvių prozininkų – P. Dirgėlos, V. Bubnio ir kai kurių kitų autorių – iš tikrųjų įsimenančius ir konceptualius istorinius romanus. Nesunku atspėti, kad šįkart ilgėliau stabtelėju ties R. Marčėno istoriniais romanais pirmiausia todėl, kad jų autorius – istorikas. Lietuvių beletristikoje tai labai retas ir, sakyčiau, vertas dėmesio atvejis. Panašiu aspektu būtų galima nagrinėti nebent istorijos profesoriaus Alfonso Eidinto istorinius romanus. Tad įdomu išsiaiškinti, kaip R. Marčėnui pavyksta suderinti mokslininko ištikimybę faktams ir grožinio teksto kūrėjui būtiną fantazijos polėkį. Netrunki suprasti, kad nors autoriui – istorikui profesionalui – svarbu savo personažų gyvenimo ir veiklos erdvę susieti su, J. Sprindytės žodžiais tariant, „socialine tikrove, istorijos virsmais“, tačiau taip pat jam rūpi atskleisti personažų – vyrų ir moterų – dvasinį pasaulį. Ir dar kas svarbu: autorius mėgina anuos tolimus laikus pamatyti ne šiuolaikinio, o viduramžių žmogaus akimis, t. y. vengia antiistorizmo. Šitas uždavinys bene sunkiausias ir, tenka pripažinti, beveik neįgyvendinamas. Viename pokalbyje autorius pats apie tai užsiminė, tuo pat metu pasiskųsdamas, kad jam, istorikui, netgi sunkiau, nes menininko vaizduotę jam kur kas kebliau suderinti su istorine realybe ir su autentiška mokslinių tyrinėjimų medžiaga. Galime tiksliai išsiaiškinti, kuriame šimtmetyje mūsų bočiai jau mokėjo pasigaminti midų, nuo kada mūšiuose jie pradėjo naudoti arbaletus ir t. t., bet vargu ar įmanoma įsiskverbti į Mindaugo protą, suvokti, ką jis jautė, savo brolėnus išvarydamas iš jų tėvonijos ir pasiųsdamas prieš juos žudikus. Autorius suvokia, kad viduramžiais gyvenęs Lietuvos ar kurios kitos Europos valstybės gyventojas jautė ir mąstė kitaip, negu mes, nūdienos žmonės. Suvokia ir vis dėlto mėgina įsiskverbti į savo personažų pagonių jauseną ir įtaigiai vaizduoja juos, aukojančius aukas saviems dievams bei šventai tikinčius, kad pamaloninti dievai padės jiems laimėti mūšį ar susigrąžinti galingesnio kunigaikščio pagrobtą žmoną. Žiūrint priekabiomis istoriko akimis, šitoks įsiskverbimas į viduramžių žmogaus sielą vargu ar įmanomas. Prisimindami garsaus lietuvių sociologo Vytauto Kavolio mintis galime pasakyti, jog lietuvių visuomenės sąmoningumo trajektorijos nuo to laiko padarė daug staigių posūkių tiek modernėjimo, tiek priešinantis jam linkme. Ir vis dėlto ryžtuosi tvirtinti, kad R. Marčėnas, kurio herojai nekalba ir nemąsto taip kaip mes, XXI amžiaus žmonės, dažnai įtikina savo skaitytoją. Ir vėl, pasitelkdamas J. Sprindytės formuluotę, drįsčiau teigti, kad R. Marčėno romanų personažai „psichologiškai motyvuoti“: mane įtikino net ir kunigaikščio Daumanto, Mindaugo karvedžio, šiurpiojo poelgio – karaliaus ir jo dviejų sūnų nužudymo (aišku, jie ne paties Daumanto, o jo parankinių rankomis buvo nužudyti) – psichologinės aplinkybės. Autorius, nepaisydamas vienareikšmiško kraštutinai neigiamo lietuvių požiūrio į šį istorinį asmenį, pamėgino maksimaliai įsigilinti į šio drastiško poelgio aplinkybes ir jį suprasti. Pažvelgdamas į šį veikėją tartum iš vidaus, jis įtikina skaitytoją, kad šis žmogus, vėliau Pskovo kunigaikštis, kuris po mirties buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju, visą savo gyvenimą jautėsi nelaimingas, tad bene labiausiai nubaudė pats save.
Nors istorikai Mindaugo asmenį vertina prieštaringai, vieningai pripažindami tik jo didįjį nuopelną Lietuvai – atskirų žemių suvienijimą ir centralizuotos valstybės sukūrimą, tačiau R. Marčėnas, kaip beletristas, nesistengia jo idealizuoti, nebijo atskleisti ne tik jo privalumų, bet ir silpnybių, įtaigiai parodyti šios asmenybės aštrias briaunas, skaudžiai žeidusias aplinkinius ir… jį patį. Nors R. Marčėnui nepavyko prilygti Just. Marcinkevičiaus „Mindaugui“, tačiau valdovo charakteris yra atskleistas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad rašytojas, gerai susipažinęs su rusų metraščiais ir vokiška Livonijos kronika, pasidavė jų įtakai, nes šie kylančios Lietuvos valstybės nedraugų istoriniai šaltiniai Mindaugo dvasinį portretą tapė išskirtinai tamsiomis, purvinomis spalvomis. Manyčiau, dėl to, kad romane Mindaugo personažas neužkeliamas ant pjedestalo, jis tampa tik įtaigesnis ir žmoniškesnis. Tad Mindaugas – ne antikinės tragedijos personažas, bet kenčiantis ir mylintis žmogus, kurį bandai suprasti. Netiesiogiai užduodamas labai svarbus politinės modernizacijos duoklės klausimas. Kokia kaina gali būti sumokėta už valdovo karūną? Ar valstybės statuso kaita bei politinio gyvenimo modernizacija gali pateisinti valdovo žiaurumą? Istorizmo principo nepaisantys autoriai dažnai moralizuoja, pamiršdami to laiko realijas, tad sutikime, kad tai – reikšmingi egzistenciniai klausimai, peržengiantys siaurus chronologinius riboženklius. Šiuos klausimus filosofai stengiasi atskleisti operuodami abstrakčiomis etinėmis kategorijomis, o rašytojai – per savo personažų išgyvenimus. Pastaruoju keliu žengia ir R. Marčėnas, brėždamas Lietuvos karaliaus ir jo sūnų tragiško likimo vingius.
Suprantama, perskaityti kasmet pasirodančias visas lietuvių autorių knygas – Sizifo darbas. Jau vien todėl, kad tokios pastangos dažniausiai lygiai tokios pat nedėkingos ir bergždžios. Suvokiu, jog niekas iš mūsų, ne antikos didžiavyrių, šito ir nedaro. Kita vertus, patyrusiam profesionalui, ypač tokiam, kuris sugeba matyti ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai, kartais užtenka įdėmiai perskaityti vieną kitą knygos skyrelį, ir jis jau supranta, su kokiu kūriniu „turi reikalą“. Vis dėlto reikia skaityti ne tik perspektyvių jaunosios kartos literatų, bet ir nueinančios kartos autorių tekstus, kurie taip pat gali pateikti labai malonių staigmenų.
Paminėsiu vieną, deja, retą atvejį, kai garbaus amžiaus rašytojai E. Kurklietytei pavyko perkopti tą išankstinio atstūmimo sieną ir jos naujas romanas „Šešėlių verpėja“ buvo pastebėtas ne tik „eilinių“ skaitytojų, bet ir mokslininkų akademikų. Tai veikiau išimtis. Tad ir pats sau negalėčiau atsakyti: ar tik todėl ryžausi atkreipti dėmesį į istorinius R. Marčėno romanus, kad jie neabejotinai to nusipelno, o gal ir todėl, kad šis žmogus jau lyg ir pakliūva į tą a priori „nurašomų“ autorių amžiaus grupę? Tačiau blogiausia, kai apie naują to ar kito autoriaus kūrinį sprendžiama iš anksto, remiantis vien kažkur nugirstais „šnabždesiais“. Kartais apie vienus ar kitus autorius, kuriuos F. Nietzsche savo kūrinyje „Apie istorijos žalą ir naudingumą“ vadino „žilagalviais jaunuoliais“, net prieš kelis dešimtmečius susidarytos nuomonės literatūrologai užsispyrusiai nesirengia keisti. Net kultūrinėje spaudoje paskelbtos recenzijos dažnam literatūros mokslininkui joks rodiklis, jeigu jas parašė jų gildijai nepriklausantis asmuo – „tik“ žurnalistas, arba „tik“ rašytojas. Žinau, kad tokia akademikų pozicija stebina ne vien mane. Ar rašytojo tekstas apie kito rašytojo knygą iš tikro nevertas dėmesio? Ar meninio teksto kūrėjas nesugeba įsigilinti ir įsijausti į kito kūrėjo tekstą? Žinoma, jis būna kur kas menkiau „apsiginklavęs“ visokiomis mokslinėmis teorijomis, specialiais terminais, jo recenzijos tekstas būna kur kas suprantamesnis paprastam skaitytojui, taigi jau vien todėl ne toks moksliškas.
Mes, istorikai, taip pat turėtume prisiimti bent jau kaltės dalį, kad beveik nedalyvaujame istorinės beletristikos ir paraistorijos kūrinių vertinimo ir aptarimo procese. Tad kartais nutinka taip, kad net Pichelio „Žemaitija“ yra pristatoma kaip „mokslinis kūrinys“. O juk lyg ir privalėtume istorinės beletristikos kūrinius, priklausančius lietuvių autorių plunksnai, vertinti jeigu ne meninio įtaigumo, tai bent jau istorinio autentiškumo požiūriu. Kita vertus, gal ir nebūtina muštis į krūtinę pripažįstant savo literatūrinį neišprusimą? Juk mes taip pat priklausome grožinės literatūros skaitytojų būriui, deja, vis mažėjančiam, ir, manau, esame išsiugdę bent šiokį tokį meninio skonio jausmą.
1 J. Sprindytė, L. Jonušys, V. Kukulas, M. Kvietkauskas, V. Rubavičius ir R. Tamošaitis.
2 Metai. – 2010. – Nr. 3. – P. 83.
2009 metų knygos. Ar glamūro ideologija palieka erdvės knygai-įvykiui?
2010 m. Nr. 3
2010 m. vasario 4 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkai surengė kasmetinį pokalbį apie praėjusių metų svarbiausias knygas. Pokalbio temą pasiūliusi literatūrologė Jūratė Sprindytė ją formulavo taip: „Glamūro ideologija ir knyga-įvykis.“ Dar gerokai prieš pokalbį buvo sudarytas 22 puslapių, beveik 300 pozicijų aprėpiantis 2009 m. pasirodžiusių knygų sąrašas, parengtas remiantis Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos informacija. Šis sąrašas nuolat buvo papildomas leidyklų naujienomis, kurios pagal vis labiau leidėjų propaguojamą „muginį mąstymą ir rinkodarą“ paviešinamos Naujųjų metų sausio pabaigoje arba vasario pradžioje – prieš pat Vilniaus knygų mugę. Nepaisydami koją pakišančios leidėjų politikos, šiais metais, kaip ir kasmet, LLTI literatūrologai perskaitė beveik 200 knygų ir pabandė įvertinti dabartinės lietuvių literatūros visumą.
Pokalbį pradėjusi ir jį moderavusi J. Sprindytė teigė, kad žodis glamūras aptarimo antraštėje atsirado neatsitiktinai: gyvename ypatingoje aplinkoje, kur vis labiau svarbi nebe žmogaus egzistencija, o jo gyvenimo stilius – išorinis spindesys, prašmatnumas, mados naujienos, persikinis kūnas, prabangios atostogos, rafinuotas kičas ir vartojimo pilnatvė. Tokioje aplinkoje vargu ar galima tikėtis knygos- įvykio. Ir ne todėl, kad tokia knyga – klausianti, fokusuojanti epochą ir ją apibendrinanti – nėra parašoma, o todėl, kad ji paprasčiausiai nebeatpažįstama. Anot J. Sprindytės, nėra kam skelbti knygos-įvykio ir nėra kam jo išgirsti, patikėti, visuomenė pernelyg nevienalytė ir užverčiama kitokio pobūdžio tariamais įvykiais, be to, keičiasi ir knygos statusas. Nėra kaip parodyti gerų knygų skleidžiamos estetinės energijos: kultūrinė spauda yra riboto tiražo ir hermetiška, o plačioji – orientuota į glamūro valdomą publiką.
J. Sprindytės ištarmę papildžiusi ir patvirtinusi literatūrologė Dalia Satkauskytė teigė, kad glamūras sėkmingai gyvuoja dėl kultūros politikos ir kultūrinės žiniasklaidos nuosmukio. Taigi glamūro kultūra mus įkalino savotiškame uždarame rate, iš kurio žvelgiant LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimas atrodo kaip itin antiglamūriškas veiksmas, rimtosios literatūros gynėjų bandymas nepasiduoti populiariosios literatūros spaudimui bei provokacijoms. Aptariant bendrąsias 2009 m. lietuvių literatūros tendencijas buvo konstatuota, kad šie metai – savotiški poezijos metai. Mat poezijos knygos savo kokybe pranoko prozos tekstus, juos lenkia ir vis labiau populiarėjantys atminties literatūros tekstai: memuarai, dienoraščiai, atsiminimai, kūrybinio palikimo knygos. Poezijos pergalę prieš prozą nulėmė ne tik mūsų literatūros tradicijos – poezijos tekstų kiekybinė persvara, bet ir pati poezijos prigimtis, nepaklūstanti glamūro kultūros spaudimui.
D. Satkauskytė, dėmesį sutelkusi į poeziją, pažymėjo, kad praėjusiais metais pasirodė išties daug labai gerų poezijos knygų: Donato Petrošiaus „Aoristas“, Lauryno Katkaus „Už 7 gatvių“, Henriko Algio Čigriejaus „Žiemių pusėje giedra“. Anot jos, proza nebeatspindi realybės, jos nebereflektuoja, todėl tampa savotišku gyvenimo simuliakru.
2008 m. romanais (Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavai“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“) mus džiuginusi proza šiemet atrodo tarsi išsibaigusi. Panašu, kad ji nebesugeba kokybiškai atsinaujinti, tarsi pavargo pati nuo savęs, vis labiau slysta link eksperimentinių formos ir sykiu originalumo ieškojimų, kuriais neretai bando paslėpti savo tuščiavidurį pasaulį – tai itin ryškiai juntama praėjusių metų prozos debiutantų tekstuose (Elžbietos Latėnaitės „Apsichė“, Rasos Aškinytės „Rūko nesugadinti“, Aido Kelionio „Smėlynų vanduo“). Prozos simuliakriškumo įsigalėjimas regimas ir pagausėjusioje istorinių romanų pasiūloje. Tarp jų kaip geriausias buvo paminėtas Vytauto Martinkaus „Žemaičio garlėkys“. Diskusijų sukėlė Lauros Sintijos Černiauskaitės knyga „Kambarys jazmino krūme“ – vieniems užkliuvo stilius, kiti knygą gyrė už tai, kad autorė grįžo prie smulkiosios prozos žanrų, kuriuos jai sekasi kurti geriau už romaną. Kaip puikiai sukonstruotas euroromano modelis buvo įvardytas Marko Zingerio romanas „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“.
Matant tokį ne itin gausų 2009-ųjų prozos lauką, atrodo teisinga D. Satkauskytės mintis, kad socialinę ir egzistencinę savijautą geriau bei jautriau reflektuoja šiandieninė poezija. Paradoksalu, bet būtent poezijos, kaip parodė Elenos Baliutytės paminėtas sociologinis tyrimas, Lietuvos bibliotekininkai savo skaitytojams nerekomenduoja. Tad, anot kritikės, „poezija – neskaitoma, bet esanti“.
Savotišką literatūros stagnaciją liudija ir 2009 m. tarsi iš gausybės rato pasipylusios knygų serijos, rinktinės, rinkiniai ar netgi senų romanų „atnaujinimas“ – jų išleidimas pakeistais pavadinimais. Kaip juokavo J. Sprindytė, tokios knygos „ima gąsdinti kaip serijinės žmogžudystės“. Kita vertus, šią tendenciją papildo ir kitas ne itin teigiamas kūrėjų užmojis – rašyti daug ir dažnai. Atrodo, knygų leidybą beveik užkariavę rinkodaros ir viešųjų ryšių dėsniai ima smelktis ir į pačią literatūrą, jos vidinius procesus, tapdami itin palankūs nekokybiškų tekstų gamybai, gausinimui ir glamūrinių autorių „mitologizavimui“, arba tarnauja tiesiog „asmeniniam piarui“.
Šias liūdnokas praėjusių metų tendencijas kiek atsveria atminties literatūros išpopuliarėjimas. Tai liudija, kad dokumentinio pobūdžio tekstai tampa įdomesni nei originaliosios prozos, – panašu, kad kuriasi stipri konkurencija beletristikai. Mokslininkų pokalbyje dėmesio susilaukė kūrybinio palikimo knygos: Rimo Buroko „(ne)gyvenimo fragmentai“, Arvydo Ambraso „Žeme, nepalik mūsų“. Kaip puikus memuaristikos pavyzdys, aprėpiantis ne tik asmeninį, bet ir kultūrologinį kontekstą, buvo paminėti M. Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“. Pasidžiaugta Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knyga „Mabre viešbutis“, Gražinos Mareckaitės memuarais „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“. Atrodo, besikeičiančios žanrų ribos ar, anot D. Satkauskytės, besikuriančios naujos žanrinės tapatybės, liudija, kad literatūra kol kas dar gyvena pagal savo raidos dėsnius.
Bendrąsias 2009 m. literatūros tendencijas atspindi ir praėjusių metų debiutantų tekstai. Nors tiek poezijos, tiek prozos publikacijų pasirodė po lygiai – po penkias knygas, – vis dėlto poezijos tekstai yra stipresni už prozos. Jūratė Čerškutė, aptardama debiutantų tekstus, išskyrė prozininkės Ievos Toleikytės apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“ (kaip knygą-įvykį glamūriškoje debiutantų žemėje) ir poetės Dianos Šarakauskaitės eilėraščių knygą „Medžiai mano tėvai“, kurioje itin ryškiai, ilgesingai ir skaudžiai išgyvenamas buvimo toli nuo tėvynės jausmas.
Per visą pokalbį apie 2009 m. knygas nuskambėjo net kelios metaforos, kurios tiksliai apibūdino praėjusių metų lietuvių literatūros lauką ir diagnozavo literatūros būklę. Bandydama įvardyti praėjusių metų knygas, L. Mačianskaitė teigė, kad jai kūrybos vertinimas priminė pilkos pelės gaudymą pilkame kambaryje. J. Sprindytė minėjo „prisukamos lakštingalos sindromą“, o V. Gasiliūnas konstatavo, kad literatūra išmoko naudotis glamūru taip, kaip maisto pramonė – aromato ir skonio stiprikliu, baisiuoju priedu E, kuris paskanina, vilioja ir nesąmoningai verčia vis daugiau vartoti vieno ar kito produkto. Galbūt toks glamūrėjimas lėmė ir įdomią V. Gasiliūno ištarmę: „Iš lietuvių poezijos išskrido angelai, o jų vietą užėmė nuotraukos.“
Per pokalbį buvo paskelbtas kūrybiškiausių 2009 m. knygų dvyliktukas:
- Laura Sintija Černiauskaitė, Kambarys jazmino krūme: Apsakymas ir apysaka, Vilnius: Alma littera, 2009;
- Henrikas Algis Čigriejus, Žiemių pusėje giedra: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Valdas Gedgaudas, Kario šešėlis: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Laurynas Katkus, Už 7 gatvių: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Aušra Kaziliūnaitė, 20 % koncentracijos stovykla: Eilėraščiai, Kaunas: Kitos knygos, 2009;
- Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: Biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Vytautas Martinkus, Žemaičio garlėkys: Istorinis romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Sigitas Parulskis, Pagyvenusio vyro pagundos: Eilėraščiai, Vilnius: Baltos lankos, 2009;
- Donatas Petrošius, Aoristas: Eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Diana Šarakauskaitė, Medžiai mano tėvai: Eilėraščiai, Vilnius: Homo liber, 2009;
- Ieva Toleikytė, Garstyčių namas: Apsakymai, Serija „Pirmoji knyga“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009;
- Markas Zingeris, Rudens ir pavasario pasikalbėjimas: Romanas, Vilnius: Alma littera, 2009.
Iš šio dvyliktuko LLTI literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto tarybos, slaptu balsavimu išrinko laureatą, kuris 2010 m. vasario 20 d. buvo paskelbtas Vilniaus knygų mugėje. Aštuntuoju LLTI premijos laureatu tapo poetas Marcelijus Martinaitis už knygą „Mes gyvenome“. Premija laureatui bus įteikta minint Kovo 11-ąją Vileišių rūmuose.
Parengė Jūratė Čerškutė
Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai
2010 m. Nr. 3
Pokalbyje dalyvavo Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Valdemaras Kukulas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Jau minime Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį, o atrodo, tarsi didžiosios permainos būtų įvykusios vakar. Net keista – juk per tą laiką užaugo nauji žmonės, kai kurie net ir kūrėjais spėjo patapti. Sparčiai daugėja autorių ir knygų. Todėl pats laikas rimtai susimąstyti: kas vyksta mūsų kultūroje, literatūroje, gyvenime, kas jau įvyko ir ko galime tikėtis.
Ar galime išskirti, kas tikrai vertingo sukurta per du Nepriklausomybės dešimtmečius? Kokie konkretūs kūriniai? Kokie jų išliekamosios vertės požymiai? Kas pasibaigė ir kas prasidėjo per pirmąjį XXI a. dešimtmetį? Kokios tendencijos, naujovės? Kas mūsų literatūroje išnyko, nugrimzdo užmarštin? Kokią matome lietuvių literatūrą laiko tėkmėje, istorijoje ir socialinio gyvenimo tikrovėje? Koks jos bendras vaizdas: ar esama kokių pasiekimų lyginant su kitų šalių (rusų, Vakarų Europos) literatūromis? Kokios galimos mūsų literatūros tendencijos artimiausiu dešimtmečiu?
Šie klausimai, aišku, erdvūs. Įvertinti tokio laikotarpio literatūros proceso ypatybes nelengva, bet pamėginti verta.
Man atrodo, kad per šiuos dešimtmečius vyksta toks procesas: mūsų literatūra iš aukštų kalnų ir dramblio kaulo bokštų leidžiasi į slėnius ir užpildo miestų gatves karnavališku spindesiu. Vyksta tarsi visuotinis maskaradas, kur kiekvienas puošiasi ir reiškiasi kaip panorėjęs. Darosi spalvinga ir įvairu, kaip mūsų puikiuose prekybų centruose, kur taip pat rikiuojasi puošnios knygos. Tačiau literatūra netenka savo didybės (taip renesansiškas Venecijos karnavalas skiriasi nuo gatvės maskaradų), nebėra asmenybės matmenų ir metafizinės gelmės. Literatūra plaukia paviršiais su visais gyvenimo atsitiktinumais prarasdama potekstės vandenis. Žmonės nebemoka jausti artezinių šaltinių, tyliųjų kūrybos versmių. Kūryba juda visomis krytimis, paklusdama rinkodaros dėsniams.
Dėl to, kas vyksta, nejaučiu nei smarkaus džiaugsmo, nei ypatingo liūdesio. Visada kažką prarandame, bet kažkas ir atsiranda, kažką gauname. Pozityvu yra tai, kad nesame sustingę, kad tikrai judame. Rašome, skaitome, kalbamės. Susitinkame didžiulėse knygų mugėse. Tai kelia džiaugsmą. Vadinasi, esame gyvi ir gyvybingi. Ir panašūs į visus kitus Europoje ar net visame pasaulyje. Gal kartais net per daug panašūs, užsimiršę.
Kaip kritikas jaučiuosi esąs pasyvus, net ignoruojamas. Tiesa, kai kam nors reikia, pasinaudojama ir manimi – man leidžia pasisakyti kūrėjui saugiomis šventinio knygos pristatymo aplinkybėmis, tada dėl renginio žanro ypatybių su savo kritika nelabai pasireikši, tenka tiesiog džiaugtis naujos knygos pasirodymu. Bet ir racionaliai rašydamas apie kūrinius jau nieko čia nepakeisi, tavęs mažai kas klauso.
Galbūt laikui bėgant vėl formuosis literatūrinis elitas, bet dabar tokio nematau. Vartotojiška visuomenė viską sulygina, viską valdo pinigai, o individualūs nepriklausomos dvasios talentai, nors ir atsiranda, ryškėja, bet primena retą ir gležną atžalyną. Geriausieji autoriai dažnai nesulaukia tinkamo įvertinimo, juos nustelbia vienadienės reklamos.
Visgi atrodo, kad galimybių laisviems talentams atsiskleisti šiandien yra kur kas daugiau, bet daugiau ir išbandymų, pagundų. Tikriausiai talentų skaičius visais laikais yra panašus, nes kūryba kaip dvasinė veikla nepriklauso nuo ekonominės bei politinės sistemos ar gyvenimo gerovės. O mūsų gyvenimas, palyginti su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų, vis dėlto tikrai yra geras. Kūrybinis pašaukimas nepriklauso nuo konjunktūros. Man rūpestį kelia ne kūrėjai – jais pasirūpins natūralios atrankos dėsniai, – bet skaitytojų masės. Jas lengva kvailinti. Jos darosi primityvesnės, neišrankios, ryjančios bet kokį išreklamuotą šlamštą.
Bet ar gali būti laisvė blogai? Žinoma, kad ne, jokiu būdu. Dabar šimtą kartų geriau nei sovietmečiu. Bet mes vengiame garsiai pasakyti, kad ta mūsų nelaisvės sąlygomis išpuoselėta nepriklausomybės idėja realiai virsta kapitalistine priklausomybe. Nors gal ir tai gerai, tokia juk šio pasaulio prigimtis, jame negali būti rojaus. Tik menininko išbandymas realiu kapitalu yra daug vertingesnis, stipresnis, nei išbandymas abstrakčiomis ideologijomis, tad asmenybės, išlaikiusios tuos išbandymus, bus tikros, autentiškos. O tokios asmenybės palaiko ir stabilizuoja kultūrą visais laikais.
Laimantas Jonušys. pradėsiu patvirtinimu, kad neabejoju mums pasiūlytu dviejų dešimtmečių periodo formatu, nes jis mums visiems yra simboliškai prasmingas. Tik norėčiau priminti, kad mums mūsų literatūra nepriklausoma tapo nuo 1989 metų. Tada pasirodė abu geriausi R. Gavelio romanai – „Vilniaus pokeris“ ir „Jauno žmogaus memuarai“ („Metų“ žurnale romanas pasirodė kaip tik tais metais, nors enciklopedijos nurodo vėlesnę knygos išleidimo datą). Šie romanai laikotarpiui labai svarbūs, tipiški, daug ką liudijantys. Pats autorius yra pabrėžęs aplinkybę, kad sovietmečiu jis savo romanų negalėjo publikuoti, tuo metu palankesni buvo apsakymai, kuriais išryškindavo vieną kitą mūsų gyvenimo aspektą, bet neperteikdavo platesnio sovietinės visuomenės vaizdo. Taigi abu jo romanai vaizduoja sovietmetį, ir jie tikrai negalėjo pasirodyti anksčiau. Jeigu rankraščiai būtų patekę į atitinkamas įstaigas, jie būtų neabejotinai įvertinti kaip aršiai antitarybiški su visomis atitinkamomis pasekmėmis autoriui.
Daugelis rašytojų (J. Kunčinas ir kt.) – kai kurie netgi iki šių dienų – savo knygose grįžta į sovietmetį. Tai suprantama. Rašytojams apskritai būdinga grįžti į jaunystės laikus, ir dėl visai kitų priežasčių, kurios nesusijusios su jokia politika. Ir dar jiems svarbu nors dabar išrašyti tai, ko tada apie tą visuomenę nebuvo galima pasakyti. Dabar galima prabilti visiškai atvirai ir todėl tas atsigręžimas į sovietinę praeitį tęsiasi iki šių dienų, tai natūralu. Ši praeitis išnyra visai naujuose romanuose: S. Parulskio „Murmanti siena“, R. Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“, daugelyje kitų knygų.
Jūratė Sprindytė. Galiu pratęsti Laimanto mintis, bet ne nurodydama konkrečius kūrinius, o vardydama tendencijas, kurias matau šių dviejų dešimtmečių literatūroje. Kas joje pasidarė kitaip? Man atrodo, kad tie du dešimtmečiai nėra vienodi, jie gana smarkiai skiriasi. Pirmasis dešimtmetis buvo vadinamųjų baltų dėmių likvidavimas ir naujovių atsiradimas. Antrasis labai išsiskiria ypatingu literatūrinės įvairovės proveržiu, kai kuriais visai neregėtais dalykais, iš kurių pabrėžčiau nepaprastą populiariosios literatūros suklestėjimą, net jos kėsinimąsi užgožti rimtesnę literatūrą. Viena svarbiausių tendencijų – atsirado naujų žanrų. Sovietmečiu nežinojome tokio esė žanro, ir iš tikrųjų jis yra naujoviškas, laisvas saviraiškos būdas. Atsirado žurnalistinis romanas, suklestėjo moterų rašymas, sustiprėjo feministinis gyvenimo matymas literatūroje. Pastaraisiais penkeriais metais atsirado ryški kitokia emigracinės literatūros banga – naujųjų išeivių rašoma literatūra. Kitokių spalvų įgavo satyra – J. Erlickas, H. Kunčius. Na, satyra gal ir ne visai tinkama sąvoka. Šių autorių kūryba, jos karnavališkumas stipriai įsibrovė į literatūrą. Be to, mūsų prozoje nebeliko tradicinės kaimo ir miesto priešpriešos. Ji dėl daugelio priežasčių buvo labai akcentuojama sovietmečiu. Šios priešpriešos implikacijos pas mus ėjo iš rusų literatūros. Dabar jau įvyko esminis atsisveikinimas su agrarine kultūra.
Vytautas Rubavičius. Tai juk ir paprasčiausia priežastis – tokia lietuvių rašytojų kilmė. Dauguma iš kaimo. Vėliau daugėjo miestiečių.
J. S. Taip, o dabar išaugo naujos kartos su visiškai kitokia gyvenimo patirtimi, su urbanistinėmis tendencijomis. Atsirado miestiškas mentalitetas.
V. R. Nes Lietuvoje urbanizmas iškyla tik septintajame dešimtmetyje. O miestišką mentalitetą kūrė iš kaimo į miestą suvažiavę žmonės.
L. J. Na, R. Gavelis jau buvo miesto kultūros žmogus.
J. S. Pratęsiant inovacijų vardijimą: labai sustiprėjo autobiografiškumas, ego saviraiška, personažo ir autoriaus tapatybės tapo labilios. Pašlijo tradicinis žanrų kanonas. Negali sakyti, kad jis visai subyrėjo, bet atsirado daug regimų pokyčių: žanrų difuzija, griežtos struktūros nepaisymas (novelės, soneto, net gerai „sukalto“ romano ir eiliuoto eilėraščio prestižas smuko). Tuo pat metu išaugo literatūros intertekstualumas, joje atsirado kūniškumo prioritetai, sustiprėjo erotika. Dėl to pasislinko intymumo sferų ribos, dingo skirtis tarp vieša / intymu. Ryški daugelio pamatinių vertybių desakralizacija, kuri kai kam yra labai skausminga. Beveik visi žanrai per šiuos du dešimtmečius vystėsi kylančia linija, išskyrus, aišku, literatūros kritiką. Jos pozicijos smarkiai sumenko.
V. R. Šis mūsų laisvos literatūros dvidešimtmetis neatsirado tuščioje vietoje. Paminėta 1989 metų data, bet aš laisvėjimo vyksmo ribas nukelčiau kokiu penkmečiu anksčiau, nes tai susiję su visos Sovietų Sąjungos raida, su vadinamąja perestroika, kuri sudarė daug laisvesnes sąlygas publicistinei minčiai. Nereikia pamiršti, kad daugelis mūsų autorių skaitydavo centrinius kultūrinius sovietinius leidinius. Ir „Literaturnaja gazeta“, ir „Novyj mir“, ir kitus. Dabar jau primirštame tas praeities realijas, kurios jau tada skatino laisvą mintį, teikė naujų filosofinių, kultūros, kūrybos idėjų. Jau tada visa ši literatūra leido kitaip pažiūrėti į patį sovietinį būvį, pamatyti ir vertinti jį iš vidaus. Iš sąjunginių leidinių atėjo ir stiprus impulsas peržvelgti savo istoriją, čia mūsų mintis rado tvirtų atramų bei paskatų. Taigi tas datas sunkoka apibrėžti, jos pasislenka atgal. Man tikri literatūriniai įvykiai buvo tie, kurie anuomet sukrėtė visuomenę. Tai R. Granausko „Gyvenimas po klevu“, V. Jasukaitytės „Po mūsų nebebus mūsų“, D. Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ – ypatingos meninės koncentracijos bei prozinės kūrybos knyga, kurios ir dabar neaplenkia naujausia mūsų kūryba. Dar vienas išsilaisvinimo ir atminties įtvirtinimo šauklys būtų 1988-aisiais „Metų“ žurnale pasirodžiusios Antano Miškinio „Psalmės“. Ta literatūra buvo stiprus pasipriešinimas ideologijai, romantiniam sovietinio žmogaus garbinimui, komunisto šlovinimui. A. Miškinis taip sukrečiamai parodė šėtonišką sovietinės sistemos prigimtį, kad po jo jau lyg ir niekas nebedrįso imtis šios temos. Permainos literatūroje buvo susijusios ir su nacionalinio tapatumo kaita. Juk keitėsi savimonė, keitėsi ir rašymo būdas. Labai greitai išryškėjo literatūros banga, kurią paminėjo Laimantas, – ji rutuliojosi daug platesniame literatūriniame vyksme. Jos dalis – tremtinių prisiminimų banga. Manau, labai svarbus sociokultūrinis veiksnys, skatinęs įtvirtinti naują nacionalinį tapatumą ir atsiriboti nuo sovietinės sistemos. Buvo aktualizuota visa pokario patirtis, atrastos šaknys su karta, kuri priešinosi sovietinei okupacijai pokario metais. Išaugo valstybingumo jausmas, kuris mus susiejo su anuo valstybingumu. Ta atsiminimų banga dar nėra tinkamai įvertinta, o joje taip pat esama ir geros literatūros. Jos iškilimas ir klestėjimas kaip tik yra pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, vėliau ji tarsi nuslopo, literatūroje prasidėjo nauji reiškiniai. Pirmojo dešimtmečio kraitis – tremtinių prisiminimai ir R. Gavelio bei J. Kunčino kūryba. Antrąjį dešimtmetį istorinė atmintis neslopsta, bet praeitis jau prisimenama kitaip. S. Parulskio, R. Šerelytės prikeliamas sovietmetis yra kiek kitoks. Ir iškyla dar viena – nomenklatūrinių prisiminimų banga, kuri irgi kuria savitą aplinką – taip pat ir literatūrinę – atminčiai. Į tą prisiminimų literatūrą yra reaguojama, ji atlieka savotišką politinį ir ideologinį vaidmenį, taip pat kultūros formavimo užduotį. Kas vyksta antrąjį dešimtmetį? Jūratė jau daug ką paminėjo, svarbiausia, manau, yra žanrų ir visokių ribų nykimas bei naujų ribų atsiradimas. Naujos ribos vėlgi atsiranda trumpam, kad taip pat būtų paneigtos, perkurtos. Tokios transformacijos jau susijusios su visos sistemos procesais, tai jau nėra vien literatūros dalykai. Tos nykstančios ribos – nuo vyro ir moters skirties ir daugelio kitų skirčių – yra bendras kultūros ir ekonomikos vyksmas. Vieni skirtingumai nyksta, kiti – atsiranda, daug kas priklauso nuo prekių sklaidos. O kultūroje tos žanrų sąsajos ir jų netvarumas išryškėjo daug anksčiau kaip avangardinės kultūros reiškiniai. Jie išsiskleidė literatūroje, bet vienaip ar kitaip siejasi ir su ekonominiais vyksmais. Taigi antrasis dešimtmetis – modernios ar postmodernios kultūros išplitimas. Tik mūsų modernios ar postmodernios apraiškos yra kur kas turiningesnės už vakarietiškas, nes turime sukaupę daug sovietinės patirties, išplitusios mūsų kultūroje. Tą patirties įvairovę galima naudoti kaip ženklus, pasitelkti kuriant naujas kultūrines bei literatūrines prekes – įvairiai. Tai – simbolių aruodas, įsijungęs į vakarietišką postmoderną, kurį mes taip pat dabar perimame. Ir mūsų interpretaciniai gebėjimai, išlikę iš sovietmečio, juk jie buvo išugdyti visur įžiūrint įvairiausias prasmes, ir tai labai padeda mūsų literatūros intertekstualumui, skatina įvairiausias kūrybines praktikas, leidžia sieti skirtingiausias prasmes, žaisti jomis, ironizuoti. Tų dalykų vakarietiško postmoderno atstovas stokoja, kartais jis nelabai ir suvoktų, kas vyksta mūsų literatūroje, taip pat rusų. Pavyzdžiui, H. Kunčius yra bene pats lietuviškiausias postmodernistas, kurio kūriniams suvokti, o ypač ironijai pagauti, būtina gerai išmanyti mūsų istoriją, taip pat būti patyrusiam sovietinę tikrovę, pabuvojusiam ir sovietiniu žmogum.
Mindaugas Kvietkauskas. Pradėta kalba apie mūsų Nepriklausomybės laikų literatūros bangas. Iš tikrųjų pritarčiau, kad pirmoji dvidešimtmečio literatūros banga atrieda iš ankstesnių laikų. Literatūros procesai pasižymi ilgesnės trukmės ciklais. Pradinė ciklo energija susitelkė daug anksčiau. Ją matome žvelgdami į poetų S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, T. Venclovos, M. Martinaičio, V. P. Bložės kūrybą, taip pat į prozininkus R. Granauską, J. Aputį, jaunesnius, paskui šią bangą ėjusius, autorius (pvz., N. Miliauskaitę, A. A. Jonyną, K. Platelį, R. Gavelį). Pradžia buvo septintasis dešimtmetis – apie 1965 metus susidariusios palankios galimybės literatūros ir viso meno modernizacijai. Šis modernizmas buvo itin stipri ir ilgai veikianti banga, ir jo jau silpstantį poveikį jaučiame iki šiol. Pirmiausia ji paplovė sovietmečio štampus ir literatūrinę puskalbę, sukūrė intensyvią septintojo devintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą, o Nepriklausomybės pradžioje kulminavo, išsiskleidė visomis galimybėmis, ir pasirodė labai svarbios šios bangos autorių knygos, vainikuojančios jų kūrybą. Pirmąjį dešimtmetį taip ir reikėtų vertinti – kaip veržlų išsilaisvinimą, kuriam buvo subręsta seniai. Bet kas įvyko po to, ar jaučiame kokią naują sutelktį? Tokia jau susiklosto likimo logika – daugelio svarbiausių figūrų, genetiškai susijusių su šia didžiąja banga, jau nebeturime. Ypač ryškios netektys prozoje. Nebėra R. Gavelio, J. Kunčino, J. Ivanauskaitės, A. Ramono. Poezijoje pirmiausia pasigendame N. Miliauskaitės, S. Gedos. Aišku, kad mūsų literatūroje atsirado riba, ir ją diktuoja jau ne tik literatūrinės aplinkybės, bet ir pats likimas. Lyg iš aukščiau padiktuota, atsiranda takoskyra. Ir iš jaunųjų rašytojų kūrybos bei jų laikysenų matyti, kad literatūros procesas šiandien jau struktūruojasi kitaip. Kaip ir sakė Jūratė, pinasi daug naujų tendencijų ir veiksnių, bet dar nėra aiškiai susiklosčiusi sistema, autorių ir tendencijų hierarchija. Išskyrus S. Parulskį, A. Marčėną – šiandien bene svarbiausius naujai besiformuojančio literatūros lauko vardus, – dar nelabai aišku, kur kokias pavardes lokalizuoti.
Mano minėta „bangos atoslūgio“, takoskyros jausena literatūroje atsiranda ir todėl, kad po 1998 m. krizės Lietuvos visuomenė labai aiškiai perėjo į šiuolaikinio globaliojo kapitalizmo fazę. Tai labai stipriai paveikė visą viešąją erdvę. Tad ir literatūrinį gyvenimą kapitalizmo ir globalizacijos veiksniai ėmė veikti daug stipriau, nei iki tol. Pirmąjį dešimtmetį literatūros proceso energija ir vertybių sistema, susiklosčiusi hierarchija buvo daug stabilesnė ir atėjusi iš kitų laikų, kai nauji vakarietiški veiksniai literatūros procesui taip ryškiai dar nediktavo naujų žaidimo taisyklių.
V. R. Iš klasikinio modernizmo, kai dar daug reiškė kūrėjų biografijos, jų asmenybės.
M. K. Be abejo. O šiais laikais randasi naujos literatūros terpės, nauji kūrėjai, kurie į tradiciją jau nesikreipia, savęs nebesaisto nei emociškai, nei vertybiškai su tradiciniais orientyrais. Šitos terpės jau kitokios, bet jos dar tik formuojasi. Daug autorių balansuoja ant tų terpių ribos, ir dar neaišku, kur pasuks. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie naują populiariosios literatūros terpę, bet joje – irgi labai nelygūs dalykai. Jei žvelgiame į populiariąją lietuvių literatūrą, tai pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis yra literatūrinio šlamšto, „gariūninių“ laikų lektūros stadija, kurią reprezentuoja E. Malūkas. Bet atsiranda populiarusis bestseleris, kad ir labai prasto skonio. Antrasis nepriklausomybės dešimtmetis jau kitoks. E. Malūko žvaigždė leidžiasi, jo sėkmė lieka praeityje. Dabar literatūrą veikia nauji mechanizmai, ypač viešųjų ryšių, informacinių technologijų, medijų tinklai, kurie gimdo naują fenomeną – ganėtinai kokybišką ir skoningą populiariąją literatūrą, tarnaujančią komerciniams interesams. Ir ši literatūra, pajutusi didelę galią skaitytojams, suvokusi, kaip sėkmingai kurti ir parduoti kultūrinius įvaizdžius, turi gana daug ambicijų tapti pagrindine literatūros gyvenimo formuotoja. Nes ji turi labai stiprų ją remiantį užnugarį – kapitalą.
V. R. Ir šie autoriai jau sukaupė naują patirtį – kelionių, greito judėjimo, mokėjimo rašyti. Jie geba greitai išrašyti savo patirtis, lengvai paverčia visa tai literatūra. Jie greitai išmeta savo produktus į rinką. Tai jauni žmonės, turintys daug energijos. Jie ir pagavesni, kartais juos net įdomu skaityti.
M. K. Žinoma, taip. Bet kartu tokia literatūra labai ribota – pavyzdžiui, jai nerūpi idėjų lygmuo, „nesensacinga“ žmogaus tikrovė, kalba kaip menas. Kokybiškos populiariosios literatūros atsiradimas yra neabejotinai sveikintinas dalykas. Tačiau jisai vyksta labai išsibalansavusioje, nesusiformavusioje sistemoje. Dingę daug kultūrinių atsvarų ir svarbių literatūrinių figūrų. O asmenybė literatūroje visgi labai daug reiškia, ji daro įtaką kūrybai, nepaisant visų intermedialinių žaidimų. Silpnesnes asmenybes rinkos sukurtas jų pačių įvaizdis greitai supančioja, o tikra asmenybė geba išlikti ori. Štai buvo paminėtas J. Ivanauskaitės pavyzdys, tikrai kontroversiškas, bet žaidžiant medijomis ir įvaizdžiais išlaikyti orumą, vertybines nuostatas, kurti savo stilių ir kartu likti autoironiškai – tai šiandien mažai kas sugeba.
V. R. Ji buvo laisva, gyveno, kaip norėjo, gebėjo beatodairiškai atsiduoti kūrybai, o sykiu ir sunkiam dvasinio šviesėjimo darbui. Gyvenimas ant skausmingų egzistencinių ašmenų, nė akimirkos poilsio.
M. K. Tai buvo pozityvus postmodernios ir populiarios saviraiškos pavyzdys. Bet joje vis dar buvo išlikęs anos didelės bangos suformuotas branduolys. Kai šiandien tokių asmenybinių orientyrų trūksta, kaip susiklostys mūsų literatūros laukas – tikrai nelengva numatyti. Juo labiau, kad tie autoriai, kurie orientuojasi į tradicinį literatūrinį sąmoningumą – modernistinį ar klasikinį, – taip pat yra pakrikę, atsiriboję ir suskilę. Jie turi daug uždarumo, daug įtampos dėl vidinių hierarchijų, daug nekomunikabilumo su aplinka. Kitaip tariant, man svarbiausia šio dešimtmečio problema yra trupantis rašytojo sąmoningumas, jo eižėjanti laikysena, vertybinės nuostatos. Visa tai labai veikia rašytojo stilių ir jo kūrybos kokybę. Rašytojo vidinis sutrikimas, jo balansavimas tarp uždaro ir mažai kam reikalingo tradicinio literatūrinio gyvenimo, kur vieni rašo ir kalba apie kitus, ir tarp komercializuotos viešosios erdvės, sakykim, tarp knygų mugių, kur rašytojas turi kažką vaidinti ir užsidėti vienokias ar kitokias kaukes. Taip formuojasi ganėtinai šizofreniška padėtis, kuri, mano manymu, autoriams jau sukelia ir realias kūrybines krizes.
R. T. Krizes sukelia ir skaitytojui. Aš jau žinau, kad mano anksčiau vertinti autoriai knygas rašo nebe man, potencialiam skaitytojui, bet pasiturinčiam pirkėjui. Rašo leidykloms, knygų mugėms ir apskritai jie dirba kapitalui. Literatūros kūrinyje vietoj kūrėjo asmenybės, jaučiu, tūno esminė motyvacija – kapitalas. O aš esu kvailio vietoje, į kurį ir nutaikyta kapitalo agresija, kuris ir turi apmokėti „kūrybinio proceso“ sąskaitas. Aš imu tas naujas jau žinomų autorių – virstančių literatūriniais zombiais – knygas ir man darosi liūdna. Todėl vis labiau domina nauji vardai, nauji veidai – jauni žmonės dar trokšta saviraiškos ir dar nėra tiek pavergti gyvenimo aplinkybių. Jie knygas kartais dar rašo iš širdies, o ne dėl buto sąskaitų apmokėjimo. Nors ir tų jaunųjų sąmonė jau drumsčiama informacinio pasaulio dinamikos, todėl yra amorfiška, be žmogiškosios substancijos. Literatūroje nyksta individas, o mirštančių autorių išnaros yra išpardavinėjamos, dažniausiai su nuolaida, kaip priedas prie kulinarinių knygų. Bet man, kaip skaitytojui, nepatikdavo nei R. Gavelis, nei J. Ivanauskaitė – išskyrus po vieną iš jų knygų. „Jauno žmogaus memuarai“ ir Jurgos kelionių knygos, kurios yra išskirtinės atveriamais kultūriniais pasauliais, žodžio plastika, jausmo nuoširdumu ir savižinos pastangomis. Kultūrinės refleksijos reikšmė – štai kas ji yra, visa kita – subkultūrinio jaunimo ir komercinių leidybos mechanizmų padarinys.
Valdemaras Kukulas. Kalbėdamas apie tuos dešimtmečius būsiu nuosaikesnis ir skeptiškesnis. Per du dešimtmečius nieko ypatingai naujo nesukurta. Jie natūraliai pratęsia sovietinio periodo literatūrą, ir naujų pavardžių dabar atsirado ne daugiau, nei jų atsirasdavo anksčiau. Bet pirmiausia atsakau į konkretų klausimą: aptariamas laikotarpis prasideda ir baigiasi su R. Gavelio, J. Kunčino ir J. Ivanauskaitės kūrybiniais ciklais. Vėliau prasideda nauji ciklai, teikiantys mūsų literatūrai atsinaujinimo galimybių. Tai M. Ivaškevičiaus, R. Šerelytės ir A. Jakučiūno pirmieji romanai. Pastarajam jų ir užtektų, kad išliktų literatūros istorijoje. Nauja figūra, kontroversiška kaip ir J. Kunčino ar J. Ivanauskaitės, būtų H. Kunčius. Tai rašytojas, kuris rašo labai daug, kas antrą knygą – romaną ir kas antrą – postmodernistinį, o postmodernistinis jau nėra pretenduojantis į rimtąją literatūrą.
Ką galima plačiau pasakyti apie šiuos du dešimtmečius? Iš esmės aiškesnis judėjimas buvo tik pačioje pradžioje – su D. Grinkevičiūtės knyga, A. Miškinio „Psalmėmis“ ir tremtinių atsiminimais, kurie davė toną autentiškam kalbėjimui (R. Gavelis buvo individualus atskiras reiškinys). Jei ne prisiminimų banga, šiandien tiek nekalbėtume apie literatūros, jos meninės kalbos autentiškumą. Tą autentiškumo liniją tęsia R. Granauskas. Toliau būtų galima kalbėti apie pramoginę literatūrą, bet aš, jos neskaitęs, nieko ir nepasakysiu. Kodėl teigiau, kad būsiu nuosaikesnis? Pasižiūrėkime, koks išlieka literatūros fonas? Jūratė teisingai nustatė visas tendencijas, bet jų reikia įdėmiai ieškoti, žiūrėti į literatūros procesą pro didinamąjį stiklą. Juk ir sovietmečiu kas pora dešimtmečių literatūrinė konjunktūra labai smagiai keitėsi. Ribas galima minėti įvairias: D. Sauka nurodo vieną literatūros atsinaujinimo ribą, kiti nurodo kitą… Bet koks yra fonas? Perskaitau vien pavardes. 1991 metai: V. P. Bložė, L. Gutauskas, T. Venclova, J. Juškaitis, S. Jonauskas, R. Jonutis, M. Martinaitis, A. Balbierius, S. Šaltenis, K. Platelis, S. T. Kondrotas, G. Patackas. Juk šitos pavardės neišnyksta, jos visos tiktų ir 2009-ųjų sąrašui. Dabar 1993 metai: S. Geda, A. Maldonis, A. Verba, E. Matuzevičius, J. Ivanauskaitė, R. Rastauskas, D. Urnevičiūtė, vėl T. Venclova, R. Gavelis, J. Kunčinas, D. Jazukevičiūtė, M. Zingeris. Visos pavardės, išskyrus mirusiųjų, funkcionuoja ir dabar.
J. S. Bet tai tik pavardės, ne kūriniai. Kūrinių vaidmuo ir įtaka literatūros procesui yra sumenkusi, ypač vėlesnių. Šitų autorių klestėjimo ir žydėjimo laikas jau yra praėjęs.
V. K. Sakote, menksta? Bet štai kylančia linija eina M. Zingeris…
J. S. M. Zingeris sukasi ratu. Ta pati dėlionė, tik kitaip perdėliota. Yra išmoktas romano modelis, jis jo ir laikosi…
V. K. Išskyrus kokį A. Jakučiūną, galima pasakyti, kad panorama yra labai lygi: kaip iš sovietmečio perėmėme, taip ir turime. Kaip neturėjome ko išrinkti iš antrosios XX a. pusės – jokio iškilesnio romano, taip ir dabar. Ką atrinktume iš šitų dviejų dešimtmečių? Aš atrinkčiau tiktai R. Gavelį ir A. Jakučiūną.
J. S. Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolių“ pirmą tomą. Reikėtų ryžtis pasigilinti į senjorų kūrybą. 2009-ųjų data išėjo nauji A. Bieliausko ir V. Bubnio romanai, nežinau, ar visai naujas P. Treinio romanas, J. Mikelinsko apsakymų knyga. Tos knygos randasi, bet ar nerodo ir literatūros proceso stagnacijos?
R. T. Man jie atrodo kaip savo pačių epigonai. Perrašinėja save, nors jų originalai kur kas geresni. Nes ir R. Granauskas tapo savo paties epigonu. Tik jau savęs nebeperšoks. Tai natūralūs žmogaus raidos procesai, jei atsitiktų kitaip, vertinčiau tai beveik kaip antgamtinių jėgų įsikišimą.
J. S. Tai senjorų kartai priekaištų neturiu, reikia tik džiaugtis, kad jie dar yra kūrybingi, kad rašo. Bet, žiūrint į literatūros panoramą, tos knygos jokio gaivaus vėjo nesukelia. Štai išeina du didžiuliai R. Kašausko romanai, rodosi A. Zurbos knygos, bet apie jas niekas nekalba. Vadinasi, jos jau yra literatūros proceso paribyje?
V. K. Tai ir pripažinkim, kad kažką naujo įneša tiktai A. Jakučiūnas, J. Melnikas, H. Kunčius ir M. Ivaškevičius.
V. R. Ir tai jau nemažai. Aš dar pridėčiau R. Šerelytę, kurios prozai būdinga mūsuose primiršta dramatiška egzistencinė įtampa.
J. S. Ir R. Šerelytę, ir L. S. Černiauskaitę… Dabar debiutavo Ieva Toleikytė („Garstyčių namas“) – labai įdomi, gabi mergaitė.
V. K. Na taip, dar Ieva Gudmonaitė…
J. S. Taigi gyvybės ženklų mūsų literatūroje tikrai yra.
V. K. Ir jei pažvelgsime į mūsų periodiką – vien poezijos debiutantų per metus kelios dešimtys pavardžių. Bet į visa tai aš žiūriu kaip į kolektyvinį diskursą, kurį Laimantas pavadintų skambiu postmodernizmo vardu. Bet, remdamasis vienu Algio Uždavinio straipsniu, pasakyčiau, kad postmodernizmas apskritai liudija tik Vakarų kultūros saulėlydį ir jos išsekimą, bet čia jau prasidėtų kitos šnekos…
L. J. Toks postmodernizmo įvertinimas miglotas, reikėtų pradėti aiškintis, kas tai yra. Pasakysiu tik viena: dažnai daroma metodologinė klaida, kai postmodernizmas tapatinamas tik su jo avangardistinėmis apraiškomis. Šeštąjį dešimtmetį prasidėjęs postmodernizmas yra kur kas platesnis reiškinys. Jam priskirtini ir J. Cortazaras, ir K. Vonnegutas, ir daug kitų. Na, tai ne tiek svarbu. Įdomus lietuvių literatūros reiškinys: joje modernizmas niekada ir nebuvo dominuojantis, kaip nors ryškiai susiformavęs. Mes, žinoma, galime nurodyti vienas ar kitas lietuvių modernistų pavardes, bet jos gyvavo arba socialinio, arba psichologinio realizmo fone. Todėl postmodernizmas pas mus atsirado kaip ir netikėtai, neturint tvirtos modernizmo tradicijos. Neabejotina D. Grinkevičiūtės prisiminimų vertė, taip pat ir meninė (daugelis prisiminimų knygų tokios neturi); jau minėjau R. Gavelį: juk jis sovietmetį pavaizdavo ne realistiškai – štai, pažiūrėkite, kas ten vyko. Jis sukūrė savo romanus su daugybe fantazijos elementų.
R. T. Man jis ir dar J. Ivanauskaitė – tipiški modernistai vizionieriai. Lietuviškojo modernizmo kristalizacija. Dėl kažkokių patriotinių ambicijų mes juos reklamuojame kaip postmodernistus, tarsi per juos norėtume įsirašyti į priešakines kapitalistinio pasaulio gretas. Bet man jie jokie post. Greičiau – ante.
L. J. R. Gavelio žaismingumas, išmonė – akivaizdūs postmodernizmo elementai.
R. T. Tai gal ir koks F. Rabelais – postmodernistas? Visi jie neišeina iš alegorijos gniaužtų, jie nesugeba jos dekonstruoti. R. Gavelio kūrybinis kelias – tiesiog nuolatinis blogio alegorijos stiprinimas. Na, bet tai mano asmeniškas požiūris.
L. J. Kalbėdami, kas vertinga sukurta per tuos du dešimtmečius, turėtume konstatuoti, kad atsiranda autorių, kurie į jokias mūsų brėžiamas tendencijas netelpa. Jie tiesiog yra unikalūs, išskirtiniai.
R. T. Kas tie nuostabūs žmonės?
L. J. Jau buvo minėtas A. Jakučiūnas, tai ypatingas, su niekuo nesulyginamas reiškinys. Iš dalies – bent jau lietuvių literatūros kontekste – tai ir H. Kunčius. Dar paminėčiau keletą kūrinių, kurie netelpa į jokius rėmus, – R. Kasparavičiaus „Keturių sesučių darželis“, – toks tarsi lietuviško kaimo kūrinys, bet kartu fantasmagorija, kurią gal būtų parašęs J. Baltušis, jeigu būtų išprotėjęs.
R. T. Nebūtų drįsęs taip išprotėti…
L. J. J. Sajausko „Suvalkijos geografija“ – irgi vienas iš retų, įspūdingų kūrinių apie kruvinas pokario dramas, parašytas miniatiūrų forma, primenančia rytietiškąjį minimalizmą, tikrai unikalus dalykas. G. Beresnevičiaus knyga, pavadinta romanu, „Pabėgęs dvaras“, – jokio romano ten, žinoma, nėra, bet tos minimalistinės ir absurdo miniatiūros taip pat – unikalus dalykas. Dar galima paminėti D. Kajoko romaną „Kazašas“, ir dar kai ką, bet mane džiugina reiškinys, kad atsiranda literatūros, kuri yra labai savita, išmoninga, ko lietuvių literatūroje nėra buvę, o ir pasaulio literatūroje panašių dalykų nėra daug. Jau vien faktas, kad mums sunku apibūdinti mūsų literatūros tendencijas, yra jos gyvybingumo požymis. O jei dar prisiminsime per pastarąjį dešimtmetį suklestėjusią eseistiką, tai ir jos didelė dalis yra unikalus reiškinys, kuriam Vakaruose sunku rasti analogijų.
V. R. Man atrodo, kad 95 proc. to, ką mes vadiname eseistika, yra tiesiog proza, prozinis ar proziškas rašymas. O tokios eseistikos, kurią primena M. Montaigne‘o, T. S. Elioto, W. Stevenso, A. Lingio vardai, stokojame. Su tokia eseistikos tradicija siečiau tik kelių žmonių kūrybą – V. Martinkaus, A. Šliogerio, A. Sverdiolo, V. Daujotytės, R. Rastausko, dar vieno kito ar vienos kitos… Eseistika vadinamajai smulkiajai prozai šis vardas reikalingas tam tikrai vertei, kuri siejama su svariomis minties įžvalgomis, „pripaišyti“. O juk, pavyzdžiui, G. Radvilavičiūtė yra tiesiog gera prozininkė. Suprantama, jokių aiškių ribų nėra, tad kartais kaip gerą tekstą pavadinsi, taip nepagadinsi, bėda tik pretenzija būt „filosofiškesniam“ ar „giliamintiškesniam“. Na, jau sukamės ratu.
J. S. Tos pavardės teisingai paminėtos, bet vis tiek norisi prieiti prie bendresnių dalykų. Dar nepasakėme, kad pas mus per tuos du dešimtmečius atsirado istorinė proza. Sovietmečiu jos negalėjo būti, dabar ją turime. J. Užurka, A. Eidintas… Jos literatūrinė kokybė – tai jau didelis klausimas. Tik P. Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ atitinka šiuolaikiškos istorinės savivokos kriterijus. Dar viena įdomi tendencija – poetai masiškai pasuko į prozą, štai kur dėmesio vertas reiškinys.
V. R. Pridėčiau dar K. Sabaliauskaitę ir V. Martinkų. Kita tendencija – pačios poezijos proziškėjimas.
J. S. Visa tai – taikymasis prie konjunktūros.
M. K. Man atrodo, kad šita žanrų dinamika verčia svarstyti: ar poezijos linija yra kylanti, ar čia viskas ne visai taip, kaip turėtų būti? Juk daugelio poetų kūrybos ypatybė yra tokia: jų poetinius tekstus nustelbia eseistika. Pagrindinė poetų kūrybinė energija pereina į esė. Arba suformulavus kitaip: eseistiškumas jų tekstuose yra lyg tarpinis rašymas, kuris dar nenutraukia ryšio su poetine vaizduote, bet kuris yra iš tikrųjų kitos terpės sau, kaip autoriui, ieškojimas. Esė dar labiau išlaiko ryšį su poetine vaizduote negu romanas. Kodėl eseistinis rašymo būdas poetams darosi toks visuotinai svarbus? Tuo pačiu keliu vienas kitą seka K. Navakas, S. Parulskis, R. Rastauskas, S. Geda, iš jaunesnių – G. Kazlauskaitė. Tai vertinu kaip bėgimą nuo poetinės kalbos infliacijos, kaip bandymą išsilaužti iš kalbos, kaip sakydavo S. Geda, ištirti kitų kalbos galimybių lauką. Bet, man atrodo, poetai junta ir skepsį dėl pačios poezijos komunikabilumo, dėl jos galimybių šiandien. Emigracija iš poezijos vyksta su labai neaiškia grįžimo viltim. Vienas dalykas yra naujos tarpinės formos paieškos ir visai kitas – pačios poezijos nepakankamumo suvokimas. Čia yra ir S. Parulskio kaip poeto problema. Ir tai jis liudija savo naujausioje poezijos knygoje („Pagyvenusio vyro pagundos“), kuri išrinkta ir į geriausių 2009 m. knygų dvyliktuką, jo eilutės: „poezija dievas, kuriuo / niekas nebetiki <…> sulaukęs / pabaigos anksčiau, negu jo paties sukurtas pasaulis.“ Tai kas dabar yra tas poezijos kūnas? Taigi lavonas, kuris toliau kažkaip tyso puslapiuose, bet jau be vidinės dvasios. Poetinės kalbos mirties jausmas varo kūrėjus į kitus, tarpinius, žanrus. Poetinės kalbos užsidarymo jausena skatina ir pačių poetų terpės uždarumą. Jiems iš tiesų nebeaišku, ką ir su kuo ta kalba galima komunikuoti. S. Parulskis tokią būseną liudija labai drastiškai, A. Marčėnas iš jos sugeba kurti daugialypį ironišką žaidimą, ir tuo jų laikysena itin svarbi – jie suvokia poezijos mirties akistatą. Bet daugumos jaunosios kartos poezijoje įsigalėjo monotoniškos ir pusiau palaimingos tuštumos būsena, kažkoks apatiškas poezijos negalimumo išrašymas, kuris veliasi aplinkui tas pačias kalbos išsikvėpimo būsenas, o jos galiausiai lieka svarbios tik patiems poetams. Kitaip tariant, poezijos mirties išgyvenimas čia kažkoks anestezuotas. Trūksta akistatos su tuo, kas iš tiesų vyksta kalboj ir dvasioj. Todėl poezijoje ir matome ne naujas originalaus stiliaus ir kalbos paieškas, išsikvėpus ankstesnei poetikai, bet bandymus poetiškumo negalią kompensuoti bėgant į kitus žanrus – į esė ir romano teritorijas.
R. T. Aš čia matau naujos psichologijos, naujos sąmonės ypatybes. Informacinės visuomenės suformuota sąmonė neturi individualios substancijos; kaip ir informacinės sistemos, ji sklinda paviršiais ir praranda gelmės matmenį. Nauji žmonės nejaučia metafizinio būties matmens. Skubus ir godus informacijos dorojimas sunaikina meditacines, kontempliatyvias sąmonės galias, jas keičia faktų bei reiškinių rinkimo, klasifikavimo, rūšiavimo įgūdžiai. Todėl ir poetinė sąmonė netenka sublimacinės galios, ji yra tiesiog deskriptyvi, bėgiojanti reiškinių paviršiais. Sublimacijos stoką vadinu kūrybine impotencija, kuri kažkaip tiesiogiai susijusi su fiziniu naujosios kartos silpnumu. Negebėjimas įsigilinti, įsiskverbti, išlaikyti minties, dėmesio – ar tai ne impotencijos požymiai? Visgi tos informacinės technologijos – antroji žmogaus prigimtis – smarkiai veikia individo psichologiją ir fiziologiją. Naujajam žmogui poetinės saviraiškos galbūt užteks tiek, kiek jo suteiks mobiliojo ryšio paveiksliukai. Ir tas jaunatviškumo kultas šiandien nurodo kažkokį nesveiką, sintetinį reiškinį, išaugintą kokakolos ir greitųjų kramtalų terpėje. Kūryba vis dėlto yra ne kas kita kaip sublimacijos jėga. S. Geda, M. Martinaitis, net ankstyvasis S. Parulskis – visa tai gaivališkas energijos proveržis. Jie yra, arba buvo, gyvi, nes jų energijos nesugėrė informacinių technologijų vampyrai. Na, jau krypstu į man mielą eseistiką, kurios žavesį sudaro tai, kad ji yra subjektyvi, gali tvirtinti, ką tik nori.
M. K. O ta romanų rašymo tendencija yra labai nevienareikšmiška; jos rezultatus aš vertinu skeptiškai: D. Kajoko „Kazašą“, G. Grajausko romaną…
R. T. „Kazašo“ taip ir nesugebėjau įveikti, tai kažkas anapus literatūros. Gedulingų žodžių kapinės. Grįžęs iš tų dvasios sutemų skubu atsigauti kad ir J. Apučio gyvojo žodžio versmėje. Šis autorius – labai svarbi mūsų laisvosios literatūros figūra. O Donaldui pastatyčiau obeliską už jo lyrikos gelmes bei aukštumas.
M. K. Tie romanai – bandymas ieškoti kitokios komunikacijos, bet pasiduodant lyg ir konjunktūrai: romanas yra kažkas! O poezija nebeturi vidinio, stiliaus ieškojimus skatinančio impulso. Kita vertus, man atrodo, kad poetų rato uždarumas taip pat yra savotiškai lemtingas, susijęs su vidine lietuvių poezijos krize, net ją skatina. Labai aiškiai galima matyti vidinius tos grupės ryšius, jos narių santykius, tokį uždarą pasaulėlį. Čia aiškiai figūruoja A. Marčėnas, apie jį susiklostantys santykiai, hierarchijos, tarpusavio adoracijos, eilėraščių rašymas vienų apie kitus, laurų ir interviu dalijimas vieni kitiems. Gal tai toks būdas gintis nuo aplink didėjančios tuštumos. Bet jeigu poezijai lemta atgimti, ar jos vieta tokiame uždarame pasaulėlyje? Labai abejoju.
R. T. Taip, mačiau spaudos puslapiuose tikrai gražių bičiulystės pavyzdžių: Aidas apie Rimvydą, Rimvydas apie Aidą.
J. S. Bet ir eseistikoje tas pat – grupės žmonių žaidimai.
M. K. Yra stiprūs dabartiniai talentai – pirmiausia A. Marčėnas, S. Parulskis, pridėčiau ir G. Grajauską, – bet bendras poezijos akiratis labai susiaurėjęs. Jei prisimintume poetus, kurie buvo anksčiau – S. Geda, T. Venclova, J. Vaičiūnaitė, M. Martinaitis, tas pats A. Nyka-Niliūnas, – konstatuotume, kad labai skiriasi jų ir dabartinių poetų akiračiai, tiek filosofine, kultūrine, tiek apskritai gyvenimo pažinimu. Nes labai dažnai jie poetine kalba demonstruoja ir dekonstruoja save, tuo dekonstravimu žaidžia…
R. T. Tai laikoma poetiniu performatyvumu… Gražiai skamba ir viskas galima.
M. K. …tarsi daro kažkam provokacijas, bet visa tai verda labai nedideliame ir buitiškai siaurame rate. Ir ta niša juos visiškai patenkina. Poetai nebeapmąsto esmingesnių intelektualinių klausimų, kuriuos, pavyzdžiui, nuolat kėlė Cz. Miłoszas ar A. Nyka-Niliūnas. Yra išėjimo iš to uždaro rato ženklų, bet jų labai nedaug. O kai poetas jau tikrai ištrokšta komunikacijos, jis tą poezijos ratą palieka, tiesiog iš jo pabėga. Jis tada eina į mugę ir teikia tai, kas yra svarbu mugei. Kaip jis jaučiasi? Man atrodo, kad antai S. Parulskis nebetiki visais savo vaidmenimis – ir kaip mažos terpės skaitomo poeto, ir kaip „kultinio“ romanų rašytojo, – bet juos visus atlieka ir toliau. Taigi šiandien literatūros situacija rodo didelį kūrėjų sąmonės suskilimą.
R. T. Bet gerai, kai yra laisvė ir pasirinkimas. Kapitalizmo sąlygos yra pats nuostabiausias žmogaus išbandymas. Nori – eik į mugę ir prekiauk savo dvasia, nori – atsigręžk į save! Komunikuok ne su pirkėju, o su skaitytoju. Juk tai gerai. Sovietmečiu buvome itin dvasingi dėl priespaudos, tokia būsena skatino modernistinę saviraišką, nuo tada ir rimtąją kūrybą įsivaizduojame kaip asmenybės kančios išaukštinimą, taip kūrybą priartindami prie religinio veiksmo. Bet turėtų literatūroje būti kažkoks pozityvus, valingas kelias. Tikras menas, manau, kyla iš stiprybės, iš gebėjimo įveikti kančią, o ne iš savigraužos ir ne iš ironiškosios savinaikos. Man dvasinės jėgos pavyzdys – N. Miliauskaitė, kuri, nepaisydama visų vargų, mokėjo džiaugtis žmonėmis ir gyvenimu. Čia kalbėta apie poetinių grupuočių uždarumą. Sakyčiau, dar svarbiau – savanoriškas kūrėjų įsikalinimas savyje, įsiklausymas vien tik į save. Mūsų poezijoje daug aklos ir kurčios kalbos.
J. S. Mes čia logiškai priėjome prie šios dienos situacijos. Natūralu, kad norisi kalbėti apie tai, kas buvo vakar, kas vyksta šiandien. Tačiau mes visgi susirinkome aptarti lietuvių literatūros viso dvidešimtmečio ypatybių. Valdas turėtų apginti poezijos lauką, kurį čia puolame. Mane, tarkim, labai sužavėjo D. Petrošiaus knyga („Aoristas“, 2009). Negalima sakyti, kad poezija visai neatranda šiuolaikiškos kalbos.
M. K. Bet štai sudėliokime platesnį vaizdą: R. Kmita tvirtina, kad nerašo poezijos, o eiles, tiesiog eiliavimus; S. Parulskis demonstruoja poetinės kalbos mirtį; A. Marčėnas apie savo naujausią knygą „Dievų taupyklė“ teigia, kad tai nėra poezija, tai tik eilėraščiai ir gyvenimo srautas. Taigi – kas lieka? Užsklanda ir rečitatyvas, anot A. Mackaus.
J. S. Renkant 2009-ųjų geriausių knygų dvyliktuką buvo galima konstatuoti, kad poezijos ir prozos knygų kokybė ne visai lygi. Poezija – visiškai normali; prozos gerų dešimt ar dvylika knygų – neįmanoma rasti. Ir tokia situacija kartojasi kasmet, proza nenustumia poezijos į antrą vietą. Poezija aukštesnė pati savaime, nes ji remiasi gilia tradicija. O tai, kad nebėra ypatingo masto figūrų, tokių kaip A. Nyka-Niliūnas, S. Geda ar J. Vaičiūnaitė, tai jau kas kita, tai tiesiog tos klasikinės modernizmo sistemos subyrėjimas.
M. K. Poezija tik kaip bendras apylygis gaudesys, be ja tikinčių originalių poetinių talentų nelabai įmanoma.
V. R. Poezijos raida yra kiek kitokia, jai sunku išlaikyti aukštą įtampą. S. Geda buvo unikalus, ir J. Vaičiūnaitė buvo unikali – gaivališka poetinė vaizduotė jungėsi su turtinga patirtimi. Prozos kūryba – ne impulsinis, o tiesiog juodas darbas. Noriu grįžti prie mūsų požiūrio dvilypumo problemos. Mes žvelgiame į platesnes tendencijas, minėdami pavardes tik kaip savotiškus ženkliukus, nurodančius gaires, o kartu nuolat bandome iškelti kažkokius unikalius rašytojus ir vienetinius kūrinius, turinčius įtikinti, kokie mes visgi esame gyvybingi. Mąstant apie tendencijas galime tik pasidžiaugti, kad tebėra kūrybinga vyresnioji karta – tarkim, J. Mikelinskas, M. Sluckis, V. P. Bložė, G. Kanovičius, kiti rašytojai. Jaunimui dabar, aišku, tai tik gūdi istorija, kurios jie gal ir neprisimins, bet gyvenimo pabaigoje ir jie, vartydami chrestomatijas, literatūros istorijas, aptiks tuos vardus. Vyresniųjų kūriniai gal tiesiogiai ir neveikia kūrybinio proceso, šiuolaikinės literatūrinės sąmonės, bet vis dėlto joje dalyvauja, palaiko, stiprina.
R. T. Gal juos laikyti stabilizuojančiu sistemos veiksniu? Turi būti kažkoks fonas, saugantis literatūros tęstinumą, jos savimonę, tapatybę.
V. R. Dramatiška kas kita, kad iš mūsų literatūros kūno iškrito tokios figūros kaip R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė. Šitai, kaip tam tikrą literatūros vyksmo pertrūkį, jau yra nurodęs A. Samalavičius. Ką jau kalbėti apie S. Gedos netektį. Atrodė, kad jo kūrybingumo gaivalas palaikė visos mūsų kultūros gyvastį. Atsirado lyg kokia tuštuma, nes šie autoriai buvo linkę nepaliaujamai išsinerti iš savo stilistikų. Jie nebuvo įsikalinę savo meistrystėje, savo stilistikoje, nereprodukavo savęs. Galvodamas apie unikaliausius, svarbiausius aptariamo laikotarpio kūrinius pirmiausia prisimenu J. Ivanauskaitės Tibeto trilogiją. Net ir pasaulinės literatūros kontekste nėra tokio unikalaus teksto, kuriame susipina įvairios kultūrinės projekcijos, asmeniniai išgyvenimai, įvairiausios dvasinės patirtys ir tikėjimo atvertys. Šią trilogiją galima vertinti ir kaip istorines knygas, ir kaip kultūrologines bei etnografines studijas, ir kaip psichologines refleksijas, ir kaip naujoviškus romanus.
R. T. Taip, iš tikrųjų tai svarbūs darbai, išaugę iš individualios iniciatyvos ir iš asmenybės gelmės, taip pat pareikalavę daug realių pastangų. Tai visiškai kitokia literatūra, nei šių dienų smagus euroturizmo įspūdžių aprašinėjimas. Paradoksalu, kad J. Ivanauskaitės trilogija per Rytų įsivaizduojamas ir realias dvasingumo projekcijas pasakotoją grąžina prie jos pačios kultūrinių ištakų, leidžia jai atrasti savo etninį ir dvasinį savitumą. Tibeto trilogija – tai autorės ilgas kelias namo, į Lietuvą, o Rytų pasauliai jai yra tarsi savimonės veidrodis: save pažinti galima tik per kito suvokimą. Tačiau, atrasdama savo lietuviškumą bei europietiškumą, J. Ivanauskaitė padovanojo mums Rytų pasaulį – nepaprastai autentišką, ilgaamžį ir istoriškai kintantį, patiriantį moderniojo laiko erozijas ir pan. Tokios knygos nebuvo nuo Radvilos Našlaitėlio, M. Šalčiaus, A. Poškos ir kitų keliautojų į Rytus laikų. Jurga mums yra kaip koks Markas Polo… Svarbiausia, kad ji turėjo meninio žodžio jausmą, suteikė savo kalbai magišką tikrovės perteikimo galią. Nors daugelis jos prozos kūrinių man visai nepatinka, yra manieringi, ekshibicionistiški. Tai, sakyčiau, mėgėjiška literatūra, skirta mėgėjams, sergantiems panašiomis sąmonės ligomis bei kenčiantiems nuo asmenybės sutrikimų. Paauglių literatūra. Kultinė jaunimo autorė.
V. R. Klasikinio modernizmo suformuotus principus – požiūrį į kūrėją, stilistiką – sugeba išlaikyti R. Šerelytė. Jos kūriniai ir populiarūs, ir veiksmingi. Jie veikia ne tik stilistiniu tekstualumu, bet ir stipriu tragišku egzistenciniu išgyvenimu. Toks išgyvenimas dar visai neseniai buvo vadinamas autentišku. Tokio autentiškumo nuovoka jau gerokai apnykusi, tad ypač svarbu ją palaikyti.
R. T. Taigi ryškėja toks vaizdas: potencialūs autoriai, mūsų literatūros novatoriai mirė, deja, ne simboliškai, o visai realiai…
Visi. Ne visi, ne visi…
R. T. …o tie, kurie liko, perrašinėja save, yra tapę savo pačių epigonais. Kai kurie auga, kyla, kaip antai – R. Šerelytė, A. Jakučiūnas, J. Melnikas. Bet ir kylantys dar lyg ateina iš buvusio laiko. Subyrėjus modernizmo paradigmai, nebelieka asmenybių. Formuojasi eklektiškų pažiūrų informacinis žmogus, prisitaikantis prie kintančių aplinkybių, bet neturintis galimybių subręsti. Ar ne iš panteistinės metafizikos randasi magiškasis R. Granausko realizmas? Tai visai ne „kaimietiškas“ autorius, tai gelmių mąstytojas. Ant tokių asmenybių ir laikosi literatūra. Kai nebėra savasties branduolio, nelieka ir sublimacijos galios. Ypač impotentiška darosi poezija. Bet ją rašančiųjų – aibės. Žmonės apskritai vis raštingesni. Tie raštai dažniausiai informatyvūs, judantys horizontaliai, be simbolinio semantinio krūvio. Bet užtat turime tikrai kokybišką populiariąją literatūrą, kokios nebuvo anksčiau, ir todėl kartais mūsų buvusios literatūros panorama atrodo skurdoka, pernelyg rimta ir liūdna, rypuojanti unisonu su liaudies dainomis. Todėl suprantu ir jaunus žmones, kurie bėga nuo viso to tautinio liūdesio šalin ir bando kurti savo literatūrą. Tai reiškia, jog sveikas gyvybės instinktas ieško išeities. Manau, kad rimtos kūrybinės pastangos sugrąžins ir tą nykstantį asmenybės matmenį, ir apskritai lietuvių literatūra atsigaus iš to slogučio, kurį paskleidė sovietinio modernizmo fantasmagorijos, kad ji prisikels ir po apokaliptinių R. Gavelio vizijų, nepaliekančių gyvenimui jokios prošvaistės. Gal baigsiu plėtoti šią mintį, kad dar labiau jūsų nesuerzinčiau. Suprantu, R. Gavelis jums buvo ne tik rašytojas, bet ir draugas. Apie tas draugystes mes jau kalbėjome. Kiekvienam – savos.
V. R. Dabar randasi technologiškai išsilavinusi informacinė karta.
R. T. Autoriai su polėkiu savo įkvėpimą taip atsineša iš buvusio laiko, kuris nėra svetimas ir man. D. Petrošius, G. Kazlauskaitė, R. Stankevičius – jų pasauliai man žinomi kaip mano paties namai.
V. K. Stasys Stacevičius…
R. T. Taip, ir S. Stacevičius. O ką jau kalbėti apie romantinės paradigmos eilėraščio favoritą A. Marčėną? Jis apskritai savo vertybių laikrodį yra išjungęs ties aštuoniasdešimtaisiais metais, bent jau vertindamas muziką. Visa, kas atsiradę po šios ribos, jam yra tik tradicijos aidas. Taigi literatūra yra toks tęstinumas, tradicijos ir tonacijos dialektika, iš kurios sunku iškirpti gabalą ir analizuoti jį atskirai kaip metafizinį daiktą savaime. Bet koks kalbėjimas apie literatūrą pasmerktas judėti hermeneutiniame rate, o mes čia tik bandome susitarti dėl šito rato apimties. Mėginame kažką apibrėžti, bet iš tikrųjų savo kalbas baigiame konvencionaliais susitarimais.
M. K. Visgi manau, kad nevertėtų pernelyg kategoriškai vertinti naujų sąlygų, šito buvimo informacinėje ir komercinėje terpėje. Teigti, kad naujosios kartos kūrėjas yra lyg pasmerktas. Aš manau, kad šitos sąlygos – tiesiog kūrybos išbandymas. Juk žmogus buvo išbandomas ir totalitarizmo epochoje, dabar tie išbandymai kitokie.
R. T. Išbandymas kapitalu, kaip jau sakiau, yra daug rūstesnis, nei išbandymas ideologijomis, nes pinigas siekia pačią žmogaus esmę, jo egzistencinius pagrindus. Bet šiaip visiškai sutinku. Nė už ką nenorėčiau grįžti į buvusią epochą, tegul ji eina skradžiai su visa savo dvasinių vertybių religija. Man praeitis prasminga tik tiek, kiek joje buvau aš, bet man labiau patinka gyventi dabar, taip pat patinka, kad žmonės gali laisvai rinktis. Ir rašyti, kaip kas nori. Gerai, kad kūryba nėra kokia nors išrinktųjų privilegija. Bet taip pat esu laisvas ir aš – kritikuoti visą tą šlamštą, kurį produkuoja komerciniai kultūros mechanizmai. Yra natūralu, kad daugelis žmonių neištveria kapitalo gravitacinės jėgos ir yra sugniuždomi vartotojiškos produkcijos plokštumoje.
M. K. Tai išbandymai, ateinantys iš Europos civilizacijos, su visomis jos sukurtomis technologijomis. O civilizacija išbandymus kūrybai kėlė visą laiką. Kitaip tariant, daugialypė žmogaus prigimtis pati sau kuria išbandymus. Manau, kad ir šioje situacijoje formuosis asmenybės, kurios sugebės juos įveikti, kurios galbūt atras naują kalbą. Ir to dabartinio išbandymo turinys mums dar nėra aiškus, dar nėra išsikristalizavęs – kaip ilgą laiką XIX a. nebuvo aiškios ir marksistinės ideologijos pasekmės. O iš autorių, pasakiusių naują žodį literatūroje, aš svarbiu vardu laikau G. Grajauską. Man atrodo, kad G. Grajauskas atrado kitokias žaidimo taisykles – ir naują netikėtą kalbą, ir natūralią platesnę poezijos terpę. Bet, kaip rodo dabartinė jo pauzė, tai nelengva išlaikyti – ir iš vidaus, ir dėl išorinio konteksto. Kas man siejasi su G. Grajausko laikysena? Tai, kad jo visų pirma buvo galvojama apie kūrybingumo principus, o ne apie antrinius dalykus – ką apie tave mano, kokiam ratui priklausai, kur dalyvauji, kokią sėkmę susikuri ir pan. Turėtų ateiti laikas, kai tie dalykai taps antraeiliais, kai teisingai susidėstys kūrybos kriterijai. Juk svarbiausia visgi yra individualaus kūrybingumo, stiliaus, savęs paties paieškos. O kaip ir kas ten tave vertins, ką iš tavęs padarys, kur dalyvausi – visa tai kūrybai nėra reikšminga.
V. R. Bėda kaip tik ta, jog šie dalykai nebeatskiriami – kūryba ir dalyvavimas. Eilėraštį parašyti dar gali ir privačiai, bet rimto romano kūrėjas jau taip gyventi negali. Tarkim, rašydamas romaną trejus metus nebegali negalvoti apie jo pristatymą visuomenei, taip pat ir apie savo gyvenimo aplinkybes. Tokia jau yra sistema: knygos pristatymas, jos sklaida, komunikavimas su skaitytojais – šiandien be viso to neįmanoma, ir tai rašytojams, ypač jaunesniems, tampa natūraliu gyvenimo būdu. Mūsų kartos žmonės šioje situacijoje mato vertybių priešpriešas, bet žmogus, gimęs tokioje sistemoje, priešpriešų jau neįžvelgia, jam toks procesas atrodo natūralus ir vientisas. Ir kai kurie principai – asmenybės, kūrėjo, individualumo – jam jau nėra tokie svarbūs.
V. K. Iš čia kyla dar viena tema, kurią galbūt būtume pamiršę: lietuvių literatūra net prieš karą neturėjo tokios patirties, kad rašytoją kurtų leidyba, leidybinė konjunktūra. Kuriasi tokia situacija, kad leidykla kūrėjui gali diktuoti temas, užsakyti siužetus. Ką kūrėjui reiškia iš anksto pasirašyta sutartis? Gerai, jeigu produktas pavykęs, kaip J. Ivanauskaitės konjunktūriniai leidybiniai užsakymai, bet jeigu tas produktas nepavykęs? Kaip antai D. Jazukevičiūtė, kuri per metus parašo vos ne tris romanus…
J. S. Na, perdedi – po vieną.
V. K. Šiaip ar taip, dabar jau išėjo jos penktas romanas…
R. T. Ji rašo Pelenės pasaką, o ta pasaka – be galo, nes romane ji neišsipildo, tik pasakoje. Todėl tai savotiškas serialo variantas. Viltis niekada nemiršta.
V. K. Ir kiekvienas romanas vis prastesnis ir prastesnis.
R. T. Žmonės sensta, jausmai nusidėvi, ko čia stebėtis? Juk tai ne paradigminė situacija, tiesiog jausmingumas. Ar net juslingumas. Vienos plokštumos pasaka.
V. K. „Anarchistės išpažintis“ dar buvo visiškai normalus, paskaitomas dalykas. „Dviejų mėnulių baras“ – tai jau visiškai…
L. J. Na, buvo išpažintis, bet kūrinio ten nerasta…
R. T. Ji yra žurnalistė, rašanti apie save, o ne išmonės kūrėja, toks jos žanras ir toks vaidmuo. Naivu čia ieškoti unikalaus kūrinio. Tas pat, kas „Respublikos“ ar „Lietuvos ryto“ prieduose. Tikra literatūra prasideda ten, kur pasibaigia savimeilė ir visokios pelenių pasakos.
L. J. Dar grįšiu prie poezijos proziškėjimo tendencijos. Man ji įtartina keliais aspektais. Daugelis poetų dabar eilėmis ima rašyti tarsi tokius laisvus apmąstymus, pastabas, pasvarstymus, kurie neretai galėtų sugulti į prozos formą ir atrodytų tiesiog kaip dienoraščio fragmentėliai, užrašų knygutės – be meninės vertės pretenzijų. Net geriausi tokios kūrybos pavyzdžiai man sukelia problemą: visa, kas joje būtų net ir prasmingo, yra tiesiog atvirai deklaruojama – tuose tekstuose nėra jokios potekstės, jokio simbolinio matmens.
R. T. Aš ir sakiau – jie neturi filosofijos. O iš kur jie gali tai turėti? Ką galvoju, tą rašau, o galvoju tai, kas prieš akis, prieš nosį. Bet mums tik lengviau – tokių tekstų nereikia interpretuoti, nes nėra ko interpretuoti. Lieka tik aiškintis simptomus ir diagnozes. Juk neatsitiktinai kritikoje ima viešpatauti sociologiniai ir psichoanalitiniai metodai.
L. J. Taigi nėra potekstės, nėra gelmės. Ir jos netgi nesiekiama kurti.
R. T. Kai nežinai, tai ir nereikia. Rytų patarlė.
V. K. Ir aš matau, iš kur tai atsiranda. Pasakykite man, kodėl V. P. Bložės tekstai – lyg padriki, be skyrybos ir punktuacijos – yra poezija, o bandymas sekti juo virsta niekais? Tik plokščias pasakojimas.
V. R. Mat V. P. Bložė turi jungtį su kita erdve. Dieviška ar metafizine. Iš ten ir ateina poezija, o ne tiesiog iš kasdienybės fragmentų. Kiti tokios jungties stokoja, jų rašymas – vien tik technologiniai rašymo įgūdžiai, taip pat ir didžiulis noras „būti reikšmingu poetu“. Juk nesibodima net viešai pavirkauti dėl „nepelnytų neapdovanojimų“.
V. K. Pastarąjį dešimtmetį daug kalbėta apie aukštą techninį poezijos lygį, bet iš tikrųjų tai yra kolektyvinė kūryba, kur individualūs vardai nieko nereiškia. Bet kuriuos eilėraščius galima sudėti po bet kuriuo vardu ir neaptiksi jokio skirtumo.
R. T. Niveliuota vartotojiškos visuomenės sąmonė?
V. K. Kiti autoriai su gera kūryba ateina iš miškų ir vienkiemių be jokio informacinio išsilavinimo, be jokios kolektyvinės patirties, kad ir S. Stacevičius su dviem paskutinėmis knygomis (pirmosios buvo grafomanija). Taip ir D. Petrošius iš kažkur atsiranda. O A. Kaziliūnaitė ateina iš kolektyvinės terpės, bet ji, galbūt pajutusi savo kartos slėgį, sąmoningai bėga iš kūrybos. Mane nustebino jos pareiškimas, kad studijuos matematiką, dabar pasirinko, regis, istoriją, tai vis šiek tiek arčiau literatūros. Matyt, tas bendras kolektyvinis gaudesys pačius autorius šiek tiek slegia.
M. K. Mums labai trūksta kritikos. Tokios, kuri galėtų literatūros reiškinius vertinti iš šalies, nepriklausomai nuo bendros terpės, bendros tonacijos. Ir tokios kritikos, kuri turėtų naujus įgūdžius, nuovoką, kaip reikia veikti viešųjų ryšių akivaizdoje, kuri gebėtų atpažinti medijų kontekstus, juos įvardyti ir analizuoti, ir nesiduoti sukompromituojama. Daugeliui autorių labai trūksta geros kritikos sukuriamo idėjų konteksto.
V. K. Tai ne tik jauniausiųjų problema. Bendro kultūrinio konteksto, jei ne pasaulinio, tai bent europinio, apskritai stinga mūsų literatūrai. Pas mus susikūrė keistas kritikos modelis: A. Marčėnas kritikuoja S. Parulskį, S. Parulskis kritikuoja A. Marčėną…
V. R. Ir abu rašo bendrus eilėraščius.
V. K. Taip, rašo bendrus eilėraščius ir daugiau nieko neįsileidžia. Bet kokia pastaba iš pašalės tuojau nubraukiama, nes ji – ne to konteksto. Tokias laikysenas jau perima ir kiti.
J. S. Bet kad tų pastabų iš šalies apskritai neatsiranda. Mes neturime autoritetų, kurie tą darytų. Kritikus irgi reikia ugdyti. Skirti kokias nors premijas, išrinkti geriausias recenzijas, mokyti jas rašyti magistrantus ir pan. O svarbiausia problema – intelekto stygius. Nebėra asmenybinio intelekto. Čia būtina paminėti A. Nykos-Niliūno dienoraščius, visus tuos tris tomus. Tai labai svarbi aptariamų dešimtmečių knyga. Tai ypatinga vertės kartelė – mąstymo, erudicijos, brandos. Kad ir hermetiškas, bet visgi orientyras.
V. K. Visiškai sutinku. Ir pats tekstas ko vertas.
L. J. Tai žmogus, kuris iš tikrųjų žinojo pasaulinį kontekstą – kaip niekas kitas iš lietuvių. E. Mieželaičio kultūrinis kontekstas buvo butaforinis.
V. K. Todėl paskutiniame tome ir deklaruoja: apsaugok Viešpatie mane nuo viešumos!
V. R. Juolab kad A. Nykos-Niliūno dienoraščiams kuriasi aukštos kokybės dienoraščių aplinka: turiu omenyje ne tik V. Kubiliaus, bet ir M. Römerio dienoraščius – neįtikėtina erudicija, kultūra, įsipareigojimas visuomenei, sykiu ir valstybės bei visuomenės gyvenimo išmanymas, išskleistas remiantis išgyventomis tvirtomis vertybėmis bei principais. Beje, V. Kubiliaus dienoraščiai yra egzistencinės savianalizės pavyzdys, kurio šviesoje daugelis mūsų rašytojų, mokslininkų, kultūros veikėjų prisiminimai pasirodo esantys paviršutiniški manipuliaciniai apgaulės ir saviapgaulės tekstai.
L. J. Kaip jau sakė Regimantas, senieji autoriai dabar yra savo ankstesnių kūrinių šešėliai, gal išskyrus V. Bubnio vieną kitą knygą. Bet įdomu štai kas: ankstesnei kartai buvo svarbus kaimo ėjimas į miestą (B. Radzevičius ir kiti), kurį vėlesnės kartos autoriai pamiršo. Tačiau dabar ta kaimo ir miesto priešprieša vėl atgimsta, tik jau su pasikeitusiais vertės ženklais, pavyzdžiui, R. Šerelytės kūryboje. Anksčiau kaimas buvo beveik kaip prarastas rojus, o dabar jis suvokiamas kaip degradavęs. Manau, tai irgi svarbi vertybių slinktis.
J. S. Tai jau visai kitos kartos kaimas, tai sovietinio, kolūkinio kaimo atmintis, jame nėra ką idealizuoti, nebent pionierišką vaikystę. Tai jau ne M. Martinaičio kaimas.
V. R. Viena ankstesnės kartos autorių ypatybė: jie, sakykim, kaip B. Radzevičius, turėjo užmojį, jie išaugindavo galingą idėją ir ją įkūnydavo. Kaimas jam organiškai įsikomponavo į tą jo fenomenologinį sąmonės pulsavimo projektą, jis nebuvo kokia savitikslė vertybė. Tad ateityje daugės urbanistinės prozos, kurioje bus išsakoma ir patirtis, sukaupta gyvenant didžiuosiuose Europos miestuose, tikiuosi, rutuliosis tendencija, kurią sieju su K. Sabaliauskaitės ir V. Martinkaus romanais. Tiesa, tokio pobūdžio kūryba reikalauja didelio parengiamojo darbo ir gerai išlavintos istorinės vaizduotės. Nuo sovietmečio niekaip neatsiplėšime, juolab kad H. Kunčius jo neleis užmiršti, vis labiau bus jaučiamas būtinumas apmąstyti nepriklausomos valstybės kūrimo patirtį ir savijautą, pabandyti kūriniais atsakyti į klausimą, kodėl sukūrėme tokią politinę korupcinę sistemą, kuri tautos, visuomenės ir valstybės atžvilgiu ima elgtis kaip svetima okupacinė jėga. Tad turėtų daugėti socialinės prozos.
R. T. Taigi mums, mūsų literatūrai reikia asmenybių, intelekto ir platesnių kontekstų. O stiprias asmenybes formuoja gera literatūra. Gyvenimas ir kūryba sukasi ratu.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Giedrius Saulytis. Sąžinės samprata Naujajame Testamente
2009 m. Nr. 12
Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą1.
Josephas Ratzingeris
Sąžinės kategorija, rodos, nereikalauja ypatingų paaiškinimų ir yra savaime suprantama. Tačiau konteksto, iš kurio šis terminas atėjo į lietuvių kultūros istoriją, aptarimas akademiniame diskurse pažadino gyvas polemines diskusijas, atskleidusias, jog semantiniai, filosofiniai ir ypač teologiniai šios kategorijos aspektai nėra pakankamai apmąstyti2. Anot Dainoros Pociūtės, viduramžių Lietuvos tekstuose sąžinės, kaip aukščiausios tiesos patikimumo kriterijaus sąvokos, neatrandame3. Tiesai pagrįsti pirmasis ją pasitelkia Abraomas Kulvietis savo „Confessio fidei“ (1543), adresuotame karalienei Bonai Sforzai. Juo pasekė ir pirmosios lietuviškos spausdintos „Postilės“ (1591) autorius Jonas Bretkūnas bei kiti ankstyvosios reformacijos atstovai, pavyzdžiui, Martynas Mažvydas, sąžinės terminą iš lotynų kalbos pirmojoje lietuviškoje knygoje išvertęs polonizuota skolinio – sumnienės – forma4. Evangelikų dėka sąžinės, kaip patikimo vidinio balso, išreiškiančio bendrą visuotinį vienos tiesos žinojimą, sąvoka formavo evangelinę moralę, kuri suteikė tautinei savimonei naujų bruožų. apskritai XVI a. galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Nesuklystume jo pradžią susieję su garsiąja Martino Lutherio apeliacija, kuria reformatorius gynė savo įsitikinimus ir laužui pasmerktas knygas Wormso Seime 1521 m. balandžio 18 dieną: „Kadangi Jūsų Didenybė ir jūs, šviesiausieji lordai, reikalaujate atsakyti paprastai, tai aš taip ir atsakysiu, nerodydamas nei ragų, nei dantų. Jeigu manęs neapkaltinate remdamiesi Šventuoju Raštu ir konkrečiai (o popiežiaus ir tarybų autoriteto aš nepripažįstu, nes jie net vienas kitam prieštarauja), aš nesutinku [atsižadėti], nes mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu. Dieve, padėk man. Amen“5.
Paklusnumas asmens sąžinei, kaip neginčytinam tiesos autoritetui, pamažu tapo nekvestionuotina europietiško mentaliteto vertybe. Nors sąžinės atgimimas reformacijos laikotarpiu atveria platų tyrinėjimų lauką, šiame straipsnyje pabandysime grįžti ad fontes ir pasiaiškinti sąžinės kategorijos etimologiją, vartoseną ir semantinę raidą pagal antikinės ir helenistinės kultūros kontekstą. Egzegetinis biblinių tekstų tyrimas leistų suvokti, kaip sąžinės kategorija vartojama Senajame ir Naujajame Testamentuose (ST ir NT) ir kokias pagrindines prasmes jai teikė Šventojo Rašto autoriai. Atidesnės Pauliaus minčių refleksijos padės susipažinti su teologinėmis šio apaštalo prielaidomis. Kadangi sąžinės sąvokos kilmė lietuvių autorių dar nėra tyrinėta, viliuosi, kad ši kukli studija paskatins gilesnius filologų, moralės ir religijos filosofų bei teologų tyrinėjimus.
Pirmiausia reikėtų paneigti kartais nuskambantį teiginį, jog sąžinės kategoriją neva yra padovanojęs apaštalas Paulius. Tiesa, kai kurios kategorijos, pavyzdžiui, aga¢ph (agapē) – meilė – į graikų kalbą atėjo krikščionių dėka, nes dieviškai meilei apibūdinti jiems pasirodė nepriimtina erōs ir nepakankama filia kategorijos. Tačiau sąvoka syneidēsis – sąžinė, kurią Naujajame Testamente vartoja ne tik Paulius, bet ir kiti autoriai, sutinkama jau ankstesniuose nekrikščioniškuose tekstuose. Syneidēsis ir kiti iš tos pačios šaknies kylantys dariniai antikinėje raštijoje pasitaiko jau nuo VI a. pr. Kr.6. Šis terminas plačiai vartojamas tiek filosofų, tiek poetų, istorikų ir dramaturgų, oratorių ir retorikos pedagogų, tragedijose ir komedijose, laiškuose ir inskripcijose. Kurį laiką vyravusi nuomonė, jog Naujojo Testamento autoriai šią sąvoką pasiskolino iš stoikų, rodos, taip pat yra nepagrįsta7. Bene pagrindinis poleminis klausimas, labiausiai dominantis syneidēsis kategorijos tyrinėtojus, yra moralinių konotacijų priskyrimas sąžinei. Ankstyvojoje genezėje sąžinės sąvoka neturėjo su etika sietinų prasmių. Syneidēsis kyla iš veiksmažodžių oida, synoida, kurių pagrindinės reikšmės yra „žinoti, suprasti“. Priešdėlis syn- žymėjo bendrystę, pavyzdžiui, liudytojų, bendrininkų, artimų žmonių8. Todėl synoida gali reikšti pažinimą, kuriuo dalijamasi su kitais. Lotyniška conscentia kategorija paveldėjo ekvivalentišką formą ir identišką prasmę. Nors lietuviška sąžinė buvo kuriama pagal lotynų ir vokiečių kalbų analogijas, tačiau yra aišku, jog sąžinės daryba išliko identiška graikiškajai: priešdėlis syn- atitinka są-, oida – žinojimą. Taigi pažodžiui sąžinė reikštų „bendrą žinojimą“. D. Pociūtė taikliai įvardija semantinį sąžinės pamatą, kaip bendruomenėn sutelkiančią objektyvios tiesos pažinimo galimybę9.
Pažymėtina, jog etimologinėje genezėje sąžinės kategorija buvo labiau siejama su kognityvinėmis, o ne su sensibiliomis žmogaus galiomis. Graikams sąžinė asocijavosi su intuityvaus pažinimo forma. Sangrąžinio įvardžio ir synoida junginys synoida emaytōi antikinėje raštijoje buvo plačiai paplitęs. Jį dažnai vartoja komedijų tėvas Aristofanas (446–385), Sokrato amžininkas Ksenofonas, taip pat ir Platonas10. Platono naudotą vieną šios kolokacijos pavyzdį turime išverstą ir į lietuvių kalbą: „Mat aš sau pačiam nė kiek – nei labai, nei tik truputėlį – neatrodau esąs išmintingas“11. Naglis Kardelis synoida emaytōi verčia kaip sau pačiam atrodau. Dėl šio žodžių junginio vystėsi žinojimo savyje kategorija, kuri neišvengiamai įgavo dorovinių atspalvių. Pavyzdžiui, Euripidas synoida vartoja kaip sąvoką, nusakančią savo nedorybių matymą, o Antifanas ir Izokratas – nekaltumo pažinimą12. Plutarchas sąžinę prilygina sielos opai, nuolatos graužiančiai, bet ir pamokančiai13. Nors helenistinės minties raidoje synoida nebūtinai yra dorovinio pobūdžio, artėjant krikščioniškos eros apyaušriui ši forma įgauna vis aiškesnes moralines konotacijas, pabrėžiančias asmeninę atsakomybę už vienokius ar kitokius poelgius. Tokia prasme terminą vartoja ne tik stoikai, bet ir hebrajų helenistai, pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis. Dažniausiai pabrėžiama sąžinės negatyvioji pusė – jos suteikiamas vidinis sielos skausmas: „Ji gimusi ir gyvena kiekvienoje sieloje nuolatos primindama visa tai, kas įžeidžia. Jos pagrindinė savybė – nuolatos nekęsti blogio ir mylėti gėrį. Ji sykiu ir kaltintoja, ir teisėja. Kaip kaltintoja – pirma kaltina ir gėdina, kaip teisėja – moko, įspėja, pataria sielai atgailauti. Jei į jos įkalbinėjimus atsižvelgiama, ji su džiaugsmu susitaiko, tačiau jei ne, ji nenurimsta ir kariauja. Niekuomet ji nepasitraukia, nei dieną, nei naktį, bet duria tarsi pagaliu gyvuliams varyti, sužeisdama nepagydomai, iki dienos, kai nutrūksta paskutinė šios vargšės ir prakeiktos sielos gija“14.
Bene vienas ryškiausių pavyzdžių, kuris patvirtina, jog syneidēsis jau helenistinėje tradicijoje buvo labai artimas krikščioniškai šio žodžio sampratai, atskleidžiančiai sąžinės ir Dievo sąsajas, sutinkamas tekste, tradiciškai priskiriamame Epiktetui: „Kai mes buvome vaikai, mūsų tėvai atiduodavo mus vergei auklei, kuri turėjo rūpintis, idant nieko bloga mums nenutiktų. Tačiau kai mes užaugame, Dievas patiki mus sąžinės [syneidēsei], esančios mumyse, globai. Žiūrėkime, kad jokiu būdu jos apsaugos nepaniekintume, nes tuomet mes nepatiktume Dievui, o sąžinė [syneidoti] pasidarytų mūsų pačių priešu“15.
Sunku pasakyti, ar moralinis syneidēsis aspektas būtų įsitvirtinęs be krikščionybės, tačiau visiškai aišku, jog NT tapo savotišku sąžinės katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, prasmės paplitimą. Reikšminga, jog I a. pab.–II a. syneidēsis kategoriją jau intensyviai vartojo apaštališki tėvai – ir būtent doroviniu, o ne neutralaus žinojimo aspektu. Pavyzdžiui, Klemenso Romiečio „Laiške korintiečiams“ šią sąvoką sutinkame net penkis kartus16; „Didachė“ (dvylikos apaštalų mokslas, krikščionių bendruomenės raštas, II a. pr. Kr.) skelbia: „Bažnyčioje išpažink savo kaltes ir neik melstis su netyra sąžine“17. Hermo „Ganytojas“ moko, jog „nešvari sąžinė ir tiesos dvasia negyvena drauge“18. Sąžinę mini Ignacijus „Laiške traliečiams“, taip pat Polikarpas „Laiške filipiečiams“19. Tad apibendrinant galima teigti, jog kaip tik dėl Naujojo Testamento sąžinės, kaip moralinio vadovo, o gal net ontologinio žmogaus sando, skiriančio gėrį nuo blogio, reikšmė įsitvirtino iš pradžių graikų ir romėnų, o vėliau ir kituose europinių kalbų žodynuose.
Prieš pradedant gilintis į sąžinės kategorijos vartoseną NT, reikėtų bent keliais žodžiais užsiminti apie hebrajišką šios kategorijos atitikmenį. Septuagintos egzegetinės studijos atskleidžia, jog syneidēsis ir jo kognatai ST nėra dažni20. Visgi ir negausių ištraukų pakanka, kad paneigtume skubotą prielaidą, jog sąžinės kategorijos hebrajai neturėjo. Širdis – hbr. lēb, lēbāb) – turi labai daug prasmių: tai ir protas, ir charakteris, ir apsisprendimas, ir nuostata, ir sąžinė21. Pastarosios reikšmės pavyzdžiu galėtų būti ištrauka iš pirmosios Samuelio knygos, kurioje Abigailė pataria Dovydui nežudyti jos vyro, nes tuomet „nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš [kursyvas – G. S.], kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti“22 (1 Sam 25, 31). Antano Rubšio vertime prasmė irgi išlieka ta pati: „mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi.“ Akivaizdu, kad besigraužianti hebrajo širdis ir kaltinanti graiko sąžinė yra vienas ir tas pats. Nesunku sąžinę įžvelgti hebrajiškoje frazėje vaīak lēb – pažodžiui smogianti širdis, – kuriai A. Rubšys gan įdomiai parenka širdgėlos atitikmenį, o Kostas Burbulys, laikydamasis pažodinės prasmės, verčia kaip drebančią širdį (1 Sam 24, 6, taip pat 2 Sam 24, 10). Graikiškos sąžinės ir hebrajiškos širdies sąsajai patvirtinti ypač reikšminga ištrauka iš Jobo knygos, kurioje nepriekaištaujančią širdį Septuaginta iš hebrajų verčia jau mūsų aptartu synoida emaytōi junginiu23: „Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus [kursyvas – G. S.], kol gyvensiu“ (Job 27, 6). Ši vieta, rodos, patvirtina semantinę hebrajiško lēb ir graikiško syneidēsis sąsają. Visgi reikėtų pripažinti, jog sąžinės kategorija į NT žodyną patenka iš helenistinės aplinkos, o ne iš Senojo Testamento.
Naujajame Testamente syneidēsis pavartotas 30 kartų. Lukas „Apaštalų darbuose“ šį terminą vartoja du kartus, tiesa, atpasakodamas Pauliaus kalbas (Apd 23, 1; 24, 16). Tris kartus sąžinę atrandame „Pirmame Petro laiške“ (1 Pt 2, 19; 3, 16, 21) ir penkis kartus – „Laiške hebrajams“ (Hbr 9, 9, 14; 10, 2, 22; 13, 18). Nors dėl pastarojo autorystės nėra vieningos nuomonės, dauguma Šventojo Rašto tyrinėtojų pagrįstai šio laiško nepriskiria apaštalo Pauliaus tekstynui. Žinoma, Paulius syneidēsis vartojo dažniau už kitus Naujojo Testamento autorius – net dvidešimt kartų penkiuose skirtinguose laiškuose. Todėl Paulių galime laikyti mąstytoju, kuris praplėtė sąžinės kategoriją ir padėjo jai įsitvirtinti, tačiau, kaip įsitikinome, Paulius nėra šio termino kalvis.
Autoriai, kurių raštai sudaro NT kanoną, nesiekė apibrėžti sąžinės. Vis dėlto, jeigu Naujajame Testamente ieškotume ištraukos, labiausiai atitinkančios šios sąvokos apibrėžimo kriterijus, pirmenybę reiktų teikti antram „Laiško romiečiams“ skyriui: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą [kursyvas – G. S.]. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija“ (Rom 2,14–16)“.
Akivaizdu, kad Pauliaus antropologijoje širdis (kardia), sąžinė (syneidēsis) ir mintys (logismos) yra susijusios. Mozės Įstatymas ir Dešimt Dievo įsakymų šiuos tris dėmenis susieja į vieną. Nors pagonys Įstatymo ir nežinojo, tačiau apaštalas jį aptinka kiekvieno žmogaus sąžinėje. Toros nepažįstančio žmogaus sąžinė puikiai atliepia Dekalogo imperatyvus. Anot Pauliaus, kai pagonys sąžinės klauso, jie patys sau tampa Įstatymu (Rom 2, 14). Atkartodamas dešimt Dievo įsakymų, sąžinės balsas virsta moraliniu vadovu, palaikančiu tai, kas dora, ir pasmerkiančiu tai, kas nuodėminga. Paklusnumas šiam vidiniam vedliui yra ne mažiau reikšmingas, negu paklusnumas išorinėms nustatytoms normoms, o gal net labiau. Ragindamas nesipriešinti valdžioms – dauguma tyrinėtojų mano, kad laiškas rašytas Nerono persekiojimų prieš krikščionis metu, – Paulius pabrėžia, kad šito reikalauja ne tik Dievo nustatyta tvarka, bet ir sąžinė (Rom 13, 1–6).
Kaip tik žmogaus kaip Dievo kūrinio ir jo sąžinės, kaip vidinio balso, atliepiančio Dievo Įstatymą, suvokimas leidžia Pauliui drąsiai skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją kiekvienam žmogui, neatsižvelgiant į tautybę, lytį ar socialinę padėtį: „Atsisakę slaptų begėdysčių, nesileidžiame į gudravimus ir nekraipome Dievo žodžio, bet, atskleisdami tiesą, prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei [kursyvas – G. S.] Dievo akivaizdoje. O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa (2 Kor 4, 2–4)“.
Pasak apaštalo, Evangelija, apreiškianti Dievą Kristaus asmenyje, pirmiausia skirta individo sąžinei. Pastaroji turi prabilti, patvirtindama Dievo žodžio tiesą. Ši ištrauka dar sykį atskleidžia sąžinės ir proto sąsają24. Apaštalai, skelbdami Evangeliją, apeliuoja į individo sąžinę, tačiau taip pat ir į protą. Tikriausiai galima sakyti, kad evangeliška doktrina per sąžinę braunasi į protą.
Krikščioniui tiesą liudija ne tik jo sąžinė, bet ir Šventoji Dvasia, kurią jis priima patikėjęs Kristumi. Todėl, kalbėdamas apie save, Paulius mini ne tik sąžinės, bet ir Šventosios Dvasios balsą: „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje“ (Rom 9, 1). Šie du vidiniai balsai – sąžinės ir Šventosios Dvasios – remiasi Dievo įstatymu ir suponuoja krikščionišką moralę. Labai vaizdingai šį vyksmą, kai į žmogaus širdį iš naujo įrašomi Dievo įsakymai, Paulius aprašo „Antrame laiške korintiečiams“. Pasitelkdamas analogijas, apaštalas kalba apie esminį vidinį pasikeitimą ir naują tikinčiųjų tapatybę: „Jūs esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. Jūs pasirodote esą Kristaus laiškas, mūsų tarnavimu parašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 2–3). Akmens plokštes, duotas Mozei ant Sinajaus kalno su įrėžtu Dekalogu, Paulius palygina su žmonių širdimis. Tik dabar savo įstatymus Dievas jau rašo Šventąja Dvasia, o leidžiantys Jam tai daryti, patys tampa Kristaus laišku žmonijai.
Sąžinės balsą Paulius pasitelkia kaip dorovingos ir šventos elgsenos argumentą, suprantamą tiek žydams, tiek pagonims. Pavyzdžiui, pristatydamas savo bylą sinedrionui, apaštalas atmeta žydų kaltinimus kaip nepagrįstus, remdamasis savo „tyra sąžine“ (Apd 23, 1). Panašiai ir jo autoritetu dvejoti pradėjusiems krikščionims jis savo nuoširdumą grindžia sąžinės liudijimu (2 Kor 1, 12). Taigi pagonys, žydai ir krikščionys turi bendrą sąsają – sąžinės balsą, kuris gali padėti jiems susikalbėti, nepaisant skirtingų tikėjimo ar netikėjimo prielaidų. Sąžinė, kaip duotybė, tampa bendražmogiška vertybe, Dievo dovana. Galima dalyti žmoniją į tikinčius ir netikinčius, pagonis ir žydus, tačiau sąžinė naikina šių grupių priešybę, suteikdama joms bendrą pamatą. Krikščionys privalo atsisakyti „slaptų begėdysčių“ (2 Kor 4, 2), o pagonys, išgirdę Evangeliją, turi galimybę gręžtis į Kristų, jei tik klausys savo sąžinės balso. Žydams, patikėjusiems Jėzumi Kristumi, Jis yra Įstatymo išpildymas (Rom 10, 4)25, o atsivertusiems pagonims Kristus tampa sąžinės pilnatve. Įžvelgdama savo archetipą Kristuje, sąžinė prabunda ir atranda visa tai, ką laiko teisingu ir dorybingu. Evangelija sustiprina vidinį sąžinės balsą. Iki Kristaus Įstatymo reikalavimus ji jautė tik intuityviai, o Kristuje – jau aiškiai.
NT autoriai atskleidžia abipusę tikėjimo ir sąžinės įtaką. Viena vertus, tikėjimas Kristumi prabudina sąžinę, kita vertus, sąžinė daro įtaką tikėjimui. Petras ragina tikinčiuosius išlaikyti tyrą sąžinę26, nes tokia sąžinė yra bendrystės su Dievu sąlyga (1 Pt 3, 16, 21). Tą patį akcentuoja ir Paulius, ypač pastoraciniuose laiškuose. Evangelijos mokytojas turi klausyti savo sąžinės, nes tikėjimą ugdo tik pamokymas, kylantis „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“27 (1 Tim 1, 5). O sąžinės balso nepaisymas apskritai baigiasi tikėjimo praradimu (1 Tim 1, 19)28. Paulius klaidžiamokslių skleidėjus vadina žmonėmis, kurie ilgą laiką nepaisė savo sąžinės balso, kurių sąžinė sudeginta ir suteršta (1 Tim 4, 2; Tit 1, 15)29. Tuo metu bažnyčios diakonai privalo saugoti „tikėjimo paslaptį tyroje sąžinėje“ (1 Tim 3, 9), kaip ir pats Paulius, kuris tarnauja Dievui su „tyra sąžine“ (2 Tim 1, 3)30. Šie ganytojiški pamokymai parodo, kokią didelę reikšmę apaštalai teikė sąžinės balsui ir kokios lemtingos yra šio balso nepaisymo pasekmės.
„Laiško hebrajams“ autorius, net penkis kartus pavartojęs syneidēsis, sąžinę priešina išoriniam, ritualiniam Dievo garbinimui. Mozės Įstatymo nustatyti aukojimai ir ritualinės apvalymo atnašos nepasiekia vidinio žmogaus, „negali padaryti aukotojo sąžinėje tobulo“ (Hbr 9, 9). Sąžinė apvaloma ne ritualu, bet tikėjimu. Tikėjimas remiasi vienintele Naujosios Sandoros tarpininko ir vyriausiojo Kunigo auka – Jėzaus Kristaus pralietu krauju, „kuris nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui“ (Hbr 9, 14). Sąžinė, slegiama nuodėmės, neleidžia tarnauti Dievui. „Laiško hebrajams“ autorius įtraukia „nuodėmingos sąžinės“31 sąvoką. šis žodžių junginys iš lietuviškų Česlovo Kavaliausko ir juo besiremiančio K. Burbulio vertimų išnyksta pavartojus veiksmažodį jausti: „Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių?“ (Hbr 10, 2). Laisvas, bet gan vykęs yra Alfredo Vėliaus pasirinkimas „nuodėmingą sąžinę“ versti tiesiog „sąžinės graužimu“: „<…> jei jie kartą apvalyti, nebeturėtų sąžinės graužimo“32. Nors toks sąžinės graužimas, o tiksliau – „nuodėminga sąžinė“, pirmiausia būdinga netikintiems Kristumi, „Laiško hebrajams“ autorius ragina ir krikščionis apsivalyti širdį „nuo nešvarios sąžinės“33 (Hbr 10, 22). O taip apvalytą sąžinę jis vadina „gera“34 (Hbr 13, 18).
Galiausiai reikėtų bent keletą žodžių tarti apie „silpną sąžinę“35 – frazę, sutinkamą Pauliaus aštuntame ir dešimtame „Pirmojo laiško korintiečiams“ skyriuje. Juose apaštalas svarsto, ar krikščionims valia valgyti mėsą, kuri pagoniškose šventyklose buvo paaukota stabams, o po to parduota prekyvietėse. Vieni manė, kad šią mėsą valgyti valia, nes „stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra kitų dievų, kaip tik vienas Dievas“ (1 Kor 8, 4). Tačiau kiti tokią mėsą laikė suteršta ir suteršiančia. Pastaruosius Paulius įvardija kaip „silpnuosius“ ir jų sąžines kaip „silpnas“ (žr. 1 Kor 8, 9, 12). Silpnieji, sekdami stipriųjų pavyzdžiu, taip pat valgo stabams paaukotą mėsą, tačiau dėl to patys save smerkia ir „jų silpna sąžinė susitepa“ (1 Kor 8, 7). Apaštalas stoja silpnųjų pusėn ir ragina stipriuosius susilaikyti nuo stabams paaukotos mėsos valgymo – ne iš viso, bet silpnųjų akivaizdoje (1 Kor 10, 19–33). Savo motyvą Paulius grindžia auksine Viešpaties taisykle – kaip norite, kad jums žmonės darytų, taip ir jūs darykite jiems, – tik pasako ją savais žodžiais: „Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam. <…> kaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, neieškodamas sau naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“ (1 Kor 10, 24, 33). Nesileisdamas į skirtingų teologinių interpretacijų aptarimą36, pažymėsiu keletą dalykų. Pirma, čia Paulius vartoja syneidēsis sekdamas helenistine tradicija, teikiančia pirmenybę kognityviam sąžinės dėmeniui. Iš apaštalo argumentacijos akivaizdu, jog sąžinę sustiprinti gali deramas pažinimas. Antra, sąžinė savaime nėra absoliučiai patikima. Remiantis kaip tik šia prielaida, per bažnyčios istoriją buvo bandoma pagrįsti ekleziastinės valdžios būtinybę ir pateisinti konformizmą. Tačiau tai iš esmės prieštarauja Pauliaus teologijai. Būtent stipriuosius, t. y. labiau žinančius, apaštalas ragina nusileisti, o ne primesti savo valią silpnesniesiems. Tą, beje, jis akcentuoja ir „Laiške romiečiams“: „Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes ir ne sau pataikauti“ (Rom 15, 1). Pastoraciniais pamokymais Paulius silpną sąžinę siekia sustiprinti, parodydamas empatiją, o ne erudiciją. Sąžinė ugdoma ganytojiška didaktika, bet ne galia, juo labiau ne prievarta.
1 Ratzinger J. Gaudium et Spes. – Nr. 16 / Commentary on the Documents of Vatican II. – Volume 5. – Ed. Herbert Vorgrimler. – New York: Herder and Herder, 1969. – P. 134.
2 Turimos omenyje diskusijos, vykusios Dainoros Pociūtės monografijos „Maištininkų katedros“ pristatyme (2008. X. 8) ir šios autorės habilitacijoje (2009. III. 26); taip pat Regimanto Tamošaičio parengti pokalbiai „Sąžinė literatūroje ir gyvenime“ ir „Kalbos pabaiga“, žr.: Metai. – 2009. – Nr. 7. – P. 78– 94; Metai. – 2009. – Nr. 3. – P. 71–95.
3 Pociūtė D. Maištininkų katedros. – Vilnius: Versus aureus, 2008. – P. 158.
4 Ten pat. – P. 167.
5 Baintonas R. Čia aš stoviu. – Tauragė: Kelias, 2000. – P. 187.
6 Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – Alec R. Allenson, 1955. – P. 17.
7 Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism // Numen. – 17, ¹ 3. – 1970. Linda Hogan teigia, jog stoišką syneidēsis kilmę neigia tiek tekstologinės, tiek filosofinės studijos, žr.: Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition // Hermathena. – Winter 2006 issue 181. – P. 136; Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 13– 14.
8 Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism. – P. 177.
9 Pociūtė D. Maištininkų katedros. – P. 159.
10 Žr.: Theological Dictionary of the New Testament. – Vol. 10. – Comp. Ronald Pitkin, ed. Kittel, Gerhard, Geoffrey William Bromiley, and Gerhard Friedrich. Electronic ed., Vol. 7. – P. 899. Grand Rapids: Eerdmans, 1964-c1976.
11 Platonas. Sokrato apologija / Vertė N. Kardelis. – Vilnius: Aidai, 2009. – P. 57.
12 Žr.: Don E. Marietta Jr. Conscience In Greek Stoicism. Autorė nurodo, jog synoida Euripidas vartoja dramoje „Orestes“ (395f).
13 De Tranquillitate Animi, 476F-477A (Ex49). Žr.: Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 47–8.
14 Filono Aleksandriečio citata iš „De Decalogo“, 87. Žr.: Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 46.
15 Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition. – P. 137.
16 1 Cl 1, 3; 34, 7; 41, 1; 45, 7. Dar kartą žodis pavartotas 1 Cl 2, 4, tačiau čia sutinkamą suneidēseōs vertėjai, laikydami ją įsivėlusia transkripcine klaida, paprastai verčia „gailestis“. Lietuviškame vertime – „užuojauta“. Žr.: Bažnyčios tėvai: antologija. – Vilnius: Aidai, 2003. – P. 29.
17 Ten pat. – P. 19. Gr.: en suneidēsei ponērai.
18 ponēran syneidēsin meta tou pneumatos tēs alētheias mē katoikein.
19 Tr 7, 2; Pol 5, 3.
20 Pierce C. A. Conscience in the New Testament. – P. 54–9.
21 A Concise Hebrew and Aramaic Lexicon of the Old Testament: Based upon the Lexical Work of Ludwig Koehler and Walter Baumgartner, Wm. B. Eerdmans Publishing Company. – P. 238.
22 Jei kitaip nenurodyta, straipsnyje pateikiamos Šventojo Rašto citatos iš: Biblija: Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas. – Tikėjimo žodis. – 5 leid. – 2007.
23 Job 27, 6.
24 Čia pavartotas dgs. noēma – „protas, mintis, sumanymas“.
25 Gr. telos – „pabaiga, išpildymas, rezultatas, tikslas“. Lietuviškuose vertimuose: „įstatymo pabaiga – Kristus“ (K. Burbulio vert.), „įstatymo tikslas – Kristus“ (Č. Kavaliausko vert.), „Kristus – įstatymo galas“ (A. Jurėno vert.), „Kristus yra Įstatymo atbaiga“ (A. Vėliaus vert.).
26 Gr. syneidēsin echontes agathēn.
27 Čia, kaip ir „Pirmame Petro laiške“, vartojamas tas pats „geros“, arba „tyros“, sąžinės epitetas syneidēsis agathos.
28 Paulius dar kartą pavartoja kolokaciją syneidēsis agathos – „gerą sąžinę“. Šis žodžių junginys, nors ir ne vienintelis, NT yra dažniausiai vartojamas tyrai sąžinei nusakyti.
29 Gr. kekaystēriasmenōn tēn syneidēsin; memiantai syneidēsis.
30 Abejose vietose Paulius pavartoja dar vieną epitetą tyrai sąžinei apibūdinti: katharos syneidēsis – „nekalta, apvalyta, švari sąžinė“. Apvalyta, nuplauta sąžinė, rodos, geriausiai perteikia evangelinę prasmę, nes NT kalba apie nešvarios sąžinės apvalymą (Hbr 9, 14 ir 10, 22). „Laiške hebrajams“ jau pavartota veiksmažodinė forma katharizo – „apvalyti, ištyrinti, nuplauti“.
31 syneidēsin hamartiōn.
32 Biblija tai esti visas Šventasis Raštas Senojo ir Naujojo Testamento su Apokrifinėmis Knygomis / Vertė Alfredas Vėlius. – Brookfield, IL, 1988.
33 suneidēseōs ponēras.
34 Priešingai nei Paulius ir Petras, „Laiško hebrajams“ autorius tyrai sąžinei apibūdinti vartoja kalos syneidēsis, o ne syneidēsis agathos.
35 syneidēsis asthenēs.
36 Žr.: Gordon D. F. The First Epistle to the Corinthians. – Michigan: William B. Eerdmans Publishing Company, Grand Rapids, 1987. – P. 379–392. Taip pat: Hogan L. Synderesis, Suneidesis and the construction of a theological tradition.
Vytautas Berenis. Lietuviško liberalizmo tradicija ir mitai
2009 m. Nr. 11
Šiandien lengva kritikuoti liberalizmą. Pasaulinė ekonominė krizė, bankų griūtis, augantis nedarbas, socialiniai pasaulinės ekonomikos augimo netolygumai byloja apie laisvosios rinkos aižėjimą. Valstybė atvirai perima laisvosios rinkos dėsnių nevaldomą kapitalo apytaką. Lietuvoje liberalizmas susijęs su šviesios atminties Vytauto Kavolio moksline ir publicistine veikla pirmaisiais nepriklausomybės metais. Jo darbai, ypač metodologinės įžvalgos, meistriškai keliamos kultūros istorijos problemos suaktyvino humanitarinius ir socialinius tyrimus, inspiravo kelių humanitarinių srovių atsiradimą. Bet kokia ideologinė srovė savo galią bando pagrįsti istorine tradicija, nes tik tokia argumentacija užtikrina jai autentiškumą ir tikrumą. Jei vienokia ar kitokia tradicija yra sekli, ji gali būti sukurta, atrasta. Tai nėra istorinis šarlatanizmas ar falsifikacija: šiuolaikinės sociologinės teorijos dažnai kalba apie tautos ir jos tradicijos kūrimą „atradimą / išradimą“ (invention), labiausiai išplėtotą Benedicto Andersono, Erico Hobsbawno, Ernesto Gellnerio darbuose.
Liberalizmo ideologija susiformavo trečiąjį XIX a. dešimtmetį, kai pradėjo ryškėti takoskyra tarp individo ir tautos teisių sampratos. „Ji yra individualistinė, nes teigia moralinę asmens pirmenybę prieš bet kokio visuomeninio kolektyvo pretenzijas; ji yra egalitarinė, nes suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta žmonių moralinės vertės skirtumus kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius; ji yra universali, nes teigia žmonių giminės moralinę vienybę ir teikia tik antrinę reikšmę specifinėms istorinėms asociacijoms ir kultū-rinėms formoms; ji yra melioristinė, akcentuodama visų socialinių institucijų bei politinių santvarkų pertvarkymo ir tobulinimo galimybę“1. Anot filosofo Vytauto Radžvilo, tai akivaizdžiai atsispindėjo ir filosofijos raidoje. „Nutraukusi ryšius su platoniškąja–aristoteline politinio mąstymo tradicija, Naujųjų amžių politinė filosofija išsižadėjo ir pamatinių šios tradicijos principų. Galima pažymėti, kad klasikinę žmogaus prigimtinio bendruomeniškumo sampratą pakeitė modernusis individualizmas. Senovės mąstytojų požiūris, kad politinis gyvenimas yra ir būtina žmogiškojo gyvenimo forma, turėjo užleisti vietą visuomenės ir valstybės sutartinės kilmės teorijoms. Atrodo, kaip tik šie modernaus mąstymo bruožai – individualizmas ir kontraktizmas – jungdamiesi sudarė griaunamąjį mišinį, kuriam buvo lemta iš vidaus susprogdinti modernią valstybę ir net pačią politikos idėją. Palyginti su tradicine valstybe, individų sutartimi sukuriama moderni valstybė yra trapi ir pažeidžiama. Akivaizdi jos silpnybė – nuolatos turi pateisinti savo buvimą2. Mano straipsnio tikslas – pateikti liberalios melioristinės istorijos kūrimosi mechanizmus. Istorijos tematika beveik visada siejasi su politinės konjunktūros kaita. Pavyzdžiui, prancūzų istorikas Georges Duby tyrinėjo 1214 m. tarp Prancūzijos karaliaus Pilypo Augusto ir Šventosios Romos imperatoriaus Otono IV įvykusį mūšį, kuris pasibaigė prancūzų pergale. Šio mūšio reikšmė visuomenės sąmonėje buvo labai populiari 1870–1914 metais – prancūzų pažeminimo laikotarpiu, tačiau tapo nebeįdomi po 1945-ųjų. Napoleono Bonaparto kultas pirmosios XIX a. pusės prancūzų visuomenėje sunyko jau amžiaus pabaigoje, kai susikūrė pagrindinės demokratinės institucijos3. Domėjimasis viduramžių kultūra, menu, scholastine filosofija paradoksaliai siejamas su visuomenės sekuliarizacija.
Geoistorikas Immanuillis Wallersteinas teigia, kad liberalus mokslinis diskursas įsitvirtina visuomeniniame gyvenime kaip institucinė ideologinė jėga. Liberalizmo ideologijos susikūrimo sąlygiška data – 1848 m. Tautų pavasario sąjūdžiai Europoje, kai išryškėjo tautų ir individų interesų, teisių skirtumai. Individui iškilo pavojus tapti (kaip feodalizmo laikais) nacijos, kuri per institucijas apibrėžia individo teises ir pareigas, įkaitu. Visuotinių rinkimų perspektyva taip pat ribojo individo raiškos galimybes, nes racionalumas ir talentas, kaip dvi pagrindinės Auklėjimo paradigmos, apskritai negali apimti visos visuomenės, todėl racionalūs asmenys, nors ir būdami mažuma, privalo visuomenėje dominuoti. Visuomenė sudaryta iš įvairių socialinių grupių, judėjimų, seksualinių ar profesinių mažumų. Kiekviena jų atskirai yra mažuma, todėl taip svarbu jas ginti, nes dėl ideologinių ar politinių manipuliacijų mažumos yra izoliuotos. Liberali ideologija XIX a. aristokratiją (kaip socialinį sluoksnį) pakeitė meritokratija – išsilavinusių, profesionalių, nepaisant socialinės kilmės ar tautybės, žmonių bendruomene. Tai revoliucinis sprendimas, kuris modernizavo visuomenę. Bet nuolat iškyla pavojus per visuotinius rinkimus prarasti „valdymo kontrolę“. Todėl yra kuriamos įvairios manipuliacinės priemonės, kurios nuolat skaido bendruomenę, marginalizuoja jos narius, t. y., anot Karlo Marxo, didina „susvetimėjimą“4.
Lietuviško liberalizmo ištakos siejamos su po Antrojo pasaulinio karo JAV gimusių nužemintųjų generacija, kuri aplink save subūrė asmenis, nuraukusius ryšius su prieškario Lietuvos kultūrine tradicija ir herojiškai ieškojusius naujos intelektualinės motyvacijos ateities Lietuvai. Visiems yra žinoma, kokios aršios diskusijos vyko tarp „Akiračių“ ir „Metmenų“, tautininkų ir krikdemų srovių. Šios polemikos įkarštyje formavosi lietuviška liberalizmo tradicija. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, keitėsi liberalizmo turinys, kuris negražiai buvo lyginamas su laukine privatizacija, laisvąja rinka bei banalia antikine patarle – kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis. Be to, norėta parodyti, kad liberalizmas Lietuvoje turi gilias istorines tradicijas. V. Kavolis savo programiniame straipsnyje „Liberalaus galvojimo erdvė“ taip apibūdino liberalios tradicijos Lietuvoje metmenis: „Tarytum „vakarietiškas liberalizmas“ turi būti į Lietuvą lėktuvais atskraidintas su muilo prievole, tarytum jis neturėtų istorinių šaknų pačioje Lietuvoje. Į jas, tiesa, šiandieniai Lietuvos liberalai (išskyrus istorikus) ir patys nedaug kreipia dėmesio. O juk liberali tradicija Lietuvoje turi savitų žymių – ne taip, kaip kur kitur, lietuviškasis liberalizmas nuo Daukanto, Basanavičiaus ir Kudirkos laikų buvo glaudžiai susijęs su tautiniu atgimimu. Lietuvoje kultūrinis liberalizmas pradeda skirtis nuo politinio XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje – su Vydūnu ir Čiurlioniu (bei vėlesniuoju Biliūnu), vėliau su Krėve, Šeinium, Sruoga. Kultūrinio liberalizmo sąvoka maždaug atitinka „nepriklausomą žmogaus lietuvių istorijoje“ laikyseną“5. Lietuvos mokslininkai, laisvės pakerėti, praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį karštligiškai ieškojo metodologinių inovacijų, nebijojo naujų interpretacijų, diskusijų. Be abejonės, V. Kavolio ir jo pasekėjų darbai modernizavo istorijos discipliną, sukūrė naujas tyrimų perspektyvas ir kvaila būtų tai ignoruoti. Istorikas liberalas Egidijus Aleksandravičius taip įvertino mąstytojo mokslinį paveldą: „Istorikui turėtų būti įdomi pati detalės išlaižymo technika, kurią susikūrė Kavolis. Įdėmus šaltinio teksto skaitymas ir interpretacija nebuvo ir nėra stipriausia lietuvių istoriografijos savybė. Tai kiek geriau išplėtota medievistikoje, kur šaltinių stygius kiekvienam metraščio žodžiui suteikė ypatingą svorį. Naujųjų laikų istorijoje didesne problema neretai tampa ne duomenų stygius, o jų apdorojimo technika, gebėjimas tuos duomenis interpretuoti, sisteminti ir žinoti, „kur ir kaip gelminę įžvalgą atverianti detalė priklauso pasauliui“. Istorijos tyrimo interpretacinis pobūdis, kurį išryškinti padeda Kavolio knygos, tampa itin svarbiu dalyku, istorijai pamažu atsisakant tautinio šventraščio vaidmens“6.
Kova dėl humanitarinių ir sociologinių mokslų ideologinių nuostatų ir raidos prasidėjo jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Profesoriaus V. Kavolio kultūros sociologijos modelis susilaukė katalikų kultūrinės krypties atstovų, susibūrusių aplink žurnalą „Naujasis židinys“, kritikos. Ypač juos suerzino veberiškas „protestantizmo etikos“ koncepcijos taikymas ir vertinimas Lietuvos kultūros istorijoje. Katalikiškos krypties kultūros istorikas Paulius Subačius į naujus tyrimus atsakė griežta replika. „Nukatalikėjusiems inteligentams Kavolis, nuolat gretinantis katalikybę su represyvumu, konservatyvumu (bent jau Lietuvos istorijos požiūriu) – tam tikras indiferentizmo argumentas. O protestantizmas, kaip visokeriopas modernizacijos skatintojas, Kavolio supratimu, sukuria sąlygas atsirasti „laisvam“, t. y. sekuliarizuotam žmogui.“ Toliau pateikiamas ir verdiktas: „Galima spėti, kad Kavolio priimtinumas sovietinėje ir postsovietinėje Lietuvoje yra sąlygojamas pagrindinės jo studijų paradigmos, kurią galima apibūdinti, siejant su sociologizacijos, materializmo ir pozityvizmo dimensijomis, nes dvasinių pastangų, „sąmoningumo“ raida, psichologiniai pokyčiai, kultūros epochos profesoriaus sąmonėje privalomai koreliuoja su ekonominiais bei atitinkamais politiniais pokyčiais, o nenutrūkstanti pažanga ir modernizacija regima linearaus laiko perspektyvoje“7. Ideologiniai ginčai peraugo į atskirų akademinių grupių susikūrimą, o tai pirmaisiais nepriklausomybės metais skatino humanitarinių ir socialinių mokslų pliuralizmą.
Globalizacinių procesų persmelktame pasaulyje nyksta ankstesnis, XIX–XX a. suformuotas, tautinis istorinis diskursas, kurį keičia ideologinis (dažniausiai – liberalus), arba regioninis (Rytų – Vidurio Europos, kitų ES šalių), istorinio patyrimo vertinimas ir lyginimas. Šiame kontekste galima pastebėti naujų tyrimo sričių ir būdų atsiradimą. Europietiškas tapatumo formavimasis grindžiamas tokiomis būtinomis sąlygomis kaip demokratija, laisvoji rinka ir europietiška teisė. Tai, mūsų nuomone, susiję su bandymais atskleisti dar mažai žinomus mūsų daugiakultūrės tradicijos klodus, sykiu ją reflektuojant (be kitos etnokultūrinės ir etnosocialinės tradicijos), kaip anksčiau buvusios svetimos tradicijos tapsmą, jei ne sava, tai kita, istoriškai ir geopolitiškai artima. Taip nacionalinės istorinės atminties kontekstas susiaurėja ir formuoja naujas nacionalinio tapatumo formas globalizacijos lauke8. Melioristinis principas liberalioje istorijoje siejamas su metodologine technika, ankstesnės istorinės tradicijos (dažniausiai nacionalistinės) kritika ir glaudžiu santykiu su visuomene, naujai formuojant jos istorinę atmintį. Dažnai neapsieinama be banalios publicistikos9.
Kaip teigė vokiečių istorijos filosofas Jörnas Rüsenas, „istorinė sąmonė yra žmogaus proto gebėjimas suprasti dabartinį gyvenimą ir numatyti ateities perspektyvas. Istorinė sąmonė susijusi su praeitimi kaip su patirtimi, sakančia mums, kokios yra mūsų gyvenamo kintančio laiko perspektyvos“10. Praėjusio amžiaus šeštąjį septintąjį dešimtmetį kai kurie vokiečių istorikai ėmė traktuoti istoriją kaip „Bildung“ (švietimo, edukacijos) funkciją atliekančią discipliną ir kartu sustiprino Šviečiamojo amžiaus filosofijos pozicijas.
J. Rüsenas išskiria keturis istorinės sąmonės tipus: tradicinį, iliustratyvųjį, kritinį ir genetinį. Pirmasis pabrėžia istorinės tradicijos ir moralumo reikšmę, juos tapatindamas. Antrasis į istoriją žiūri kaip į pavyzdžių, kuriais reikia sekti, rinkinį. Historia magistra vitae – toks Vakarų istoriografijos kanonas. Jis veikia žmogaus gyvenimo orientaciją ir moralines vertybes, kurios yra laikomos nekintamomis. Kritinis mąstymas kvestionuoja, arba net neigia, tradiciją ir kuria naujas tapatybes. Jo indėlis į moralines vertybes – logiškai argumentuojant jas kritikuoti. Tai liberalus istoriografinis kanonas. Genetinis istorinės sąmonės tipas į praeitį žiūri „lengvai“; jam svarbi ne praeitis, o dinamiškas tapatybės kūrimas, žvelgiant į ateitį. Moralė praranda statiką, ji tampa utilitari, arba „vartotojiška“11. Šiuolaikiniai globalizacijos ir integracijos procesai (kultūrologiškai – suprekinimas) leidžia kalbėti apie pragmatinę istorijos vartotojiškoje visuomenėje funkciją.
Šiandien lietuvių istoriografijoje sąlygiškai galima išskirti tris pagrindines kryptis: liberalią, nacionalistinę ir paremtą šaltiniais, arba ad fontes12. Žinoma, jos neegzistuoja grynu pavidalu ir dažnai viena iš kitos perima kai kuriuos tyrimų elementus ir temas. Pavyzdžiui, dabar aktualizuojamas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldas kaip atsvara etninei XIX–XX a. lietuviškai tradicijai, bajorų demokratijos valdymui ar atskirų to meto politikos ir kultūros veikėjų kūryboje įžvelgiamai pilietiškumo užuomazgai13. Vienoje Lietuvos istorikų konferencijoje buvo teigiama, jog alternatyva nacionaliniam naratyvui gali būti liberalus naratyvas, papildytas daugiaperspektyviu žvilgsniu, kuris, trumpai tariant, išreiškia praktinį požiūrį į praeitį iš dabarties pozicijų. „Bene svarbiausias kriterijus, pagal kurį minėtos konferencijos dalyviai vienaip ar kitaip vertino konkrečią istoriografiją, buvo toks: kiek praeities tyrinėtojų darbai padeda spręsti postkomunistinėse visuomenėse susikaupusias problemas. Antrasis „parametras“ – kiek šios istoriografijos yra „monolitinės“, koncentruotos į vieno arba dominuojančio etnoso istoriją ir kiek jos bando atspindėti visos visuomenės vaizdą“14. Svarbus LDK paveldo aspektas yra politinių strategų ir socialinių kritikų bandymai šį paveldą paversti pilietiškumo ugdymo ištakomis, savotiškai sektina tradicija. Tiesa, tokie pavyzdžiai imami iš bajorų politinio etoso, akcentuojant respublikonišką tradiciją ir pusiausvyros principu – tarp centrinės valdžios, tautos ir piliečio – besiremiančią politinę kultūrą15.
Teiraudamiesi, kokios pilietinės vertybės ir principai telkė Didžiosios Kunigaikštystės visuomenę – communitas Magni Ducatus, užmegztume tvirtesnį atkurtos valstybės ir bajoriškosios respublikos ryšį, kuris mūsų visuomenės savarankiškumui būtų neabejotinai svarbus. „Pilietinio dialogo su visuomene neužmegs sterili, vertybėms abejinga, gamtos mokslų neutralumą imituojanti istorija. Beje, patį istorijos ir pilietinės visuomenės santykį rimtai aiškintis įmanoma tik susigrąžinus į viešąjį diskursą vertybes, nes pilietinė visuomenė – tai visų pirma normatyvinę galią turinčių vertybių ir idealų rinkinys, kuriame svarbiausi dalykai – asmens laisvė, socialinis solidarumas, teisingumas ir viešoji gerovė“16, – teigia vienas pilietinės ideologijos kūrėjų Darius Kuolys. Savaime suprantama, istorikui kaip pasakotojui šioje programoje skiriamas svarbus vaidmuo, istoriškai pagrindžiant šios liberalios ideologijos postulatus. Istorikas profesionalas yra tiesiogiai siejamas su dabarties aktualijomis, t. y. verčiamas daryti tai, ką istorikas netiesiogiai sovietiniais laikais vengė daryti – ideologizuoti savo darbą. Istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, didžiausia problema yra ta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje tik pradeda kurtis. Neatsiejama šio proceso dalis yra bandymas išplauti etninio nacionalizmo, lig šiol dominuojančio Lietuvoje, pamatus. Kaip tik taip reikėtų vertinti Lietuvoje vykstančias diskusijas dėl Lietuvos istorijos sampratos. Siekimas išplėsti Lietuvos istorijos sampratą, papildant ją ligi šiol nelietuviška laikyta Abiejų Tautų Respublikos istorija, polemika dėl vieno iš etninio nacionalizmo kūrėjų Jono Basanavičiaus įtakos šių dienų Lietuvos piliečių pasaulėžiūrai. LDK raidoje galima išskirti kelis politinės, etninės ir regioninės savimonės lygmenis. Pagal 1791 m. Gegužės 3 d. Konstituciją visi piliečiai įvardyti kaip lenkų tauta, tačiau egzistavo ir istoriška skirtybė „karūnininkas – lietuvis“ kaip Lenkijos karalystės ir LDK pilietis, o XIX a. šalia šių savimonės dėmenų formavosi etniniai lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai. Lietuvoje nacionalinės istorinės paradigmos raida siejama su Simono Daukanto ir Adolfo Šapokos, „Lietuvos istorijos“ redaktoriaus, vardais. Minėtos tradicijos kritikai priešpriešina jai LDK ir siekia ją paversti pilietiškumo ugdymo ištakomis, sektinais lietuviškumo pavyzdžiais. Tiesa, jie imami iš bajorų tautos politinio etoso. „pilietinės visuomenės“ kūrimo principai palaipsniui įsigali pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. Tai savotiška istorinio liberalizmo atmaina, deklaruojanti atskirų socialinių grupių, mažinant valstybės vaidmenį visuomeninėje erdvėje, interesus. Iš tiesų ši tradicija nėra istoriškai pilietinė. Ir tai aiškiai parodė iškilūs lenkų istorikai Henrikas Samsonowiczius ir Antonis Mączakas savo tyrinėjimuose apie klientelos (vasalinės priklausomybės) sistemą. Pilietiškumo proveržį galima pamatyti tik Ketverių metų seime Lenkijos–Lietuvos valstybės žlugimo išvakarėse. A. Mączakas, rašydamas apie XVII a. Lenkijos–Lietuvos valstybės valdymo sistemą, atkreipė dėmesį į klientelą – hierarchizuotą šlėktiškos demokratijos modelį, kuris, tyrinėtojo nuomone, „užprogramavo“ valstybės žlugimą. Šlėktai reikėjo didikų paramos, nes jų protekcija galėjo užtikrinti kilimą karjeros laiptais, prekybos lengvatas, valstiečių išnaudojimą. Toks politikos sandėris įvykdavo seimeliuose, o surašyti reikalavimai buvo keliami vals-tybės Seime. Nors jie tarsi reprezentavo smulkiosios bajorijos interesus, tačiau už tų reikalavimų slypėjo didikų įtaka ir poreikiai. Absoliutizmo ir jo institucijų raidos stabdymas – pagrindinė šlėktiškos „demokratijos“ nuostata. Valdovo bandymai sustiprinti savo valdžią sukeldavo rokoszą – demonstratyvų maištą. Lenkijos–Lietuvos valstybę valdė „Magnatų oligarchija“, kuri išsaugojo savo galią iki pat šalies žlugimo XVIII a. pabaigoje. Minėtas istorikas aprašo Jokūbo VI karūnavimą 1603 m., kuris vainikavo laipsnišką absoliutizmo stiprėjimą. Škotų didikų atsiradimas Anglijos dvare leido susiformuoti valdininkų sluoksniui, siekusiam stiprios centralizuotos valdžios. „Škotija, kaip ir Lietuva, silpnai išsivystę pakraščiai dar galėjo stipriai paveikti visos sistemos likimus“17. Škotų diduomenė įsiliejo į anglų aristokratiją, tapo noblesse de robe, dariusią įtaką absoliutizmo sistemos plėtrai. Reikia prisiminti, kad visa Škotija tilpo vienoje Vilniaus vaivadijoje. Mūsų krašte situacija buvo kita. Magnatų galią lėmė jų įtaka karaliaus dvarui ir šlėktų palaikymas. Dvare jų valdžią užtikrino savi žmonės, o neturtingas šlėkta seimeliuose bet kada galėjo pareikšti savo nepasitenkinimą reformomis ar savivaldos suvaržymu. Todėl pagal istorinį kontekstą pažangūs yra tie publicistai ir visuomenės veikėjai, kurie rėmė stiprią karaliaus valdžią, absoliutizmo visuomenėje įsigalėjimą. Šlėktiškų laisvių ir moralinių vertybių išaukštinimas istoriškai yra ideologinis kūrinys, neturintis nieko bendra su asmenybės laisvėmis, pilietiškumu. Tėvynė XVII a. retorikoje – tai mažųjų tėvynių konglomeratas (pavietas, vaivadija, valstybė), jo stipriausias sandas – pavieto seimelis. Absoliutizmo, biurokratijos, trečiojo luomo susiformavimas buvo vienintelė alternatyva Lenkijos–Lietuvos valstybei, kuriai trukdė bajoriškojo pilietiškumo samprata.
Kodėl susiformavo ši tradicija? Mano nuomone, į tai geriausiai atsako amerikiečių filosofas Adamas Seligmanas, teigdamas, kad Vakarų parlamentinės, liberalios demokratijos tradicija visada pripažino pilietinės visuomenės pirmumą ir autonomiją valstybės atžvilgiu, o Rytų (ir Vidurio) Europos šalys pajungdavo pilietinės visuomenės interesus valstybės interesams. Šiuo metu ši tradicija transformuojama iš pagrindų. Naujų konstitucijų kūrimas, laisvų politinių partijų augimas ir rinkos ekonomikos plėtra verčia Rytų Europos politikus, intelektualus ir netgi piliečius permąstyti pačias struktūrines socialines ir politines prielaidas. Kai kurių stebėtojų nuomone, tai, kas formuojama šiuolaikinėje Europoje, – ne kas kita, o eksperimentas, mėginant sukurti pilietinę visuomenę kaip kolektyvinį darinį, nepriklausomą nuo valstybės reguliavimo. Filosofas, kritikuodamas šią normatyvinę teoriją, mano, kad socialinė dislokacija, decentralizacijos baimė, pragyvenimo lygio smukimas, netikėjimas jokiomis teorijomis, kurios išreikštų bendrą visuomenės interesą, „pilietinės visuomenės“ sampratą paverčia tik viena iš daugelio šiuolaikinių socialinių teorijų.
Įdomi Vinco Kudirkos asmenybės transformacija liberalioje istoriografijoje. Laisvo, nepriklausomo žmogaus laikysena, moralinių vertybių ontologizavimas – šios savybės skatino lietuviškuosius liberalus įtraukti poetą į kuriamą tradiciją, tačiau vėliau atbaidė jo antisemitizmas. V. Kudirka – XIX a. Lietuvos renesansiška asmenybė: poetas, vertėjas, spaudos leidėjas, publicistas, kompozitorius ir politikas, dar neturėjęs savo elektorato. V. Kavolis jį pavadino „tautinio atgimimo epochos sąžine“. V. Kudirka formavo savo asmenybę remdamasis pozityvistinio „organinio darbo“ principais – tai darbas, drąsa, laisvė. Reguliari kasdieninė veikla, pobaudžiavinės Rusijos imperijos pilietiškumo ugdymas, kurio pasekmė – visavertės teisės lietuviams ir verslumas, nepažeidžiantis kitų žmonių teisių bei interesų – taip trumpai galima apibūdinti Didžiojo varpininko programą. klaidinga teigti, kad jo visuomeninis idealas – „atomizuotų“ individų bendruomenė. sau ir kitiems dirbantis lietuvis amatininkas, valstietis, žemės ūkio darbininkas, prekybininkas, gydytojas yra Lietuvos kultūrinio ir socialinio gyvenimo varomoji jėga. Šiuos žmones vienija ideologija „Lietuva lietuviams“. Jei šlėktos ateityje degraduos kaip luomas, įsigalės stipriausia miestelių socialinė grupė – žydų prekeiviai ir amatininkai, kurių materialinė įtaka yra stabdys lietuvių gerovei. Tai suprantama ir istoriškai paaiškinama. Liberalizmas iškelia laisvą asmenybę sociokultūrinėje erdvėje, o konservatizmas, nacionalizmas ir socializmas skleidžia bendruomenės, tautos ar kolektyvo viršenybę prieš individą18.
Istoriografinė ir, manau, normatyvinė menotyrininko Mindaugo Paknio ir istoriko Alfredo Bumblausko polemika, vertinant LDK paveldą, įtaigiai rodo, kad aktualizuojasi ne tik minėtas tyrinėjimų objektas, bet keičiasi, kvestionuojami ir įprasti istoriniai tyrimų metodai. Mokslinė polemika aštrina istoriografines problemas, bet sykiu rodo skirtingas mokslininkų pasaulėžiūros vertybes, kurios suponuoja istorinio fakto interpretaciją. Religinė indiferencija ir katalikybė, naratyvo kūrimas bei pozityvistinė įvykių interpretacija – visa tai sukelia skaitytojui dvilypį įspūdį, nes istorijos disciplinos uždavinys yra paaiškinti tai, kas įvyko. Polemizuodamas dėl Lietuvos vardo paminėjimo 1009 metais, nesigilindamas į faktografines klaidas ir koncepcijų skirtumus, norėčiau pažymėti istorinės Lietuvos, arba LDK, dabartinį ideologinį naratyvą. Tegul apie tai kalba A. Bumblausko veikalo („Senovės Lietuvos istorija“) recenzentas: „Tačiau ši pradžia, dedant Lietuvos istorijos pradžią ant „adatos smaigalio“, tampa tarsi viso tolimesnio dėstymo credo – juo daugiau probleminių teiginių bus priimta kaip neginčijami, juo geriau. Rašančiajam, ko gero, tikrai lengviau įdėti kokią sensacingą ir mažai argumentuotą hipotezę – tuo bent jau pakeliamas susidomėjimas leidiniu“19. Toliau recenzentas prikiša religijos paveldo sekuliarizacijos neišmanymą: „Ko gero, sunkiausiai knygoje sekėsi spręsti religijos klausimus. Kažkur sušmėžuoja parapinio tinklo skaičiai XVI a. viduryje, bet po to – tyla. Neaišku, kokie buvo vienuolynai, kiek jų, kaip jie įtakojo kultūrinį gyvenimą? O juk būtent vienuolynai sudarė gausiausią kultūrinių centrų tinklą, prižiūrėjo mokyklas, kaupė bibliotekas“20. Istorikas, atsakydamas recenzentui, teigė, „jog man svarbu ne tiek faktų grandinės, kiek faktų kaip fenomenalių įvykių išeksponavimas, kad siekiu suderinti įvykinės ir procesualios istorijos periodizacijos principus (užuot į tai reagavus, siūloma perstumdyti atvertimus), kad periodizacijos paieškų metodiką demonstruoju istorinio proceso „dekonstravimo“ ir sukonstravimo schemomis“21 (išryškinta – V. B.). „Dekonstravimas“ ir konstravimas (pastarasis žodis be kabučių) – liberalios istoriografijos credo, kuri palaipsniui randa vis platesnę dirvą.
„Senovės Lietuvos istorijos“ autorius kvestionuoja seniai istorijos disciplinos modifikuojamą faktų kaupimo, apibendrinimo ir jų sintezės procedūrą. Gyvename postmodernizmo amžiuje, fiziškai suvokdami savo laikiškumą, tačiau istoriografinė tradicija turi savus, „mados“ konjunktūrai nepavaldžius, kriterijus. Atsakydamas recenzentui A. Bumblauskas rašo: „faktokrapštinė laikysena yra dominuojantis „istoriko – darbininko“ idealas. Ar tai nebus faktografinės istoriografijos nuosekli degradacija? Liūdniausia būtų, kad šios laikysenos linkme nujudėtų modernieji katalikai, prie kurių šliejasi recenzentas“22. Neminėdamas šioje mokslinėje polemikoje netinkamų ir neleistinų išsireiškimų, norėčiau pažymėti liberalių istorikų siekį konstruoti istoriją bei desakralizacijos aspektą kultūroje – „baroką „antraisiais“ viduramžiais“ laikė V. Kavolis. Jo manymu, „represyvioji sistema“ (1610–1750) – svarbiausias to meto kultūros bruožas. Remdamasis iškiliu išeivijos liberalizmo ideologijos autoritetu, istorikas nepritaria barokinės Lietuvos koncepcijai, laikydamas tą laikotarpį istorinio modernėjimo tarpsniu. Tai suteikia vilties, kad liberali vaizduotė nėra griežtos ideologinės schemos sinonimas.
Viena svarbiausių šios vaizduotės metodologinių nuostatų yra nykstančio individo šiuolaikiniame pasaulyje išsaugojimas: „Pastovios asmenybės ištirpimas būtų smūgis visam liberalinės kultūros statiniui. Bet asmeninį ir kolektyvinį identitetą šiandieniniai liberalai greičiau yra linkę suvokti ne kaip riešuto branduolį, apsuptą kietu apsauginiu kiautu, bet kaip tam tikrą daugelio kultūrų srovių susitikimo tašką, kuriame kondensuojasi išliekanti to individo ar kolektyvo egzistencijos reikšmė. Prie kondensacijos taško kruopštesnis analistas dar pridurtų specifinį, tam individui ar kolektyvui būdingą visų jį veikiančių kultūros srovių transformacijos mechanizmą, jo interpretatio graeca. Šiandieninis identitetas: kondensacijos taškas su savitu transformacijos mechanizmu“23.
Galima daryti išvadą, kad liberaliems istorikams yra sunku „atrasti“ istorijoje savąją nišą. Remtis Vincu Kudirka, Jonu Vileišiu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, kaip Naujųjų amžių lietuviškos tradicijos kūrėjais, nepavyko, nes jų biografijos netilpo į nuolat kintančius liberalizmo ideologijos kanonus. Todėl ir buvo „atrasta“ vertybiniu ir faktografiniu požiūriais turtinga LDK tradicija, kurią galima pritaikyti nūdienos reikalavimams. Jau ne istorikas, o pati istorija tampa politikos tarnaite. Istorijos ir kultūros individualizavimas, atsisakant kolektyvinių vaizdinių, ekonominių tyrimų perspektyvos, leidžia traktuoti liberalios istorijos dabartiškumą, – ji pati kuria ir atsako tik į esamybės liepinius. Tai pripažįsta liberali filosofija, teigianti, jog kultūros istorijos rašymas yra praeities sudabartinimo (suaktualinimo) būdas24. Žymus prancūzų istorikas J. Le Goffas atvirai kalba apie dabarties istoriją, kurios tikslas – sumažinti atskirtį tarp praeities ir dabarties25. Vis dėlto įvairialypiai kultūros istorijos problematikos tyrimai, metodologinių problemų kėlimas liudija, kad liberali ideologija – tai laisvų žmonių pastangos įprasminti praeitį.
1 Gray J. Liberalizmas. – Vilnius: Pradai, 1992. – P. 8.
2 Radžvilas V. Lietuvos demokratija: žvilgsnis per globalizacijos prizmę, Lietuva globalėjančiame pasaulyje / Sudarė D. M. Stančienė. – Vilnius: Logos, 2006. – P. 29.
3 Le Goff J. Historia i pamięc´. – Warszawa: Wydownictwo universytetu Warszawskiego, 2007. – P. 164–169.
4 Wallerstein I. Liberalizm i demokracja: freres ennemis / Koniec s´wiata jaki znamy. – Warszawa: Scholar, 2004. – P. 122–124.
5 Kavolis V. Liberalaus galvojimo erdvėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 4. – P. 6–7.
6 Aleksandravičius E. Kavolis istorikams / Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 188.
7 Subačius P. Įžvalgos ir konstrukcijos // Naujasis židinys. – 1994. – Nr. 5. – P. 64–66.
8 Berenis V. Istorinė tradicija ir moderniosios istorijos iššūkiai // Kultūrologija. – 2006. – P. 17–18.
9 J. Narkevičiūtės straipsnyje „Patriotiškas liberalas ar konservatyvus patriotas?“ atvirai deklaruojama: „Fundamentali konstitucinio patriotizmo prielaida teigia, jog žmogus yra autonomiškas individas, laisva valia priklausantis bendruomenei. Tokios bendruomenės pagrindas – formalūs ryšiai, pirmiausia liberali demokratinė konstitucija. Individai taip tampa laisvi nuo bet kokių ikipolitinių ryšių su bendruomene, o tai iš esmės reiškia, kad tiek valstybė, tiek tauta yra dirbtinis darinys, o bendruomenė – paprasčiausias vaizdinys. Tokiu atveju akivaizdu, kad patriotizmas tampa ne prigimtinė žmogaus savybė, o ideologinis konstruktas, kurį galima modeliuoti, pasitelkus simbolines ir vertybines schemas.“ Žr.: Post Scriptum. – 2005. – Nr. 8. – P. 9.
10 Rüsen J. Istorinė sąmonė ir istorinė didaktika. – Vilnius: Margi raštai, 1997. – P. 29.
11 Ten pat. – P. 32.
12 Berenis V. Istorinė tradicija ir moderniosios istorijos iššūkiai. – P. 19–20.
13 Pilietinę tradiciją galima kurti ar apeliuoti į ją, remiantis ir kūryba. Baroko epochos poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus eilėraštyje „Lenkijos ir Lietuvos bajorams (Amfionas, arba gerai tvarkoma valstybė)“ išdėstė feodalinės valstybės piliečio etinį praxis:
Venkit svetimų papročių, tėbiečiai:
Jūs įstatymų savo gimto krašto,
Papročių dorų ir tikybos bočių
Mokykit sūnus.
Te lankys Dora šventyklą, o teismą –
Teisingumas, te vaikštinės po kaimus
Meilė ir Taika, ir Tiesa, o Kaltę
Vykit iš miesto.
Prastas kareivis (Šiaurės Atėnai. – 1995. – Nr. 1. – P. 2. Iš lotynų k. vertė R. Katinaitė.) Tokių dorybių išaukštinimo ir gyvenimo jų tiesomis galima atrasti vėlesnių amžių lietuvių poezijoje, tiesa, skiriasi eilėdara ir socialinis fonas.
14 „Istorikas – dabarties istorinės sąmonės ekspertas“ // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 10. – P. 8–9.
15 Beresnevičiūtė-Nosalova H. Lojalumų krizė: Lietuvos bajorų politinės sąmonės transformacija 1795–1831 metais. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 209.
16 Kuolys D. Istorija ir pilietinė visuomenė // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 10. – P. 6.
17 Mączak A. Przestrzen´ władzy / Cywilizacja europejska. – Warszawa: Scholar, 2004. – P. 197.
18 Tas faktas, kad V. Kudirkos poezija neįtraukta į mokyklų programas, byloja apie tariamą jo „neaktualumą“ liberaliajam švietimo diskursui. Net sovietinėse mokyklose jo eilėraščiai „Labora“ ir „Ne tas yra didis“ pateikiami kaip socialinio aktyvumo kūriniai ir nebuvo ignoruojami.
19 Paknys M. Ko galima pasimokyti iš istorijos ir jos rašymo // Knygų aidai. – 2005. – Nr. 2–3. – P. 13.
20 Ten pat. – P. 14.
21 Bumblauskas A. Ar yra ko pasimokyti iš fiksacinės kritikos // Knygų aidai. – 2005. – Nr. 4. – P. 25–26.
22 Ten pat. – P. 30.
23 Kavolis V. Liberalaus galvojimo erdvėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 4. – P. 10.
24 Sverdiolas A. Figūros balsas / Kavolis V. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje. – Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992. – P. 11.
25 Le Goff J. Historia i pamięc´. – P. 163–164.
Jonas Balčius. Quo vadis? Etika, demokratija bei sistemų teorija
2009 m. Nr. 10
Neseniai pasirodžiusią buvusio Lietuvos užsienių reikalų ministro, dabar VU profesoriaus, Povilo Gylio knygą „Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki“1 laikyčiau vienu akstinų, kuris paskatino parašyti šį straipsnį. Pirmiausia todėl, kad labai vykusiai – paradoksaliai – suformuluotas veikalo pavadinimas nepalieka abejingo net ir to skaitytojo, kuris nedidelę knygelę galbūt tik pavartė.
Nesu ekonomistas ir negaliu nagrinėti specialių ekonomikos problemų. Nesu ir kvalifikuotas politologas, kad vadinamuoju ex professo lygiu kelčiau, analizuočiau ar kvestionuočiau šios knygos autoriaus analizuojamas politines problemas. Esu tik filosofas, tačiau žinau, jog per daugiau kaip pustrečio tūkstantmečio filosofija, kaip viena seniausių žmonijos praktikuojamų intelektualinės veiklos rūšių, visada kėlė ir vis dar tebekelia dvi pamatines, kiekvieno mūsų, šiame pasaulyje permanentiškai egzistuojančių žmogiškųjų būtybių, gyvenimo esmės ir prasmės problemas: kas yra pasaulis, t. y. visa ši mus supanti tikrovė, ir kas yra žmogus.
Absoliučiai teisingai ir nenuneigiamai atsakyti nė į vieną suformuluotą problemą filosofams, deja, taip ir nepavyko, o turimų filosofinių koncepcijų bei sistemų įvairovė sudaro visos žmonijos turimos ir vis dar kuriamos, nuolat papildomos mūsų kultūros intelektualinį vertybinį pagrindą.
Knygos pavadinimą galima kiek perfrazuoti: nežinantis kur einąs, niekada nesužinos, kur yra nuėjęs. Autoriaus pateikiama problemos analizė rodo, kad jis ne tik žino, kur esame nuėję, bet ir pateikia tam tikrų argumentų bei rekomendacijų, kaip ir kur turėtume eiti.
Žmonijos istorijoje yra pavyzdžių, kurie rodo, kad – kaip pasakytų egzistencialistai – esama tokių ribinių situacijų, kurios šį nežinojimą ne tiktai pateisina, bet jį įprasmina ir pagrindžia. Vieną pateikė Sokratas, gyvenimiškąją ir intelektualinę savo veiklą apibrėžęs garsiausiu filosofijos istorijoje žinomu konceptu – žinau, kad nieko nežinau, o kitą – Kristus, savo kankintojams prašęs Dievo malonės, nes jie nežino, ką daro. Kaip žinoma, abu jie mirė kankinio mirtimi.
Pateikiamame straipsnyje keliamos ir bandomos spręsti problemos, kurios mūsų lietuviškoje publicistikoje apskritai nebuvo gvildenamos – bent jau autoriui nepavyko jų aptikti. Todėl skaitytojai turi teisę paklausti, ką straipsnio paantraštėje įvardyti trys tikrovės fenomenai – etika, demokratija ir sistemų teorija – turi bendra? Juk tai visiškai skirtingi ir bent jau iš pirmo žvilgsnio niekaip tarpusavyje nesusiję tikrovės reiškiniai!
Jei skaitytojas nori sužinoti atsakymą, turi straipsnį perskaityti. Tausodamas jūsų laiką pasakysiu, kad žmogus kaip būtybė, t. y. kaip realiai, konkrečiu momentu egzistuojantis individas, visada yra susijęs su dviem mūsų socialinės tikrovės, įvardijamos dar ir kaip socialinis laikas, dimensijomis: praeitimi ir dabartimi. Iš jų kas valandą, kas akimirką permanentiškai klostosi tai, ką mes visada suvokiame ir apibrėžiame ateities sąvoka ir samprata.
Kas yra etika ir demokratija, daugelis – bent jau apytikriai – žino, tad šios sąvokos didesnio sąmyšio skaitytojų vaizduotėje neturėtų sukelti. Beveik dvidešimtmetį geriau ar blogiau Lietuvoje funkcionuojanti politinių demokratinių institucijų triada – įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir jų laikymąsi kontroliuojanti valdžia – per savo propagandos priemones sugebėjo krašto gyventojus įtikinti ir įtvirtinti nuostatą, jog tai ir yra demokratija.
Panašiai susiformavo nuomonė, kas yra etika. Diena iš dienos, metai iš metų Lietuvos pilietis girdi, kad tas ar kitas valdininkas, aukštas valstybės pareigūnas ,,pasielgė neetiškai“. Žmogus įprato manyti, jog etika – tokia valdžios galių ir galimybių sistema, kuriai nusižengus, ar ją pažeidus, niekas nešalina iš pareigų, neatima valdžios teikiamų privilegijų (įvairiausių priedų, lengvatų ir t. t.). Apskritai tai rutiniška, pasikartojanti procedūra, vargu ar nusipelnanti kokio nors išskirtinio dėmesio.
Na, o kaip apibrėžiama ir įvardijama sistemų teorija? Atsivertę Tarptautinių žodžių žodyną pamatysime, jog ši sudėtinė sąvoka turi ir sinoniminį terminą – sinergetiką. Tai yra mokslas, tiriantis negyvosios ir gyvosios gamtos procesus, jų, kaip sistemų, savitvarką. Paklusdama šiems procesams, gamta funkcionuoja kaip begalinė visuma, t. y. kaip minėtų sistemų daugiaaspekčių tarpusavio sąveikų aibė.
Gamtos reiškinių bei procesų lygmenyje ši definicija didesnių nesutarimų ar nesusipratimų tarp pačių mokslininkų paprastai nesukelia, nes jie seniai suprato, jog ir visata, ir Saulės sistema, ir mūsų planetos gyvoji bei negyvoji gamta, yra nepaprastai sudėtinga sistemų aibė, kurią ne tiktai galima, bet ir būtina tirti, nagrinėti bei nustatyti jų tarpusavio priklausomybę.
Žmonių visuomenė paklūsta tiems patiems sinergetikos dėsniams, tačiau bendruomenės procesų atsiradimas ir konstatavimas yra žymiai sudėtingesnis ir komplikuotesnis, nei fizinių bei biologinių mūsų gyvenamo pasaulio reiškinių. Nes ir atskiras individas, ir visa žmonija visada buvo ir tebėra ne vien tam tikrų faktų ar reiškinių, bet ir vertybių, vertybinių orientacijų (pavyzdžiui, dorovinių normų sistema) visuma.
Minėtas apibrėžimas praplečia etikos supratimą. Žurnalistams įprastas komentaras, kad ,,ponas X pasielgė neetiškai“, iš tikrųjų reiškia, jog minėtas asmuo pasielgė nedorai ar negarbingai. Tačiau etika kaip mokslas nėra konkrečius poelgius – dorus arba nedorus – empiriškai registruojanti sistema, o dorovingų ir garbingų poelgių būtinumo visuomenėje teorinis pagrindimas, kuris gali būti labai įvairus. Todėl egzistuoja ir Sokrato, ir Aristotelio, ir I. Kanto, ir kitų mąstytojų etikos, kuriose keliamos, nagrinėjamos teoriškai, t. y. motyvuotai, konceptualiai pagrindžiamos dorovinės normos, jų būtinumas bei visuotinumas.
Dabar pamėginkime į vieną loginę grandinę įjungti etiką, demokratiją ir sistemų teoriją. Etiką, kaip konkretaus etoso – bendruomenės, tautos, valstybės, visuomenės – istoriškai ir socialiai susiformavusių dorovinio elgesio normų visumą; demokratiją, kaip to paties etoso prisiimtų naudojamų politinės savivaldos formų visumą (gr. de-mos – liaudis, tauta; kratia – valdžia); o sistemų teoriją, kaip visuomeninio individo modus vivendi.
Deja, net labai aukštą dorovingumo, pilietiškumo ir demokratiškumo lygį pasiekusios visuomenės turi trūkumų, nes netobulas yra žmogus.
Siekdami aiškumo, sugrįžkime prie sistemų teorijos gamtamokslinių pagrindų ir panagrinėkime, kaip šiose sistemose egzistuoja, reiškiasi bei funkcionuoja įvairūs reiškiniai.
Elementariausias pavyzdys: visiems gerai žinoma, kad vanduo yra skystis. Tačiau toks jis yra tik esant tam tikroms fizinėms charakteristikoms – temperatūrai laikantis nuo 0 iki 100° C. Garuoti vanduo pradeda žymiai anksčiau, tačiau 100° C yra riba, kuri apibrėžia skysčio virtimą dujomis. Jeigu aplinkos temperatūra nors keliomis laipsnio dalimis žemesnė už 0° C, vanduo transformuosis į ledą, o jeigu pasieks kelių tūkstančių laipsnių temperatūrą – į plazmą. Matome, kad visi keturi šios cheminės medžiagos būviai yra glaudžiai susiję ir priklauso nuo temperatūros. Atitinkamai transformuojasi ir šios medžiagos atominė bei molekulinė struktūra.
Gyvojoje gamtoje analogišką pavyzdį (sistemų teorijos rėmuose) galima pateikti suvokiant ir apibūdinant daugialąsčius organizmus. Gyvojo organizmo ląstelių visumą nesunku prilyginti biosistemai, kurios funkcionavimo pagrindas – labai konkretus, sistemiškai organizuotas ir šią sistemą atitinkantis veiklos modelis. Tačiau žinome, kad bet kokiame daugialąsčiame organizme atsiradusi kancerogeninė ląstelė pradeda nekontroliuojamai daugintis ir per tam tikrą laiką šį organizmą kaip darnią sistemą negailestingai sugriauna ir sunaikina.
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bet kuri – ir neorganinė, ir organinė – sistema yra funkcionali tik tam tikrose ribose. Peržengusi energetinę arba struktūrinę savo veiksmingumo ribą – ar dėl nuolat kylančios temperatūros, ar dėl genetinių sutrikimų – konkrečios sistemos išnyksta arba transformuojasi į kitokias – kietas, skystas, dujines, konstruktyvias, destruktyvias ir t. t.
Todėl sistemų teorija visas ir gamtoje, ir visuomenėje egzistuojančias sistemas apibrėžia kaip funkcionalias ir nefunkcionalias, t. y. konstruktyvias ir destruktyvias tiek jų atsiradimo, susiformavimo, tiek egzistavimo ir funkcionavimo, tiek ir jų sunykimo bei suirimo atvejais.
Kaip jau minėjome, socialinės sistemos, priešingai nei fizikinės ir biologinės, funkcionuojančios struktūriniu energetiniu pagrindu, yra visiškai kitokio – vertybinio – pobūdžio modeliai, veikiami jas sudarančių sąmoningų subjektų vertybinių orientacijų – etinių, estetinių normų bei idealų, taip pat įvairiausių pramanų ar prietarų. Nes žmogus sugeba ne tik vartoti, bet ir kurti – materialinę bei dvasinę kultūrą, kalbą ir t. t. Prielaidos – ypatingos bendruomeninės sąlygos nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Tačiau ir šios sistemos (socialinės) paklūsta pamatiniams sistemų teorijos reikalavimams ir gali būti nagrinėjamos ir socialinio politinio, ir vertybinio jų funkcionalumo bei pagrįstumo aspektu.
Visas pasaulio tautas sistemų teorijos požiūriu galima skirstyti į dvi pamatines kategorijas: socialines sistemas kuriančias, tobulinančias ir jas neigiančias bei griaunančias.
Prie pirmųjų priskirčiau senovės graikus, Atėnų mieste valstybėje sukūrusius ir – bent jau kuriam laikui – įtvirtinusius pirmąją pasaulio istorijoje tiesioginę demokratiją.
Naują demokratijos formą – atstovaujamą – sukūrė anglosaksai, taip pat pamatines struktūrines jos institucijas. Ši demokratija funkcionuoja iki šiol. Būtina paminėti, kad abi šios tautos pagal savo gyvenimo būdą yra jūrinės, t. y. tokios, kurių gerovę stipriai lėmė (ir lemia) prekyba. Vadinasi, tai dominuojančios rinkos ekonomikos tautos.
Be abejo, demokratija yra vienas svarbiausių ją praktikuojančios tautos pasiekimų. Ji byloja apie politinę, teisinę ir dorovinę brandą, nes – tai optimaliausia politinė ir socialinė kiekvienos visuomenės situacija, leidžianti bendruomenei maksimalizuoti visas žmogaus ir piliečio teises bei pareigas jų vienovėje, priartindama jį prie kultūros kūrimo ir jos vartojimo.
Ankstesnės tezės reikšmę galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais.
Uždarytas į kalėjimą ir laukdamas jam teismo skirtos nuodų taurės, Sokratas su savo draugais, be kitų klausimų, aptarinėjo ir Atėnų miesto valstybės politinės, socialinės sąrangos problemas: ,,Sokratai, turime gerų įrodymų, jog mes ir valstybė tau patikome. Juk tu nebūtum gyvenęs šitam mieste mieliau už visus kitus atėniečius, jei jis nebūtų tau labai patikęs; net į jokią šventę nebuvai nė sykio iškeliavęs iš mūsų miesto <…> neėmė tavęs noras pažinti svetimas šalis ir svetimus įstatymus, užteko tau mūsų krašto ir mūsų miesto. Tad aišku, kad tau labiau kaip kitiems atėniečiams patiko šita valstybė ir mes, jos įstatymai. Juk kam galėtų patikti valstybė be įstatymų! <…> kas įstatymus verčia niekais, tas, matyt, gali ištvirkinti jaunuomenę ir neišmanančius žmones“2.
Žinoma, kad Sokratas nebuvo didelis demokratijos šalininkas. Tačiau, kai trisdešimties tironų valdoma valstybė pasmerkė jį mirti dėl išgalvotų priežasčių (ieškodama atpirkimo ožio po Spartai pralaimėto karo), filosofas pakluso nuosprendžiui (šiuo atveju įstatymui), nes sutiko, kad valdžia be įstatymų, tai valdžia be žmogaus teisių, vadinasi, ir be dorovės. Tokia valdžia visada atras būdų ir priemonių ne tik jaunimui, bet ir visai tautai tvirkinti. Tai savotiškai patvirtina garsioji Stalino replika, kad ne tauta, o valdžia turi teisę tvirkinti tautą (rus. – narod ne imejet pravo razvraščiat’ vlast’; vlast’ imejet pravo razvraščiat’ narod!). Įvertindama pastarojo „nuopelnus“, rusų poetė A. Achmatova atsiminimuose rašė, kad, lyginant su Stalinu, Čingischanas ir Hitleris tėra paprasčiausi galvažudžiai.
Suprantamos mąstytojų pastangos įvertinti ilgaamžę pasaulio tautų valdymo praktiką ir surasti būdus bei priemones negerovėms pašalinti, kurias mes vis dar suvokiame kaip dorovines, socialines, politines, ekonomines. Tačiau nei Platonas, nei Aristotelis, nei šv. Augustinas, nei juo labiau K. Marxas, kaip ir kiti mokslo vyrai, nieko geresnio už demokratiją nesurado: visi jų pasiūlytieji projektai arba apskritai nebuvo įgyvendinti, arba subrandino liūdnus ,,vaisius“. Aišku, ir anglosaksiško pavyzdžio atstovaujamoji demokratija nėra ideali. Bet, anot W. Churchilio, nors demokratija yra viena prasčiausių visuomenės politinio valdymo formų, tačiau visos kitos santvarkos – dar prastesnės! Kol kas tenka susitaikyti su situacija, jog demokratijos srityje išrasti (sugalvoti) ką nors visiškai nauja artimiausiu metu žmonijai vargu ar pavyks.
Visiems, atkakliai ieškantiems naujesnių ir efektyvesnių visuomenės valdymo modelių, turėtų būti iškalbinga JAV prezidento J. Carterio patarėjo Z. K. Brzezińskio išvada, kad, remiantis apytikriais, minimaliais skaičiavimais, vadinamųjų netradicinių – pavyzdžiui, marksistinių ,,demokratinių“ – socialinių struktūrų diegimas žmonijai jau kainavo 170 milijonų gyvybių3.
Apibūdindama demokratiją, kaip ,,vieną prasčiausių santvarkų“, anglų premjeras tikriausiai turėjo galvoje ne šią santvarką, o doroviniu ir socialiniu atžvilgiu išskirtinai ydingą, egoistišką žmogaus prigimtį. ,,XX a. paskutiniojo trečdalio mokslas leidžia mums tvirtai apibūdinti žmogų kaip gyvūnų pasaulio primatų būrio atstovą. Žmonėms, kaip ir kitiems primatams – o kartu ir visiems kitiems gyvūnams bei augalams, – nuolat kyla begalė keblumų, kaip prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų šioje žemėje. <…>
Tai, ką mes vadiname politine ir visuomenine sandara – papročiai, susiklosčiusi praktika ir veiklos būdai, įvairaus tvirtumo saitais susiejantys žmones į grupes, – ko gero, yra svarbiausia žmogaus prisitaikymo prie aplinkos – tiek išorinės, tiek vidinės – forma. Antropologijos ir gyvūnų elgsenos tyrinėtojai vis aiškiau atskleidžia, kad žmogui – labiau nei kitiems primatams, – kaip ir daugeliui kitų gyvūnų rūšių, visuomeninis gyvenimas ir organizacija yra pagrindinis biologinio išlikimo laidas“4.
Troškimas valdyti, kaip ir gyvenimas gaujoje, arba praide, nėra vien homo sapiens išradimas. Į žmonių pasaulį jis atėjo iš gyvosios gamtos. Nes gimtosios planetos biosfera per visą 4,5 milijardo metų egzistavimo laikotarpį taip ir nesurado kitų būdų įsitvirtinti šiame ,,geriausiame iš apskritai įmanomų Dievo sukurtųjų pasaulių“ (G. W. Leibnizas), išskyrus C. Darwino įvardytą struggle for life, t. y. kovą už būvį, už išlikimą. Taip gyvoji gamta ir egzistuoja, visą laiką įnirtingai kovodama už teritoriją, maistą, poilsį, giminės pratęsimą ir t. t. Pavyzdžiui, dominuojantis liūtų praido patinas vadovauja ir viešpatauja, kol yra pajėgus savo titulą apginti ir įtvirtinti grubia fizine jėga – trejus ketverius metus. Per tą laiką jis turi suspėti ne tiktai susiporuoti su visomis savo praido patelėmis ir perduoti bei įtvirtinti savo genetinius privalumus tolimesnėje šios liūtų rūšies evoliucijoje, bet ir fiziškai apginti jauniklius nuo tykančių juos sudraskyti kitų konkuruojančių liūtų, kurie taip pat pretenduoja „nuversti“ lyderį.
dominuojantis liūtas, atlikdamas savo priedermę, beveik visada rizikuoja baisiais kūno sužalojimais arba gyvybe, tačiau pasisavina ir didžiausią, t. y. daugiausia kalorijų turinčią, praido patelių sumedžioto grobio dalį, taip pat naudojasi ir kitomis privilegijomis.
Visuomenėje panašios problemos sprendžiamos kitaip – daug painiau bei sudėtingiau. Nes visiems iš gyvosios gamtos paveldėtiems biologiniams poreikiams bei instinktams realizuoti bei patenkinti žmonija yra sukūrusi ir nuolat tobulina tai, ką įvardijome kaip vertybines orientacijas – ir socialines, ir dorovines. Būtent biologinių instinktų diktuojamų ir jų reguliuojamų poreikių virsmas doroviniais, socialiniais ir politiniais homo sapiens interesais ir padaro žmogų ypatingos rūšies individu, kuris turi ne tiktai faktines, bet ir vertybines orientacijas visos jį supančios tikrovės atžvilgiu. Ši vertybių sistema funkcionuoja kaip kažkokiu laipsniu išbaigtas darinys. Žmonijos istorija ir yra visuma pastangų bei faktiškų liudijimų, rodančių, kaip sunkiai, kiek kraujo pareikalavo šio uždavinio įgyvendinimas. Deja, visuomenė taip ir nesurado absoliutaus, tobulo varianto, optimalaus būdo, kaip pasiekti, kad humanistinė žmogaus prigimties esmė galutinai įveiktų ir nugalėtų instinktyviąją, arba biologinę, jo prigimtį.
Paaiškėjo, kad nei tironija, nei monarchija, nei teokratija, nei aristokratija, nei apskritai kokia nors diktatūra, įskaitant ir totalitarinę, negali įgyvendinti šio tikslo ir pažangiausių pasaulio tautų bei visuomenių buvo atmestos kaip istorinės atgyvenos.
Tik visuotine rinkimų teise grindžiamas valdžios egzistavimas, jos išskaidymas į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir konstitucinę, išsaugant privačios nuosavybės, žodžio, spaudos, pažiūrų, įsitikinimų ir demonstracijų laisvę, ir įstatymų viršenybės bei visų piliečių lygybės šių įstatymų atžvilgiu principas yra kriterijai, nustatantys demokratinės visuomenės politinės savivaldos bei saviraiškos formas, kurios ir pagrindžia net minimalias dorovines, socialines, politines ir kultūrines kiekvieno tos šalies piliečio egzistavimo prielaidas.
Demokratija yra vienintelė politinė visuomenės valdymo forma, suteikianti ne formalų, o faktinį dorovinį turinį visoms su šia sąvoka susijusioms vertybėms, kadangi tik demokratinėje visuomenėje vergas, baudžiauninkas ar politinis valdinys reabilituoja savo žmogiškąją prigimtį – tampa visaverčiu šios visuomenės piliečiu. Demokratinėje santvarkoje niekas už mus ar – tuo labiau – prieš mūsų valią negali, pavyzdžiui, nuspręsti, kas mes esame: marksistai, ateistai ar įsprausti, kaip tai darė totalitarinės santvarkos ideologai, į ,,tarybinių žmonių“ rėmus.
Mums aktualu, kaip ši santvarka funkcionuoja (ar apskritai galima) vadinamojoje ,,posovietinėje erdvėje“, kuri atsirado po totalitarizmo žlugimo Rytų Europoje. Šiame regione įsigalėjusią demokratijos atmainą Vakarų politologai vadina posovietine.
Kuo ši demokratija skiriasi nuo Vakarų kraštų klasikinės demokratijos?
Tenka pripažinti, kad serijinė naujų santvarkų gamyba visų į ją sudėtų lūkesčių nepateisino. Rytų Europos demokratija vis labiau primena tą pačią, visiems iki gyvo kaulo įgrisusią, ankstesnę nomenklatūrinę tų kraštų valdymo praktiką, grindžiamą begalinėmis biurokratų ir naujųjų plutokratų, tituluojamų oligarchais, privilegijomis bei savivale, o buvusiose tarybinėse Vidurinės Azijos respublikose – ir naujųjų posovietinių monarchijų bei despotijų formavimąsi.
Tiesa, nė vienoje šių šalių apie komunizmo teorijos ir praktikos atgaivinimą nebekalbama, tačiau jų valdymo praktika, įvardijama kaip nomenklatūrinė oligarchokratija, išliko ta pati. Taigi šioje postkomunistinėje erdvėje nesusikūrė ir, matyt, dar ilgai nesusiformuos vakarietiško pavyzdžio demokratijos.
Tikslinga priminti, kad jau demokratijos kūdikystėje Atėnų miesto valstybės piliečiai labiausiai baiminosi tironijos (vieno žmogaus valdžios), ochlokratijos (minios valdžios) ir oligarchijos (korumpuotų turtuolių valdžios) įsigalėjimo, pagrįstai būgštaudami, jog tai pačios nemaloniausios, silpnos ar nebrandžios demokratijos pagimdytos politinės visuomenės valdymo formos.
Neigiantiems istorinio likimo gebėjimą ar norą grubiai juokauti ar netgi tyčiotis iš žmonių pastangų susikurti pažangią demokratinę visuomenę priminsiu, kad vadinamojoje posovietinėje erdvėje kaip tik taip ir atsitiko. Ir tai ne pavieniai faktai – iliuzijos žlugo šalyse, nusidriekusiose nuo jau minėtų buvusių tarybinių Vidurinės Azijos respublikų iki vakarinių Baltarusijos sienų. Keisčiausia yra tai, kad visose šiose valstybėse yra ir balsavimu išrinkti prezidentai, ir parlamentai, ir nepriklausomi teismai, o demokratijos nėra. Vadinasi, ne išvardytos institucijos, t. y. jų buvimas ar nebuvimas, yra demokratijos garantai ir pamatai, o šių tautų istorinė patirtis, jų socialinis bei dorovinis mentalitetas, noras ir gebėjimas būti laisvais ir nepriklausomais.
Baltijos respublikos (ir Lietuva) kiek skiriasi nuo kitų posovietinių politinių struktūrų. Mūsų šalis ir jos kaimynės nėra euroazijinės despotijos, užsimaskavusios pseudodemokratinėmis politinėmis administracinėmis institucijomis. Bet tai ir ne klasikinės demokratinės Vakarų šalys. Demagogiška būtų neigti, kad Lietuvoje nėra vienvaldiškai kraštą tvarkančios korumpuotos biurokratijos, glaudžiai susijusios su šešėline ekonomika.
Atrodytų, mūsų demokratijos ligas nesunku išgydyti – tereikia priimti griežtus įstatymus ir jų laikytis, negailestingai šalinti visus politinio gyvenimo praktikoje pasireiškiančias negeroves bei trūkumus. Ir viskas bus gerai. Priminsiu, kad sovietmečiu oficiali politinė propaganda taip pat kalbėdavo apie ,,vis dar pasitaikančias“ šviesaus socialistinio gyvenimo negeroves ir trūkumus. Panašiai po Atgimimo elgėsi ir elgiasi dauguma mūsų politikos veikėjų. Tą pačią retoriką vartoja ir politinių partijų dalis – imtinai iki dabar valdžioje esančios, Tautos prisikėlimo partijos. Ne išimtis ir mūsų prezidentai.
Taigi demokratija – tai pirmiausia kiekvienos konkrečios tautos, valstybės ir visuomenės istorija. Ten, kur jos niekada nebuvo, akimirksniu ir neatsiras, nes tautos ir visuomenės istorijos, taip pat jų dorovinio mentaliteto, staiga sukurti tiesiog neįmanoma – reikia išgyventi ir įsigyventi. Ir daryti tai tenka ištisus šimtmečius ar netgi tūkstantmečius. Todėl ir posovietinėje erdvėje gyvenančių tautų politinės struktūros yra labai toli nuo Vakarų standartų – šios šalys per visą ilgaamžę savo istoriją niekada nebuvo demokratinės. Kas turi iliuzijų dėl tarpukario Lietuvos demokratiškumo, gali pažiūrėti Vilniaus teatruose rodomą P. Vaičiūno komediją „Patriotai“.
Nieko nuostabaus, kad posovietinėse Vidurinės Azijos respublikose nuosekliai įsigalėjo arba autoritarinė, arba azijinė despotija. Šalyse, kurios yra arčiau Vakarų Europos, – autokratinė prezidentinė diktatūra (Rusija ir Baltarusija). Posovietinėse Baltijos respublikose – nevienodu mastu oligarchizuota, korumpuota pseudodemokratija.
Politinėje ir socialinėje Vakarų Europos tautų istorijoje išskirtinę reikšmę turėjo ir tebeturi ilgaamžė privačios nuosavybės tradicija, siekianti senovės Graikijos miestus valstybes bei Romos respublikos laikus, rinkos ekonomika, viduramžių bažnytinė ir pasaulietinė teisė ir, žinoma, protestantizmas. Pastarasis, priešingai nei katalikybė, kuri teigė, kad ,,greičiau jau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę“, įtvirtino principą, jog doru, sąžiningu darbu, išradingumu bei iniciatyvumu užgyventas turtas patinkąs Dievui. Protestantizmas daug prisidėjo formuodamas ir kitas naujųjų laikų europiečio dorovines ypatybes bei vertybes: tikėjimą (solo fide) ir bendruomeniškumą (geri darbai, labdara). M. Lutherio sekėjai bei šalininkai suformulavo svarbiausius teorinius postulatus ir padėjo pagrindą būsimajam kapitalizmui – ir rinkos ekonomikai, ir parlamentarizmui, nes kasdieniame gyvenime antgamtinė tikėjimo sielos išganymu doktrina pasireiškė ne tik kaip begalinis pamaldumas ir dorybingumas, bet ir nuolatinis rūpinimasis visais be išimties savo bendruomenės nariais. Ši naujoji darbo ir tikėjimo sąjunga tapo protestantiškąja revoliucija, nulėmusia stulbinamus laimėjimus ne tiktai ekonomikoje, bet ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse.
Žinomas žydų tautybės dabartinis rusų literatūrologas, eseistas ir politologas Michailas Velleris, garsėjantis ir nacionalšovinistinėmis pažiūromis bei ideologija – tuo artimas V. Žirinovskiui – knygoje ,, Россия и рецепты“5 pabrėžia euroazijinį rusų tautos charakterį bei gyvenimo būdą – visiškai skirtingą nuo demokratiškų Vakarų Europos nacijų. Jis įrodinėja, kad vakarietiška demokratija Rusijoje ne tik negalima, bet ir absoliučiai žalinga. ,,Mums reikalinga absoliučiai kitokia pažiūrų sistema, ji nesutampa su dabartinėmis vakariečių pažiūromis ir negali būti jų nei palaikoma, nei sveikinama. Bet ji visiškai sutampa su praėjusiais amžiais viešpatavusia vakariečių pažiūrų sistema – kai buvo kuriama europietiškoji civilizacija“6. M. Velleris savo knygoje apeliuoja į dabartinę Rusijos valdžią, reikalaudamas ,,ryžtingai nusispjauti į šiuolaikinį vakarietiškąjį politkorektiškumą“ ir nekreipti jokio dėmesio į vakariečius, kurie, be abejo, nepritars svarbiausiam Rusijos siekiui – ,,susigrąžinti“ caro ir sovietų imperijos valdytas žemes. Europiečiai gali pasipriešinti šiam siekiui, rašytojo nuomone, tik vienu būdu – sukelti kuo didesnį ,,triukšmą“ savo demokratinėje spaudoje. Tačiau į tai dabartiniai Rusijos lyderiai neturi kreipti nė menkiausio dėmesio, nes ,,susigrąžinti“ šimtmečiais Rusijos imperijos valdytas žemes, kurias nusikalstamai iššvaistė demokratai, – būtina. O pradėti reikia nuo tų, kurie patys to pageidauja – pavyzdžiui, nuo Abchazijos ir Pietų Osetijos. Gruzijos–Rusijos karas ir įgyvendino šiuos norus.
Negalima nekreipti dėmesio į rusų nacionalšovinisto raginimus Rusijos valdžiai. Traktuodamas demokratijas kaip ,,senatvinio marazmo“ graužiamas politines socialines Vakarų visuomenes, sugebančias išreikšti susirūpinimą nebent gėjų, lesbijiečių, transvestitų, nusikaltėlių ir kitų iškrypėlių ,,teisėmis“, o ne jauniems ir energingiems etnosams istoriškai būtinu ,,teritorijų plėtimu“, M. Velleris ypač bjaurisi doroviniu šių persenusių etnosų marazmu – nuolatiniu rūpinimusi nusikaltėliais, ignoruojant nukentėjusiųjų teises. Todėl recidyvistai, sadistai, seksualiniai iškrypėliai ne sušaudomi, o laikomi ištaigingiausiuose kalėjimuose – išlaikomi nužudytų žmonių šeimos narių lėšomis. Rašytojas tikisi, kad dabartinė Rusija iki tokio ,,nužmogėjimo“ ir ,,sumarazmėjimo“ dar nepriėjo ir neprieis, jei valdžia padarys tai, ką jis rekomenduoja savo knygoje. Kitaip tariant, dar neišnykusiu pranašumu rusai privalo pasinaudoti, kol jų šalis nepateko į Vakarų civilizaciją apėmusį demografinį sąstingį, patologišką sotumą ir nerūpestingumą, kurie ,,sunaikina“ tautas – jokiems karo žygiams jų jau neįmanoma ,,išjudinti“. Tai rodo ir Romos imperijos istorija, ir kiti pavyzdžiai. Jei Rusija dar dvidešimt metų praleis tuščiai – nemėgins susigrąžinti teritorijų, ji niekada jų nebeatgaus.
Galėtume į tai nekreipti dėmesio, jeigu iš savo istorijos nežinotume, kokį ,,ryžtingumą“ Rusijos imperijos kėslų ir žygių atžvilgiu yra pademonstravusios demokratinės Vakarų šalys.
Tačiau M. Velleris yra įdomesnis ir patrauklesnis ne ekspansionistinėmis iliuzijomis bei prognozėmis, bet sistemų teorijos metodologija pagrįsta prielaida, kad Rusija yra genetiškai nepajėgi įsigyventi ir įgyvendinti jai visiškai svetimo (todėl ir nepriimtino) vakarietiško gyvenimo būdo (demokratijos) standartų.
Vakarai ignoruoja faktą, kad Rusija visada buvo ir tebėra milžiniška teritorinė ir politinė aglomeracija, ji per visą savo istoriją kėlė ir įgyvendino ne tradiciškai europietiškus – demokratijos, laisvės, lygybės, visuomenės socialinės gerovės – idealus, o imperinius ekspansinius siekius, diegė euroazijinį gyvenimo būdą bei papročius.
Apie autokratijos, o gal net totalitarizmo ,,sugrįžimą“ į politinę ir socialinę šiuolaikinės Rusijos gyvenimo praktiką savo knygoje ,, Позты и цари“ kalba ir demokratė Valerija Novodvorskaja, siedama tai su dviejų pradų – normanišku ir bizantišku bei mongolišku istoriniu paveldu. Jos nuomone, ir Rusijos, ir kitų pasaulio tautų nelaime bei tragiškuoju likimu visada buvęs pastarasis7.
M. Velleris, priešingai, į pirmą planą iškelia ne istorinį ir socialinį Rusijos likimą, kuris leistų ugdyti bei puoselėti demokratinį Rusijos pasirinkimą pagal sistemų teorijos postulatus. Jo nuomone, ruso euroazijietiškumą nulemia prigimtinis šios tautos nenoras ir nesugebėjimas gyventi ir dirbti taip, kaip Vakarų europiečiai. Pamatinės M. Vellerio visoms tautoms taikomos sistemų teorijos sąvokos įvardijamos kaip системоопределяющие ir системоотрицающие (sistemą formuojantys ir sistemą neigiantys) veiksniai. Jis teigia, kad rusų etnosas iš prigimties yra nesuinteresuotas nei demokratija, nei jos plėtote: visa, ko jis siekia per visą savo istoriją – imperiškumas (akivaizdi analogija su Romos imperija).
M. Velleris tvirtina, kad rusų etnoso istorinio, politinio, socialinio ir dorovinio savaimingumo, išskirtinumo pagrindą sudaro prigimtinis sugebėjimas organizuoti, kurti ir išlaikyti imperiją, bet – nieko daugiau. Demokratija šiai tautai primena nuodą – yra visiškai svetima ir nepriimtina. Todėl nėra prasmės jos diegti, tikėtis, kad kada nors rusų žemėje įsitvirtins, nes tai prieštarauja ne tik šios tautos dvasiai, jos mentalitetui, bet ir nuolat kuriamai, palaikomai nacionalinei idėjai8.
Todėl, nepaisydama Vakarų pastangų, per karus, socialines suirutes ir revoliucijas Rusija kaip imperija ne tik visada atsigaudavo ir atsikurdavo, bet dar labiau sustiprėdavo bei išsiplėsdavo.
Jeigu M. Vellerio teorija yra teisinga, negalime nepaminėti G. V. F. Hegelio sukurtos filosofinės koncepcijos apie tariamai pasaulyje nuo seno egzistuojančias dvejopo pobūdžio – istorines ir neistorines – tautas.
Pastarųjų kategorijai G. V. F. Hegelis priskyrė ir slavus, vadinasi, ir rusus, nes tai, jo nuomone, tautos, neįstengiančios evoliucionuoti. Jas aplenkia vadinamoji pasaulinė dvasia. Šios mintys savaip atkartoja dar nuo XVI a. Vasilijaus III laikų Rusijoje puoselėjamą vienuolio Spiridono Savos sukurtą ir plačiai išpopuliarintą panslavizmo ideologiją bei praktiką. ,,S. Savos paleista legenda – tarp maskvėnų veikiai išplitusi ir atgulusi jų valstybės oficialiosios istorinės doktrinos pamatuosna – teoriškai įteisino Vasilijaus III ir jo įpėdinių ekspansiją į vakarus <…> 1566 m. zemskiniame susirinkime buvo visiškai pritarta Maskvos valdovo siekiui tęsti karą su Lietuva ir ,,prijungti visą Pabaltijį“9.
Tačiau sugrįžkime prie Lietuvos problemų. Laikydamiesi sistemų teorijos pamatinių prielaidų bei postulatų, pažvelkime, ką apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį gali pasakyti šis gamtos, o netolimoje ateityje, matyt, ir visuomenės mokslas. Kritiškai įvertinę ikiistorinę baltų senovę, jų gyvenimo būdą, papročius, pasaulėžiūrą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorinę patirtį bei likimą, negalime nepastebėti nuostabą keliančio fakto, kad lietuviai (kaip ir latviai) neturi to, kuo taip didžiuojasi įvairiausio plauko rusų nacionalistai ir šovinistai, – imperinio instinkto. Tenka pripažinti, kad mūsų protėvių dorovė, gyvenimo būdas, papročiai nulėmė lietuvių kaip etoso, tautos ir valstybės nesugebėjimą išlaikyti ne tik iš priešvalstybinių laikų paveldėtos, tūkstantmečiais baltų gyventos teritorijos, siekusios Okos ir Kamos aukštupį (Rytuose), Vyslos žemupį (vakaruose) bei Kijevą pietuose10, bet ir panašiu teritoriniu pagrindu susikūrusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kad ši daugiau kaip pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorija keletą tūkstantmečių iš tikrųjų buvo baltų oikumena, netiesiogiai patvirtina ir vienas žymiausių Rusijos kalbininkų baltistų V. Toporovas, davęs interviu latvių laikraščiui „Diena“ apie Volgos upės vardo etimologiją. Jis teigia, kad dabartinis upės vardas kildinamas iš baltų Ilga transformacijos į Vilga ir galiausiai – į Volgą.
Teritorija laipsniškai mažėjo beveik po kiekvieno LDK karo su Maskvos valstybe, kol Lietuva visiškai išnyko iš Europos žemėlapio, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė personalinę vedybų sutartį su Lenkijos karalaite Jadvyga.
Pažangūs ir giliamintiški dabartinai mūsų istorikai (įsitikinę, kad jiems tinka šie epitetai) nuolat žiniasklaidoj tvirtina, kad 1569 m. unija išgelbėjo Lietuvą ne tik nuo pavergimo ir nutautinimo, kaip tai atsitiko prūsams, latviams, estams, bet ir sudarė sąlygas europeizuotis pagal visus tuometinės feodalinės Europos politinius bei ekonominius standartus.
Atsakydamas į analogiškus teiginius, skambėjusius ir tarpukario Lietuvos spaudoje, filosofas S. Šalkauskis rašė: ,,Iš esmės sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo pragaištinga. Tegul čia mūsų neapgauna Lenkijai arba Lietuvai galėjęs iškilti poreikis vienytis kovai su teutonų riteriais; tokios sąjungos būtinybė nei teoriškai, nei praktiškai nepateisina vienos valstybės inkorporavimo į kitą, nes tos sąjungos tikslas buvo išsaugoti kiekvienos valstybės nepriklausomybę. <…> Tikras dalykas, kad Jogailos politika, pragaištinga valstybei ir tautai, nebūtų buvusi primesta lietuviams, jei nebūtų teikusi didžiulės naudos lenkams. Krėvos sutartis lenkams buvo dovana, nepateisinama jokiu dosnumu: ji ne tik kad be galo išplėtė ir sustiprino jų valstybę, bet ir atvėrė naujas perspektyvas jų politinei ir moralinei plėtrai į Rytus“11.
Istorikė V. Daugirdaitė-Sruogienė uniją vertina dar kategoriškiau: ,,Kunigaikštį Vytautą ir Jogailą privertė taikytis ne tiktai kryžiuočių pavojus, bet ir svarbūs lenkų pasiūlymai. Pačioje Lenkijoje tuomet siautė netvarka ir neramumai. Karalių giminei išmirus, sostas atiteko jaunai, vos keliolikos metų amžiaus vengrų karalaitei Jadvygai, kuri buvo sužadėta su vienu vokiečių kunigaikščiu. Tačiau lenkai bijojo: jeigu jų karalienė ištekėtų už vokiečio, vokiečiai galėtų pavergti visą jų valstybę. Lenkai nutarė paieškoti Jadvygai vyro Lietuvoje, nes ji tuomet buvo galingiausia Lenkijos kaimynė. <…>
Lenkų karaliaus vainikas Lietuvai brangiai kaštavo. 1385 m. rugpjūčio 14 d. lietuviai Krėvos pilyje po ilgų derybų ir ginčų pažadėjo lenkams: visas Lietuvos ir Rusijos žemes prijungti prie Lenkijos, Lietuvą apkrikštyti; atgauti Lenkijai žemes, kurias kiti kaimynai nuo jos buvo atplėšę; grąžinti lenkams visus jų belaisvius; sumokėti pirmajam Jadvygos sužadėtiniui didelius pinigus – atlyginti jam, kad Jadvyga netesėjo žodžio. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis Lietuvos susijungimas su Lenkija. Tik vėliau paaiškėjo, kad toji sąjunga buvo naudinga ne Lietuvai, bet vien Lenkijai“12.
Žvelgiant į uniją iš laiko perspektyvos, tenka apgailestauti, kad tuo metu lietuviai tebebuvo pagonys, todėl nežinojo posakio, jog kvailį ir bažnyčioj muša. Ši taisyklė tinka visur ir visada. Ne tik krikščioniškai Europai, bet ir visam pasauliui. Tai yra žmonijos istorijos ne vien intelektualinis, bet ir dorovinis pagrindas.
Negalima pamiršti dar vienos – komiškos ar tragiškos – unijos sąlygos. Krėvos sutarties sudarymo metu lietuvių kunigaikščiai pademonstravo Europai (ir Lenkijai) ne tiktai visišką politinį neišprusimą, bet ir teisinį analfabetizmą bei lengvabūdiškumą: viduramžių Vakarų Europa iš Romos imperijos paveldėjo plačiai naudotą patriarchalinę romėnų teisę, kuri šeimos nuosavybės santykius, pavyzdžiui, vedybų sandėrius, įvardija kaip pater familias. Tai reiškia, kad šeimos nuosavybė visada yra tos šeimos vyro – tėvo, sūnaus, vyriausio brolio – nuosavybė. Paternalizmas viduramžių Europoje taikomas ir užkuriui – iš jo nereikalaudavo kraičio. Todėl Jogaila, atėjęs į Lenkijos karaliaus dvarą kaip užkurys, neprivalėjo atsinešti kraičio, kelis kartus teritoriškai už anuometinę Lenkiją didesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tačiau jis tai padarė, kęsdamas begalinius lenkų ponų pažeminimus, paklojo savo valdomą valstybę Jadvygai po kojų, o ši prieš Europą „sublizgėjo“ kaip turtingiausia feodalinės Europos nuotaka.
Kokias savybes pademonstravo lietuviai dar tais senais laikais? Manau, kad kvailumą, lengvabūdiškumą, savanaudiškumą (bajoriškų privilegijų siekis). Ši triada, būdinga beveik visiems mūsų vadams bei politiniams lyderiams, kišo koją per visą Lietuvos istoriją ir atliko nelemtą vaidmenį Lietuvos politiniam likimui. Ne išimtis ir liūdnai pagarsėjusi Abiejų tautų bajorų respublika (Rzeczpospolita), kuri atvedė mus prie 1795 m. katastrofos.
Sistemų teorija leidžia anksčiau išvardytas savybes priskirti lietuvio kaip etnotipo charakteriui, kuris atliko destruktyvų vaidmenį ir vėlesniais Lietuvos istorijos tarpsniais.
1940 m. Lietuvos kariuomenė (priešingai nei beveik tiek pat gyventojų turinti Suomija) nė karto neiššovė, net simboliškai nepasipriešino klastingoms sovietų užmačioms, nuolankiai nulenkė galvą prieš atėjūnus. Kai prisimeni kariuomenės vado V. Vitkausko išdavystę, nenorom kyla asociacijos su Jogailos ir Jadvygos vedybų sandėriu. Beje, okupantai neužmiršo kolaboranto. Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje detaliai išvardyta, kokiomis malonėmis jį apipylė: ,,1940.VI parėmė Lietuvoje prasidėjusią socialistinę revoliuciją. 1940.VI–VII Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras. Kaip Liaudies seimo įgaliotosios komisijos narys dalyvavo TSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje (ta komisija įteikė TSRS Aukšč. Tarybai seimo rezoliuciją – prašymą priimti LTSR į TSRS). 1940.VII Lietuvos liaudies kariuomenės, 1940.VIII–1941.VI Raud. armijos 29 teritorinio korpuso vadas; generolas leitenantas (1940). 1942–45 dėstė Maskvos karo akademijoje. 1946–50 – Kauno un-te. 1950–54 Kauno politechn. in-to kar. katedros viršininkas. 1941–54 TSRS AT, 1955–63 LTSR AT deputatas“13.
Todėl turbūt nereikia stebėtis, kad dabartiniai mūsų sąjungininkai bei partneriai iš atitinkamų ES ir NATO institucijų kartais paklausia: o jūs, lietuviai, ar savo Tėvynę ginsite?
Nors nėra nė menkiausios galimybės nugalėti ar bent kiek reikšmingiau pasipriešinti daug galingesnės valstybės invazijai, kariuomenė privalo tai daryti. Ne dėl militarinio, ekonominio ar dar kokio nors tikslingumo, o dėl barbariškai okupuojamos tautos išlikimo, jos dorovinio, vertybinio suinteresuotumo ginti savo nepriklausomybę ir laisvę.
Vertinant pastarąją šalies okupaciją istoriniu ir sistemų teorijos požiūriu, galima teigti, kad 1918–1940 m. Lietuvos Respublika (kaip ir aptartoji Abiejų tautų respublika) nebuvo visavertis politinis teritorinis darinys. Tokią išvadą leidžia daryti ne pats okupacijos faktas, bet žinojimas – kaip, kokiu būdu tai buvo atlikta. Negi prieškario Lietuvos kariuomenė buvo kuriama, ginkluojama, apmokoma tuštinant ir taip skurdoką šalies biudžetą, tik krašto politikų ar generolų įsivaizduojamam konfliktui su latviais išvengti?
1990–2009 m. nepriklausomybės laikotarpis taip pat jau turi savąjį Kaino ženklą. Tai – tuoj po antrosios mūsų nepriklausomybės paskelbimo prasidėjęs ,,sklypų skraidymas“, administracinis iš tėvų ir protėvių paveldėtos žemės (ją 1940 m. nusavino okupantai) perkėlinėjimas. Pavyzdžiui, jeigu jūsų tėvai, seneliai ar kiti giminaičiai Pabradėje tarpukariu turėjo nors 60 arų sklypą, o jūs sumanėte jį ,,persikelti“ prie Vilniaus, Kauno, Palangos ar į kitas garsias Lietuvos kurortines vietoves – Nidą bei Juodkrantę, įstatymai leidžia tai padaryti. O jeigu esate ar buvote reikšminga politinė figūra, galite – kas gali paneigti tokią tikimybę – sklypą net pasididinti?
Pagal tradicinę, tūkstantmečiais Europoje galiojančią nekilnojamosios nuosavybės sampratą turėtumėt parduoti Pabradėje paveldėtą sklypą už pinigų sumą, kurią sutinka mokėti pirkėjas. O tada galite įsigyti jums patikusią žemės valdą. Per šias operacijas susidursite su paklausos ir pasiūlos santykio, arba visada realaus kainų skirtumo, problema. Nes tokio pat dydžio sklypo kaina Pabradėje ir kurortinėje vietovėje bus skirtingos. Ir šį skirtumą nulemia ne politinės administracinės to ar kito asmens privilegijos, bet pinigai.
Tačiau privalomuosius marksizmo–leninizmo kursus sovietmečiu lankę mūsų tautinio atgimimo vadai pasirodė esą ne iš kelmo spirti – sugebėjo, remdamiesi ne tiek teorija, kiek naujai sukurta ,,praktika“, „apžaisti“ privatinę nuosavybę. Ir padarė tai savo labui, pažeisdami atkurtosios Lietuvos konstitucijoje jau įtvirtintą nuosavybės šventumo, neliečiamumo principą. Šis simbolinis posovietinės nomenklatūros ženklas parodė, kad pasikeitė tiktai ideologija, o pamatinis bet kokios ideologinės prigimties totalitarizmo kaip politinės ir administracinės valdininkijos viešpatavimo visuomenėje imperatyvas išliko nepakitęs, kad ta pati yra valdymo norma – jo genomas, struktūrinė matrica, garantuojanti lygesnių už lygius egzistavimą. G. Orvello suformuluotas principas Lietuvoje toliau sėkmingai – kaip vėžinė ląstelė – dauginasi ir plėtojasi. Tiesa, nuolat ideologiškai mutuoja, nekisdamas struktūriškai. Manau, jau turime teisę Lietuvos valdininkiją įvardyti kaip tautinę nomenklatūrą. Jos viešpatavimas yra pražūtingas mūsų kraštui.
Todėl ir po dvidešimties metų (nuo Atgimimo pradžios) mūsų visuomenę tebekamuoja įvairios bėdos. Totalinė visų atsikūrusios valstybės administracinių struktūrų resovietizacija bei replikacija pasireiškė kiekybiškai ir kokybiškai nekontroliuojama valdymo institucijų biurokratizacija, kuri nulėmė iki šiol neišgydytų negalavimų – dorovinių, politinių, socialinių, struktūrinių – atsiradimą. Niekaip neužbaigiamos reformos ir darbai, tiesiogiai susiję su mūsų egzistavimu ir išlikimu: socialinio teisingumo, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, nuosavybės grąžinimo, sveikatos apsaugos, pensijų, gimstamumo skatinimo (jo ignoravimas priartino latentinę demografinę katastrofą). Priežastis banali: atsidūrusi valdžioje tautinė (kaip ir buvusi sovietinė) nomenklatūra užmiršta pareigą valstybei, užimamas postas – tik galimybė prabangiai, patogiai ir sočiai gyventi. Drįsčiau teigti, kad ši situacija užprogramuota mūsų (kaip ir rusų) kraujyje. Bent jau nuo šešiolikto amžiaus, t. y. nuo M. Lietuvio raštiškai ir istoriškai paliudytų Abiejų tautų respublikos garantuotų auksinių bajorų laisvių ir privilegijų. Tai slopina visuomenės savarankiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą bei kūrybinį polėkį.
Viena negatyvių biurokratizacijos pasekmių – mūsų tautiečių emigracija, įgavusi katastrofiškus mastus (buvusio Klaipėdos un-to rektoriaus prof. S. Vaitiekūno nuomone, nuo šešių šimtų tūkstančių iki milijono). Beje, šis statistinis rodiklis apibūdina ir pačią santvarką – jos demokratiškumą, ekonominį, socialinį, kultūrinį gyvybingumą, perspektyvumą ir t. t. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro projektų vadybininkė Ieva Būdvytytė teigia, kad „į Lietuvą emigrantai negrįžta dėl valdžios politikos, kurią atidžiai stebi. Ji neskatina žmonių grįžti, priešingai – skatina išvykti. Dalis tikrai lieka užsienyje dėl didesnių pašalpų ir kitų socialinių garantijų, kiti ten tikisi greitesnio ekonomikos atsigavimo. Iš tiesų Lietuvoje taip sukilus kainoms iš bedarbio pašalpos pragyventi neįmanoma, o kitose šalyse – galima. Manau, nemažai emigravusių lietuvių yra nusivylę valdžios požiūriu į paprastą pilietį“14.
Štai kaip Lietuvos demografinę padėtį apibūdina savaitraštis „Atgimimas“: ,,Lenkijoje 2008-aisiais, palyginti su 2007-aisiais, gyventojų 20 tūkst. padaugėjo. Lietuvoje, galima būtų liūdnai pridėti ,,kaip visada“, 16 tūkst. sumažėjo“15.
Generolas J. Kronkaitis, dalyvaudamas Baltijos televizijos organizuotuose debatuose naujojo Lietuvos prezidento rinkimų proga, pabrėžė, kad žmogus gali labai daug iškęsti, tačiau sunkiausiai pakeliama yra socialinė ir dorovinė neteisybė, kai, tarkime, ekonominės krizės metu visa visuomenė raginama ,,susiveržti diržus“, nors tuo pat metu Seimo funkcionieriai už vadinamuosius ,,kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus“ sugeba nusipirkti bangiausius automobilius.
Gal todėl visada nejaukiai pasijuntu, išgirdęs, kad lietuviai yra tikri europiečiai: ir katalikai, ir gyvena geografiniame Europos centre. Taip pat nesunku pagrįsti, kad esame marsiečiai, nes tautos, etnoso europietiškumą lemia ne religija ar gyvenamoji geografinė padėtis, bet gebėjimas tvarkytis pagal Vakarų standartus. Mes per visą savo istoriją niekada neįstengėme nei būti, nei išlikti europiečiais.
Deja, Lietuvai iškovojus sovietmečiu taip ilgai ir aistringai trokštamą politinę nepriklausomybę, mums gresia skaudžiausias ir tragiškiausias išbandymas per tūkstantmetę istoriją – galutinis ir visiškas tautiečių išsivaikščiojimas po kitas pasaulio šalis. Bet kurgi tada bus Lietuva?
1 Žr.: Gylys P. Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
2 Platonas. Dialogai. Vilnius: Vaga, 1968. – P. 140–142.
3 Brzeziński Z. Nebevaldomas pasaulis. – Vilnius: Tvermė, 1998. – P. 17.
4 Sabine G. H., Thorson T. L. Politinių teorijų istorija. – Vilnius: Pradai, ALK, 1995. – P. 27.
5 Žr. plačiau: Вeллeр M. Россия и рецепты, 2007.
6 Ten pat. – P. 325.
7 Žr. plačiau: Новодворская В. Поэты и цари. – Mосквa: изд. Aст, 2009.
8 Вeллeр M. Россия и рецепты. – P. 278–310.
9 Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas / barokas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992. – P. 53–54.
10 Plačiau apie tai: Lietuvių etnogenezė. – Vilnius: Mokslas, 1987. – P. 50.
11 Šalkauskis S. Dviejų pasaulių perskyroje. Sintetinis esė apie Lietuvos tautinės globalizacijos problemą. – Raštai. – T 4. – Vilnius: Mintis, 1995. – P. 93–94.
12 Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija. – Vilnius: Vyturys, 1990. – P. 81.
13 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1984. – T. 12. – P. 322.
14 Planai – išvykti ir negrįžti // Lietuvos žinios. – 2009. – Birželio 4. – P. 10.
15 Lietuva ir Lenkija statistikos veidrodyje // Atgimimas. – 2009. – Birželio 5–11. – P. 6.
Česlovas Laurinavičius. Klausimai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį
2009 m. Nr. 7
Kur veda istorinės atminties formavimas?
Buvau ir lieku skeptiškas idėjai Lietuvos vardo paminėjimą Kvedlinburgo analuose susieti su Lietuvos istorijos pradžia. Nes pats paminėjimas (apie 1009 m. prie Rusijos ir Lietuvos sienos nužudytą misionierių šv. Brunoną ir aštuoniolika jo palydovų) istorijos laiko skalėje primena tik neaiškią dėmę dykumoje; nieko konkretaus nežinome, kas vyko Lietuvoje iki šio įvykio ir apie du šimtus metų po lemtingo nužudymo. Beje, kituose šaltiniuose nurodoma, kad Brunonas žuvo Prūsijos (ne Lietuvos) ir Rusijos pasienyje. O ir pats Kvedlinburgo analų originalas neišliko – tėra XVI a. nuorašas. Taigi, 1009 m. datos šiandieninis sureikšminimas veikiau liudija apie pastangas Lietuvos istoriją „paankstinti“, empirinę realybę pritempti prie pageidaujamo istorinio vaizdinio.
Dar didesnį diskomfortą kelia vertybinis aspektas. Šiandienos ideologiniame lauke nuolatos pabrėžiama, kad Lietuva neatsiejama nuo Europos, tarp jų egzistuoja natūrali sąsaja. Tačiau šios sąsajos iliustracija krikščioniškojo misionieriaus nugalabijimo faktu atrodo, švelniai tariant, labai keistai tiek pačios Europos, tiek ir elementaraus civilizuotumo požiūriu. Tokio įvykio sureikšminimas netgi gali būti suprantamas kaip šiandieninių lietuvių banditų siautėjimo Europoje savotiškas palaiminimas. Tarsi lietuviams svarbu tik viena – dalyvauti Europoje, nesvarbu – kaip.
Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo mašina paleista ir dėl pinigų trūkumo springdama darda per Lietuvą. Nors idėja istoriškai menkai pagrįsta, bet nėra visiškai be pagrindo. Lietuvos vardas prieš tūkstantmetį užfiksuotas, o kas konkrečiai nudobė Brunoną – nenurodyta. Net jei ir lietuviai anais laikais visi elgėsi panašiai, ką dabar bepadarysi, nebent surengti iškilmingą atgailos performansą. O šiandien madinga kalbėti apie istorinę atmintį ir atminties kultūrą, publikai reikia stiprių istorinių įvaizdžių, kurie keltų pasitikėjimą, savigarbą, stiprintų tautinį identitetą bei ryšį su valstybe. Taigi aiški istorinės atminties formavimo kryptis.
Bet tūkstantmečio vizija – ne vienintelė atminties konstravimo kampanijoje. Paraleliai skelbiamos tezės apie „grįžimą į Europą“ bei „ilgaamžį ryšį su Europa“, kaip žinome, nutrauktą carinės Rusijos ir sovietinės okupacijos. Šios tezės gimė revoliuciniais Sąjūdžio laikais. Matyt, veržiantis iš totalitarinės sovietinės sistemos, negalima buvo apsieiti be supaprastintų bei tendencingų šūkių. Jie stipriai mobilizavo, panašiai veikė ir siekiant narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Tačiau įgyvendinus strateginius, saugumą garantuojančius tikslus ir sovietinės sistemos reanimavimo grėsmei sumažėjus iki nulio, tie šūkiai ne tik nesilpsta, bet netgi stiprėja, įgaudami beveik totalų sovietinio paveldo neigimo bei kaltinimų Rusijai pobūdį. Istorinės atminties formavimas vyksta ignoruojant istoriją, akivaizdžiai ją pritempiant prie politinio intereso. Taigi atsigręžkime į istoriją ir pažiūrėkime, ar realūs šiandien konstruojami jos vaizdiniai.
Kokie buvo „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu?
Nuo 1918 m., kai Rusijos imperija sužlugo, iki 1940 metų, kai Sovietinė Rusija mūsų šalį okupavo ir aneksavo, Lietuva formaliai buvo nepriklausoma valstybė. Per tą laikotarpį stipriai ūgtelėjo lietuvių kultūra bei politinė savimonė. Lietuva palaikė diplomatinius ryšius su daugeliu kitų valstybių, buvo Tautų Sąjungos narė ir – galima teigti – priklausė Europai.
Tačiau kaip tikrovėje reiškėsi tas priklausymas? Juk žinoma, kad tuometinė Lietuva buvo karo padėtyje su Lenkija dėl Vilniaus. Nors savo jėgomis įveikti kaimyninės valstybės negalėjome, tačiau puoselėjome viltį susilaukti paramos iš Sovietų Rusijos, o eventualiai ir iš Vokietijos. Praktiškai tai reiškė kurstymą Rusijos bei Vokietijos revizionistinių jėgų, kėlusių pavojų visai Europai, taip pat ir mums patiems. Įvairios Europos institucijos stengėsi Lietuvos siekiams suteikti taikesnę formą, bet nesėkmingai, nes lietuviai besąlygiškai reikalavo Vilniaus. Padėtį komplikavo ir ta aplinkybė, kad Lietuvoje tvarką palaikė karo komendantai. Mūsų krašto įvaizdžiui ypač kenkė nedemokratinių priemonių praktikavimas Klaipėdos krašte. Čia tarptautinė bendruomenė pripažino Lietuvos valdymą tik pasižadėjus laikytis europinių standartų.
Trumpai tariant, nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimas tarpukariu buvo probleminis, nes ji akivaizdžiai nesilaikė vidaus bei užsienio bendrabūvio standartų. Ciniški Europos diplomatai dar gerokai iki 1940 m. padarė išvadą, kad Lietuvos sugrįžimas į Rusijos globą priimtina išeitis tiek Europai, tiek ir pačiai Lietuvai. Tad 1940-ųjų įvykiai nieko per daug nenustebino.
Ko siekta atgaivinant LDK viziją?
Turbūt įsitikinus, kad „Lietuvos ir Europos ryšiai“ tarpukariu labai nevienareikšmiai, nuspręsta atminties konstravimo kampanijoje apsiriboti 1940 m. okupacijos faktu ir manipuliuoti iš to fakto išvestu okupacinės žalos atlyginimo vėzdu. O visas istorinių Lietuvos ir Europos ryšių potencialas „perkeliamas“ į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. LDK epocha – tai maždaug pusės tūkstančio metų laikotarpis, įdomus savo istorija, turtingas europinės kultūros pasiekimais. Tačiau propagandinėje kampanijoje ryškėjanti tendencija šiandieninę Lietuvą tiesiogiai kildinti iš LDK – ne tik kultūrine prasme, bet ir politine, ir net erdvine! – sukelia rimtų abejonių, nes tai, nenusižengiant istorinei tiesai, nelengva padaryti, o galimos pasekmės sunkiai prognozuojamos.
Žinome, kad dar Mindaugo Lietuvos valstybę sudarė ne vien lietuviškos, bet ir mongolų–totorių antpuolių išskaidytos senosios Rusios sritys, be didesnių dvejonių paklususios Lietuvai. Susikūrusi valstybė sparčiai plėtėsi, nutįso nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir daugiau kaip 200 šimtus metų atlaikė tiek Azijos ordų veržimąsi į Vakarus, tiek ir antpuolius Rytų kryptimi. Tačiau dvilypėje lietuvių ir rusų žemių junginio galybėje tūnojo ir lemtingas pažeidžiamumas. Lietuvos valdovai susidūrė su eile dilemų, kurių istoriniu požiūriu jiems nepavyko išspręsti.
Pirmoji dilema buvo tokia: ar verta eikvoti jėgas sujungiant visas rusų žemes? Žinome, kad nei Algirdas, nei Vytautas Maskvos neužėmė, taigi paliko galimybę alternatyviam rusų žemių vienijimosi centrui. Tačiau, užvaldžius Maskvą, ten tikriausiai būtų persikėlęs ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sostas. Bent jau apie tai svajojo Vytautas. O Lietuvai tokiu atveju būtų telikęs savotiškas Mandžiūrijos vaidmuo. Antroji dilema: kokią krikščionybę priimti – Bizantijos ar Romos? Pirmasis variantas būtų reiškęs rusų dominavimą Lietuvoje. Pasekmė – ta pati mandžiūriškoji perspektyva. Kol Jogaila dvejojo, ar vesti Didžiojo Maskvos kunigaikščio Dimitrijaus dukterį Sofiją (atitinkamai persiorientuojant religine prasme), jam buvo pasiūlytas tik „jaunesniojo brolio“ statusas.
Žinoma, Jogaila pasirinko, susituokė su katalike Jadvyga ir gavo Lenkijos Karalystės sostą. Ir užprogramavo Lietuvos valstybėje civilizacinį konfliktą – tarp katalikų ir stačiatikių. Rusų žemių sujungimo (ar reconcistos) iniciatyva buvo perleista Maskvai, o po Lietuvos valstybės pamatais pradėjo tiksėti laikrodis. XVI a. išvystyta romėniškos kilmės teorija turėjo konsoliduoti LDK dvilypį elitą, tačiau neatsvėrė Maskvos pranašumo, įgyto pasiskelbus Bizantijos tradicijų tesėja. Nors Lietuvoje stačiatikiai didikai tam tikrais istoriniais momentais (pavyzdžiui, po pergalės prie Oršos 1514 m.) beveik susilygino savo teisėmis su katalikais, vis dėlto taip ir liko tik vasalais. Paprasti stačiatikiai gal ir tikėjo savo ponų tvirtinimais, kad pavaldinio dalia Lietuvoje geresnė nei Maskvoje, bet niekada neprarado suvokimo, kad tikėjimo tėvynė yra svetur. Kaip taikliai pažymėjo vienas publicistas, LDK rusiškų žemių valdymas priminė situaciją, kai už ausų pagaunamas vilkas: ir paleisti, ir toliau laikyti vienodai pavojinga.
Lietuvos ir Lenkijos unija stabilizavo padėtį šalyje, atvėrė kelią į Europą. Vilnių – skirtingai nei Maskvą – pasiekė ir Renesansas, ir barokas. Tai neabejotinas istorinis turtas. Tačiau politinėje perspektyvoje unija tik pagausino jau buvusių problemų skaičių. Buvusi dvilypė jungtinės valstybės struktūra tapo trilypė. Tai trukdė centralizuoti šalį, leido įsigalėti bajorų anarchijai, kurios ryškiausias požymis – liūdnai pagarsėjęs liberum veto principas. Bandymai valstybinį amorfiškumą neutralizuoti elito kultūrine niveliacija (lenkėjimu) bei religiniu prozelitizmu didino įtampą su kitatikių imperijomis ir buvo viena šalies padalijimo priežasčių.
Žlugus unijinei valstybei, liko jos nevienareikšmės tradicijos. Pavyzdžiui, civilizacinio pranašumo kompleksas, stipriai užvaldęs Lenkijos–Lietuvos diduomenę, ypač tą jos dalį, kuri identifikavosi su katalikybe bei lenkiškąja kultūra ir radikaliai save priešpriešino ne tik vadinamiesiems barbariškiems Rytams, bet ir protestantiškiems Vakarams. Tas pranašumo kompleksas – arba puikybė – trukdė laiku suvokti tiek žlungančios valstybės realijas, tiek ir tikrovę, susiklos-čiusią po padalijimų. Toji puikybė ir realijų nesuvokimas įstūmė šalį į kelis tragiškus sukilimus. Nors iki šiol Lietuvos ir Lenkijos istorikai negaili panegirikos 1831 m. bei 1863 m. sukilėliams, kaip kovotojams už laisvę, bet nepaneigia to fakto, kad sukilimais iš esmės siekta atkurti padėtį iki padalijimų. Istoriškai tai reiškė aklavietę.
Akivaizdu, kad LDK – jau praeitis. Žinoma, labai svarbi kultūriniu požiūriu, bet ne daugiau. Bandymai ją nacionalizuoti ar politiškai atgaivinti primena Mussolinio bandymus atkurti Romos imperiją. Bet kokius konkrečius politinius padarinius gali sukelti Lietuvos „žaidimai“ su istorija.
Puolimas prieš Rusiją ar… prieš lietuvių tautą?
Okupacinės žalos atlyginimo reikalavimas ir LDK tradicijų propagandinis eskalavimas šiandieninėje Lietuvoje turi du pagrindinius vektorius. Vienas jų – antirusiškas, nes planuojama iš Rusijos „nugręžti“ milijardus ir buvusiose LDK žemėse – Baltarusijoje ir Ukrainoje – pakirsti Rusijos įtaką. Kitas vektorius ženklina lietuvių identiteto kaitą – iš nacionalinio į universalų (multikultūrinį) ar į neaišku kokį.
Teoriškai tai, žinoma, revoliuciniai užmojai. Bet kokia jų praktinė reikšmė ir galimos pasekmės? Negi, reikalaudami atsakomybės už okupaciją, tikimasi Rusiją nutempti į tarptautinį teismą? Ar vadinamasis demokratijos eksportas į buvusias SSRS respublikas (ypač Ukrainą, Gruziją, Baltarusiją) ir beveik atviras raginimas šiandieninę Rusiją „sugrąžinti“ į Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas nėra vien bandymas atgaivinti unijinių bajorų tradicijas, istoriškai jau nuvedusias į aklavietę? Visų tų pastangų išdava – viena konkreti perspektyva: įerzinta Rusija kryptingai siekia iki 2015 metų nutraukti tranzitą per Lietuvą (taip pat per Latviją ir Estiją). Jeigu bus realizuota tokia perspektyva, ji Lietuvai reikš ekonominį žlugimą.
Dar jautresnis aspektas, susijęs su modernios tautos transformacijos užmoju, kai dėl demokratijos plėtros lietuviai skatinami beveik identitetinei savižudybei. Juk šiandieninė lietuvių tauta – tai daugiausia natūralaus, istoriškai inspiruoto ir trukusio daugiau kaip šimtmetį proceso rezultatas. Būtent jos apsisprendimas nulėmė Lietuvos nepriklausomybę 1990–1991 m. ir vėlesnį tarptautinį pripažinimą! Kodėl gi šia neįkainojama vertybe pradedama abejoti? Nejau dar gaji lenkomanų versija, kad lietuviai – tai tik rusų ir prūsų intrigos pasekmė?
Turbūt neverta abejoti, kad moderni lietuvių tauta susiformavo kaip tik Rusijoje ir patyrė jos poveikį. Šis procesas labai komplikuotas, jo negalima vertinti vienareikšmiškai. Nuo antrosios XIX a. pusės unijinės tradicijos Lietuvoje ėmė irti, jas palaipsniui keitė moderni nacionalinė savimonė. Savo esme tai buvo progresyvus procesas, impulsą gavęs iš demokratinių pilietinių judėjimų Vakaruose. Bet, paveikta slavofilų (labiausiai rusų), modernioji lietuviškoji ideologija tautiškumo pagrindu pasirinko lietuvių kalbą bei etnografiją. Prisitaikant prie Rusijos politikos, nuspręsta atsiriboti nuo visko, kas siejosi su unijos puoselėtu bajoriškuoju universalizmu. Taigi mestasi nuo vieno kraštutinumo – mėginimų tapti vadinamosios Polonijos piliečiais (lenkais), į kitą – siekta iš etnografinės Lietuvos išstumti lenkų kalbą bei kultūrą, pagaliau ir pačius lenkus.
Taip prasidėjo modernus lietuvių–lenkų konfliktas, vargiai šiandien sukeliantis pasididžiavimo jausmą. Labiau linkstame pabrėžti pastangas pakurstyti Rusijos konfliktą. Žinoma, tiek Rusijos, tiek Vokietijos imperijos, kaip padalijimų bendrininkės, siekė sunaikinti unijinę tradiciją bei tramdyti atgimstančią Lenkiją – eventualią šios tradicijos tesėją. Todėl lietuvių judėjimo antilenkiška kryptis iškart sulaukė ir Rusijos, ir Vokietijos atviro paskatinimo. Kaltinant Rusiją (ir Vokietiją) savanaudiškumu neverta ignoruoti objektyvios realybės: be šių valstybių paramos modernus lietuvių judėjimas nebūtų įgyvendinęs savo tikslų ir šiandien žemėlapyje kažin ar aptiktume Lietuvos vardą.
Beje, lietuvių tautos raida – jokia išimtis. Beveik visi Vidurio Rytų Europos modernūs nacionaliniai judėjimai buvo imperijų manipuliavimo objektai. Patys savaime jie buvo per silpni savo politiniams siekiams realizuoti, ypač valstybingumui išsikovoti. Tautoms tai pavyko tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Vakarų demokratijos nugalėjo despotiškas imperijas ir pastarosios sugriuvo.
Kova su komunizmo paveldu ar … su Lietuvos nacionaline valstybe?
Šiandieninė Lietuvos propagandinė kova su Rusija remiasi ne tik senaisiais laikais, bet visų pirma – sovietmečiu, jį tiesiogiai susiejant su Rusija, o Lietuva interpretuojama kaip auka. Sovietinio paveldo atmetimas įsilieja į globalinę nacizmo ir komunizmo pasmerkimo kampaniją. Labiau akcentuojamas antrasis dėmuo. Juk naciai šeimininkavo Lietuvoje dešimteriopai trumpesnį laiką, negu sovietai. Akivaizdžiai nepopuliarūs pačių lietuvių ryšiai su nacių nusikaltimais Lietuvoje. O šiandien šalyje smerkia sovietmetį visi, kas netingi ir sugeba. Po Antrojo pasaulinio karo vykusį partizaninį karą siekiama visaip heroizuoti. Bet ar gerai suvokiame, ką darome?
Sovietai okupavo bei aneksavo Lietuvą be pasipriešinimo. Vyriausybė politiškai bei juridiškai neprotestavo! (Apie Lietuvos atstovų užsienyje protestus – atskira kalba.) Apgailėtina Lietuvos padėtis bei jos elgesys tarpukario tarptautinėje arenoje nulėmė tai, kad taikus (neminint entuziazmo apraiškų) grįžimas į Rusijos globą atrodytų pakankamai logiškas. Tačiau šiandien dauguma lietuvių apie tokią logiką nenori net girdėti. Dar nuo Sąjūdžio laikų lietuvių kolektyvinėje atmintyje išplito didžiausią nuoskaudą keliantis klausimas – kodėl neiššauta 1940-aisiais?
Istorikai teigia, kad 1940 m. žymi Lietuvos gyventojų dalis jau nusivylė savo valstybės vidaus ir užsienio politika ir laukė autoritarinio Antano Smetonos režimo žlugimo bei radikalių socialinių reformų (eventualiai net ir socialistine forma). Neperdėsim sakydami, kad revoliucija Lietuvoje 1940 m. buvo pribrendusi. Bet atsitiko taip, kad svetima jėga, pasinaudojusi ne tik palankiomis išorinėmis aplinkybėmis, bet ir socialine-politine įtampa pačioje Lietuvoje, įsiveržė į šalį ir ją pavergė.
Susidariusios situacijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Atrodytų, 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos įsiveržimas tapo ribine data – visi vėlesni įvykiai neteisėti. Tačiau tokia traktuotė ignoruoja klausimą – kokioje teritorijoje ir kokios visuomenės teisės buvo pažeistos? Peršasi išvada, kad visos Lietuvos politinės jėgos, kurios siekė socialinių ar nacionalinių pertvarkymų ir daugiau ar mažiau bendradarbiavo su sovietine valdžia, yra neteisėtos ir net gali būti kaltinamos išdavyste. Teisėtumo aureolę išsaugos tik Smetonos režimas (na dar pokario partizanai ir emigrantai).
Jeigu vertinsime 1940 m. Lietuvą pagal socialinių bei nacionalinių problemų sprendimo lygį, svetimos kariuomenės įsiveržimo fakto galima apskritai nepastebėti ir kartu laidoti Lietuvos valstybės perspektyvą.
Abu požiūriai vienpusiški ir tendencingi. Antrasis – dominavo sovietmečiu, šiandieninėje Lietuvoje kryptingai linkstama prie pirmojo, nepaisant jo neigiamo poveikio įvairioms politinio visuomeninio gyvenimo sritims.
a) Kaip ne/veikia asmeninė atsakomybė
Jeigu visi tie, kurie bendradarbiavo su sovietiniu režimu, yra išdavikai, logiška visus juos atskirti nuo aktyvaus politinio gyvenimo Lietuvoje (kaip Norvegijos kvislingus). Tačiau atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetis akivaizdžiai liudija, kad tokia logika prieštarautų realijoms: turbūt neliktų kam užsiimti Lietuvos politika. Šiandien žymi dalis – gal net lemianti – Lietuvos elito yra daugiau ar mažiau „buvę“ (priklausė sovietmečio elitui). Bet dabartinės Lietuvos viešas gyvenimas sukonstruotas taip, kad bet kas bet kada gali iškelti klausimą dėl bet kurio „buvusiojo“ atitikimo nūdienos kriterijams. „Iškeltojo į dienos šviesą“ likimas pakibs ore priklausomai nuo to, kokias atsakingas politines pareigas jis bus užėmęs. Suprantama, kad kiekvienas iš tų potencialiai demaskuotinų (liaudiškai tariant, „pakabintų“) stengiasi kaip išmano, kad ant jo nekristų „dievų pyktis“.
Problema atsiranda, kai, susikirtus Lietuvos politinių grupuočių interesams su nacionaliniu interesu, „pakabintajam“ tenka daryti sprendimą. Tokioje situacijoje politiškai pažeidžiamo veikėjo veiksmus – labiausiai tikėtina – nulems noras išsklaidyti abejones dėl jo atsiribojimo nuo visko, kas kelia prosovietiškas ar prorusiškas asociacijas. Bet minėtas sprendimas nebūtinai atitiks nacionalinį interesą. Gal ši moralinė dviprasmybė ir provokuoja mūsų aptariamas propagandines kampanijas?
b) Valstybinės brandos klausimas
Prisimenant tarpukarį nesunku pastebėti, kad Lietuvos valstybei tuo metu akivaizdžiai trūko efektyvumo ar paprasčiau kalbant – brandos. Stipriausiai tai pasireiškė per teritorines šalies aspiracijas. Moderniam lietuvių nacionaliniam judėjimui ypač aktualus buvo Vilniaus krašto klausimas, nes čia vyravo unijinės ar lenkiškos tradicijos. Tačiau naujos valstybės kūrėjai Vilnių įsivaizdavo kaip atgimstančios Lietuvos sostinę, ir ne bet kokią, o – lietuvišką. Lietuviai siekė kontroliuoti ir Mažąją Lietuvą su Klaipėdos uostu. Patys tokių užmojų įgyvendinti jie negalėjo. Taip formavosi prielaidos lietuviams bendradarbiauti su Rusijos ar Vokietijos imperijomis pagal real politik logiką.
Legitimistinių formalumų suvaržytos imperijos nenorėjo atvirai paremti lietuvių. Modernios Lietuvos klausimo nesiryžo formuluoti nei carinė valdžia, nei po Vasario revoliucijos sudaryta Laikinoji vyriausybė. Tačiau šiuo klausimu pradėjo spekuliuoti Vokietijos karinė vyriausybė 1917 m, o vėliau lietuvių pretenzijas atsiimti Vilnių parėmė ir bolševikinė Rusijos valdžia. Taip modernios Lietuvos klausimas, nors savo prigimtimi ir demokratinis bei istoriškai pagrįstas, buvo susietas su militaristinėmis bei totalitarinėmis struktūromis. Taigi Lietuva galėjo atgauti nuo lenkų išvalytą Vilnių tik iš Stalino – anaiptol ne demokratinės šalies vadovo – rankų. Vakarų valstybės nenorėjo mums atiduoti ir Klaipėdos.
Tenka pripažinti, kad totalitarinio komunistinio režimo raidos aplinkybės – skaudu sutikti – suformavo Lietuvos valstybės teritoriją, atitinkančią lietuvių nacionalinį identitetą. Tad kyla klausimas, ar šiandieninis aktyvus Lietuvos įsitraukimas į komunizmo atmetimo kampaniją atitinka mūsų nacionalinius interesus? Jei grįžtume prie virtualaus teismo, į kurį Lietuva planuoja nusitempti Rusiją už 1940 m. okupaciją, reiktų pamąstyti, kaip tame teisme mūsų šalis tikisi atsiriboti nuo sąsajų su totalitarizmu?
Beje, Lietuvos problemos nėra išskirtinės. Panašūs vargai kankino praktiškai visas Vidurio Rytų Europos valstybes, susiformavusias po Pirmojo pasaulinio karo. Visos jos patyrė didžiules socialinio bei nacionalinio pobūdžio įtampas, neretai išsiliejančias į tarptautinius teritorinius konfliktus. Demokratiniai mechanizmai – nepaisant pastangų – buvo per silpni tokiems konfliktams sureguliuoti. Tai sudarė prielaidas bręsti totalitariniams režimams (savotiškiems sanitarams, kaip ciniškai vertino Vakarų apžvalgininkai). Šie „siūlė“ savus stabilizavimo metodus: arba komunistinės revoliucijos – kai prievarta slopinami tiek socialiniai, tiek ir nacionaliniai prieštaravimai, arba nacistinį – kai Vidurio Rytų Europos tautos vertintos kaip „nevisavertės“ ir joms švietėsi perspektyva apskritai išnykti iš politinės arenos. Istoriškai nugalėjo komunistinis modelis ir turbūt tai buvo mažesnė blogybė iš galimų.
Kad ir kaip būtų, Vidurio Rytų Europos tautos, gyvendamos komunistinėje sistemoje, susiformavo kaip visuomeniniai valstybiniai dariniai. 1975 m. Helsinkio Baigiamasis Aktas šią padėtį patvirtino ir tik nuo tada galima buvo pagrįstai laukti – ir reikalauti! – komunizmo Europoje pabaigos.
c) Partizanų vertinimo klausimas
Istorinėje atmintyje ypač jautrus yra po Antrojo pasaulinio karo vykusio partizaninio karo interpretacijų klausimas. Kad ir kokiais istoriniais faktais jos pasipildytų, neabejotina, kad tai buvo vienas pačių tragiškiausių Lietuvos istorijos periodų. Šito užmiršti – nevalia. Būtina ir rimtis, ir pagarba.
Bet mechaniškai heroizuoti partizanus ir juos prilyginti pasipriešinimo kovotojams Vakarų šalyse – problemiška. Juk Vakaruose pasipriešinimas vyko prieš hitlerinę Vokietiją, o Lietuvos partizanai formaliai kovojo prieš Antihitlerinės koalicijos dalyvę – SSRS. Reikia neužmiršti, kad Vakarų Europos šalys iki nacių okupacijos iš esmės buvo demokratinės valstybės, t. y. pasiekusios tam tikrą savo politinių jėgų konsensusą ir gyvavusios pagal teisinius principus. Ten atėję naciai buvo akivaizdus svetimkūnis, priešinimasis jiems – ir ginkluotas, ir neginkluotas – natūralus gynimasis. Bendradarbiavę su naciais tapo išdavikais tiek nacionaline, tiek politine prasme, nekalbant jau apie tai, kad nacizmas iš principo prieštaravo žmogiškumui.
Sovietai atėjo į Lietuvą, kuri neturėjo politinio bei nacionalinio sutarimo nei vidaus, nei užsienio politikos klausimais. Todėl vienareikšmiškai netapo svetimkūniu. Juos galima laikyti okupantais, nes pažeidė Lietuvos suverenitetą, nuslopino lietuvių politinę ir net ėmė kėsintis į nacionalinę savimonę. Tačiau paskatino socialines reformas, kurioms Lietuva buvo pribrendusi (aišku, nesitikėta, kas jos bus tokios radikalios ir svetimos mūsų šalies kultūrinei erdvei). Be to, sovietai padėjo lietuviams realizuoti savo nacionalinį idealą – tautiškai įsisavinti etnografinę Lietuvos teritoriją su Vilniumi ir Klaipėda. Šios priežastys neleidžia bendradarbiavusių su sovietais vienareikšmiškai vadinti išdavikais, nes jie skatino šalies revoliucinę kaitą.
Dėl tų pačių aplinkybių negalime taip paprastai vertinti ir Lietuvos partizanų. Kaip kovotojai už Lietuvos suverenitetą, prieš rusinimą, jie yra vaduotojai. Bet partizanų nuostata socialinių politinių reformų atžvilgiu neaiški. Ir svarbiausia, jie nekovojo – nes tiesiog nepajėgė – už Vilnių ir Klaipėdą. Net priešingai – ragino lietuvius nesikelti į tuos miestus – nepriimti „sovietų dovanos“. Tačiau tauta į Vilnių ir Klaipėdą kėlėsi, nes tai atitiko lietuvių nacionalinį idealą. Taip išsiskyrė tautos ir partizanų tikslai, kaip išsiskyrė Kauno Lietuvos ir Lietuvos su sostine Vilniuje idealai. Beje, neatsitiktinai per partizaninį karą nuo lietuvių rankos lietuvių žuvo dešimteriopai daugiau nei sovietinių kareivių.
Kurgi ieškoti Lietuvos galios?
Ginkluotos kovos vertinimo aspektas aktualus ne tik istorinės tiesos, bet ir vertybinės orientacijos požiūriu. Nes partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje dažnai prilyginamas pagrindiniam lietuvių tautos egzistavimo bei jos galios įrodymui. Kokia pasaulėžiūra pagrįsti šie bandymai? Pilėnų romantika? O gal LDK atgaivinimo idėja ir beviltiškų sukilimų tradicija?
Nors po Pirmojo pasaulinio karo karinės galios kultas Europoje tebebuvo gana stiprus, bet jį laipsniškai menkino ta aplinkybė, kad tautos apsisprendimo teisės pagrindu susikūrė visa eilė naujų mažų valstybių. Jų funkcija ir galia nulėmė ne tiek ginklai, kiek moralinis bendrumas, socialinis ir ūkinis efektyvumas bei – svarbiausia – siekis taikiai bendradarbiauti valstybių lygyje. Deja, tų idėjų realizavimo praktika tarpukariu buvo nesėkminga. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, beveik visos mažos valstybės savo laisvę (su išlygom) prarado. Dauguma jų ir nesipriešino (Lenkijos kova neturėjo jos likimui jokios įtakos, Suomijos išimtis veikiau patvirtina taisyklę)… Tai nereiškia, kad mažų tautų teisių idėja prarado perspektyvą. Taikus komunizmo sistemos žlugimas Europoje (išskyrus Jugoslavijos tragediją) yra mažų tautų apsisprendimo idėjos triumfas. Ir Lietuvai siekiant laisvės reikšmingesni buvo ne tankai ir patrankos, bet Baltijos kelias, demokratiniai rinkimai bei beginklės Loretos Asanavičiūtės ir jos bendražygių pralietas kraujas!
Kai šiandieninėje Lietuvoje tautinio identiteto formavimo procese akcentuojama beviltiška ginkluota kova, kyla įtarimas, ar tai nėra mėginimas maskuoti nesugebėjimą naudotis įgyta laisve. Pastarieji metai liudija, kad, užuot efektyviai organizavę valstybės vidaus bei užsienio politiką, daugiausia laiko ir energijos švaistoma konfliktinėms kampanijoms organizuoti ir fantomams gaudyti (ar kurti).
Žinoma, ir mažai valstybei reikalingos ginkluotosios pajėgos. Net Vatikanas turi savo apsaugos gvardiją. Bet ir Vatikanas, ir Liuksemburgas, ir Slovakija, ir Olandija puikiai supranta savo galios ištakas. Kiekvienos valstybės stiprybė yra kitokia. Jeigu Lietuva nesuvoks ar ignoruos savo tikrąją galią, jos laukia tik nelaimėlių bei avantiūristų dalia.
Bendresnio pobūdžio pastebėjimai
Be istorinės atminties visuomenės negali egzistuoti. Tos atminties formavimas – objektyviai būtinas. Šio proceso metu, matyt, neišvengiamas istorijos tiesų supaprastinimas ar net pritempimas. Tačiau ir jiems turi būti riba. Nes sufalsifikuota ar suprimityvinta istorinė tiesa anksčiau ar vėliau smogs atgal neadekvatumu kaip bumerangas.
Konstruojant istorinę atmintį negalima tikėtis pozityvo kažkieno kito sąskaita. Atmintis neturėtų skaldyti tautos bei visuomenės, bet priešingai – jas telkti. Tik tada Lietuva galės pasijusti visaverte valstybe ir sava Europoje. Kodėl gi, užuot stiprinusi pasitikėjimą, ši atmintis dažnai skatina puikybę, savigarbą keičia panieka, atgailą – amnezija, o kompromisą – konfliktu? Nejau per praėjusį tūkstantmetį niekas iš esmės nepasikeitė?
Sąžinė literatūroje ir gyvenime
2009 m. Nr. 7
Pokalbyje dalyvavo rašytoja Vanda Juknaitė, kultūrologas Vytautas Rubavičius, kunigas Julius Sasnauskas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Pirmiausia šiek tiek minčių sąžinės tema. Nesu moralistas, atmetu idėjiškai orientuotą literatūrą. Tikiu dorove, bet netikiu dorovingais autoriais. Nors, kai mąstau apie literatūros vertę, man vis svarbesnis darosi kūrėjo ir kūrinio sąžiningumo kriterijus. Kadaise Albertas Zalatorius teigė, kad kūrinio meninė vertė yra jo semantinis informatyvumas. Tačiau tas informatyvumas atveria žmogiškųjų prasmių gelmę, o be sąžinės matmens nėra jokios žmogiškosios prasmės. Be sąžinės jausmo apskritai nėra žmogaus.
Gyvenimo prasmės ir dorovės klausimai yra filosofiniai, egzistenciniai. Jie yra tikrojo meno turinys. Jeigu literatūros kūrinys nenukreipia manęs prie žmogaus buvimo klausimų, jis man ir nereikalingas. Tačiau mums reikalingos ir pramoginės knygos, kurios neieško jokių vertybių, nes jose visos vertybės ir taip yra aiškios, pateiktos tarsi ant lėkštutės. Jos yra teisingos ir neginčijamos. Kaip sukramtytas maistas: vartotojiški produktai vartotojiškam skaitytojo tipui. Tokios knygos mus linksmina, ramina, užgožia visus tuos neramius gyvenimo klausimus. Bet jos nekeičia mūsų sąmonės ir nebudina sąžinės jausmo. Užtat padeda gerai išsimiegoti. Tačiau ilgai miegodamas gali imti ir numirti, net nesusivokęs, kad gyvenai, buvai žmogus ir kad buvo visas šis pasaulis.
Tikra literatūra neleidžia miegoti, ji kreipiasi tiesiai į mūsų egzistencijos esmę – į mūsų sąmonę, aukštuosius jausmus, taip pat ir į sąžinę. Menas, kaip ir religija, yra aukštoji dvasinė įtampa, purtanti mūsų dvasią – tai lyg jos reanimacija.
Menas yra kaip veidrodis: jis parodo žmogui pasaulį, o tame pasaulyje žmogus pamato save. Ir giliausia egzistencinė savivoka, pati žmogaus prigimtis, yra jo sąžinės balsas.
Neatsitiktinai šio žodžio etimologija slepia ir epistemologinius, ir etinius prasmės pagrindus. Sąžinė – tai savižina. Savosios buvimo tiesos žinojimas. O sąžinės nebuvimas – tai lyg savasties užmarštis ir mirtis (šie žodžiai etimologiškai taip pat susiję). Aš, neturėdamas sąžinės jausmo, prarandu ir savižiną – iškreiptai suvokiu savo ir pasaulio santykius. Juk savižina (kaip savimonė) visada kyla iš konteksto: savęs žinojimą formuoju pažindamas kitus, bendraudamas su kitais, – tai reliacinis santykis. Nesuvokdamas tiesos, kad save kuriu tik per santykį su kitais, aš atsiskiriu nuo kitų, susireikšminu. Uždara savimonė – tai ir deformuota sąžinė, kuri reiškia puikybę. Tada jau gyvenu ne su pasauliu, bet naudojuosi pasauliu savo tikslams tenkinti, nes aš esu lyg svarbesnis, reikšmingesnis. Juk sąžinė yra moralinės atsakomybės jausmas.
Taigi iškreiptos sąžinės vardas yra puikybė, jos veiksmas – nusikaltimas, o pasaulio realybės atsakas – bausmė. Mes visi turime kažkiek puikybės ir visada susilaukiame bausmės, toks jau gyvenimo dėsnis. Ši tema visada svarbi tikrajai literatūrai. Didieji rašytojai pasakoja apie nusikaltimą ir bausmę, apie egzistencinę problemą ir jos išsprendimą. Esminis literatūros rūpestis – žmogaus dvasinis prabudimas. Literatūra keistai siejasi su religija, – juk ir religinė praktika yra ypatingos rūšies literatūra, žodinio ritualo menas.
Kaip šiandien yra mūsų literatūroje ir gyvenime? Koks dabar sąžinės vaidmuo, balsas? Kaip tai siejasi su krikščioniškaisiais Vakarų civilizacijos pagrindais?
Manau, kad stiprus menininkas yra tas, kuris turi drąsos būti asmenybe, yra atviras savo paties problemoms, tačiau jomis nespekuliuoja, nesipuikuoja ir neprekiauja. Geras menininkas yra nuoširdumo, aistros ir talento jungtis. Juk yra ir tokių rašančiųjų, kurie nei nusidėti, nei atgailauti nesugeba, kurie yra šiaip sau, tiesiog „drungni“.
Kiek dabar yra tokių rašančiųjų, kurie sąžiningi, t. y. jautrūs ir sau, ir kitiems?
Taigi, kas ta sąžinė? Pirmiausia pamėginkime kiekvienas apibrėžti šią sąvoką: ką ji mums reiškia, kas ji yra teoriškai ir praktiškai…
Vytautas Rubavičius. Man atrodo, kaip nežinojome, kas yra sąžinė, čia susitikdami, taip ir nežinosime išsiskirstydami. Kažin ar mums padės apibrėžimai. Sąžinę galime nebent apibūdinti kokiomis nors stipriomis metaforomis. Sąžinė yra veikli, ji veikia kaip kažkoks balsas, kartais nutylantis, kartais prabylantis. Kad ir koks sunkus būtų mūsų gyvenimas, sąžinė visada išlieka, niekada neišnyksta. Paklaustas žmogus kažin ar galėtų aiškiai pasakyti, kas yra sąžinė, bet konkrečių jos apsireiškimo ar jos stokos pavyzdžių tikrai pateiktų. Tai toks mumyse esantis aiškus dalykas, kuris nesileidžia apibrėžiamas jau dėl savaiminio aiškumo. Sąžinė nesileidžia nusakoma ir filosofams. O šios sąvokos apibrėžimai kokiuose nors etikos vadovėliuose dažniausiai yra juokingi. Daugelį žmogaus prigimčiai būdingų dalykų apskritai sunku apibrėžti. Sąžinės sąvoką suvokti man labiausiai padeda pati kalba: sąžinė – tai są- ir žinia. Kalba iš karto kreipia į bendrumą. Tai visiems būdinga kažkokia žinia, kuri susijusi ir su sąmone. Tai sąmonės turinys, sąmonės gilioji žinia, kuri visą laiką kažką mums praneša ir kuri mus sieja su kitais žmonėmis. Žmogui būdinga būti su kitu ar kitais – tai sambūvis. Kadangi būtis visada teisi, tai ir sambūviui būdinga teisingumas. Sąžinė – būtiškojo teisumo ir teisingumo balsas, pasveriantis mūsų veiksmus ir poelgius. Arba – dieviškojo teisumo. Ir visos teisinės normos taip pat kyla iš visiems bendros teisingumo pajautos. Visuomenės įstatymus palaiko labai neapibrėžta pajauta. O kas palaiko įstatymų taikymą? Taigi teisėjų sąžinė, kuri į jokias juridines normas neįspraudžiama. Tai bendras jausmas, kuris sieja mane su kitais.
Vanda Juknaitė. Būtent – sieja su kitais.
V. R. Sąžinės galia yra nukreipta į visiems bendrą dalyką, tai gerumo ir blogumo skirtis. Pirmiausia ji tikslina, gerai ar blogai tu veiki. Veikdamas darai kitam gera, arba ką nors nuskriaudi…
R. T. Vadinasi, sąžinės nėra be kito sąvokos? Tai jau šiokia tokia apibrėžimo struktūra.
V. R. Sąžinė nuolat palaiko šios skirties suvokimą ir, aišku, yra susijusi su tikėjimu. Ji neleidžia mums pereiti kažkokių ribų, nes dėl sąžinės savo veiksmuose visą laiką matome kito šešėlį. Ką nors darant visada suvokiama, ką darai kitam, ką gero galėjai padaryti, o nepadarei. Pasitelkę filosofines kategorijas sakytume, kad sąžinė yra pačios egzistencijos – teisios ir teisingos egzistencijos – balsas, kuris bendras visiems žmonėms. Tas balsas mus visus ir sieja. Nors kai kurie filosofai gali sakyti, kad sąžinė yra mums įdiegtas socialinės kontrolės mechanizmas. Tai būdas, kuriuo visuomenė kontroliuoja asmenis pagal kažkokį bendrą savo paveikslą, išugdo žmogų, kuris tarsi natūraliai prisitaiko prie kitų. Tokios kontrolės, arba valdymo, reikšmės, kalbant apie sąžinę nereikėtų paneigti, bet vis dėlto, stebėdami visuomenės gyvenimą, matome, kad sąžinė dažniausiai kertasi su visuomenei priimtinomis žaidimo taisyklėmis – ji kažkaip nepasiduoda toms taisyklėms. Jei galvotume, kad sąžinė yra vien socialinės kontrolės būdas, tai žmones auklėtume pagal gan aiškų visuomenišką paveikslą ir nebūtų jokių sąžinės dilemų, problemų, sankirtų. Pavyzdžiui, turtas kaip vertybė. Sąžinė paprastai kertasi su turto reikšme, liepdama jo nekaupti, nebūti gobšiam ir pan. Taip buvo anksčiau, tai tebegalioja ir dabar, materialinės gerovės laikais. Pažvelkime į politikos sritį: pradėję klausinėti politikų apie jų darbus, tikslų siekimo būdus, netrunkame pajusti, kad jiems tie klausimai dažniausiai yra nepatogūs. Kodėl? Todėl kad kažkas būna padaryta ne taip – einant į valdžią, kaupiant turtus, nuskriaudžiant ar apgaudinėjant kitus. Tad šis skriaudos kitiems veiksmas priverčia veikti ir sąžinę, ją tarsi prabudina. Sąžinės veikimas labai individualus, kylantis iš pačios sąmonės.
Julius Sasnauskas. Pamėginsiu ir aš pateikti sąžinės sampratą, nors tyčia nežiūrėjau jokių filosofijos, etikos, religijos ar kitų žodynų. Tiesiog pasikliauju ta sąžinės idėja, kuri ateina iš mano pirmųjų katekizmo pamokų, kad sąžinė yra visur glūdintis Dievo balsas. Paskui seminarijoje buvo pateiktos įvairios sąžinės definicijos, daug visokių jos padalų, visa tai primiršau, tik žinau, kad sąžinė gali būti įvairi: pakaltinama nežinanti, nepakaltinama nežinanti, mieganti, prabudusi, laisva ir visokia kitokia. Aišku, kad sąžinę kiekvienas iš mūsų jaučiame skirtingai, ji skiriasi ir istorinėje perspektyvoje. Tarkim, XIX a. žmogaus sąžinė nebuvo visai tokia pat kaip mūsų. Ir kituose kraštuose gyvenančio žmogaus sąžinė turėtų būti kiek kitokia nei mūsų. Dažnai sąžinę susiejame su religinėmis idėjomis, su tikėjimu. Man pirmiausia – tai Kūrėjo balsas kūrinyje. Gal ne kaip savaiminė mus reguliuojanti jėga, o kaip mūsų galimybė, mūsų noras tą balsą išgirsti ir jam paklusti, arba pasipriešinti. Jei ieškotume šio jausmo pradžios, man būtų svarbus išvarymo iš rojaus motyvas, kai Adomas ir Ieva pasijunta nuogi, susigėsta, – štai tada ir atsiranda tas keistas sąžinės jausmas. Žmogui atsiranda galimybė kažką rinktis, svarstyti, tada žmoguje ir gimsta tas Dievo balsas.
R. T. Galimybė rinktis ir svarstyti – štai ir šios sąvokos žinojimo elementas. Pirmiausia aptinkame kitą, kitoniškumą, po to jau svarstome, norime žinoti, koks turi būti mūsų santykis su tuo kitu.
J. S. Sąžinę apibūdina daugybė veiksnių. Svarbi ir paties žodžio etimologija. Lotyniška conscientia siejama su žinojimu, pažinimu.
R. T. Šiek tiek pasikapsčiau knygose. Oksfordo žodynas apie sąžinę rašo: tai angliškas viduramžių kilmės žodis conscience („asmens moralinis teisumo ar neteisumo jausmas“), jis per senąją prancūzų kalbą ateina iš lotynų kalbos žodžio conscientia (conscient, conscire – būti susietam, dalyvauti), kur con- reiškia su, o scire – žinoti. Taigi ta pati lietuviška sąžinė, moralinė savižina, patiriama per būtinąją sąsają su kitu. S. Ožegovo rusų kalbos aiškinamajame žodyne sąžinė apibrėžiama taip: moralinės atsakomybės už savo elgesį prieš kitus žmones ir visuomenę jausmas. Reikšmė ta pati, ko gero, ir etimologija bendra: sąvokos sovest’ (совесть) skambesys leidžia išgirsti lengvai atpažįstamą prasmę: sau esti. Sanskrito kalba skambėtų: sva-asti, svastika, savaimiškumo principas.
J. S. Taip, ir rusiškas žodis sovest’ taip pat susijęs su žinojimu, kuris mus riša su kitais žmonėmis. Kol negalvoji, kad pasaulyje tiek daug žmonių vargsta ir badauja, gali sau ramiai šlamšti saldainius, pyragaičius, gert ką nori ir kiek nori, o tie badaujantys žmonės tau visai nerūpės. Bet kai visa tai žinai, jau negali ramiai gyventi, sau mėgautis gėrybėmis. Sąžinė susijusi ir su pareiga: ją reikia ugdyti, brandinti. Bet kartais ji prabunda pati, ir visai netikėtai. Dar vaikystėje pažinojau tokią moterį, garsią karo metų didvyrę, kuri bendravo su mūsų šeima. Danutė Stanelytė-Barkauskienė, garsi Antrojo pasaulinio karo kulkosvaidininkė, turėjo šlovės ordinų, visokių apdovanojimų, – tokių taip kare pasižymėjusių moterų buvo gal kokios trys. Ji pasakodavo, kad senatvėje jai pradėjo sapnuotis tie vokiečių kareivukai, kuriuos ji pakirto savo kulkosvaidžiu. Prabudo kažkokia sąžinė, nors tada, kai juos šaudė, ir dar daug metų po to, jai jokių moralinių klausimų nekildavo. Taigi sąžinės jausmą sunku suabsoliutinti, aiškiai apibrėžti, – jis keičiasi. Kaip ir žmogaus noras teisingai gyventi, vadovautis aukštesniu bal-su. Jis susijęs su gyvenimo prasmės klausimu ir, žinoma, jo esmė – žmogaus ryšys su kitu žmogumi. Sąžinė atremta į didžiuosius gėrio ir blogio klausimus, į amžinybės idėją. Ji nukreipta ne tik į šios žemės reikalus, ji peržengia kasdie-niškų santykių ribas. Sąžinės sprendimai daromi labai giliai žmogaus viduje, pasikliaujant toliau siekiančiu, iš aukščiau ateinančiu vertinimu, kurio šiandien aiškiai negalime suprasti. Religija taip pat gali atlikti savo vaidmenį, padėdama tą sąžinės jausmą stiprinti, suteikti jam formą, pagrįsti vertybėmis, tarsi auklėti žmogų. Bet sąžinė yra kažkas daugiau, kažkas subtiliau ir jautriau, nei tik religinių vertybių ar įsitikinimų sistema. Tai ypatingas pasaulio matymas, žmonių, savęs vertinimas ir iš to kylantys moraliniai uždaviniai, kurie, aišku, gali keistis. Koks nors laukinis kanibalas, valgantis žmogieną, tikriausiai nejaučia sąžinės priekaištų.
R. T. Tokiam individui per instinktus vadovauja gamta, jis dar neturi savižinos ir paklūsta tik fiziologiniams poreikiams, klauso „pilvo balso“, todėl morališkai yra nepakaltinamas. Kaip koks vilkas ar šuo. Kanibalas yra nesukultūrinta, natūrali gamta, iš tokio nieko nepareikalausi, nepaimsi. Bet panašiais principais vadovaujasi ir daug mūsų kultūringos visuomenės individų, kurie taip pat minta žmogiena. Žinoma, jie valgo ne mūsų kūnus, bet jau subtilesnius dalykus – ryja mūsų gyvenimą. Už sąžinę gal aiškesnis garbės jausmas – dar vienas individų santykius reguliuojantis mechanizmas. Jis žinomas ir tokiam kanibalui, ir samurajui, juo retoriškai manipuliuoja mūsų politikai, visuomenininkai, visokie aktyvistai. Net ir nusikaltėliai turi garbės kodeksą ir juo griežtai vadovaujasi. Manau, kad garbės jausmas – kažkoks archajiškas ir nykstantis visuomeninis instinktas, ypač svarbus primityvioms kultūroms ir subkultūroms (tradiciniam, jau mirštančiam kaimui, gangsteriams, kariškiams ir kitoms mechaniškoms bendruomenėms), kurios neišaugo iki sąžinės jausmo. Garbės jausmas – ne vien laukinių privalumas, tai ir klasikinė vertybė. Vis dėlto garbės sąvoka dvelkia archaika. Jos namai – didieji epai: „Iliada“ ir „Odisėja“. Patetiškai ir kategoriškai ji tvirtinama Ramajanoje (o Biblijoje kažkodėl jos nematau, ten tik dievobaimingumas). Garbės subjektas yra herojus. Šiandien žmogus yra daug lankstesnis, mikliai prisitaiko prie aplinkybių, todėl dažniausiai neturi principų ir mažiausiai galvoja apie garbę. Sąžinė atsirado vėliau, bet yra patvaresnė. Tokia yra moralinių mechanizmų evoliucija: garbės jausmas nueina į istoriją, o su sąžinės jausmu auga naujas žmogus. Kolektyvistinis individas transformuojasi į individualistinį asmenį. Galbūt sąžinė – personalistinės savimonės iškilimas, ypatinga vakarie-tiškosios asmens tapatybės forma? Ar galime įsivaizduoti europietiškąją tapatybę be sąžinės matmens? O azijietišką, afrikietišką – galiu kuo puikiausiai. Ir tai joks europocentrizmas, tai tiesiog kultūrų evoliucija, žmonijos, kaip ypatingos gyvybės rūšies, adaptacijos mechanizmai. Sąžinė yra imanentiškas gyvybės savireguliavimo mechanizmas. Beje, ir mūsų Dievo idėja yra radikaliai personalistinė. Na, aš čia jau nukrypau.
J. S. Sąžinė tikrai veikia labai individualiai, ji susijusi su asmenybės matmeniu.
V. R. Mes nežinome, ar tam kanibalui sąžinė neprikaišioja, ar jis tiesiog moka taip gyventi.
J. S. Visgi svarbu žinojimas: kol nežinai, kol nejauti vidinio balso, tau viskas gali atrodyti kitaip. Sąžinė – ypatingas žinojimas.
V. J. Aš kitaip nei jūs, ruošdamasi šiam pokalbiui, buvau įlindusi į visus žodynus, kokius tik turėjau. Būdingiausias apibrėžimas: sąžinė yra dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmas. Bet kas šiandien žino, ką reiškia dorovinis, koks yra to žodžio turinys? Moralinis savo elgesio vertinimas privalo turėti atspirties, ataskaitos tašką. Šiuolaikinėj tikrovėj nejudančio atramos taško nebėra.
Prie vieno sąžinės sąvokos apibrėžimo radau puikų žodžio vartojimą iliustruojantį sakinį: „Įrodinėti, aiškinti, kas tau pačiam neaišku, mažų mažiausiai nesąžininga.“ Vis dėlto manęs nenustoja stebinti, kad net labiausiai puolusiame, amoraliame žmoguje kažkas labai aiškiai žino, kas yra sąžininga ir teisinga. Tikriausiai artimiausias sąžinei yra žodis teisinga. Mėgindama rasti metaforiškų sąžinės apibūdinimų, sakyčiau, jog tai virš bedugnės kabančio, suvokiančio savo kabėjimą virš bedugnės, žmogaus reikalas.
R. T. Primena moralines Levo Tolstojaus pasakėčias.
V. J. Tai akistata su savimi. Ir žodynai pabrėžia, kad tai pats asmeniškiausias, pats subjektyviausias žmogaus išgyvenimas, paradoksaliu būdu kaip tiltas jungiantis mus su kitais žmonėmis. Tik neaišku, kaip sąžinė pasigauna žmogų ir kodėl labai dažnai – prieš jo norus bei valią. Kam gi tos sąžinės reikia? Visiškai aišku, kad niekam jos nereikia.
R. T. Man reikia. Kitaip galiu prieiti liepto galą…
V. J. Sąžinė visiems trukdo, niekas jos nepasiilgsta. Sąžinė ir hedonizmas – kažkaip visiškai nelimpa.
R. T. Tai kaip tik todėl, jog tai – asmeniškiausias ir giliausias jausmas, kaip ir buvo pasakyta. Viešas kalbėjimas apie sąžinę jau atsiduoda veidmainyste. Juk apie šventus dalykus ir apie slėpinius nekalbama, apie juos – tylima. Dažniausiai žmonės ir kalba apie tai, ko neturi. Jei tik kas išsižioja kalbėti kad ir apie dvasinį tobulėjimą, iš karto aišku – miręs reikalas! Yra gyvenime tokių ypatingų dalykų, kurie padaromi tik veiksmais, o ne žodžiais. Apie sąžinę galima klausti tik retoriškai: ar turi sąžinę? Kartu pasakau, kad aš tai tikrai turiu ir labai noriu, kad ir tu ją turėtum, nes kitaip man yra blogai. Bet girtis, kad turiu sąžinę, kažkodėl negaliu. Tai jau lyg moralinis tabu, tai jau puikybė. Galbūt sąžinė niekada nėra vien tik mano reikalas, galbūt tai aukštesnis balsas manyje, reguliuojantis mano santykius su kitais žmonėmis.
V. R. Niekas nežino, kas ji yra, ir keisčiausias dalykas – ji yra. Ji kartais atsiranda tenai, kur jos nereikia, o kartais ji yra tiesiog žudanti!
R. T. Mėginsiu pateikti savo sąžinės sampratą. Apie tai galvoju jau daug metų ir net pačiam keista, kad ši sąvoka man darosi vis svarbesniu kūrinio meninės vertės kriterijumi. Sąžinė, savaime suprantama, yra neklystantis balsas ir vidinis teisėjas. Kiekvienas žmogus jaučia, be jokių gudravimų suvokia, kokie jo veiksmai yra geri ir kokie – blogi. Tam net jokio išsilavinimo nereikia, mes tuo ypatingu žinojimu jau esame apdovanoti, tik svarbu jį atskleisti, sužadinti, padaryti veikiančiu. Tai vidinis jausmas, moralinė intuicija kaip tiesioginis, nesąvokinis žinojimas. Sąžinė pirmiausia veikia kultūros terpėje kaip individų santykius reguliuojantis imperatyvas. Tačiau jos kilmė dar gilesnė. Manau, kad sąžinė kyla iš gyvybės instinkto – tai gyvybės savisaugos jausmas, kuris išsivysčiusioje kultūroje, kur atsiranda individuali savimonė, tampa reflektuojamu, suvokiamu sąžinės jausmu. Gyvybė yra holistinis, visuminis reiškinys, ji kažkokiu būdu visus susieja, gyvenimas yra dinamiškas gyvybės laukas. Visos gyvybės formos yra susijusios – kaip koks išvešėjęs augalas. Nesąžiningas kokio nors individo veiksmas paveikia visą gyvybės sistemą ir pirmiausia atsiliepia pačiam tokio veiksmo darytojui. Antai Jono Biliūno vaikas šauna į katytę, bet skaudžiai pataiko sau į širdį. Visuotinis gyvybės instinktas tokiam veiksmui uždeda tabu. Šis tabu yra kodifikuotas ir religinėse sistemose.
Tokiu visuotiniu gyvybės ir gyvenimo ryšiu pagrįsta ir indiškoji karmos etika: bet kuris veiksmas (taip pat mintis ir žodis), kurį paleidi į pasaulį, sugrįžta į tave. Sugrįžta toks pat, kokį jį paleidai į kitą, nes atskiro kito giliajame būties lygmenyje kaip ir nėra. Kitaip pasakius, čia nėra svetimų („svetimo skausmo nebūna“). Uždaroje holistinėje sistemoje viskas susiję, bet kuri linija joje tampa ratu. Gyvybė cirkuliuoja kaip energija, panašiai kaip ir elektros grandinėje, visa laidais nubėganti energija sugrįžta į tą patį generatorių. Iš tikrųjų elektros energija niekur neteka, ji tik sukasi ratu. Taip ir kosminė gyvybė yra milžiniška metaboliška sistema. Kažką skaudindamas, skaudini save. O jei svetimo skausmo nejauti, vadinasi, esi iškritęs iš sistemos ir pasaulis tave gali sunaikinti kaip parazitinį elementą, kaip vėžio ląstelę, kuri ryja sveiko organizmo resursus pati nieko jam neduodama.
Visuomenė, kurioje nyksta žmonių sąžinė, yra serganti, užprogramuota mirčiai. Kartu su sergančiais jos nariais pasmerkti mirti ir sveikieji, todėl šie kartais taip jautriai reaguoja į visuomenės moralinį nuosmukį. Kai mes pradedame garsiai kalbėti apie sąžinės, moralės, principų stoką, tai reiškia, kad įsijungė gyvybės kolektyviniai savisaugos mechanizmai. Moralizuodami žmones tiesiogiai naudos lyg ir negauname, bet tai parodo mūsų susirūpinimą savo egzistenciniu saugumu. Nes sąžinė yra gyvybės balsas (kaip ją aiškina Albertas Schweitzeris), o visa, kas jai priešinga, – mirties ir suirimo procesai. Net ir literatūros esmė – sąžinės jausmo, t. y. žmogiškumo žadinimas, budinimas žmoguje.
Dvasinis prabudimas taip pat yra aukščiausia savižina, sąžinė kaip žinojimas ne tik sau, bet visiems ir su visais. Sąžinė – kai intuityviai žinau ir esu su visais, kai esu įveikęs savo kūniškąjį biologinį atskirumą. Gyvybė yra gudri substancija: pasidalija į daugelį, kad sustiprintų save geriausiomis apraiškomis, tačiau vienu metu išsaugo ir vienovę, iš kurios kyla moralės metafizika. Be tokio vitalistinio sąžinės matmens niekaip nesuprasčiau J. Biliūno teksto. Esu kaimietis realistas, manęs netenkina tuščios kalbos apie aukštas materijas; tol nenurimstu, kol nesurandu realaus vertybių pagrindo. Galutinė realybė ir visų vertybių pagrindas – vėl pagal A. Schweitzerio mistinį nušvitimą (kai jis, rodos, Kongo upėje pamatė gyvenimu besidžiaugiančius begemotus) – yra tiesiog gyvybė, kurios vertei jokių kitų argumentų ieškoti nebereikia.
Tačiau tai dar nereiškia, kad gyvybė yra galutinė realybė. Juk ji yra judėjimas. Kyla iš kažin kur ir vystosi nežinia kur. Už gyvybės sąvokos slypi nematoma jos Kūrėjo idėja. Bet tai jau intencionalus sąmonės objektas, niekada netampantis aktualaus žinojimo objektu (žinome tik daiktus ir savo idėjas).
Gyvybė plinta, skleidžiasi kaip kokios ląstelės, išsaugodamos bendrumo jausmą, jausdamos šalia esančią gyvąją būtybę kaip save pačią. Sąžinė – tai giliausioji gyvybės atmintis. Gyvybės ląstelės palaiko viena kitą. O kai kuri jų jau nieko nebegali duoti kitoms, ji apmiršta, atsiskiria iš gyvybės lauko. Tokia, matyt, ir natūralios mirties esmė.
Taigi sąžinė man yra labai realus, labai tikras ir būtinas dalykas. Tai kaip apriorinė žmogiškumo forma. Neišsivysčiusiose kultūrose ji veikia instinkto lygmenyje (motina rūpinasi vaiku labiau už save), o išsivysčiusiose kultūrose, kur žmogiškasis subjektas įgyja savimonę, ji jau įgauna sąžinės, reflektuojamo moralinio jausmo reikšmę. Manau, kad sąžinės jausmas susiformuoja tik personalistinėje krikščioniškoje kultūroje – kitos tradicijos, kaip teigia Arūnas Sverdiolas, sąžinės nežino. Japonai, tarkim, sąžinės neturi. Tiksliau – ji dar netapo individualia asmens savivoka. Todėl ten stipriai veikia kolektyvistinės moralinės normos, reglamentuojančios bendruomenės narių elgsenas ir jų santykius. Visokie samurajų kodeksai, garbės principai. Net ir tradicinio lietuviško kaimo žmogui sąžinės sąvoka – miglota, literatūroje ji atsiranda tik su J. Biliūnu, o ir tai vėliau kažkur ilgam dingsta. Ar Žemaitės personažas žino sąžinę? Ne, jis save teisia bendruomenės akimis. O jau J. Biliūno vagis teisia save iš vidaus, jį jau graužia sąžinė.
Todėl krikščioniška vakarietiškoji individo tapatybė ir turi dvasinės autonomijos reikšmę – čia žmogaus jau kaip ir negalima kontroliuoti, nes jis pats save kontroliuoja iš vidaus, jis pats sau teisėjas. Štai kodėl mes, jei kas nors ima mus pernelyg auklėti, taip jautriai reaguojame, tarytum mus laikytų laukiniais ar nesubrendėliais. Beje, J. Biliūno novelė „Kliudžiau“ kaip tik ir vaizduoja tokį kultūrinį virsmą, kur natūralistinę vertybių sistemą (kovą už būvį) pakeičia humanistinė gyvybės vienovės, jos sambūvio ideologija.
Žinoma, kaimo žmogus irgi yra jautrus gyvybei, net nepalyginamai jautresnis nei koks miesto gyventojas, bet tas jo jautrumas dar yra prigimtinis, instinkto lygmens, o antra, jis ekonominio bei ekologinio pobūdžio. Gamtos žmogus saugo savo gyvąją aplinką, nes ji jam padeda išgyventi. Miesto žmogui išgyventi leidžia kompiuteris, todėl dažniausiai gyvajai gamtai jis yra aklas ir kurčias kaip koks zombis. Bet jis jautrus sau, o kartais ir kitam, šalia esančiam…
Taigi sąžinė yra išgirstas gyvybės balsas, o gyvybė jau galutinė, fundamentali ir nebemąstoma vertybė, kuri religinėje sąmonėje įgauna net amžinybės, nemirtingumo reikšmę.
Beje, be sąžinės jausmo nebūtų ir jokios religijos, nebent magiškos manipuliacinės apeigos. Tai, kas absoliučiai tikra ir būtina, yra šventa. Todėl ir sąžinę galime laikyti asmens šventumo substancija. Ir ji nėra statiška, ji yra auganti, intencionali. Dvasinis tobulėjimas yra to sąžinės jausmo ugdymas – kitokio asmens tobulėjimo nežinau, visa kita yra neprotingųjų išmonės bei tušti išvedžiojimai, kuriais puikuojamės vieni prieš kitus.
V. J. Visi žodynai sąžinę sieja su žmogaus buvimu visuomenėje, savęs vertinimu kitų žmonių akimis.
R. T. Aišku, atsistoję į natūralizmo pozicijas, tokią sąžinės reikšmę galime lengvai diskredituoti. Kad ir įsitikinusio darvinisto Friedricho Nietzsche’s aforizmu: sąžinė yra vidun nukreipta baimė. Ji trukdo gyventi sau, kovoti už būvį. Bet aš manau, kad sąžinė – tai žmogaus jėga, stiprybė, jo galios pagrindas. Teisingas santykis su kitais leidžia sutapti su pasauliu, ir tu daraisi stiprus, pasitikintis, neįveikiamas. Tada šis moralinis jausmas tampa principu, o principas yra nesulaužomas, nesunaikinamas. Tik tu pats gali jo atsižadėti, niekas kitas jo nepasieks. Švari sąžinė – tai teisingi santykiai su visa būtimi, ir ši santykių darna man teikia vidinę ramybę – kitokios dvasinės jėgos tiesiog nežinau.
Žinoma, kad sąžinė nėra tiesiog baimė. Gyvenime esu pridaręs visokių bjaurių dalykų, ir jie manęs nepaleidžia, man dėl jų skauda širdį. Tas skausmas atsėlino ne iš karto, bet nepaleidžia. Jis sumažėja tada, kai jį atiduodu pasauliui – pasipasakoju žmogui. Tačiau jokios baimės nejaučiu – man niekas negrasina, niekas nepersekioja, net dažnas ir nesmerkia. Kai kam visi tie mano padaryti dalykai gali pasirodyti kaip šaunūs, drąsūs ar sąmojingi. Antai mažas vaikas, perskaitęs J. Biliūno „Kliudžiau“, reaguoja dvejopai: tai kvailys, katytę nušovė! Ir, kiek padvejojęs: o gal ir šaunus vyrukas buvo? Mat humanistinis sąžinės balsas jame grumiasi su natūralistiniu medžiotojo instinktu, ir tokią dvejonę, motyvų kovą aš visiškai suprantu. Bet sąžinė motyvų kovos nežino, ji ima ir prabunda, ir liepia už padarytą skriaudą kitam atsilyginti savo skausmu. Labai gerai, kad galime jausti skausmą, jis mus saugo – ir dvasinis, ir fizinis. Ne mes jį sugalvojome, tai – tikra, todėl – šventa.
Dar apie sąžinės etimologiją. Vydūnas spekuliatyviai išveda sąžinės sąvokos reikšmę: sąžinė – savęs žinojimas. Kai save žinai kaip tikrą – kaip sielą, dvasią, tada neišvengiamai elgiesi teisingai, jam sąžinė yra žinojimas. Platoniškasis principas: jei žinai tiesą, tai ir gyveni teisingai. Vydūnui sąžinė – pažinimo kate-gorija. Man tai moralinė intuicija, tiesioginis suvokimas, kuris sujungia mane su kitomis gyvybės formomis, iš jų, savaime aišku, artimiausias yra žmogus. Su gyvuliais – jau ne taip stipriai. Bet irgi kažkaip jungia. Jei be reikalo nuskriaudžiu savo katiną…
Tikras rašytojas – tai irgi sąžinės balsas. Žinoma, ne koks graudžiai rypuojantis moralistas, bet save ir kitą žmogų giliai jaučianti asmenybė. Tokio rašytojo etalonas – J. Biliūnas. Jo kūryboje atsiranda ir socialinis aspektas, bet jam socialinė terpė nėra savitikslė – tai tik žmogaus sąžinės išauginimo, jos sužadinimo būtinoji aplinka. Asmens sąžinei atsiverti būtinas kitas asmuo, nes sąžinė – tai santykis. Tačiau svarbu, kad būtum sąžiningas ir pats sau. Kai empirinis aš vertina savo elgesį per metafizinio aš reikšmę. Ir likęs vienas negali elgtis kiauliškai, nors už tai tavęs gal ir niekas nebaus, nenuteis. Bet pasibjaurės tas vidinis aš, ir jau nebūsi toks orus, pasitikintis, apsaugotas.
Taigi šventas jausmas, nuo jo nepasislėpsi.
V. J. Kurį lemia žmogaus kabėjimas virš bedugnės.
R. T. Taip, kaip toje L. Tolstojaus parabolėje. Nepasislėpsi, nepabėgsi, kaip ir nepabėgsi nuo tavęs laukiančios neišvengiamos nežinomybės. Anot J. Biliūno personažo: „Bet nežinau, ką man Dievas pasakys.“ Ką mums pasakys galutinė tikrovė. Dabar mes ją tik sapnuojame, žmogiškai čia samprotaujame, fantazuojame.
V. R. Noriu pratęsti temą. Įsivaizduokime: yra vaikas ir motina… Koks jų santykis? Meilės ir globos, rūpesčio, visokeriopo pasitikėjimo…
V. J. Kartais!
V. R. Na, nenukrypkime dabar nuo temos į visokias savo šeimas ir t. t. Visi gerai žino, koks yra motinos ir vaiko santykis. Įsivaizduokime, kad vaikas savo mamai sąmoningai daro ką nors bloga – ar tai įmanomas dalykas? Tai labai sunku įsivaizduoti. Pirmieji sąžinės impulsai kaip tik yra tokie – gerumas. Ar galiu tam artimiausiam žmogui ką nors padaryti bloga? Kad jam būtų bloga? Tam, kuris mane myli, globoja? Tai ypatinga artumo aplinka, į kurią vėliau, žmogui augant, įtraukiama daugelis žmonių. Ir kiti žmonės gali būti tarsi tokie pat geri, ir su jais negaliu blogai elgtis.
R. T. Taip Vydūnas moko – apie augančio „žmoniškumo skritulius“. Žmogus iš tiesų myli tik savo aš, bet tasai aš vis didėja, didėja, apima šeimą, kitus žmones, visą pasaulį, įgyja kosminių dydžių. Tada jau žmogus vadinamas didele siela, mahatma. Čia toks substancinis idealizmas su aristotelinės mechanikos elementu…
V. R. Bet šeimos santykiai – pagrindas. Net nusikaltėlių pasaulyje žmogaus nusikaltimai tėvui ir motinai laikomi pačiais baisiausiais. Gali būti užkietėjęs žudikas, bet jei nusikaltai tėvui ir motinai…
J. S. O vaikui?
V. R. Taip, ir vaikui. Tai ypač baisu. Žinoma, kad tai susiję su gyvybės sklaida. Šeimoje skleidžiasi ir tvirtėja pirminiai žmogiški santykiai, sąžinės jausmo ar balso apraiškos. Motina, tėvas, vaikas – jų santykiuose randasi pats sąžinės gemalas. Kai vaikas ką nors bloga padaro tėvams, jis tai jaučia, suvokia labai greitai. Jeigu bloga daro kitoje aplinkoje, tarkim, mokykloje, tai jau kas kita. Bet mamai ir tėvui nusikalsti yra baisu.
R. T. Visaip būna. Štai J. Biliūno realistiškas personažas ėmė ir išvarė iš namų savo tėvą. Prisimenate „Ubagą“? Archajinėse bendruomenėse labai sveika taip imti ir išvyti kokį visiems nebenaudingą individą. Kad vaikams liktų daugiau maisto ir gyvenimas tęstųsi toliau. Jokia sąžinė tokiomis aplinkybėmis neturėtų kankinti. Per daug mes čia viską humanizuojame ir pamiršome istorinę realybę. J. Biliūnas teigia: žmonės, laikai pasikeitė, nebegalima tėvo vežti į mišką: krikščioniškosios civilizacijos epochoje nušvito laimės žiburys – kiekvienas žmogus yra brangus, vertingas savaime ir nebegali būti laikomas bendruomenės išlikimo priemone.
V. R. Tie žmonių artumos pajutimai būdingi visoms kultūroms, visiems žmonėms. Galima įvairiai įvardyti tuos jausmus, bet jie yra pamatiniai egzistenciniai dalykai. Nesvarbu, ar tai vadiname sąžine, ar kaip nors kitaip. Todėl sakyti, kad kažkokios tautos ar kultūros neturi sąžinės, yra neteisinga. Kad kultūrinė aplinka ir būtis yra vienokia japonų, kitokia mūsų, dar nereiškia, kad jie neturi jausmų, kuriuos turime mes. Sąžinės sąvoka gali atsirasti ir įvairuoti skirtingais istorijos tarpsniais, bet tai tik savimonės dalykas: ką mes savyje matome, ką išskiriame, kokius vaizdinius susikuriame. Juk mūsų savasties vaizdiniai yra kultūriniai, susiformavę tam tikroje aplinkoje. Mes egzistuojame kaip save susikūrę vaizdiniai. Nesakysiu tiesiai, kad vaidmenys, bet tie vaizdiniai visgi apima ir vaidmenis. Kartais atsitinka taip, kad, pažvelgę į save, pamatome savo ankstesnius vaizdinius – kuo mes kažkada buvome. Kad buvome kitokie ir veikėme lyg ir teisingai, bet dabartinės savasties žvilgsniu patys sau atrodome nelabai kaip.
R. T. Vis dėlto sąžinės jausmą gali suvokti tik individualios savimonės asmuo. Kolektyvinės tapatybės žmogų reguliuoja kolektyvo balsas ir gamtos instinktas. Dar dievobaimingumas, kaip minėjau. Individui įgijus savimonę, tie dalykai irgi niekur nedingsta, tik persikelia į vidų, graužia mus iš vidaus. Nuo gyvybę reguliuojančių dėsnių nepabėgsi. Juk ir bręsdami keičiamės panašiai: iš pradžių vertiname save tėvų, klasės draugų akimis, mūsų dvasinę ramybę reguliuoja vadinamosios socialinės referentinės grupės, ir tik įgiję gyvenimo patirties daromės laisvesni – išmokstame patys save vertinti ir teisti. Tada ir iškyla sąžinė kaip moralinė atmintis, primenanti visa tai, ką esame pridarę, kol dar nebuvome savimi.
J. S. Kodėl supriešiname sąžinę ir tą buvusią patirtį? Kiek prisimenu savo vaikystės sąžinę, ji buvo gan siaura. Jos rėmai buvo siauri: mamai nepameluok, suaugusiųjų klausyk, uogienės slapta nekabink, to ir ano nedaryk… Po to ji plėtėsi – kartu su žiniomis, su pasaulio matymu, su kitų žmonių atradimu. Nežinau, ar tai pagal Vydūno, ar pagal kokius kitus apibrėžimus.
V. R. Bet visgi ji plėtėsi?
J. S. Žinoma. Ir šiandien kur kas daugiau sąžinės priekaištų iškyla, kai juos įsileidžiu, nei tada, kai man buvo septyneri ar daugiau.
R. T. Tai ir sakau, kad sąžinės balsas liudija asmens brandumą. Gebėjimą giliau jausti save ir kitus.
V. J. Aš būtinai prijungčiau proto šviesą. Nes juk savo poelgius vertini proto šviesoje. Ir iš teologijos žodyno sužinojau, kad sąžinė yra laisvės potyris, per kurį žmogus įsisąmonina moralinę atsakomybę. Būtent įsisąmonina, aiškiai suvokia.
V. R. Čia ir laisvė svarbu, žmogaus laisvas pasirinkimas. Turi laisvą valią veikti.
V. J. Tu turi laisvą valią prisiimti atsakomybę. Kas tada ta sąžinės laisvė, apie kurią tiek daug girdėjome? Tau leidžiama gyventi pagal tavo paties sąžinės įstatymą.
V. R. Nes jeigu nebūtų laisvos valios, atsakomybės taip pat nebūtų. Ir tos sąžinės laisvės taip pat.
R. T. Taigi ar pirmykštės bendruomenės žmogus žinojo, kas ta laisva valia? Taip pat kolektyvistinės sąmonės tipas? Sakau, jie neturi sąžinės, nes dar nėra laisvi ir susivokę.
V. J. Jau antikoje pripažįstama tokia dorybė, dorovinis poelgio vertinimas. Tai ikikrikščioniška kultūra. Net nusiminiau… Kokios pagonių pagrindinės dorybės? Protingumas, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Pamėgink kam nors šiandien užsiminti apie susivaldymą!
R. T. Regis, čia svarbiausia sąvoka – virtuus. Vyriškumas, šaunumas, garbė. J. Biliūno vaikas su lanku – kaip tik ir yra tokių dorybių projekcija. Šaunus medžioklis, apgins šalį, parūpins maisto šeimai. Turi pradėti mokytis medžioti nuo kačių…
V. J. Vis dėlto anos vertybės šiandien žmonėms yra juokingos.
R. T. Aš taip nemanau. Dorybės yra dvasios sveikata, jos natūralios, todėl būtinos. Žmogus jų kartais siekia tiesiog instinktyviai, kaip šalto dušo, kuris padeda įveikti snaudulį, išglebimą. Žmogus, turintis principų, yra stiprus, tai jaučia net jauni žmonės. Mes sovietmečiu išmokome būti slidūs kaip unguriai, todėl dabar ir kalbame apie sąžinę, tačiau šiandien žmogus atsitiesina, jam vis labiau reikia stuburo. Be tų vertybių tiesiog bloga gyventi. Žmogui reikia ir fizinių, ir dvasinių pratybų, dvasia taip pat nori grūdintis. Kitiems taip prireikia kokių nors dorovinių pagrindų, kad jie neraginami pradeda eiti į bažnyčią ar pasiduoda į kokias sektas. Ir tik džiaugiasi patirdami visokių išbandymų. Man tauta ir visuomenė primena kiekvieną pavasarį ataugančią žolę.
V. R. Ir konclageriuose žolė atauga.
R. T. Nebent jei įkalintieji ten dar turi ko valgyti.
V. J. Suprantu tokius žmogaus poreikius. Bet kalbu apie bendras nuostatas, dominuojančias mūsų kultūroje. Sąžinė niekada nebuvo mūsų vadovas. Mes gyvename moralinių kompromisų visuomenėje.
R. T. Tai jau kas kita, juk gyvename kapitalistinėje visuomenėje, kuri formuoja vartotojišką žmogaus tipą. Turguje sąžinės neieškok. Nors ir čia visaip pasitaiko.
V. J. Susigaudyti padeda tik labai konkretūs pavyzdžiai. Skaitydama R. Granauską beveik kasmet studentams užduodu tą patį, gal ir kvailą klausimą. Apie kaimynų išplėštą į Sibirą išvežtų žmonių sodybą. Daugiausia nenuplėštų lentų joje išlikę nuo kelio pusės. Klausiu studentų: kodėl ten nenuplėštos lentos? Sako, iš ten matosi, gėda, jei pamatys, kad plėši. Tada klausiu, o kam plėšia, jei žino, kad gėda? Atsakymas kasmet beveik toks pat: tai koks gi skirtumas – jei ne tu, kitas nuplėš. Kaip keista: gėdos jausmas išlikęs, jis dar prisimenamas, bet veiksmas tiesiog priešingas, ir dar skelbiamas choru.
R. T. Kai žmogus elgiasi gerai ne dėl savęs, bet dėl kitų, tai jo veiksmo negalima laikyti moraliniu. Jis ne laisvai pasirinktas, jis – prisitaikantis. Jis valdomas gėdos jausmo, o šis su sąžinės balsu neturi nieko bendra. Gėda yra tada, kai tave pamato, pagauna. Jei ne – gyveni sau visiškai ramus. O sąžinė tave mato ir teisia visada.
V. R. Bet jie žino, kas yra gėda. Vadinasi, suvokimas išlieka. Jie žino, kas yra neteisinga.
V. J. Tas jausmas nesunaikinamas.
J. S. Sąžinės balsas turi būti ugdomas ir palaikomas. Tu, Vanda, užsiminei, kad penkiolika ar dvidešimt metų negirdėjai to žodžio… Labai svarbus argumentas pasakyti žmogui: mano sąžinė liepia taip daryti. Ir prieš tokį argumentą jau turi nutilti, pakelti rankas. Bet kai to niekas nemini, tai ir lieka kažkokia žmogaus dalis nustumta į pašalį. Sąžinės jautrumas yra augantis dalykas. Šiaip ji gali būti ir apmirusi, ir prabilti kažin kada. Juk dažnai mūsų sąžinė prabyla po daugelio metų ir atveda mus kažkur atgal. Ir sąžinės sąsaja su gyvybe labai svarbi, bet kartais žmogui reikia ir ginklą paimti.
R. T. Tai irgi sąžinės balso šauksmas, bendruomenės savisaugos reikalas. Juk ne dėl savęs eini ką nors ten žudyti, o ginti, tarkim, tėvynę, žmogiškas vertybes. Jei neimtum to ginklo, o bėgtum kur nors slėptis – paskui sąžinė užgraužtų. Apie tai irgi daug knygų parašyta, kino filmų sukurta. Sąžinė – gyvenimas dėl kito, aukojimasis. Ji veikia tik tada, kai tą kitą laikome realiu, vertingu, brangiu.
J. S. Vis prisimenu liuteronų pastorių Dietrichą Bonchoefferį, kurį naciai įkalino ir nužudė Berlyne 1945 metais. Žmogus galėjo sau ramiai gyventi, dėstytojauti, bet jis įsijungia į Pasipriešinimą, pats pasirenka mirtį ir… Sąžinė jam neleido pasielgti kitaip.
V. J. Tas balsas kartais stipresnis už žmogų.
R. T. Sakoma, kad kultūra yra ypatinga simbolinė sistema, kuri egzistuoja idealiai, bet valdo mus realiai ir kartais yra net stipresnė už gyvybės instinktą. Tačiau iki tos kultūros žmogus turi išaugti (tiksliau – kultūra turi išsiugdyti kultūros subjektus), kitaip jis, pajutęs pavojų, bėgs į krūmus pas savo miško brolius ir tiek jį tematysi.
V. J. Čia turbūt lemtingas žmogaus bendravimas su vidiniu aš. Į tokį prakilnų mūsų pokalbį įterpsiu savo prisiminimų. Kažkada pro mūsų namus ėjo kaimynas – zigzagais, beveik nosimi ardamas žemę, nešiojamas į visas puses, girtas šipuliais. Na va, sakau, irgi žmogus eina. Mano tėvas, paprastas mažaraštis kaimietis, ištarė sakinį, kurio niekaip negaliu pamiršti: Aik tu, vaikeli, anas nė nežina, kad yra žmogus. Taigi jis nė nežino, kad yra žmogus.
V. R. Labai tiksliai pasakyta.
R. T. Puikus pavyzdys. Galima ir numirti nesužinojus, kad buvai žmogus. Kiek taip atsitinka. O ką galime pasakyti apie mūsų literatūrą? Ar joje esama sąžinės balso? Ir ji padeda susivokti? Žinoma, kalbu ne apie moralinių dalykų deklaravimą, ne apie tezišką literatūrą. Tiesiog apie kūrybos nuoširdumą.
V. R. Tai vėl labai platus laukas, galima kalbėti ir kalbėti. Pirmiausia rašytojus mes pažįstame kaip žmones: vieni mums atrodo sąžiningesni, kiti – mažiau sąžiningi. Ypač kai galvoji apie atsiminimų literatūrą. Atrodo, žmogus turėtų atsiverti ir atsiprašyti, bet nieko tokio nesulauki. Juk atsiminimai – kaip ir vieša išpažintis. Tačiau viskas susukama taip, kad nereikėtų nei prisipažinti, nei išpažinti, juolab pasakyti, kad buvau kaltas. Kitas dalykas – knygos sukurti personažai. Jie su knyga keliauja per pasaulį patys vieni. Ar mes juos skaitydami kaip nors susiduriame su tuo sąžinės jautrumu? Ar juos vertiname, ar nevertiname, ar jie pažadina mūsų sąžinės jausmą? Teisingumo poreikį ar kokius kitus visuomenei – ir man pačiam – svarbius jausmus? Svarbu ir tai, kaip pati visuomenė tokią literatūrą vertina, kiek jai jos reikia. Ko ji laukia iš tos literatūros, ar apskritai tokios nori? Gal visuomenė jau pavargo ir tiesiog nori praeiti pro šalį, nebekreipdama dėmesio ir ieškodama sau visai kitokių dalykų? Gal ir rašytojai jau nebesusigaudo, neberašo pagal visuomenės užsakymą. Kam visi tie sunkūs kūriniai ir visos tos atgailos? Niekas nenori sunkių dalykų, knygą skaityti reikia savo malonumui, patogiai įsitaisius vakare. Apie tai galima kalbėti ir kalbėti. Geriau grįšiu prie bendrų dalykų. Man atrodo, kad literatūroje sąžinė susijusi pirmiausia su pačiu kūriniu ir visais jo aspektais – pasakojimo būdu, personažais, vaizdiniais, vertinimais, – kurie pažadina dorovinius žmogaus jausmus. Bendraudamas su knygos personažu negali atsiriboti nuo vienokio ar kitokio jo poelgių, minčių, veiklos ar neveiklos vertinimo, kad ir koks literatūriškas ar modernistiškas bei postmodernistiškas tas personažas būtų. Personažui būdingi žmogaus bruožai, tad ir santykiai su juo neišvengiamai įtraukia dorovinius, o per juos – ir sąžinės dalykus. Juk sąžiningais vadiname ir kai kuriuos kūrinius. Kai kūrinio herojų likimuose įžvelgiame lemtingus tautos ar visuomenės būvio aspektus. Dažniausiai tragiškus. Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“, Vidmantės Jasukaitytės „Po mūsų nebebus mūsų“. Dar tik mokomės sąžiningai rašyti apie pokarį, iki šiol nedrįstame būti iki galo atviri.
R. T. Literatūros kūrinio veikėjo ypatybė – kad jis yra veikiantis subjektas, o jo veiksmas visuomet yra laivas pasirinkimas, todėl kiekvienas veikėjo judesys, išskyrus fiziologines reakcijas, turi moralinę reikšmę. Veikėjas savo judesiu išryškina vertybes ir pats atsiskleidžia kaip vertybinė sistema. Suprantama, kad visus jo veiksmus taip ir vertiname: kaip sąžiningus ir nukreiptus į kažką kitą, arba kaip melagingus ir savanaudiškus, nukreiptus tik į save. Schema labai paprasta, kaip ir gyvenime.
V. R. Mes matome, kaip veikėjai elgiasi, ir visada juos vertiname. Ar gerai yra nubėgti prisiplėšti į Sibirą išvežto kaimyno lentų, ar nelabai – literatūra visa tai paverčia ir mūsų apsisprendimu, mūsų savastimi. Esame tiesiog priversti atsistoti į veikėjo vietą.
V. J. Kūrinio situacija verčia savęs paklausti, o jeigu tau taip padarytų?
V. R. Gal to ir nebijoma, žmonės moka atsikirsti: o juk ir mane galėjo išvežti? Tegul tada kiti vaikšto ir vagia mano daiktus, aš nepyksiu. Nors vis dėlto to daryti gal ir nereikėtų.
R. T. Nesvarbu, koks būtų morališkai blogo veiksmo pateisinimas, jis vis tiek suteršia asmenį. Mes kartais blogo poelgio atsisakome ne dėl išskaičiavimo, o dėl vidinio principo, dėl savigarbos. Blogis pirmiausia pažemina ir sunaikina mus pačius. O ką ten apie mane galvos kiti – man tai nerūpi. Aš nenoriu būti niekingas pats sau.
V. R. Minėtas R. Granausko romanas, taip pat ir kitas – „Rūkas virš slėnio“, – sakyčiau, labai sąžiningi, juose tragiška žmogaus lemtis, o sykiu ir savigarba, egzistencinis „kietumas“, kuris neleidžia užmigti ir mums. Tokios knygos budina žmogaus sąmonę, jo sąžinę. Taigi tokios literatūros, kuri patikrina mūsų sąsajas su kitu žmogum, su visuomene, su savimi, tikrai yra. Galima dar paminėti pirmiausia iš vyresnės kartos: Joną Mikelinską, Juozą Aputį, na ir… Vandą Juknaitę. Ne iš tokios vyresnės…
V. J. Na ne, manęs nereikia (juokiasi)…
V. R. O iš jaunesnės kartos man pirmiausia ateina į galvą Renatos Šerelytės veidas…
V. J. Taip, „Mėlynbarzdžio vaikai“ – besąlygiškai. Tokiam atvirumui reikia ne tik sąžinės, bet ir didvyriškos drąsos.
V. R. Ir tada galima sakyti, kad rašytojo atvirumas, jo nuoširdumas – tai tiesiog jo gyvenimo būdas – rašyti! Tarsi išpažinti, atsiverti.
R. T. Jei nesi nuoširdus, nesi ir rašytojas. Nesi joks menininkas. Teisintis ir meluoti galima visaip: žodžiais, garsais, spalvomis…
V. R. Bet negali pasakyti, kad štai toje knygoje matau sąžiningą patį rašytoją. Nes rašytojas ir jo veikėjas – tai tik figūros. Jo kūrinyje daug figūrų, tad negali parodyti pirštu ir pasakyti, kad štai čia per šitą ar aną matau sąžiningą rašytoją. Sąžiningumas yra gebėjimas rašyti taip, kad herojai veiktų moralinių reikšmių lauke, ir nebijoti, jog skaitytojas tave susies su viena ar kita iš tų figūrų. Ta besąlygiška drąsa išsisakyti – štai kur yra kūrėjo sąžinė ir savižina. Nors tame kūrinyje viskas iš tiesų gali būti sukurta, pramanyta, įsivaizduota. Galima sukurti ir žmogžudžio pavidalus, ir tie pavidalai talentingame kūrinyje bus tikri kaip ir pats autorius, nors šis, aišku, nėra joks žmogžudys. Bet skaitytojas tokį veikėją vis dėlto šiek tiek gretins su autoriumi. Ir nepasiteisinsi, kad tokių bruožų neturi, kad tokių dalykų negali padaryti. Bet žmogus toks sudėtingas, toks įvairialypis, visko jame gali būti. Tą rašančiojo žmogaus atvirumą ir laikau jo kūrybos sąžiningumu.
R. T. Sąžinė formuojama nuo mokyklos laikų. Kartais pagalvoju, jei iš mokymosi programos išimtų kad ir J. Biliūną, jeigu jo nebūčiau pats skaitęs mokykloje, ar kartais nebūčiau šiek tiek kitoks? Sunku pasakyti. Petro Cvirkos apsakymai vaikams…
V. J. Gal jau nereikėtų apie P. Cvirkos sąžinę. Vien Balio Sruogos įdavimo užtenka.
R. T. Apie autorius, jau sakiau, čia nekalbame – man tie žmonės dabar nerūpi. Nei man jie giminės, nei… Aš čia kalbu tik apie gyvus dalykus – apie literatūrą. O anie seniai numirę, ir ne aš jiems teisėjas. Ir gyviesiems aš ne teisėjas. Aš galiu teisti tik tekstus – tuos, kurie man meluoja. O tokio melo aplinkui – apstu.
V. R. Jie sąžiningai gali veikti kitaip – rašydami. Savo tekstais jie veikia mus ir ugdo. Tarkim, Kosto Kubilinsko pavyzdys.
R. T. Taip, jo eilės vaikams – puikios. O kad buvo išdavikas – galai žino, aš nežinau tų detalių, aplinkybių. Tegul opūs žmonės jį keikia, man visai negaila – juk aš jo nepažįstu. Jei nusikalto, turi būti pasmerktas, tai teisinga. Bet K. Kubilinsko knygos man vis tiek labai patinka, o visa kita man nesvarbu. Juk tai ne „Kalvio Ignoto teisybė“ (čia jau šlykštynės sutampa: ir sadistas autorius, ir jo kvaila knyga). Kokia čia stabmeldystės apraiška – knygą tapatinti su autoriumi?
V. J. Sąžiningo rašytojo pavyzdys man visą gyvenimą buvo Albert’as Camus. Ne taip seniai „Sizifo mite“ mane vėl sukrėtė vieno jo sakinio tiesa: absurdo menininko uždavinys – siekti, kad mokėjimas gyventi pranoktų mokėjimą rašyti. Tas jo teiginys man labai svarbus. Atrodo, jis sietinas su jo jaunystės liga, jis sirgo džiova, tada nepagydoma. Kabėjimas virš bedugnės pašaukia visai kitus klausimus, tarp jų – ir sąžinės, atveria visiškai kitą egzistencijos matmenį. Nors meno ir sąžinės klausimas visgi yra labai problemiškas. Šiuo požiūriu didelį įspūdį padarė estų autorius – Emilis Tode, jo romanas „Paribio valstybė“. Kaip tik to kūrinio sąžiningumas, nors jo turinys su morale niekaip nesusijęs. Pasakojama apie homoseksualą, prostitutę, emigrantą, gyvenantį kažkur po tiltu, Briuselyje ar Amsterdame, teikiantį už pinigus seksualines paslaugas. Žemiausiai puolęs žmogus, kuris suvokia savo situaciją, nors apie ją ir nekalba, jos nevertina. Yra ten toks vienas sakinys: betgi žolė auga iš puvenų irgi dūlėsių! Tuo vienu šūksniu mes atgręžiami į visą jo padėties bergždumą, bergždumo kančią. Man rodos, tai sąžininga.
V. R. Primena Aną Achmatovą: jei tik kas žinotų, iš kokio šlamšto auga eilėraščiai! Čē źąźīćī ńīšą šąńņóņ ńņčõč.
V. J. Įspūdinga, kad tas autorius savęs neteisina. Beje, savo žodynuose radau ir tokį sakinį, kad sąžinė yra savo nuodėmės įsisąmoninimas.
R. T. Paminėčiau Andriaus Jakučiūno „Tėvynę“, sąžiningas ir nuoširdus romanas.
V. J. „Tėvynės“ dar neskaičiau. Kažkodėl bijau cinizmo.
R. T. Ne, cinizmo ten nėra. Cinizmo literatūroje nebūna arba tai ne literatūra. Cinizmas prieštarauja literatūros apibrėžimui, ciniški gali būti tik jos vertintojai. Esama ten sarkazmo, skausmingos autoironijos, ir visa tai kyla iš tikrųjų vertybių ilgesio. Ta nors ir juoda ironija palengvina pasakojimą, kitaip tekstas būtų slegiantis, beviltiškas. Žmogus kartais turi nupulti, kad būtų išganytas. Be nuopuolio nėra išganymo, net šventųjų nėra.
J. S. Ar atvirumas ir sąžiningumas yra tas pat? Esama žmonių, kurie gali atvirai, be jokio gėdos jausmo demonstruoti savo ydas. Ar visada gerai, kad žmogus atvirai kalba apie savo nuodėmes, nuopuolį? Ar tai sąžininga?
R. T. Na taip, kai kas savo nuodėmėmis puikuojasi. Kai jau negali pasigirti jokiais žmogiškais privalumais, gali bent pasimėgauti savo ydomis. Tokio mazochistinio ekshibicionizmo šaknys – iš romantikų demoniškosios retorikos: mes negalime prilygti Dievui savo didybe, tai bent pranokime jį savo skausmu. Jei nemokame gyventi normaliai, tai bent pasidžiaukime savo iškrypimais, kaip dainuojama vienoje britų roko dainoje: mieloji, aš – tavo degeneratas! Mušk, spjaudyk mane – būsiu tik patenkintas…Visa tai laikau asmenybės nebrandumo požymiu. Yra dalykų, kuriais nėra ko girtis.
V. R. Kai kuriems tokios jausenos yra kūrinio „darymo“ principas.
V. J. Kažkodėl pradėjau domėtis cinizmu. Man atrodo, kad mes kvėpuojam cinizmu. Jei jau minim dorovę, tai panieka jai, begėdiškas, vulgarus atvirumas ir yra cinizmas. Literatūra tuo persiima savaime. Savo stalčiuose turiu pasidėjusi Sergejaus Kovaliovo citatą, ją vis perskaitau pati sau: cinizmas – tai bailumas, tikrų, aštrių problemų vengimas, tai žemiausias pragmatiškumas be atsakomybės, niekingas prisitaikėliškumas ties niekšybės riba. Tai moralinių tabu atsisakymas.
R. T. Tai silpnų žmogelių savisaugos forma. Kai neturi savyje jokių vertybių, kai esi tuščias, patogiausia savo reikšmę kurti išniekinant, sugriaunant kitų vertybes. Kad niekas nieko neturėtų.
V. R. Tas ciniko niekingumas jam tampa jo paties privalumu ir jo gyvenimo norma. Kažkur tokiame žmoguje gal ir išlieka sąžinės balsas, bet cinikas prikišamai demonstruoja savo poziciją, jis teigia, kad taip gyventi yra normalu ir net gerai.
R. T. Juk ir menkysta turi į kažką atsispirti, kad ir į savo paties menkumą.
V. R. Dažnas šiuolaikinis žmogus pučiasi savo tuštybe ir dangstosi netikromis vertybėmis. Jeigu tu neturi to, ką turi jis, tai jau esi niekas, o jis su savo cinizmu yra kietas!
J. S. Man sunku pasakyti, kuri literatūra sąžininga, o kuri – ne. Gal taip vertinti būtų galima kokią publicistiką, memuarus… O kokia poezija sąžininga – kas tai galėtų pasakyti?
R. T. Jeigu poezijoje nėra žmogaus, o tik žodžiai ir technika, tai ji ir yra melaginga. Poetas, rašytojas nėra profesija – tai toks ypatingas buvimo su žmonėmis būdas.
J. S. Vis dėlto rašytojas suformuoja skaitytojui savo įvaizdį ir pagal jį kaip skaitytojas tikrini savo gyvenimą. Man atrodo, nesąžiningas būni tada, kai neturi ką pasakyti, bet sakai; nežinai, ką rašyti, bet rašai…
R. T. Štai geras nesąžiningos literatūros apibrėžimas. O tiek daug kalbėjome…
J. S. Kartais žmogui tenka kalbėti ir rašyti iš reikalo, bet tai irgi nelabai sąžininga. Prisiminkime jau minėtą J. Biliūną, kai žmogus rašė tiesiog gyvenimo ir mirties kaina, rašė iš paskutiniųjų, draudžiant daktarams. Štai kada galima suvokti, kas iš tikrųjų yra rašymas, kokia yra tikra kūryba.
V. J. Taip, tai rašymas iš būtinybės…
J. S. Rašoma ir iš nuovargio, iš profesijos, iš inercijos. Tas rašymas irgi gali būti labai atviras, gal net įdomus, bet…
R. T. Man neduoda ramybės viena Alio Balbieriaus frazė, kuria jis užbaigia „Metams“ skirtą esė: „Štai ir įveikta beraštė diena, užpildytas popieriaus lapas…“ Užuot apmąstęs kokį eilėraštį, stebėjęs gamtą ar tiesiog gyvenęs, jis prievartavo save, buvo nesąžiningas sau ir skaitytojui.
V. R. O kaip vadinamieji moteriškojo atvirumo romanai? Kokie jų rašymo motyvai?
J. S. Ir tas rašytojo susikurtas įvaizdis grįžta mums, mes pagal jį kažkiek ir savo gyvenimą kreipiame. Tačiau tokie apibūdinimai – rašytojas kaip sąžinės balsas ar kunigas kaip sąžinės balsas – man nepatinka.
V. J. Kabėjimas virš bedugnės kažkodėl verčia įvardyti žodžiais tai, ką išgyveni, tiesiai, nebegudraujant. Tikrasis atvirumas nėra atviravimas. Už jo stovi būtinybė.
J. S. Taip, nes kitaip tos atvirumo sąvokos gali būti tiesiog pavojingos. Ką reiškia tas populiarus liepimas būti savimi!
R. T. Keistai į mūsų kultūrą įšoka gnostinių erezijų retorika. Pažink save, būk savimi! O kaip aš galiu būti savimi? Gal atpalaiduodamas savo instinktus, viską sau leisdamas? Ne, dabar procesas yra kitoks, civilizuotas. Man sako, kad savimi būsiu gerdamas kokakolą, vartodamas ir darydamas tai, ką daro visi. O kai žmogus jau sutapęs su vartotojų masėmis, apie jokią jo sąžinę, savižiną ar savimonę nė kalbos negali būti. Nieko nelieka. Kaip ir primityviose bendruomenėse, kur žmogų vertina kiti, ne jis pats. Keista – absoliuti individo izoliacija (tikroji „būti savimi“ reikšmė) realybėje tampa absoliučia individo niveliacija, suvienodėjimu. Žmonės dresuojami lyg kokia gyvūnų rūšis. Mechaniškai besitrinanti bendruomenė, jokių moralinių problemų. Tie reklamos ideologai yra parsidavusių poetų, žodžio manipuliatorių padermė, jie man atrodo kaip nusikaltėliai prieš žmogų ir žmogiškumą. Juk knygas mažai kas skaito, o reklamą priversti žiūrėti visi. Būti savimi iš tikrųjų reiškia turėti savo įsitikinimus, principus, formuoti savo asmenybę. Tačiau tokie žmonės turgui nenaudingi… Šis blizgantis pasaulis yra nesąžiningas, jis nori mus visus apgauti, ir rašytojus taip pat. Na, aš vėl apie tą patį, užteks. Nesąžiningumas kyla iš puikybės – tai visų nuodėmių šaknis. Ir bjauriausia, kad žmogus stengiasi apgauti ir pats save. Pirmiausia save.
O sąžinė literatūroje? Literatūrą skaitau ne dėl etinių, bet dėl estetinių vertybių. Tačiau paradoksas yra toks: be etinių vertybių geros literatūros nėra. Tačiau tos vertybės literatūroje yra tik kaip siekis, kaip jų ilgesys, o ne privalomi moraliniai standartai. Sąžinė, kaip ir šventumas, yra tik sąmonės kryptingumas, intencionalumas. Tai kažkoks augimas, judėjimas link idealo, kuris žmogui visada išliks siekiamybe. Šiuo požiūriu tikras menas yra dvasinis judėjimas, dvasios dinamika. Ir tikra gera knyga žmogų keičia – tuo esu absoliučiai įsitikinęs. Perskaitęs vertingą knygą jau esi truputį kitoks, nors ta dvasios kaita labai nepastebima. Bet juk gyvename vos ne šimtą metų! Na, kai kam užtenka ir daug mažiau, kad pajustų magišką knygos poveikį.
Etinės vertybės knygoje yra estetiškos, t. y. tarsi gyvos, o ne deklaratyvios. Bet gerą knygą gali parašyti tik gyvas, nesustingęs žmogus, kuris vis dar nori keistis, būti kitoks. Esmė yra tokia: nenuoširdūs žmonės nori pakeisti pasaulį, bet ne save, o nuoširdūs pirmiausia nori keistis patys. Jie turi kažkokį vertybinį regėjimą, kažkokius dvasinius ar metafizinius orientyrus, tai ir padeda jiems kilti – lyg iš savęs, lyg virš savęs. Taip ir menas tūkstančius metų minko žmogaus sielą, kažką iš jos daro.
V. R. Literatūroje sąžinė – žmonių santykiai, į kuriuos įsigyvename skaitydami kūrinį. Kiekvieno personažo struktūroje yra du esminiai dalykai: santykis su kitu ir santykis su savim, o tie santykiai išreiškiami per veiksmą, kuriame tarsi dalyvaujame ir mes. Tai tiesiog santykis, įtraukiantis ir skaitytoją. Ir tame santykyje esama to, kas mus kreipia į tiesą, arba to nėra. Jei nėra, tai jau tik rašymo technologijos, personažų konstravimas. Tokių knygų irgi yra daug, jos perkamos, gali būti įdomios.
R. T. Nes jas per profesionalius rašytojus sau pasirašo masės, jas iš tiesų kuria leidyklos ir pinigai. Jei man labai gerai sumokėtų, aš irgi kažką tokio parašyčiau, aš irgi moku rašyti. Bet sunku būtų žmonėms pasakyti, kad rašau dėl pinigų. Matyt, apsimesčiau, jog tai iš kūrybinių paskatų. Juk žmones traukia idealizmas. O kas nori apsigauti, tas ir būna apgaunamas.
V. J. Vis tiek žmogaus negalime supaprastinti iki moralinių kategorijų. Žmoguje yra viskas – ir šėtonas, ir Dievas.
R. T. Bet jis turi judėti, anot Justino Marcinkevičiaus, „gerųjų žodžių kryptimi“. Gera literatūra parodo ir šėtoną, bet kartu nurodo teisingą kryptį. Dar žmogus turi gyvybinių poreikių. Dėl jų patenkinimo bei interesų suderinimo daugiausia ir kyla visokių moralinių problemų.
V. J. Kiek teko pažinti žmones, sąžinė skaisčiausiai nušvinta, jei nušvinta, puolusiame žmoguje. Juk dauguma šventųjų buvo baisūs nusidėjėliai.
R. T. Bet jie atgailavo… Šiandien dažniausiai būna kitaip: užtenka tiesiog būti nusidėjusiam, kankintis, tai jau ir taip esi šventas kankinys. Visi privalo tavimi stebėtis ir gėrėtis, daugiau nieko daryti kaip ir nereikia. Antai kaip savo romaną „Stiklinis paukštis“ Levo Karsavino epigrafu motyvuoja Dalia Jazukevičiūtė: „Kentėjimas – didi dovana, išrinktumo ir taurumo antspaudas. Jeigu Dievas tavęs kitame pasaulyje paklaus: „Kodėl tu žemėje taip darkeisi?“, atsakyk drąsiai: „Užtat, Viešpatie, aš ir kentėjau.“ Štai taip žmogus gauna indulgenciją, išteisina save. Nesuprasdamas paprasto reikalo: Kristus, kančios simbolis, laisva valia kentėjo dėl kitų, o mūsų žmogus, taip pat laisva valia, kenčia tik dėl savo puikybės, tuštybės ir geidulių. Toks jau tas gyvenimas, tik džiaugtis reikia, kad turime ką veikti. Kitaip mirtume iš nuobodulio.
V. J. Ir menininkų biografijos – jos yra įdomios. Tai lyg prisikėlimo, apsivalymo istorijos. Ar iš puolusio žmogaus galima tikėtis aukšto meno?
R. T. Gal svarbu kryptis? Kitam gal visai patinka būti purve ir toks niekur nenori judėti. Dar ir kitus mėgina įsitraukti – kalbėjome apie cinikus… Sąžinė yra intencija ir judesys kartu.
V. J. Bet šiandien menas vis labiau atitrūksta nuo žmogaus, tarnauja pramogai. Tada pasiilgsti – o kas yra už to žodžio? Ar jis susijęs su gyvu žmogumi, ar ne? Ar tai tik žaidimas? Ar rašytojas dabar gali atsakyti už savo žodžius kaip A. Camus?
V. R. Visa literatūra gali būti skirstoma pagal paskirtį: linksminti ar sukrėsti. Literatūra, kylanti iš žmonių santykių, visada vienaip ar kitaip sukrečia. O sukrečiama tada, kai mumyse užgaunami dalykai, susiję su dorove, sąžine. Kai mes juos pajaučiame tarsi savo pačių gyvybę. Kai įsijaučiame į herojų, į tekstą.
R. T. Kai rašantysis yra ne tik sąžiningas, bet ir turi menininko talentą, magišką jėgą sukurti tokius gyvus ir tikrus herojus, kad šie būtų net gyvesni už mus pačius. Vien dorybės rašančiajam nepakanka – jis dar turi būti nepaprastai jautrus žodžiui, pasauliui, žmonėms. Jeigu žmogus doras nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos, tai jis kaip ir negyvas, nejautrus. Menas, kūryba – tai tarsi koks jautrumas.
V. R. Per literatūrą įsigyvename į kitą ir šitaip susižinome apie save. O susižinodami – save kuriame, nes suprasdami kitus ir save – keičiamės.
R. T. Taip, literatūra pirmiausia mums ir yra svarbi tiek, kiek joje pamatome savęs.
J. S. Sąžinė literatūroje ne deklaruojama, bet tai tarsi toks matymas. Skaitydami R. Granauską mes suvokiame tai, kaip jis mato pasaulį, koks yra jo regėjimas, koks jo santykis su gyvenimu.
V. J. Sąžinė primena, kad tu esi su kitais ir tik taip būdamas esi žmogus.
R. T. Jūsų žodžiais, Vanda, galime prasmingai užbaigti pokalbį. Nors mūsų tema iš tiesų yra neužbaigiama, ji tęsiasi visą gyvenimą.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Apie rašytojų drąsą ir laisvę keistis: 2008-ųjų knygos
2009 m. Nr. 4
Apie 2008-uosius literatūroje į redakcijos klausimus atsako Aušra Jurgutienė, Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Solveiga Daugirdaitė ir Valdemaras Kukulas
1. Pirmiausias, paprasčiausias ir konkrečiausias klausimas: kas jums praėjusiais metais tapo literatūrinio gyvenimo įvykiu? Atrodo, įsibėgėja proza, pagaliau atsiranda tikrų ir gerų romanų. Ar tokių randate? Ką perskaitėte tiesiog savo malonumui – ne dėl profesinės pareigos – ir pasilikote asmeninėje bibliotekoje bei patarėte perskaityti kaimynui?
2. Ar neatrodo, kad mūsų literatūriniame gyvenime dažnai būna „daug triukšmo dėl nieko“? Nauja knyga pristatoma kaip didžiausias įvykis, nelyg visų skaitančiųjų šventė, o po mėnesio kito ji taip pat lengvai ir neskausmingai pamirštama, nes ją užgožia dar naujesnės knygos pasirodymą lydinti euforija. Tas reiškinys, primenantis komercinį „new brand“ efektą, juk stiprėja? Visa tai būtų gerai, nes literatūros pasaulis darosi intensyvus, bet ar per šį triukšmą nepražiūrimi tylūs, tačiau išliekantys kūriniai, „gilių šulinių paslaptys“? Bet gal visas šis foninis triukšmas ir nesibaigiančios sensacijos yra puiki trąša tikrai literatūrai, geras „mėšlas“ tarpti subtilesniems kūrybiniams sumanymams? Juk labai gerai, kad yra kasmetinė knygų mugė, geriausios knygos rinkimai (nors juose išrenkami ne kūriniai, bet vardai), įvairios literatūrinės premijos?..
3. Man atrodo, kad kai kurie mūsų žinomi autoriai visiškai išsisėmė ir ima rašyti literatūrą ne iš savęs, ne nuo savęs, bet tiesiog perrašinėti istoriją, pasirinkdami pikantiškesnius ar komerciškai patrauklius tos istorijos puslapius. Kai kurie žymūs mūsų kultūros bei istorijos vardai tampa pelninga knygų rinkos preke. Beletrizuota istorija, biografijų eksploatavimas – ar tai visada sąžininga?
4. Kuo brangesnės knygos, tuo didesnė baimė ima, kad būsi apgautas… Ar kelia pasitikėjimą mūsų autoriai ir ypač – vertimai? Atrodo, kad auksinės literatūros ir bestselerių fondai nepaprastai išsipūtė, išpampo. Taip pat ar galima pasitikėti mūsų literatūrine spauda? Kiek ji vis dar aktuali, įdomi ir nukreipianti skaitytoją teisinga linkme?
5. Greta tikros literatūros į knygų rinką mikliai iššoka visokios naujo tipo knygos, kurias rašo žurnalistai ir bet kurių kitų sričių veikėjai. Jų novatoriškumas, rašymo drąsa, nauja tematika (kultūros, sociologijos reiškinių perkėlimas į beletristiką), be abejo, džiugina – mūsų knygų pasaulis vis didesnis. Bet vėl – ar tai neužgožia svarbiausios literatūrinės arterijos? Ar tai nėra tik sensacijų troškulio patenkinimas, rašančiųjų reagavimas į vartotojiškos skaitančiųjų masės išaugimą? Kūrybos impulsu nūnai tampa ir paties rašančiojo psichikos problemos, įvairūs jo kompleksai, kurie tiesiogiai atsispaudžia tekste, nepaisydami jokių literatūrinių konvencijų ir niekaip neparodydami rašančiojo talento (apie jį šiandien mažiausiai kalbama). Randasi patologinės literatūros reiškinių, kurie, didžiai mano nuostabai, spaudoje taip pat sutinkami kaip kūrybinis laimėjimas, kaip unikali autoriaus saviraiška bei jo drąsa! Ant kokios bangos visa tai išplaukia? Koks čia reklamos vaidmuo? Ir ar nereiškia tai estetinių kriterijų erozijos? Be viso kito, mūsų literatūroje jaučiu įžūlumo antplūdį, kuris kyla ir su naujaisiais kūrybos reiškiniais, ir su kūrinių aptarimais – diskusijos pradeda panėšėti į anoniminių interneto žmogystų keliamą triukšmą. Ypač kai lietuvių literatūrą puola visokie entuziastingi „revoliucionieriai“, kurie patys nieko jai nesugeba duoti.
6. Kokia dabar yra kritika? Ar ji spėja srautui iš paskos? Aš pats, deja, imu nepasitikėti mūsų profesionalių kritikų geranoriškumu ir kompetencija – man yra tik keli vardai, kuriais galiu pasikliauti ir rimtai skaityti jų rašymus. Daugelio tekstai man atsiduoda arba akademine konjunktūra, arba rodo žmogišką ribotumą, „sprendimo galios“ silpnumą. Dar blogiau su jaunais recenzentais, kurių skubotais subjektyviais rašiniais užpildomi literatūrinės spaudos puslapiai. Pasitaiko ir tokių recenzijų, kur per visą „paklodę“ nepasakoma nė vienos konstruktyvios minties, nė jokio pagrįsto vertinimo. Pigiai moka, pigūs ir rašiniai. Kaip negali aklai pasitikėti prekybos centrų specialistais ar televizijos reklama, taip ir meno žinovais, nes jie gali būti suinteresuoti, arba tiesiog nekvalifikuoti. Ar literatūroje ir kritikoje sąžinės kriterijų laikote svarbiu?
7. Koks dabar yra mūsų poezijos pasaulis po Sigito Gedos? Kiek dar turėsime laukti panašaus masto talento, o gal jau mūsų lyrikos horizonte ryškėja, švinta nauja žvaigždė? Skaitydamas respublikiniam jaunųjų filologų konkursui pateiktą kūrybą (kasmet apie šimtą jaunų žmonių), turiu gerų nuojautų ir vilties. Visi kiti, atrodo, jau parašė, ką galėjo.
Aušra Jurgutienė
1. Smagu, kad į pirmą paprastą klausimą šiais metais irgi nesunku paprastai ir konkrečiai atsakyti – literatūrinio gyvenimo įvykiu drąsiai pavadinčiau Danutės Kalinauskaitės knygą „Niekada nežinai“. Jau pats knygos pavadinimas skamba provokatyviai patraukliai, – ar mes optimistiškai galvosime apie vadinamosios žinių visuomenės laikus, ar pesimistiškai dūsausim apie šiuolaikinę krizę. Šia knyga dalijausi ir su savo intelektualiomis bičiulėmis, ir su giminaitėmis. Vadinasi, joje atspėta ir pasakyta kažkas labai svarbaus. D. Kalinauskaitės prozos pasakojimai taip stipriai išgyventi ir taip gerai apgalvoti, jog per akylai atrinktas konkrečias detales ir personažus labai autentiškai it kokiame romane veriasi visuminis posovietinės Lietuvos vaizdas. Kitas patrauklus dalykas, egzistenciniam gyvenimo myriop aprašymui surasta labai žmogiška, ironiškai ir vertybiškai angažuota pasakotojos intonacija, kuri savo atitraukto žvilgsnio blaivumu, oria laikysena (intelektualia introspekcija) primena Giedros Radvilavičiūtės prozą. Tokiai knygai parašyti, matyt, tik talento įdomiai pasakoti nepakanka, reikia dar kažkokio moralinio jausmo, atsakomybės, tikėjimo savo darbu. Tik tai gali rašytoją apsaugoti nuo totalaus komercinio slėgio, madų, reitingų ar premijų vaikymosi, pigaus pataikavimo skaitytojui. Nors komercinis vartotojiškumas nedaro išimčių jokiai humanitarinei veiklai (jei kasmet nekepsi knygų, nešmėžuosi žurnaluose ar televizijoje, tai išvis nebūsi), išlieka prasmingos ir tam tikros rašymo tylos pauzės, kurios leidžia rašančiam išsaugoti darbo rimtį ir susikaupimą, o jo skaitytojams susikurti stipresnę lūkesčio intrigą. Labai netoli šios knygos yra Kęstučio Navako, surimtėjusio, filosofiškesnio ir įdomesnio, „Du lagaminai sniego“. Labai stiprios naujos Aido Marčėno ir Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygos, Grigorijaus Kanovičiaus romanas „Šėtono apžavai“, intriguojanti, žaismingai ironiškai (su Borato humoro intencija) kultūrų sąveikas tirianti Paulinos Pukytės knygutė „Netikras zuikis“. Galima būtų išvardyti dar bent dešimt gerų naujų lietuviškų knygų, bet juk reikia padėti ir tašką.
2. „Daug triukšmo dėl nieko“? Jūs ir klausiate, ir kartu atsakote, todėl belieka tik viskam pritarti. Tikrai literatūrinis gyvenimas, kaip ir tikrasis, deja, buvo ir bus netvarkingas, dažnai tenka nagus graužtis susižavėjus netikrais blizgučiais, pražiopsojus tylų tikrą daiktą. Tai jausdami literatūros žaidimo dalyviai instinktyviai, kad nepakriktų ir nebūtų sutraiškyti kultūrinių įvykių ir pramogų mėsmalėje, jungiasi į oficialias ir mažiau oficialias grupuotes, kad palaikytų vienas kitą. Kapitalizmas galiausiai į Lietuvą sugrįžo su laisvės džiaugsmu ir kančia. Vienas totalitarinės visuomenės pabaigos ženklų – leidyklų ir knygų gausa, kuri daugelį mano kolegų, pripratusių prie sovietinės leidybinės produkcijos griežtos apskaitos ir kontrolės, iš pradžių tiesiog nuoširdžiai piktindavo. Suprantu jų pasibjaurėjimą populiariosios literatūros estetiniu menkumu, bet tam aš visada turėjau savaip suregztą atsakymą: tegul rašo, kas tik nori, kad tik negertų ir nesižudytų.
O gausėjant leidybinei produkcijai, matyt, natūralu, kad juntama ir sustiprėjusi leidybinė reklama, ir konkurencija. Nematau nieko bloga, jei leidykla gerai dirba savo darbą, o keliamas reklamos triukšmas dėl knygų mano ausiai visada buvo malonesnis už visų kitų reklamų. Knygų mugėje non stop rengiami naujų knygų vieši pristatymai galbūt kai kam gali turėti maginės ar hipnozinės galios (iš seniau prisimenu, kaip mugėje it dievaitis buvo pristatinėjamas F. Beigbederis, sėkmingai komerciškai rašantis prancūzų autorius), bet asmeniškai aš tam darausi abejingesnė ir todėl neturiu susidariusi jokių konkretesnių įspūdžių. Tikrieji literatūrinio gyvenimo tvarkos sargybiniai tebėra viešai besireiškiantys rašytojai ir kritikai, kad ir kaip netobulai recenzuodami knygas, skirdami įvairias premijas ir sudarinėdami geriausių knygų sąrašus. Jei sugebėsime atviriau prisipažinti, kad mūsų geidžiama bei steigiama literatūriniame gyvenime tvarka negali išvengti kvailysčių ir imsimės dėl jų aktyviau diskutuoti, gal tai turės kokios didesnės naudos? Gal tada labiau pavyktų suprasti, kad jokios darnios ir ausiai malonios vienos nuomonės, vertinant literatūrą, nėra ir negali būti?
3. Apie literatūros ir istorijos ryšius. Išties šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitų šalių literatūrose yra sustiprėjęs dėmesys istoriniams pasakojimams ar žinomų istorinių pasakojimų perpasakojimų versijoms. Kai kas tai sieja su postmodernizmo tendencijomis ir aiškina remdamiesi švytuoklės principu – kaip perėjimą nuo sudėtingos estetinės modernios literatūros raiškos prie žmogiškai paprastesnės ir aktualesnės literatūros. Dėmesys vadinamajai kasdienybės istorijai, kai kiekvienas gali tapti savo giminės, gatvės, miestelio ar kaimelio istoriku ir kada daugelis narsiai imasi memuarų ar autobiografijos žanro rašymo, man atrodo patrauklus. Atminties istorijos, Europoje nuo XIX a. peržengusios dvaro vartus, jau seniai tapo apsišvietusios demokratinės visuomenės požymiu. Posovietinėje visuomenėje jos tarsi atrandamos iš naujo ir atlieka, be pažintinės, savotišką psichoterapinę funkciją. Žinoma, silpnesnės istorinės tematikos knygos neišvengia neskoningo rašančiojo susireikšminimo, praeities gražinimo ar pikantiškų faktelių rankiojimo dėl komercinės sėkmės. Vis dėlto Lietuvoje labai trūksta visapusiškai giliai kultūros asmenybę pristatančių monografijų ar memuarų, nes vis dar vyrauja paveldėta kultūrinių mitų ir simbolių kūrimo tendencija. Nuo bendro apie istorinės pakraipos literatūrą kalbėjimo pereinant prie konkretesnio, norėtųsi pažymėti kelias įsidėmėtinas knygas: Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“, Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės „Egziliantės užrašai“, „XX amžiaus žmogus: Aleksandro Štromo portretai“. Nenuostabu, kad iškart kaip paklausūs užsirekomendavo nauji istoriniai romanai: Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ ir Sigito Parulskio „Murmanti siena“, abu išleido leidykla „Baltos lankos“, kuri demonstruoja gerą komercinę orientaciją ir labai aktyvią leidinių reklamą. Norisi pasidžiaugti tokiu gražiu Kristinos debiutu. Jos romanas apie baroko laikų Lietuvos gyvenimą su istoriškai gausia įdomia medžiaga tikrai vertas pagyrimo. Tačiau, mano nuomone, jis yra šiek tiek pergirtas, nes personažų charakteriai ir siužetas, sudarantys istorinio romano stuburą, yra blankoki. Bet jei pirmosios knygos sėkmė neapsuks autorei galvos, iš jos gal galima tikėtis įdomių istorinės tematikos knygų. S. Parulskio romanas „Murmanti siena“, kuriame per vienos šeimos trijų kartų atstovus aprašyta visa ilga dvidešimto šimtmečio Lietuvos istorija ir kuris turi stiprią simbolinę sienos įvaizdžio įkrovą, pasirodė kaip galingas projektas. Nors čia daug įdomių dalykų, dialogai ir personažai kur kas gyvesni nei Kristinos romane, bet knyga daro ne visai malonų, kaip minėjau, leidybinio projekto, skirto gal net labiau užsienio nei savai rinkai, įspūdį. Kritiškiau S. Parulskio naują romaną vertinti norėtųsi todėl, kad neabejoji jo talentu, o kiekvienas rašytojas jau pats turi spręsti savo rašymo prasmės klausimą. Jūsų kritiškus žodžius apie istorijos perrašinėjimą pačia blogiausia prasme, pasinaudodama Virginijaus Gasiliūno nuomone, galima būtų priskirti Užurkos istorinių romanų serijai.
4. Knygos, vydamosi europines kainas, brangsta, todėl nežinia, kas labiau mus apgaudinėja, ar jų, ar mūsų atlyginimų finansinė išraiška. Apie naujausius vertimus, kaip ir apie originalią literatūrą, nieko apibendrintai pasakyti nenorėčiau, juolab kad neturėjau laiko išsamiau su verstine literatūra susipažinti.
Galėčiau paminėti tik tuos kelis atsitiktinai perskaitytus vertimus, kuriuos norisi pavadinti skambesniu kultūrinio įvykio vardu: J. K. Hiusmanso „Atvirkščiai“, F. Nietzsche’s „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, Nikos Kazandzakio „Paskutinis gundymas“, visad laukiu W. Gombrovicziaus ir J. L. Borgeso kūrybos vertimų, intriguojantys leidyklos „Kitos knygos“ vertimų leidiniai, tikriems literatūros gurmanams skirta LLTI senosios literatūros vertimų serija (Diktis Kretietis. „Apie Trojos karą“; Daretas Frygas. „Apie Trojos žlugimą“; Jokūbas Voraginietis. „Aukso legenda, arba Šventųjų skaitiniai“). Aišku, pasitaiko ir prastų, nepelnytai išliaupsintų prekių su blizgančiais arba, kaip Balys Sruoga rašė, „prostituciniais viršeliais“. Apskritai vertėjų bendruomenė visuomeniniu aktyvumu, intelektualumu, profesiniu reiklumu ir brandumu kelia didelių simpatijų.
Nežinau, ar jau taip būtina kuo nors, taip pat ir literatūrine spauda, labai pasitikėti ir ką nors kreipti teisinga linkme. Tai iš Apšvietos ateinantis kilnusis paprotys, kai buvo svarbu nurodyti neklystančius autoritetus, sektinus pavyzdžius ir apšviesti tamsią, ką tik iš baudžiavos išbridusią liaudį. Bet ar nesinorėtų socialinę ir kultūrinę atskirtį visuomenėje mažinti demokratiškesniais būdais? Nei per daug kvailinant, nei fetišizuojant skaitytoją? Todėl dabartinės literatūrinės spaudos egzistavimo faktą vertinu ramiai, kaip būtiną kultūrinio komunikavimo erdvę ir veidrodį, kur suplaukia įvairiausios nuomonės, – ir geros, ir piktinančios, ir prajuokinančios – bet visa tai ir yra viešo mūsų literatūrinio gyvenimo veidrodis. Blogiausia būna tada, kai literatūriniai leidiniai tampa nuobodūs. Iš kultūrinės spaudos, kuria nepasitikėdama pasitikiu, pasiimu man reikiamą informaciją ir įsidėmiu kai kuriuos tiek protingus, tiek kvailus vertinimus.
5. „Prekymetis, mugė mėgsta visa tai, kas marga ir pigu, ir prekymečio vyriausias pradas – kuo garsiau rėkti. Todėl prekymety vyriausias doros ir grožio kriterijus – skatikas“, – taip prieš devyniasdešimt metų literatūros žurnale „Skaitymai“ dėstė B. Sruoga. Pacitavau jį todėl, kad dažnai mūsų kalbos apie vartotojų visuomenę atrodo tokios, tarsi būtume ką tik iš medžio nulipę. Jau seniai ji egzistuoja kaip nepaneigiamas faktas, todėl klausimas tik vienas: kokį asmeninį santykį su ja aš nusistatau, o tų santykių ar vaidmenų, kaip savo teorijose įrodinėja sociologai, yra nelabai ir daug – pataikūno, mokytojo, tragiko, maištininko, ironiko, juokdario, esteto, atsiskyrėlio, aukos… Jūsų klausime taip pat girdžiu ne visai malonią tarsi gynybinę poziciją, kurią išprovokuoja alternatyvusis knygų skirstymas į „tikrąją literatūrą“ ir „visokio naujo tipo“, kurią išleidžia aktyvesni žurnalistai, o ypač žurnalistės. Būkime atlaidesni „visokio naujo tipo“ žurnalistų kūrybai jau vien dėl to, kad sovietmečiu finansiškai užtikrintas rašytojo profesionalo gyvenimas yra seniai pasibaigęs, ir nežinia, kada už kurio naujai iššokusio žurnalisto pečių gali sušmėžuoti Ernesto Hemingway’aus šešėlis. Išties žurnalistai geba rašyti socialiai angažuotą vadinamąją fakto, anksčiau sakėm, publicistinę, literatūrą, kuri visada buvo ir yra paklausi. Nežinau, ar „skaitytojų masės“ didinimą verta vadinti šios literatūros neigiamybe? Kritiškiau vertinti žurnalistinę literatūrą norėtųsi tada, kai socialinio aktualumo sąskaita paviršutiniškai, bet sensacingai pateikiami visuomenės skauduliai. Todėl joje tampa labai svarbi etinio jautrumo problema. Tačiau nesinorėtų kasti to pačio iš sovietmečio paveldėto griovio tarp socialiai angažuotos ir vadinamosios estetinės literatūros. Tokia priešprieša kelia labai daug įtarimų. Nes geroje literatūroje estetiškumas yra neatsiejamas nuo socialumo. Pastaruoju metu galima pastebėti tarsi madą – literatūroje ir literatūros kritikoje simuliuoti socialiniu aktualumu, neturint pakankamai nei įžvalgumo, nei drąsos visuomenei aktualias problemas iškelti ar ištirti. Kita vertus, pavojingas ir priešingas literatūros literatūriškumo, užsižaidimo poetizmų gražumynais pavojus. Kartais net stebiesi kai kuriais prozininkais, gebančiais labai gražiai, bet nuobodžiai rašyti. Kodėl jų klausa taip apkurtusi gyvenimo tikrovei?
O kūrybiniu impulsu tampančios rašančiųjų psichikos problemos, jei pasitikėtume psichoanalitikais, tikrai nėra tik dabartinės literatūros problemos (iš romantizmo perimtas ir A. Schopenhauerio išgarbintas bepročio genijaus kultas kaip priešprieša buržua praktiškumui nėra pasitraukęs iš kultūrinės pasąmonės). Svarbu, kaip rašančiajam pavyksta savas problemas sublimuoti ir kokius meninius pasakojimus ar eiles sukurti.
Estetinių kriterijų erozija – neišvengiamas faktas, nes literatūra ir gyvenimas kas minutę nežinia kur istorijos keliais ritasi, o kriterijai, it Gedimino stulpai, stovi vietoje. Galima tam nepritarti, šventai garbinant estetinius kriterijus ir aimanuoti nerandant jų verto meno. Bet gali ištikti ir kitas dalykas: atsiranda naujas menas, bet seni kriterijai jam netinka (apie tai daug ir įdomiai yra parašęs vokiečių fenomenologas W. Iseris, aptardamas XIX ir XX a. literatūros pokyčius). Tai gerai paliudija ir romano žanro istorija. Amerikiečių filosofas R. Rorty teigia dar rūsčiau tikroviškus, gal net pavojingus ir ne visai džiugius dalykus, kad tiesos mes teturime tiek, kiek sugebame jos įteigti. Panašiai galvojant, ir literatūros turime tiek, kiek ji sugeba save įteigti, kiek priverčia mus savimi patikėti? Vytautas Kavolis yra rašęs apie pliuralios (liberalios?) XX a. kultūros vaizdinį, reikalaujantį tolerancijos skirtingiems reiškiniams, kurios labai stokoja neseniai iš totalitarizmo išėjusios visuomenės. Akivaizdus nepakantumas kito nuomonei (iš čia ir atsirandantis vienų nesaikingas liaupsinimas, arba kitų kategoriškas atmetimas žaidimėlio taip ir ne forma) parodo, kad mūsų santykiuose vis dar pernelyg dominuoja emocinis pradas ir kad labai stokojame intelektualesnio analitinio vertinimo patirčių. Todėl ir mūsų kalboms apie literatūrą vis dar svarbesnė pseudodiktatūrinė estetiškai ir etiškai teisingos kūrybos direktyva. Ji atgraso savo klasicistiniu juoda–balta dualizmu, primityviu moralizavimu – tikru sovietinės mąstysenos paveldu. Kas vertinant svarbiau, – ar savais kriterijais griežtai sijojant nužudyti naujus svarbius reiškinius, ar, vertybiškai realiatyvistiškai nusi-dedant, palikti juos gyvus? Literatūros kritika sukelia nemažai pesimistinių nuotaikų, bet, man regis, svarbesnis tam yra ne aimanavimo, tačiau realaus darbo atsakas, juolab kai išeina tokios knygos kaip Aido Marčėno „Būtasis kartinis“ ar Laimanto Jonušio „Rūmas virš bedugnės“.
6. Mūsų dienų kritika? Tai toks sudėtingas klausimas, į kurį keliais žodžiais sunku atsakyti. Mes įpratę į kritiką žiūrėti kritiškai: arba kaip literatūros genijus aptarnaujantį, antraeilį, parazitinį žanrą, arba kaip į kokią ideologinę moralinę instanciją, diktatoriškai pakilusią virš visos literatūros (gal dėl tokio bjauraus įvaizdžio LLTI kasmet sudarinėjami geriausių knygų sąrašai sulaukia ne visai draugiškų komentarų internete?). Prie šių dviejų galime pridėti dabar vis labiau besiplečiančią, komerciniams interesams tarnaujančią reklaminę kritiką. Nė viena pozicija nėra patraukli. Visi ilgisi „normalios“ kritikos, kuriai rūpi ne pavyti ar pralenkti literatūrą, o partnerystės ir dialogo su kūryba santykis. Tik taip randasi gera kritika. Tačiau sąžiningam kritikui, be literatūrinio talento, reikalingos ir elementarios gyvenimo saugumą bei orumą garantuojančios sąlygos. Anksčiau kritikui gyventi trukdė ideologinė cenzūra, dabar reikalas paprastesnis: nei garbės, nei pinigų. Vis dar daugeliui labai sunku viešumoje sąžiningai kritiškai mąstyti ir laisvai vertinti, nes vis dar vertinamas Platono kaip draugo, o ne tiesos poreikis. Todėl ir lieka arba visagalė reklama, arba kritikos simuliacija, arba retos sąžiningos – bet kokios svarbios ir reikalingos! – jos apraiškos. Kartais net imi pagal sąmokslo teoriją įtarti, kad galbūt toks literatūros kritikos menkumas ir menkinimas kam nors yra naudingas? Kritikos kokybei gerinti reikalingos ne tuščios kalbos, bet labai konkretūs, jau seniai išsakyti ir visiems gerai žinomi veiksmai ir darbai. O sąžinė kritikai reikalinga kaip bet kokiam kitam žmogaus darbui – kūrybai, statybai, gydymui ir pan., jei tik jis nori savo pradėtą darbą gerai atlikti.
7. Po Sigito Gedos pasaulis nykesnis, savo kūryba jis nuolat kėlė klausimus, stebindavo, džiugindavo ir piktindavo, neleisdavo ramiai gyventi. Jis neatskiriamas nuo mano gyvenimo – su juo kaip filologijos studentė ir literatūros tyrėja subrendau, su Vytauto Kernagio įdainuota jo poezija užaugo mano vaikai. Jis suformavo labai platų estetinio lūkesčio horizontą, kurio fone vyksta šiuolaikinis naujausios literatūros suvokimas. Bet kiekvieno reikšmingo rašytojo išėjimas turėtų kelti ne rezignaciją, o įpareigoti mus geriau pažinti jo kūrybą ir didinti profesinės atsakomybės pojūtį. Kultūros, meno ir sociologijos institute birželį jau rengiama jo kūrybai skirta konferencija. Neabejoju, kad panaši konferencija bus surengta ir LLTI. Kadangi tenka dirbti ir su studentais, tarp kurių yra labai kūrybingų žmonių, ir ypač su tikrai įdomiais filologijos specialybės doktorantais bei doktorantėmis, apokaliptinių nuotaikų nejaučiu, tik atsakomybės skausmą
Jūratė Sprindytė
Pirmiausia išvardysiu tas 2008 m. prozos knygas, kurios buvo įdomios, pastebimos, gan novatoriškos, sąlyginai kokybiškos ir žyminčios vienokią ar kitokią gairę konkretaus autoriaus kūryboj: Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Sigito Parulskio „Murmanti siena“, Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“, Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Benedikto slenksčiai“, Petro Dirgėlos „Jauno faraono vynuogynuose“, Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“, Leonardo Gutausko „Daiktai“, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, Liutauro Degėsio „Kitaip nei kitaip“. Gailiuosi neperskaičiusi Raimondo Kašausko „Laukimo“ ir Grigorijaus Kanovičiaus „Šėtono apžavų“, jie turbūt papildytų sąrašą. Atskaitos taškas šiemet man buvo konkretaus pasakojimo tonacija: nenervinga, nepašaipi, neprasčiokiška, ne perdėm šmaikštaujanti ir orientacijos nepraradusio, nekompleksuoto pasakotojo laikysena. Tiesog labai normalus, ramus kalbėjimas, pagarba Kitam (tiek personažui, tiek skaitytojui), tolerancija, ramybė ir išmintis. Foną ar kontekstą šiems kūriniams sudarytų moterų romanai apie plaštakes ir pelenes (Dalios Jazukevičiūtės „Dviejų mėnulių baras“, Anetos Anros „Katinas Temzėje“, Janinos Survilaitės „Vartai Nr. 3“, Irenos Buivydaitės „Padovanok man savaitgalį“) bei dar vienas kitas neišrankiai auditorijai skirtas prozos veikalėlis, kurį teko skaityti.
Šįkart nežadu „apdainuoti“ kiekvienos minėtos knygos ir, deja, nesugebėsiu svariai atsakyti į „Metų“ redakcijos klausimus. Jie taiklūs, turiningi ir net pernelyg išsamūs – formuluotėse iškart slypi atsakymai, kuriems tegali entuziastingai pritarti: taip, taip, taip! Konstatuojami literatūrinio lauko faktai neginčijamai teisingi. Esama situacija susiklostė labai logiškai. Baigę tarybines mokyklas dar prisimena kertinę tezę apie bazę ir antstatą (baziniai materialūs dalykai nulemia dvasinius). Juk tai ne tiek marksizmo, kiek materializmo kategorijos, ir dabar materija posovietinėje erdvėje yra lemianti jėga. Šiaip ar taip, kultūra sovietmečiu buvo antstato vietoje. Regis, nė nepastebėjome, kaip jau pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu kultūra persidislokavo į ekonomiką. O ekonomistų lozungas – žinom kainą, nežinom vertės. Ir dar jie žino reklamos, viešujų ryšių naudą. Visi „triukšmai dėl nieko“ keliami skatinant pardavimą, o ne rūpinantis literatūros turtėjimu, kokybe, originalumu, nacionaline specifika ar panašiais „mažmožiais“, kurie gal tik neštų nuostolius. Jo didenybė Interesas pamynė Vertybės garbę. Ir kitaip jau nebus. Gaila, kad vėl sulaukėme laikų, kai talentas – nebeegzistuojantis dydis kaip ir socrealizmo doktrinoje. Išmokęs rašyti žmogus įsivaizduoja galįs kurti. Pirmokė kolegės dukra, grįžusi iš šiųmetės mugės, ėmėsi rašyti knygą. Tėvai smagiai skatino šią kūrybiškumo kibirkštį, žadėdami visa tai atspausdinti kompiuteriu ir „publikuoti“ namudiniu variantu. Ne, ima verkti mažylė, noriu, kad išleistų „Alma littera“! Nežinau, kiek Skaitymo metų edukaciniai projektai padėjo žmonėms vėl atrasti knygas, tik akivaizdu, kad autorinės ambicijos buvo ir tebėra skatinamos ant kiekvieno kampo. Pranašingai rimavo Vladas Šimkus: „Ar maža gyvenimas temų pakišo? / Linkiu tik sėkmės / Ir kūrybinio šišo.“ Matau vienintelę menką išeitį – daug ir garsiai kalbėti apie geros literatūros statusą atitinkančius kūrinius ir jų autorius, juos išskirti iš rašliavos srauto dažnais citavimais ir premijomis (tai gana sėkmingai daroma, o premijuotus rašytojus pastebi ir platesnė publika) bei viešoje erdvėje formuoti vertybines nuostatas, kad gero lygio knygą skaityti yra prestižo reikalas.
Bet čia atsiranda kita bėda – visuomenė jau praranda „klasikinius“ skaitymo įgūdžius, skaitytojai nebesugeba adekvačiai suvokti teksto, ypač sudėtingesnio. Skaitoma gal ir ne visai mažai, bet kokie prioritetai? Ar nebus taip, kad Paulo Coelho Lietuvoje turi daugiau gerbėjų, nei visi lietuvių rašytojai kartu sudėjus? Ar kuris nors rašytojas bandė įsivaizduoti, kiek jis turi potencialių skaitytojų be savo artimųjų rato ir poros kritikų, na, dar kelių kraštiečių (jei prozos knygos veiksmas dislokuotas gimtinėje ir skaitytojas turi galimybę iššniukštinėti prototipus)? Ar knygos nerašomos į tuštumą? Supaprastinti tekstai, prisistatantys kaip literatūra, ima formuoti (gal jau ir suformavo) pigų jaunesnės kartos estetinį skonį ir negebėjimą įkirsti normalios meninės kokybės. Pasiremsiu vienu pavyzdžiu – daug dėmesio sulaukusia D. Kalinauskaitės knyga „Niekada nežinai“, nes į ją esu geriausiai įnikusi, kiekvieną iš devynių apsakymų skaičiau keliskart (knyga išrinkta į skaitomiausių penketuką, gavo Rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijas, tad teko šiek tiek domėtis suvokėjų atsiliepimais žiniasklaidoje). Nustebino, kad D. Kalinauskaitės kūryba laikoma „depresyvia“, mat autorė daug rašo apie senatvę, ligas, negražų kūną, senų žmonių slaugą, mirtį. Bet kažkodėl išsprūsta, mano galva, svarbiausias dalykas: nelinksmas praradimų koncentratas yra tik tematizuojamas objektas, o juk esmė slypi pasakotojos santykyje su tuo objektu. Pasakojama su autorefleksiška ironija, distancija, be sentimento ir savigailos ir be jokių depresyvumo implikacijų. Iš visų praradimų išeinama sustiprėjus ir godžiai trokštant toliau siurbti gyvenimo syvus, pasaulis skleidžiasi kaip gundantis visavertiškai BŪTI, buvimo konstantą iškeliant aukščiau netekčių ir bet kokio TURĖTI. Praradimai moko nepateikti sąskaitų, nekaltinti, nezyzti, o matyti Dievo pasaulio grožį ir turtingumą, kuris egzistuoja pats savaime ir sau. Kai pasakotoja, lankydamasi Tunise, užčiuopia šiurkščios vilnos pledą, kandančios vilnos faktūra jai padvelkia vaikyste ir švysteli gelbstinti mintis: „Tu nieko nepraradai, nes šioje žemėje tau niekada niekas ir nepriklausė“ (p. 108). Praradimo pamoka steigia egzistencinę dimensiją (egzistencinę ne dėl ribinių situacijų), kurioje yra ir „namai po namų“, ir „laikas, kuris neturi laiko“. Ypatingas jos prozos reljefiškumas skleidžiamas per išradingai sumetaforintas empirines detales, bet kažkas – neatpažindamas metaforų – ima ir pavadina tai „smulkmeniškumu“ ir „buities vaizdeliais“. Kitas kritikas dūsauja, kad D. Kalinauskaitės knygoje per daug giminaičių, daiktų, faktūrų, nesvarbu, jog pasakotoja pabrėžia: jai pasaulis esąs „ne kontūrinis, o tūrinis“. Visos žolės ir daiktai čia turi konkrečius vardus ir istorijas, taip plečiasi pažinimas (septintokai LTV laidoje „Tūkstantmečio vaikai“ nesugeba atsakyti, koks lapas didesnis – varnalėšos ar gysločio, nors jų anatomijos ir fizikos žinios yra puikios). Tūriai dabar nepaklausūs, duokit plokštumėlių, paviršėlių, lakių lengvų brūkšnelių! Dar sugebama suvokti, apie KĄ pasakojama, bet KAIP – jau ne. Neišlavintas žvilgsnis labai daug ko nemato, konstatuoja L. Degėsys savo esė knygoje. Bet kas tą žvilgsnį lavina? Viename forume istorikė Ingė Lukšaitė skaitė pranešimą apie kultūros kaitos ir tęstinumo galimybes. Nors ji kalbėjo apie XVII amžių, universalus teorinis modelis tinka bet kuriems laikams. Įsiminė jos frazė, kad rimtoms ir pozityvioms permainoms kultūroje turi būti „intelektualinė parengtis“ arba, anot Arvydo Šliogerio, „kritinė masė“. Skurstame, lėkštėjame, banalėjame – tai ko galime tikėtis? Literatūroje nebevertinamas profesionalumas. Palengvintų variantų paklausa perša mintį, kad situaciją keičia ne tik rinkodaros mechanizmai, bet ir pokyčiai suvokėjų sąmonėje. Keisčiausia, kad prie literatūros susinimo prisideda net tokios institucijos kaip Kalbos inspekcija, varžydama rašytojų ir vertėjų laisvę – plokščias tekstas jai priimtinesnis už sodrų. Kas, jei ne rašytojas, dar gali savo noru likti vienu pagrindinių ir pasaulio, ir kalbos pilnatvės sergėtojų?
Jau kelerius metus pastebiu tendenciją, kad lietuvių prozoje grįžtama prie paprastesnio pasakojimo, linijinės laiko slinkties, siužetiškumo, dėmesio personažo charakteriams. Pirmiausia šaunanti į galvą priežastis – persisotinta gurmaniškais naratyvais (nuo psichologinių subtilybių iki patologinių ekscesų), pasiilgta „duonos ir vandens“, kažko jaukaus ir žmogiško. Tas procesas Vakaruose jau seniai įsibėgėjęs; pvz., kaip liudija britų romano žinovai, atgimsta neorealizmas, pasiilgstama mimezės, stabilumo, skaidrumo. Antai ir Lietuvoje vieno personažo romaną nuo 2003 m. puoselėja Romualdas Granauskas (jau parašė tris tokio žanrinio tipo kūrinius). L. S. Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ traktuotinas kaip bildungsromano modelis, kaip pozityvo ilgesys, savikūros pavyzdys, kuris jauniems žmonėms turi rūpėti. R. Šerelytės romane, savitai rekonstruojančiame sovietmetį, veikia trys personažai, tačiau jie kalba kaip vienas. Šiandien kritikui atrodo nebepadoru užsiminti apie tokį anachronizmą kaip pasakojimo technika. Daugelyje kūrinių medžiaga menkai struktūruojama (nes struktūra yra tvarka, kurią reikia išmanyti). Brandaus amžiaus skaitytojoms D. Jazukevičiūtė tiražuoja audringas vienos moters gyvenimo istorijas, skirtinguose kūriniuose varijuodama tik kūrinių anturažą, o kone dešimtimis debiutuojančios jaunos autorės propaguoja hedonistinį mergužėlių gyvenimo būdą serialo „Seksas ir miestas“ stiliumi (snobizmo viršūnė – „Katinas Temzėje“). Vieno personažo romaną sukonstruoti (ir perskaityti) lengviau nei panoraminį ar polifoninį, ir jam parašyti reikia mažiau sąnaudų. Autorius varžo įsipareigojimai leidykloms (nuo metų iki trejų), laisvo laiko stoka, nenoras ir (ar) negebėjimas studijuoti dokumentinės medžiagos, jei rašoma ne iš autentiškos patirties (juk tai elementariausia). Populiarėja šeimos ir giminės romanai. Lengvai tampama ir savo įvaizdžio (nebūtinai paties susikurto) įkaitu – į tradicinę epiką pasukęs S. Parulskis kone boikotuojamas kaip neva išdavęs skeptiškojo ironisto amplua. Jo buvusiems gerbėjams nesvarbu, kad šimtmečio Lietuvos paveiksle ieškoma universalesnio vaizdo. Sveikinu rašytojų drąsą ir laisvę keistis.
Šiuo metu įdomiausia skaityti memuarus ir kritikos veikalus, niekad nenusivili ten randamos informacijos kiekiais. A. Girdzijauskaitės „Atminties salos“ buvo ta knyga, kurią labiausiai norėjosi dovanoti, o D. Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ ir taip visi graibstyte graibstė. Nuo 2005 m. apsakymas ir novelė vis ryžtingiau atsikovoja pozicijas iš esė, kuri aiškiau diferencijuojasi į viešąsias problemas nagrinėjančią publicistiką (L. Degėsys), arba į grožinę literatūrą (K. Navakas).
Pastarųjų metų prozoje įžiūriu turbūt neišvengiamą tendenciją – paprastinant pasakojimą artėti prie popliteratūros standartų ir taip likti skaitomu rašytoju. Imu įtarti, kad tie standartai gali veikti jau ir nesąmoningai, taigi žengtas žingsnis į kompromisą su masine kultūra, kurios spaudimą išties sunku atlaikyti. Apmaudžiausia, kad per prastą literatūrą žmonių galvose įteisinami stereotipai – ir suprimityvinta meno samprata, ir riboti mentaliniai reikalavimai.
Laimantas Jonušys
1. Tokio įvykio, kaip 2007 m. pabaigoje pasirodęs Andriaus Jakučiūno romanas „Tėvynė“, pernai gal ir nebuvo, bet turbūt įvykiu lietuvių prozoje galima laikyti lyg ir grįžimą prie „tikrų ir gerų romanų“. Visų pirma tai romanai su epiniu užmoju – Sigito Parulskio „Murmanti siena“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Nuo ankstyvos jaunystės man keistai ir įtartinai skambėdavo, pvz., tokia frazė: „Ten jis (tarkim, koks Thomas Mannas) rinko medžiagą savo būsimam romanui.“ Regis, medžiaga meno kūriniui turi plaukti iš sielos versmių, o ne iš archyvų ir bibliotekų. Nors ir dabar sakyčiau, kad dažniau man geriausią įspūdį padaro inspiracinio, o ne objektyvistinio postūmio literatūra, viskas nėra taip paprasta, ypač stambiojo žanro, romano, atveju. Tuo labiau, kad visada yra sveikintina literatūros įvairovė.
Pastaruosius du dešimtmečius lietuvių literatūroje ryškiai reiškėsi asmenine patirtimi grįsti prozos kūriniai, iš dalies konfesiniai, jų parašyta visokio lygio, bet taip pat ir labai gerų – nuo Jurgio Kunčino „Tūlos“ iki S. Parulskio „Trijų sekundžių dangaus“, jau nekalbant apie beletrizuotą eseistiką. Taip pat parašyta įdomių ne asmeniškos atverties, bet originalios vizijos kūrinių (R. Gavelio, R. Kasparavičiaus, L. Gutausko, H. Kunčiaus, M. Ivaškevičiaus, D. Kajoko), o realistinės linkmės proza, nors ir buvo rašoma, dažniausiai išeidavo blankoka. Ir štai dabar „Silva rerum“ stebina dar ir tuo, kad tai autorės literatūrinis debiutas, o romanas tiesiog profesionalus (tai, tiesa, nebūtinai aukščiausias kūrinio pagyrimas, bet čia jau būtų ilgesnė kalba). Vakaruose tokio pobūdžio istorinių romanų, giminės istorijų kuriama daug, pas mus tai jau buvo išėję iš mados.
Pagal šį kontekstą paminėtinas ir Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas „Benedikto slenksčiai“ – nors epinio užmojo čia nėra, bet yra panašus į tradicinį pasakojimas ir artumas kitam senam literatūros tipui – jausmų ugdymo, arba tapsmo, romanui. Be šių trijų romanų, prie geriausių metų prozos knygų (neišskirdamas iš visų šešių kurios nors vienos ir, aišku, nieko nenustebindamas) priskirčiau dar ir Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“, Kęstučio Navako „Du lagaminus sniego“ ir Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikus“.
2, 4, 6. Euforinis, dažniausiai reklaminis triukšmas yra reiškinys, einantis pas mus iš Vakarų, bet didesnį intensyvumą, matyt, pasieks tik ateity. Nors yra pavyzdžių, ateinančių tiesiai iš užsienio, kai knyga pateikiama kaip karšta naujiena, kaip graibstytina naujovė. Imama karštligiškai skubėti – prieš kelerius metus viena mūsų leidykla gyrėsi, kad ispanų autoriaus Javiero Sierros romaną vertė iš rankraščio (Vakaruose tai kartais daroma) ir ši knyga pas mus išėjo anksčiau negu Amerikoje. Tada radijo laidoje sakiau, kad tikriausiai po dvejų metų tas romanas bus pamirštas ir pas mus, ir Amerikoje. Panašiai ir atsitiko, nors romanas nėra visai prastas, tikrai geresnis už „Da Vinčio kodą“ (regis, šio sėkmės įkvėptas). Šitaip skubant tarsi pripažįstama, kad knyga turės vienadienę vertę. Bet leidyklos yra pelno siekiančios įstaigos ir natūralu, kad jos tai daro.
Pas mus išeina gyva gausybė vertimų. 2007 m. Lietuvoje išleista apie 870 verstinės grožinės literatūros pavadinimų knygų (praėjusių metų duomenų nemačiau, bet turbūt jie panašūs) – skaičius stulbinantis, netgi turint galvoje, kad čia įtraukta ir vaikų literatūra, ir pakartoti leidimai. Paskaičius reklamines anotacijas tų knygų viršeliuose išeitų, kad didelė jų dalis yra šedevrai. Štai čia, žinoma, ir pasigendame aktyvesnio literatūros kritikų ar šiaip nepriklausomų vertintojų dėmesio. Veriasi mūsų kultūrinės spaudos trūkumai: parašyti recenziją – darbo daug, o atlygis simbolinis. Vis dėlto „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur paplitęs trumpų apžvalgų žanras daug ką sustato į savo vietas – ypač kai rašo išlavintą pajautą turintys mūsų rašytojai. Nelieka nepastebėti ir tylesni, sensacijos nežadantys romanai, kaip norvego Pero Pettersono „Vogti arklius“ – šio ir vertimas į lietuvių kalbą pelnytai įvertintas premija.
Taip, „auksinės literatūros ir bestselerių fondai nepaprastai išsipūtė, išpampo“. Neretai išsipučia (fiziškai) ir pačios knygos, o kartu ir jų kainos. Tai yra knygos-plytos, leidžiamos tiems, kurių pilna piniginė, bet tuščios lentynos. Šitaip išpūstas Iris Murdoch romanas „Juodasis princas“ (tikrai ne vienadienės, o išliekamosios vertės kūrinys) jau gruodžio mėnesį, kai dar nebuvo „drakonizuoti“ mokesčiai, kainavo 46 litus.
3. Dėl istorijos eksploatavimo jau užsiminiau pradžioje – manau, kad mūsų rašytojai galėtų daugiau įnikti į istoriją, to mes dar stokojame. Nors turime labai dramatiškų ir įdomių savo istorijos laikotarpių, bet romanistams čia dar daug galimybių pasireikšti. Išskirtiniais atvejais tai gali būti ir ne mūsų istorija – štai jau turime pirmą lietuvišką romaną iš senovės Romos istorijos, ir labai sėkmingą (A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“). O dabar pasirodė jau minėtas K. Sabaliauskaitės romanas iš XVII a. Lietuvos istorijos.
Biografinės ir autobiografinės knygos, kaip galima spręsti iš retų pavyzdžių, turi didelę paklausą, o pasiūla Lietuvoje dar menka. Žinoma, komercinis eksploatavimas čia turbūt bus neišvengiamas – žadinamas ne visada sveiko skaitytojų smalsumo. Manau, kad čia ateičiai „šviečiasi“ gana derlinga komercinė dirva leidėjams ir autoriams. Vakaruose ši tendencija jau darosi kiek iškreipta. Mes apie savo mirusių rašytojų asmeninį gyvenimą dar linkę kalbėti su veidmainiškais nutylėjimais (veidmainiškais todėl, kad tarpusavyje pasišnekame apie viską, o viešai ištariame tik pjedestalo vertus apibūdinimus), vis dar bandome palaikyti tikėjimą, kad talentingas autorius, menininkas gyvenime visada būna doras ir taurus. Vakaruose nukrypta į kitą kraštutinumą. Gerų rašytojų biografijos kartais skaitomos godžiau negu jų knygos. Apie minėtąją I. Murdoch po mirties pasirodė kelios biografijos (vienoje buvo teigiama, kad ji guldavo į lovą vos ne su kiekvienu pasitaikiusiu vyru), labai kandžių biografijų išleista ir apie kitus anglų rašytojus – Johną Fowlesą, Kingsley Amisą. Jos ne vieną paskatino pasidaryti išvadą, kad didieji talentai yra tokie pat žmonės kaip mes, tik blogesni.
5. Literatūrinė kūryba dabar nėra vien tik tam amatui, arba tai misijai oficialiai palaimintųjų užsiėmimas. Ir tai gerai, nes visada gali atsirasti netikėtų įdomių autorių, ateinančių į literatūros sodą iš visokių daržų, lankų ar kalnų. Savaime suprantama, plūsta ir niekalo iš visų pašalių. Vienas, gana margas, srautas yra komercinio apetito pažadintas – jis gana lengvai atpažįstamas.
Bet yra ir kitas, tarkim, klastingesnis srautas, nes jo skleidėjai kartais būna gana geranoriški ir kaip tik nusistatę prieš komercializavimą. Šio politizuoto, kairuoliško, anarchistinio srauto mes gana ilgai nematėme, nes turėjome tam atsparų barjerą – sovietinę literatūros ir apskritai meno vulgaraus ideologizavimo patirtį. Dabartinis jaunimas šio imuniteto kartais jau nebeturi, todėl gali lengvai pasiduoti agresyvioms geranoriškų teisuolių, isteriškų svieto lygintojų ir radikalių politikierių manipuliacijoms. Dailėje tas meno politizavimas jau matomas, nors nėra dominuojantis. Manau, tai netaps esmine problema, tačiau tokie „revoliucingi“ vertintojai, kaip Castor & Pollux bei visa ta negausi, bet triukšminga kompanija, yra prisiėmę įžūlaus meno politruko vaidmenį.
Solveiga Daugirdaitė
1. Metų įvykių ne tiek mažai. Danutės Kalinauskaitės „Niekada nežinai“ – visų pirma tuo, kad toji knyga išvis pasirodė. Tarybiniams laikams einant į pabaigą, pradėjau dirbti „Moksleivio“ žurnale, Danutė sėdėjo gretimame kabinete ir, atrodo, net buvo mano viršininkė (vadovavo kultūros skyriui ir turėjo vieną pavaldinę – mane). Pirmąją knygą jau buvo išleidusi, augo Justytė. Paskui daugiau ar mažiau, realiai ar virtualiai vis bendravom. Kiek mačiau, visus dvidešimt metų nedaužė galvos į sieną, kad „nesirašo“, sunkiai dirbo juodą ir nedėkingą darbą – redagavo sudėtingas knygas, vertė, buvo smalsi skaitytoja, kino žiūrovė… Net nežinau, kas mane labiau žavi – ši moteris ar jos kūryba, turbūt viskas kartu. Aplink labai daug noro „būti profesionaliais rašytojais“, leidyklų spaudimo „greičiau, greičiau“ aukų: nuovargis, kartojimasis, skuba. Rašytojų dalis daug laimėtų, jeigu sugebėtų kurį laiką pamiršt literatūrą, išeit pasėdėt ant atsarginių suolelio.
Dar džiaugiausi Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Vertinu šią debiutinę knygą ypač dėl gražios kalbos ir epochos pažinimo. K. Sabaliauskaitė yra autorė, rašanti ne „iš savęs“, o iš kultūros išmanymo, nors matau kai kur ir siužeto banalumą, ir dar visokių priekaištų galėčiau prilasioti, bet man šios knygos privalumai persveria trūkumus. Epochos, net visai nesenos, pažinimo klaidos man atima daug skaitymo malonumo. Man nepriimtina, kai žmonės neva realistiniuose kūriniuose net apie sovietmetį prikaišioja detalių, kurios išduoda buities nepažinimą. Tarkim, romanistas rašo, kad į mišrainę tarybiniais laikais dedami konservuoti kukurūzai (žirneliai buvo „deficitas“, o kukurūzų konservų išvis nebuvo), o romanistė dėsto, esą Mongolija buvo pirmoji šalis, iš vergovinės (turėtų būti – feodalinės) peršokusi į socialistinę santvarką, ir pateikia tai kaip sovietinį lozungą… Gal tuo ir patraukia Leonardo Gutausko „Daiktai“, kad daiktai turi istorijas, kurias pasakojant neklystama. Tiesa, kad ištęsta, kad sentimentalu, bet yra kažkas, kas šį romaną skaitant paliečia.
Esu Paulinos Pukytės skaitytoja, žaviuosi jos humoru, pastabumu, lakoniškumu. „Netikras zuikis“ man atrodo intelektuali bei sąmojinga esė ir „minidramų“ knyga.
Skaitydama pernykštes knygas, sau buvau susikūrusi „pusės knygos“ kriterijų: jeigu pusė paskaitoma, laikau knygą vykusia. Iš „pusinių“ populiariosios literatūros knygų minėčiau Andrės Eivaitės detektyvą „Naktis prekybos centre“ (paantraštė: „Įkaitų drama“). Būta gražiai parašytos dokumentikos (Audronės Girdzijauskaitės „Atminties salos“), kartais erzino autorių egocentrizmas (nuo Laimos Sruoginytės „Lenino galvos ant padėklo“ iki Algimanto Baltakio „Gimiau pačiu laiku“). Minėčiau dar knygą apie Jurgą Ivanauskaitę „Jurga“: bent pusę jos perskaičiau su malonumu, ypač išskirčiau Audriaus Beinoriaus straipsnį, kuriame analizuojamas Jurgos santykis su budizmu ir Rytais.
Iš poezijos debiutantų knygų išskirčiau Gvido Latako rinkinį „Kol išsiris varniukai“. Asmeninėje bibliotekoje stengiuosi kuo mažiau visko laikyti, nes žinau, kaip bjauru tampyti knygas kraustantis. Juoba nežinau, ar jos bus įdomios mano vaikams. Ką skaityčiau savo malonumui, nemėginu spėlioti, nes dirbu Šiuolaikinės literatūros skyriuje ir viską, prie ko prisiliečiu, kaip karalius Midas verčiu privalomąja moksline produkcija ar bent jos kontekstais.
2. Atrodo. Bet „daug triukšmo dėl nieko“ yra senas reiškinys. Nereikia painioti leidyklų reklamos kampanijų su literatūriniu gyvenimu. Kaip triukšmingai knyga paleidžiama į rinką, priklauso nuo leidyklos vadybininkų. Žinoma, specialistai neturėtų prarasti sveikos nuovokos. Iš pastarųjų metų keistenybių minėčiau entuziazmą, kai buvo pristatyta Dalios Jazukevičiūtės „Anarchistės išpažintis“, kokios pakilios buvo recenzijos. Su kiekvienu nauju jos romanu entuziazmo mažėjo, mažėjo…
3. Norėčiau konkretesnio klausimo: kas tie „kai kurie“ išsisėmę autoriai? Gyvenam mažoj šaly, vieni kitus pažįstam ir esam susiję, bet ar dėl to turim kalbėt puse lūpų?
4. Pasitikėti negalima niekuo. Yra gerų vertėjų ir juos branginančių leidyklų, yra prastesnių. Taip pat – ir recenzentų. Kino pasaulyje pasitikiu Živilės Pipinytės skoniu, literatūros kritikoje tokių neprašaunančių pro šalį nežinau.
5. Rimtų priežasčių skambinti pavojaus varpais nematau. Panašūs procesai, jeigu gerai suprantu klausimą, Lietuvoje vyksta jau dvidešimt metų.
6. Tiesa, kad kritika silpnoka, nes nėra kas ją rimtai rašytų. Nepaveldėjom, anot Virginios Woolf, savo kambario ir 500 svarų per metus, turim užsidirbti kasdienę duoną – iš kritikos šiuo metu Lietuvoje nepragyvensi. Vis dėlto sąžinė nėra vienintelis svarbus dalykas vertinant kūrinius: jei žmogus sąžiningas, bet neturi skonio ar neišprusęs?
7. Literatūros procesui svarbūs ne tik didieji vardai. Nors S. Geda buvo labai gyvybingas autorius, sugebėdavęs pats save „dekonstruoti“, svarbiausios jo knygos, mano supratimu, parašytos jau senokai, jos veikia literatūrą nepriklausomai nuo to, gyvas autorius ar miręs. Lietuvoje yra puikių autorių, kurie tarsi nepastebimi, nes jokių skandalų – žmogiškų nei literatūrinių – nekelia.
Džiaugiuosi, kad populiarus aktorius Rolandas Kazlas atrado sau Vladą Šimkų. Gal ta proga ir dar kas jį prisimins. Šio poeto reikšmė nėra suprasta nei įvertinta.
Valdemaras Kukulas
Atrodo, mažne viską, ką apima „Metų“ klausimai, skaitei, kartais gal net ir daugiau, o kai reikia, neprisimeni nieko, vėl kniaubiesi į sąrašus, žiūri, kas ir kaip recenzuota, kas iš principo nutylėta, ir tai daugmaž viską pasako apie mūsų literatūros šiandieną: pačią literatūrą lyg ir turime, lyg ir neblogą, bet nėra rašytojų, kurių kūrybą nuolat sektume, kurių kūrinių lauktume ir kuriuos paprasčiausiai mylėtume. Yra kažkokia bendra masė, kurioje jau net tendencijų, pakraipų nebeįmanoma nusakyti, o tuo labiau – įvardyti. Visi tarsi išmokę gerai rašyti (postmodernizmo kriterijus: nėra tiesiog gerų poetų, yra terminas – pakankamai geras poetas), visi tarsi pakankamai geri rašytojai, bet apie kūrinio gyvybę, jo jėgą, sugestiją ir paveikumą jau seniai nebekalbame, nes tai būtų įžeidimas „pakankamai geram autoriui“. Ir kai klausiama apie atsirandančius gerus romanus, tegaliu atsakyti, kad, išskyrus R. Jakučiūno „Tėvynę“, tokių romanų aš neskaičiau. Jei turimi galvoje L. S. Černiauskaitės ir R. Šerelytės pakankamai gerai įvertinti romanai, nesiginčysiu, bet pasakysiu, kad juos sunku skaityti vien jau dėl kalbos: nebėra įgimto kalbos jausmo, todėl kalbos grožis, gal tiksliau būtų pasakyti – jos dekoras kuriamas dirbtinai, per jėgą, ir metafora, metaforiškas kalbėjimas skamba jau ne kaip originalios pasaulėmatos ženklas, o kaip prasto vertimo segmentai. Dėl siužetų, pasirinktos poetikos principų nesiginčysiu: tiesiog sveikinu, kad L. S. Černiauskaitė sumanė parašyti klasikinės sandaros kūrinį, o R. Šerelytė nuo šio siekio niekada ir nebuvo nutolusi. Kita vertus, nei siužetas, nei epinė kūrinio struktūra nieko negarantuoja: antai kaip uraganas į prozą įsiveržusi D. Jazukevičiūtė iš pradžių daug žadėjo ir kol rėmėsi savo asmenybės autentika, natūraliu poetinės kalbos tekėjimu ir savo charakterio intonacijomis, tol buvo įdomi ir intriguojanti („Anarchistės išpažintis“), o kai ėmėsi pasakojimo, siužeto, iškart „pasipjovė“ („Dviejų mėnulių baras“). Todėl šiame kontekste minėtinas pats netikėčiausias, iš kitokios erdvės atėjęs romanas – T. Četrausko „Dangiškasis kinematografas“. Daug kas sakys, kad tai ilgametės vertėjo patirties padiktuotas kūrinys, ir tai bus tiesa, bet užtat visi dirbtiniai, susigalvoti teksto kūrimo principai čia lieka formaliajame, struktūros lygmenyje, o kalba lieka nesuvaržyta, išlaisvinta. Šiaip jau su kalba geriausiai sutaria smulkiųjų žanrų kūrėjai – apsakymų knygos „Niekada nežinai“ autorė D. Kalinauskaitė ir eseistas K. Navakas („Du lagaminai sniego“). Įdomu, kad švari, autentiška kalba tarsi savaime atveria ir filosofinę potekstę, ir psichologinę gelmę, ir gal todėl kai kas D. Kalinauskaitės apsakymus vadina esė, o K. Navako esė novelėmis: ten, kur veriasi esmė, žanrinės skirtys ir atskirtys nieko nebereiškia.
Taigi vieną savo „literatūrinio gyvenimo įvykį“ jau paminėjau – tai A. Jakučiūno „Tėvynė“. Greta statyčiau dvi poezijos knygas – R. Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ ir S. Stacevičiaus „Ne ėriukai nakty“. Abi jos turi gana panašią priešistorę: kad išleistų savo „Antspaudą“, R. Stankevičius turėjo parašyti kelias normalias – nei geras, nei blogas – knygas (dabar ir jis pats prisipažįsta, kad iki šiol rašė daugiausia remdamasis svetimais, tegu ir gerais pavyzdžiais), ir šlovė tiems, kurie jau jose sugebėjo įžvelgti šiandieninį poetą. Dar klaidesniais keliais į savo „Ėriukus“ ėjo S. Stacevičius: jis leido ne šiaip vidutines knygas – „Valstiečių laikraščio“ leidykla yra išleidusi tiesiog blogų jo knygų, autoriaus laimė, kad niekas neskubėjo jų nei pastebėti, nei recenzuoti. Galbūt ir dėl to, kad nebuvo kas numuša autoriui ūpo apskritai kurti, ir sulaukėme jo „Juodosios“, o dabar – „Ne ėriukai nakty“. Šalia šių dviejų originalių eilėraščių rinkinių į geriausiųjų, reikalingiausiųjų lentyną dėčiau pomirtinę R. Buroko rinktinę „(ne)gyvenimo fragmentai“ ir taip pat pomirtinę A. Ambraso eilėraščių, dramų, prisiminimų knygą „Žeme, nepalik mūsų“. Abi knygos kažkaip gražiai susiliečia, susišneka, versdamos bent apytikriai kalbėti apie neišsipildžiusią laisvų poetų nelaisvoje šalyje kartą ir besiformavusią, bet taip ir nesusiformavusią jos poetiką – kaip reta šviesią, gamtišką, grindžiamą vien išgyvenimo ir pasaulėmatos pustoniais, vos juntamais ir atpažįstamais vaizdiniais. Įdomu, kad šiaip jau lyg ir oficialiai saugiai gyvenęs A. Ambrasas sistemai galėjo būti daug pavojingesnis (todėl ir jo pirmoji knygelė buvo tokia plona, susitraukusi), negu visų ujamas ir persekiojamas R. Burokas, rašęs nieko neįžeidžiančius meilės ir gamtos eilėraščius. Dar įdomiau, kad vienas ano meto gyvenimo absurdą realizavo Koridoriaus teatro scenoje, o kitas absurdo dramą kūrė iš savo gyvenimo. Ir suvaidino ją iki galo. Kaip konceptualus paminklas šioms dviem pomirtinėms knygoms galėtų būti suvokta K. Subačiaus sudaryta anksti (iki keturiasdešimties metų) mirusių poetų antologija „Lyg įžanga į Reguiem“: niekada neįsivaizdavau, kad Lietuvoje yra tiek daug neišsipildžiusios, neparašytos poezijos ir kad J. Janonis, Z. Gėlė, E. Steponaitis ir V. Daunys sudaro tik menką jų dalį. Tai knyga, pribloškianti gal labiau ne tekstais, o visos mūsų poezijos likimiškumu, dramatiškos skirties nuojautomis ir išsipildymais.
Visa kita – jau fonas, ir nors nepritariu formuluotei, kad žinomiausieji mūsų autoriai „jau parašė, ką galėjo“ (kol poetas gyvas, niekada niekas nežino, ką jis parašys, pvz., ar kas tikėjosi, kad A. Žukauskas tik ir tepradės rašyti senatvėje), vis dėlto jie nieko ir nenustebino. Nepaliaujamai intonaciškai keičiasi Just. Marcinkevičius („Naktį užkluptas žaibo“), bet iš naujo peržiūrėdamas, ką jo knygoje pasižymėjau, ties kuo labiausiai suklusau, imu įtarti, kad ironiškėjančioje, groteskiškėjančioje jo poetinėje aplinkoje vis labiau pasiilgstu senojo Just. Marcinkevičiaus, jo šviesos, švaros ir tylios filosofinės gelmės (eil. „Sena obelis“). Mirties savaip nušviesta paskutinė A. Maldonio knyga „Už saulėlydžio“: tai eilėraščiai, skirti skaityti jokiu būdu ne jaunam ir jaunatviškai lengvabūdiškam skaitytojui ar kolegai (kaip, beje, ir Just. Marcinkevičiaus). Nebesuprantančiam elementarių, bet kertinių žodžių prasmės bei reikšmės, tuo labiau bus nesuprantama likimiška, himniška anų eilėraščių intonacija. Gerai, kad dvidešimto amžiaus lietuvių literatūros lobyno bibliotekoje pasirodė J. Degutytės rinktinė: ji dar labiau užmiršta, negu gyvi jos bendraamžiai ir bendražygiai (džiugu, kad ėmė rodytis jaunų autorių apie šią poetę straipsnių). Beje, savo estetiniais ir etiniais siekiais prie šios kartos poetinio salyno šlietųsi ir filosofo J. Balčiaus knyga „Ir kaip akmens tyla“, tik gaila, kad ją aptariant pirmiausia ir bus kalbama apie intencijas, siekius, tikslus. Tai tikrai tauri, plačiai aprėpianti poezija, gyva savo intonacijos autentiškumu, natūralumu, bet – nekreipianti jokio dėmesio į poetinę raišką, formą. Tauriausios, giliausios ištarmės rimuojamos kaip banaliausioje estradinėje dainoje.
Visada rizikinga rašyti apie apibrėžtą poezijos ar šiaip meno saviraidos laikotarpį, nes tuomet neišvengiamai svarbesni tampa tegu ir laikinesni, bet paveikesni, labiau emociškai motyvuoti kriterijai (naujumo, netikėtumo ir pan.). Todėl jei metų lyderiais išsirinkau R. Stankevičiaus ir S. Stacevičiaus rinkinius, tai dar nereiškia, kad blogas knygas išleido K. Navakas (rinktinė „Stalo sidabras“), G. Grajauskas („Eilėraščiai savo kailiu“), A. Marčėnas („Šokiai“). Tiesiog dabar G. Grajauskas kaupiasi tam, ką K. Navakas jau peršoko, t. y. rinktinei, ir būtų keista, jei, neužbaigęs vieno savo kūrybos etapo (o gal jis jo niekada ir neužbaigs), jis imtų esmingai keistis. Kita vertus, nesikeičiantis, gana monotoniškas poetas, savo poetiką jau įtvirtinęs skaitytojų sąmonėje ir pasąmonėje, neturėtų taip gausiai leisti knygų, kaip tai daro G. Grajauskas: eilėraščio matrica vis sparčiau dyla ne tik pačioje kūryboje, bet ir skaitytojo atmintyje. Tas pat pasakytina ir apie A. Marčėną: jau vien tai, kad knygą galima sudaryti nuosekliai pagal eilėraščių parašymo datas, kelia abejonių. Vadinasi, jokio vidinio konceptualumo čia ieškoti net neverta, nes jo ir nesiekta, nors šiaip – ko nereikalaujame iš eilėraščio, privalome reikalauti ir sulaukti iš eilėraščių knygos. Užtat kaip netikėtai išnyra J. Kalinauskas su savo vienuoliktąja knyga „Miego meistras“. Gal kad niekad niekas iš šio autoriaus nesitikėjo jokio racionalaus moralinio ar estetinio mosto, konceptualesnio gesto, dabar tiesiog nustebina knygos konceptualus nekonceptualumas ir vientisumas. Ir – ažūrinis eilėraščio vaizdinis piešinys. Tai esmingai nuo ankstesniųjų skirtinga knyga, ir gaila, kad ji mažai aptarta, beveik neįvardyta (tiesa, jau parašęs šį tekstą „Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau puikų Just. Kubiliaus straipsnį apie tris vėlyvąsias J. Kalinausko poezijos knygas: įvardijama, kas tarsi ir neįvardijama, apibūdinama, kas sunkiai leidžiasi apibūdinamas). Meninio vaizdo efemeriškumu prie J. Kalinausko šlietųsi G. Bleizgio „Giedanti tuštumon kariuomenė“: tai „autoriaus nervais grojanti“ poezija ir jos kokybiniai apibūdinimai priklauso vien nuo skaitytojo pasitikėjimo autoriumi. Būna taip, kad nepasitikėjimas kultūrine autoriaus laikysena skaitytojo sąmonėje niekais paverčia net autentiškiausią, jautriausią poetinį tekstą. Norėtųsi beveik neminėti, apeiti A. Balbieriaus „Formų knygą“, bet jei turėsime galvoje, kad nenusisekusią knygą parašė šiaip jau neblogas poetas, toks paminėjimas bus gal ir atleistinas. Keista, kad įsipareigojimas (jau pačiame pavadinime) formai taip laužo, racionaliai „išlanksto“ net A. Balbieriui įprastus lyrinius gamtos eilėraščius. Nežinau, kam įsipareigojusi A. Žagrakalytė („Visa tiesa apie Alisą Meler“), bet nei poetinis žaismas, nei ironiškas kalbos fejerverkas norimo rezultato nepasiekia: knyga taip ir lieka tuščio žaidimo, tuščių spalvotų burbulų pūtimo scena. Tiesa, knygos pabaigoje įdėta kokia dešimtis intymių „asmeninių“ eilėraščių, atrodo, kaip tik nuo jų ir turėjo prasidėti knyga. Ir tęstis jų tonacija bei intonacijomis.
Kokie laimingi būtų praėjusių metų debiutantai, jei knyga „Heterų dainos“ poezijoje nebūtų debiutavusi šiaip jau ne debiutantė G. Kazlauskaitė! Galinga poetinė fantazija ir itin stiprus vidinis dramatizmo branduolys sukuria tobulą eilėraščio struktūrą, o vidinių įtampų ir kompleksų kupinas turinys kuria papildomas, ne vien estetines sugestijas. Tiesa, knygelė labai plona, ir kai antrame skyriuje aptinki kelis eilėraščius, kuriuos būtų galėjusi parašyti ir N. Miliauskaitė, ūmai suvoki, kad su šia knyga G. Kazlauskaitė kaip poetė galbūt ir baigiasi, kad galbūt ji paprasčiausiai dabar neturi eilėraščių, kuriais galėtų pakeisti anuos sekimus, ir toliau skaitysime jau vien G. Kazlauskaitės eseistiką, literatūros kritiką ir galbūt vėl prozą (autorė pirmiausia ir debiutavo apysakomis). Pagal potencijas nuo G. Kazlauskaitės galėjo neatsilikti ir M. Milašius-Montė (knyga „Lioj!“), bent jau iš periodikos buvau susidaręs visai kitokį šio poeto vaizdą, nei sutikau knygoje. Atrodo, sudarinėjant rinkinį bandyta eiti paprastėjimo, skaidrėjimo keliu, atsisakant sunkiasvorio mąslumo, komplikuotų lyrinių intonacijų, ir eita turbūt teisingai, bet patekta į kolektyvinio kalbėjimo zoną: taip, kaip M. Milašius-Montė, poetiškumą šiandien įsivaizduoja daug kas, tad ir rezultatas daugeliu atvejų būna panašus. Itin atidaus įsiklausymo laukia A. Riebždaitės eilėraščių rinkinys „Beribė“. Ne iš pirmo karto jis atsivėrė ir man, ilgai nesisekė rasti jos intonacijų rakto, bet kai suradau, patikėjau visais nereikšmingais, tarsi atsitiktiniais autorės potyriais, pastebėjimais, nes tai – vientisa, nedaloma. Pasidavus bendrai knygos sugestijai, nebe taip į akis krinta ir silpnesni eilėraščiai (sutelkti knygos viduryje). E. Ignatavičiaus knyga „Laikinųjų reikalų patikėtinis“ intriguoja pirmiausia tuo, kad tai diplomato poezija (aliuzijos į J. Baltrušaičio, I. Šeiniaus, J. Savickio likimus). Be to, įdomu, kaip vaduojamasi iš klampaus „Svetimų“ liūno. Knyga įdomi, subtiliai niuansuota, bet – tik tiek. Man regis, tie eilėraščiai, išskaidyti nedidelėmis publikacijomis, skambėjo įtaigiau. Ir G. Latakas atrodė įdomesnis publikacijose, negu knygoje „Kol išsiris varniukas“. Jo eilėraščiuose daug rupios vaizdo faktūros (nebūtų dailininkas!), intonacija griežta, kartais tarsi net grasinanti (tai mūsų lyrikoje nauja), daug dėmesio skiriama formaliajai eilėraščio pusei. Bet paradoksalu: kol kas neįsivaizduoju, kad iš šių savitų eilėraščių būtų galima sukurti vientisą savitą poetinį pasaulį. Silpniausias tarp praėjusių metų debiutantų man pasirodė T. Taškauskas – jo knyga „Audrapaukščio monologas“ pernelyg racionali, pernelyg „padaryta“, pernelyg visų ir niekieno. Tiesa, kiekviename eilėraštyje sugalvojamas koks nors netikėtas minties posūkis, nelauktas metaforos „apvertimas“, bet fonas vis vien lieka nuobodus ir pilkas. Žodžiu, tai knyga apie nuobodulį, verčianti ir mane nuobodžiauti.
Tragiška poezijos vertimų padėtis. Įsivaizduoju, kaip užsienio autorių verčia jauna filologė, gerai išmananti kalbą, bet neturi jokių poetinio eiliavimo įgūdžių, – natūraliai išeina pavyzdinis pažodinis eilėraščio vertimas, kurį skaitant privaloma girdėti dar ir originalo balsą. Bet niekaip nesuprantu, kaip šiuo keliu nueina patys poetai, kuriems kalbos klausa yra tiesiog privaloma. Visa, ką iš klasikinio fondo išvertė S. Geda, teks kada nors versti iš naujo. Visa, ką išvertė J. Mečkauskas-Meškela, teks kada nors versti iš naujo. Bijau suklysti, tačiau įtariu, kad ir K. Platelio poezijos vertimų laukia toks likimas (bent jau E. Poundo – tai tikrai). Dabar skaitau J. Mečkausko-Meškelos verstą P. Eluard’o eilių tomelį ir stebiuosi: kas liko iš plastiško, itin subtilių intonacijų poeto! Verčiama semantika, žodžių reikšmės, bet ne prasmės, visiškai apleidžiant poetinę formą, o juk kaip tik joje dažnai ir slypi visa poezija. J. Mečkauskas-Meškela vertimus prigriozdina nesuskaičiuojamą galybę būdvardinių daiktavardžių, kurie su mūsų poezija itin sunkiai susišneka.
Dabar kelios pastabos dėl konkrečių anketos klausimų. Taip, knygų recenzavimą, literatūrologinę viso proceso refleksiją pakeitė pompastiški knygų pristatymai ir, baisiausia, patys autoriai dažnai šventai tiki tuo, kas per pristatymus apie juos bei jų knygas sakoma. Bet nieko nepadarysi: kritikų liko nedaug, knygas recenzuojančios mergaitės dar tik mokosi metodologijų taikymo gudrybių, tad apie aiškesnius estetinio vertinimo kriterijus šiandien net kalbėti drovu. Didieji dienraščiai neįsileidžia ne tik profesionalios kritikos, bet ir elementarios anotacijos, – o ir anksčiau tas anotacijas rašydavo patys leidyklų darbuotojai. Jiems reikia įvykio, o pristatymas – jau įvykis, ir bent šitaip kūrėjas patenka į populiariosios spaudos puslapius. Todėl menininkai, trokšdami savo knygų pristatymų, pasiduoda bufonadai, pramogų šou, klounadai ir pan. Kita vertus, čia galime įžvelgti ir kai kurių būsimo literatūrinio gyvenimo ženklų. Neatsitiktinai tas pats jau minėtas E. Ignatavičius stebisi, kad pas mus dar leidžiamos solidžios klasikų knygos, vyksta klasikiniai literatūros vakarai ir poezijos skaitymai. Vakarų Europoje jau seniai poezija gyva tiek, kiek ji įsilieja į muzikos, kino, teatro erdves, kiek virsta nauja medija, nauju performansu, ji reikalinga tik kaip fonas garsui, judesiui, spalvai. Per Poezijos pavasarius mes galime prisižiūrėti kaip tik taip savo kūrybą pristatančių svečių. Reklaminiai knygų pristatymų šou mus irgi pratina prie tokios ateities. Tuose pristatymuose kalbantys kritikai, kolegos suformavo absoliučiai naują literatūros kritikos žanrą, kurį pavadinčiau ritualinės kritikos vardu: gražių žodžių ir gražių apibūdinimų sekos, už kurias nereikia atsakyti ir po kuriomis nebūtina pasirašyti. Beje, šio žanro rudimentai jau smelkiasi ir į profesionaliąją kritiką. Tad ruoškimės – bent jau taip stoiškai, kaip savo „Pažadėtoje žemėje“ formuluoja Just. Marcinkevičius: nežinau kokia, bet dvidešimt pirmame amžiuje mūsų poezija bus kitokia. Dabar pamažu aiškėja, kad tas kitoniškumas bus susijęs su pramoga, atrakcija, reginiu. Skaudu šitai suvokti, nes taip bus palaidota pati meno esmė, bet ir literatūrą kuria tik žmogus. Deja, tik žmogus.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Kalbos pabaiga?
2009 m. Nr. 3
Pokalbyje dalyvavo Viktorija Daujotytė, Vytautas Rubavičius, Arvydas Šliogeris, Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Klausimus pokalbiui apie lietuvių kalbos būklę suformuluoti buvo sunkoka, tema plati. Tai natūralios kalbos erozija, lietuvių kalbos likimas XXI amžiuje, bandymas įsivaizduoti, kokia ji bus gyvenime ir literatūroje. Dabar naujųjų autorių kalba jau kitokia, tolstanti nuo gamtos ir žemės žmogaus pasaulio. Žodyje vis mažiau gyvybės, jėgos. Daugelio naujausių knygų kalba yra nusususi, neįdomi, ji pasitelkiama tik kaip informacijos perteikimo priemonė, todėl neturi dvasios, estetinės vertės. Tai išblukusių spalvų kalba.
Bet tokia kalbos erozija yra natūralus ir neišvengiamas procesas. Nes kalba yra mūsų pasaulis (jo ir suvokiame tik tiek, kiek jo turime kalboje), o pasaulis juk keičiasi. Kaip nesikeis kalba, jei keičiasi jos turinys? Mūsų sąmonėje vis mažiau daiktiškosios realybės ir vis daugiau simbolinės, technologinės, virtualios. Aišku, daiktai niekur nedingo, bet jie traukiasi iš kalbos, šiandien mes daugiausia kalbame ne apie daiktus, o apie jų ženklus, simbolius, apie visokius keistus ir neapčiuopiamus dalykus, nuo kurių, beje, smarkiai priklauso mūsų realus kūniškas ir dvasinis gyvenimas. Kartais atrodo, kad nebelieka ir pačios kalbos kaip organiškos sistemos, kurios šaknys glūdi fizinėje ir istorinėje egzistencijoje, kalbą šiandien keičia diskursas.
Vieni žmonės turi kalbos jausmą, kiti jo neturi, bet pastariesiems kaip tik viskas atrodo paprasčiau: jie lengvai apie viską kalba, viską žino, sklandžiai komunikuoja, o ypač drąsiai imasi rašyti tekstus, t. y. kurti literatūrą. Šiandien visi labai raštingi, bet kartu kaip ir beraščiai.
Kalba, be tvarkos ir taisyklių sistemos, dar turi ir gyvybę, o tos gyvybės sergėtojai jau yra jos kūrentojai, kūrėjai: rašytojai, poetai, – nors šiuos neretai taip pat galima laikyti kalbos darkytojais, nes jie žodžius atitraukia nuo gyvenimo ir juos suvartoja savo malonumui: poetų žodžiai dažniausiai yra popieriniai ir nieko nereiškia. Knygų žmonės dažnai išsiugdo liguistą poreikį eiliuoti savo mintis, o poetų, bylojančių gyvais žodžiais bei tikrais žmogiškais jausmais, yra mažai. Šiandien visur, kur tik pažvelgsi, tvyro dirbtinių žodžių pasauliai, nyksta magiška kalbos galia. Poezijoje nebėra gyvenimo jausmo, literatūroje nebėra žmogaus. Joje eksponuojami komercinio pasaulio manekenai arba Rumšiškių muziejaus iškamšos.
Taigi mums kalba ir yra mūsų pasaulis, ji išauga iš gyvenimo, o tas gyvenimas keičiasi. Nes viskas yra laikas, viskas yra judėjimas, o mes patys esame baigtinė trukmė. Lietuvių kalba jau nebeturi etnografinio turinio, ji ateina iš kitokios realybės. Lietuvių kalbos susvetimėjimą tradiciniam lietuviškam pasauliui įžvelgiu jau XX a. viduryje. Antai Juozo Baltušio „Sakmėje apie Juzą“ lietuviška kalba jau darosi savitikslė ir eksploatuojama dėl archajinių reikšmių, ji sakralizuota, dekoratyvi, nuo gyvenimo atitrūkusi muziejinė vertybė. Per J. Baltušį prabyla ne gyvenimas, bet mirštančios kalbos atmintis. „Sakmė apie Juzą“ – tai išgražintos Rumšiškės, kuriose normalus žmogus jaučiasi nejaukiai. Gražių sudžiovintų žodžių žodelių pynės, sukabintos atokioje palėpėje, visi tie neva liaudiški „traškūs puplaiškiai“… Senas rašytojas tuos žodžius tiesiog čepsi, vis pasigardžiuodamas, ir tai man nemalonu. Tai nenatūralu. To paties autoriaus „Parduotos vasaros“ dar pasižymi kalbos ir gyvenimo vienove, tai gražus prasmės ir egzistencijos lydinys. Sovietinė technologinė civilizacija į Lietuvą atneša kitokį pasaulio aprašymą, kitokį kalbėjimą, o natūrali agrarinės kultūros kalba paklūsta savisaugos mechanizmams – bando įsiamžinti knygoje.
Pirmas šį kalbos susvetimėjimą suvokė Bronius Radzevičius, „Priešaušrio vieškeliuose“ su liūdna ironija aprašydamas sentimentalius intelektualų dūsavimus dėl senojo kaimo kalbos. Tie valstietiškos kilmės žmonės džiaugiasi atmintyje išsaugotais žodžiais kaip širdžiai brangiais žaisliukais; tai labai miela, seni žodžiai jiems leidžia pajusti giminystę, bendras šaknis, bendruomenišką šilumą, kurios jie neteko pradėdami gyvenimą mieste. Svarbu tai, kad jie nesuvokia permainų masto, nesuvokia artėjančios kalbos ir kultūros mirties, nenutuokia, kad tai pabaigos pradžia. Tam naiviam santykiui su kalba trūksta dramatiškumo, filosofinio rimtumo. Iš kaimo nostalgijos B. Radzevičius nesišaipo, čia svarbu kas kita: dvasios negalia – nesugebėjimas pamatyti dramatiškų laiko permainų.
Literatūroje gyvas žodis yra tas, kuris tiesiogiai leidžia pajusti tikrovę. Skaitantysis atpažįsta gyvenimą per žodžio spalvą, kvapą, prisiminimą. Meninės kalbos magija atgaivina gyvenimiškus kontekstus. Dabar mūsų literatūroje vis didėja plyšys tarp gyvenimo ir kalbos. Mūsų senosios kartos autoriai jau nebeperteikia naujosios realybės, o jaunieji autoriai, atėję į literatūrą jau iš kito, intelektualesnio pasaulio, apsišvietę ir prisiskaitę, yra visiškai svetimi etnografiniams lietuvių kalbos šaltiniams. Ir jų kalba darosi vis skurdesnė: intelektualizuota, technologiška, informatyvi, tarsi popierinė. Daugelio naujų knygų nepaskaitau, nes manęs nepatraukia žodis, man neįdomu. Šiaip lyg ir parašoma romanų, kurie sudomina visokiais pasakojimais, bet visgi tai nėra menas, nes tie pasakojimai lyg nurašyti iš istorijos knygų, jie neišauga iš kalbos. Nelieka ir autoriaus individualybės, dažnas jų kaip ir negyvas (kai kuriuos taip ir vadinu – zombiais). Nors šiaip visi raštingi ir naudojasi unifikuotais kalbos resursais. Literatūra dabar ateina iš žiniasklaidos, iš televizijos, iš visokių žurnalų. Net ir geri autoriai kartais neturi gyvosios kalbos patirties. Antai klausia manęs: o kas yra skiedrynas? Labai nustebau, paaiškinau: tai vieta kieme, kur kapoja malkas, šakas, kur lieka visokių skiedrų, pjuvenų, ten mėgsta kapstytis vištos ir pan. Man tas žodis yra, pasitelkus I. Kanto formuluotę, sintetinis: jame susijungia ir vaizdinys, ir spalva, ir garsai, ir kvapas, tarkim, tirpstančio sniego, ir t. t. Tai visai kas kita, nei sužinoti žodžio reikšmę iš žodyno. Šis žodis yra mano gyvenimo ir mano gyvybės dalis, todėl jis manyje suaktyvina estetinę vaizduotę bei atgaivina egzistencines jausenas. Tačiau miesto žmogui tai tik informacinis elementas, nulinės reikšmės veiksmo fonas. Bet juk nesugrūsi žmonių atgal į kaimą ir nepriversi jų pajusti tos tikrosios žodžių kilmės. Dabar pasaulis jau kitas, o anas irgi nebuvo toksai jau gražus. Kaimo gyvenimas buvo nykus, grynas vargas, visi gyvybingesni iš jo bėgo, bet kalba – graži, štai kur paradoksas! Taigi natūrali, arba natūralistinė kalba miršta, ji netenka vitališkumo, ji darosi vien informacine priemone. Ir tada praranda etninę substanciją ir estetinę funkciją. Beje, informacinė funkcija niveliuoja visas kalbas. Ypač šiandien išsigimusi ir užteršta yra anglų kalba, nes į ją susiliejo viso pasaulio emigrantinių kalbų kanalizacijos.
O kas bus toliau? Kad neatrodyčiau toks tradiciškai pesimistiškas, ieškau vilties: manau, kad lietuvių kalba praturtėja naujomis reikšmėmis, nauja semantika, kuri adekvačiau perteikia ne žagrės realybę, bet žmogaus psichologijos subtilybes ir yra tinkamesnė subjektų santykiams ryškinti. Juk kaimiška lietuviška kalba neturėjo nei psichologinių, nei filosofinių galimybių, valstiečiui tos sferos buvo svetimos. Jis net meilės jausmo negalėjo įvardyti, gal net supratimo apie meilę neturėjo. Gal lietuviška literatūra apskritai atsirado kaip nenatūralus reiškinys? Kaip dekoratyvinis rūtų darželis šalia realaus burokų ir kopūstų lauko? Kitaip tariant, kalba nuo žemės kyla prie žmogaus. Praranda natūralistinį vitalizmą ir magiją, bet įgauna psichologizmo, dvasingumo substancijos.
Tai kokia šiandien yra mūsų kalba ir kas jos laukia? Kaip susikalbėsim su savo vaikais?
Arvydas Šliogeris: Svarstymą iš karto noriu atsieti nuo lietuvių kalbos būklės ir aptarti globalinę kalbos, kaip žmogaus egzistencinio centro, padėtį. Man atrodo, kad šiuo metu nė kiek ne geresnė yra anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų situacija. Dabar vyksta katastrofiška visų natūralių kalbų destrukcija. Jūs puikiai žinote gražią legendą, kuri anaiptol nėra tik legenda. Tai niaurokas Biblijos pasakojimas apie kalbos katastrofą. Žmonės sugalvojo pastatyti milžinišką bokštą, aklai geisdami pasiekti Dievo sosto papėdę, ir patys tapti dievais. Dėl tokio mirtingųjų įžūlumo įniršęs Dievas sumaišė žmonių kalbas, ir jie nebegalėjo susišnekėti ar, teisybę sakant, visas jų šnekėjimas virto nusišnekėjimu. O kai iš žmonių kalbų liko tik kliedesiai – juos galiu pavadinti ideologijomis, – dar nebaigtas Babelio bokštas sugriuvo, po savo griuvėsiais palaidodamas ir šauniuosius statytojus. Šiuo mitu perteikta labai tiksli metafizinė intuicija: mes dabar irgi gyvename beveik baigiamo statyti Babelio bokšto situacijoje. Ir net be jokių perkeltinių prasmių. Štai man kyla tokia, sakyčiau, kraupoka asociacija: neseniai ekrane beveik dvi valandas pompastiškas komentatoriaus balsas reklamavo Dubajuje baigiamą statyti dangoraižį – apie kilometrą aukščio. Žinoma, tas kilometrinis monstras, nebepateisinamas jokiais naudos matais, gali būti traktuojamas ir kaip prakeiktos hominido megalomanijos simbolis, bet kartu tai pats tikriausias Babelio bokštas ir kalbos katastrofos metafora. Juk jį stato amerikonai, vokiečiai, anglai, kinai, japonai ir dar nežinia kas, gal net lietuviai. Kokia kalba jie susišneka, jei išvis dar gali susišnekėti? Regis, jiems lieka tik diferencialinių lygčių „diskursas“, žymintis visų natūralių kalbų naikinimą. Vadinamoji globalizacija pirmiausia reiškiasi kaip tautų kraustymasis ir chaotiškas jų maišymasis, kartu atsiranda ir katastrofiško kalbos pertekliaus situacija. Arba tiksliau: katastrofiška dirbtinės kalbos pertekliaus situacija. Ir dar kitaip galima pasakyti: katastrofiško žargono diktatūros situacija. Natūralias kalbas išstumia žargonas. Žargonu vadinu paprastą dalyką: tai tokia kalba, kuri sudaryta iš žodžių, nebeturinčių tiesioginio juslinio referento; žodis nebenurodo į jokį konkretų daiktą anapus jo paties. Žargoniniai žodžiai neatitinka jokios štai šito mirtingojo tiesioginės ir individualios pasaulio daiktų patirties.
Vytautas Rubavičius. Kitaip sakant, tai jau informacinė kalba.
A. Š. Tarkim, aš dabar sakau – stalas ir galiu parodyti pirštu, ką turiu galvoje, tardamas šį žodį. Taip pat galiu parodyti, jei ne čia, tai kur nors, pavyzdžiui, Krosnos bažnytkaimyje: štai čia yra skiedrynas. O jūs pabandykit man pasakyti, kur yra tokie dalykai: kas matė Didįjį Sprogimą? Kas glostė „socializmą“? Kur, kada ir kaip galėčiau išgerti taurę vyno su „kapitalizmu“? Kaip galiu nufotografuoti „postmodernizmą“? Kaip pasimatyti su „liberalizmu“ arba su „stambiuoju kapitalu“, „valdančiu Lietuvą“?
V. R. Bet juk yra tokie dalykai kaip sąžinė…
Viktorija Daujotytė. Yra ir sąmonė…
V. R. Bendrinių sąvokų, kategorijų egzistavimo istorija yra sena. Juk pats neigi ir reikšmę bei prasmę, kurių taip pat niekaip neparodysi. Tačiau be abstrakčios reikšmės neįmanoma sugriebti jokios konkrečios juslinės patirties.
A. Š. Ir sąžinės, ir sąmonės branduolį sudaro visiškai konkretūs ir tiesiogiai parodomi dalykai, neturintys net bendro mato su mano minėtais žargoniniais monstrais. Sąžinę aš galiu pademonstruoti čia ir dabar.
A. Š. Aš jau tai ir parodžiau, pavyzdžiui, nepasisavinęs piniginės iš šalia manęs padėto Viktorijos rankinuko. Ji būtų net nepastebėjusi, o aš būčiau smarkiai praturtėjęs.
V. R. Na jau. Man nematant ir stalą gali į kišenę įsikišti. Šitai negalioja…
A. Š. Man net labai galioja ir pirmiausia galioja visai konkretūs judesiai, vadintini, pavyzdžiui, niekšybe, chamiškumu, nešvankybe ir – tikriausiai pritarsite – niekaip nesusiejami nei su kokiu „kapitalizmu“, nei su „genais“, nei su „globalizacija“, nei su DNR…
V. R. Ne, tiesiogiai neparodysi nei niekšybės, nei sąžinės…
R. T. Visos žmogiškos reikšmės atsiskleidžia per veiksmą…
A. Š. Gerai, patikslinsiu. Šiuo atveju pirmiausia kalbu apie daiktavardžius. Ne apie veiksmažodžius, kurių daiktiškus atitikmenis parodyti sunkiau, nors visai įmanoma, kaip su ta Viktorijos pinigine. Daiktavardžiai kasdien šturmuoja mūsų galveles: „Europos Sąjunga“, „rinka“, „krizė“, „genas“, „postmodernizmas“, „supernova“, „kapitalizmas“, „seksas“, „globalizacija“ ir taip iki begalybės – visa tai daiktavardiniai žodžiai. Bet jie į nieką nebenurodo, jie niekam nepriklauso. Kas yra šitų žodžių subjektas? Jo nėra. O koks jų objektas arba daiktiškasis, juslinis atitikmuo? Jo irgi nėra. Visi šie tuščiažodžiai atkeliauja iš kažkokios makabriškos terpės, kurią aš jau seniai vadinu Didžiuoju Anonimu. Pats baisiausias dalykas, bent jau man, kad šie žodžiai nebeatitinka jokios individualios patirties, jie nebesusiję su jokio mirtingojo juslinės konkretybės lauku.
V. D. O tai kaip jie tada atsiranda?
A. Š. Niekas nežino ir net negali žinoti, kadangi jie atsiranda iš Niekio ne perkeltine, bet paraidine prasme, o tai ir reiškia, kad niekas negali žinoti jų kilmės lizdo.
V. D. Kodėl? Kodėl iš Niekio ar nieko? Be patirties juk yra ir nepatirtis; ir nepatirtis kalbina žmogų, ir iš jos traukiami žodžiai…
A. Š. O tai kaip atsiranda, sakykim, žodis „dievas“ krikščioniška prasme? Kaip atsiranda „substancija“, „santykis“, „kvarkas“ ir t. t. Juk tų žodžių neatitinka jokie bekalbiai daiktai.
V. R. Kaip atsiranda žodis „filosofija“?
V. D. Ar ne todėl atsiranda, kad kažką tegu ir netikro, bet pagauto, apčiuopto sąmonės, norima tais žodžiais pavadinti?
A. Š. Baisiausia tai, kad tokiais žodžiais mes nepavadiname ko nors tokio, kas nuo tų žodžių nepriklausytų, kas nebūtų sukurta jų pačių. Juos tardami, mes su naiviu sadizmu primetame pasaulio daiktams tai, ko juose nėra, mes išprievartaujame pačius bekalbius daiktus. Taip išryškėja teroristinė kalbos prigimtis, taip tampa aišku, kad kalba atsiranda visai ne iš pasaulio, kaip paprastai esame linkę manyti. Kalbos esmę ir branduolį sudaro žodžiai, atsirandantys iš kažkokios anapusybės, neturinčios bendro mato su konkrečiais daiktais. Kitaip tariant, kalba yra grynasis kūrinys. Žmogaus kūrybinė prigimtis pirmiausia reiškiasi kalboje ir kalba, t. y. tuo, kad žmogus kuria žodžius iš nieko ir iš to paties makabriško nieko kuria vadinamuosius kalbos pasaulius, kuriuos tiksliausiai ir išraiškingiausiai parodo Babelio kalbos sandai – bedaikčiai žodžiai, arba tokie žodžiai, kuriuos galima vadinti grynuoju ŽARGONU. Šiuo metu didžioji žmonijos dalis kalba tik žargonu.
V. D. O ar nėra taip, kad pati kalba leidžia žmogui tą daryti? Ar jis yra laisvas rinktis?
V. R. Žodyno žodyje „motina“ nėra jokios individualios patirties, tačiau šis žodis geba sužadinti daugybės žmonių patirtis, kurių, beje, niekaip nesubendrinsime. Žodis „motina” kreipia ir į daugybę literatūros kūrinių, kuriais išrašytos ir motinystės, ir vaiko prisirišimo prie motinos, ir socialinių motinos vaidmenų patirtys. Kalba veikia užtikrintai, tačiau niekam neleidžia imti ir suvokti, kaip ji veikia. Tada, matyt, išprotėtum. Juk žmogus negali būti pasaulyje kitaip nei kalbos leidžiamas. Ir be abstrakčių žodžių jis negali.
A. Š. Kodėl ne? Aš nemanau, kad mano senelis, ar net tėvas, nebuvo žmogus, nors jų kalbėsenoje nebuvo nė vieno žargoninio žodžio, o jei ir pasitaikydavo, tai ypač retai.
V. R. Teigi, kad žargono žmogus yra teroristas? Kalba saugo žmogų, tačiau žmogus, sugalvojęs, kad kalbos esmė yra žodžiai, gali tuos žodžius panaudoti kaip įrankius – instrumentiškai, tad ir teroristiškai. Pati kalba negali sustabdyti žmogaus susinaikinimo.
A. Š. Sugrįšiu prie kalbos problemos ir pabaigsiu. Tai štai, lietuvių kalba, ta, natūrali kalba, iš kurios atsiranda poezija ir literatūra, kaip pavyzdinis gyvosios kalbos telkinys – kaip tik taip mes ją suprantame ar suprasdavome prieš kokį dvidešimt metų – ta natūrali gyvoji kalba jau pradeda keistis ir netgi nykti, o pastaraisiais metais ji nyksta tiesiog katastrofišku greičiu. Natūrali arba gyvoji kalba visada atsiranda iš individualios patirties – bent jau jos branduolys. Tu kalba papasakoji tai, ką pamatei, ką patyrei pats. O dabartiniai autoriai – filosofai, literatai, fizikai, genetikai, žurnalistai, politikai, propagandininkai, ideologai, tautos vadai ir bomžai – jie dažniausiai pasakoja apie tuos dalykus, kurių patys visiškai nepatyrė, o aklai perėmė iš Babelio kalbos, iš globalinių žargonų arsenalo. Pati kalba jiems atnešė visus tuos niekam nepriklausančius žodžius. Galima pasakyti labai paprastai: žargonas visada yra abstraktus. Konkretaus žargono negali būti. Kitaip tariant, jis niekam nepriklauso. Jis atsiradęs nežinia iš kur. Nėra to konkretaus subjekto ar konkretaus individo, kuris būtų jį sukūręs. Todėl natūralu, kad atsiranda toks paradoksas: bet koks autorius – filosofas, fizikas, poetas, istorikas, filologas ar biurokratas – tampa žargono vergu. O žargonas yra baisus dalykas todėl, kad aš negaliu atsilaikyti prieš jo magiškąją galybę, kad tampu žargono vergu ir auka, kaip kadaise gęstančios Romos imperijos žmonės tapo krikščionybės žargono vergais.
V. D. Taip, literatūra yra kalbos oazė, sutinku. Ir kad tokia ji tampa patirties būdu. Bet turime pasakyti, kad literatūra dabar pasisuko kitu keliu – kalbinės siužetų, pasakojimų gamybos. Fabrikinės gamybos, nepaisant to, kad romanus gamina ir vienas žmogus. Kalba dabar aptarnauja literatūrinį verslą. Kūrinys nebeišsiskleidžia kaip žiedas, o pagaminamas kaip standartinis daiktas, tik šiek tiek ornamentuotas. Neornamentuotos kalbos siekinys, tikrumo siekinys yra išblėsęs. Dar dėl žargono – pažiūrėkim iš savo patirties, nusileiskim žemyn. Sakykim, yra studentų žargonas…
A. Š. Kodėl tik studentų? Nejaugi nepastebi, kad mes visi gyvename žargono terpėje! Iš jos pabėgti vis sunkiau ar net visai neįmanoma netgi tada, kai dedi pastangas tai daryti.
V. R. Bet kitaip gyventi mes ir negalime.
A. Š. Tikslinu: dabar nebegalime, nors sakyčiau netiesą, tardamas, kad be žargono apskritai gyventi neįmanoma. Vėl priminsiu savo senelį. Bet mes, deja, jau esame žargono vergai.
A. Š. Aš ir nesakau, kad tai bloga. Juk klausimas buvo konkretus: kas darosi su literatūra? Kas jai nutinka, kai joje įsivyrauja žargonas?
V. R. Natūrali kalba yra didysis masyvas, kuris kaip visuma nesuvokiamas. Iš tos natūralios kalbos masyvo išsiskiria literatūra – jau kaip žargonas. Ir filosofija iš jos atsiranda kaip žargonas. Imkime klasikinį Platono pavyzdį. Ir poezija taip pat iškyla kaip žargono žargonas: ypatingai sukultūrinta, apdorota, pakeista natūralios kalbos sritis. Paradoksas, tačiau kaip tik poezija išlaiko esminę sąsają su prigimtine kalba, būties čiužesiu ar šermenimu, pirminio mintijimo ritmu. Poezija leidžia mums pajusti kalbėjimą ir pačią kalbą, kuri niekaip nesirodo kasdieniame bendravime. Natūralioje senovės graikų kalboje nebuvo jokio Platono nei neoplatonizmo.
A. Š. Jo žodis eidos reiškia veidas…
V. R. Bet iki Platono tas eidos ir reiškė tik veidą, gal dar kokius konkrečius dalykus. Jis neturėjo tos žargoniškos reikšmės, tiksliau, nebuvo susijęs su reikšmių sritim, kurią įgijo filosofiniame kontekste. O filosofinis kontekstas jau nuspalvina ir mūsų veidus. Neištrinamai.
A. Š. Esmė tokia, kad Platonas pasakoja, ką jis pats pamatė savo akimis. O jis pamatė štai šito alyvmedžio veidą – eidą. Juk Platonas yra lietuvis, tik nukandęs to žodžio raidę „V“.
A. Š. Ką aš žinau, kaip jis ten pamatė. Matyt, lygiai taip pat, kaip ir aš dabar matau tavo veidą – eidą. Tik teikia prisiminti, kad spoksoti ir matyti nėra tas pat. Žiūrėsite ir nematysite (nes mylimosios veidą jums uždengs Žargonas)…
V. D. Jis susitiko su savo sąmonės vaizdiniais. Vidine kalba arba mąstymu nuėjo kelią, kurį persakė išorine, jau į kitus nukreipta kalba…
A. Š. Ne, jis susitiko su bekalbiais daiktais, bandė apie juos papasakoti, ir net labai sėkmingai. Na o vadinamoji sąmonė yra grynoji kalba, visa kita, kas apie ją prišnekėta per tūkstantmečius, yra mistiniai paistalai. Sąmonė visiškai sutampa su kalba, ir aš nežinau, ar ji galėtų būti kaip kažkokia anapus kalbos tariamai egzistuojanti duotis. Kai kas nors man pradeda kalbėti apie bekalbę sąmonę (pavyzdžiui, apie „mąstymą“, „meditaciją“ „intuiciją“ ir t. t.), iš karto sakau, kad tai yra tiesiog mistika. Tokių dalykų nesuprantu ir negaliu suprasti. Kalba yra ne kokia nors sąmonės dalis, o sudaro VISĄ sąmonę – už kalbos sąmonėje nieko nėra ir negali būti, nebent būtum ekstrasensas, šamanas, stebukladarys arba kokia palmyra. Bet apie šią fauną aš tyliu.
V. R. Bet juk pats visą laiką apie tai ir kalbi? Kalbėdamas apie daiktą kaip tik ir kalbi apie bekalbį būvį, kurį priima ta bekalbė sąmonė. Grynai kalbinė sąmonė bekalbio būvio suvokti negalėtų!
A. Š. Gerai, tada pasakysiu taip: konkretus juslinis patyrimas pramuša kalbos luobą, o jau tada, kai bandai kalba ir tik kalba papasakoti, ką pamatei, ką susitikai esantį už pačios kalbos, tada jau su ta patirtim atsiranda gyvas žodis, šalia jo dar vienas – antras, trečias ir t. t. Taip ir vyksta natūralios kalbos raida, kitaip ir būti negali. Juk, pavyzdžiui, žodį Dusmenys (man tas žodis labai gražus) koks nors Jonelis kada nors yra ištaręs pirmąjį kartą ir ištarė jį todėl, kad tiesiogiai pamatė labai konkrečių daiktų peizažą. Noriu pabrėžti, kad natūrali kalba yra ir gyva, ir natūrali tik todėl, kad ji atsiranda kaip konkreti konkretaus individo, pasakančio konkretų daiktą ar daiktų peizažą, kalba. Ji kyla iš konkrečios štai šito mirtingojo patirties ir tik todėl ji išsaugoja gyvastį net ir ištarta kitų žmonių lūpomis.
V. D. Pirminis žodis yra ne Dusmenys, gal – dusti… O Dusetas etimologai sieja su dausomis…
A. Š. Nesvarbu, man jis vis tiek gražus, nes Dusmenys visų pirmiausia yra konkreti vieta. Tas žodis yra atsiradęs iš tikros patirties. O kaip yra dabar? Vaikelis žodį ir kalbą pirmiausia išmoksta iš televizoriaus. Ar jums tai atrodo normalu?
V. R. Na, vaikas tau jau tikrai ne…
A. Š. Kaip ne? Jau trejų metų būdamas vaikas prilipęs prie kompiuterio ar televizoriaus ekrano – prie tos pavyzdinės Kalbos mašinos.
V. R. Taip mes per daug toli nueisime į kalbos filosofiją, geriau grįžkime prie dabartinės mūsų literatūros ir kalbos santykių temos.
A. Š. Štai mano anūkė trejų metukų. Vieną dieną kalbamės – detalių neprisimenu, apie ką…
A. Š. Ir ji man sako: seneli, tu toks protingas, o nežinai tokio dalyko! Kaip tu gali to nežinoti? Trumpai tariant, baisiausiai nusivylė mano intelektu. Aš sakau: o iš kur tu žinai, Barboryte? Ji man sako: taigi aš vakar per televizorių mačiau.
V. R. Televizorius jai teikia tik informaciją, tačiau jos kalbėjimo, jos kalbos pagrindas yra kitas. Ji jau išmokyta suprasti, suprantamai bendrauti. Ji mokyta bendrauti ir mokėsi nuo pat gimimo.
A. Š. Ir informacija yra tik kalba, daugiau niekas.
V. R. Kalba jokiu būdu nėra informacija…
A. Š. Kaip nėra? O kokios informacijos dar esti? Ekstrasensų? Burtininkų? Parapsichologų? Mahatmų? Palmyrų? Kartoju: apie šią fauną aš linkęs patylėti. Informacija visiškai sutampa su kalba. Net paukščių čiulbėjimas mums, žmonėms, gali tapti informacija tik tada, kai bus perkeltas į mūsiškę kalbą. Pridursiu tik tiek, kad vadinamoji informacija yra prasčiausios rūšies kalba, nes sutampa būtent su Žargonu, bent jau dabar. Informacijos srautas ir yra Babelio kalba.
V. R. Žinoma, kalbos pavertimas informacija yra jos susinimas. Tai ir yra natūralios kalbos erozija, kurios mes kol kas neįstengiame deramai suvokti.
V. D. Informacija informacijai nelygi. Intensyvi trumpo lyrikos kūrinio informacija nepasiekiama jokiu kitu būdu, kitaip neprieinama. Bet yra ir tekstų, kurie tikrai rašomi lyg kokia informacine kalba.
V. R. Tai mūsų gamtamokslinio techninio gamybinio pasaulio tendencija: išskiriamas komunikacinis informacinis kalbos aspektas, sukuriamas mokslinis tokios kalbos vaizdinys ir primetamas visai kalbai, kad ją būtų galima lengviau praktiškai naudoti. Kaip įrankį, kaip informacijos ir komunikacijos išteklius. Tačiau komunikacija nėra bendravimas, nes bendravimas daug platesnis ir esmingesnis, sakyčiau, būtiškas dalykas. Su savo vaikais mes ne komunikuojame, o juos mylime ir su jais bendraujame. Tas bendravimas nėra vien informacinis. Vaikus mes auklėjame, beje, ir suaugusieji taip auklėjasi, o vien komunikuodami niekaip jų neišauklėtume. Su Dievu, Šliogerio daiktu ar jo mylima žuvim mums gali pavykti pabendrauti, Arvydui su daiktu tai jau tikrai, tačiau netikiu, kad sugebėtume komunikuoti su Dievu ar meno kūriniu. Kai tik šitai sugebėsime, tai jau būsime vieningos techno sapiens civilizacijos elementai, o ne apie būtį ir niekį mąstantys žmonės. Komunikacinį informacinį kalbos režimą skatina žmogaus technologinimo vyksmas. Tam vyksmui poezija nereikalinga – nuo jos išlydžių trūkinėja komunikacinės linijos, kenčia perduodamos informacijos tikslumas. Poezija primena žmogui jo ekstatinę prigimtį, tad laisvina jį iš technologinių komunikacinių schemų, o šitai menkina tų schemų naudingumą bei veiksmingumą. Galima svarstyti ir kiek kitaip. Kadangi informacinė kalba grindžiama elementaria binarine logika, kuri reikalinga pirmiausia technikai, kompiuteriams, apskritai praktiniam naudojimui, tai tokia kalba netenka kalbai esminio, svarbiausio – simbolinio matmens, ji darosi siaurai metonimiška. Lingvistai, kurie išskyrė tuos du dalykus – metonimiją ir metaforą, arba simbolį, logiką ir prasmę, buvo visiškai teisūs. Galima labai gražiai parodyti, kaip mūsų kalba, netekdama simbolinio ryšio su vertikalės prošvaiste, tolydžiai metonimiškėja, plokštėja.
R. T. Kalba nebetenka metaforos galios, – iš kalbos traukiasi prasmės klodas, nyksta jos žmogiškoji ir dvasinė gelmė. Ji nebenukreipia anapus, ji tik suriša mus su objektais. Su kalbos erozija, manau, silpsta ir žmogaus religinis bei metafizinis jausmas. Arba jis išsigimsta, virsta kažkokiu kitu reiškiniu… Su kalbos degradacija žmogus praranda transcendencijos matmenį. Manau, kad natūraliose kalbose buvo gyvas amžinybės jausmas, tikrovės jausmas. Ir ne tik daiktų, bet ir jų priežasčių metafizinė intuicija. Dabar kalba darosi akla, jos regėjimas užsibaigia nuogo daikto faktu. Taip ir patys tampame daiktais tarp daiktų.
V. R. Taip, kalba netenka transcendencijos galios. Pabandykime įsivaizduoti informacinę transcendenciją arba transcendencijos informaciją. Kalba rodo tokių pastangų komiškumą, tačiau sykiu ir baisumą – šitaip stengiamasi daryti. Simbolinis kalbos dėmuo visą laiką remiasi transcendentavimu, arba galimybe, kaip Arvydas sakė, pramušti pačią kalbą, išeiti į bekalbę tikrovę, prisiduriant antrą, trečią žodį. Taip kalba iškyla iš savo horizontaliosios plokštumos ir įgauna prasmės matmenis.
V. D. Ir ji gali sugrįžti atgal, į save. Atspindėdama savyje pasaulį. Transcendencija susijusi su patirtimi, su jos intensyvumu; lyg prieinama riba, kuri peržengiama. Transcendencija ir yra peržengimas. Kadaise Arvydas yra teisingai kalbėjęs apie retranscendenciją, apie atžangą, grįžimą į žmogiškojo horizonto, daiktų artumą. Grįžimas yra apvalantis. Kalba yra grįžtanti ir grąžinanti.
V. R. Be abejo, kalba gali sugrįžti, viską įvardydama ir sykiu neleisdama sukaustyti įvardijimo – palikdama mus prasmės kūrimo ir savikūros būtiškoje prošvaistėje.
A. Š. Galiu pasakyti paprastai: natūralios – gyvosios kalbos arealas vis labiau siaurėja, o techninės, arba žargono, kalbos – vis labiau plečiasi, vis labiau užgožia natūralią kalbą. Bet negali būti taip, kad šios sritys nesusiliestų. Kadangi informacinės kalbos masyvas milžiniškas ir kiekvieną akimirką dinozauriškai pučiasi, jis pradeda traiškyti mažutį ir vis mažėjantį natūralios kalbos draustinį. Tai tokia lingvistinė Šagrenės odos istorija. O poetas – plačiąja prasme – dirba su natūralia kalba. Tu negali rašyti eilėraščių diferencialinių lygčių, informacinių terminų ar televizinio žargono kalba. Tu negali parašyti eilėraščio, pavyzdžiui, apie socializmą – to paties socializmo terminais, arba apie genų mutacijas pačios genetikos terminais. Natūralu, kad ne tik gyvajai kalbai, bet ir poezijai ateina galas. Galas! Tai akivaizdus dalykas. Gyvoji kalba jau baigiasi. Kalbos mirtis nebe už kalnų.
V. R. Vadinasi, poeziją, literatūrą galime laikyti pasipriešinimo linija?
A. Š. Bet literatūra jau nebepajėgia priešintis. Gyvosios kalbos žmonėms tenka dėti tiesiog titaniškas pastangas, kad atsilaikytų prieš vadinamojo informacijos srauto laviną, t. y. prieš babeliškojo Žargono terorą, kuris galiausiai juos pražudo. Priminsiu tragišką B. Radzevičiaus ir S. Gedos likimą. Apskritai poetas kankinys yra beveik pavyzdinė moderniosios Europos figūra.
V. R. Visgi kalboje yra tiek daug vidinių galių, tad ji gali ir atsigauti.
A. Š. Bet juk nesama kalbos be kalbančiojo. Ar ir jo vidinių galių resursai neriboti? Abejoju. B. Radzevičius tikriausiai galvojo kitaip.
V. R. Šiuo metu, turėdami omenyje lietuvių literatūros situaciją ir bendrą kalbos raidą, turėtume neužmiršti vieno dalyko: mūsų bendrinė kalba yra labai jau nesenas kūrinys – nors mums atrodo, kad ji gyvuoja nuo amžių amžinųjų – jai tik apie šimtas penkiasdešimt metų. Ir ji vargu ar radosi natūraliai: į literatūrą natūrali kalba ėjo, tarkim, per Žemaitę, bet daugeliu atvejų ji atėjo iš dirbtinės kalbinės realybės, iš kitų tekstų.
R. T. Anot F. Nietzsche’s, knygos išauga iš knygų…
R. T. Kartais juokais sakau, kad nuo Donelaičio prasidėjo lietuvių meninės kalbos degradavimo procesas. Meninė kalba lietuvių literatūroje ėmė degraduoti nuo pirmosios knygos.
V. R. Taip, Donelaitis. O kokia tai kalba? Natūrali, gyva.
V. D. Pati gyviausia. Apie Donelaičio kalbos degradaciją galima kalbėti tik kaip apie žmogaus mirtį, prasidedančią nuo gimimo. Gyvas ir yra gyvas. Miręs yra miręs. Ir dar kas šiuo požiūriu svarbu – juk tai bendrinė lietuvių kalba. Visiems suprantama, žinoma. Iki šiol, jei kokio žodžio ir nesupranti, tai kalbą supranti. Ir mintis, ir intencijas.
V. R. Bendrine ji tapo vėliau, svarbu, kad buvo natūrali. Įdomiausia tai, kad Donelaičio kūrinys neveikė jokioje literatūrinėje erdvėje, nes nebuvo jokios erdvės – nei literatūrinės, nei visuomeninės, kurioje tas kūrinys galėtų veikti. Jis apskritai buvo miręs ir tik vėliau prikeltas. Ar ne panaši mūsų kalbos padėtis šiandien? Mes esame įsišakniję Donelaityje. Jei sakome, kad bendrinė kalba buvo sukurta vėliau, tai reiškia, kad mes įsišaknijame jau mirusiame Donelaityje ir prikeliame jį naujam gyvenimui. Ir tai vyksta jau net ne tame areale, kuriame atsirado Donelaičio kalba, o kitur. Tokių kalbos raidos paradoksų galėtume atrasti labai daug. Ir ypač daug jų dabar, kalbų bei kultūrų maišymosi metu, tik juos iš arti ne taip lengva pamatyti. Juk dabar fundamentaliai keičiasi gyvenimo formos. Mes literatūros kalba aprašome tuos kintančius pasaulio pavidalus, įvairius gyvenimo būdus, o kadangi jie nuolat keičiasi, dar nėra įgavę žodžių, tai mes jų ir neatpažįstame. Tačiau tokioje tikrovėje mokame gyventi ir gebame susivokti. Nepamirškime, kad turime ir kitą dalyką – vaizduotę! Tai nepaprastai svarbi mūsų galia, juk galime įsivaizduoti tai, kas dar neišreikšta kalboje. Juk ir susitapatindami su personažu įsijaučiame į labai įvairius ir skirtingus vaidmenis, kurie šiaip mums yra visiškai svetimi. Literatūros kūriniai tai ir daro: žadina vaizduotę, atveria žmogiškų išgyvenimo galimybių lauką.
R. T. Ir išplečia pačios kalbos ribas?
V. R. Tokia ir yra didžioji literatūros užduotis. Dabartinėje mūsų literatūroje daugelis gyvenimo būdo ir vertybių kaitos reiškinių tikrai tampa svarbūs. Pastaraisiais metais pasirodė daug įdomių literatūros kūrinių, kai kurie iš jų yra lyg laiko ženklai, aš iš karto galėčiau išvardyti bent penkis gerus kūrinius ar reikšmingus autorius. Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė, Andrius Jakučiūnas, Kristina Sabaliauskaitė, Sigitas Parulskis.
V. D. Rimvydas Stankevičius, Stasys Stacevičius, Elena Karnauskaitė…
A. Š. Visa mergelių kompanija! Įtariu, kad gyvoji kalba, prieš numirdama, tampa moterų monopoliu. Atspėkite kodėl?
V. D. Žmonių! Pirmiausia žmonių, Arvydai!
A. Š. Man net juokinga. Kai žvilgteliu į knygynų vitrinas, apstulbstu: beveik visa makulatūra, kuri ten guli (o ten beveik viskas yra makulatūra), parašyta vien tik bobelių! Vyksta ne tik visuomenės, bet ir kalbos feminizacija. Mano nuojauta negera – iškart prisimenu dekadentišką helenizmo epochą, kai visose gyvenimo srityse irgi buvo pradėjusios vyrauti moterys, tačiau, kaip žinote, tas aleksandrietiškas karnavalas labai greitai baigėsi tamsybių ir barbarybės triumfu. Mesalina beveik žaibiškai mutavo į krikščionišką davatką-fanatikę.
R. T. Juk moteris visuomet buvo kalbos saugotoja, tradicijų perdavėja. Nuo lopšio viską perduoda. Beje, lopšio tai jau nebėra…
A. Š. Įdomūs dalykai… Bet kodėl gi didžiųjų Vakarų poetų sąraše – jau nekalbant apie filosofus – nėra nė vienos moters? Negerai: dar Konstantinui reikėjo dekretu nustatyti moterų-filosofių procentą, kaip dabar tokius procentus nustatinėja Švedijos parlamentas.
V. D. Taip, moterų nemažai. Abejose pusėse: ir besistengiančių neatitrūkti nuo patirties bei patiriamų dalykų, tarsi savaime brandinančių, o kartu ir saugančių kalbą, ir besiverčiančių literatūra, meilės romanais. Meilės romanai menkina jausmus, sumaišo jų natūralią hierarchiją, pakerta ir jausmų kalbą, patį jautriausią sąmonės klodą.
V. R. Kalboje glūdi beveik visi įmanomi įsivaizduoti dalykai. Ir visos istorinės gyvenimo formos – nuo karalių ir vergų visuomenės, – taip pat ir įmanomi dalykai bei santykiai, kurių realiai dar nėra buvę. Kalbos galimybės viską įvardyti yra neišsemiamos. Žmogus gali neturėti kokios nors patirties, bet jam pasakius, žodžiais ją paaiškinus, žmogus gali tą patirtį suvokti, įsisavinti, lyg ją būtų pats išgyvenęs.
R. T. Suaktyvinti patirties galimybę per vaizduotę. Juk vaizduotė ir yra kuriamoji galia.
V. R. Literatūra tą visą laiką ir daro. Nesvarbu, kad mes dabar kažko savo kalboje nebeatpažįstame, nesuvokiame, bet juk ją galima pasukti, kažką joje prikelti ar priartėti prie to, kas dar bus ateityje. Reikėtų pakalbėti ir apie Sigitą Gedą, kaip kalbos išlaisvintoją: kiek daug jis yra prikėlęs, atgaivinęs! Mane apstulbino jo pasakymas, kad Maironis mūsų dar laukia ateityje. Gili tiesa, numatanti būsimo atgimimo galimybę. Per poetinę kalbą. Jo pasakymai verti akademiko laurų.
A. Š. Tikrai, gali laukti. Ir Maironis, ir Donelaitis. Tik būgštauju, kad laukti jiems teks dar labai ilgai ir nežinia, ar jie išvis sulauks to kalbos prisikėlimo. Tačiau norėčiau pokalbį vėl susieti su mūsų tema. Apie lietuvių kalbos bėdas šnekame šiek tiek liūdnokai, tarsi apie ypatingus, tik Lietuvoje vykstančius dramatiškus pokyčius… Galiu papasakoti apie tai, kas man artimiau, apie filosofinę kalbą. Per pastaruosius du šimtus metų įvyko stulbinanti filosofinės kalbos degradacija. Pažvelkite, kokia praraja tarp Arturo Schopenhauerio ir, pavyzdžiui, Gilleso Deleuze’o, Jacques’o Derrida ar kokio nors Slavojaus Žižeko! Arba palyginkime I. Kanto kalbą su vadinamųjų postmodernistų rašiniais – tiesiog košmaras! Kalba tiek sunaikinta, virtusi tokiu klaikiu žargonu, kad toliau jau nebėra kur. Net ir M. Heideggerio raštuose, kuriuos aš tikrai išsamiai studijavau, aiškiai regimas tas pats katastrofiškas kalbos žlugimo vyksmas. Prisimenu, 1991 m. buvau Frankfurte. Goethe‘s universiteto bibliotekoje pelijo daug M. Heideggerio pomirtinio raštų leidimo tomų – net nežinau, kiek ten jų buvo, gal penkiasdešimt ar daugiau. Pirmiausia kibau į žymųjį „Beitraege zur Philosophie“. Tai didelės apimties tekstas, kurį bandžiau labai atkakliai skaityti. Tiesą sakant, tą kankynę vargu ar galima pavadinti „skaitymu“, kadangi nesupratau nė vieno sakinio, nes prieš mano akis, tarsi priešmirtinių konvulsijų tampoma, raivėsi sunaikinta, sugriuvusi skudurinė kalba, tiesiog pabaisiškas žargonas. Filosofinės kalbos mirtis dabar yra visuotinis reiškinys, – ją galutinai išstūmė bjaurus žargonas, o iš tų, kurie bando išsaugoti gyvąją kalbą, tiesiog šaipomasi, nes jie, girdi, neprofesionalai, jie tokie antrarūšiai eiliakaliai. Visi Europos ir Amerikos mokslo biurokratai tokius eretikus stengiasi atjungti nuo maitinimo baterijų. Dažnai klaidingai įsivaizduojama, kad filosofija – abstrakcijų kalba. Nieko panašaus! Filosofinės kalbos branduolį irgi sudaro natūrali kalba. Kai tik šitas branduolys išnyksta, filosofija žūsta. Šiuo požiūriu filosofija nuo poezijos kaip nors ypatingai nesiskiria. Taigi natūralios kalbos žlugimas yra totalinis reiškinys. Kaip tas procesas vyksta literatūroje, aptarti negaliu, neturiu tokios kompetencijos. Bet vis dėlto, žvelgdamas, kas Vakarų literatūroje vyksta po W. Faulknerio, R. M. Rilke’s, po M. Prousto, ypatingo džiaugsmo nejaučiu. Tas pats ir Lietuvoje. Man skiriamoji riba, kur pradeda žlugti literatūrinė Vakarų kalba, yra Jamesas Joyce‘as. Prisipažinsiu, aš J. Joyce‘ą apskritai laikau grafomanu. Tos jo pabaisiškos knygos – kalbu ne apie „Finegano šermenis“, o apie „Ulisą“ – negalėjau įveikti dėl vienos paprastos priežasties – dėl šleikštulio ir beveik fizinio pasidygėjimo. Šitaip poetauti apie tuštinimąsi… Ačiū, man tai nemalonu. Na o „Finegano šermenis“ siūlau pervardyti ir pavadinti „Kalbos šermenimis“.
R. T. Aš apie tai bijodavau prasitarti, nors manydavau sau, kad ta snobų knyga patinka tik visokiems proto apsigimėliams, rebusų mėgėjams… Knygų lentynoje gimusiems, saulės šviesos nemačiusiems… Štai J. Joyce‘o sekretoriaus kūryba – visai kas kita.
V. R. Man „Ulisas“ – viena iš kelių pasaulinių viršūnių. Joje sutraukta visa pasaulio literatūra, airiškoji kasdienybė bei pasaulėjauta, o sykiu ji savo kalbiniais „mechanizmais“ tarsi nepaliaujamai veikia pasaulinę literatūrą.
R. T. O aš galvojau, kad rašytojai knygas rašo ne filosofuojančiųjų malonumui… Manęs J. Joyce‘as tai niekaip nepaveikė.
A. Š. Man ta jo knyga šlykšti, baisi jos kalba! Joje viešpatauja žargonas. Po J. Joyce‘o kas dar lieka? Na, dar A. Camus gal kažkiek gyvas. Per pastaruosius dvidešimt metų atkakliai ir nuoširdžiai bandžiau rasti nors vieną autorių, kuris man sudarytų bent dešimt procentų W. Faulknerio ar M. Prousto dovanojamo džiaugsmo, tikrumo ir pilnatvės – deja, tokio neradau. O lietuvių literatūros kalbos smukimas dar nėra toks baisus kaip prancūzų, anglų ar kitų Vakarų Europos kalbų. Didžiųjų literatūrų kalbos nuosmukis yra pabaisiškas. Kaip išsigimė rusų literatūra! Palyginkime Ivaną Buniną ar Michailą Bulgakovą su dabartiniais autoriais, kad ir su „superžvaigžde“ Viktoru Pelevinu. Iš natūralios kalbos likę tik draiskanos, kažkokie kokteiliai ar pusiau pornografiniai „performansai“. Visoks išsidirbinėjimas, vadinamieji eksperimentai su kalba. Ir neatsitiktinai literatūroje į paviršių iškyla tokios keistos figūros kaip Salmanas Rushdie. Jei neklystu, jis yra arabas, ar indas, o rašo jam svetima, iš knygelių išmokta anglų kalba, – ir dar laikomas geru autoriumi. Aš jo nelaikau net vidutiniu autoriumi – tai holivudinių scenarijų stiliaus rašliava. Skaičiau tą jo romaną. Dar man be galo keistas ir įdomus Jorgo Luiso Borgeso fenomenas. Tai vienintelis žmogus – kito tokio autoriaus nežinau – kuris kažkokiu neįmanomu būdu sugebėjo suvaldyti Babelio žargoną. Matyt, reikėjo titaniškų pastangų, bet tai vienintelis toks autorius. O šiaip žargonas suėda kalbos žmones, suėda didįjį stilių ir gyvąją kalbą. Ir tu negali tam pasipriešinti, negali atlaikyti. Nors beveik nežiūriu dabarties pavyzdinės kalbos mašinos – televizoriaus, bet kartais eksperimentuoju perjunginėdamas kanalus, ir po kelių valandų galvoje – visiška košė, jaučiuosi kaip šizofrenikas. Juk vargana žmogaus galva negali suvaldyti tų dinozauriškų kalbos masyvų, užgriūvančių ją iš ekrano. O kas vyksta kokioje jauno žmogaus galvoje? Juk pienburniai ar net vaikeliai dabar beveik prievarta grūdami į tą kalbos dėžę.
V. D. Gal tai greičiau vaizdų kalba?
A. Š. Kad vaizdai ir yra kalba, nekalbančių vaizdų apskritai nėra ir būti negali. Gal patikslinčiau tik vieną, teisybė, svarbią detalę – televaizdai ar ekranvaizdžiai mums grūda maksimaliai suprimityvintą ar net suvulgarintą kalbą, o tokia kalba irgi yra žargonas.
V. D. Na, ne tas pats, ne tas pats…
A. Š. Tu man parodyk nekalbantį vaizdą. Visus, net kasdienio peizažo vaizdus mes suvokiame kalbiškai. Kitokio suvokimo nėra. Tarp bekalbio daikto ar vaizdo visada ir visur įsiterpęs kalbos ekranas.
V. D. Galiu sutikti, kad viską suvokiame kalba. Bet vaizdas, kaip, beje, ir daiktas yra ir be kalbos. Arba savo buvimo kalba. Didieji tapybos vaizdiniai, ar jie yra? Aišku, kad yra.
A. Š. Tapyba irgi visada kažką reiškia, kažką kalba. Tai ne mano atradimas – tai jau seniai apmąstė atrado semiotikai, fenomenologai, Algirdas Julius Greimas, M. Heideggeris ir net Platonas. Kiekvienas daiktas kažką kalba. Esu pagavęs ir tokią mintį: natūralaus, bekalbio pasaulio mes netgi nematome, o pirmiausia jį skaitome. Pasaulis yra knyga. Ir pati knyga galėjo atsirasti tik dėl to, kad mūsų kasdienis peizažas atsiveria kaip Knyga, kaip kalbos luobu padengti daiktų ir įvykių ansambliai.
V. R. Ir „Toroje“ pasakyta, kad pasaulis kurtas iš knygos.
A. Š. Na taip, tai pirmapradžiai dalykai. Juk vienoje pamatinėje Vakarų knygoje ne šiaip sau tvirtinama: Pradžioje buvo Žodis ir Žodis buvo Dievas… Pridursiu, kad ir pabaigoje yra tas pat, tik vietoje „Dievo“ atsiranda Ekranas, spjaudantis nuodingos kalbos debesis, kurių mūsų mažytė sielelė jau nebepajėgia įkvėpti ir priglausti. Šitaip kalba tampa jei ne žmogaus priešu, tai bent jau labai klastingu ir destruktyviu pakeleiviu, o gal tiesiog tironu. Pamėginkite tris valandas paspoksoti į televizorių perjunginėdami kanalus…
V. R. Man ir mėginti nereikia. Mano atmintis kiek kitaip veikia – neprisimenu, ką žiūrėjau prieš dvi valandas.
A. Š. Svarbūs ne faktai, ne vadinamasis turinys, o gniuždantis žargoninės kalbos srauto poveikis, svarbūs sielą griaunantys megalomaniškos informacijos (iš tikrųjų – dezinformacijos) smūgiai į mano nuogą pagavą.
A. Š. Ne, nenuklydome. Sakyk, ar anksčiau kada nors būta tokio begalės kalbų tvano, tokio kalbinio triukšmo, tokio gigantiško Babelio bokšto, įsikūnijusio Ekrane, kuris sunaikina ne tik žmogaus natūralią, pirminę, prigimtinę – todėl gyvąją – kalbą, bet ir visą su šia kalba tiesiogiai susijusį daiktų peizažą – gimtinę, namus, prieglobsčius, šventvietes, mylimas vietoves?
V. D. Neišnykstanti tema ir S. Gedos knygoje „Babilono atstatymas“. Koks atstatymas, kaip jis įmanomas? S. Gedos kelias – kalbos perleidimas per sąmonę, rizikuojant, einant iki ribos ir ją peržengiant – staugsmu, šauksmu, taip pat ir malda. Bet mes vėl per toli einame, pamėginkime gryninti, nes kalbame tokiais masyvais, kad užklojame visas konkrečias temas. Pamėginkime pasakyti bent dviem trim sakiniais – kas yra natūrali kalba?
A. Š. Galiu pasakyti paprastai ir aiškiai: natūrali kalba yra sudaryta iš žodžių, turinčių atitikmenis mano tiesioginio regėjimo akiratyje.
V. D. Na, sutinku, natūrali kalba yra tokia, kuri turi savo tikrovę, savo daiktus, veiksmus, aprėpia tai, kas mylima… Kai ji gali mus sugrąžinti. Arba nuvesti, kur nesame buvę.
A. Š. Gyvoji kalba rodo tai, ką matau čia ir dabar, arba ką galiu pamatyti, kaip kitą konkretų čia ir dabar. Pavyzdžiui, nors dabar Dusmenų nematau, bet ramiausiai galiu į juos nukeliauti ir matyti tenykštį daiktiškąjį kraštovaizdį.
R. T. Kalba natūrali, kai žodis turi egzistencinį turinį ir vitališkumo. Kai žodis yra tarsi gyvas ir lyg magiškai prišaukia tikrovės įspūdį, tampa įspūdžiu. Gyvas žodis turi daikto ar reiškinio jėgą. Tai literatūros esmė. Visa kita – siužetai, istorija, idėjos – priklauso politikos ir mitologijos sferai. Natūrali kalba yra magiška jėga. Bet technologinės kultūros inkubatoriuje išperėta sąmonė tokios kalbos jausmo neturi ir turėti negali. Ji parazitiškai vartoja istoriją ir tenkina literatūrinės nomenklatūros poreikius, taip pat ir knygų rinkos užsakymus. Man daug įdomesnės tikros istorinės knygos.
V. D. Tada turime sutikti, kad iš tos matomos, jaučiamos, lytimos tikrovės formuojasi tikra, gyva, natūrali kalba. Ir kad lietuvių kalba susiformavo turtinga, ekspresyvi, išraiškinga…
A. Š. …nepriekaištingai tiksli, paprasta, graži ir intensyviai poetiška, niekuo neprastesnė už bet kokią kitą pasaulio tautų kalbą, o kartais net unikali.
V. D. Sutiksime, kad ji nėra išskirtinė, bet ir nenusileidžia kitoms kalboms.
V. R. Aš negaliu tiksliai apibrėžti, kas yra natūrali kalba, nes jeigu tik imčiausi, tai pereičiau į mokslinio supaprastinimo bei modeliavimo kalbą. Natūralus yra tas mūsų lyg savaime išsiugdomas kalbinis susižinojimo ir bendravimo būdas, buvimo pasaulyje būdas.
V. D. Taip, natūralus mąstymas ir kalba lyg auga iš žemės, iš patirties. Natūrali kalba turi galimybę augti – su tuo čia sutinkame visi. Turėjome klasikos literatūrą, kuri rėmėsi natūralios kalbos lauku, sutapo su rašančiojo erdvės horizontu…
R. T. Pasitelkdami augimo metaforą jau neišvengiamai atsiremiame į filosofinę, ontologinę problemą, ir kalbos samprata dramatiškai priklauso nuo pasaulėžiūros. Vieniems daiktas išauga iš žodžio, t. y. eidosas suteikia pavidalą žodžiui. Kitiems, kuriems žodis yra auganti reikšmė, kalba suvokiama kaip daikto virtimas žodžiu, lyg materijos sąmonėjimas, daikte slypinčios gyvybės sklaida. Atrodo, kad natūrali kalba (ir etninė kultūra) yra lyg ir gamtos tęsinys, kaip Vaižganto raštuose. Pradžioje buvo kūnas, ir jis tapo žodžiu, suvokė save mintimi, mąstymu, – tokia būtų evangelija nuo Vaižganto. Jei tas kūnas nemirtingas, turime vilties ir dėl kalbos gyvybės.
V. D. Kurioje vietoje atsiranda tas lūžis, apie kurį kalbame, kai žargoninė kalba ima išstumti natūralios kalbos apglėbtą erdvėlaikį. Kurioje vietoje, dėl kurios sutartume?
R. T. Kaip jau sakiau, man ryškiausiai matosi sovietinė epocha, kai griaunamas tradicinis lietuviškasis pasaulis, kai žodžiai neberanda savo gimtosios erdvės, savo namų – jie tarsi darosi netikri, lyg simuliuoja pasaulį, kurio jau nebėra. Juos palaiko tik kaimiškosios kilmės autorių nostalgija, poreikis atkurti kalboje gyvenimą, kurio jau nebėra (kaip M. Martinaičio trobelė, perkelta iš gimtinės į Vilniaus kolektyvinius sodus). B. Radzevičius rėkte rėkia apie namų praradimą ir desperatiškai bando tuos namus prikelti žodžio atmintimi, maksimaliai priartindamas kalbą prie daiktų, prie smulkiausių gyvenimo detalių. Sakome, egzistencinis rašytojas.
A. Š. Taip, nes kaip tik jis įkalbina ne tik mūsų, bet ir visos Vakarų kultūros tektoninį lūžį. Priminsiu, ką jau esu rašęs apie B. Radzevičių. Tas lūžis įvyksta tada, kai mūsų kaimo žmogelis savo seklyčios kampe vietoje šventų paveikslų pirmą kartą pasistato televizorių. Tai jau smūginis pokytis.
V. D. Gal ir smūginis… Aš ne visai sutinku su Regimanto siūloma B. Radzevičiaus interpretacija (kur iš kaimų suvažiavę studentai dalijasi prisiminimais apie savo vaikystės žodžius ir daiktus). Tai mano patirtimi paliudijama situacija, veiksmas gal ir vyksta Tauro ar „Stuokynės“ bendrabutyje. Iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos suvažiuoja jauni, kūrybingi jaunuoliai, būsimi lituanistai. Jie pasijunta atitraukti nuo savo patirties, dvasioje kyla begalinis paliktų daiktų ilgesys, ir jie klausia vienas kito: kaip vadinosi pas jus tas ar kitas daiktas? Ir džiaugsmingai atpažįsta, reaguoja: ir mes turime tokių daiktų! Ir mes turime šitų žodžių! Mes esame tie patys – lietuviai, mūsų gilioji patirtis, davusi pradžią kalbai, yra ta pati. Tai – savivokos slenkstis. Ir pavojaus kalbai bei kultūrai pojūtis, kai sąmonė ima veikti kaip natūralių daiktų kosmoso, natūralios kalbos apsauga.
R. T. Žinoma, ta romantiška gimtojo žodžio komunija atkuria dvasinį veikėjų bendrumą, yra sakralinis dvasios pakylėjimo veiksmas, dėl to nesiginčiju. Tačiau man kur kas svarbesnis ne tas mielas susijaudinusių kūrybingų jaunuolių vaizdas ir jų bendruomeniška dvasia, bet pasakotojo pozicija, jo emocinis ir filosofinis santykis: pasakotojas į visa tai žvelgia su skausminga ironija ir liūdesiu, tuos žodžių mylėtojus jis pranoksta fatališku žinojimu, kad procesas jau prasidėjo ir kad etninis bei kalbinis romantizmas yra kaip mažų vaikų žaidimas, kuriuo jie slepiasi nuo realybės. Man svarbu buvo ypatingas kultūros pokyčių jausmas, kurį Algimantas Mackus išsako maždaug taip: vaikai, susirinkite savo žaisliukus… B. Radzevičiaus tekstas yra tragiškoji žmogaus ir kultūros kronika. Tačiau S. Geda – gaivališkas kalbos erosas.
V. D. S. Geda – tai sprogdinantis kalbos išsiveržimas. Tai visiškai atskiras kalbinis pasaulėvaizdis. Ir kartu jis itin stipriai susietas su natūralios kalbos masyvu. Su gimtinės, prigimtos gamtos, žemės žmogaus patirties lauku.
V. R. Pasakytume, kad „26 rudens ir vasaros giesmės“ – didžiausias poetinis žargonas. Bet jis prikelia tokią kalbos gelmę, iš kurios kyla mūsų gyvenamas pasaulis.
V. D. Mane baugina tas žodis žargonas.
V. R. Man jis irgi nepatinka, bet jeigu jau pasitelkėme…
V. D. Žinoma, poetinė kalba yra dirbtinė. Aukščiausio dirbtinumo kalba. Ji pakylėta iki tokio dirbtinumo laipsnio, po kurio paradoksaliai grįžta kalbos natūralumas. Žiedas prisilenkia prie savo šaknų…
V. R. …grįžta natūralumas tos pajautos, kuri atnaujina pasaulio ir daiktų tikrumą. Tai tikras paradoksas.
V. D. Kokia dabar mūsų kalbos padėtis, kodėl visa taip vyksta? Pritariu minčiai, kad natūralios kalbos laukelis vis mažėja, o dirbtinės – plečiasi ir agresyvėja. Nors negalėčiau tiksliai pasakyti, kuo dirbtinė kalba skiriasi nuo žargono. Bet mūsų toks užkeikinėjimas – nyksta, miršta, nebėra – veda mus į aklavietę. Ar tie nauji žmonės yra už mus blogesni?
A. Š. Kas žino? Visai įmanoma, kad ir blogesni, lygiai kaip helenistinių Atėnų graikai buvo kur kas prastesnės veislės nei Periklio laikų atėniečiai. Išsigimimas Vakarų istorijoje yra įprastas ir nuolat pasikartojantis dalykas.
V. D. Bet kokia yra padėtis? Mes turime aiškiau tuos dalykus suvokti. Ar kultūra pati dar gali kažką daryti, kad situacija keistųsi?
A. Š. Bandydamas šitai suvokti, parašiau dvylika knygų ir… Pasakysiu tik vieną, bet man pačią svarbiausią mintį: absoliučiai svarbu tai, kur yra mano egzistencinis svorio centras. Ar mano svorio centras yra šiapus juslinio horizonto, ar anapus jo, štai kur klausimas. Jeigu svorio centras yra anapus, tada viskas, tu pasiduodi žargono diktatūrai. Ir negali jam nepasiduoti – žargonas tave užhipnotizuoja, kaip smauglys beždžionę. Tai totalitarinė kalba, kuri ne tik kad niekam nepriklauso, bet ir primeta savo destruktyvią galią žmonėms, virstantiems tamsia, nes kiaurai ideologizuota, mase, arba, kaip sako vienas amerikiečių mąstytojas, – vienišųjų minia, valdoma mirusios kalbos fantomų arba simuliakrų.
R. T. Vadinasi, ateinanti „iš viršaus“? Žodis, „tampantis kūnu“? Valgantis kūną? Keistos kanibalistinės metaforos…
A. Š. Ją galima pavadinti dievų kalba, kažkokių aukštesnių jėgų kalba. Ir visiškai pritariu tam, kas pasakyta: taip, tai tikrai kanibalistinė kalba, nes, būdama žmogiškumo branduoliu, ji pradeda ryti patį žmogų. Ir net ne kokia nors perkeltine prasme – siūlau pamedituoti gryniausios kalbos koncentrato – termobranduolinės bombos – siluetą.
V. D. Pasirinkimas yra laisvas, Arvydai.
A. Š. Taip, laisvas, todėl aš ir renkuosi ne bombą, o poeziją. Mano galva, didžioji poezija atsiranda tada, kai žmogaus egzistencinis svorio centras yra šiapus juslinio horizonto, kai ji kyla iš gyvenimo čia ir dabar, iš prijaukintų daiktų, kai žvilgsnis yra pririštas prie regimų daiktų, prie regimybės. O padėtis pasikeičia tada, kai svorio centras persikelia į neregimybę. Netikiu, kad turistas galėtų tapti didžiu poetu.
V. R. Norėčiau pratęsti tavo mintį sustodamas ties tuo vienu, labai dviprasmišku žodžiu, kai sakai, jog tai, kas regima, yra regimybė. Juk kalba iš karto parodo, kad neįmanoma tiesiog regėti – visoks regėjimas yra regimybė. Kodėl? Nes regime prasmingai, tačiau prasmės neregime.
A. Š. Žodį „regimybė“ aiškinu labai paprastai: regimybė man yra tai, kas regima, matoma tiesiogiai, kūno akimis.
V. R. Ne, juk šis žodis reiškia ir regėjimo turinio netikrumą. Jokiu savo minties veiksmu nepajėgsi iš kalbos atimti tos dviprasmybės, nutildyti netikrumo, kildinančio „tarsi“ tikrumą.
A. Š. Šiam nuostabiam žodžiui teikiu tokią prasmę, kokią jam teiktų, tarkime, Žemaitė. Ką matau, tas ir yra regimybė.
V. R. Tai labai dviprasmiškas žodis, jis nurodo tai, kas yra regima ir kartu neregima, netikra.
A. Š. Na, čia jau prasideda visokios vingrybės… Mes ne apie tai kalbame ir nuo mūsų pokalbio centro nukrypstame į periferinius dalykus.
V. R. Ne, kalba pati nurodo, jai tai būdinga. Taigi, norėčiau pasakyti, kad yra natūralus ir dirbtinis reikšmės pagrindas.
V. D. Tų pagrindų yra ir daugiau, ir nėra lengva vieną nuo kito atskirti.
V. R. Taip, bet pirmiausia apie natūralumo ir dirbtinumo skyrimą. Suprantame, kad jis yra istoriškai nulemtas. Įsivaizduokime, kas buvo natūrali kalba kokiems nors anglų valstiečiams, kai prasidėjo kapitalistinė industrializacija, kai jie buvo atplėšti nuo žemės, nuvaryti į miestus ir tapo proletarais? Kaip keitėsi jų kalba, kas jiems buvo natūralu, o kas – ne? Dirbtina jiems buvo technizuota proletarų kalba, kokios iki tol nebuvo. Kalba tokių virsmų yra išgyvenusi daug. Tai susiję su įvairiais socialiniais lūžiais, taip pat su užkariavimais. Užplūsta šalį šimtmečiui kokia nors orda, ir ką tada veikia kalba, kas jai atsitinka? Ji perima svetimus žodžius kartu su naujais socialiniais santykiais, su naujomis gyvenimo realijomis. Pradeda maišytis tai, kas natūralu, kas svetima ir kas dirbtina.
A. Š. Savaime suprantama, visa tai reliatyvu. Aš tau sakau paprasčiau: štai žodis duona yra natūralus, o kapitalizmas – dirbtinis. Viskas aišku.
V. R. Aš pabaigsiu. Tegul ir būna dirbtinis, kaip ir socializmas, sovietinė okupacija – niekas to neginčija. Žargonizmas sovietinis karys irgi yra dirbtinis žodis, tad gal su juo susijusių dalykų nebuvo.
V. D. Ar pasakymas lėkšta lėkštutė yra natūralus, ar jau ne? Arūno Sverdiolo?
V. R. Dabar man aiškėja, kad natūralumo ir dirbtinumo skirtis yra kitokia. Natūralumas jau yra įsivaizduojamas, kadangi pokario metais Lietuvos gyvenimą imta sparčiai techninti – nebeliko natūralaus kaimo. Be traktoriaus, be melioracijos. Kalba neabejotinai keitėsi.
V. D. Ar tai nėra pozicijos, žiūros taško problema? Pagalvokime apie kurį nors autorių, na kad ir apie A. Jakučiūną, vilnietį. Kas jam yra natūrali kalba? Matyt, ta, kuria jis kalba.
V. D. Tai jau ne miškelio, ne sodelio, ne darželio kalba. Tokia, kaimiška kalba, jam kaip tik atrodys netikra, nenatūrali.
A. Š. Paklausiu paprasto dalyko: ar tu gali parašyti eilėraštį apie genetinį kodą?
V. D. Iš principo tai yra galima…
A. Š. Ne iš principo, bet konkrečiai: čia ir dabar parašyk poemą apie genetinį kodą arba apie organų transplantaciją. O apie mirksėjimą?
V. D. Apie viską galima parašyti. Kas nors gali parašyti – yra tokia galimybė, kalba leidžia tai padaryti. Yra S. Gedos frazė – maždaug, iš atminties sakau: mažas geltonas robotėlis nuleidžia galvytę ir tyli. Kalba savo intensyvumu natūralizuoja ir dirbtinį pasaulį, apglėbia gailesčiu… Iš čia jau netoli iki eilėraščio.
A. Š. Tikrai ne. Mano mintis labai paprasta: apie mirksėjimą eilėraštį parašyti galiu, ir neblogą, o apie genetinį kodą ar Nielso Bohro atomo modelį – niekas neparašys! O dabar pasižiūrėkite į „Delfi“, kuris yra mano vienintelis „aktualiosios“ informacijos šaltinis. Kiekvieną dieną ten randu tokius iškilmingus skelbimus: surastas akies mirksėjimo genas; surastas šlubavimo genas; surastas rūkymo genas ir t. t. Man kyla pagunda užpatentuoti naują lozungą: Nė dienos be naujo geno! O dabar žiūrėkite, kas nutinka: vietoj rūkymo (žinote, kas yra rūkymas – jei ne, galiu pademonstruoti) atsiranda kažkoks mistiškas „genas“, savo galybe niekuo nenusileidžiantis ponui Dievui, nes irgi lemia kiekvieną plaukelį ant mano galvos ir net kitose vietose. Žinau, kas yra rūkymas, kadangi šį didingą darbą galiu parodyti pirštu, bet visiškai nežinau, kas yra tas rūkymo genas, kadangi nesu jo matęs ir niekada nematysiu. Be to, esu tikras, kad jo nėra matęs net žodžio „genas“ autorius. Štai šitaip makabriškai gyvena žargoninis „diskursas“, kuris ne tik neparodo jokio konkretaus daikto, bet priešingai – bet kokį daiktą, bet kokią regimąją konkretybę uždengia mistine skraiste. Šiuo požiūriu visas dabartinis mokslas yra pati juodžiausia mistika, lygiai kaip ir telekompiuterinė „informacija“.
V. D. Bet, Arvydai, tas biologinis ar net medicininis žargonas kitai sąmonei gali virsti metafora. Ar rūkymo genas nėra savotiška metafora? Jį galima paversti ir poezijos metafora, jeigu tik pasisektų tai padaryti.
A. Š. Bet kad niekam iki šiol dar nepasisekė! Tiesą sakant, gal niekas ir nebandė, nebent technologinės propagandos apkvailintas tarybinis pionierius.
V. R. Pirmiausia, mes mažai žinome, kas yra padaryta, ir kai mes imame taip apibendrintai kalbėti apie visą pasaulio literatūrą, tai neišvengiamai lėkštutėjame…
A. Š. Tai kalbėk apie tai, ką skaitei ir ką žinai, ir tuo remdamasis bandyk pamatyti visumą, nes, anot vieno protingo žmogaus, – smėlio grūdelyje matyti visas pasaulis.
V. R. Geriau pratęsiu dirbtinumo temą. Taigi pasaulis labai sparčiai technizuojamas ir kalba kartu su technika atsieja mus nuo viso to, ką esame linkę laikyti natūraliomis patirtimis. Kadangi jau ir žmogų galima klonuoti (jau įmanoma dviem savaitėms gaminti chimerines būtybes, susiejant žmogaus ir gyvūno genus), tai ateities pasaulyje ir kalba bus kitokia.
A. Š. Chimera yra labai paprastas dalykas: tai ožkos galva plius šuns pasturgalis, plius Brežnevo antakiai, o visi tie puikūs dalykai labai gerai matomi atskirai. Jei žmogui prilipdytų kiaulės galvą, jokios neregimybės tame kiauliažmogyje nebūtų. Bet aš juk kalbu apie „geną“, kuris yra anapus bet kokios mirtingojo juslinės patirties – ir dabartinės, ir net galimos. Aš jo negaliu pamatyti niekada, niekur, niekaip – jokiomis aplinkybėmis, nebent pasikonsultuočiau su aiškiaregiais ar šamanais.
V. R. Bet gali pamatyti jo darinį…
A. Š. O iš kur tu žinai, kad tas „darinys“ pagimdytas to mistinio geno; gal visai priešingai: juk ne „genas“ mane ištaria, o aš ištariu „genas“, bet vis tiek jo nematau. Tai iš kur jis atsirado ar gali atsirasti? Aš teigiu, kad jokio „geno“ anapus žodžio „genas“ apskritai nėra, lygiai kaip ir, pavyzdžiui, „angelo“, „dievo“ ar „rinkos“. Parazitinė žargoninė kalba ne „atspindi“, o pati sukuria „geną“.
V. D. Bet ar nėra taip, kad kalba natūralizuoja tai, kas joje iš pradžių yra dirbtina? Ir kad tai galima pastebėti vaikų kalboje: penkiametė mergytė apsikabina mažą aparatėlį žalsva akim, iš kurio sklinda pasaka, ir sako: mano muzikiukas… Kaip šuniukas…
V. R. Taip, be abejo, nes tie dalykai tampa žmogiškojo pasaulio dalimi. Mes juk ir gyvename tokiame pasaulyje, kuriame daug kas nėra natūralu: pasaulis nepaliaujamai žmogaus pertvarkomas, perdirbamas, beje, ir filosofiškai.
A. Š. Netiesa! „Genas“ niekada netaps tavo natūralaus, tikro pasaulio dalimi. Tai neįmanoma. Dar sykį pabrėžiu, kad jo apskritai nesama. Tai paprasčiausia pasaka ar, jei patinka, technologinis sapnas. Jis niekada nepateks į tavo normalaus žvilgsnio akiratį vien todėl, kad net jei išvis kažkur egzistuoja, yra pernelyg mažas, kad būtų matomas.
V. R. Jis ne toks jau mažas, genų industrija sparčiausiai plėtojama.
A. Š. Bet tai jau bus ne „genas“, tai jau ir bus kiauliažmogis. Žmogus su kiaulės galva ir asilo uodega – štai kas bus. Apie tą padarą jau galėsi ir eilėraštį parašyti.
V. R. Jeigu mes nepripažįstame genetinio gyvybės aiškinimo, daug kas darosi nebesuvokiama. Kaip galime paaiškinti, kad mūsų vaikai yra, tarkim, mano ir motinos darinys?
A. Š. O kam mums apskritai paprastus dalykus aiškintis šitaip makabriškai? Kuriam galui aš turiu „suvokti“ konkretų ir akivaizdų dalyką, jį pervesdamas į mistinę diferencialinių lygčių kalbą? Ir pagaliau, ar iš tikrųjų tie žargoniniai dariniai ką nors paaiškina? Gal tai paprasčiausi kliedesiai?
V. R. Genetinis kalbėjimo būdas yra nepaprastai technizuotas ir manipuliacinis. Jis nustato ir tam tikrus kasdienės kalbos režimus, nes per genetiką žmogus pradeda įsivaizduoti viską, pagal šitą diskursą viskas yra genai, genų sąveikos. Genetinis kodas yra tas raktelis, kuriuo galima atrakinti gyvybę ir per įvairias technologijas ją susieti su negyvąja gamta. Tai naujo pasaulėvaizdžio kalba. Ir ji bus dar labiau technizuojama, be jos nebebus galima susikalbėti.
V. D. Be abejo, kalba ir perima, ir kuria pasaulėvaizdį.
A. Š. Aš manyčiau priešingai – būtent Babelio kalba – o technomito kalba yra kaip tik tokia – galutinai sunaikins galimybę mums susišnekėti. Juk nuo to mes ir pradėjome šį pokalbį. Bet sugrįžkime prie poezijos. Kartoju: techno- ir info- žargonas naikina pačią poezijos ir net normalios kalbos esmę.
A. Š. Mano galva, ji jau žlugusi, o tai, kas vis dar vadinama poezija, tėra tik kultūrinės inercijos padarinys ir, deja, tik dirbtinis, per prievartą išstenamas „produktas“, lygiai kaip ta dirbtinė faraono mumija, išliekanti tūkstantmečius po faraono mirties.
V. D. …yra labai geros poezijos.
A. Š. Na, dar pasitaiko, žinoma… Kuo žmonės labiau laukiniai, kaip Portugalijoje (ko vertas vien Fernandas Pessoa!), Pietų Amerikoje, arba netgi ikibriuselinėje Lietuvoje, tuo didesnė tikimybė rasti tikros poezijos liekanų, ir netgi tokių nuostabių, kaip S. Gedos „Septynių vasarų giesmės“.
V. D. …palauk, Arvydai, leisk ir boboms kokį žodelį pasakyti… Kai mes bandome atkirsti natūralią kalbą nuo dirbtinės, tai ta riba labai netikra, niekada negalime aiškiai pasakyti: štai čia baigiasi, o čia – prasideda. Tarkim, Donaldas Kajokas…
A. Š. Kaip tik todėl, kad mes dar esame laukiniai, mums nesunku tikrą kalbą atskirti ir atkirsti nuo babelinės. Aš vartoju žodį „laukinis“ visai ne niekinimo prasme. Netgi priešingai, esu įsitikinęs, kad mano laukiniškumas yra nelygstamas mano (mūsų?) privalumas prieš briuselines mašinėles.
V. D. Taip, sutinku, kad tai mūsų privalumas. Mums žemė tebėra arčiau, ir pelkių mes dar turime. Pelkė – natūrali kalba, pirminė, o sukultūrinta pieva, kad ir kaip tai skambėtų pažangiai, yra dirbtinė, tai – pažangus žargonas…
V. R. Bet kai kur mes esame aplenkę postmodernistus…
R. T. Tokio žodžio man nėra, tai – akademikų žargonas. Ir apie pažangą apskritai sunku kalbėti.
A. Š. Laukinis yra tas, kuris gyvena konkrečių daiktų lauke, išsidėsčiusiame tiesiogiai regimoje artumoje!
V. D. Na, kiek tų konkrečių daiktų turi D. Kajokas? Jis turi daug ir nekonkrečių. Ir stebuklingai juos sudaiktina. Surimavo sniegeną ir miegame, ir tą jungtį aš tiesiog matau…
R. T. Su „Kazašu“ (sunku ištarti žodį, kaip azijietiškas keiksmažodis) jis visai pabėgo nuo daiktų, viską deformavo dėl intelektualinio žaidimo.
V. D. Taip, daug nekonkrečios kalbos. Bet tas mėlyno sniego motyvas, lyg kokia kalbos gyvybės arterija…
V. R. Ir Rytų, kinų poezija labai nekonkreti.
V. D. Bet jis valdo šitą kalbos kosmosą, gyvena jame kaip natūraliame, jo poezija mums leidžia tai pajusti – be jokios abejonės.
A. Š. Aš vėl grįšiu prie savo klausimų. Štai apie meilę yra daug gerų, gražių eilėraščių. Bet jūs duokite man pavyzdį – gerą eilėraštį apie seksą!
A. Š. Na jau ne! Apie meilę – taip, bet ne apie seksą, t. y. ne apie pornografiją, kadangi nepornografinio sekso nėra, „seksas“ irgi egzistuoja tik televizoriaus ar kompiuterio Ekrane ir niekur kitur jo nėra.
V. R. Paskutiniai Sigito poezijos kai kurie žodžiai yra labai stiprūs, dabar jų čia neminėsiu, visi juos žinome…
A. Š. Ne viskas, ką Sigitas parašė, yra gera!
V. D. Gerumui, taip pat ir kalbos, reikia provokacijos, kuri kyla gal ir iš blogio, bent jau iš rizikingų dalykų. Grynojo gėrio nėra.
A. Š. Noriu pasakyti vieną paprastą dalyką, noriu supaprastinti mūsų kalbą: aš neskaičiau nė vieno gero eilėraščio, kuriame būtų pavartotas žodis „seksas“. Neskaičiau! Gal jūs skaitėte? Tai pasakykite, kur, kada ir kieno? Jeigu tokio eilėraščio ir esama, tai, garantuoju, jis irgi yra arba grafomanija, arba pornografija.
V. D. Mano patirtis man sako: gali būti!
A. Š. Gali? O iš kur žinai? Beje, nesu skaitęs nė vieno gero eilėraščio, kuriame būtų žodžiai „kapitalas“, „globalizacija“, „Newtono binomas“, „kalio sulfatas“, „transplantacija“ ar „proletariato diktatūra“… Tokių eilėraščių nėra ir būti negali!
V. D. Na, čia visa nelietuviškų žodžių rikiuotė, su jais sunkiau. Genas būtų lengvesnis variantas. Sąskambiai ar su geniu, ar su…
A. Š. Na, tiesiog puiku! Kaip netikėtai ištryško Viktorijos poetinis genijus su genio genu… Galiu tęsti iki nuobodybės: negalima parašyti tikros poemos su žodžiu „buržuazinis“, ar „antitarybinis“, net su žodžiu „patriotas“, jau nekalbant apie tokias grožybes kaip, pavyzdžiui, „marksizmas–egzistencializmas“ arba „postkomunizmas“. Nėra tokios ir nebus!
A. Š. Man! Kad parodyčiau, ką reiškia mus apipynusi pabaisiška žargoninė kalba. Jinai naikina visa tai, ką mes vadiname poezija, ir netgi tai, ką galima pavadinti normalia, dar nešizofreniška kalba.
R. T. Vadinasi, technologinė kultūra naikina žmogaus kultūrą. Patį žmogų…
V. R. Mano požiūriu, viskas tinka tam, kam tinka…
A. Š. Jei tik žodis atitrūksta nuo daikto – jis sunaikina ir daiktą, ir, kad ir kaip būtų keista, patį save! Jis tinka tik technošamanams, propagandistams, ideologams ir visų veislių fiureriams.
V. R. Bet juk filosofija irgi atitrūksta?
A. Š. Dabar kalbame apie poeziją! Apie literatūrą! Tačiau tikra filosofija, tarkime, Herakleito ar So/reno Kierkegaard’o, anaiptol neatitrūksta nuo regimų daiktų arba atitrūksta ne labiau nei M. Prousto tekstas.
V. D. Čia mums buvo išnirusi svarbi mintis: kaip ilgai mūsų kultūroje nebuvo kalbama apie Donelaitį. Taip pat ir apie Antaną Baranauską, jo „Anykščių šilelį“. Iš kur ta viltis, kad, eidamas į priekį, tarsi ir toldamas nuo pirminių šaltinių, žmogus gali grįžti į labai gilią praeitį, prie pačių daiktų, prie pirminių ir literatūros patirčių?
R. T. Čia jau toks gnosticizmo „mistinės spiralės“ principas. Žmogus visada nori grįžti į pradžią, į „prarastą rojų“, bet grįžti atgal įmanoma tik einant pirmyn, tik sąmonėjant… Jei tik bandai apsisukti, tiesiog pabėgti atgal, iškart degraduoji.
A. Š. Kaip tau puiku gyventi, jei taip gerai žinai, kur tas „pirmyn“, o kur „atgal“. Priminsiu netolimą praeitį: neabejotinu „pirmyn“ žinojimu švytėdavo hitlerjugendas ir komsomolcai. Tik kur jie dabar?
V. D. Grįžimas – didžiulė viltis…
A. Š. Kam tau tos vilties? Man jos nereikia, aš gyvenu dabar! Man pasidarė gera gyventi kaip tik tą akimirką, kai nusikračiau bet kokios „vilties“. Nuostabiausia yra beviltiška dabartis.
V. D. O man vilties labai reikia. Aš ir dabar be jos negaliu gyventi! Negaliu! Vėl prisiminkim Sigitą. Koks atkaklus buvo jo Donelaičio vagojimas, arimas! Jis grįžo ir grįžo, ir grįžo prie Donelaičio. O paskutinis vardas, ties kuriuo sustojo, buvo Žemaitė. Kodėl? Todėl, kad jo paties kalbos jausmas veikė kaip grąžinantis. Sigitas atgaivino Strazdą, Donelaitį, persakė juos dabarties, XXI amžiaus, kalba. Ir Žemaitę taip pat. Ir Maironį, ir Krėvę… O kur F. Villonas, Ch. Baudelaire‘as? Ir kokia kalba jis tai darė? Tarsi viską grąžino į natūralių kalbų pasaulėvaizdžio lauką.
V. D. Na, tegul būna – tarsi kalba…
V. R. Be šito tarsi juk ir kalbinės kūrybos nebūtų.
V. D. Taip, bet jau sakėme, kad poetinė kalba neišvengiamai kuriasi kaip kita, nenatūrali.
V. R. Su Sigito kūryba siečiau dar vieną dalyką – kalbos išlaisvinimą. Tai lyg malonė. Žmogus išlaisvina kalbą, bet ir kalba jam suteikia malonę laisvinti, nes tas laisvinimas yra kūryba. Kitaip būtų sunku paaiškinti, kaip pavienis individas gali tiek nuveikti.
A. Š. Man atrodo, kad Sigitas pražuvo dėl to, kad jį sudraskė jo sieloje vykusios grumtynės tarp gyvosios kalbos ir jį (kaip ir mus visus) terorizavusios briuselinės kalbos, t. y mūsų aptarinėjamo žargono. Kiek daug reikėjo įtampos, dvasinės energijos atsilaikyti prieš tą siaubingą dirbtinės kalbos tvaną! Tokiam žmogui, kuriam kalba yra tiesiog gyvenimo būdas, Babelio antpuolis tiesiog pražūtingas. Jis jį ir sunaikino. Beje, turiu dar vieną tokią kaip ir mistinę mintį (šiaip nemėgstu mistikos, bet ta mintis mane persekioja kaip prakeikimas). Man atrodo, kad bet kuris natūralus žodis tarsi išteka iš to daikto, kurį jis nurodo. Dusetos, medis, stalas, duona, kėkštas, prošvaistė, medus, saulužė…
R. T. Kad per žodį, per kalbą daiktas žmogui parodo save?
A. Š. Tarsi iš daikto išteka, na… tarsi kokios švytinčios dulkelės ir patenka į žodį, kaip tyro šaltinio vanduo į tošinį kreželį.
V. R. Va kaip, tik paklausykit! Vis neigia visokią mistiką, vis šaukia apie didįjį anonimą, o pasirodo…
V. D. Ne, ne – tai visai ne mistika, tai juk poetinė kalba…
V. R. Bet tas Arvydo anonimas ir yra visa poetinė kalba! Dirbtinė tikrovė…
V. D. Kalboje glūdi daiktų pradmenys…
R. T. Yra tokia teorija, homologijos principu aiškinanti daikto ir žodžio ryšį: daiktas ir žodis yra ta pati energija, skiriasi tik jos tankis. Žodis tarsi vibruoja kartu su daikto substancija. Žodžiais gali veikti daiktus. Kaip sakoma: moki žodį, žinai kelią. Taip aiškinamos maginės formulės, burtai, mantros, taip pat ir simbolizmo poezija. Žodis yra metonimiškas kabliukas, kuriuo gali prisitraukti kitame gale prie jo pririštą daiktą. Gal net ir Dievą…
A. Š. Natūralūs žodžiai yra stiprūs ir savaip amžini, t. y gyvenantys dabartyje. Štai man pati gražiausia Sigito ištarmė, kurią aš laikau savotiška lietuvių poezijos viršūne, pati nuostabiausia kalbos figūra, – net nelietuviška: „archipelagų agu aguma“. Man tai viršūnė! Ir juk tai – lietuvių poezija!
V. D. Tai tikriausiai ateina iš Kazio Binkio…
A. Š. Galbūt, man nesvarbu, iš kur ateina. Lygiai pamatuotai galiu pasakyti, kad ateina iš Graikijos – juk „archipelagas“ yra graikiškas žodis. Svarbu, kad tuos žodžius būtų galima pakartoti ir tam graikui, kuris tai ištarė, iš kurio salynų, iš archipelagų, juose esančių daiktų grožis persiliejo į žodį ir yra gyva, yra tikra net ir mūsų kalboje. Tie žodžiai tikrai gyvi. O dabartinė naujakalbė? Jos žodžiai negyvi, į juos niekas neįteka! Jie ateina iš niekur, jie paženklinti Niekio apgamu, tai tiesiog vaiduokliai.
V. R. Visi mes esame vaiduokliai. Patys sau vaidenamės…
R. T. Čia jau prabilai vienuoliškai, kaip rezignuojantis Jogaila iš Balio Sruogos dramos…
V. D. Į tuos naujus žodžius įteka tai, ko mes neatpažįstame…
A. Š. Čia ir yra bėda – neatpažįstame! Ir kaipgi tu gali atpažinti tai, ko niekada nematei ir ko nematė niekas, ir niekada, ir niekur.
V. D. …bet tai nereiškia, kad jų neatpažįsta kiti. Tie žodžiai irgi turi savo atpažinimo lauką.
R. T. Sakyčiau, šiame ginče dėl kalbos tikrumo susikerta ontologinės pozicijos. Jei pirminė realybė yra daiktas, tai žodis visada jam eis iš paskos ir, toldamas nuo daikto, darysis netikras. O jei pirminė realybė yra kalba, idėja, tai ji turi galios suimti į save visus įmanomus daiktus bei reiškinius, ji gali viską įvardyti ir parodyti, net išsaugoti. Toks begalinis tikėjimas kalbos realybe būdingas literatui ir poetui – jis tiesiog neturi kur kitur gyventi. O filosofas ieško realybės anapus kalbos ir galų gale atsiremia į daiktą. Ilgainiui tikras filosofas į žodį pradeda žiūrėti su neslepiamu pasidygėjimu ir pripažįsta tik tokią kalbą, kurioje išlieka magiškas daiktiškojo jusliškumo, daikto dalelių pėdsakas. Tai, aišku, aesthesis – jusliškai patiriami žodžiai, kitaip tariant, poetinė kalba. Toks nominalistinis kalbėjimas baigiasi tikrovės rodymu pirštu – tatai, budistiniu tathata… Vienu atveju kalba tarsi sudvasina ir įtraukia daiktus, kitu – daiktai kalbai suteikia realumo, kol ta kalba dar nėra atitrūkusi nuo žemės ir nuskridusi kaip balionas padebesiais, kur jau ji darosi nebevaldoma ir nieko nereiškianti, kaip ir tuščia. Taip aš įsivaizduoju mūsų ginčo dėl kalbos esmę.
A. Š. Grįžtu prie savo minties. Žodis yra akistata su daiktu. Arba dar kitaip. Tikras, poetinis, žodis atsiranda iš pažinties, bet ne iš žinojimo! Kiekvienas natūralios kalbos žodis reiškia susitikimą, susipažinimą, arba atpažinimą – ir vis su štai šituo daiktu, tode ti, anot Aristotelio. Žodis yra bekalbių daiktų kaimynas ir bičiulis.
V. D. Bet kiekviena žmonių karta siunčia kitokius atpažinimo signalus. Ir tai, kas mums atrodo kaip visiška katastrofa, nes mes kažko neatpažįstame, kitiems žmonėms bus visai normalus, net natūralus dalykas. Tą tiesą turime gerai suvokti.
A. Š. Kodėl manai, kad dabartinis metas dar nėra katastrofa? O aš linkęs manyti, kad gyvenu po jau kadais įvykusios katastrofos, žinoma, tylios ir neregimos, ir tokią nebylią jos neregimybę kaip tik ir išreiškia katastrofiški babelinio žargono luitai. Ar negaliu, sakykim, žodžio „postmodernizmas“ pavadinti katastrofišku vien todėl, kad, kaip kalbėjau, jis naikina patį žmogiškumo branduolį, o sykiu ir daiktų centrą?
R. T. Jei kalba yra pirminė ir savaiminė, jokios katastrofos jai negresia. Yra tik jos kaita. Bet jeigu kalba atsiranda iš daiktų, tai ji ir mirs su daiktais. Su gamta…
V. R. Vėl noriu grįžti prie Sigito. Jis išlaisvino mūsų poeziją iš visos socialistinės literatūros. Jis savo „26 rudens ir vasaros giesmėmis“ tiesiog nubraukė, padarė nebeįmanomą visą sovietinį poetinį mąstymą. O dabar jo paties mirtis nurodo tokį istorinį dalyką: visos pavardės, kurios kaip nors siejasi su sovietine literatūra, nušluojamos į visiškus literatūros pakraščius, jų tarsi nebelieka. Lieka tik S. Gedos darbas, jo didysis kalbos išvalymas. Išvalė poeziją, o per poeziją – ir kalbą.
V. R. Bet jo figūra ir vaidmuo yra didžiausias. Aišku, be tinkamos terpės nebūtų tokio darbo.
V. D. Neabsoliutinkime visko. Prisiminkime, kad yra ir V. Bložė, kuris ima kalbėti šiek tiek prieš S. Gedą; yra ir Albinas Žukauskas – kalba labai stipriai, gaivališkai, yra ir Jonas Juškaitis…
V. R. Aš noriu šiek tiek literatūrinės metafizikos…
A. Š. Bet juk tokios socialistinės poezijos nebuvo. Nebuvo, nes tokios apskritai negali būti.
V. D. …yra Judita Vaičiūnaitė, yra…
V. R. Svarbiausia gelminis poveikis kalbai, o sykiu kalbos išsiskleidimas – su S. Geda mes čia nieko nepalyginsime. Be to, Sigitas atvėrė lietuvių kalbai kitų kultūrų kalbas, leido joms sutekėti… Jis daug ką suvokė ir sukvietė.
V. D. Na, Vytautai, čia jau ne tiek suvokimo, kiek lemties dalykai.
V. R. Taip, ir lemties dalykai. Jis yra malonės žmogus.
V. D. Jis buvo kaip galingas malūnas: jei nepilsi grūdų, jis mals pats save. Ką dar galėtume pasakyti apie kalbą? Paprastai, žmoniškai?
V. R. Mano mintys tokios. Kalboje slypi visa mūsų savivokos istorija, visa mūsų atmintis, kokie mes esame pasaulyje, literatūroje. Su literatūros tradicijos raida man siejasi du žodžiai: kurti ir tverti.
R. T. Kurti – kūrenti, tarsi gyvybės ar dvasios ugnį palaikyti; tverti – aptverti savo buvimo, suvokimo ribas, tarsi kosmosą.
V. D. Kalbininkai pasakys, kad tverti kūrybos prasme yra nelietuviška.
R. T. Tą jų ribotumą dėl Sutvėrėjo semantikos jau yra argumentuotai parodęs Dainius Razauskas „Liaudies kultūroje“. Jei neturime tvoros, gal ir blynų nebėra? Man lietiniai toks pat negyvas, dirbtinis žodis, kaip ir visi tie Arvydo minėti žargono siaubai. Kalbininkai valgo lietinius, o aš tebevalgau tuos pačius blynus, kaip ir vaikystėje.
V. R. Tai štai kalbininkai ima slopinti kalbą. Reikėtų ją saugoti, o ne slopinti. Ir joks kalbininkas nepasakys, kuris žodis buvo pirmesnis: ņāīščņü ar tverti?
R. T. Painus ginčas, juk slavų ir lietuvių (na, baltų) kalbos yra labai artimos, giminingos. Tverti, ištverti… Dar neaišku, kas iš ko ir ką pasiėmė.
V. R. Nė vienas iš mūsų kalbininkų į tokį klausimą man neatsakė. Tai kodėl tada negalima tverti pasaulio? Į tai jau – tyla. Bet šitie du žodžiai – kurti ir tverti – aiškina visą pasaulio kūrimo ir mūsų literatūros esmę. Žodis kurti ir įkurti susijęs su pasaulio kūrimu. Kūryba, kūrenti – romantiška šio žodžio samprata reiškia, kad būtina palaikyti viską, kas dega ir kur pagaliau pats sudegi. Kūrybinė ugnis.
R. T. Kaip parašyta sanskrito tekstuose, žmogus atsiranda iš gyvybės ugnies, lyg iš kokio degančio, aistromis spragsinčio laužo, ir sugrįžta ten pat po mirties. Pasaulis yra dieviška kaitra. Ją galima ištupėti (tapas), išmąstyti, sutelkti, perkelti į kalbą. Man tai gražu. Pirminė poezija, kuri negęsta iki šiol.
V. R. Ir yra žodis tverti. Tverti, aptverti, palaikyti, saugoti. Įtvirtinti tvarką. Tverti tvarką. Kartu ir ištverti. Taigi literatūroje yra tas kaitos, mainymosi veiksnys, kūryba kyla iš degimo, susinaikinimo, o kartu ji gali ištverti, išlikti, tęstis. Literatūros tradicija yra tokia kūrybos bei kultūros ištvermė.
A. Š. Iš tų žodžių man kyla asociacija su ugnimi. Stoikai, antikos saulėlydžio žmonės vartojo tokį žodį: pyr technikon, techninė ugnis. Man atrodo, kad mes irgi gyvename techninės ugnies laike. Ir šita techninė ugnis sudegins mūsų pasaulį. Apskritai turiu tokią apokaliptinę intuiciją (vadinkit tai kaip norit), neprimetu jos kaip kokios tiesos, tiesiog jaučiu viena: kai žlugs natūralūs daiktai, natūrali kalba, žlugs ir pasaulis. Nes be natūralių daiktų mūsų gyvenimas neįmanomas.
V. R. Kai nebejausime gyvo ryšio su daiktais ir pasijusime technizuotos visatos valdovais, tada ir bus mūsų pabaiga.
A. Š. Pasaulio pabaiga sutampa su poezijos pabaiga.
V. D. O poezijos pabaiga – su kalbos…
V. R. Bet kalba gali neužsibaigti – ji taps technizuota. O su natūralumo pabaiga bus sunaikinta ir transcendencijos pajauta. Ir tada mums bus nebepasiekiamas kitas, kuris egzistuoja anapus mūsų. Jis bus neįvardijamas, nesuvokiamas. Kito, kaip gyvos tikrovės, nebeliks, bet visa kita mes galėsime pasigaminti pasitelkdami naujausias technologijas, programas… Kai viską bus galima pasidaryti, tai ir bus pasaulio pabaiga.
V. D. Ir vis tiek ta pasaulio pabaigos mintis turėtų sulaukti kažkokio priešinimosi. Ar pati kalba rodo tokį pasipriešinimą?
A. Š. Tai žinoma! Juk Sigitas tą ir darė, jis priešinosi kaip įmanydamas.
R. T. Niekas nenori mirti, nei daiktas, nei žodis, ir nesvarbu, kuris iš jų pirmesnis, kuris gyvesnis.
A. Š. Taip, tas kalbėjimas apie pabaigą su apokaliptinėmis konotacijomis… Aš sakau visai nejuokaudamas, kartais net studentams prasitariu, kad pasaulio pabaiga jau įvyko. Žinau netgi datą: 1968 m. gegužės mėnesį. Mes jau gyvename po pasaulio pabaigos.
V. D. Ta data mums yra žinoma, sovietų tankai Čekoslovakijoje, bet manau, kad pasaulis jau daug kartų gyvena po pasaulio pabaigos.
A. Š. Mes negalime kalbėti už kitus, aš kalbu apie mūsų pasaulį. Kada žlugo natūrali kalba ir vietoj jos atsirado štai kas – diskursas! Taigi matote, koks puikus, tiesiog nuostabus mirusios kalbos pavadinimas – diskursas. Mes gyvename diskurse. Kai diskursas sunaikina kalbą, tai ir yra pasaulio pabaiga.
R. T. Tai dar vienas iš žodžių, kuriuos mano prigimtinis kalbos jausmas atmeta kaip svetimkūnį. Eilinė akademinė nešvankybė.
A. Š. Dabar, kadangi mes kalbame aistringai ir greitai, man sunku susikaupti. O ramiai pasvarstęs galėčiau pateikti šimtus natūralios kalbos naikinimo faktų. Peržvelkite, tarkime, dabartines mūsų „Problemas“. Man jų skaitymas dažnai tampa kančia, kadangi ten devyniasdešimt devynis procentus sudaro žargonas, ir jokios gyvybės. Visiškai negyvi straipsniai. Daug kur taip yra, bet aš kalbu apie tai, su kuo susiduriu tiesiogiai. Kiti iš manęs net juokiasi: tu skaitai „Problemas“? O kaip aš neskaitysiu? Privalau skaityti. Tai galų gale mano žurnalas. Ir visur tas pats – Anglijoje, Amerikoje, kad ir kur pažvelgtum. Vietoj žmoniškos kalbos atsiranda diskūūūrsas.
V. D. Ar nebus taip, kad mes prieisime prie absurdo?
A. Š. Mes jau priėjome. Seniai priėjome.
V. D. Ir jeigu jau priėjome ribą, kažkas turi įvykti.
A. Š. Jau ir vyksta. Jeigu klounas gali tapti prezidentu? Pretenduoti į prezidentus? Kur dar toliau eiti? Ar rastumėte dar tinkamesnį faktą, įrodantį, kad mes jau gyvename visiško absurdo pasaulyje?
A. Š. Bet bus. Juk jis aukštai reitinguojamas, jau yra antroje vietoje po Dalios Grybauskaitės. Ar tai ne pabaiga?
V. D. Hm… Na, ne. Pasaulis negali baigtis komiškai. Turėtų baigtis tragiškai…
A. Š. Tu čia labai gerai pasukai, leisk man pavogti tą mintį – ji ir man buvo atėjusi į galvą. Pasaulis baigsis kaip tik taip – komiškai ar satyriškai. Galiausiai jis baigsis nešvankiai! Kaip nešvankybės fejerija ir nešvankybės spektaklis! Juk pasaulio pabaigos tarpsnį pradeda kaip tik nešvankybė – „The Beatles“ muzika. Man tai beveik mitinės figūros, destrukcijos simboliai. Paskui staiga visur pradeda kilti ant podiumo nepakeliama bjaurastis, kurios telkinys man yra smurtas, pornografija ir vadinamoji reklama – tie trys babeliniai fenomenai ir gali būti laikomi gyvenimo po pasaulio pabaigos būdais.
R. T. Gal ne taip viskas paprasta? „The Beatles“ – tai liaudiškos baladės, trubadūrų tradicija, romantizmas muzikoje, skirtas paprastam žmogui. Mane tas jų švelnumas ir etinis idealizmas jaunystėje siutindavo, tada reikėjo įniršio jėgos, kurią sužadindavo sunkusis rokas. Tik tokia pykčio energija ir padėjo sovietmečiu išlikti savimi. O sentimentalūs „The Beatles“ atrodė melagingi. Visgi jie buvo talentingi ir charizmos turėjo.
A. Š. Vis tiek nuo jų prasideda visas dabarties chamizmas. Į tribūną įrėplioja padugnė, kekšė ir banditas. Pasižiūrėkit į televizorių, jis parodo visą esmę. Kiti giriasi sakydami, kad nežiūri televizijos. Blogai, kad nežiūri, juk tai tiesiog akyse vykstanti metafizika. Tik apmąstydamas Ekrano esmę gali pagauti absurdišką dabarties centrą.
V. R. Televizinio, vaizdinio tikrovės pavidalo išvengti neįmanoma. Patys įgauname televizinių personažų bruožų ir šitai nuo mūsų nelabai priklauso – jei publika taip į tave žiūri, tai jos neperkalbėsi.
V. D. Ir vėl nereikėtų suabsoliutinti televizijos. Yra ir gerų programų. Kad ir Prancūzijos klasikinę muziką transliuojantis „Mezzo“ kanalas. Ištisai gera klasikinė muzika. Ir graži, klasikinė žmonių laikysena.
R. T. Puiki programa. Ypač pas mus pasigendu dvasinio aristokratizmo. Vien tik prasčiokų linksmybės.
V. R. Apie tai ir kalbame, kad stokojame brandžios miestų, urbanistinės bendruomenės. Turime tik antrą ar trečią miesto žmonių kartą. Tą stoką rodo visokios medžio glostymo, žemės grumsto ar žydinčios obels mitologemos. Juk savo klasika vadiname kaimo kultūros raštiją bei joje sukauptas jausenas. Beje, senieji graikai yra miesto, puotos, karų ir olimpinių kovų žmonės. Valstiečių kultūrai tapatinantis su graikais randasi keistų, gal net žavių pavidalų, bet tai jau kita kalba.
A. Š. Na, aš nesakau, kad viskas vien blogai, aš kalbu apie dominuojančias tendencijas. Kas tas „Mezzo“ kitų programų jūroje? Kas jį žiūri?
V. D. O jeigu ne viskas, vadinasi, vyksta sąveikos, sandūros, kažkas susibalansuoja. Ką dar galėtume šia tema svarstyti? Apie reklamos kalbą, kuri labai daug pasako apie mūsų laikų žmogų, jo sąmonę, poreikius.
A. Š. Geniali kalba. „Toyota Corrola – tikra asmenybė!“ Arba: „In Ad we trust!“ Bet grįžkim prie temos. Tikra poezija tampa nebeįmanoma. Arba daroma per prievartą. Kalba dirbtinai archaizuojama.
R. T. Čia daug triūsia Vladas Braziūnas. Ištisas eilėraščio Rumšiškes iš archajinių žodžių sąvartyno padarė. Įspūdinga pasivaikščioti, bet manęs ten nėra.
V. R. Manau kitaip. V. Braziūnas yra praamžino garsaraščio poetas, Rumšiškėms pernelyg gaivalingas. O juk ir tau pačiam vis dar svarbu skiedryno patirtis bei atmintis. V. Braziūno poetinė atmintis siejasi su kalbos garsine atmintimi. Tai prikelianti ir išsauganti poezija. Baltiško skiemenyno tylos garsai.
A. Š. Vėl ir vėl prisimenu Sigitą, jo žūtbūtinę pastangą: bėgti iš dirbtinio pasaulio, sugrįžti į natūralią kalbą.
V. D. O kaip suprasti tą mūsų meno ir žodžio žmonių pasitraukimą iš miesto, tarsi iš sumaišties pasaulio? J. Aputis, M. Martinaitis, B. Kutavičius?..
A. Š. Tas pats bėgimas, tas pats pasitraukimas iš netikro gyvenimo.
V. R. Tikra tai, ką pats darai tikrai ir teisingai. Iš aktyvios kūrybos neįmanoma pasitraukti. Kas kita, kai negali išlaikyti tikros kūrybinės ugnies – ji tai plyksteli, tai prislopsta.
V. D. Ar yra galimybė bėgant kažką sustabdyti?
A. Š. Ką žmogui daryti? Pirmiausia rūpiniesi savimi, tik paskui pasauline istorija. Aš irgi lygiai tą patį darau. Bet aš labai aiškiai žinau, kodėl bėgu. Aš bėgu nuo šito mirusio pasaulio. Nuo pasaulio, kuris tęsiasi po pasaulio pabaigos, bet tik imituoja gyvybę. Ir bėgu į tą natūralų gyvenimą. Bėgu prie upelių, bėgu į miškus, bėgu baravykų rinkti, bėgu upėtakių gaudyti. Aš tai labai aiškiai suvokiu, ir man nesvarbu – tegul tas pasaulis žūva. Nes aš visiškai nieko negaliu padaryti.
R. T. Nenori dalyvauti pabaigos diskurse?
A. Š. Aš tikrai nieko negaliu padaryti, kad klounas netaptų prezidentu. Beviltiškas reikalas! Atmintyje išliko epizodas iš anų laikų, buvo gal aštuntasis dešimtmetis, kai Sigitas dar gyveno Karoliniškėse. Sėdim ten, Sigitas, J. Aputis, aš – dar gal kažkas, nebeprisimenu, bet tuos tris tikrai prisimenu – ir apie valandą klausausi Juozo kalbos, kaip jis pats pasidarė knygų lentyną savo namelyje prie Ūlos. Kodėl tai svarbu? Tu kažką darai pats, savo rankomis, tu glamonėji medį, tu sugrįžti prie tikrų daiktų.
V. D. Tai ir yra kažkas, kas būdinga visai tai kūrėjų kartai. Tarkim, Romualdas Granauskas, puikus stalius…
A. Š. Juk taip rašei ir apie B. Radzevičių… Mes esame iš tų ištremtųjų ir bandančių sugrįžti žmonių. Kartu suvokdami, kad tai jau neįmanoma, bent jau mums patiems.
V. D. Bet šie veiksmai kalbos požiūriu turėtų būti suvokiami kaip labai prasmingi.
A. Š. Na taip, ir B. Radzevičius tai liudija, ir R. Granauskas, ir S. Geda…
V. D. Yra didelė prasmė to, ką vadiname literatūros tyrinėjimais (bijau to žodžio mokslas). Prasmingas yra nuolatinis permąstymas, sugrąžinimas, perkalbėjimas dabartine kalba viso to, kas yra mūsų literatūroje, gyvenime… Tai atkuria žmonių ryšius, atkuria gyvenimo prasmes… kalbos prasmes…
R. T. Tai mes dar čia sugrįšime, vėl mus surinks draugėn kalba, literatūra, daug kas… Pasaulį riša gyvybė. O ji galbūt yra amžina.
Parengė Regimantas Tamošaitis