Poezija verstinė
Friedrich Hölderlin. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė
Friedrichas Hölderlinas (1770–1843) priklauso tiems pasaulio poetams, kurių kūryba, šimtmečiams slenkant, vis labiau ima spindėti. Ankstyvųjų romantikų amžininkas, nesuprastas Veimaro klasikų, jis tampa artimas XX a. poetams, darydamas įtakos visai ekspresionistų plejadai: Raineriui Marijai Rilkei, Pauliui Celanui, Johannesui Bobrowskiui ir kitiems. Jo kūrybos interpretatoriai buvo Martinas Heideggeris, Hermannas Hesse, Stefanas George, Romano Guardini.
Hölderlinas kūrė kosminės apimties tikrovę – nuo gimtųjų krantų žolelės iki vizijinių Elados viršukalnių. Grožio supratimas – universalus, bet visų pirma tai religija ir menas. Jo kūryboje graikų mitai harmoningai persipina su krikščioniškos pasaulėjautos ženklais. Ypač tai ryšku poemose „Patmas“, „Vienintelis“, kur Kristų poetas vadina tuo Vieninteliu, kuris savo atėjimu užbaigė antikinių dievų epochą.
Vokiečių mąstytojas M. Heideggeris garsiajame esė „Hölderlinas ir poezijos esmė“ iškelia pranašišką šio poeto nuojautą, jo poezijos visuotinumą. Vienoje iš elegijų „Duona ir vynas“ F. Hölderlinas klausia: „<…> ir kam poetas šiam laikui skurdžiam.“ Iš tikrųjų, pasak M. Heideggerio, F. Hölderlinas nuspėjo mūsų epochos – „pasaulio nakties“ – skurdųjį laiką, žmogaus nutolimą nuo Dievo. Jo eilėraštį „Kaip kad šventadienį…“ M. Heideggeris pavadino „gryniausia poezijos esmės poezija“. Paskutinėje jo strofoje sakoma: „Mums tačiau privalu po Dievo audromis / Nepridengta galva stovėti, poetai, / Ir Tėvo žaibą, jį patį, savo ranka / Nutverti ir tautai įteikti, / Į giesmę įvilktą, dovaną dangaus.“ Stovėjo F. Hölderlinas Aukščiausiojo žaibų akivaizdoje, kol jo „poetinė mintis įsiskverbė į būties pagrindą ir vidurį“ (M. Heideggeris; vertė Arūnas Sverdiolas). Tačiau galų gale neatlaikė poetas pernelyg didelės šviesos.
Literatūrinį F. Hölderlino palikimą sudaro šimtas su viršum eilėraščių, odžių, elegijų, himnų, poemų, romanas „Hyperionas“, tragedija „Empedoklo mirtis“, Sofoklio „Edipo karaliaus“ ir „Antigonės“ vertimai, straipsniai ir laiškai. Jo poezija ir proza pasižymi dideliu poetinių emocijų intensyvumu, autentiška forma. Vaizdų originalumu bei drąsa F. Hölderlinas ligtolinėje vokiečių poezijoje neturėjo lygių.
Jauniems poetams
Broliai mielieji! Gal bręsta gelmėj mūsų menas.
Dar šėlsta jaunystė, bet metas artėja, kuomet
Ims švisti grožis tylusis ir tobulumas,
Būkite tik pamaldūs, kaip graikai kadais!
Dievus jūs pamilkit, mirtinguosius užjauskit!
Meskit aprašymą nykų! Ir apsvaigimą šalin!
Jeigu jus glumina meistras, jei baugina,
Patariu mokytis jums iš didžiosios gamtos.
Ąžuolai
Iš sodų pas jus aš ateinu, jūs, sūnūs kalnynų!
Iš sodų, kur gamta gyvena, tokia kantri ir jauki,
Andai auginusi žmones, nūnai auginama jų darbu.
Betgi jūs, jūs gražuoliai, stovite kaip tauta titanų
Prijaukintam pasauly, priklausot sau tik ir dangui,
Kurs išauklėjo jus, ir žemei, kuri jus pagimdė.
Niekas iš jūsų žmonių mokyklos dar nelankė,
Laisvi jūs ir džiugūs, veržiatės iš galingų šaknų
Viens po kito aukštyn, griebiat kaip grobį erelis
Erdvę savo šakom stipruolėm, ir pro debesynus
Keliat į dangų saulėtas vainiko viršūnių karūnas.
Jūs būnat lyg žvaigždės dangaus, kiekvienas iš jūsų
Pats sau pasaulis ir dievas, laisvai jūs visi susijungę.
Jei pajėgčiau vergystę pakelti, aš nepavydėčiau
Šiam ąžuolynui ir prie jaukios gyvasties glausčiaus.
Jeigu žmonių bičiulystė mano širdies neviliotų
Meilės galia, kaip mielai aš gyvenčiau tarp jūsų.
Ašaros
Dangiškoji meile! Švelnioji! Nejau aš tave
Užmiršiu; jus, kurios andai spindėjot,
Pilnos skaisčiosios ugnies, o šiandien
Vienišos, apkritę pelenais ir dulkėm,
Jus, mielosios salos, akys pasaulio stebuklų!
Jūs, vien tiktai jūs dabar man belikot.
Jūs, o krantai, kur už aklą stabmeldystę
Užmoka meilė, tačiau tik Dangiškiesiems,
Nes su dideliu dėkingumu palaimintieji
Tarnavo ten grožio dienomis, o su jais
Rūstieji didvyriai. Stovėjo ten miestai
Ir augo, klestėjo galingieji medžiai,
Į vyrus stiprius panašūs. Nūnai visa apmirę,
Nebėra didvyrių. Ir meilės salos gražiosios
Atpažint neįmanoma. Deja, toks tikriausiai
Meilės likimas; apgaulė tik ir kartėlis.
Bet jūs, o ašaros švelnios, vis dėlto palikit
Šviesą mano akims; palikit ir atmintį mano,
Kad mirtį vertai aš sutikčiau, man leiskit,
Melagės, vagišės, savo pareigą ištesėti.
Pusė gyvenimo
Su kriaušėm geltonom,
Pilni laukinių rožių, svyra
Krantai ežeran,
Jūs, puikios gulbės,
Nuo bučinių apsvaigę,
Paneriat galvas
Į šventai blaivią gelmę.
Aiman, kur rasiu aš, kai
Žiema užklups, gėlių, kur
Saulės spindulį
Ir žemės šešėlių?
Mūrai stūkso
Nebylūs ir šalti, vėjyje
Vėtrungės girgžda.
Vakaro fantazija
Prieš pirkią tykiai šešėlyje sėdi
Artojas, rūkstant židiniui jaukiam.
Svetingai skambina keleiviui
Vakaro varpas taikiame kaime.
Pakeltos burės laimės ir uostų link
Tolimuos miestuos, rimsta linksmi
Turgaus triukšmai; ramioj pastogėj
Laukia bičiuliui parengta vakarienė.
Kur man dabar? Gyvena mirtingieji
Iš savo triūso; palengvina jų vargą
Duona kasdienė; ko neužmiega
Niekad tik mano krūtinėj erškėtis?
Vakaro danguje žydi pavasaris;
Rožė prie rožės, auksaspalvis, ramus
Pasaulis šviečia; kad mane ten,
Purpuro tu debesie, pakeltum!
Gaisuos sutirptų meilė mano ir kančia!
Bet nyksta, paiko troškimo lyg pabūgęs
Žavumas; temsta vėl ir vienas
Po dangum, kaip visados, esu aš –
Ateik, švelnusis miege! Širdis per daug
Čia troško; bet užgesi tu, jaunyste,
Su nerimu savo ir su svajonėm!
Tyliajai rimčiai skirta senatvė.
Rožei
Sterblėje gamtos – motulės
Nemirtingi mes išties!
Mumyse galia jos tūno –
Karalienė šios būties.
Rože! Gal rudenės audros
Nudraskys lapus visus;
Vėl žydės, tyrai nuraudęs,
Žiedas gyvasties šviesus.
Grįžimas tėviškėn
Jūs švelnūs vėjai! Pietų pasiuntiniai!
Ir tu su savo topoliais, mieloji upe!
Jūs banguoti kalnai! O, visos jūs
Saulėtos viršūnės, tai jūs ir vėlei?
O vieta ramioji! Sapnuose regėta iš tolo
Po beviltiškos ilgesio dienos, ir tu,
Mano name, ir jūs, žaidimų bičiuliai,
Medžiai ant kalvų, jūs atpažintieji!
Kaip seniai, o, kaip seniai! Vaikystės ramios
Nebėr nei jaunystės, meilės, džiaugsmo;
Tik tu, tėvyne mano! Tik tu, šventai
Ir kantriai iškentėjusi, tu esi išlikus!
Ir todėl, kad kentėtų jie su tavim drauge,
Kartu džiaugtųs, auklėji, brangi, savuosius,
Ir įspėji per sapnus, kai jie tolybėj
Klaidžioja ir blaškos, neištikimieji.
Ir kai karštoje krūtinėje jaunuoliui
Jį blaškantys troškimai rimsta, nutyla,
Kai juos sustabdo patsai likimas,
Greit nuskaistintas tau pasiduoda!
Sudiev tau, jaunyste, jūs, meilės takai
Rožėti, ir visi jūs, takai piligrimo,
Sudiev! Ir priimki ir palaimink,
Tėviškės dangau, man gyvenimą vėl!
Laiko dvasia
Jau seniai valdai man virš galvos
Apsuptas debesimis, tu laiko Dieve!
Viskas nyku, baugu aplinkui, viskas
Sverdi ir griūva, kur tik bežvelgčiau.
Ak! Aš kaip vaikas, po žemę žvalgaus,
Ieškau urvo, kad jame pasislėpčiau,
Trokštu vietą rasti, kur dar ne tavo,
Galingasis, visus krečiantysis!
Leisk, Tėve, man atviru žvilgsniu
Tave išvysti, nes spinduliu ar ne tu
Sklidai pažadint mano dvasią?
Gyvenimą gražų davei, o Tėve!
Vynmedis jaunas šventai jaunins mus;
Mirtingajam tyliai po giraitę ar ore
Giedrame vaikštant rasti džiaugsmo
Dievą džiugu; juk į sielą skaisčią
Ir jauną tu didelę įkvepi ugnį,
Išminties meno mokai senuosius;
Tik blogasis blogsta, nes neatlaiko,
Krėtėjau, nutvertas tavo rankos.
Išgėriau aš džiaugsmus…
Išgėriau aš džiaugsmus pasaulio šito,
Jaunystės valandos į praeities gelmes nukrito,
Balandis ir gegužis, ir liepa toliuos lieka,
Manęs nebėr, nors gyvenu, aš – niekas!
Versta iš: Friedrich Hölderlin. SÄMTLICHE WERKE UND BRIEFE GEDICHTE AUFBAU. Verlag Berlin und Weimar, 1970.
Aleš Šteger. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 2
Iš slovėnų k. vertė Antanas A. Jonynas
Alešas Štegeris (g. 1973 m. Ptujuje, Slovėnija) – vienas geriausiai žinomų šiandienos slovėnų poetų, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, septynių poezijos rinkinių, dviejų romanų, taip pat apsakymų ir esė knygų autorius. Liublianos universiteto Filosofijos fakultete studijavo lyginamąją literatūrą bei vokiečių filologiją. Liublianoje įkūrė studentų leidyklą „Beletrina“, kuriai ir vadovauja. Yra vienas iš „Poezijos ir vyno dienų“ festivalio Medanoje įkūrėjų bei Europos literatūros festivalius vienijančios platformos „Versopolis“ iniciatorius. Jo kūryba įvertinta įvairiomis premijomis ir prestižinėmis stipendijomis, tarp jų – Francesco Petrarcos apdovanojimu, skirtu Europos jauniesiems autoriams, taip pat yra apdovanotas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu, nuo 2014 metų jis tikrasis Berlyno menų akademijos narys. Vertė I. Bachmann, P. Huchelio, G. Benno, M. Donhauserio, P. Nerudos, C. Vallejo ir kitų autorių poeziją, jo kūryba versta į daugelį kalbų, o poezijos knygos išleistos slovakų, čekų, kroatų, bulgarų, katalonų, prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių (Aleš Šteger. Poezija apsimoka. – Kitos knygos, Vilnius, 2005. Vertė Aurelija Kriščiūnaitė ir Laurynas Katkus) kalbomis. Jo poezija publikuota „Šiaurės Atėnuose“, vertė Kristina Tamulevičiūtė, ir kt.
Kažkas
Kažką kita daryti,
Kažką kažkame atrasti,
Kažką užslėpto, kažką neakivaizdaus,
Kažką, kas niekad lig šiol šiuo būdu,
Nors sykiu be aiškaus būdo,
Be kokio iš anksto nubrėžto kelio,
Kažką į kažką,
Kažką, kas yra kartu čia ir ten,
Kažkokį kitą čia,
Atskleisti, prisišaukti,
Padaryti, kad kažkas pasidarytų savaime,
Čia yra pilna kitur,
Sklidina kito,
Reikia tai tik atpažint ir suprasti,
Taip paprasta viskas,
Kad tai jau beveik nepasiekiama tiems,
Kurie yra pernelyg čia ir dabar,
Nors nėra nieko kito
Kaip čia ir dabar,
Tačiau kitaip,
Tik mano nebuvimas yra apčiuopiamas,
Aš ištariu jį taip,
Kad ištrinu jį,
Kol tampa ištrintas kažkur, kur
Kalbėjo kažkas,
Ištrintas kažkas,
Ištrinta čia ir dabar,
Iš šitos laisvės padaryti
Kažką kita,
Kažkokį kitą čia,
Kažkokį kitą tave,
Kažką.
Griežimas dantimis
Didžiai gerbiamas kultūros daktare!
Paukščiai skraido po šaknimis.
Kompiuteriai permirkę prakaitu,
Poliuose auga skylės,
Iš kurių gelmių veržiasi kurčnebyliai,
Kad nugremžtų mums odeną
Ir gėdą nuo akių.
Mūsų vardai yra proteinai.
Mes laimingi, kai juos sudeginam.
Gerbiamas daktare,
Tarptautiškai nesveikuojantis
Sielų gamybos eksperte,
Be abejo, mes dialogiški.
Nuolatos abejojantis keliauja į griovį,
Nuolatos neabejojantis eina vieninteliu galimu keliu.
Doktrinų nėra. Išganymo laikas dvėsuoja mums
Įkandin į nešvarią apykaklę.
Diena artėja kaip eilėraštis
Jau prarasta kalba.
Basakojė mergaitė įsiduria
Į užmirštą žodį
Ir sugriežia dantimis.
Poetų šypsena
Ko taip šypsosi mūsų poetai?
Nėra nieko juokingo mūsų padermėje.
Daugybė nužudytų guli tarpekliuose.
Mūsų moterys ir vaikai alksta basi.
Mus šienauja nežinomos ligos.
Naujos gyvenvietės dar nepastatytos, netrukus ims snigti.
Nepaisant to, šypsena neblėsta mūsų poetų veide.
Lyg nelaimės akivaizdoj juos gaubtų nesuprantama paslaptinga linksmybė.
Jei jų paklausi, kas čia linksmo, jie šypsos tylėdami,
Taip, tarsi lieptume, kad jie linksmintų mus ir niūriausiais laikais.
Savo šypsenos priežastį jie slepia savo pačių malonumui.
Vis mažiau jais pasitikim, mažiau tikim neįprastais jų žodžiais.
Tikrai paslaptingas yra mūsų poetų šypsojimas šiais vargingais laikais.
Gal jų protas aptemo? Gal jie šaipos iš bendros mūsų nelaimės?
Jų šypsena rėžia kartais pikčiau nei mūsų priešų ginklai.
Bet jie klysta, jei mano, kad gali mus suklaidinti.
Mūsų poetus mes nužudysim tik tada, kai iš jų išgausim jų paslaptį.
Paliksim gyvent tik plepiausius, tuos rimtais veidais, į mus panašiausius.
Koda
O mirtys, mirtys, mirtys,
Kurios esate upės akmenys, akmenys, akmenys.
Gyvybės vanduo,
Meilės vanduo,
Vanduo gludina, gludina, gludina.
O upės akmenys, akmenys, akmenys,
Kurie esate manyje, manyje, manyje.
Be jūsų aš netekėčiau,
Be jūsų aš nesakyčiau,
Kad manęs nėra, kad aš esu.
O upės akmenys, akmenys, akmenys,
Dingstantys vandeny, vandeny, vandeny.
O gyvybės vanduo,
O meilės vanduo,
Kur pranyksta tarp jūsų.
Tranzitinė koda
Suvarnabumis,
Šangrila,
Tu ir tavo beždžionė.
Doha, Pekinas
Ir Šanchajus
Vėl į svetimą artimą pasaulį.
Viena vieta, vienas skrydžio kuponas,
Tik vienas lagaminas, vienas saldainis.
Hjustonas, Stanstedas, Merida,
Lima, Tivatas ir Sana.
Vienoj galvoj visados dviese,
Tu ir tavo beždžionė.
Nepasiekiamas medis
Mano galvoj
Susisuko lizdą eilėraštis.
Kur yra jo namai?
Visur.
Kada jis egzistuoja?
Visad.
Jei visi eilėraščiai
Visad yra visur,
Iš kur aš žinau,
Kad eilėraštis mano galvoj
Tikrai mano?
Čiiipčipčipčiiip
Ironiškai čirškia
Nepasiekiamam
Medyje.
Kilmė
Kiekvienas mūsų
Esame iš kažkur,
Kiekvienas nuolat
Ateinam
Iš kažkur.
Mes niekados nesiliausim
Ateiti, dainuoti, būti kiekvienu.
Žvaigždės, upės, kalnai,
Jie yra nepatikimi orientyrai.
Tik tai, ką su savim nešies,
Ko neįstengi
Atsisakyti,
Vis ateidamas ir ateidamas,
Nuolatos,
Tik tai,
Tik tai yra –
Vienintelė vieta.
Visa kita yra iš kažkur kitur,
Kiekvienas, į kažkur.
Tebūnie ji pašlovinta,
Neapibrėžta ir laisva
Mūsų kelio kryptis.
Poetai
Senas poetas atsigręžia į savo gyvenimą,
Sako, kad vienintelis neišvengiamas dalykas buvo
Politine prasme apsispręsti dėl revoliucijos.
Kažkurią kitą dieną kitas poetas sako:
Jaučiau istorinę būtinybę rašyti,
Sako, atrodė, tarsi mane kas rašytų.
Kitas poetas vėlgi svarsto tyloj:
Kad ir ką aš būčiau pasakęs, ką parašęs,
Viskas buvo klaida, tik tylėjimas yra vieninteliai tikrieji namai.
Nemalkite šūdo, sako poetas nakties vidury,
Mes esame funkcija mus pranokstančio absoliuto,
Ir kaipo tokie, niekuo ne vertesni nei žiurkėnas kalbos rate.
Tačiau aš plušau iš visų jėgų, kiek įstengdamas,
Sako poetas, ties beprotybės riba, kabindamasis tuštumos,
Nežinodamas, kur ir kodėl, vis iš naujo, ir taip be paliovos.
Truputėlis proto nekenktų ir lygiai truputis šiokio tokio humoro,
Prieštarauja jam kitas poetas, išsikuopti visą tą metafizinį šlamštą,
Įsikibti, susiteršti savo epochos purvu, tokia yra mano misija.
Jaunas poetas smalsiai stebi visus savo geidulius ir troškimus.
Senas poetas iškilniai žvelgia atgal, į tai, ką parašęs.
Vidurinės kartos poetas rašo, jis nežiūri.
Vienas dubenėlis, visi dubenėliai
Meilė yra
Maža katytė,
Lakanti vandenį
Iš įtrūkusio dubenėlio.
Virš dangaus po žeme
Ar turėčiau kristi į pilką dangų,
Į blyškią juostą pilkumoje,
Į pėdsaką, kuris jausmui nuslūgus išduoda,
Kad neegzistuoja, ir todėl vėlei sugrįžta.
Ar turėčiau kristi, išnykt tame tarp,
Kaip pelė nakties gelmėj, nemiegodamas?
Ir niekados nebepabust, vien tik raidėm.
Ar turėčiau kristi ir kristi, ir eiti,
Nes aš mėgstu sugrįžti, nes esu
Viršum dangaus, po žeme, per amžius.
Motina mano
Motina mano,
Kuri esi kūnuose,
Sunaikinimas teesie tavo vardas.
Bent ateik pas mane
Savojoj tremty,
Teištinka tavoji prievarta
Tiek skurde, tiek ir pertekliuj.
Numesk bent kokį
Menką trupinį šiandien,
Ir atleisk man
Silpnumo akimirkas,
Jei bandysiu nuvogt iš gyvenimo
Daugiau, nei tu duodi.
Neveski manęs vėl į tuštumą,
Tepavirs mano kaulai į dulkes,
Kai tu mane glostysi,
Motina.
Penki teiginiai
Penki teiginiai,
Tai viskas, ką
Sunešė metai.
Pirmas: Mylėjau tave
Dar neegzistuodamas.
Antras: Mano gyvenimas
Juodo rašalo lašas begalinėj nakty.
Trečias: Nėra pabaigos,
Tik snieguotos viršukalnės.
Ketvirtas: Jūrai
Mes nerūpime.
Paskutinis: Nėra pabaigos,
Tik ledynai miršta.
Versta iš: Aleš Šteger. NAD NEBOM POD ZEMLJO. – Ljubljana: Mladinska knjiga Založba, 2015.
Federico García Lorca. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė
Federico’as García Lorca (1898–1936) – žymiausias vadinamosios 1927-ųjų kartos ir tikriausiai viso XX a. ispanų poetas bei dramaturgas. Didžiausio atgarsio sulaukė rinkiniai „Eilių knyga“ („Libro de poemas“, 1921), „Cante jondo eilės“ („Poema del cante jondo“, parašyta 1921 m., publikuota 1931 m.), ypač – „Dainos“ („Canciones“, 1927), „Čigonų romansai“ („Romancero gitano“, 1928) bei gan nelorkiško stiliaus „Poetas Niujorke“ („Poeta en Nueva York“, rašytas 1930–1931 m., publikuotas 1940 m.). Rašytojo likimas tragiškas: vos prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui (1936) buvo sušaudytas falangistų. F. García Lorca – siurrealistas, poezijoje itin svarbios andalūziškojo folkloro įtakos.
Šioje publikacijoje pateikiami du romansai (isp. romance – ispanų literatūroje paplitęs dar viduramžiais išpopuliarėjęs žanras, labai dažnas ir poeto kūryboje) – „Romansas mėnuliui, mėnuliui“ ir „Lunatiko romansas“ (iš „Čigonų romansų“), bei sonetas „Poetas prašo savo meilės, kad jam rašytų“ (iš rinkinio „Tamsios meilės sonetai“ – „Sonetos del amor oscuro“, išleisto tik 1983 m.).
Romansas mėnuliui, mėnuliui
Skirta Conchitai García Lorcai
Mėnulis atėjo į kalvę
su nardų vaiskiais drabužiais.
Vaikelis jį mato, mato.
Vaikelis mato mėnulį.
Staiga suvirpėjo oras,
sujudo mėnulio rankos,
atstatęs krūtinę stovi
iš gryno alavo, stangią.
– Bėki, mėnuli, mėnuli.
Jei atkeliautų čigonai,
tau iš širdies jie padirbtų
skaisčių žiedų ir karolių.
– Leiski man šokti, vaikeli.
Kuomet atkeliaus čigonai,
ant priekalo tu gulėsi,
akys tau nieko nerodys.
– Bėki, mėnuli, mėnuli.
Juntu: žirgai atrisnoja.
– Vaikeli, leiski, negulki
ant mano balto krakmolo.
Raitelis jau priartėjo,
būgnelį mušė jis stropiai.
Kalvėje guli vaikelis,
akys jam nieko nerodo.
Per vynuogyną keliavo
bronziniai sapno čigonai.
Aukščiausiai iškėlę galvas
akim primerktom spoksojo.
O kaip apuokėlis ūkė,
kaip ūkė nutūpęs medy!
Dangum ridenas mėnulis,
už rankos vedas vaikelį.
Kalvėje ašaras lieja,
šūkčioja garsiai čigonai.
Oras globoja mėnulį.
Oras globoja, globoja.
Lunatiškas romansas
Skirta Glorijai Giner ir Fernandui de los Ríos
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią, tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
Žalią, tave noriu žalią.
Milžinės žvaigždės apsąla,
ateina žuvies šešėliu,
kurs aušrai atveria kelią.
Figmedžio šakos lyg švitras
savuosius vėjus išgano,
o kalvos – katės laukinės –
aitrias agavas kedena.
Bet kas ateis? Ir iš kur?
Ji vis prie laiptelių savo,
žalias kūnas, plaukas žalias,
sapnuoja kartėlį marių.
– Bičiuli, noriu iškeisti
žirgą į tavąjį namą,
balną į tavąjį veidrodį,
peilį į tavąją skarą.
Bičiuli, stipriai kraujuoju
nuo pat kalnų šalia Kabros.
– Jei aš galėčiau, berneli,
sutartume abiejų valią.
Bet aš jau nebesu aš,
o namas – ne mano namas.
– Bičiuli, noriu numirti
garbingai lovoje savo.
Plieninėje, jeigu galiu,
linuose meistro olandų.
Ar tu žaizdos nematai
nuo pat krūtinės lig kaklo?
– Trys šimtai rauzganų rožių
tau puošia krūtinę baltą.
Srovena ir kvepia kraujas
aplink tavo diržo sagą.
Bet aš jau nebesu aš,
o namas – ne mano namas.
– Leisk man pakilti bent jau
iki aukštųjų laiptelių.
Leiski pakilt, leiski man,
iki laiptelių, kur žalia.
Mėnulio laiptų turėklų,
pro kuriuos vandenys lala.
Jau kyla abu bičiuliai
linkui aukštųjų laiptelių.
Palieka žymes kraujingas.
Palieka žymes nuo ašarų.
Drebėjo viršuj ant stogų
žibintai alavo palšo.
Tūkstantis krištolo būgnų
sužeidė paryčių dalią.
Žalią, tave noriu žalią,
žalias vėjas, žalios šakos.
Bičiuliai į viršų pakilo.
Įnirtęs vėjas siūbavo,
burnoj palikdamas skonį
mėtų, tulžies ir levandų.
– Bičiuli! Sakyk, kur yra?
Kur karti mergaitė mano?
– Kieksyk jinai lūkuriavo!
Kieksyk būtų lūkuriavus
šviežio veido, juodo plauko!
Veidu ant šulinio dangčio
supos čigonė be dvasios.
Žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Varveklis nuo pat mėnulio
virš vandenų ją lingavo.
Naktis – tokia artima
nelyg mažutis kvartalas.
Visai apgirtę gvardiečiai
į duris smarkiai bildeno.
Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė.
Ir žirgas ant kalno ganos.
Poetas prašo savo meilės, kad jam rašytų
Tikra mano meile, mirtie gyvoji,
bergždžiai aš laukiu kokio tavo rašto,
ir mąstau – prie gėlės, nors ji jau tręšta, –
kad dėl tavęs savęs netekt nenoriu.
Tik oras nemarus. Akmuo besvoris
nei šalinas šešėlio, nei jį neša.
Giliai širdis – nereikia jai nė lašo
šalto medaus, kurį mėnulis korė.
Bet aš tave kentėjau. Draskiau venas
virš liemens tavo, tigre, balandėli,
lelijų ir gilių gėlų arenoj.
Tad pildyk raštais beprotystę vėlei,
arba leisk būt rimty, kol ji rusena
naktyje sielos, kuri tamsa apžėlus.
Jörgen Lind. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 12
Iš švedų k. vertė Aistė Saiang
Jörgenas Lindas (g. 1966) – garsus švedų poetas, devynių poezijos knygų autorius, daugelio nacionalinių premijų laureatas, vertėjas. Jis debiutavo 1997 m. eilėraščių rinkiniu „Araratas“ („Ararat“), po kurio 1999 m. buvo išleistas „Minaretas“ („Minaret“). Daugiausia apdovanojimų ir teigiamų kritikos įvertinimų sulaukė J. Lindo poezijos rinkinys „Baltoji bendruomenė“ („Vita kommun“, 2014-2015 m. buvo apdovanotas Švedijos radijo lyrikos premija ir Alberto Bonnierso leidyklos stipendijų fondo švedų rašytojams skiriama kasmetine premija.
2001–2009 m. poetas su bendraminčiais leido literatūrinį žurnalą „Žolė“ („Gräs“).
Poeto kūrybai yra būdingas fragmentiškumas, žodžių žaismas, koncentruotas ir sudėtingomis kalbinėmis figūromis pasižymintis stilius, sąsajų tarp poezijos ir prozos paieška. Vyraujanti tematika apima išsiskyrimo, vienatvės, praradimų ir nevilties problematiką, komplikuotą santykį tarp subjekto ir pasaulio, skausmą dėl nesugebėjimo išsaugoti vertybes. Bejėgiškumo tema persipina su pasaulio kultūros klodais, istorinių įvykių nuotrupomis, Europos realijų fragmentais.
* * *
Stovėdami jie rausiasi maišelių
ir kartonų bibliotekose, apdegusiose
kartotekose galiot nustojusių vardų
Pavargę okupuoti kūnai vasario
pradžioje greit nepajėgs
atsikratyti savo apleistumo
Veidai jų šmėsteli tarp
medžių. Keli paukšteliai
rankioja šapus iš peržiemojusios
šiaudų krūvos. Tikėjau, kad
būtent mes pakeisime pasaulį
Dabar tu pereini mane kiaurai,
prie nieko neprisiliesdama ir
nieko nepasiimdama
* * *
Viduje turiu šviesią knygą,
keletą vėsių kambarių su
musėm. Kartą viskas jau
buvo nutikę, viskas jau buvo
ištarta, du mylimieji, nebeturintys
ką mylėti. Atsitiktiniai
du vardai darbų grafike. Dabar
kažkas kieme tave taip
šaukia. Nebijok, aš leisiu
tau būti. Greitai stovėsim
snaigių apgaubti ir gaudysim
tai, kas liko iš mūsų. Į nežinią
baltas driekiasi kelias,
pirmieji žingsniai ore
* * *
Jie artėja ilgomis, siauromis
eilėmis palei kelią. Seku
šią besirangančią virtinę plonais
savo pirštais. Staiga regiu
mažiuką vaiką šalia
bejėgio tėvo,
abu jie stovi tyliai, tarsi
nežinotų, su kuo jiems žaisti
Atsiskyrę, nutolę nuo kitų ir vieniši,
ir niekas nepasako, kad
pleiskanos jam ant pečių,
ant smakro trupiniai
prilipę ir kelnės prasegtos,
ištrūkusi saga
* * *
Vėjas sumaišo vandenį su pelenais.
Ploni pirštai krebžda tuščioj vaistinėlėj.
Dar niekad taip nebijojau. Grobio
instinktas žmonėse, tarsi jau viskas
būtų pasibaigę, tarsi mistume sudegusių
vaizdinių pelenais, nerimas persmelkia
kraujo ryšius. Tokia beprasmiška baimė.
Rašau palaimintuose namuose,
sek paskui mane į ten, ko
nebėra, man daug nereikia, tik
kojinių ir batų, kad galėčiau
išeiti laukan, įkelti vaiką į medį,
dėlioti raides iš šakų, pagaliukų,
lapų gelsvų ir žalių
* * *
Nesutramdomas polėkis,
vaikui šokant nuo liepto į
vėsų vasaros vandenį
Galbūt tapti žmogum galima
iš beveik nieko: kažkas glaudžias
šalia, pirštas švelniai paliečia
kaklą, krūtinę: laikyk mane šiąnakt,
kol mano senas gyvenimas miršta. Tiek
daug mums dar skuba nutikti, visa
kas žaliuoja ir skleidžias nakty, bet
gal aš taip ir liksiu pas tave
su tuo, ką kukliai turiu, šiurpulys
perbėga rankom ir apima
begalinis noras globoti
* * *
Tikrai ne pati geriausia diena,
kai tolimiausiam vakariniame
taške blyškioj ligoninės
šviesoj mirgant kobalto
mėlynumo uždangom
steriliuos pastatuos
nieks nebeatrodo
menka ir fatališka,
kai net virtuvėj prie stalo
po mėlyna lempa
nebematai ant žalio skardžio
kovojančio beržo ir
už kampo pradingstančios
katės
* * *
Szerelem, ar neatpažįsti
manęs, aš vis dar menu
tave, kurį laiką mudu
buvom beširdžiai,
šįryt trinasi šunys
aplinkui namus,
viešpataujanti tyla
paženklina mus,
ir viskas atsitraukia,
szerelem, mes net
negalim vienas
kito pasirinkti, nes
mūsų jau ieško
nauja pragaištis
* * *
Visi tie veidai, pradingę
iš Josefo Sudeko
nuotraukų, kur jie
išnyko, tie nematomų
būtybių sūkuriai,
galbūt jie sugrįš
netikėtu miglos
debesiu virš
daugiabučių arba
kuo nors kitu:
didėjančiu Kalvarijos
maldininkų būriu, amžinai
mirguliuojančiam
nuotrupų spiečiuje
* * *
Vis dar 1910-ieji, kažkur
miške, netoli Jasnaja
Polianos, Levas Tolstojus
pasirašo atsisakydamas
teisės į savo knygas
Lėtai keli akmenys
nuskrieja link šešėlių
Nematomos rankos
nulipdo marionetinę
valstybę. Tu irgi esi
dalis to didelio
darinio, kuris tuoj išnyks
dėl savo bejėgiškumo
Ir tai tik pradžia
* * *
Juodas šydas iš kandžių
ir pelėdgalvių išnyksta, nyra
pats į save ir aneksija
tęsiasi: miestas išjungiamas
ir užgesinamas taip, kad
Versalio rūmai galėtų
persikelti iš ryto.
Derybininkai prisiartina
prie derybų stalų
ir pakloja amnestijos
gramatiką, visą tariamą rūpestį,
kad tik apsaugotų mus nuo
vienas kito. Tu irgi neišvengsi
pasibjaurėjimo savimi
Versta iš: Jörgen Lind. ÅTEL. Stokholm: Albert Bonniers Förlag, 2018, ir iš dar nepublikuoto rinkinio „Mott“ rankraščio.
Igor Kotjuh. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 11
Iš rusų k. vertė Gediminas Pulokas
IGORIS KOTJUHAS – 1978 m. gimęs rusiškai rašantis Estijos poetas, vertėjas, leidėjas. Tartu universitete studijavo estų kalbą ir literatūrą, Talino universitete baigė literatūrologijos magistrantūrą. Yra išleidęs keturias poezijos knygas.
* * *
žmogus norėtų gyventi ištisą amžių
tačiau norai nesutampa su galimybėmis
ir taip visada ir taip visur
jis išeina
veikiau išneša
savo kūną į lauką
kad šen ten sutvarkytų reikalus
šviežias oras trenkia į veidą
į akis krinta paskutinieji nupuolę lapai
pėstieji tik žiūrėk ir traukia nuo šaligatvių krantų
dideliu greičiu pralekia automobiliai
kioskai prekiauja saldainiais ir naujienomis
stebėti supantį pasaulį tampa svarbiausiu pasivaikščiojimo tikslu
harmonija subyra į atskiras dalis
kiekviena jų – savipakankama
siela ir dvasia
technika ir tektonika
žmogus perdega tarsi laidelis tarp jų
Istorijų kamuoliukas
1. VIP programuotojas
Klausimas:
Papasakokite, kaip susipažinote su savo žmona?
Atsakymas:
Susipažinom, kai ji ėmė iš manęs interviu.
Paskui susirašėm e-mailu. Paprašė
instaliuoti jai Linuxus. Štai taip mūsų
bendras gyvenimas ir prasidėjo.
2. Bohema ir inteligentas
Bohema ir inteligentas
atpažįstami taip:
tas, kuris gėdijasi mokėti monetomis
ir nešti priduoti į atitinkamus punktus stiklo tarą,
yra inteligentas.
Tas, kuris visa tai daro be apsimestinės gėdos,
priklauso bohemai.
3. Buhalteris
Lojalus buhalteris už savo lojalumą turi erdvų kabinetą.
Lojalus buhalteris už savo lojalumą turi rakinamas duris.
Lojalus buhalteris už savo lojalumą turi vaizdo stebėjimo įrangą prie įėjimo.
Lojalus buhalteris už savo lojalumą turi lojalių lankytojų.
Lojalus buhalteris už savo lojalumą pelno viršininko pagarbą.
Viršininkas slepia lojalų buhalterį nuo pašalinių akių šarvuotame seife.
4. Žmogus be aiškios gyvenamosios vietos
Žmogus be aiškios gyvenamosios vietos
gali sau leisti du pasiekimus.
Būti pionieriumi ir būti sąžiningam.
Tam ankstyvą rytą
jis klampoja į autobusų stotį
ant storo sniego palikdamas
pirmeivio pėdsakus, savo sėkmę pažymėdamas
geltonos spalvos autografu.
O dieną vis eina prie atsitiktinių praeivių
ir prašo kuklios kroniukės, į kiekvieną kreipdamasis
vienu ir tuo pačiu kreipiniu ŠEIMININKE.
* * *
sėdžiu italų restorane
tartu rotušės aikštėje
salėj groja amerikietišką džiazą
mano užsakymą priima rusų filologas
nuo tada kai šiame mieste
atsirado nauja universalinė
čia iš inercijos
ką nors vis stato
muziejų
banką
viešbutį
administracinį pastatą biurams
ir daug daug
prabangių gyvenamųjų namų
kvadratinių ir apskritų
aukštų ir ne itin
su spalvotais balkonais
laminatu
ir sūkurinėm voniom
tačiau vietos dvasią
nulemia jaunos gražuoliukės
jos kvepinasi jaudinančiais aromatais
ir dėvi baltas kelnes
vakarais čia galima pamesti galvą
arba pasiklysti
tačiau šis miestas per mažas
didelei meilei
ir aukštiems svečiams
ir dėl to gėda
geriausiu atveju čia sutiksi
niūrią legendinio dėstytojo lotynisto
figūrą ir išgąsdinsi ją savuoju „sveiki“
turistinėje brošiūroje
tartu apibūdinamas kaip
„gerų minčių miestas“
* * *
smalsu kaip vienas ar kitas reiškinys
ūmai įgyja politinį atspalvį
atrodytų na rusai na estijoje
tik ar į tai galima atsakyti na ir kas
buvo XVII amžius kai rusų sentikiai
įsikūrė estiškosiose žemėse prie čiudo
buvo XIX amžius kai estijos vietiniai
pradėjo vadinti save estais
buvo 1918-ieji kai estija nugalėjo rusiją
ir paskelbė nepriklausomybę
buvo 1940-ieji kai estiją prijungė prie sovietų
ir respublika tapo imperijos dalimi
buvo 1991-ieji kai sovietai grąžino estijai
anąkart turėtą nepriklausomybę
buvo 2007-ieji kai sovietinį paminklą taline
perkėlė iš centro į pakraštį
istorija nežino tariamosios nuosakos
istorija vengia abstrakčių sąvokų
man atgrasus politinių diskusijų įkarštis
man bloga nuo skubotų ekspertinių vertinimų
istorijos arenoje kovoja kolektyvinis žaidėjas
ir štai kaip tik čia prašosi pauzė
mano asmeninė istorija įsirašo iškart į
dviejų šalių – estijos ir rusijos – paradigmą
gimiau ir šit jau 30 metų gyvenu estijoje
kurią laikau vienintele savo tėvyne
tuo pat metu mąstau ir kalbu rusiškai
tai mano gimtoji kalba
gimtosios žemės ir gimtosios kalbos sandūroje
renkuosi neutralumo poziciją
Poetas ir skaitytojas: mezgant partnerystę
1.
kokias retorines konstrukcijas derėtų pasitelkti
kad eilėraštis prabiltų į skaitytoją jo kalba
kokias retorines konstrukcijas derėtų pasitelkti
kad eilėraštis prabiltų į poetą jo kalba
ar gali poetas ir skaitytojas kalbėtis ta pačia kalba
ar poetui svarbu kuo gyvena skaitytojas
ar skaitytojui svarbu kuo gyvena poetas
koks skaitytojas įdomus poetui
toks kuris panašus į jį
koks poetas įdomus skaitytojui
toks kuris panašus į jį
2.
poetui siūlau penkis prototipus
į kuriuos galima įsijausti
kuriems galima rašyti eilėraščius
pirmasis prototipas – paauglys
interesai: tolkinas, rouling, kompiuteriniai žaidimai, prekybcentriai, emo
svajonės: stipri meilė su atsaku
baimės: mirtis
antrasis prototipas – dirbančiųjų klasė
interesai: alus, serialai, sporto ir pramoginiai renginiai, žūklė
svajonės: artimųjų sveikata, padidintas atlyginimas
baimės: rytdienos nestabilumas
trečiasis prototipas – baltosios apykaklės
interesai: investicijos, karjera, kelionės, automobiliai
svajonės: amžinas klestėjimas
baimės: infliacija
ketvirtasis prototipas – akademinė terpė
interesai: kava, žinynai, konferencijos, publikacijos
svajonės: grantai, premijos, apmokamos paskaitos
baimės: apakimas, skyrybos
Versta iš: Игоръ Котюх. ПОПЫТКА ПАРТ- НЁРСТВА: стихи и эссемы 2004–2008. Выру: Kite, 2008.
Czesław Miłosz. Poetinis traktatas
2019 m. Nr. 10
Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova
„Poetinis traktatas“ laikomas CZESŁAWO MIŁOSZO svarbiausiuoju veikalu, magnum opus. Jis užima reikšmingą vietą ir pasaulio literatūroje: žinoma JAV kritikė Helen Wendler tvirtina, jog tai viena iš dviejų įžymiausių XX amžiaus poemų – šalia T. S. Elioto „Bevaisės žemės“. Tikiuosi, ji bus įdomi ir lietuvių skaitytojui, juolab kad Lietuvos ir Lenkijos istorinė, net ir poetinė patirtis turi daug bendrų bruožų. Čia skelbiama trečioji poemos dalis, „Istorijos dvasia“, skirta nacių okupacijai Lenkijoje.
Visą poemos tekstą su plačiais Cz. Miłoszo komentarais rengiasi išleisti leidykla „Apostrofa“.
Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai, nes ją vartojo Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ („Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“). Eilutė sudaryta iš vienuolikos skiemenų su privaloma cezūra po penktojo (labai retai po ketvirtojo ar šeštojo) skiemens, kirčiai joje išsidėstę gana laisvai. Intarpuose Cz. Miłoszas vartoja ir kitokią eilėdarą. Retkarčiais ir pagrindiniame tekste eilutė sutrumpinama vienu skiemeniu (baigiasi vyriška, ne moteriška klauzule). Tokius ir panašius atvejus, kurie paprastai turi ir ypatingą prasminį atspalvį, stengiausi pateikti tose pačiose arba gretimose vietose, kaip originalo tekste.
III dalis
Istorijos dvasia
Kai nuo skulptūrų aukso dažas byra,
Nuo teisės knygų sunkios raidės byra,
Sąmonė lieka lyg akies lėliukė.
Kai ant metalo ir traiškomų lapų
Leidžiasi plėnys pergamento lapų,
Gero ir blogo medis lieka nuogas.
Kai bulvienojuos gęsta sparno drobė,
Kada suyra geležis kaip drobė,
Lieka tik viena – šiaudai, karvių mėšlas.
Dygiuos takučiuos, Mazovijos girioj,
Kažkur tarp Reicho ir Gouvernement,
Valstietės plokščios pėdos mina smėlį.
Stabteli, naštą atremia į pušį,
Ištraukia rakštį iš dulkino pado.
Ir sviesto luitas drėgnam skudurėly
Tiksliai atspaudžia jos nugaros formą.
Perkėloj mūšis: vištų bruzdesys,
Kyščioja žąsys kaklus iš pintinių.
Kulkos palieka cemente brūkšnius
Ties išbarstytais tabokos maišeliais.
Toliau už miesto kiaurą naktį miršta
Senukas žydas molio karjere.
Kimus jo staugsmas pritilsta tik auštant.
Vysla pilkuoja, mazgoja karklyną,
Plačiai patvinus ridinėja žvirgždą.
Ratais teškena perpildytas laivas,
Kontrabandistai spiečiasi ant denio.
Gylį matuoja Heniekas ar Stasius:
„Metras!“ Pliumpt. „Metras!“ Pliumpt. „Metras ir dešimt!“
Kur dvelkia dūmais iš kaceto krosnies
Ir sodžiuj varpas šaukia į mišparą,
Matome vaikštant Istorijos Dvasią.
Švilpauja. Mėgsta tvano apiplautą
Beformę šalį, kur leidžiama viskas.
Tie pat sijonai žardienose mirga
Indų, arabų ir lenkų sodyboj.
Stori jos pirštai iškėsti padangėj.
Dviratį mina prislėgtas jos delno
Valdžios atstovas – Londonas jam liepė
Žvalgybos tinklą kurti vaivadijoj.
Tuopos, mažutės tarsi rugio stiebas,
Veda nuo miško lig dvarelio stogo,
O ten valgykloj, užstalėj susėdo
Nuvargę vyrai karininkų batais.
Vežiko ūsą pabaltino dulkės.
Ją įžiūrėjo, įžvelgė poetas –
Žiauriąją deivę, kuriai pasiduoda
Trapių valstybių laikas ir likimas.
Didžiulis veidas lyg dešimt mėnulių,
Apykaklė iš kruvinų galvų.
Kas pasipriešins, tą palies lazdelė,
Jis ims kliedėti, proto nebetekęs.
Kas nusilenkia, tas yra tik tarnas,
Tokį paniekins naujoji ponia.
Lyros, giraitės ir laurų vainikai!
Damos, valdovai su mitrom, kur dingot?
Jums dar galėjom saldžialiežuvauti,
Pašokę griebti auksinų maišelį.
Ji geidžia kitko. Geidžia kūno, kraujo.
Kas tu, Galybe? Ilgos mūsų naktys.
Kaip Žemės Dvasią gal tave pažįstam –
Tą, kur nuraško nuo vaismedžio vikšrą,
Juodojo strazdo neįmantrų peną?
Tą, kur nubarsto vabalų kojelėm
Putlią paklotę šalia hiacinto?
Ar tu, Žudike, ir ana – tai vîena?
Kiek sykių toji nelemta bičiulė
Priversdavo mus rankom palytėti
Merginos glotnią nugarą ir kaklą,
Kai liepos karšty, prietemoje, poros
Kvapniu pušynu prie ežero brido,
Ir muzikantas, paspaudęs klavišą,
Visiems kartojo nebuvusią giesmę
Apie citrinos žiedą, meilės salą.
Giesmė pradingo. Baisu prisiminti.
O, kiekgi kartų ta šlovė ir grožis,
Ulbančio girioj kurtinio ekstazė
Mums abejingai prašiepdavo lūpas,
Tardavo, jogei pavasario spalvos,
Lakštutės trelės ir net įkvėpimas –
Yra tik tirštas masalas, pabertas,
Idant pratęstum giminę ir rūšį.
Jog vėsta kraujas ir nugali rūdys,
Ir perpuvusio purpuro apsiaustais
Turėsim griūti į bedugnę duobę,
Kur pranokėjas beždžionžmogis laukia.
Ar tu, išminčiaus Hegelio drabužiais,
Laukinių vėjų lygumas pamėgus,
Tiesiog renkiesi kitonišką vardą?
Žaliam maišely slapti biuleteniai.
Poetas girdi ją garsiai kvatojant:
Aš juos nubausiu, atimsiu jiems protą,
Nieks nepajėgia palaužt mano valios.
Kokiais gi žodžiais ateitį pasiekti,
Kokiais gi žodžiais apsaugoti laimę –
Gardžiai ji kvepia lyg ruginė duona –
Jeigu poeto kalba nepasvėrė
Naštos, lemtosios vėlyvajam ainiui?
Mes nesimokėm. Mes lig šiol nežinom,
Kaip Būtinybė sutampa su Laisve.
Priešpriešas lanko sapnuojantis protas.
Žūva, kas myli spindulius ir aukštį,
Niekina žemę ir šturmuoja dangų,
Nes žemėj – džiaugsmas, šiluma, tvirtybė.
Žūva, kas mąsto palengva ir vargiai –
Šis melo jūroj skandina aušrinę,
O ji stipresnė už gamtą ir mirtį.
Žaliam maišely slapti biuleteniai.
Skyla, subyra propagandos posmai.
Jie melagingi – patirtys kitokios.
Per daug pajutus, lyrika nutyla.
Pasenę šūkiai dar atsikartoja,
Bet neįstengia turinio panešti.
Dvidešimtmečiai Varšuvos poetai:
Jie nesuprato – Kažkas mūsų amžiuj
Nepasiduoda Dovydo svaidyklei,
Tik minčiai. Buvo tarytum ligoniai,
Trokštą išgirsti čiulbesį ir juoką
Tą vienui vieną paskutinį sykį,
Kai sunkiai verias akmeniniai vartai,
Ir abejingi rytojaus vilionei,
Stengiąsi vien tik dabartį tausoti.
Ne, nedabino senõs barikados
Žmonijos aušros, dainių pranašystės.
Perverta kardu stovėjo Mergelė
Virš gelsvo lauko, žuvusių vainiko.
Rytais nustebę liesdavo jaunuoliai
Stalą ir kėdę, tarytum po liūties
Aptikę sveiką pienės rutulėlį.
Daiktai byrėjo į spektro skeveldras,
Neryškūs tarsi praeities šešėlis.
Šlovę, ramybę, išmintį atstūmė
Jų kasdieninės litanijos žodžiai,
Jų eilės meldė tiktai vyriškumo:
„Mus, lyg iš miesto, ištrems iš gyvybės.
Auksinis būste, guoli malachito,
Tada priimki amžiams pailsėt.“
Joks antikinis kariautojas nėjo,
Kaip jie, į tokį beviltišką mūšį,
Aiškiai supratęs, jog baltą jo kiaušą
Batu sumindžios svetimas praeivis.
Kopernikas – jis vokietis ar lenkas?
Gėlėm Bojarskis puošė jo paminklą
Ir žuvo. Tyros turi būti aukos.
Trzebińskis, tas naujasis lenkų Nietzsche,
Ėjo į mirtį užgipsuotom lūpom
Ir juodą žvilgsnį įsmeigė sekundei
Į debesyną ir akliną mūrą.
Baczyńskis griuvo ant šautuvo tūtos,
Kai Sukilimas balandžius pabaidė.
Gajcį, Stroińskį sprogimas lyg skydas
Aukštai iškėlė į raudoną dangų11.
Šviesa virpėjo kaip anksčiau po liepom,
Ant rašalinėj pamirkytų plunksnų.
Knygos kartojo tą pačią taisyklę:
Dera tikėti, jog regimo grožio
Krislas atskleidžia aukščiausiąją būtį.
Gyvieji tąsyk, laukuos išsibarstę,
Geidė pabėgti nuo savęs. Žinojo –
Grįš tik po amžiaus. Prieš akis lakusis
Smėlis, kur medis, tiksliau, anti-medis
Virsta į nieką, kur dingsta objektų
Ir formų ribos, tuštumoj pranyksta
Auksinis būstas, du skiemens: YRA,
O karaliauja du skiemenys: TAMPA.
Nuo tol kiekvieną vargino bežadžio
Bailumo svoris. Jie netroško žūti
Be tikslo, betgi šį nustelbė siaubas.
O Ji, lauktoji, seniai išsvajota,
Virš jų lingavo tūkstantį smilkyklių.
Klampiais takais jie šliaužė Josios link.
„Šimtmečių deive, Virsmo karaliene,
Tujen pripildai okeano gelmę
Begarsio gausmo, slepies ryklio syvuos,
Kuriuos susiurbia plėšrūs giminaičiai,
Esi skraiduolės žuvies švilpime
Ir geležiniam dundesy uolynų,
Kai gimsta salos ir archipelagai.
Mūša putoja, niekniekius barsto,
Perlai – tai kaulai, nuo kurių druska
Gramdo karūną ir aksomo rūbą,
O Nepradėta, jungianti per amžius
Formą su forma, o žiežirba, srove,
Tezėj subrendęs antitezės gr¿de,
Mes tau pavaldūs – kiekvienas lyg dievas,
Tavy suvokęs, jog neegzistuoja.
Priežastys virsta pasekmėm tau liepus.
Tu mus iškėlei iš gelmės lyg bangą
Beribio Tapsmo vieninteliam mirksniui.
Tu mums atvėrei šio šimtmečio skausmą,
Idant pakilęs tavojon aukštybėn
Paklustų rankai, nebijančiai vairo.
Pasigailėki. Didžios mūsų kaltės.
Tavuosius dėsnius buvome užmiršę.
Duok pažinimą ir ištikimybę.“
Šitaip jie meldės. Bet širdy kiekvienas
Tausojo menką, nebegyvą viltį,
Jog ribą turi netgi laiko valdos,
Jog vieną kartą jie galės pažvelgti,
Mirksnį pristabdę, į šakas ir žiedus,
Sudrausti bangą, sukulti klepsidrą,
Įsiklausyti į laikrodžių tylą.
Kada ant kaklo apsiveja virvė,
Kada alsuoti nebeduoda virvė,
Aš apsisuksiu, ir kuo gi pavirsiu?
Kada krūtinę svilina fenolas,
Kada paeiti neleidžia fenolas,
Kaip pranašingą išmintį patirsiu?
Kai mūsų glėbio šilumą gesina,
Kai mūsų šviesą per amžius gesina,
Dangiškas gėris pasiduoda blogiui.
Tik mano pulsas, kuris jau nutilo,
Tik mano žodis, kuris jau nutilo –
Manasis tėvas, sūnus ir pastogė.
Poetas grasė debesims virš geto,
Daviau skatiką tam aklam poetui,
Idant išliktų jo aimanos dūris.
Žuvusios meilės žodį kiaurą dieną
Bandžiau įrėžti kalėjimo sienoj,
Kad apie saulę jis lėktų su mūrais.
Dainai į taktą – nebesantis, buvęs –
Daužiau skardinę, kol dar delsė šūvis,
Kol mus apsupo spygliuotosios vielos.
Po plytom guli manasis dienynas –
Gal kas vartys jį, mane prisiminęs,
Gailesio dieną, kai negrįžta sielos.
Žudynių žemei nebėra paguodos.
Jos neapvalo joks poeto žodis,
Niekur nerasi šitokio poeto.
O jei užgimtų jisai vieną kartą,
Teeitų ligi paskutinių vartų,
Nes nesiskirtų su vaikais iš geto.
Slavų sodiečių nerangus žodynas
Ilgai darbavos, šnarėdamas rimais,
Kad anoniminė daina užgimtų –
Dar aidinti tenai, kur orui virpant
Palmių paunksmėj šniokščia baltos putos,
Ir kur į šaltą Labradoro srautą,
Apakindamas blizgesiu nei plūgas,
Sunkus erelis žuvininkas puola
Ties Maine’o eglėm. Paprasta daina.
Lyg madrigalas, paantrintas alto,
Kurio panelės klausės gražią dieną,
Dabar suskambo atvirkščiai. Tai viskas.
Bus balandis
Ankštoj rikiuotėj einančios į darbą
Žydės mergaitės traukė keršto giesmę.
Taigi, netrukus gervės temdys dangų
Ir sausas sniegas nebesvilins delno,
Ir ties upokšniu, rausvas tarsi lūpos,
Girgždės po kojom žvirgždo akmenėlis.
Bus birželis
Taigi, links tulpės, pribrinkusios syvų,
Grambuolio sparnas atsimuš į stiklą,
Idant jaunikis nuotakai nupintų
Žalią vainiką iš ąžuolo lapų.
Jau virš mūsų
Mūsų, kadangi esame jau vîena.
Kaulai ir nervai – mūsų, o ne mano.
Vardai – Rachelė, Miriam ir Sonė –
Ore užgęsta ir iš lėto stingsta.
Žolės želia
Dainos sarkazmo nugalėtos žolės.
Rūgsta agurkai rasotam stiklainy
Su krapo skėčiais. Amžini agurkai.
Paryčiu spragsi nuodėguliai priežde.
Dubuo, lapienė ir mediniai šaukštai.
Krepšiai ir kãpliai sumesti pasieniais,
Kur šiaušias vištos ant priemenės laktų.
Ir ežios, ežios. Nei galo nei krašto.
Miglota, lėkšta ligi Skierniewicų.
Miglota, lėkšta toliau, lig Uralo.
Ei, nesiliauki. Pusdienis negreitai.
Pečius man dengia lengvučiai nankinai –
Jų stilius glosto miestišką vaizduotę.
Renkas aplinkui madingi vaikinai,
Nuo ryto imam linksmai šnekučiuoti2.
Virš bulvienojų ir rudẽnio lauko
Sukas lėktuvas – žiežirba ar snaigė.
Kūlvirsčia nardo už debesio skraistės.
Pasakykite atėję,
Gal ištroškę, išbadėję?3
Garstyčios grūdo šiandien nebereikia4.Lyriką gelbsti šiltas porcelianas,
Jai triūsia pulkas žavingų charičių,
Antpilus lieja – graikų ir romėnų.
Papsi pypkutę ir nankinais vilki
Poetas. Gãli pasvajot iš naujo.
Pãmatas mūro, trobesiai mediniai5.
Ant stalo guli Fáidonas, „Katono
Žyvatas“6. Jeigu penktadienį žiebės
Šeimos žvakidėj spindulingos žvakės,
Danieliaus ritmai ir Ješajo ritmai
Mokė jaunuolį, kaip dera nutilti
Ir kaip sudėti eiliuotą legendą.
Ant Naugarduko kalno seną pilį…7
Kalvos miškingos, giedruojantys vandens.
Be jų poetas gintis nepajėgia.
Akim aprėpęs tuščią horizontą,
Nemoka būti jo ašis ir centras.
Judrus šešėlis lemia jo žingsnius.
Tas, kurs negimęs lygumų beribėj,
Mariomis plaukia ir žemes įveikia,
Vezerio soduos, obelų paunksmėj,
Po Maine’o eglėm savosios tėvynės
Tamsžalių upių atošvaitą gaudo,
Tarsi ieškotų minioj svetimšalių
Kadais mylėtų vienintelių bruožų.
Ne, mums per sunkios Mickevičiaus eilės.
Tie ponų žodžiai, tas žydiškas mokslas.
Viskas, ką žinom – žagrės ir akėčios.
Grojo per šventę kiti instrumentai.
O lia ė lia
piemens piemenėliai
ū-dos bū-dos
piemenėliai dūdos
bėkit į stainelę
ten rasit Panelę
ir Grigalių rasite
į knygelę rašantį
Ūkia ir būbsi tartum būgnai bosai:
gudu-gudu-gu
ū-ūžkime kartu-u
Ponui Dievui Kristui Ponui
grokime kartu
Liepos smuikeliai cypia kuo ploniausiai:
tiri, tiri, tili, tili
grokim garsiai grokim tyliai
vili li vaikučiai
nuo ryto ligi Kūčių
Pučia ir kobzą gniaužo senis Gželia:
me-e-le-me
ožką-be-ožką-me
ožka ožkelė mano kobzelė
Su juo skubotai lankstosi klarnetas:
mulia-ulia
u lia u lia
motulėle motule
Ir traukia bosai, antrinantys bosai:
Ponui Dievui
Kristui Ponui
grokime kartu
Tiek jau, tiek visko per amžius praėjo,
Nė vienas posmas mums nebepadėjo.
Ir štai Czyžewskis8 pradeda kalendą –
Būbsi jo bosai, bubena ir skrenda.
Bėriau taboką, seilinau suktinę,
Paskui degtukas delnuos lyg namely.
Kodėl ne kempė? Kodėl ne skiltuvas?
Sėdau ant ẽžios. Rūkiau susimąstęs
Vėjo pagairėj. Greta buvo bulvės.
1 Kalbama apie jaunus lenkų poetus, žuvusius per nacių okupaciją (čia ir toliau – vert. past.).
2 Adomas Mickevičius, „Miesto žiema“.
3 Adomas Mickevičius, „Vėlinės“. Vertė Justinas Marcinkevičius.
4 Nuoroda į „Vėlines“.
5 Taip aprašomas Soplicų dvarelis Adomo Mickevičiaus „Pone Tade“.
6 Apytikrė „Pono Tado“ citata.
7 Adomas Mickevičius, „Gražina“. Vertė Justinas Marcinkevičius.
8 Tytus Czyżewskis (1880–1945) – lenkų poetas futuristas, kurio „Pastoralės“ (1925) šioje vietoje panaudotos.
Nicanor Parra. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 8–9
Iš ispanų k. vertė Simonas Bernotas
NICANORAS PARRA (1914–2018) – žymus čiliečių poetas, Cervanteso ir Pablo Nerudos premijų laureatas, keturis kartus pretendavęs į Nobelio premiją. Studijavo fiziką ir matematiką Čilės, Brauno ir Oksfordo universitetuose. Daugiau nei keturis dešimtmečius dėstė fiziką Čilės universitete. Skirtingai nuo poeto bičiulio P. Nerudos politiško lyriškumo, romantiškumo, jo poezija pasižymi ironija, absurdu ir buitine kalba, anarchistinėmis bei ateistinėmis idėjomis. N. Parra laikomas antipoezijos judėjimo tėvu. Šis judėjimas siekė išsivaduoti nuo tradicinio poezijos suvokimo, jos sakralizavimo. Poetas mirė sulaukęs šimto trejų metų.
Autoportretas
Vaikinai, pažvelkit
Į šį išmaldos prašančio vienuolio rūbą.
Esu mokytojas tamsiame licėjuje,
Praradau balsą vesdamas pamokas.
(Iš viso arba nieko
Turiu keturiasdešimt valandų per savaitę.)
Ką jums sako mano sunykęs veidas?
Juk tiesa, kad gaila į mane žiūrėti!
Ir ką byloja šie juodi batai,
Dylantys be meno ar peno.
O akys, per tris metrus neatpažinčiau
Net savo paties motinos.
– Kas man nutiko? – Nieko.
Sugadinau jas vesdamas pamokas,
Prastas apšvietimas, saulė,
Nuodingas apgailėtinas mėnulis.
Ir dėl ko visa tai!
Uždirbti nedovanotiną duoną,
Akmeninę kaip turtuolio veidas,
Kraujo kvapo ir skonio.
Kodėl gimėme žmonėmis,
Jei mūsų laukia gyvulio mirtis!
Išvargintas darbo, kartais
Ore matau keistas formas,
Girdžiu beprotiškas gaudynes,
Juoką, nuodėmingus pokalbius.
Stebėkite šias rankas
Ir šiuos blyškius lavono skruostus,
Šiuos retus man belikusius plaukus,
Šias juodas velniškas raukšles!
O buvau toks, kaip jūs,
Jaunas, pilnas gražių idealų,
Svajojau lieti varį,
Šlifuot deimantinius veidus:
Ir štai esu čia
Už šio nepatogaus stalo
Atbukintas penkių šimtų valandų per savaitę
Monotonijos.
Įsivaizduojamas žmogus
Įsivaizduojamas žmogus
gyvena įsivaizduojamame name
apsuptame įsivaizduojamų medžių
įsivaizduojamos upės pakrantėje
Ant sienų kurios įsivaizduojamos
kabo seni įsivaizduojami paveikslai
įsivaizduojami nepataisomi įtrūkimai
kurie mena įsivaizduojamus nutikimus
įvykusius įsivaizduojamuose pasauliuose
įsivaizduojamais laikais įsivaizduojamose vietose
Kiekvieną vakarą įsivaizduojamas vakaras
jis pakyla įsivaizduojamais laiptais
įžengia į įsivaizduojamą balkoną
apžvelgia įsivaizduojamą kraštovaizdį
kurį sudaro įsivaizduojamas slėnis
apsuptas įsivaizduojamų kalvų
Įsivaizduojami šešėliai
slenka įsivaizduojamu keliu
dainuoja įsivaizduojamas dainas
iki įsivaizduojamo saulėlydžio
Ir įsivaizduojamo mėnulio naktimis
jis sapnuoja įsivaizduojamą moterį
kuri siūlė savo įsivaizduojamą meilę
vėl pajunta tą skausmą
tą įsivaizduojamą malonumą
ir vėl ima plakti
įsivaizduojamo žmogaus širdis
Test
Kas yra antipoetas:
Urnų ir karstų pardavėjas?
Niekuo netikintis kunigas?
Savimi abejojantis generolas?
Iš visko besišaipantis elgeta
Net iš mirties ir senatvės?
Sunkaus būdo pašnekovas?
Šokėjas ant bedugnės krašto?
Visus mylintis narcizas?
Kruvinas juokdarys
Pasirinkęs būti apgailėtinas?
Kėdėje miegantis poetas?
Šiuolaikinis alchemikas?
Kišeninis revoliucionierius?
Smulkus buržua?
Šarlatanas?
Dievas?
Nekaltasis?
Čilės Santjago valstietis?
Pabraukite teisingą atsakymą.
Kas yra antipoezija:
Audra stiklinėje?
Sniego pusnis ant uolos?
Padėklas, pilnas žmogaus ekskrementų
Kaip kad tiki tėvas Salvatjera?
Tiesą sakantis veidrodis?
Stiprus smūgis į veidą
Rašytojų sąjungos pirmininkui?
(Tesiilsi jo siela ramybėje)
Perspėjimas jauniesiems poetams?
Tėkmės veikiamas karstas?
Išcentrinės jėgos veikiamas karstas?
Parafino dujų veikiamas karstas?
Deganti koplyčia be velionio?
Kryželiu pažymėkite
Teisingą atsakymą.
Modernūs laikai
Ištveriame sunkius laikus
neįmanoma kalbėti nenusikalstant prieštaravimu
neįmanoma tylėti nebūnant Pentagono bendrininku.
Puikiai žinome kad nėra kito pasirinkimo
visi keliai veda į Kubą
bet oras užterštas
o kvėpavimas yra riktas.
Priešas sako
kalta šalis
tarsi šalys būtų žmonės.
Prakeikti debesys sukasi aplink prakeiktus ugnikalnius
prakeikti laivai vykdo prakeiktas ekspedicijas
prakeikti medžiai nyksta prakeiktuose paukščiuose:
viskas iš anksto užteršta.
Kronas
Čilės Santjage
Dienos
Be
Galo
Ilgos:
Kelios amžinybės kasdien.
Lyg prekiautojai jūros dumblu
Keliaujame ant mulų nugarų:
Žiovulys. Ir vėl žiovulys.
Tačiau savaitės trumpos,
Greit pralekia mėnesiai.
Ometaitiesiogpraskrieja.
0
MANO LAVONAS ir aš
puikiai viens kitą suprantame
mano lavonas klausia ar tikiu Dievą?
ir aš atsakau nuoširdžiu NE
mano lavonas klausia ar tikiu valdžia?
ir aš atsakau kūju ir pjautuvu
mano lavonas klausia ar tikiu policija?
ir aš atsakau smūgiu į veidą
tada jis pakyla iš karsto
ir mes susikibę einame altoriaus link
0
AR ŽINOTE kas nutiko
kai klūpėjau
priešais kryžių
žvelgdamas į jo žaizdas?
jis nusišypsojo ir mirktelėjo man!
prieš tai maniau kad Jis niekad nesijuokia:
bet dabar aš tikrai tikiu
Apie neklystančius balandžius
Neišsigelbsti nė vieno prezidento statula
Mums sakydavo Clara Sandoval
Balandžiai puikiai supranta ką daro
Versta iš: Nicanor Parra. OBRAS COMPLETAS I & ALGO +. Barcelona: Galaxia Gutenberg, Círculo de Lectores, 2006; Nicanor Parra. OBRAS COMPLETAS II & ALGO +. Barcelona: Gutenberg, Círculo de Lectores, 2011.
Artis Ostups. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 7
Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas
Latvių poetas Artis Uostupas gimė 1988 m. Maduonoje. Jis yra baigęs filosofijos magistrantūrą ir išleidęs tris poezijos knygas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys pasirodėz2010 m. ir iškart susilaukė palankaus kritikų įvertinimo. Nuo 2014 m. poetas redaguoja filosofijos ir poezijos žurnalą „Punctum“. Už savo kūrybą apdovanotas žurnalo „Latvių tekstai“ premija
Vaizdinių sąmyšis
Kišenės pilnos sutręšusių lapų, akimirksnių vėliavų.
Lietus barbena sugrįžėlio pulsu,
kai ranka pakyla belstis, o kambariuos naktis.
Galbūt ne tas adresas, galbūt išvis ne tas gyvenimas.
Jis atsigręžia gatvėn, regi į namus sugužėjusius gimines.
Visa yra kitur: vietoj kelio ženklo juodas plastiko maišelis.
Teismas: komentaras
Spektaklis baigias, ir mes atsikeliam iš aukštų krėslų,
kaip piemenys, atsigręžę į klonius. Kitapus uždangos
teisėja nusiima raguotą kepurę ir galiausiai nusišypso.
Tačiau mes to nematom – karta, pažirusi šukėmis.
Aš stovėjau ant tos ledo lyties, kuri naktį tampa kelio
tęsiniu – permirkęs mazutu, ieškąs naujų eilėraščių.
Fotografija ir žirklės
Voke nebus rusvų plaukų kuokštų – nebent trumpas raštelis,
šykštus atsisveikinimas, pažadai neužmiršti visų tų metų.
Durys netrinkteli, gulbės susipina sniego baltumo kaklais,
melodija nuo bažnytkalnio kedena drabužių klostes ir mintis.
Nebus nė žodžio, kurio įsikibtų nukramtytos lūpos.
Tuščioj lovoje nesitvenks kritę debesys, langai žiojės praviri.
Visa bus tyra ir gardžiai kvepės, laiškanešys gailiai truktels pečiais.
Tik prie masyvaus rašomojo stalo darbuosis sidabro žirklutės,
atkirpdamos ranką nuo rankos – žaibiškai kaip visus tuos metus.
Senelė
Trumpas yra žiežirbos amžius, kai ši sužiba po atminties kūju.
Kartą buvau drovi pievų mergiotė, laiba kaip stiebelis,
lūpas dažiau burokų sultimis, pavasarį skambutis į mokyklą,
kur suirzęs tamsta Andersonas mušė per pirštus.
Tapau medicinos sesele – mirties skiedros nuklojo pečius.
Pyliau vyną į taures, ištekėjau, man gimė mergaitė.
Jau rugsėjis, apkarpau erškėčių ratelį ant Petro kapo,
sunkus varpo skambesys, dabar žinau: dangus neaukštai,
debesys gelia nugarą lyg pakelės dilgėlės.
* * *
Čia, kur pursloja žalia upė, svetinga jauniems paskenduoliams.
Čia, kur ant klevo šakos kartą užmetėm Artūro kuprinę:
sąsiuviniai leidos žemyn lyg paukščiai, kuriems pabėrė trupinių.
Čia, kur dilgėlė bučiavo tulpę, tylomis klastingai viepėsi mėnulis.
Čia, šiam nežinomam miestely, kurį išilgai galim pereiti šūksniu, –
kad prisimintume vietinį kvailelį, kuris kasryt sušukdavo mums
nuo pylimo pusės, rodydamas plikus, išbalusius savo kiaušus.
* * *
Tolimų laikų griuvėsiai supa tavo veidą kaip vandenys kyšulį,
todėl šitaip kalbėti kvaila – aš nesugebu įsivaizduoti tavęs
kitapus atminties. Dabar šypsenoje ir gyvenime, kurio atsakas
rieda nuožulniomis gatvėmis, neliko nieko – tik išdegus tuštuma.
Griuvėsiai prisikelia, kai tu juokiesi ant operos laiptų,
ir ateitis yra atvira kaip žemė šiapus visų ribų.
Mąslusis
Mėgo slidinėti užšalusia upe
palenkęs galvą, rankas susidėjęs už nugaros.
Berniukai mėtėsi gniūžtėmis parke tarp medžių. Jis ten buvo,
bet nieko nesakė. Kol galiausiai vieną vakarą
jis sulaukė pirmųjų savo eilučių, duslaus triukšmo,
tarsi tolumoj būtų nuvirtus kolona
ir kažkas būtų jam patikėjęs tą įmantrų, keistą pasakojimą.
* * *
Erelis peržegnoja kraštą, virš kurio spardosi
audrų širdis. Motina skaito pasaką susirgusiam vaikui,
milžino pėdos grimzta į samanas; tuo tarpu diedukas
suplėšo laikraštį, kaminas rūksta kitapus gyvenimo.
Išaušta rytas, šaknys griebiasi žemės, teužčiumpa
tuščias erdves, kurias erelis praskriejo nepalaiminęs.
Iškyla dideli, pilki namai, į juos žvelgiama iš apačios.
Negyvos akys – tai žaibo atspindėti akmenys.
* * *
Moon, the clock‘s word, dear country, ruin, rain
Simone Muench
Ištinsta mėnesio akies lėliukė, tu išryškėji lyg vaza dideliam sode,
netikėti prisiminimai išsunkia tave, panyri akimirkon, kai lapai
atgimsta puvėsiais, kai žemė spalį sudaigina paskutinius žiedus.
Stovi namai žydruojančiais liemenim ir langais, išsprogintais tarsi akys,
galų gale tu lauki rytmečio, kuris skalauja sodo sienas, ir miglos,
kurioje tau atneša laišką, miglos, kuri suryja laikrodžių duženas.
„Poezijos pavasario 2019“ svečių poezija
2019 m. Nr. 5–6
Dimitris Angelis (Graikija)
Dimitris Angelis (Δημήτρης Αγγελής) gimė 1973 m. Atėnuose. Atėnų universitete baigė teologijos studijas. Filosofijos daktaras. Dirbo gimnazijos mokytoju, redagavo literatūros žurnalą „Nea Efthini“, šiuo metu – žurnalo „Frear“ redaktorius. Išleido septynias poezijos knygas, už rinkinį „Metinės“ („Επέτειος“, 2008) pelnė Atėnų akademijos L. Porfyro premiją, už rinkinį „Elnias, verkiąs ant mano lovos“ („Ένα ελάφι δακρύζει πάνω στο κρεβάτι μου“, 2015) – Nacionalinę poezijos premiją. Išleido po vieną apsakymų ir esė knygą bei tris mokslines studijas apie vėlyvosios antikos ir Bizantijos kultūrą.
Iš naujosios graikų k. vertė Elžbieta Banytė
16.
Instrukcijos, kaip ištremti žiemą į batų dėžutę:
-
Taupyk: dantis ir lėkštes šveisk pajūrio smėliu, o vietoj kambarinės rinkis paprastą virėją.
-
Į komodą įsidėk žadintuvą, einantį Malaizijos laiku, o apšvietimui jonvabalį (mėnulį išnešiau į skalbyklą).
-
Kad sušiltum, pakviesk apsilankyti mergaitę su degtukais. Įsivaizduok saldumynus apšviestose vitrinose. Vietoj antklodės naudok septynis nykštukus.
-
Uždrausk nereikalingą lakstymą į tamsų kambariuką, Trijų Karalių apsilankymą ir Antoniną Arto, traukiantį „Marselietę“ (visa tai eikvoja deguonį).
-
Jeigu jautiesi dūstantis arba pasirengęs padegti Europos Sąjungos vėliavą, skambink į pagalbos centrą. Ginkluotas tarnautojas ypač paslaugus, jis vardu Gregoras Zamza.
-
Ir galiausiai: tavo kojos visada liks lauke ir šals. Ir jas sugrauš skruzdėlės.
Domnica Drumea (Rumunija)
Domnica Drumea (Domnika Drumia) gimė 1979 m. Rimniku Vilčos mieste. Bukarešto universitete studijavo rumunų ir anglų filologiją. Dirbo redaktore įvairiose Rumunijos leidyklose. Išvertė A. Burgesso romaną „Mechaninis apelsinas“, Ch. Bukowskio, T. Williamso, Ch. Faberio, C. McCullers kūrybos, su P. Ilieşu sudarė ir vertė A. Ginsbergo poezijos rinktinę. Išleido tris eilėraščių rinkinius: „Krizė“ („Crize“, 2003, Bukarešto rumunų rašytojų asociacijos premija už geriausią debiutą), „Neparduodama“ („Not for Sale“, 2009), „Balsai“ („Vocea“, 2014). Jos poezija kritikų apibūdinama kaip lakoniška, hipnotizuojanti, tvirtai susieta su socialine ir biografine tikrove.
Iš rumunų k. vertė Elžbieta Banytė
***
valdžios ranka
minkšta ir sauganti
įsisupusi į rūko kombinezoną
vykdau nurodymus
žingsnis po žingsnio
niekieno erdvės nepažeidžiu
miesto vienatvė
yra vienintelė
man likusi erdvė
prieš prabildama
susirandu atsarginius išėjimus
kam jie priklauso
pasirodau visa
pusė pjūvio
po
pusės pjūvio
S. Shivaprakash (Indija)
S. Shivaprakashas (H. S. Šivaprakašas, ಎಚ್ ಎಸ್ ಶಿವಪ್ರಕಾಶ್, visas vardas: Hulkuntemath Shivamurthy Sastri Shivaprakash) gimė 1954 m. Bengalūre. Bengalūro universitete baigė anglų filologijos studijas, dėstė įvairiuose Bengalūro ir Tumkūro koledžuose, redagavo žurnalą „Indian Literature“, yra Delio Džavaharlalo Nehru universiteto Menų ir estetikos fakulteto profesorius, vadovavo R. Tagorės centrui Berlyne. Apdovanotas prestižinėmis Karnatakos valstijos premijomis, Ajovos universiteto (JAV) kūrybinio rašymo programos garbės narys. Gimtąja kćnadų kalba rašo poeziją, dramas, literatūros kritiką, daug jo kūrybos išversta į anglų ir daugelį Indijos kalbų. Įgavo autoritetą kaip dalies Indijos religinių tradicijų žinovas.
S. Shivaprakasho eilėraščiai versti iš autorizuotų vertimų į anglų kalbą.
Iš anglų k. vertė Aistis Žekevičius
Indų plovimas
Kas rytą,
Plaudamas taures ir indus,
Aplipusius vakarykščio vakarėlio kvapais ir dėmėmis,
Noriu švariai nuplauti
Pokštų ir juoko likučius,
Užgniaužtus atodūsius ir paslėptas ašaras,
Troškimus, pusiau išreikštus ar niekada taip ir neišreikštus,
Veidus, kurie žvakių šviesoje atrodė gražūs,
Balsus, kuriuos svaigalai pavertė melodingais,
Į viršų kylančius dūmus.
Taip, noriu švariai nuplauti
Visą skausmingą kartėlį,
Greitai pamirštamą vakarą,
Kad indai ir taurės žėrėtų
Kito ryto saulėkaitoje.
Deja,
Kai kurių dėmių neįmanoma išvalyti,
Kaip ir tavo veido, kuris ir toliau spindi,
Net po to, kai tavo vos apšviesti veidai
Pradingsta,
Net po to, kai liepsna užpučiama,
Vaškas sutirpsta,
O akys nebemato.
Krišjānis Zeļģis (Latvija)
Krišjānis Zeļģis (Krišjanis Zelgis) gimė 1985 m. Talsuose. Dirbo Latvijos kultūros akademijos bibliotekoje, apšvietėju Nacionaliniame teatre, taip pat įvairius kitus darbus (vynuogyne Prancūzijoje, stadiono statybose Meksikoje, kepykloje, raktų dirbtuvėje ir kt.). Latvijos universiteto Geografijos ir žemės mokslų fakultete baigė gamtos mokslų bakalauro studijas. Verda alų, su dviem kitais aludariais atidarė savo daryklą. Trijų poezijos rinkinių autorius: „Visi tie dalykai“ („Visas tās lietas“, 2010, laikraščio „Diena“ metų kultūros prizas), „Mylimieji“ („Mīļākie“, 2015), „Žvėrys“ („Zvēri“, 2016, vertimas į anglų k. išleistas 2018 m.). 2016 m. pasirodė jo eilėraščių knyga rusų kalba. 2016 m. pelnė festivalio „Prozos skaitymai“ apdovanojimą už geriausią apsakymą. Verčia poeziją iš rusų kalbos, dalyvauja vizualiųjų menų parodose.
Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas
kartografė
užsimovusi melsvas dryžuotas pižamines kelnes
tu sėdiesi prie darbinio stalo ir braižai įmantrius žemėlapius
sukuri dar vieną pasaulio projekciją
kai parausta akys išeini laukan parūkyt
ritmingai trauki dūmus kaip nuobodžiaujančias dvasias
tavo gyvenimas atsikartoja taip dailiai kad net pats galėčiau
jį visą nubraižyti
stalas durys peleninė
Marije Langelaar (Nyderlandai)
Marije Langelaar (Marijė Langelar) gimė 1978 m. Guse. Studijavo Arnhemo menų mokykloje ir Notingamo Trento universitete šiuolaikinio meno studijų programoje, dalyvavo daugelyje dailės parodų savo šalyje ir užsienyje. Trijų eilėraščių rinkinių autorė: „Upė kaip lyguma“ („De rivier als vlakte“, 2003), „Į sandėlį“ („De schuur in“, 2009, Hugues’o C. Pernatho premija), „Kibirkščiuoja“ („Vonkt“, 2017, Jano Camperto premija ir žurnalo „Awater“ prizas). Poezijai būdingas žmogaus ir aplinkos santykio motyvas, gaivališkumas, kartais siurrealistiškumas.
Iš nyderlandų k. vertė Dominykas Norkūnas
Smėlis
Tais metais prabudau paplūdimy,
mano sparnuotas kūnas
buvo nualintas.
Išsigandau išvydusi savo vaikiną, gulintį šalia.
Nulipdytą iš smėlio.
Ėmiau pamažėle jį užkasinėti.
Jis visai nesipriešino,
kelis kartus baigė, bet visiškai ne vietoj
ir ne laiku, o aš tuo tarpu
jaučiausi vieniša.
Pasišaukiau gyvūnus ir vaikus:
jie padėjo man kasti, kai kurie mechaniškai,
kiti sąmoningai sekdami vidinį balsą.
Aptikom daug dalykų, įvairių objektų ir medžiagų,
pačių nešvankiausių dalykų ir žodį,
įklimpusį į smėliuotas smegenis, nežymiai tirtantį.
Suėmiau jį pirštais,
mes sustojome ratu ir tyrinėjome šį žodį,
kuris tebebuvo pirmykštės būklės.
Nesyk neištartas, beformis, užtat beveik galėjom
jusliškai jį apčiuopti.
Laikiau savo vaikiną už rankų, kai
visi pradėjom vienbalsiai kartoti
šį pirmykštį žodį, taip giliai palėptą
jo viduje.
Kartojom iš lėto, šunys skalijo
pritardami, ir vėjas nerimo,
jo akys sužibo, ir
galiausiai jis prabudo.
Pat Boran (Airija)
Patas Boranas gimė 1963 m. Portliše, šiuo metu gyvena Dubline. Išleido šešis poezijos rinkinius, naujausi – „Bangų formos: Jaučio salos haiku“ („Waveforms: Bull Island Haiku“, su autoriaus fotografijomis, 2016) ir poezijos rinktinė „Žmogus vertas tik tiek...“ („A Man Is Only As Good…“, 2017); parašė kūrybinio rašymo vadovėlį, „Trumpą Dublino istoriją“ („A Short History of Dublin“, 2000), humoristinius memuarus „Nematomas kalėjimas: vaizdai iš airiškos vaikystės“ („The Invisible Prison: Scenes from an Irish Childhood“, 2009). 1989 m. pelnė prestižinį Patricko Kavanagho apdovanojimą už poetinį debiutą, 2008 m. – Lawrence’o O’Shaughnessy’io premiją (JAV) už poeziją.
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Mašinos
Vieną naktį Jorko gatvėje
beveik prieš dešimtį metų – tiek
svaigalų ir narkotikų ten,
kad beveik nesupratom,
kas buvome mes, o kas jie – vieną naktį,
kai atsiguliau miegoti ant savojo
šaltos šviesos luito, ir prasidėjo:
gatvėje, apačioje, mašinos signalizacija
įsuko savo siaubingus chirurginius garso
ašmenis. Kitapus gatvės,
Chirurgų mokykla šiepės nakty
it kaukolė, it visa kaukolių šūsnis,
bet neištvėrėm nedžiūgavę,
kai staiga pasirodė kažkas
iš viršutiniųjų aukštų. Su kiemsargio
šluota it ginklu rankose. Jis užsilipo
ant blizgančio gaubto, išsitiesė
ir užsimojo,
iš pradžių dar taikėsi, turėjo tikslą:
vienas po kito dužo žibintai, tada
posūkių lempos, trupėjo valytuvai, priekinis stiklas…
O vėliau, tarsi pusiau žmogus, pusiau mechanizmas,
jis tik mojavo ir trankė, mojavo ir trankė,
mojavo, kol ėmė maust raumenis,
kol suniokota šluota išsprūdo iš gniaužtų,
ir jis sustojo, atsisuko, pažvelgė į mus ir suriaumojo,
tarsi jo sielos daugiau nevaržytų
nei tyla, nei tamsa,
nei sulėtinta didžiosios
Dublino dalies tragedija tais senais
ir vis dar esančiais nužmogėjimo laikais.
Sinikka Vuola (Suomija)
Sinikka Vuola gimė 1972 m. Raumoje. Baigė filosofijos magistro studijas, dirbo žurnaliste, viešųjų ryšių atstove. Išleido tris poezijos rinkinius: „Juoda ir raudona“ („Musta ja punainen“, 2009), „Orkestras, kurio negirdime“ („Orkesteri jota emme kuule“, 2007, nominuotas dienraščio „Helsingin Sanomat“ literatūros apdovanojimui), „Sunkiausia kalba pasaulyje“ („Maailman vaikein kieli“, 2013, Suomijos visuomeninio radijo ir televizijos „Šokančio lokio“ apdovanojimas). Jos romanas „Replika“ (2016) pretendavo į J. L. Runebergo literatūros premiją. Išleido esė knygą „Pasaulių pabaigos“ („Maailmojen loput“, 2018). Eilėraščių išversta į anglų, albanų, ukrainiečių, italų ir rusų kalbas. Gyvena Helsinkyje.
Iš suomių k. vertė Urtė Liepuoniūtė
Aš turiu dvi žmonas, vieną
šventadieniams, vieną šiokiadieniams
Visuomet plėšiausi, stengiausi viską apžioti, įsimylėjau perpus
Buvo vasaros meilė ir žiemos
Visko buvo po du: rankų, kojų
akių porų, kiaušidžių, plaučių
Tik širdis triukšmavo
kosminėj vienatvėj, šurmuliavo kraujo ląstelės
Turiu šiokią ir šventą žmoną Meilė vėl truko metus, tada viskas baigės!
Visad troškau gyventi daugybę gyvenimų
viena širdimi Bet
velku praeitį paskui it nesibaigiančią uodegą
ir pamažu viskas išaiškėja: širdies
aš neturiu, tik ląstelės
juda senoviniu ritmu
ir venose nėra nė lašo kraujo
Krūtinę diegė, ištyrė ultragarsu
Kažką pamatė monitoriuje ką, man nerodė
Paprašė tik, kad daugiau neateičiau,
buvo pora rankų, alkūnių
riešų
ir dešimt vienišų pirštų
Sylva Fischerová (Čekija)
Sylva Fischerová (Silva Fišerova) gimė 1963 m. Prahoje, augo Olomouce. Prahos Karolio universitete studijavo filosofiją ir fiziką, baigė klasikinės filologijos studijas. Įgijo daktaro laipsnį, Karolio universitete dėsto senovės graikų literatūrą, religiją ir filosofiją. Dešimties poezijos rinkinių autorė, trys iš jų išversti į anglų kalbą ir išleisti Jungtinėje Karalystėje; išleido dvi prozos ir dvi knygas vaikams. Kelionių esė „Europa yra tarsi Toneto kėdė, Amerika yra status kampas“ („Evropa je jako židle Thonet, Amerika je pravý úhel“, 2013) nominuota „Magnesia Litera“ premijai kaip metų knyga. Vadinama viena svarbiausių savo kartos poezijos balsų, 2018 m. pelnė Prahos miesto poetės titulą.
Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas
Mūs Baltyk
O žeme, tu šlovės ir gėdos regykla!
Nuo Labos nelabos lig vislios Vislos lygumų
Ir nuo Dunojaus ligi baltiškų bangų prie Helo.
Sūnus guli pliaže
Su Belmondo akiniais
nebelmondiškomis trumpikėmis
ir geria „Zubrą“.
Iš kitos pusės dukra,
miegmaišyje, akis užmerkus, būsena, kai
su niekuo nesikalba, sako, niekada
nebus su niekuo, nes nemoka
su kuo nors būt.
O lenkai apdirbo Helo neriją, pridirbo
čia lenkų karčemų, tenai kašubų,
tiesiog paplūdimy
GOHEL čia ant turistų minibusų,
į Helą veža 666,
į pliažą takas 66.
– Žodžiai yra projekcija minčių
ir mįslių
(Nezamysliciuos, toj skylėj,
prieš stotį virėme ant spiritinės
vištienos konservus su paprika.
Su vyruku, kuriam smirdėjo kojos,
niekad su juo nieko, paskutinįkart mačiau jį
prieš trisdešimt metų.
Tuomet taipogi valgėm
konservus žąsies ir anties kraujo.
Nesąmonės kažkokios prisiminus.)
Keturi lenkai kiūtina per pliažą
erdvėj išplitę,
nukirpti trumpai
su pliažo skudurais
tautos ateities kalviai.
Iš paskos, atokiau,
dvi su maudymkėm,
ir ant krūtinių
FRESH VIBE
FRESH TRIPE?
(Tripe gali reikšt „žarnokai“)
Ir vaizdas visąlaik
į heltiškąsias Baltijos bangas.
Knyga vaikystėj apie slavų gimines,
kaip traukės vis tolyn – tie polabanai, pomožanai, črezpenianai ir chyšanai,
pagenami germanų
gaivalo.
Baltasis Svantovyto žirgas Rujanoj paskutinįkart sužvingo
ir kunigaikštis Domaboras ugnin puolė.
Slaviškos ideologijos kokteilis!
(Slavų suvažiavimas Slavų saloj 1928 metais.
Atskirasis moterų komitetas, madam Murkova priešaky,
kad profesorių pačiutėms
būt kas veikti.)
Tačiau lenkai atsilaikė.
Nie Atlantyk,
nie Pacifik,
ale naš Baltyk!
Mūs Pucifik įlankoj Pucko!
O pajūryje ir husitas stūkso:
Čia, kur nerimsta, siaučia Baltija,
Tegu tvirtai, kaip mūšy, stovi.
Akmenyje iškalsim ją –
Amžinąją čekų ginklo šlovę –
Egzistencija nėra vien tik žaidimas.
Individui, o tuo labiau tautai.
Kašube! Husite! Gibraltare!
Gibraltaro beždžionyt!
Pasaulį priekin varo bapkės,
bapkės išdulkino ir Helo neriją.
Banknotai gimdo banknotus,
ir taip be galo,
pliaže vien tik banknotai maudymukuose,
tata mama curka syn,
svarbiausia tai neprisidirbt
toj egzistencijoj! Sūrioj sriuboj mėnulio!
Imanuelis tai visai juk netoliese vaikštinėjo,
prie Vislos nerijos, toks Kionigsberg.
Šūds, Kaliningrad!
Baltiška prūsų tauta, užmušus
mūs Vaitiekų.
Istorija,
kumštim dantysna.
Kochaš naš Baltyk?
Kochaš foki našego Baltyku?
Uvaga: foki gryžon.
– Žodžiai yra projekcija minčių
ir mįslių.
Pržemysl, Nezamysl, Kržesomysl, Sobemysl,
Irtaumysl:
vien tik tau
skirtas takelis
tarp to, kas buvo,
ir to, kas neįvyko.
– Galvą pakelkit šią, kad žvelgtų, broliai,
ji išdidžiai, kaip pridera herojui –
ak tu kudlotas hiperaktyvus kukurbezdi.
Tomás Cohen (Čilė / Vokietija)
Tomás Cohenas (Tomas Kohenas) gimė 1984 m. Peljuhuės miestelyje Vidurio Čilėje. 2003 m. gavo prestižinę Pablo Nerudos stipendiją, skiriamą perspektyviems jauniems rašytojams. Čilės katalikiškajame universitete studijavo muzikologiją, Niujorko universitete – meno istoriją, stažavosi Christie’s pokarinio ir šiuolaikinio meno departamente (Rockefellerio centras Niujorke). Dvejus metus gyveno Nepale, vėliau Hamburgo universitete studijavo budizmą, tibetiečių kalbą ir sanskritą. 2016 m. Buenos Airėse išleistas pirmas poezijos rinkinys „Murkimo griausmas“ („Redoble del ronroneo“), antra knyga „Ekskavatorius“ („Retroexcavadora“) išeis Čilėje. Poezija versta į arabų, graikų, rusų, vokiečių, anglų kalbas. Su grupe „Found in Translation“ Hamburge rengia tarptautinius literatūros „Uosto skaitymus“.
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Motina mergaitė
Laukinės mergaitės plaukuotos kojos,
ji plepi, o įdrėskimai
nuo lakstymo tarp gervuogių ir tvorų
tėra balkšvos linijos:
tokios leistų išvysti bet kurios
bronzinės skulptūros originalą iš balto molio.
Mergaite, noriu, kad ir mano skruostas būtų purvinas,
čiurnos gervuogių išrašytos nuotykiais
pėdos basos
ant vandens prisigėrusių samanų kempinės.
Noriu gyvu balsu
nuo aukščiausios šakos, kuri mane išlaikytų,
šaukti spiečių tolumoje,
tarsi išdraskytą šešėlį, tarsi kauliukus, mestus
iki pasieks būsimą kartą.
Tau trylika, naktis,
laimei, dingo šviesa: užtemimas
išsaugos šią vasarą ryškią
visą likusį tavo gyvenimą.
Ištempusi kėdę į kiemą
pasilieki traukti vis daugiau žvaigždžių,
kas akimirką vėjyje virpant
vis daugiau vaisiškų žvaigždynų:
jų gervuogių, erškėtrožių ritmas –
tavo širdies dūžiai.
Mergaite, ta naktis –
tai svaigulys svajoti,
kad esi mano mėgstamiausias ingredientas:
ant lėtos ugnies, nesekdamas receptu,
paversiu tave savo motina, kad išgirsčiau
pulsuojant tą ritmą, aš – morulė, voliuta
endometriumo migloje.
Renkuosi ją salsvą,
renkuosi ją urvą.
Gimsiu iš jos,
bet ne ateityje,
nes, galbūt, ta laukinė mergaitė
jau šiame gyvenime yra mano motina,
o ta naktis ir didysis žvaigždžių užtemimas
tėra kažkas, ką mama man papasakojo.
Dámaso Alonso. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 4
Iš ispanų k. vertė Aistė Kučinskienė
Dámaso Alonso (1898–1990) – ispanų poetas, tiesa, labiau žinomas kaip įtakingas literatūrologas. Jis priskiriamas 1927-ųjų kartai, kuri dažnai vadinama ispanų literatūros Sidabro amžiumi. José Luisas Cano yra siūlęs šią kūrėjų grupę vadinti „draugystės karta“, nes didžioji dalis poetų buvo bičiuliai ar bendraminčiai, vis dėlto prigijęs 1927-ųjų kartos pavadinimas sugalvotas rašytojus susiejus su 1927-aisiais metais, kada garsaus baroko poeto Luiso de Góngoros 300-ųjų mirties metinių paminėjimui skirtame kongrese Sevilijoje beveik visi jie buvo susirinkę į vieną erdvę. Šie poetai buvo vienijami panašių literatūrinių ir intelektualinių interesų, publikavosi tuose pačiuose leidiniuose, jų kūrybai buvo būdingos bendros raidos tendencijos. Išskiriamos dvi bendriausios kūrybos tendencijos, charakteringos visoje kartoje: grynosios poezijos (isp. poesía pura) paieškos ir siurrealistinė estetika. Grynoji 1927-ųjų kartos poezija artima XIX a. antros pusės prancūzų poetų (pvz., Paulio Valéry) iškeltam poezijos idealui: telkiamasi į formaliąją išraišką, atsisakoma teksto naratyvumo ir bet kokių saitų su tikrove (aprašymai, socialinė plotmė ir pan.), orientuojantis tik į gražiai skambantį savipakankamą tekstą. Įprastai tokiame tekste itin svarbūs fonetiniai sąskambiai, ritmika ir pan.
Svarbiausias D. Alonso poezijos rinkinys pasirodė jau po Ispanijos pilietinio karo – tai 1944 m. išleisti „Įsiūčio vaikai“ („Hijos de la ira“). Jo kūryba turi ryškų egzistencialistinį pamatą. Publikuojami du šio rinkinio eilėraščiai: „Nemiga“, tapęs vienu svarbiausių Pilietinio karo baisumus išreiškiančių simbolių, bei ilgesnės apimties tekstas „Moteris su ąsotėliu“. Pastarasis publikuotas ir Juozo Mečkausko-Meškelos rinktinėje pavadinimu „Moteris su aliejaus indu“, čia – kita vertimo versija.
Nemiga
Madrido mieste yra daugiau nei milijonas lavonų (remiantis naujausia statistika).
Naktimis kartais gūžiuosi, slepiuosi nišoje, kurioje pūvu jau keturiasdešimt penkerius metus,
ir valandų valandas klausau dejuojant uraganą, kaukiant šunis, švelniai plūstant mėnesieną.
Ir valandų valandas pats dejuoju kaip uraganas, kaukiu kaip suerzintas šuo,
plūstu kaip pienas iš šilto didelės geltonos karvės tešmens.
Ir valandų valandas klausinėju Dievo, klausinėju, kodėl pamažėle pūva mano siela,
kodėl Madrido mieste pūva daugiau nei milijonas lavonų,
kodėl pasaulyje pamažėle pūva milijardai lavonų.
Pasakyki, kokį sodą nori patręšti mūsų puvėsiais?
Gal bijai, kad tau išdžius didieji dienos rožynai, liūdnos mirtinosios tavųjų naktų lelijos?
Moteris su ąsotėliu
Skirta Leopoldui Panero
Kur link eina ši moteris
su ąsotėliu rankoje,
ko slenka šaligatviu,
nors jau beveik naktis?
Priartėkite: ji mūsų nemato.
Aš nežinau, kas pilkiau:
ar šaltas jos akių plienas,
ar išblukęs pilkšvas šalis,
kuriuo ji apsukusi kaklą ir pridengus pakaušį,
ar vienišas jos sielos peizažas.
Eina iš lėto, vilkdama kojas,
dildydama padus, dildydama grindinį,
bet ją veda
gūdus
išgąstis,
veda valia
nusikratyti kažko siaubingo.
Ne, mes klystame.
Ši moteris traukia
ne šio miesto šaligatviu,
ši moteris eina per sustirusius laukus,
tarp atvirų griovių, senų griovių, šviežių griovių
ir sielvartingų kauburių,
jie žmogaus dydžio, jų žemė išpurenta,
žemė
nebetelpa atgal į iškastą duobę,
tarp giliausių niūrių šulinių
ir sudrumstų ūmių įdubų,
pilnų molio ir purvino vandens, ir nudriskusių nevilties spalvos įkapių.
O taip, pažįstu ją.
Šią moterį aš pažįstu: ji atvyko traukiniu,
labai ilgu traukiniu,
keliavo daug dienų
ir daug naktų:
tai snigo ir buvo labai šalta,
tai švietė saulė, o vėjas rovė
jauniklius krūmus
laukuose, kur nepaliaujamai sprogsta keisčiausios gėlės.
O ji keliavo ir keliavo,
apsvaigusi nuo pokalbių triukšmo,
nuo bėgių dundesio
ir nuo dūmų, nuo tiršto tabako kvapo.
O!
Naktys ir dienos,
dienos ir naktys,
naktys ir dienos,
dienos ir naktys,
ir daug, daug dienų,
ir daug, daug naktų.
Bet tas siaubingas traukinys vis stoviniavo
tiekoje skirtingų stočių,
kad ji tiksliai nebežino nei kaip jos vadinosi,
nei kur buvo,
nei kada buvo.
Ji
tepamena,
kad visur būdavo šalta,
kad visur būdavo tamsu,
o išvykstant, pajudėjus traukiniui,
visuomet suprasdavo,
kaip žvėriška susidurti su absoliučia neteisybe,
visuomet jusdavo
liūdesį, tartum milžiniškas šimtakojis jai lįstų iš skruosto,
tartum pajudėjus traukiniui jai būtų sujudinę sielą,
tartum pajudėjus traukiniui joje būtų išjudinę nesuskaičiuojamas ramunes,
baltas nelyg vaikystės džiaugsmas kaimo šventėje,
tartum joje būtų išjudinę saulėtas dienas, malonę mylėti Dievą ir slenkančių
minučių valią, kurią vadiname gyvenimu.
Bet gedulingos stotys toldavo,
o ji lyg beprotė spausdavosi prie lango,
šūkčiodama ir rangydamasi,
tik tam,
kad pamatytų begalinėje lygumoje tolstančią
vienišą stotį,
vietą,
kuri trijose didžiosios visatos dimensijose
pažymėta kryžiumi
po žvaigždėmis.
Ir galiausiai ji užmigo,
taip, užsnūdo šešėlyje,
užliūliuota tolimų pokalbių fono,
duslių šūksnių ir atokaus juoko,
tartum žmonės kalbėtųsi per storus audinius,
netikėtai įplyštančius
tik nuo vaikų verksmų, kai jie apsišlapinę budinasi naktį,
ar nuo spigių panelių riksmų, kai joms tunelyje gnybteli į minkštą vietą.
…Ji vis dar buvo apsvaigusi nuo tabako dūmų.
Ir ji keliavo per naktis ir dienas,
taip, daug dienų
ir daug naktų.
Visad sustodama naujose stotyse,
visad trokšdama išlipti kaip kiti, pasilikti kaip kiti,
ak,
visam laikui iš naujo išvykti, nors sudraskyta siela,
visam laikui iš naujo snūduriuoti nenutrūkstančiose kelionėse.
…Ji nežinojo kaip.
Jos sapnas kaskart buvo vis gilesnis,
viskas pamažu rimo,
galiausiai beveik nurimo aplinkos triukšmas:
tik kartkartėm koks juokas tartum šešėliuose akimirksnį sužibęs durklas,
koks riksmas tartum rūgšti citrina, akimirką priverčianti naktį geltonuoti.
Ir paskui nieko.
Tik greitis,
tik traukinio dundesys –
medis ir geležis,
tik traukinio triukšmas.
Ir ši moteris pabudo naktį,
ir ji buvo viena,
apsižvalgė aplink,
ir ji buvo viena,
ėmė lakstyti traukinio koridoriais
iš vieno vagono į kitą,
ir ji buvo viena,
ieškojo konduktoriaus, traukinio personalo,
kokio darbuotojo,
kokio priklydusio po kėde pasislėpusio elgetos,
bet ji buvo viena,
šaukė tamsoje,
ir ji buvo viena,
klausinėjo tyloje,
ir ji buvo viena,
klausinėjo,
kas gi vairuoja,
kas gi valdo tą siaubingą traukinį.
Bet niekas jai neatsakė,
nes ji buvo viena,
nes ji buvo viena.
Tad pamišusi, beprotė
dienų dienas leido
tame didžiuliame tuščiame traukiny,
kuriame niekas nekeliauja,
kurio niekas nevaldo.
…Tokia yra baisi,
nieko nematanti kvaila jėga,
verčianti šią moterį
toliau eiti ir eiti šaligatviu,
dildant senų kaliošų padus,
dildant grindinį,
tarp atvirų griovių abiejose pusėse,
tarp dviejų metrų ilgio
žemės gūbrių,
kurie tokio dydžio atmatuoti
trapiems žmonių kūnams.
Ak, dėl to ši moteris eina (su ąsotėliu rankoje, lyg kokia pusdievė),
švelniai skinasi per orą, skinasi taip subtiliai,
tartum eitų žarstydama kviečius per sėją,
taip, tartum žarstytų kryžių jūrą, arba kryžių mišką, arba kryžių ūkanas,
iš artimų kryžių,
iš tolimų kryžių.
Per saulėlydį, kuris kaskart vis tamsesnis,
ji
sulinksta
ir eina persikreipusi lyg klaustukas,
o jos stuburas išlinkęs
ant grindinio.
Gal taip ji lenda pro savo pačios medinio kūno rėmą,
tartum lįstų pro traukinio
langelį,
stebėdama tolstant bevardę stotį,
kurioje turėjo pasilikti?
Gal ją apsunkina, gal jos mintis slegia
pūvančios žemės prisiminimai,
gal įsitempia tvirtos nematomos sijos,
kyšančios iš visur gūbriuojančių kapų?
O gal tartum tie migdolmedžiai,
vasarą apsipylę vaisių pertekliumi,
per žiemą ji dar saugo trapų geidulį,
dar sergsti saldžias pagyras
dėl tirštų kekių ir gausos
ant jos plikų nuliūdusių šakų, kur nebenutupia net paukščiai?
Versta iš: Antología poética de la generación del 27. Madrid: Editorial Castilla, 1990