Literatūros archyvai
Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui
2022 m. Nr. 7
Šiais metais švenčiamas poeto, kinematografininko, kino kritiko JONO MEKO (1922–2019) šimtmetis paskatino leistis į jo epistolikos tyrinėjimą Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomuose rašytojų rinkiniuose. Įdomų laišką pavyko rasti rašytojo, vertėjo, literatūros kritiko, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) rinkinyje.
A. Vaičiulaitis turėjo retą redaktoriaus dovaną – tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje redagavo įvairius leidinius: „Studentų žodį“, „Vytį“, „Ameriką“, „Aidus“ ir kt. Pastarajam žurnalui paskyrė daugiau nei penkiolika metų. Kitas jo kruopštaus, sumanaus redaktoriaus darbas – „Lietuvių poezijos antologija“, kurią 1951 metais išleido „Draugo“ spaustuvė Čikagoje. Knygos sudarytojai Jonas Aistis ir A. Vaičiulaitis sutelkė joje tikrą poezijos lobyną: nuo pirmųjų dainuotinų posmų iki jauniausiųjų kūrėjų ir kovotojų už laisvę eilėraščių.
A. Vaičiulaitis kaip redaktorius rašė laiškus, prašydamas kūrybos, ir gaudavo įdomių, originalių atsakymų. Vienas iš tokių yra anuomet dar jauno poeto ir pradedančio filmų kūrėjo J. Meko laiškas. Jame išryškėja šio menininko gyvenimo esmė, du kūrybiniai keliai: kinematografinis ir literatūrinis, kurių neapleido iki gyvenimo pabaigos.
Pasinaudodamas proga kreiptis į „Aidų“ redaktorių, dėsto savo siūlymus, iškelia jam rūpimas temas – sudominti, uždegti lietuvius išeivius meile kinui. Laiške užfiksuota, kokia sunki ir varginga buvo naujo meno – lietuvių kino – pradžia. Jaunam kūrėjui rūpėjo „pastatyti ant kojų lietuvišką filmą, apleisčiausią pas mus meną“, jis iškelia būtinybę kurti lietuvišką meninį filmą. Tačiau kad toks gimtų – reikia ugdyti žmones, todėl redaktoriui kaip kokią „brandintuvę“ ir siūlo kinui skirto skyriaus sukūrimą „Aidų“ žurnale.
Laiškas rašytas J. Mekui būdingu stiliumi – kertiniai žodžiai išryškinti didžiosiomis raidėmis.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
New York, 1951 01 16
Mielas p. Vaičiulaiti!
Dėkoju už Jūsų laišką ir kvietimą. Jeigu randate, kad aš esu Jūsų ruošiamoje antologijoje reikalingas (gal kaip uždaromasis akmuo – nes metais, turbūt, jauniausias?) – galite dėti kurią nors idilę. Gal tada ir pirmąją.
Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką. Du visados duoda tvirtesnį vaizdą apie autorius. Antra vertus – mano poezijos didžiuma, mažai skelbtoji, yra daugiau AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ pobūdžio. Bet mano šitas pageidavimas nėra kategorinis, nes aš nežinau, kokio pobūdžio Jūsų ruošiamoji poezijos antologija yra, ir galbūt ir kitiems jauniesiems tik po tiek skiriama – tuo atveju nedera daugiau skirt ir man. Šiuo atveju Jūs esate redaktorius ir pasielgsite laisvai, kaip pagal visą antologijos sutvarkymą dera.
Pas mane nieko nauja. Paskutiniu laiku daugiau užsiėmęs su filmos studijomis ir pačiu filmavimu (siunčiu truputį informacijos). Turiu paruošęs trejetą filmos skriptų (kartu su broliu) – gal kiek naujas lietuvio rašytojo istorijoj dalykas. Kol kas savo skriptų nesame plačiau niekam rodę ar siuntę, nes jie šiek tiek „moderniški“ ir jokia filmų bendrovė jų nepirktų. Tik vieną jų, „La mort dans un jardin de fleurs“ [„Mirtis gėlių sode“ – V. P.] prieš nekurį laiką pasiuntėme laisvam susipažinimui Jean Cocteau. Vieną dokumentarinį-meninį skriptą „Lost lost lost lost“ rodėme Robert Flaherty, vienam geriausių dokumentarinės filmos režisierių-sukėjų, ir jis išreiškė didelį susidomėjimą. Tačiau visi šitie skriptai guli mūsų stalčiuose ir dar gulės, kol mes patys negalėsime jų susukti. Dabar turime tiek vargo su vien kronikos pastatymu ant kojų, kad apie kitką dar nėra kada nė pagalvoti. Norim trūks plyš ant rudens duoti pirmą lietuvišką filmos programą, pastatyti ant kojų lietuvišką filmą, apleisčiausią pas mus meną. Nes filma yra menas; ne tik dokumentas ar akivaizdinė perdavimo priemonė. Gaila, kad tai labai mažai kas pas mus dar supranta. Todėl ir visi pradiniai sunkumai, kad niekas nesupranta. Jokios paramos negalima niekur gauti, o reikia verkiant bent dviejų tūkstančių. Aš pats sukišau savo viską, kaip ir brolis, ir dabar ir Šulaitis savo sukiš. Štai jau kelinta savaitė neprisitaikau nė batų nusipirkti, o pirštas lenda lauk. Ir vaikštau pusbadis, ir nuo savo ir taip mažo svorio dar vis metu. O rudenį, kai bus padaryta, ar ir vėliau, mano broliai lietuviai sakys: žiūrėk, turim lietuvišką filmą, vis tik turim ir lietuvišką.
Dabar porą žodžių dėl AIDŲ. Paprastai kultūros žurnalai turi įvairius kronikinius-apžvalginius skyrius. AIDAI visą laiką irgi stengėsi išlaikyti LITERATŪROS, MENO, MOKSLO ir kitus skyrius, kuriuose skaitytojai būtų trumpai supažindinami su paskutinėm tų sričių naujienom. Aš visą laiką AIDUOSE pasigedau rimtos rankos prie šitų apžvalginių skyrių. Ar nebūtų galima sustiprinti KITŲ (ne lietuvių) literatūrinio gyvenimo kroniką? Toliau, ar nebūtų galima įvesti nuolatinio skyriaus TEATRUI ir FILMAI (vienas skyrius bendrai abiem, arba, tiksliau – TEATRUI ir FILMAI atskirus). Būtų galima susiaurinti (jeigu nėra vietos) POLITINĮ ar VISUOMENINĮ, ar RELIGINĮ (kurį atsveria dažnai talpinami religiniai straipsniai) ar pan… TEATRO skyriui vesti žmonių yra. Aš iš savo pusės siūlyčiau p. Jurgį Blekaitį. FILMOS skyrių sutvarkytumėme mes su broliu, jeigu tik tas skyrius būtų ne mažesnis kaip puslapis, nes su mažiau nerimtas reikalas.
Lietuvių išeivių kultūrinis nuėjimas pas amerikiečius (ar kitus, žiūrint, kur gyvena) didele dalimi priklauso nuo mūsų žurnalų ir laikraščių mažo dėmesio kreipimo į kultūrinį kitų gyvenimą. Ir jeigu ir noras savą teatrą turėti baigia pranykti, tai kaltė irgi yra ta, kad spaudoj maža apie teatro meną, nėra kas judina žmonių mintis ir vaizduotes ta linkme. Jeigu bus nuolatinis skyrius, kuriame kas mėnesį bus rimtai užsimenama, diskutuojama ir informuojama apie teatro meną, tai bus dar vis vilties, kad mes teatro menui nemirsime.
Tas pats, tik dar blogesniame laipsny, apie FILMĄ. Neturime jokio prieaugio, jokios užuomazgos rimtam filmos darbui, filmos kritikai, filmos menui. Įvedus nuolatinį rimtą skyrių, būtų galima pradėti šitą dirvoną judinti ir pas mus. Pradžioje supažindinant, kas yra kitur FILMOJE padaryta, kas yra FILMOS MENAS ir kas yra NE MENAS – galima pradėti kalbėti, ir ką mes galime daryti, kad turėtume ir LIETUVIŠKĄ MENINĘ FILMĄ. O visa tai yra galima turėti, ir turėsime. Reikia tik žmones (turiu galvoj lietuvius išeivius) palengva tam pribrandinti! O vienintelė, kol kas, LIETUVIŠKOS FILMOS BRANDINTUVĖ būtų FILMOS skyrius AIDŲ žurnale. Aš lauksiu Jūsų nuomonės šituo reikalu.
Geriausi linkėjimai Jums ir Jūsų Šeimai –
J. Mekas
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių
2022 m. Nr. 2
Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu. Graži tradicija, galima sakyti, išlaikyta – ką tik pasirodė atsiminimų knyga „Algimantas Zurba: nuo Apaščios lygumų iki Vilniaus kalvų“. Bet norėtųsi išgirsti ir paties rašytojo balsą, tad siūlome archyvinę publikaciją iš Algimanto Zurbos pastabų, fiksuotų užrašų knygelėse. Šias įvairiatemes įžvalgas jis pats vadino pamąstymų žiežirbomis, kūrybinių idėjų eskizais.
Taip pat verta įsižiūrėti į šio „Metų“ numerio nuotraukas – jos Algimanto Zurbos, darytos studijų metais, maždaug 1961–1963-iaisiais, kai, įsigijęs paprasčiausią fotoaparatą, ėmė bendradarbiauti kaip neetatinis korespondentas respublikos spaudoje. Subraižytose, išblukusiose nuotraukose vis tiek spindi pasaulis, Vilnius, žmonės, suaugusieji ir vaikai, įdėmaus būsimo rašytojo žvilgsnio pagauti. Dar tik pamatyti, neaprašyti.
Už archyvinę medžiagą dėkojame Laimai Zurbienei.
* * *
Netgi tada, kai į frontą išlydėjome tėtį, mama taip neklykė. Kažkaip kitaip ji suriko, kai girtas stribas taikėsi į mane, bėgantį Trako miškelin pas žabaujantį senelį. Dabar ji grąžė rankas, stengėsi apkabinti galvą – tarsi būtų draskomas jos pačios gyvenimas. Jau buvo seniai pripratusi prie baltakamieniais beržais išpuošto Pradarbo. O Trakas – irgi žavus, senelio išpuoselėtas, prižiūrėtas. Nors čia augo alksniai, bet nematytai aukštai išgenėti, storakamieniai, tik viršuje – didžiulės, tolyn nubėgančios šakų kepurės. Kolūkiams atėmus žemę, ilgai jo niekas nelietė; sustodavo žmonės, pro šalį eidami, gerėdavosi – tokio patrauklaus alksnyno aplinkui niekur nebuvo.
Ir štai vieną žiemos dieną nuo Dukurnių kaimo atšliaužė kelerios rogės, privirtusios ne iš kažkur atsibasčiusių – savų kaimo vyrų. Pravažiuodamas kažkuris tarstelėjo: mes pavaryti fermai pamalkauti. Ir suko tiesiai link ištekintų gražuolių alksnių. Keliose vietose tuojau pat sudzyravo pjūklai. Medžiai dar bandė nepasiduoti, dar braškėjo, tačiau neišlaikė. Krito į sniegą, dusliai sudundėdami. Tad ir pratrūko mama raudoti, klykti. Bėgo link niokojamo alksnyno. Tačiau vyrai nesustojo – nuvertę vieną medį, ėjo prie kito, dar įnirtingiau traukė pjūklus, kad užtrenktų širdį draskantį klyksmą. Patiems irgi buvo nejauku, tačiau sustoti negalėjo: kirsti medžius buvo liepta. Taip ir nenurimo visą dieną, kol išlakaus alksnyno vietoje liko nyki kelmynė. Tokių pėdsakų – ne kūrybos, o griovimo, draskymo metų palikta daug kur. Daug kur iš nevilties ir bejėgiškumo klykė žmonės.
* * *
Kartais tiesiog apsėda psichologizmo paieškos. Pasijunti tarsi esąs chirurgas, lendi į slapčiausius žmogaus sąmonės labirintus. Randi, žinoma, dažniausiai tą patį, šimtus kartų paties ir kitų surastą. Bet štai, žiūrėk, ima ir nušvinta koks nors mažai čiupinėtas kampelis, atskleidžiantis didžiausias žmogaus gyvenimo, jo egzistencijos paslaptis, ir jau tada kaip vaikas apsidžiaugi. Nespėliokim, kas tai – gal tik gamtos padovanota dar viena proga gilesniam žmogaus pažinimui.
* * *
Kai 1959 metais įstojome į universitetą, buvo madinga nešioti studentiškas kepuraites. Išdidūs vaikščiojome po Vilnių, jomis pasidabinę. Kartą grįžtame į savo „Stuokynės“ bendrabutį. Jau už Katedros aikštės, ties buvusiu telegrafo pastatu, žiūrime, priešais ateina nedidukas vyras. „Rektorius“, – sušnibžda kažkuris iš mūsų.
Sutiktasis šypsosi, sustoja, ištiesia ranką, kiekvienam paspaudžia. „Sveiki, studentai“, – kartoja, o šypsena vis nenyksta iš jo veido. Suprantam kodėl – juk tai rektoriaus idėja atgaivinti prieškario tradiciją – studentiškas kepuraites.
Rektoriui Jonui Kubiliui nutolus nejučia pasitaisome savo bordo spalvos kepuraites, kilstelim galvas, o šiluma nenyksta, ilgai nenyksta.
* * *
1964-ųjų pavasaris. Gegužės 1-oji. Netoli prospekto būrelis mūsų lituanistų laukia, kada palieps žygiuoti pro vyriausybės tribūną. Vėsoka. Trypčiodami pradedame niūniuoti dainą. Antroji jau skamba garsiau. Į mus žvilgčioja kitų fakultetų studentai. Prieina dėstytojas, būsimasis profesorius Donatas Sauka. Apsidairo, žengia dar arčiau mūsų. „Taigi ir ana, ir šita, kurią ką tik traukėt – partizanų dainos…“ Susižvalgome. „Tokioj vietoj – ir miškinių dainos… – dar priduria Donatas Sauka. – Diplomus gali sulaikyti, jei ne daugiau…“ Ir dairydamasis tolsta nuo mūsų būrelio. Tik tada jo žodžiai ir nerimas pasidaro aiškūs.
* * *
Radijo itin atidžiai klausydavomės ne vienus pokario metus kaime. Liko įprotis, nepamiršome jo ir atvažiavę studijuoti. Įsigijome naujus, tranzistorinius aparatukus, ieškodavome „Amerikos balso“, „Vatikano“, „Laisvosios Europos“, kitų užsienio radijo stočių. Toks buvo metas, tokie papročiai – be papildomos informacijos – nė žingsnio. Taigi augom ir brendom dviejų tiesų veikiami – oficialiosios ir kitos – iš vadinamojo laisvojo pasaulio atklydusios. Taip tarsi mozaiką susidėliodavome savą tiesą, savą pasaulio įvykių matymą.
* * *
Rimtesnis prozos kūrinys apsieiti be meilės, kuklesnių ar atviresnių erotinių scenų negali. Jos – prasmingiausios – papildo, maksimaliai pakylėja žmogaus dvasinį nusiteikimą. Šiaip ar taip, fizinis žmonių suartėjimas leidžia giliau atskleisti pačią asmenybės esmę. Štai kodėl į erotines scenas negalima žiūrėti atsainiai, paviršutiniškai – juk ne lėkštoko nuotykio vaikaisi, o prabyli apie pačią gyvenimo esmę.
* * *
Pati nė menkiausia purvo dėme neaptaškyta jaunystė, pačios gražiausios dienos. Mes dar nevedę. Su būsima žmona klystame už Vilniaus, žygiuojame link gražuolių Belmonto kalvų. Tarp jų įsirėžęs siauras žvyro keliukas. Priešais dviračiu atkrivuliuoja, matyt, kiek kauštelėjęs seniokas.
Kai lieka kokie keli metrai, dar nužvelgia šelmiškomis akimis ir rikteli:
– O kur tu ją vedi?
„Gal į savo gyvenimą“, – šypteliu sau.
Dviratininkas tolsta miesto link.
* * *
Daugybė kasmetinių jaunųjų literatų konkursų. Prieš tai – kalnai kūrybos. Pradedant miniatiūromis, baigiant ir visai solidžiais apsakymais, net romanais. Tūkstančiai perskaitytų darbų, tūkstančiai detaliausių analizių. Daugiausia – drauge su profesore Elena Bukeliene. Kartais tas šnekėjimas mus pačius nervina – žiūrint, kokie klausytojai. O profesorė visada rami, susikaupusi. Kartais pagalvoji: ar labai prasmingas šitas triūsas – per kelias dešimtis metų į literatūrą atėjo koks dvylika kadaise mūsų aptartų, smulkiai nagrinėtų autorių. Iš jų tik nedaugelis mus pavadina mokytojais – kitiems atrodo – viską įveikė patys…
Tačiau tada prisimeni mokytojus. Daugelis stropiai užsirašinėjo pastabas apie savo auklėtinių kūrybą. Ir supranti – gal ir ne taip tuščiai liejame prakaitą, mokytojai mūsų pastabas prisimins ne tik šnekėdami su rašančiais savo auklėtiniais, remsis jomis per pamokas, ir tada jau sklis gilesnis literatūros suvokimas.
* * *
Nebepamenu, kuriame moksleivių literatų kūrybos konkurse – mažas skandaliukas. Grįžta iš vakaronės vienoje vietos mokyklų būrys konkurso dalyvių. Čiauška, jaunatviškai kvailioja. Stumtelėjusi bendrabučio duris simpatiška mergaitė pajunta – jos iš vidaus užrakintos. Kol ateis budėtoja, kol ką, kita smarkuolė taukšt kulniuku, ir subyra vitražo stiklo kvadratėlis.
Mane, tada pirmininkavusį konkurso vertinimo komisijai, koridoriuje užklumpa keli išsigandę dalyviai, ypač sunerimusios tų mergaičių mokytojos. Pasirodo, grupę lydėjo rašinių vertinimo komisijos nariai – aukštosios mokyklos dėstytojai. O lyg tyčia ta smarkuolė, iškūlusi durų stiklo lopinėlį, būsima rašinių laureatė. Tuojau tvyksteli vertintojų mintis: už tokį „žygdarbį“ reikia anuliuoti autorės pelnytą premiją. Ką daryti tokią akimirką, kai priešais stovi supykę pedagogai, o mergaitės ir mokytojų akyse jau tvenkiasi ašaros?
Štai čia per daugiametę konkursų istoriją bene pirmą kartą tenka pasinaudoti pirmininko teise. Gal ne viskas pedagogiška, gal ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, pagauti nuotaikos, karščiuojasi. Tačiau… „Rašinys yra rašinys. Jei geras, tai geras, – išsprūsta. – O dėl durų stiklo tarkitės su mokyklos vadovais. Atlyginsit, suremontuos…“
Nušvinta ne tik smarkioji laureatė. Giedrėja ir mokytojų akys. Tik vertintojai ryja savo nuoskaudą.
* * *
Vienoks ar kitoks egoizmas žmogui nesvetimas. Gal netgi įgimtas. Reikia nemažos kultūros, kad jis aptirptų, ne vietoj neprasikaltų. Juk dar mažas, tik pradėjęs šnekėti vaikas būna nepaprastai laimingas, jeigu jį už gerą darbą pagiria suaugusieji. Saikinga, protinga pagyra žmogų, matyt, šimtus kartų efektyviau auklėja, pakelia jo sparnus labiau nei kategoriški reikalavimai.
Santūrus, tikras įvertinimas uždega naujiems darbams ir pačius išmintingiausius, savikritiškiausius vyrus. Čia dažnai svarbus ne tiek paprasto, kaip sakoma, eilinio žmogaus požiūris – įvertinimas kur kas efektyvesnis, kai jį išgirsti iš asmenybės, drąsiai vadinto savo mokytoju. Arba – iš artimo, tikrai tave suprantančio, tave nuoširdžiai gerbiančio asmens… Patikėkit, per savo amželį ne sykį patyriau šį jausmą, kai būdavo kalbama apie literatūrą, apie vieno ar kito kolegos darbus ir kai išgirsdavai tarsi nejučia išsprūdusius vertintojo, skaitytojo žodžius: jis – mano rašytojas…
* * *
Pašėlusiai neramus laikas laisvės keliu ką tik pasukusiai Lietuvai. Jau praėjusi tragiškoji 1991-ųjų sausio 13-oji, televizijos rūmuose tebešeimininkauja svetimi. Niokoja, siaubia čia sukauptus informacijos turtus, o sužibus ekranams pasirodo karinę uniformą dėvintis vadinamosios „Kaspervizijos“ šeimininkas. („Kaspervizija“ žmonės tada vadino užgrobėjų televiziją pagal jai vadovavusio saugumiečio pavardę.)
Mes su aktore Lilija Žadeikyte Rašytojų klubo mašina skubame pas skaitytojus rajonuose. Lilija parengusi mano šiam laikui labai tinkantį apsakymėlį „Išmeskit narvelį“, jame simboliškai išreikštas laisvės siekimas: vaikai sugauna kregždžiuką, norėdami turėti gyvą žaislą, bet paukštelis, stengdamasis ištrūkti iš nelaisvės, užsimuša. Išeina Lilija į sceną, skaito tekstą, o klausytojams per nugaras bėga šiurpas, kai kurių akyse sublizga ašaros…
Atgal važiuodami tylime. Vis dėlto paklausiau Lilijos, kaip jiems sekasi kažkur Labdarių gatvėje įrengtoje studijoje, transliuojančioje alternatyvią užgrobtai valstybinei programą… Aktorė tyli, purto galvą – neturi teisės pasakoti. Išsiima įsidėtą sumuštinį ir kanda, kanda. Visai kaip fronte prieš mūšį… Bet argi tada Lietuvoje iš tikrųjų nebuvo karo?
* * *
Antakalnyje, Menininkų kalnelyje laidojame vieną rašytoją. Kapo duobę šventina, dar atsisveikinimo žodį priduria su literatais mielai bendravęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Paskui, kai viskas baigta, leidžiamės žemyn. Dar marguoja pavasarį neištirpusio sniego lopinėliai. Užmynęs vieną, monsinjoras slysteli. „O jopši…“ – išgirstame. Nustebę sužiūrame. „Tai nieko, – mosteli monsinjoras. – Aš gi – šachtioras. Vorkutos lageryje, kai kasiau anglis, aplinkui tik ir aidėjo keiksmažodžiai. Vienas kitas ir mano galvoje bus įstrigęs…“
* * *
Užsibūna Algimanto Baltakio kaimynas poeto namuose. Jau po gilaus vidurnakčio – tuščias ir vyno butelis. Svečias dėsto: „Kartais man atrodo, kad turiu tikro ekstrasenso savybių…“ Baltakis nusijuokia: „Š… tu, ne ekstrasensas. Aš jau tris valandas galvoju, kada tu baigsi šnekėjęs ir eisi namo. O tu – kaip sėdi, taip ir tebesėdi, kaip šneki, taip ir tebešneki!“
Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu
2021 m. Nr. 4
Graži Marcelijaus Martinaičio 85-ųjų gimimo metinių sukaktis paskatino peržiūrėti, kokia poeto archyvinė medžiaga saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Poeto archyvinis rinkinys nėra gausus, tačiau išeivių rašytojų rinkiniuose galima atrasti nedidelį pluoštelį jo korespondencijos: yra keletas dalykinių laiškų, rašytų Henrikui Nagiui, Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, prašant kūrybos rengiamam „Poezijos pavasario“ almanachui, kviečiant į renginius. Tačiau kitaip „suskamba“ laiškas, rašytas su pagarba, dėkingumu ir susižavėjimu vyresniosios kartos poetui – Stasiui Santvarui, grįžus iš antrosios kelionės į Ameriką 1988 metais – tada M. Martinaitis keliavo per lietuvių bendruomenes, lankėsi Čikagoje, Vašingtone, Baltimorėje ir kitur. Vyko susitikimai su žemininkais-lankininkais, tartasi dėl jų knygų išleidimo Lietuvoje (noriu pabrėžti, kad A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinktinę inspiravo M. Martinaitis). Toje kelionėje buvo pasiektas ir Bostonas. Čia, netoli ošiančio vandenyno, viename name gyveno rašytojas, satyrikas Antanas Gustaitis ir kiek vėliau iš Vokietijos atkeliavęs poetas S. Santvaras su žmona Elena ir sūnumi Algiu. Susitikimas su vyresniosios kartos rašytoju M. Martinaičiui paliko labai šiltus įspūdžius, jie ataidi ir publikuojamame laiške.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Stasiui Santvarui
1988.XII.31
Maestro,
dabar visiems pažįstamiems pasakoju apie Jus, ir jie džiaugiasi, kad Jūs toks gyvybingas, poetiškas. Papasakojau apie Jus Irenai1, ir ji pasakė: matai! matai! Pažiūrėjo į mano žmoną ir taip pat pasakė: matai! matai! Man pasirodė labai gražus Jūsų gyvenimas, labai retai sutinku tokių žavių, tiesių, atvirų žmonių. Atleiskit, kad taip šneku: tai vienas gyvenimo stebuklų. Tokiam didmiesty, Bostone, Jus gaubė atskira erdvė, sava atmosfera. To niekas daugiau Bostone neturi: lietuvis kartais sugeba pasidaryti virš savęs tokį orą ir Visatą. Tokį savo kosmosą virš savęs, mačiau, yra pasidaręs Petravičius2. Kildami lėktuvu, dar pamatėm pakrantę, namelį3…
Atleiskit, kad leidžiuosi į tokią poeziją, nes metų pabaigoj poetams „užeina“.
Sveikinkit mielą Žmoną4, nors kai gausit laišką, visos šventės jau bus praėjusios. Mano laiškas Jus šiek tiek grąžins atgal. O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.
Dėkoju Jūsų Žmonai!
Perduokit linkėjimus mieliems kaimynams5!
Linkiu poezijos! O kol yra poezija, yra ir sveikata, ir džiaugsmas, ir viskas yra.
Marcelijus Martinaitis
1 Irenai Kostkevičiūtei.
2 Dailininkas Viktoras Petravičius.
3 Turimas omenyje dailininko namas, su ypatingu sodu.
4 Stasio Santvaro žmona – Elena Stasė Valiukaitė.
5 Viename name su Santvarais atskirą dalį turėjo satyrikas Antanas Gustaitis ir jo žmona aktorė Aleksandra Zdanavičiūtė.
Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą
2021 m. Nr. 3
Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m. Apysaka pirmą kartą išspausdinta žurnalo „Pergalė“ (dabartiniai „Metai“) 1978 m. šeštame numeryje. 1978 m. J. Apučiui buvo paskirta Respublikinė premija, bet Lietuvos kompartijos CK paskyrimą atšaukė. Sklido kalbos, kad pretekstas buvo tos apysakos publikacija ir kai kurie jo pašnekėjimai. Apysaka buvo sukritikuota ir LTSR rašytojų sąjungos partiniame susirinkime (žr. „Literatūra ir menas“, 1978 10 21).
Tokiomis sąlygomis „Vaga“ apysaką rengė spaudai, 1980 m. ji buvo išspausdinta knygoje „Tiltas per Žalpę“ kartu su apysaka „Rudenio žolė“.
Reikia prisiminti, kad 2016 m. „Metų“ 5–6 numeryje buvo J. Apučio publikacija „Iš dienoraščių 1969–1990 m.“ Nuo 1978 m. J. Aputis dienoraštyje pradėjo užsirašinėti apie apysakos „Prieš lapų kritimą“ kliuvinėjimą leidykloje. Dėl pastabų ir siūlymų skaudžiai išgyveno. 1980 m. kovo 31 d. užsirašė: „Girdėjau, esanti kaži kokia nauja recenzija, kurią apie mano apysakų knygą parašęs kažkas iš Spaudos komiteto.“
Štai toji „recenzija“.
Karas – lyg senyvo, ilgai sirgusio ligonio mirtis. Ji beveik nieko nejaudina. Kodėl šiame „kare“ tik sentimentalūs vokiečiai, apatiški lietuviai, užklydę rusai, laisvės ieškantys čigonai?
Karas – lyg stichinė nelaimė: kažką nušauna, kažką sužeidžia, kažką nugriauna, sudegina…
Kare daug gerumo, pastelinių spalvų. Kokia vokietaičių funkcija?
Lietuviai pabrėžtinai neutralūs! Tai ir meninė, ir faktinė netiesa! Kaime kiekvienas karą priėmė savaip. Gal ne visuotinai išryškintas, bet vis tik klasinis požiūris buvo, jei ne tai, tai klasinė nuojauta! Simpatijos, antipatijos! Apsaugos instinktas!
Karas – lietuviui primestas žaidimas! Kam visa tai? – naiviai klausiama. Kas pešasi, tegul pešasi!.. Žinoma: taip dalis gyventojų galvojo, bet ką tai reiškia apysakoje?
Be abejo, tokia linija galėtų būti, jeigu lygiagrečiai eitų kita, ją paneigianti tendencija (sakykim, partizaninės kovos atspindys, klasinio sąmoningumo pasireiškimas).
Nevaizduokime lietuvių kaimo lyg papuasų! Jie, girdi, nesupranta net kas su kuo kariauja, nepažįsta net Hitlerio!
O vokiečių tautoje svarbu ne saldusis žmogiškumas (geras daktaras, mielos vokietaitės, dalinamas šokoladas), bet racionalusis antifašizmas, jau prablaivėjus!
Keista: tiek Benutis, tiek suaugę jaučia, suvokia ir aiškina pasaulį vienodai!??
Ant anonimiško mašinraščio esu užsirašęs: „Priekaištai, gauti iš Spaudos komiteto“. Spaudos komitetu sutrumpintai buvo vadinamas LTSR valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas. Apie jo vaidmenį, kai dabar rašoma apie knygų leidybos kontrolę sovietmečiu, retai beužsimenama. Be reikalo! Šios „recenzijos“ publikacija tebus vienas iš ženklų, kad be reikalo, o išsamesnei kalbai čia ne vieta.
J. Aputis rašo girdėjęs, kad tas pastabas parašęs „kažkoks Žaliukas, ar kas kitas“. Manau, kad kas kitas, minėtajam būtų per daug garbės.
Spaudimas buvo iš visų pusių, tad apysaka išėjo „patvarkyta“. Autorius buvo priverstas dalyvauti „tobulinant ir redaguojant“.
Nepriklausomybės metais apysakos „Prieš lapų kritimą“ tekstą J. Aputis peržiūrėjo du kartus – knygai „Dvi apysakos“, kurią „Baltos lankos“ išleido 1996 m., ir knygai „Bėgiai išnyksta rūke“, ją Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 2010 m. Jeigu kas nors imtųsi keturių redakcijų palyginamosios tekstologinės analizės, tai būtų daug naudos literatūros raidai suprasti. Ne tik literatūros, žinoma.
Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje
2021 m. Nr. 2
„Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose (juose buvo įsikūrę Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmai) vykusio susirinkimo dėl Vinco Kudirkos 130-ųjų gimimo metinių stenograma.
[Ši posėdžio arba susirinkimo MA eigoje privati stenograma skelbiama tik atskleidžiant užsirašymo santrumpas, nekomentuojant rezultatų. – V. L.]
VK Verkiuose, 88.09.13
V. Sventickas. Data neįprasta, todėl (Rašytojų sąjunga į valdžią) kreipėsi vėlokai. Pritarta, kad reikia sudaryti vyriausybinę komisiją.
Rašytojų sąjunga siūlo Lankutį, Mieželaitį, Girdzijauską, Kudabą, Landsbergį, Šakių ir Vilkaviškio valdžios atstovus.
Gruodžio 26 – Dramos teatre VK ir „Varpo“ minėjimą. (Plius MR [Menininkų? Mokslininkų? rūmai] – gruodžio 31 d.)
Paroda respublikinėj bibliotekoj, tvarkyti memorialines vietas.
Konferencija – [ir] aukštųjų mokyklų konferencijos – į LK [Literatūrinės kronikos?] tomą.
„Vyturio“ leidykla [numato] šį rudenį J. Būtėno knygą apie VK, plius poezijos knygą.
„Vagai“ – paspartinti faksimilinį „Varpą“.
Literatūros muziejus Kaune – parodą.
Kauno istorijos muziejaus sodely iki datų – atkurti biustą.
Kultūros įstaigai suteikti vardą.
V. Landsbergis. [Primena] pavadinimus: tiltas, mokyklos, buvęs orkestras! [Tad galimas įsteigti VK vardo] Vilniaus Jaunimo orkestras.
– leidyba vėl be muzikos? Tegu Mokslų akademija siūlo „Vagai“.
– minėjimai – Sąjūdis [iniciatorius]? ir aukštosios mokyklos.
– pastatyti Inčiūros, Ostrausko pjeses.
– mokyklose! Simbolika etc.
Gruodžio mėn. Kapso-Kapsuko konkurencija?!
D. Kuolys. – paskelbti VK vardo satyros konkursą. Pavasarį (konferencijoj) paskelbti rezultatus.
Mokyt. St. Skeivys. Planuoti ne tik eilėraščių, bet ir platesnį tomelį – visą grožinę kūrybą.
Doc. A. Vaitiekūnienė.
Raštai, 2 tomai. Turi tilpti viskas, tik nepatraukliai atrodys.
Atsisakoma muzikos, nes per maža laiko.
Akademijos leidyklai [akademiniam leidiniui?] – atstatyti „Varpo“ kanoninius nuo šiol VK tekstus.
Gal nereikia tomelio, o reikia [pačios] muzikos. Kad sugrįžtų į tautos atmintį.
Ką ketina VVPI [Pedagoginis institutas], ką apskritai: skeptiškai žiūri į konferencijų sąjūdį. Žanras susikompromitavęs. Konferencijų mažinti, [vietines] sutelkti į vieną vietą. Stoka jėgų. Mažiau samprotavimų, tegu daugiau skamba VK žodis, muzika. Kudirka ir „Varpas“ – proga grąžinti simboliką į mokyklas.
Istorijos institutas jau suplanavo konferenciją. VK plius „Varpas“.
Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje
2020 m. Nr. 12
1945-ųjų spalio 25–28 dienomis sovietų vėl okupuotoje Lietuvoje įvyksta pirmasis LTSR rašytojų suvažiavimas. Jo metu kalbama apie pasikeitusią rašytojų situaciją ir naujas užduotis, daug dėmesio skiriama naujosios kartos ideologiniam auklėjimui (pvz., Eduardas Mieželaitis pasiūlo įsteigti jaunųjų rašytojų sekciją). Tarp visų pasisakymų, išlikusių suvažiavimo stenogramose, išsiskiria viena neįprasta ir palyginti drąsi kalba. Tai Leonas Švedas (1918–2003) – lenkų ir lietuvių poetas, prozininkas, vertėjas – išsako nuomonę apie poezijos modernizmą ir estetikos tipus, jau nutylimus, nepriimtinus „naujajai tvarkai“, remiasi Vytautu Mačerniu (1921–1944). Nežinia, ar dėl šio pasisakymo rašytojas susilaukė sankcijų, tačiau neilgai trukus – 1946-aisiais – emigravo į Lenkiją, kūryboje rinkosi avangardistinę (ironišką, sarkastišką, neįprastų metaforų prisodrintą) kryptį. Dar nesusipažinusiems su L. Švedo kūryba ir jos kontekstais siūlome atsiversti jo eilėraščių rinktinę „Poezija: 1946–1982“ (1995) ir Vaivos Narušienės knygą „Nepritapęs ir nepritampantis. Dvikalbė Leono Švedo kūryba“ (2003), o čia skelbiame minėtosios kalbos stenogramą1.
Tebus ši publikacija ir tiltu į 2021-uosius – Vytauto Mačernio šimtmečio metus.
S. V.
Norėčiau prisidėti prie kai kurių rašytojų nušviestų minčių dėl jaunųjų poetų užmiršimo. Vakar tuo reikalu kalbėjo drg. Mieželaitis. Čia aš norėčiau iškelti poetą Mačernį, apie kurį per visą laiką nebuvo paminėta nė vieno žodžio. Jis yra žuvęs nuo vokiečio kulkos, ir apie jo literatūrinį palikimą iki šiol nei šitame suvažiavime, nei Rašytojų sąjungoje nelabai yra rūpinamasi. Net nėra jam suruošta vakaro literatūrinio, kuriame galima būtų jo kūrybą perskaityti. Jis turėjo mūsų jauniesiems poetams milžinišką įtaką, kurios neturi joks kitas poetas. O tuo tarpu apie jį nepasakyta nei vieno žodžio. Draugas Korsakas yra pasakęs, kad jaunieji mėgdžioja senas Vakarų Europoje atgyvenusias sroves: estetizmą, romantizmą. Man kilo klausimas – ar gali kokia nors srovė mirti? Man atrodo, kad didelių rašytojų kūriniuose matome, kad susiduria įvairios srovės, pavyzdžiui, „Fauste“; pas Bodlerą galima rasti beveik natūralistinių scenų. Pas Gorkį susiduria ne tik romantizmas, realizmas, bet ir natūralizmas, pav.: novelėje „Žmogaus gimimas“. Taip kad norėti numarinti srovę yra neveik neįmanoma. Man prisimena rašytojas Hauptmanas, Nobelio laureatas, kurio kūryboje tos srovės taip įvairios, jog galų gale negalima suprasti, ar galima atriboti jas žodžiu „izmas“. Viskas yra kartu. Kokiais rašytojais, jei pasidomėtume trupučiuką jaunųjų kūryba, jie sekė? Man atrodo, kad nei vienu nesekė, nes jaunoji karta nežino žodžio „sekti“. Seka tik tie, kurie nesupranta.
Kyla man antras klausimas. Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?
Ir štai jaunieji poetai, ir ypač Mačernis, siurbė į save kaip medis maistą iš visų pusių. To nenuginčysime, galbūt ir iš Vakarų. Ir ne jis vienas, bet ir visi jaunieji. O kad jaunieji pradėjo gyventi šiomis idėjomis, aišku vien tik iš jo eilėraščio, kad jis turėjo užsimojimus rubežiuotis ne vien mūsų siauros šalelės Lietuvos ieškojimais ir siekimais. Manau, kad nebus niekam skaudu, jei aš pacituosiu jo eilėraštį:
|
Savo sielą alkaną kaip žvėrį Maitinu geriausiais žemės vaisiais – Mokslu ir menu, tegul ji gėris Spalvomis ir tonais išrinktaisiais. |
Leidžiu jai nusikalst ir atgailoti Užsidėjus aštrią ašutinę, Bet niekuo negaliu pasotint Šios panteros alkanos laukinės. |
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
1 Pirmojo Lietuvos TSR rašytojų suvažiavimo stenograma. – LLMA. – F. 34. – Ap. – 1. – B. 8. – L. 40–41 [stenogramos kalba taisyta tik minimaliai, akivaizdžios korektūros klaidos. V. Mačernio eilėraštis turbūt cituotas iš atminties, kiek netiksliai ir ne visas, – S. V.].
Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“
2020 m. Nr. 11
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje rašytojams, kultūrininkams teko reikšmingas vaidmuo. Reikėjo ne tik reaguoti į politinę situaciją permainų akivaizdoje, dalyvauti viešuose mitinguose ir neformaliose diskusijose, bet kartu ir persvarstyti pačios bendruomenės, sovietų įsteigtos rašytojus jungiančios institucijos – Rašytojų sąjungos – padėtį ir galimas jos transformacijos formas.
Vienas įsimintinesnių archyvuose šia tema išlikusių dokumentų – Sigito Gedos, tuo metu RS valdybos sekretoriaus ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, ataskaitinis pranešimas už rašytojų veiklą 1988 metais, perskaitytas gruodžio 27-ąją RS valdybos plenume1. Poetas kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą. Nors kalboje esti pakilių, patetiškų intonacijų romantizuojant rašytojų vaidmenį ir galią politinės pertvarkos metu, sykiu bandoma pažvelgti (savi)kritiškai bei reflektuoti rašytojų bendruomenės- institucijos problemas.
S. V.
Gerbiami kolegos, prieš sėsdamas rašyti šį pranešimą, kitaip sakant, ataskaitą apie mūsų darbą 1988 metais, pasivarčiau knygą, kurioje gana kruopščiai registruojami visi įvykiai mūsų sąjungoje, priemonės, išvykos, svečiai. Perskaičiau prezidiumo protokolus, darbo planą, galop sekretoriaus ataskaitą panašiame, kaip nūnai, plenume.
Įspūdis toks, kad sėsk žmogus ir visų vardu rašyk: dirbome neblogai, veik visi užsibrėžti tikslai pasiekti, arba bent įpusėta siekti.
Iš tikrųjų taip nėra, taip niekad ir nebuvo, tik mes į metų galą vis norime gražiai atsiskaityti, realybei suteikti antrinę, mūsų pačių, o ir dar kažkieno geidžiamą formą.
Aš pats sekretoriauti pradėjau tik nuo šių metų pusės, porą mėnesių dar praleidau svetur, todėl ne visos realijos, ne kiekvieno renginio konkreti išraiška tvyro mano akyse, tačiau šiaip jau imant nuo metų pradžios, kiek jėgos leido, sėdėdavau ir Rašytojų sąjungos prezidiumo posėdžiuose (kaip poetų komisijos pirmininkas), ir naujų narių priėmimo komisijoje (kaip jos narys), sekiau visus mūsų literatūrinio gyvenimo įvykius ir literatūrinę spaudą. Todėl tebūnie man leista šįkart „atsiskaityti“ ne tiek už bendrų darbo planų vykdymą, už mūsų pergales ir klaidas, o pabandyti perteikti pačią rašytojų, o gal ir visuomenės nuotaiką praėjusiais 1988-aisiais.
Kas buvo svarbiausia šiais toli gražu ne taip jau nelemtingais metais rašytojams Lietuvoje? Ogi tai, kad viešai ir slapčia visi bruzdėjome, bent jau didžiuma norėjome permainų, kiekvienas troškome jų savaip, savaip vaizdavomės, kaip tatai turi vykti ir kaip tatai vyks. Gyvenome persitvarkymo, pertvarkos dvasia, tačiau toji pertvarka strigo kiekviename žingsnyje, kadangi buvo brukama iš viršaus, pakankamai išgudrėję Brežnevo laikų valdininkai iš anksto žinojo, kaip ją suvaidinti, aš pats prisimenu ir ne vieną iš vyresnių mūsų literatų, kurie pasitempę mane už rankovės į ausį šnabždėjo: „Mes jau vieną kartą tokį persitvarkymą išgyvenom, mes žinom, ką tatai reiškia, nebūkit naivuoliai…“
Deja, metai parodė, kad buvom ir likom naivuoliai. Daugelis žmonių, rašytojų ir ne rašytojų, mokslininkų, kompozitorių, dailininkų. Kartais pagalvoju, kad visa tai, kas dėjosi Lietuvoje šiais metais, dėjosi ir prieš mūsų visų valią. Jeigu mes savo kūryboje tiek metų stengėmės laikytis gėrio, doros, teisingumo, laisvės ir grožio idealų, tai, progai atsiradus, tos sėklos negalėjo gulėti amžinam įšale, laukdamos kažin kokių neapibrėžtų laikų.
Turėjo juk mūsų kūriniai, mūsų mintys kažin kokį, tegul mums patiems netgi nelabai aiškų adresatą – žemdirbius, darbininkus, studentiją, moksleiviją, galop tegul ir ne itin gausų naujosios lietuvių inteligentijos būrį. Kuria linkme aš suku? Ogi ta, kad visos lietuvių rašytojų, mokslininkų, publicistų kalbos apie ekologinę, socialinę, ekonominę padėtį Lietuvoje sukėlė gražų, kartais gal net ir pošiurpį sprogimą – 1988 įvykius Lietuvoje.
Visos kalbos apie tai, kad visuomenėje klesti MANKURTAS, žmogus be sąžinės, be nuovokos, be atminties, be širdies ir be tikėjimo, pasirodė, švelniai tariant, ne visai teisingos. Lietuva išbudo, ir per kokį ketvertą mėnesių buvo išsakyta, išrėkta, išdeklamuota ir ištrimituota, išpaišyta šūkiuose ir plakatuose tiek teisybės, kiek jos buvo nuslėpta per gerą pusšimtį metų.
Ar jinai jau visa? Ar nuo to, kad mes išsirėkėme, mums pasidarė lengviau? O išsirėkę, ar labai daug ką pakeitėme savo gyvenime?
Aš dar kartą pakartosiu tas dovanas, kurias mielaširdingai (tik ne be lazdų per galvas ir nugaras!) gavome: tai svarbūs pasikeitimai mūsų respublikos Vyriausybėje, tai mūsų tautiniai simboliai, vėliava ir himnas, valstybinis lietuvių kalbos statusas, Vilniaus Katedros ir Šv. Kazimiero bažnyčios grąžinimas tautai, laisvesnė spauda, į pašalius nuslinkęs kraupus stalinizmo baubas ir t. t., ir t. t., ir t. t.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad metų įvykiai niekais pavertė visus mūsų darbo planus, aktyvesni rašytojai kiekvieną dieną buvo tempiami į dešimtis mitingų ir susirinkimų. Šiandien su nemaža išlyga galime pasididžiuoti: mes padėjome išbudinti tautą. Kaip Kudirkos, Maironio ir Basanavičiaus laikais – visuomeninis Lietuvos gyvenimas atgavo tikrąją kryptį, žmogus, baikštus ir pasimetęs, Vydūno žodžiais tariant, pradėjo atgauti ašinę sąmonę.
Tyliai ir ramiai įsirašykime kiekvienas sau į praėjusių metų dorų darbų ataskaitą, o paskui imkim galvoti, kad visgi visuose šiuose įvykiuose ne taip pradėta ir ne taip gali būti baigta. Lengva išbudinti miegantį lokį, įkišti jam kuoką ar kryžių į rankas ir pastumti – eik!.. Su tokiu pat nemažu liūdesiu turime pripažinti, kad daugelis mūsų žmonių, mūsų brangių tautiečių, jau neskiria kryžiaus nuo kuokos, tautinio išsivadavimo nuo tautinio idiotizmo formų.
Mes buvome patekę į didžiulę euforiją (vienas rusas ne be reikalo Sąjūdį pavadino patologiniu jausmu!), bet ta euforija buvo dėsninga. Tiek metų tremptos, tremtos, žemintos ir niekintos tautos euforija… Man regis, dabar toji visa mūsų inteligentijos sukaupta kuriamoji potencija ir mūsų bundančios tautos energija turėtų būti skiriama konkrečiam, buitiniam atsinaujinimui. Aiškiau šnekant, tik tada galės augti gerbiamo kardinolo Sladkevičiaus paminėtas ąžuoliukas, arba – naujus, žalius ūglius išleisti tūkstantmetis Stelmužės ąžuolas, nes Lietuva lygiai tiek pat jauna, kiek ir sena.
Ir tokioje kasdieninėje rutinoje niekas negali dėtis be rašytojų. Tai viltinga ir beviltiška mūsų brolių rašytojų situacija šioje situacijoje. Nėra klausimo, kurį būtų galima išspręsti be rašytojų pagalbos. Ant mūsų galvų ir naujoji konstitucija, ir naujoji agrarinė programa, ir teisė, ir moralė. Į mus visi dabar žiūri kaip į Lietuvos sąžinę, o mes tuo tarpu esame tokie pat mirtingieji, kaip ir visi. Ir netgi – ne be vienos kitos dėmės ar nuodėmės, nes visiems teko gyventi ir verstis, leisti knygas, auginti vaikus, gauti butą ar statytis kolektyvinį namelį kolektyviniam sode.
Taigi dabar aš norėčiau labai apsibrėžti ir kalbėti apie labai siaurus dalykus, nedidelius, gal tik mūsų profesiją liečiančius klausimus: kaip turėtume gyventi ir kurti ateinančiais metais, kaip mums suderinti tuodu nesuderinamus dalykus – kurti Lietuvą ir kurti literatūrą? Mat bekurdami, begaivindami kraštą, mes apleidome (nebijau pasakyti šio žodžio) gimtąją literatūrą, mes taip susižavėjome dideliais dalykais, biurokratizmo demaskavimu, stalinizmo ir brežnevizmo nusikaltimų ieškojimu gyvenime ir istorijoje, kad pamiršome, jog pirmiausia reikia apsivalyti mums patiems, apvalyti gimtąją literatūrą, parašyti tikrą ir teisingą jos istoriją, galop – reabilituoti daugelį neteisingai nuteistų, ištremtų, išvarytų iš krašto, morališkai traumuotų kūrėjų. Antibiurokratinė reforma neįvyko pačioje mūsų Rašytojų sąjungoje. Tai pažeidžiamiausia vieta, vykstant tolesniam persitvarkymui Lietuvoje.
Prisiminkime tiktai, kiek vazotis turėjome su didžiąja dalimi mums priklausančiu „Literatūros ir meno“ savaitraščiu. Parašytas ir atspausdintas žodis turi tą ypatybę, kurią mes buvome bepamirštą: jis išlieka. Taip, yra išlikę visi savaitraščio komplektai, visų gerbiamų redaktorių ir šunredaktorių pavardės, visų recenzentų ir pseudorecenzentų vardai ir pavardės po nelabai dorais ir gražiais straipsniais. Bet koks raginimas belsti į jų sąžines – be atsako. Drįstu formuluoti, kad visas pokario literatūros vaizdas yra iškreiptas. Ir ne tik pokario. Ir prieškario. Ir dar ankstesnis.
Tyli literatūros mokslų daktarai, tyli gerbiamas Lietuvių literatūros institutas. Kaukitės dėl kalbos! Dėl kalbos kautis jau galima, nes jinai turi valstybinį statusą. Betgi lietuvių kalbos nuopuolis neįvyko be lietuvių literatūros nuopuolio. Tą mūsų šimtametės literatūros vaizdą, kurį nuo pirmos klasės iki paskutinio kurso aukštojoje mokykloje formuoja gerbiami dėstytojai, pirmiausia suformavo mūsų gerbiamo instituto ir aukštųjų mokyklų profesoriai.
Mano intencija labai maža: kas jei ne rašytojas paprašys parašyti naują akademinę lietuvių literatūros istoriją, kuri analizuotų mūsų literatūrą ne kaip priedą prie ideologijos, bet kaip aukščiausią tautinės valios ir dvasios formą, sukurtą remiantis doros ir grožio idealais, iškentėtą vienintelę žemiškos amžinybės formą? Jeigu dabar visu spartumu ieškoma rašytojų, kurie parašytų ir literatūros vadovėlius mokykloms bei institutams, tada, man regis, kiek galint greičiau reikia paleisti mūsų Literatūros institutą ir literatūros katedrą.
Kita artimiausia užduotis: galop reabilituoti visus po karo ištremtus ar apšmeižtus literatus. Garbės nariais priimti į mūsų Rašytojų sąjungą (jeigu jie tik sutiks) visus geriausius lietuvių išeivijos kūrėjus. Tik ten pabuvęs ir pasikalbėjęs, pabendravęs su jais, gali pajusti, kokią nepelnytą skriaudą mes patys savo plunksnos broliams esame padarę. Lyg ne tos pačios žemės ir ne tų pačių motinų vaikai būtume, ne ta pačia kalba rašytume, ne tuos pačius grožio, gėrio, atlaidos idealus tausotume. Tai nežmoniška iš mūsų pusės, ir kol panašūs moralinės atgailos aktai mūsų neįvykdyti, man regis, abejotina mūsų teisė dalyvauti tautos atgimime.
Taigi, iš vienos pusės mūsų literatūra atskirta nuo išeivijos, iš kitos – nuo jaunimo. Bene prieš savaitę buvome Vilniaus jaunųjų sekcijos ataskaitiniame susirinkime, gal prieš mėnesį – Kauno. Ir visur tas pats – žmonės, kuriems arti keturiasdešimt. Kad jie geri rašytojai – tas nelabai ką reiškia. Daugiau mums reiškia tai, kad jie nėra išleidę po daug knygų… Pasimetimas ir rezignacija, jokios perspektyvos nematymas. Iš kur visa tai? Iš to, kad prieš dešimt ar penkiolika metų mūsų sąjunga tapo tokiu išrinktųjų daržu?
Tik tada, kai nedelsiant į Rašytojų sąjungą bus priimta penkiolika ar dvidešimt jaunųjų sekcijoje užsibuvusių rašytojų, mes gausime šviežio kraujo, o sekcijos savo ruožtu atgaus prasmę ir autoritetą jauniausiųjų akyse.
Žinau, kad mūsų Rašytojų sąjunga yra tik nedidelė visuomenės dalis, bet į ją su viltimi šiandien žvelgia ir kitos kūrybinės organizacijos. Ką sakys rašytojai? Kaip elgsis? Kodėl tas ar anas per televiziją taip ar kitaip kalbėjo? Visa tai krauna ant mūsų pečių didžiulę atsakomybę. Pavieniui galime elgtis vienaip ar kitaip, kapstytis, kapanotis, nelyg skęstantys šunyčiai, vaidinti didvyrius ir romantikus. Tačiau kol nebus radikalesnių permainų pačioje sąjungoje, jos aparate, Literatūros institute, Valst. universitete, Ped. institute, galop „Vagos“ leidykloje (ką galvoja jaunesnieji ir vyresnieji šios leidyklos redaktoriai, prieš keletą metų reikalavę braukti iš kūrybos kiekvieną krikščionybės terminą?), mes esam bejėgiai išlaikyti savo, kaip kūrėjų, autoritetą, ir pamažu beįsisiūbuojanti Sąjūdžio, atgimimo banga paliks mus užnugary. Jau dabar ne vienas su vos dygstančiais ūsais primena – ką rašytojai veikė 1940, 1945 ar 1948 metais? Kas garbino Staliną, rašė liaupses Brežnevo „Mažajai žemei“? Kas dar prieš metus įrodinėjo, kad Vasario šešiolikta – buržuazinių nacionalistų išmislas?
Sutinku, kad pirmiausia mums reikia atnaujinti Rašytojų sąjungos įstatus, stengtis kiek įmanoma išvengti unifikuojančios didžiavalstybinės dvasios, bet sykiu, be jokių išsisukinėjimų, reikia peržiūrėti mūsų išgarbintų kūrinių išliekamąją vertę, pačius vertinimo kriterijus. Šiam darbe, manau, visi dideles viltis siejame su rekonstruojamu „Literatūros ir meno“ laikraščiu, su sąjungos partinės organizacijos veikla, su Sąjūdžiu, su individualiomis kiekvieno iš mūsų pastangomis.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
1 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos valdybos plenumo protokolas. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 1000. – L. 60–64.
Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo
2020 m. Nr. 10
Nuo 1960-ųjų1 sovietmečio literatūros lauke debiutuojantys rašytojai turėjo dalyvauti painiose „Pirmosios knygos“ (PK) konkurso varžytinėse. Nors dalyvavimo ir rankraščių vertinimo taisyklės (komisijos, nutarimai, Rašytojų sąjungos dalyvavimas atrankoje, formali tvarka) kiek keitėsi, išlikusiuose įvairių susirinkimų protokoluose kartojasi skundai dėl vėluojančių, „Vagos“ leidyklos redakcijoje „konservuojamų“ knygų ir ignoruojamų autorių. Kyla klausimas, kaip į šį konkursą žiūrėjo pati leidykla, kaip reaguodavo į jaunųjų literatų kritiką. Čia pateikiame nedidelį tokio oficialaus požiūrio fragmentą – ilgamečio leidyklos darbuotojo Stasio Sabonio (tuo metu – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo) kalbos, išsakytos 1978 m. balandžio 4 d. vykusio Rašytojų sąjungos plenumo „Jaunųjų rašytojų kūryba šiandieniniame literatūros procese“, ištrauką2.
S. V.
„Vagos“ leidykla nuolat didelį dėmesį skiria jaunųjų rašytojų kūrybai, tobulinamos pirmųjų knygų leidimo formos. Kadaise buvo leidžiamas „Jaunųjų“ almanachas, dabar pereita prie atskirų knygelių, šiuo metu pirmosios knygos leidžiamos bendraisiais pagrindais su visomis kitomis. TSKP CK nutarimas „Dėl darbo su kūrybiniu jaunimu“ paskatino dar labiau rūpintis pradedančiaisiais autoriais. Pastaraisiais metais pertvarkius rankraščių pateikimo ir spaudai ruošimo tvarką, pirmosios knygos kelias pasidarė tiesesnis, jos paruošimo procesas operatyvesnis, vieningesni ir raiškesni atrankos principai. Naujos redakcinės komisijos veiklos praėjo nepilni dveji metai, o darbo rezultatai gana ryškūs. Visų pirma, pagausėjo pirmųjų knygų. Jeigu 1976–1977 m. išėjo po šešias, tai 1978 m. turi pasirodyti aštuonios. 1979 m. kandidatai dar neatrinkti, bet bus apie tiek. Apie tų knygų idėjinį, meninį lygį, apie jaunųjų debiutantų meninę individualybę nekalbėsime. Tai labai išsamiai aptarė savo pranešime drg. Bubnys. Galime tik pasidžiaugti, kad per pastaruosius kelerius metus pirmosios knygos išaugo ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Su pirmaisiais kūriniais gražiai užsirekomendavo ir jauni poetai Grybauskas, Patackas, Verba, ir prozininkai Saulius Kondrotas, Bronius Bušma ir kiti. <…>
Be to, darbe su pradedančiaisiais autoriais iškyla ir problemų, tam tikrų sunkumų. Ypač tų sunkumų turi pasikeitus rankraščių įteikimo tvarkai leidyklos darbuotojai. Ar tos naujos tvarkos paskatinti, ar neteisingai, vienpusiškai išsiaiškinus tam tikrą nutarimą apie kūrybinį jaunimą, pastaraisiais metais labai padidėjo gaunamų rankraščių srautas. Žinoma, galima būtų džiaugtis tokiu jaunųjų literatų kūrybiniu aktyvumu, jeigu gaunamų rankraščių srautas būtų tinkamas spaudai. Deja, šios proporcijos nedžiugina. Pavyzdžiui, nuo komisijos veiklos pradžios viso gauta devyniasdešimt šeši rankraščiai. Iš jų paruošta spaudai aštuoni. 1979 m. irgi išeis apie tiek. Vadinasi, viso tinkami tik šešiolika, o likusieji aštuoniasdešimt netinkami. Kaip matome, kūrybinio aktyvumo rezultatai nekokie. Tokiam dideliam rankraščių antplūdžiui stengiamasi daryti objektyvią atranką, perskaito visi komisijos nariai poetinius rinkinius. Ir juo sunkiau dirbti leidyklai, komisijai, kad ryškesnių talentų nedaug, vyrauja vidutinybės. Dar šiek tiek kaltės tenka ir Rašytojų sąjungos literatūriniams konsultantams, kurie kartais per lengva ranka duoda autoriams rekomendacijas.
Pradedantieji autoriai vis dar neturi supratimo, kokie reikalavimai keliami pirmajai knygai. Paskelbę periodinėje spaudoje pluoštą eilėraščių ar keletą apsakymų, jie mano, kad galima leisti juos atskira knyga. Beje, šia proga reikėtų pastebėti, kad jaunųjų kūrybos publikacijos, ypač jaunimo periodinėje spaudoje, kartais būna labai silpnos. Redakcijų literatūriniai darbuotojai turėtų atsakingiau elgtis ir neteikti autoriams bereikalingų vilčių. <…>
Nemažai tenka vargti leidyklos redaktoriui ir su tais rinkiniais, kurie komisijos narių bei recenzentų laikomi turį pagrindą knygai. Neretai tokie rinkiniai stokoja ištisinės autoriaus pozicijos, minties kryptingumo. Ir ypač būdinga jaunųjų prozininkų blogybė – žodžių devalvacija. Dažnai skaitai jaunojo prozininko apsakymą, džiaugiesi, kad įdomi tematika, kad bando užgriebti aktualius gyvenimo klausimus, ir stebiesi jo be galo skurdžia ir sunkia meninės išraiškos forma. Autorius rašo painiais, neįmanomais sakiniais, visiškai nejaučia stiliaus, nevaldo frazės. Kyla klausimas, kaipgi būsimasis rašytojas kurs, jeigu nemoka elgtis su statybine medžiaga – meniniu žodžiu. Kalbos, stiliaus nepaisymas ypač būdingas ne filologinio profilio jauniesiems literatams. Manytume, kad tokie autoriai neturėtų moralinės teisės teisintis, kad jie ne filologai. Turime pavyzdžių, kada žymūs rašytojai būdami ne filologai, kitų profesijų specialistai, puikiai moka kalbą. Kada redaktorius paraštėje pažymi, kad prastas sakinys ar netikęs žodis, kad reikėtų iš naujo pergalvoti frazę ar eilėraščio posmą, autorius eina lengviausiu keliu – visai išbraukia tą sakinį, atsisako posmo, kad tik nereiktų sukti galvos. Apskritai, jauniesiems autoriams, leidžiantiems pirmąją ar antrąją knygą, iš vienos pusės reikėtų rimčiau, atsakingiau žiūrėti į savo kūrybinį kelią, o iš kitos – kritiškiau, būti kuklesniems, mažiau ieškoti autoritetingų užtarėjų, o atkakliu darbu siekti literatūros aukštumų. Mūsų praktikoje pasitaikė tokių atvejų, kai jauna poetė, gavusi iš leidyklos kritišką savo rankraščio recenziją, nors kūrinys buvo įtrauktas į redakcinių darbų planą, bet reikėjo autorei padirbėti, nepasikuklino nueiti pas leidyklos vyriausiąjį redaktorių ir pasiskųsti, kad recenzentas nesupratęs jos dvasios. Vyriausiasis redaktorius davė nurodymą užsakyti antrą recenziją. Deja, antra buvo irgi kritiška. Ir tada mergaitei užteko drąsos kreiptis į patį Rašytojų sąjungos pirmininką.
Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo. Juo labiau, kad jeigu yra pagrindas, knyga visada traukiama į planą. Iki konkretaus redagavimo paprastai būna laiko. Nes planai sudaromi gana iš anksto. Autoriams reiktų patiems tobulinti rankraštį. Tada, galbūt, būtų mažiau kalbų ir apie susidariusią eilę leidykloje ir ilgą rankraščių gulėjimą.
Šia proga norėčiau tarti keletą žodžių apskritai dėl rankraščių įteikimo ir knygų išleidimo terminų. Gal čia nederėtų smulkintis, bet pastaruoju metu iš įvairių tribūnų pasigirsta rašytojų balsų apie be galo ilgus knygų išleidimo terminus. Romanas „Troškulys“ (Jono Mačiulio) yra išgulėjęs septynerius metus. Iš tiesų, Mačiulis savo rankraštį pateikė leidyklai 1969 m. gegužės 16 d. Draugai turėtų žinoti, kad autoriui rankraštis buvo kelis kartus grąžintas, ir autorius taisė, daug dirbo. Paskutinę redakciją autorius įteikė leidyklai 1975 m. sausio 5 d. Ir tik tada rankraštis buvo pripažintas priimtinu.
Tokių atvejų, kai autoriai rankraščio buvimą leidykloje skaičiuoja nuo pirmos redakcijos veikimo datos, pasitaiko neretai. Žinoma, tai nereiškia, kad leidykloje darbas su jaunųjų rankraščiais vyksta labai sklandžiai, kad nepasitaiko užvilkinimo atsakant autoriams. Juo labiau, kad tų rankraščių gauname labai daug. Ne visada laiku spėja su jais susipažinti redaktorius, ne taip lengva organizuoti rankraščio recenziją, priprašyti komisijos narius, kad operatyviai perskaitytų. Visi labai užsiėmę. Tačiau visi mes, kurie dirbame su jaunųjų rašytojų rankraščiais, nuoširdžiai stengiamės, kiek įmanoma, laiku juos perskaityti, objektyviai įvertinti. Ir šis darbas, nors teikia daug ir nusivylimų, yra malonus. <…>
Gan tvirtą žingsnį žengia jaunieji rašytojai su antrosiomis ir trečiosiomis knygomis. Tiesa, jų mažiau negu pirmųjų. Tačiau tas nubyrėjimas normalus reiškinys. Pirmąją knygą lengviau paruošti, ir reikalavimai šiek tiek mažesni, ir medžiagos daugiau, padėjėjų, talkininkų daugiau. Antrą knygą autorius ruošia bendra tvarka pats vienas. Vienintelis jo patarėjas tai recenzentas ir leidyklos redaktorius. Bet tai ir normalu. Kiek galima autorių vedžioti už rankos. Pagaliau, praktika rodo, kad jaunieji rašytojai, kurie stipriau užsirekomendavo su pirmąja knyga, kurie rimtai dirba, gana sėkmingai, be ypatingos globos ir paramos paruošia ir antrąsias bei trečiąsias knygas. <…>
Būtų galima pagrįstai džiaugtis, kad į mūsų prozą ir poeziją ateina rimta jaunimo pamaina. Na o mes, leidėjai, kad ir atrodytume priekabūs su savo reikalavimais, visada nuoširdžiai siekiame padėti autoriui, kad jo knyga išeitų idėjiškai ir meniškai brandesnė. Tikimės, kad ir jaunieji rašytojai savo kūrybai bus reiklūs, visada mus supras ir tada rezultatai bus geresni.
1 1960 m. sausio 5 d. LTSR Rašytojų sąjungos Komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais posėdyje nutarta rekomenduoti vietoje iki tol ėjusio „Jaunųjų“ almanacho leisti kolektyvinius jaunųjų kūrybos aplankus. Pirmajam aplankui komisija pasiūlė Juditos Vaičiūnaitės, Albino Bernoto, Dalios Urnevičiūtės, Vlado Šimkaus ir Vytauto Karaliaus kūrybą. Žr.: LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 433. – L. 21.
2 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos plenumo „Jaunųjų rašytojų kūryba šiandieniniame literatūros procese“ stenograma, 1978 04 04. – LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 743. – L. 107–113.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?
2020 m. Nr. 8–9
Poetas, dramaturgas Juozas Marcinkevičius (1946–2019) LTSR Rašytojų sąjungos valdybos plenumo, vykusio 1976 m. balandžio 20 d., metu bandė apskaičiuoti, kiek skaitytojų laiko atima blogai parašytas eilėraštis. Skelbiame plenume sakytos jo kalbos fragmentą1.
S. V.
Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui. Sakykime, kad tą eilėraštį perskaitė penki milijonai žmonių. Reiškia, dvidešimt penki milijonai pražudytų minučių! Arba keturi šimtai šešiolika tūkstančių valandų, arba septyniolika su puse tūkstančio parų, arba penkiasdešimt pražudytų metų! Ir tai tik vienas eilėraštis! O pagalvokime, kiek šimtų metų pražudys vienas romanas! Aišku, kad tokią didelę žalą daro daugiausia ne pripažinti autoriai, o pradedantieji, kurių knygos leidžiamos mažesniais tiražais, mažiau kenksmingi. Bet vis tiek, visa blogų eilėraščių knyga ar romanas, net tik kelių tūkstančių tiražu išleistas, ne vieną dešimtį metų pražudys. Ir tai tik skaitymas, o jeigu dar pridėsime tas pražuvusias minutes dėl blogos nuotaikos, tai antra tiek išeina.
1 LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 693. – L. 52.
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu
Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis
2020 m. Nr. 7
Nors dėl karantino nukeltas, šįmet įvyks jau 56-asis tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“, pasirodys kasmetinis almanachas. O jeigu nūdienos festivalį lydinčias mintis palygintume su diskusijomis, vykusiomis, pavyzdžiui, prieš keliasdešimt metų? Šiuo tikslu čia ir skelbiame literatūros kritiko ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus nuomonės apie 1976-ųjų „Poezijos pavasario“ almanachą, išsakytos minimų metų birželio 30 d. Rašytojų sąjungos poetų sekcijos susirinkime, akcentus[1].
S. V.
„Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna. O poetai išvis turėtų jausti pareigą užfiksuoti P. P. pačius rimčiausius savo sielos poslinkius.
Būtų idealu išspausdinti P. P. didesnius eilėraščių ciklus, poemėles – tada poetas atskleistų savo esminius bruožus.
Aišku, į rinkinį nepatenka silpnų eilėraščių, bet perskaičius apima nykumos, nuobodumo jausmas. Eilėraščiai tarsi naikintų vienas kitą, vienodėtų. Galbūt visa šiuolaikinė mūsų poezija yra vieno tipo, vienos tonacijos ir problematikos.
Aiškiai matyti, kad po Gedos ir Martinaičio ateina nauja karta. Matyt, ir dabartinė karta yra kol kas starto linijoj ir individualybių išsikristalizavimo dar reikia laukti ateityje. Vyresnieji poetai tinkamai reprezentuoja save. Aiškiau savo individualybę apibrėžia M. Karčiauskas, G. Cieškaitė, patys jauniausi – A. Grybauskas, jaunasis A. Jonynas.
Įdomios kritinės medžiagos publikacijos, iš palikimo M. Martinaičio straipsnis apie P. Vaičaitį – tai jau savotiškas geras etalonas. Pagyvina P. P. ir poetų pasisakymai – jų turėtų būti kiekvienoje knygoje. Pažymėtini V. Areškos, D. Saukos kritiniai straipsniai. Abejonių nekelia vertimai iš kitų kalbų, bet gal [geriau], kad jie būtų palydimi teorinių straipsnių apie to krašto poeziją. P. P. iš viso turėtų mėginti daugiau vystyti teorinę mintį.
Jau kuris laikas mūsų poezija nevaidina tokio vaidmens sąjunginėje lit. rinkoje, kokį šiandien turi mūsų proza. Tėkmė darosi pernelyg rami, reikėtų ieškot kažko naujo. Gyvenimo kitimo sraute mūsų poezija neranda atspirties taškų, neaprėpia to kintamumo.
Dar viena problema – mūsų dainingosios lyrikos likimas. Dar tradicija gyva ir dabar, ypač moterų poezijoje, ir, matyt, išliks net tose poezijose, kurios perėjo net per siurrealistinius košmarus. Bet yra ir priešinimasis sklandžiam žodžiui, siekimas grubesnio, rupesnio žodžio.
Vis labiau pergyvena savotišką krizę ir retorinis eilėraštis, kuris dažnai pavirsta paprasčiausiu tuščiu rašiniu.
Kalbant konkrečiai apie „Poezijos pavasarį“ – reikėtų duoti daugiau poetų portretų, esė apie juos, kalbėti ir [apie] besiformuojančius poetus. Būtinai reikėtų atgaivinti ir parodijos žanrą, sugrąžinti tilvytiškos kančios, piktos parodijos tradiciją.
Liūdna, kad mes nemokame pasišaipyti iš savęs, ironiškai pažiūrėti į save – esam vien patetiški, pamylėti.
[1] Atrinkta iš poetų sekcijos susirinkimo protokolo (LLMA. – F. 34. – Ap. 1. – B. 700. – L. 6–7).
Parengė Saulius Vasiliauskas
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos literatūros ir meno archyvu