Knygmetis
Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys
2024 m. Nr. 4
Per metus Lietuvos leidyklose išleistas poezijos knygas, bent jau geriausias iš jų, vienu gaistu aprėpti nėra taip paprasta. Įspūdžiai kloja vienas kitą, seniau sklaidyti tomeliai per laiką netenka dalies įtaigumo, o kur dar įvairūs vieši poezijos skaitymai, išjudinantys ir savaip pakreipiantys autentiškiausią pirminio knygos perskaitymo įtaigą, nuomonės, kurių sunku negirdėti, atsiliepimų inertiškumas, metai iš metų kai kurių rašytojų neatsikratomos renomė…
Vis dėlto žvelgiant į 2023 metais išleistas poezijos knygas bendresnis vaizdas matyti: turime ištobulintos klasikos ir jos užrašymų (rinkinių – Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“, Aido Marčėno „Mirkt“, rinktinių – Leonardo Gutausko „Pelynais švytintis laikas“, Antano A. Jonyno „153 sonetai“) – to fundamento, kuriam rezonuoja ne tai, kas fragmentiška, anot ne taip seniai apie prozą „Metuose“ rašiusios Jūratės Sprindytės, o visai kitos poetinės dikcijos, lyg pusbalsiu, sotto voce, sukurti poetiniai tekstai, nerėksmingi pareiškimai – Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“1, Dianos Paklonskaitės „Gėlės kaip šunys“, Dovilės Zelčiūtės „Koks tavo vardas“. Šiuose rinkiniuose slegiančios patirtys, kad ir kokios skaudžios būtų, formuluojamos taip, kad eilėraščiai ir skaitančiajam išliktų atsvaros, išgyvenimų subalansavimo priemone, tuo, kas nuo atskirybės ir egocentrizmo veda į bendrumą. Kai kada juose reikšmės iškilimas ir išblėsimas vos įskaitomas, pasitikint, kad skaitytojo ir autoriaus akcentai sutaps. Dar viena tendencija – 2023 metų debiutantų knygos pajėgiai konkuruoja visame naujų poezijos knygų sraute, išsiskiria savitomis koncepcijomis (Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“, Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Tado Zaronskio „Spalvinimo knygelė draugams“, Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“, harmoninga, tačiau mažiau originali Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“). Jauniausių autorių rinkinių pavadinimai signalizuoja poetiniuose apmąstymuose įsitvirtinus ne (vien tik) filologinę, literatūrinę problematiką – tai rodo reflektuojamas ekosąmoningumas, glaudus sąlytis su gamtos sfera, iš biologijos mokslų paradigmos perimtos atramos vaizduotei ir su tokiu pasaulio matymu derantys jausmai. Po kelias knygas iš šių sąlygiškai išskirtų grupių ir aptarsiu.
Pastarųjų aštuonerių metų Tomo Venclovos eilėraščiuose, kaip ir esam įpratę, – ritmiškai organizuotas atminimų srautas, asmeninės istorijos įvykiai, apgaubti faktologiškai tikslių kultūros paveldo deskripcijų, gausių intertekstų, autokomentarų. Smelkianti gyvenimo peržvalgos, atsisveikinimo gaida ir stojiška laikysena, eilėraščiuose įgudusiai suklostomas miestų, žmonių, jų likimų, kraštovaizdžio, mitologijos vienis, viena kitą perdengiančios jo gijos, ekfrastiškų aprašymų skaidrumas ir klasikinių įvaizdžių glosarijus. Tikrinių daiktavardžių tinklas – ir rašymo kultūros istorija ženklas, ir globalisto, svarstančio apie „kalbos empirėjų“, mostas: eilėraštyje Czesławui Miłoszui „giedras“ natūros žodynas, eilėraštyje „Už Onos ir Bernardinų“ liturginė onomastika paklūsta, įsitraukia į galbūt visai ne toponiminę paradigmą – duotosios kalbos valdas. Vis dėlto išradingos poetinės formos neįveikia jausmų užvaržų, kaip būdinga ne tik T. Venclovai, bet ir visai poesis docta tradicijai, o istorija, suvokiama kaip besikartojanti nuosmukių grandinė, diktuoja heroizmu dvelkiančias maksimas ad se ipsum ir neabsoliutina vietos, o pamažėl ir laiko svarbos.
Leonardo Gutausko poezijos rinktinės „Pelynais švytintis laikas“, kurią sudariau iš neskelbtais likusių jo poezijos rinkinių, rašytų 1991–2021 m., ryškiausias bruožas yra rekompozicija. L. Gutauskas, kaip kadaise Aby Warburgas, atminties darbą nukreipęs meno vaizdinių katalogui sukurti, imasi etiudų: susitelkęs į poetinės išraiškos tobulinimą, perrašo asmeninius patyrimus; transformuojančiais minties ir vaizdiniais impulsais išmėgina kalbos paslankumą ir gebėjimą perteikti simbolinius vaizdinius, kultūros siužetus; pagaliau – sukuria originalios metrinės struktūros strofą ir ja parašo dvidešimt du meilės eilėraščius žmonai ir devynis ištikimybės laiškus Juozui Apučiui. Šios aukštojo klasicizmo pratybos kartais primena glotnių, iškilnių temų ir harmonijoje sustingusių pozų puotą. Tačiau tokį prie daugybės perimamų stilių prisiderinantį rašymą galima palyginti ir su mikronine kalbos brangakmenių dėlione, jautriu tikrinių daiktavardžių pažadinimu – paskyrimai, epigrafai, inkrustuotos kitų poetų citatos žymiai išplečia intertekstualių sambalsių erdvę L. Gutausko poezijoje ir pateikia tapatybinei navigacijai svarbų vertybinį žemėlapį. Įspūdinga yra paskutinė poema „Išėjusiems sugrįžti“, dedikuota Mariui Katiliškiui, o bendriau visiems, kurie turėjo palikti Tėvynę, – ji atveria istoriosofinę gimtinės, jos kraštovaizdžio ir kūrėjų ryšių dimensiją.
Iš tyliųjų, kamerinio skambesio rinkinių Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ išsiskiria santūriu tonu, distancija, netiesiogine jausmų raiška ir sudėtingesniu kalbėjimu. Smagu konstatuoti, jog šiame rinkinyje sklandžiau susisieja vaizdavimas abstrahuojant, kurio programiškai laikosi autorė, ir konkretūs išgyvenimai. Gana vykęs eksperimentas yra eil. „nuojauta“, kuriame vienas ant kito klojami spalvų ir muzikos sluoksniai perteikia vos sučiuopiamo atmosferos pokyčio artėjimą. I. Rudžianskaitė ir recenzuodama kitų poeziją pirmiausia yra atidi tam, kaip ir ką rašantysis suvokia, koks jo pasaulėvaizdis, tad nenuostabu šitai aptikti išskleista ir jos pačios lyrikoje. Ji išnaudoja kelialypę perspektyvą, skirtingų suvokėjų akiratį – ir tik per plauką, kaip eil. „dykynė“, žmogaus ir šuns voka sukimba, painioms būsenų asociacijoms nenugramzdinus eilėraščio. Yra ir jokių aiškinimų nereikalaujančių ir lengvai „įskaitomų“ eilėraščių, kurių patikimiausias laidininkas yra jausmas (pvz., diptikas močiutei), yra jaudinančio trapumo pajutimo meilės eilėraščiuose („kone įmatau tarp kraujagyslių / besiblaškančią tavąją sielą“). Sotto voce modusas čia apima introspekciją, reiškiasi subtiliomis pajautomis („vakarėjančio dangaus spalva / susigeria į šūkaujančius vaikus“), jungiamomis skirtingų juslių fiksuojamų pokyčių. Sakytume, regime labai artimą paveikslo planą ir kartu – to plano įrėminimą didesniame piešinyje, prie vaizdinio mąstymo ir spalvų pajautų jungiantis dar ir muzikos jutimui ir dažniau neskubriam nei greitėjančiam laiko ritmui.
Vytauto Kazielos rinkinys „Neatsimerk, Viešpatie“ nuo anksčiau išleistų lietuvių autorių karo tematikos poezijos knygų (Gintaro Patacko, Vainiaus Bako) skiriasi kokybiškai: išgryninimas, o ne detalizavimas, taisyklingi rimai, skambūs šūkiai ar obsceniška leksika jo eilėraščius daro stiprius, – ir ypač jautri, išgyvenimais ne spekuliuojanti, o juos suvisuotinanti poetinė dikcija. Metaforos kyla iš archetipinių klodų, talpių vaizdinių, nugludintų dar tautosakos ir jau išmėgintų ankstesnėje autoriaus kūryboje. Įsimenanti šio rinkinio metafora „kaulų šviesa / iš istorijos vingių“ turi bendro su Prisikėlusiojo, t. y. Atpirkėjo, vaizdavimusi (anksčiau V. Kaziela rašė: „jo kaulai / čia šviečia baltai / lyg varpučio šaknys / keistai mus visus apsivijusios“), o šiuos perkeičiančio gyvenimo vaizdinius rinkinyje jungia karo tikrovės ir vėl iškelta abejonė, ar dar įmanoma tikėti. Rinkinio pavadinimas „Neatsimerk, Viešpatie“ yra dar viena nematymo, V. Kazielos poezijoje pasikartojančio gelbėjimosi nuo tikrovės įvaizdžio, variacija (tvarstis ant akių, akis užgulusi katarakta, raginimas Dievui – „Viešpatie neateik / nematyk“ – ar jie ką gali pakeisti?). Eilėraščiai nevienadieniai, jie aprėpia besikartojančius istorijos ciklus: raudonos aguonos yra Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimo emblema, XX a. 4–5-ojo dešimtmečio (ir lietuvių patirtus) žiaurumus priartina prekinių vagonų ir Holodomoro sąskambis, santūrus naikinamų vietovių išvardijimas ir tautos-agresorės įvardijimas liudija genocidą tęsiantis mūsų amžiuje.
Tarp debiutuojančių ypač grakščiu gyvybės ir atminties sanglaudos pojūčiu išsiskiria Marijos Mažulės rinkinys „Fosilijos yra nėriniai“, kuriame juntamas „neišmatuojamas gyvybės slėgis“, susijungiančios istorijos gijos – paleo ir naujausios, išgyvenamos dabar. M. Mažulė sukuria gražių metaforų („fosilijos yra nėriniai“, „ankstyvo ryto kava yra tamsus sirupas“, „Lapkritis <…> / yra išvirkščia to paties / švelnaus aksomo pusė“) žmogiškiems tarpusavio santykiams nusakyti. Per visą rinkinį plėtojami gyvybės kūrimo, gyvybės srauto vaizdiniai, tokie organiški moters savimonei, kogeneruoja susijusius vėrinio, kartų grandinės, kaulų motyvus. Asmeninė istorija čia determinuota ankstesnių šeimos kartų, kurių istorijos punktyriškai nužymėtos gilinantis į laikysenas ir pasirinkimus konkrečiu laikotarpiu – vienam seneliui atsisakius kolaboruoti, o kitam pasirinkus kuo užtikrintesnį kelią išlikti. M. Mažulė apie tą laiką klausia su rūpesčiu, solidariai ir sykiu reikliai, gilindamasi į žmogaus galimybes, tačiau jusdama ir išbalansuojantį poelgių poveikį būsimoms generacijoms, įvykusių tragedijų pasėtą nedarną ir slogutį. Rašydama, regis, tik apie savo patiriamus jausmus, M. Mažulė knygoje kalba ir apie bendruomenės ryšius bei atsakomybę. (Užpernai panašią tematiką gvildeno Greta Ambrazaitė rinkinyje „Adela“, o Ramunės Brundzaitės rinkinyje „Tuščių butelių draugija“ girdima panaši santūri, nekaltinanti intonacija.) Stiprus „paveldėtos įgimtos įgytos“, „visiškai savos vietos“ jutimas veda prie pastangų įveikti disharmoniją, stiprinti prasmės pajautą, įsilieti į didesnį darnaus buvimo piešinį – matyti save žuvies, kėkšto, žolių ir lapų žvilgsniu, pajusti, jog įmanoma pozityvioji savikūra – lyg fosilijai atsiskiriant nuo slegiančių minčių, įtraukiant į tai ir kalbos žaismą – nerti ir išsinerti, iš sukalkėjusių liekanų kuriant nėrinių švelnumą.
Patricijos Gudeikaitės pirmoji poezijos knyga „Kontaktas“ kalba apie maištą, kerštą, priešinimąsi, prigimties gynimą, taip pat apie ligą. Visa išmoningai sudaryto ir iliustruoto rinkinio struktūra, daugybė įgilinančių intertekstų kelialypį pasakojimą apie sudirgusią, dvilypuojančią sąmonę pateikia kaip jau žinomų, skirtingose kultūrose vykusių ir fiksuotų reiškinių atitikmenų bei vidinių jų sąsajų grandį, prie kurios jungiasi ir asmeninė rašančiosios patirtis. Kiek atsitraukus nuo tiesioginio išsisakymo, eilėraščiuose dėmesys perkeliamas daugybei kitų balsų ir patirčių, suartintų mirties bei geismo varos, baimės, gaivališko, instinktyvaus, archetipų valdomo maišto. Prie paskyrimo portugalų rašytojui Fernandui Pessoa, kaip rašo autorė, žaidusiam su savimi pokerį ir diskutavusiam su savo heteronimais, jungiasi Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjų remarkos, kuriose sublyksi fantasmagoriška Franzo Kafkos Jozefo K. byla, įkyrūs persekiotojai, literatūrinį Michailo Bulgakovo eksperimentą su Šarikovu nurodo aukų vertimas šunimis (galbūt taip P. Gudeikaitė įprasmina R. Gavelio kanukų, iš kurių atimamas protas ir dvasios galios, kildinimą iš lot. ž. canis – šuo). Asmeninę istoriją autorė pasakoja įtraukdama išoriškus, ne jai nutikusius įvykius, su kuriais ji saistosi iš solidarumo ir moralinio jautrumo skriaudžiamiesiems, priešindamasi baimei būti užvaldytai, jusdama nuolat tykančius, gaveliškus sielą skrodžiančius svetimų / jų žvilgsnius. Rašyti iškalbant šią įtampą – gydantis kontaktas, nors ir paliekantis skausmingą apsėdimo mediumo įspūdį. Kitus viešos psichoanalizės tekstus (bent penkerių pastarųjų metų) lietuvių poezijoje P. Gudeikaitės poezijos rinkinys nustelbia atvirumu tolimų kultūrų (juodaodžių vergų), iš priespaudos besilaisvinančių mažumų kančiai ir slegiančiu pasąmonės dirgiklių tankiu, tarsi išrašomos traumos ne gytų, o plėstųsi vis labiau komplikuodamos tapatybę iki ribos, kai imama geisti „kito Aš“. Kovos už buvimą laisvam ir savos erdvės gynimo įtampa nebeišsitenka viename žemyne, šaknijasi ne vienoje kultūroje, yra nulemta ne vienos kartos patirčių. Ribines situacijas vaizduojančiuose eilėraščiuose religinę ekstazę ir pamišimą, geismą ir revoliuciją, žudymą ir kraują atmiešia stulbinantys ironijos gūsiai, signalizuojantys esant ir kitonišką, galios necentralizuojamą žiūrą: uždaroje kančioje būti „savo genties vadu“ – jau išeitis. Vieną iš eilėraščių paskyrusi didžiulį kančios archyvą palikusiam Henriui Dargeriui, P. Gudeikaitė sau numato panašų visuomenės paraščių meno kūrėjos vaidmenį.
Tado Zaronskio debiutiniame rinkinyje „Spalvinimo knygelė draugams“ liguistumo, didžiulio savęs ardymo, nepasitenkinimo problematika yra viena iš ašių, aplink kurią išsidėsto didžiuma jo eilėraščių – būsenų škicų. Sinoptinis jų turinys – aštriai išgyvenamas neprisirišimas, ne tik autoriui, bet ir visai trisdešimtmečių kartai būdingas radikalus suabejojimas gyvenimo prasmingumu, balansavimas tarp „savižudybės ir laimės“. Poetinė eilėraščių struktūra gana vienoda ir vis taip pat komplikuojama: trūkinėjantiems ryšiams perteikti taikomi įvairūs eilučių skaidymo, tarpų ir minties užrašymo būdai, sintaksinį siejimą pagal linksnius suardo logiškai neįmanomi reikšmių junginiai, įgalinti netikėtų, paradoksalių gretinimų, staigių paneigimų, eilėraštyje kartojant žodžius atsirandančios polisemijos. Toks užrašymas eksponuoja greitą ekspresionistišką vaizdinių kaitą, prieštaringiausių minčių takumą, ištinkantį pyktį, staiga ištuštėjančią kalbą („visos reikšmės nusipiso nuo žodžių“). Leksika pabrėžtinai nepoetiška, kasdieniška, kaip kasdieniška ir tai, kas užrašoma eilėraščiu, tačiau poetiškumą skleidžia pats teksto „drebėjimas“, netiesiaeigė minties slinktis, svyruojantys kalbos dariniai, nestabilios jų reikšmės, o labiausiai – autentiškas, nieko nekopijuojantis stilius, juntamas intelektualus podirvis, keliasluoksnis matymas, ironija. Rinkinys pasiūlo taiklių charakteristikų („industrinė vienatvė“; apie savasties išsluoksniavimą, vaikščiojimą po „Jungo kambarius“: „tai lieso vaikino schema, pirmas sluoksnis, ant kurio / užvelkama neurozė ir pareigos“) ir leidžia pajusti labai šiuolaikišką tikrovę, čiuopiamą nauja sudėtinga kalba – ir erotiniuose eilėraščiuose.
Jau ne pirmus metus debiutantų poezijoje randu vis įvairesnių požiūrių ir santykių su pasauliu, ją skaityti tiesiog įdomu dėl platesnio akiračio. Būtent šiame segmente fiksuojamas greitėjantis kalbos tempas (čia tiktų ir T. Zaronskio pavyzdys, ir užpernykščio Dovilės Bagdonaitės rinkinio „Takeliai_žolėje“), eilėraštyje jausminės pagavos konkuruoja su analitika – anketomis, diagramomis (kaip Renatos Karvelis rinkinyje „mOterOs“), tipiška technologijų kartos poezijos tema tampa virtualėjanti tikrovė. Padidintas dėmesys savo patirties autentifikavimui (kuris, kaip mini Andriaus Jakučiūno „Metuose“ kalbinama Giedrė Kazlauskaitė, yra ne tik asmens išskirtinumo, bet ir traumuotumo požymis), regis, pamažu slūgsta, traukiasi iš eilėraščio centro. Poezijos literatūriškumas, didžiausias vyresniųjų kūrybos kapitalas, kaktomuša susiduria su nesortiruojama gyvenimo tikrove. Identifikavimasis per kančią, jos išdidinimas ir apsinuoginimo įsiūtis išspjaunant nebūtinai savus išgyvenimus visame metų poezijos sraute sutinka ir stabilesnę, atsparesnę poziciją, tylesnį, labiau niuansuotą balsą.
1 Neseniai apie juos rašiau apžvalgoje „Kalbos šuorais, kalbos jaukumu“ (Metai, 2023 m., Nr. 12).
Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“
2024 m. Nr. 3
Aš nekenčiu vaikų literatūros, nekenčiu aš jos!!! Štai žodžiai, kuriuos jau senokai norėjau parašyti. Ištarusi juo esu ne kartą, bet tik kamerinėje aplinkoje. Itin kamerinėje, kai girdi tik vienas žmogus, kartu su manimi gyvenantis, galbūt dar koks priklydėlis po langu. Šie neapykantos priepuoliai ištinka, kai patenku į tokią ar anokią vaikų literatūros komisiją ir esu priversta (pati kalta, pati) skaityti viską, ką man siūlo bibliografinį sąrašą stropiai sudarę žmonės.
Pastaruoju metu pykina ne tik absoliučiai grafomaniškos knygos, tokių gal mažėja. Glumina kitos, apie kurias galėčiau pasakyti: jokios. Lyg skiestas drungnas pienas. Be skonio, be kvapo, kitaip tariant – su lengvai įsimenamu ir čia pat pamirštamu siužetu (voverytės nemokėjo draugiškai dalintis riešutais, bet išmoko, juk pabaiga turi būti laiminga), deminutyvų jūra (rankutės, delniukai, veideliai), moralizavimu (Jonukas vienas niekada nebėjo į mišką).
Tai ką aš tose vaikų literatūros pievose veikiu? „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, – sako vienos man patikusios knygos personažė. Apie ją, tą knygą, dar pasakosiu, o kol kas tvirtinu: taip, kai jau nukrenta, tai ilgam – seniau rašyti ar naujutėliai kūriniai, verstiniai ar lietuviški.
Tie trys, apie kuriuos pasakosiu, yra gana netikėti, dėmesio verti dalykai.
Juhanis Püttsepp, Gundega Muzikante. Delčia kaip aukso valtis. Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. – Vilnius: Gelmės, 2023. – 134 p.
„Delčia kaip aukso valtis“ – savita knyga, nepanaši į jokias kitas, kurias esu skaičiusi. Ji tikrai gelminga, įrodanti, kad „Gelmės“ tokį pavadinimą pasirinko ne šiaip sau. Estijoje knyga apdovanota bent keliomis premijomis, o apie jos vertėją daug pasakoti būtų net nepatogu: juk visi mes žinome, kas ji ir kokia ji – Danutė Sirijos-Giraitė.
Apie Lietuvoje mažai girdėtą knygos autorių svarbu kalbėti daugiau.
Juhanis Püttseppas (g. 1964) yra biologas, mokytojas ir rašytojas, kuriantis vaikams bei paaugliams. Baigė Tartu universitetą ir yra dirbęs Zoologijos ir botanikos institute bei Tartu universitete. J. Püttseppas parašė daugiau nei dvidešimt negrožinės literatūros kūrinių ir vaikiškų pasakų knygų. Mėgstamiausios jo temos – gamta, žmogaus požiūris į aplinką, kultūros ištvermė ir senėjimas.
Viršelyje matome lygiaverčiai parašytas abi pavardes – rašytojo ir dailininkės. Tad ir apie ją keli žodžiai.
Gundega Muzikante (g. 1964) – latvių iliustratorė, menininkė, maketuotoja ir animatorė. Savo misiją ir užduotis įvardina taip: įsigilinti į kiekvieną tekstą, susidraugauti su juo, o paskui atsargiai aprengti geriausiais „būtybei“ tinkančiais drabužiais. Ji iliustravo daugiau nei keturiasdešimt vaikiškų knygų ir dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų.
Rašydama žodžius iliustratorė, iliustruotojas ar iliustracijos visada sutrinku. Žinau, kaip Lietuvos dailininkės ir dailininkai nemėgsta šio apibūdinimo, iliustravimą laikydami jų pastangas siaurinančiu, menkinančiu apibūdinimu. Įvaizdinti knygą – štai vis plačiau plintantis posakis, bent jau manęs nė kiek nepykinantis, nors, kaip pastebėjau, daug ką gluminantis.
Vien pavarčius šią knygą akivaizdu: tai – ne iliustracijos, tai knygos matymas, tai rašytojo sumanytos istorijos pateikimas spalvomis ir atspalviais, šešėliais ir nušvitimais. Siužetas dėmesingai sekamas, skaitytojui nei užbėgama prieš akis, nei atsiliekama. Trūkumas vienas vienintelis: skaityti tamsiuosius puslapius labai sunku, šriftas susilieja su fonu. Teksto aiškumas aukojamas vizualinės įtaigos labui.
O siužetas štai koks: mažame Estijos pajūrio miestelyje gyvenanti šeima vieną rudens dieną nusprendžia išvykti į Švediją. Antrasis pasaulinis karas beveik jau baigiasi, bet pasibaigti niekaip negali – vis kur nors kas nors sprogsta, užsidega, žūsta, dingsta. Rusų okupacijos baiminamasi labiau nei vokiečių, štai kodėl ir ši, ir dar kelios šeimos net neabejoja, kad būtina plaukti į neutralią Švediją. Taip, jie gelbėjimosi valtimi atplaukia į saugią Gotlando salą – tėtis Edas, mama Juta, jų dukra Kėtė, patirdami daug… nuotykių? Pavojų? Kur jau ten, šie žodžiai tiktų lengvabūdiškoms knygoms apie piratus ar nuotykių ieškotojus.
Santūriais žodžiais, taupiais sakiniais parašytame tekste – mirties artumas, jos akivaizda. Nėra nė vieno šaržuoto personažo, o charakteriai – yra. Nė lašo tuščio pajuokinimo ar patyčių, kuriomis knibždėte knibžda populiarūs vaikų literatūros kūriniai ar skuboti „tvariniai“.
Skaitytojai išmoksta naujų žodžių: kas yra skiaurinė valtis, kas avynas (mamos brolis), kas lotos (savanorės Gotlando salos gyventojos, besirūpinančios pabėgėliais). Visa tai paaiškinama tekste, rašytojui neprireikia išnašų – jis žino, kad ne tik išnašos ir kiti priedai vargina neįgudusius skaitytojus.
Paskutinis knygos sakinys štai koks: „Skiriu šią knygą savo mažiesiems giminaičiams – Reetai, Reinui, Riinai ir Villui, kurie 1944 metų vasarą žuvo Baltijos jūroje.“
Knygoje minimi ne tik estų, bet ir lyvių, latvių pabėgėliai. Lietuviai ne, nors savo ausimis esu girdėjusi uošvio pasakojimą, kaip jis paskutinę akimirką nutarė neplaukti į Švediją ir savo akimis pamatė susprogusį laivą, gabenusį jo pažįstamus žmones.
Knyga „Delčia kaip aukso valtis“ giminaičių Lietuvoje turi. Ją galima dėti šalia Justino Žilinsko „Bėglių“, Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlio“, Linos Itagaki ir Jurgos Vilės „Sibiro haiku“. Rimtos, liūdnos, įtraukiančios knygos, svarbios visais pagrindiniais vaikų literatūros aspektais: meniškumo, originalumo, pedagogikos.
Negaliu susilaikyti nežengusi šiek tiek į šoną. Kadaise į panašią kelionę iš Haapsalu miestelio išplaukė ir mergaitė Ilona. Apie savo estišką kilmę ilgokai niekam nepasakojo. Neišsitarė net tada, kaip tapo žymia dailininke Ilona Vikland (pasirinkusi vyro, Švedijos karininko, pavardę). Taip, tai ji – Astridos Lindgren knygų įvaizdintoja, Karlsono, Ronjos ir jos plėšikų gaujos autorė.
O dabar jau žengsiu į visai kitus laikus, kitokį pasaulį. Vis dėlto Astridą Lindgren dar minėsiu.
Laurie Halse Anderson. Kalbėk. Iš anglų k. vertė Vilma Rinkevičiūtė. – Vilnius: Alma littera, 2023. – 222 p.
Į Ignalinos biblioteką nupėdinau ne todėl, kad ieškočiau knygų, apdovanotų svariomis premijomis. Priešingai. Norėjau rasti knygą, kurią savo noru, ne dėl sąrašų ar žodinių suaugusių žmonių rekomendacijų skaito paaugliai bei paauglės. Nustebau, kai bibliotekininkė man įteikė ką tik grąžintą „Kalbėk“. Ar patikėsite, ką visų pirma pamačiau viršelyje? Taip, ją, Astridą Lindgren – Laurie Halsės Anderson kūryba yra pelniusi žymiosios švedų rašytojos premiją visai neseniai, 2023 metais. Kad ir kaip svarstysi, tai solidžiausias vaikų literatūros apdovanojimas, skiriamas ne tik rašantiems – lygiomis teisėmis nominuojami ir dailininkai, skaitymo skatintojai, pasakotojai. Premijos dydis – penki milijonai Švedijos kronų. Jei kam rūpi, ar bent panašią finansinę vertę turi žymusis daniškasis apdovanojimas – Hanso Christiano Anderseno medalis – tai ne, nė iš tolo. Jį gauti neapsakoma garbė, bet tik ji.
O dabar, pasvarstę premijas ir jų dydį, galime atsiversti knygą, pirmą kartą JAV pasirodžiusią… 1999 metais. Seniai, labai seniai, juk paauglių literatūra laikoma beveik vienadiene, labai greitai senstančia.
Nebūtinai, ne visada ji sensta. Išmintingi paauglių literatūros kūrėjai žino, kad neverta knygose užsižaisti madomis, populiariomis muzikos grupėmis, kompiuteriniais žaidimais, žymiausių sportininkų pavardėmis. Tai keičiasi, sensta, nusibosta.
Kas kita – esminiai rūpesčiai, išliekantys pernelyg ilgam. „Kalbėk“ – pasakojimas apie bendramokslių vakarėlyje išprievartautą Melindą, drįsusią kviesti policiją, bet pabėgusią, kai tik pamatė pareigūnų automobilius – pajuto, kad nepajėgs išsipasakoti. Jos gyvenimas dūžta ir byra, mokykloje ji atstumtoji, nes tame vakarėlyje policija rado oi kiek draudžiamų dalykų.
Melindai belieka tylėti, ji beveik nebyli, tik retsykiais ištarianti žodį ar kitą. Slegiantis tekstas: mokykla neapsakomo dydžio, vien devintokų keturi šimtai, o mokytojai abejingi. Dar abejingesni Melindos tėvai, arba paskendę darbuose, arba besibarantys dėl smulkmenų. Su prievartautoju Melinda susitinka beveik kasdieną – jis krepšinio žvaigždė, mokykloje dievinamas, nuolat lydimas šokėjų komandos.
Jei tai būtų Lietuvoje kurtas tekstas, greičiausiai Melindą gelbėtų lituanistė ar lituanistas. Sirakjuzo mokykloje nuoširdžiausias, atviriausias yra dailės mokytojas. Visus mokslo metus Melinda piešia (arba tapo, lieja, linoleume raižo) medį, neatsitokėdama, kokia tai sudėtinga, o kartu – ir patraukli užduotis. Kartu su mokiniais savąjį paveikslą tapo mokytojas, nesivaržydamas emocijų. Energingai jį suraižo tą dieną, kai pats kolegų yra pasmerkiamas už neva netinkamą metodiką.
Kad ir kokias skaityčiau knygas, visada atkreipiu dėmesį į vietos jausmą: kur vyksta svarbiausi įvykiai? L. H. Anderson knygoje – apleistame, visų primirštame mokyklos sandėliuke. Būtent jame Melinda susikuria savo asmeninę erdvę, slepiasi nuo viso pasaulio, pasineria į saugią vienatvę. Tarp šluotų ir kitų buities įrankių ji dar sykį patiria sužvaigždėjusio krepšininko agresiją ir – neįtikėtina – atgauna balsą, jau gali prisišaukti pagalbą.
Ši L. H. Anderson knyga vienose valstijų mokyklose ar koledžuose buvo įtraukta į rekomenduojamų sąrašus, kitose priešingai – menkinama ir net draudžiama. Ji parašyta aiškiu, suprantamu stiliumi, bet turi savitą pasakojimo manierą. Beveik linijinę, tik tas išprievartavimas ilgokai nutylimas, nors beveik atspėjamas. Skyrių ir skyrelių daug, jie trumpi. Matyt, atsižvelgiama į sunkiai dėmesį sukaupiančių poreikius, stengiamasi skaitančiajam padėti.
Ar galiu lyginti šią knygą su Lietuvos autoriais bei autorėmis? Dar ir kaip. Nė kiek ne prastesnės yra Ignė Zarambaitė, Ilona Ežerinytė, Daina Opolskaitė. Jei kyla klausimas, ar tikrai vyresnio amžiaus žmogus gali kurti paaugliams, tai prisiminkime Kristiną Gudonytę. Ji mėgo paauglius, suvokė paauglystės košmarus (būtent šis žodis), mokėjo bendrauti net su nemenkomis salėmis. Tvirtinu tai, nes bent kelis kartus po mokyklas keliavome kartu. „Nu, chebryte, tai ką jums skaityti?“ – taip ji pradėdavo pokalbį kuo plačiausiai nusišypsodama, ir „chebrytė“ šypsodavosi jai.
Baigdama pasakojimą apie amerikietišką knygą, pacituosiu Wellesley koledžo profesorės Evelinos Gužauskytės pastebėjimus apie skaitymą JAV.
„JAV knygos jauniesiems skaitytojams yra labai perkamos. Kaip ir visose literatūros srityse, taip ir vaikams bei paaugliams skirtoje literatūroje galima rasti neįdomių, nekūrybingų, trafaretinių ar moralizuojančių pavyzdžių, bet galima rasti ir puikių, įkvepiančių, savitu stiliumi, gyva, raiškia kalba parašytų kūrinių, kurie duoda vaikams bei paaugliams nenuneigiamą lobį ir gali palikti įspūdį visam gyvenimui. Tokias knygas rašyti tikrai nėra lengva, bet jos yra labai reikalingos“, – portale menobangos.lt teigia Evelina. Jos debiutinei knygai, pasirašytai pseudonimu Jūra Smiltė, būtinai skirsiu kelias eilutes.
Jūra Smiltė. Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai. Gintarės Laurikėnaitės piešiniai. –Vilnius: Homo liber, 2023. – 165 p.
Dabar galiu lengvai atsidusti, juk baigiau pasakoti apie slogias knygas. Slogias, bet būtinas, skaitytinas. Į Jūros Smiltės knygą galima palaimingai įsikniaubti – visai kaip į pagalvėlę ar minkštą žaislą.
Apie minkštų žaislų įtaką vaikų, paauglių ir suaugusių žmonių gyvenimams tikriausiai galima būtų parašyti net ir mokslinį darbą. Džiugu, kad nutolo tie laikai, kai minkštas žaislas vyresnio vaiko rankose buvo laikomas gėda, banalybe, nebranda. Dabar juos nesibaimindami nešiojamės kiek giliau užkišę, bet dažniausiai – pačiame kuprinės paviršiuje – kad ir iki žilos senatvės ar karsto lentos.
Brigita Begemotaitė yra žaislas, bet knygoje ne mažiau svarbi ir jos šeimininkė Sofija, teptukais, dažais popieriuje kurianti naują, įdomų Brigitos gyvenimą – Begemotaitei teks laimė ir išbandymas įveikti ribą tarp vaikų kambario ir gamtos pasaulio, kuriame gyvens savarankiškai.
Iškeliavusi iš saugaus Sofijos glėbio, Begemotaitė įsikuria Palaukiuose, sargo namelyje prie apleisto geležinkelio ir dairosi, kaip ir su kuo reikės gyventi. Būtent gamta – metų laikai, bruzdėjimas lysvėse, netolimas miškas, upelio purslai, žvaigždėtas dangus, voro siūbavimas palubėje – Brigitai Begemotaitei ir jos naujiems draugams (kiaunei, liūtui, šarkai, bebrams) diktuoja gyvenimo ritmą.
Nuotykių daug, bet jie nei pavojingi, nei baisūs: tai vėjo pačiupta skrybėlaitė ir jos atradimas, į banginį panašaus mėlyno skėčio žvejojimas upelyje, nepaaiškinamos kilmės krebždėjimas kambaryje ar visiems pažįstami nakties baubai. Tekste itin svarbios veikėjų būsenos. Kalbama apie baimę, svajonių ir galimybių neatitikimą, vienatvę, išmokstama naujo sudėtingo žodžio – melancholija.
Nesunku spėti, į kokio amžiaus adresatą taikytasi. Jis turėtų būti vienmetis su Begemotaitės šeimininke Sofija, besimokančia skaityti, o knygos pabaigoje – jau beveik ir išmokusia. Neabejoju, kad knyga tiks ir vyresniems, ne tik pirmokams, antrokams. Juk tai ne knygelė, tai tikra nemenka knyga, joje daug skaitymo, o piešiniai atitinka turinį, kuria personalijų įvairovę ir švelnumo atmosferą, balansuojančią ties saldumo riba.
Sakinys „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“, tapęs mano apžvalgos pavadinimu, yra ištartas kiaunės Kamilės. Knygoje pasibraukiau ir kitą žodį: išeitingas. Jį ištardama Begemotaitė giria Leonardą Liūtą, visada randantį išeitį.
Išeitinga jau laikas būti ir man – baigti šį tekstą ir išeiti anaiptol ne į minkštų žaislų parduotuvę ar žaisloteką bibliotekoje, o ten, kur plasnoja grįžtantys paukščiai. „Pavasario nepražiopsosi“, – tvirtina Jūros Smiltės knygos personažai.
Įdomių knygų taip pat.
Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų
2024 m. Nr. 2
Baigiantis 2023-iesiems kone kartu pasirodė Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“. Skaityti šias knygas vieną po kitos nerekomenduočiau, bet negaliu neigti, kad neįsivaizduojamai skirtingų prozininkių kūriniai šįsyk turi palyginamų savybių, todėl sykiu aptart juos – pritinka: abu parašyti kūrėjų moterų; abu gan tiesmukai atstovauja skirtingoms ideologijoms bei savo trūkumais atskleidžia pavojus, kurie kyla, literatūrinius sprendimus ėmus formuoti įsivaizduojamos šiuolaikybės arba šioms priešingoms dogmoms; pagaliau juos abu galima laikyti savotišku viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų aidu. Ar šis aidas ir skamba taip, kaip autorės tikėtųsi? Dėl to galima pasiginčyti.
Gabija Grušaitė. Grybo sapnas: romanas. – Vilnius: Lapas, 2023. – 384 p.
Gabijos Grušaitės naujojo romano „Grybo sapnas“ veiksmas vyksta netolimoje ateityje, 2025-aisiais ir 2051-aisiais. Laikotarpis tarp jų nevaizduojamas, tačiau ir nepaliekamas skaitytojo fantazijai: sužinome, kad per šį trumpą laiką įvykęs didelis karas, nekontroliuojamas grybo ir bakterijų darinys Kto sunaikinęs visą plastiką, o jo skaidymo proceso metu išsiskyrusios dujos paveikusios klimatą – trejus metus Žemėje trukusi žiema, mirę milijonai žmonių ir gyvūnų; tačiau esamuoju metu, t. y. 2051-aisiais, planeta apsaugota nuo klimato kaitos ir švari, visiškai išvalyta (ne be Almos, garsios mokslininkės, dėl tarptautinės karjeros apleidusios šeimą, pastangų).
Veiksmas daugiausia vyksta Neringoje. Skirtingu laiku čia atsidūrę veikėjai – Upė, jos mama, jau minėta mokslininkė Alma, išradėjas, genijus Dastinas Karteris, Ina, Inos vyras, restorano šefas Karlas, ir kt. – kiekvienas savaip ieško išėjimo iš užburto rato, kuriame juos įkalino asmeninės aplinkybės (traumos, lūkesčiai, meilė, sovietiniai tėvai, riboję lūkesčius) bei duotybės (žmogiškas netobulumas). Šių pastangų įvaizdžiu ir iš dalies įkaitu tapęs ir visas pasaulis, – tiek trumpai, atsakant į įsivaizduojamą klausimą „apie ką yra romanas?“.
Romano komunikacijoje itin išryškinama antiutopinė (ateities) paradigma ir grybas. Nežinau, ar tai yra masalas trendų ieškotojui, t. y. sąmoningas klaidinimas (nes abu dalykai dabar „ant bangos“), ar klaidingas įsitikinimas. Romanas iš tikrųjų visai ne apie tai. Idėja apie grybo kuriamą žmogaus sąmonę tėra pretekstas kalbėti apie sudėtingesnius išgyvenimus – norą ištrūkti iš asmeninių priklausomybių ir negalių, įveikti traumas, žengti pirmyn, išsivadavus iš toksiškų santykių ir palikus saugią aplinką. Tad jokiu būdu tai nėra romanas „apie grybą“ ar „kas mūsų laukia ateityje“. Tai romanas apie žmogaus aistras ir jo netobulumą, apie meilę ir, drįsčiau teigti, vaizduotę.
Dar šiek tiek į grybo temą: teorinė dalis apie grybo kuriamą žmogaus sąmonę, kuriai skirtas visas knygos skyrius („Apie grybą ir žmones“), išvystyta labai silpnai ir yra viena neįtikinamiausių romane. Toks, beje, ir Dastino Karterio, sukūrusio šią teoriją, personažas: jis lieka neišplėtotas ir, matyt, todėl greitai pradanginamas. Tačiau tai turi ir privalumų – nepavykus grybo moksliškai racionalizuoti, išryškėja jo kaip metaforos, apsakančios besiblaškantį, nelogišką, sau prieštaraujantį žmogiškumą, funkcija. Todėl pavadinimas yra itin tikslus ir kviečia skaitytoją matyti labiau perkeltinę nei tiesioginę grybo funkciją. Bet vėlgi tai daugiau kalba ne „apie grybą“, bet apie žmogų. O tai yra gerai.
Ateities pasaulio, sukurto atsižvelgiant į šiuolaikinius ekologinius trendus ir numanomas grėsmes, vaizdas gal ir būtų vertas atskirai aptarti (ypač sudomino Neringos ateityje vizija), tačiau viso romano struktūroje jis pirmiausia nurodo į žmogiškąjį mastelį – atskleidžia žmogaus tobulumo siekio iliuziškumą, kompensacinį mechanizmą ir susieja su trauma (Upės mama Alma, garsi mokslininkė ekologistė, atsidėjo savo misijai išvalyti pasaulį iš dalies ir dėl asmeninių priežasčių), o lokys, pasirodantis veikėjams kulminaciniais momentais, tampa psichologinio lūžio (įveikiamos problemos) metafora.
Tad pasikartosiu: „Grybo sapnas“ yra apie vadavimąsi iš traumos, ir knygos struktūrą bei logiką formuoja pirmiausia psichologinio virsmo „teatras“. Veikėjų išgyvenimus ir sprendimus stengiamasi kuo išsamiau, remiantis priežasties–pasekmės principu, pagrįsti – čia ir sudėtingas bendravimas su tėvu, ir toksiški santykiai, ir karjeros siekis, ir t. t. Iš dalies dėl siekio preciziškai paaiškinti psichologinio virsmo, kurio metu veikėjas išsilaisvina (ar bent pamato išeitį), schemą kai kurios scenos žiauriai išsitęsia (pvz., vien Upės susitikimo su mama Alma scena trunka 47 puslapius), ir per tai, – ir, kaip vėliau kalbėsime, dėl pasirinkto dėstymo būdo, – praranda dalį įtaigumo. Tačiau taip įgyjama neeilinė proga iš arti pažvelgti į tam tikros generacijos ir jaunų prakutėlių klasės, galbūt vadintinos vidurine, pasaulėvaizdį, formuojamą trendy temų. Tai žadina antropologinį smalsumą, juo labiau kad neskaitant minėtų traumos, išėjimo iš užburto rato dogmų, čia randame ir keistokų mąstymo nuokrypių: tarkim, kone visi veikėjai itin neigiamai atsiliepia apie Lietuvą – „nykų postsovietinį kraštą“, o (sovietiniai) tėvai kaltinami dėl to, kad vaikystėje varžę vaikų lūkesčius ir esą todėl šie užaugę traumuoti.
Apibendrinant, romano sumanymas ir struktūra daugiau ar mažiau atlaiko potencialią kritiką (be kai kurių labai schematiškų jungčių, daugiausia susijusių su bandymu pateisinti grybą arba viskam priskirti visą puokštę traumų). Visos didžiosios romano problemos, – o jų taip pat nemažai, – yra žemesniojo techninio lygmens ir skyla į dvi rūšis: dėstymo ir kalbos.
Pirmiausia – apie dėstymą. G. Grušaitė įprastai savo pasakojimui renkasi esamąjį laiką, tą darė ir ankstesniajame romane. Tai puikus sprendimas siekiant pavaizduoti veikėjų vidinius virsmus (o šiame kūrinyje jie labai svarbūs), įsibrauti į sąmonės kerteles, nematomas žvelgiant iš šalies (t. y. kalbant trečiuoju asmeniu), betarpiškai (hic et nunc) dalyvauti veiksme. Išradingai naudojantis veikėjo santykiu su aplinka, detalėmis, asmeninė perspektyva leidžia pavaizduoti plačią vidinių procesų panoramą. Keista, bet nuostabiomis galimybėmis, – ypač tinkamomis šio romano medžiagai, – autorė nepasinaudoja.
Pamindama kertinį, jau pirmose kūrybinio rašymo pamokose į galvą kalamą principą „vaizduoti, ne pasakoti“, ji renkasi lengvesnį, bet mažiau paveikų kelią: veikėjai patys smulkiai išpasakoja ir savo praeitį, ir savo jausmus, netgi komentuoja savo savybes, ir tokiu būdu tampa tarytum pačių savęs atpasakotojais, o tai, – juo labiau kad ir stilius vietomis labai supaprastėja, netgi, sakyčiau, tampa infantilus, – apsunkina skaitytojo pastangas įsijausti į aprašomą pasaulį.
Iš dalies tai lemia silpnus veikėjų charakterius (papasakotos jų savybės menkai teatsispindi tiek kalboje, tiek elgsenoje, tiek jų santykyje su aplinka), o veikėjų mąstymo individualumo net nebandoma kurti: dialogai, neatsižvelgiant į veikėjų amžių, gyvenamą laiką, vienodi ir, tiesą sakant, labai nelankstūs, – nei literatūriški, nei, skirtingai nei autorė deklaruoja siekusi, atspindintys šiuolaikinę kalbą. Akivaizdu, kad su vaizdavimu ir charakteriais bei dialogais autorei reikėtų dar gerokai padirbėti. Kaip, beje, ir su vaizdingumo raiška, kurią, regis, stengiamasi kurti grynai stilistinėmis priemonėmis, vengiant vaizdingų žodžių, turbūt autorės tapatinamų su lietuvių literatūra ir agraru. Tai – neblogas sprendimas (nes stilistinės priemonės teikia daugiau galimybių kurti vaizdingumą), deja, neretai rezultatas, net ir tais atvejais, kai frazė skamba įdomiai ir neva išraiškingai, nuvilia, nes pritrūkstama vidinės logikos ir išryškėja ribotas kalbos išmanymas: „Tarpai tarp veiksmo leidžia į paviršių iškilti balsams, kurie nepavargdami loja, kad <…> viskas yra šūdas“ (p. 143); „kaltės jausmas klykia, kad turiu šį vasarnamį, kurio potencialo neišnaudoju“ (p. 19); ir t. t.
Pabaigai – keli žodžiai apie kalbą, kuria, matyt, tikėtasi nustebinti, sutrikdyti literatūros kritiką ar sudirginti įsivaizduojamą kalbos davatką. Iškart galiu pasakyti, kad nesijaučiu nei sutrikdytas, nei (tuo atveju, jei būčiau priskirtas davatkų luomui) sudirgintas. Knyga gali būti parašyta specifine, nenormatyvine kalba, ypač jei vaizduojama tam tikra grupė žmonių, tokią kalbą vartojančių. Nebūtų didelės bėdos net jei ta kalba būtų ne tik netaisyklinga, bet ir nesuprantama. Tačiau VISAIS ATVEJAIS privalu turėti atsakymą, kodėl renkiesi būtent tokią, o ne kitokią kalbą. G. Grušaitės atveju, šis atsakymas toks: „Tai yra Lietuvos didmiesčių viduriniosios klasės, apie 30–50 metų amžiaus žmonių šnekamoji kalba“ („Žodis apie romano kalbą“, Ūla Ambrasaitė, p. 383). Iš dalies jis teisingas, tačiau tekstas nepatvirtina, kad šitai jame būtų įgyvendinta. Remiantis leidėjos logika, kalbos raiška po kone trisdešimties metų gerokai skirtųsi nuo dabartinės, vadinasi, šį kismą vertėtų atspindėti, o romane veikėjai vienodai šneka tiek 2025, tiek 2051 metais. Be to – čia pakartosiu, ką jau rašiau kalbėdamas apie dialogus, – argi kiekvieno veikėjo raiškos stilistika ir žodynas neturėtų skirtis? Ir ar išties verta, siekiant parodyti grybo skatinamus sąmonės „ribuliavimus“, steigti sąmoningai nenorminę sintaksę? Į šį klausimą aš neturiu tikslaus atsakymo. Gal ir verta, bet verčiau tai paaiškėtų iš teksto, o ne iš jau minėto leidėjos ir redaktorės paaiškinimo, esančio knygos gale.
Reziumuojant galima pasakyti, kad įdomus didelių ambicijų romanas dalį savo potencialo iššvaistė būtent techninio įgyvendinimo lygmenyje – kuriant naratyvą, charakterius ir dialogus, – bei angažuodamasis, tempdamas save link trendinio turinio ir (matyt) išankstinio įsivaizdavimo apie tai, koks jis turi būti. Tačiau įdomūs ateities vaizdiniai, o gamta kaip (pa)sąmonės tęsinys – apskritai puikus sumanymas. Tad knygą, net jei ir ne viskas joje tolygu ar pagrįsta, skaityti verta.
Undinė Radzevičiūtė. Pavojingi žodžiai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 180 p.
Jau esu minėjęs, kad praėję 2023-ieji pasižymėjo gan skurdžiu vertingesnių knygų derliumi, todėl žinia apie naują Undinės Radzevičiūtės romaną skambėjo viltingai. „Pavojingi žodžiai“ – išties įdomus paukštis. Ir jis įdomus pirmiausia savo antikonjunktūriniu bei, ko mažiausiai tikėtumeisi iš šiuolaikinio lietuvių romano, kritiniu užmoju, nuvedusiu autorę ligi ribos, kurią iš lietuvių rašytojų lig šiol pasiekė gal tik Giedra Radvilavičiūtė (ir tai tik savo publicistika), – imtis politinio korektiškumo, vadinamosios „naujosios cenzūros“ ir netgi feminizmo (netiesioginės) kritikos. Tiesa, požymių, kad tai anksčiau ar vėliau nutiks, būta jau romane „Minaretas ir 7“, bet čia kritinis užmojis nelyginamai atviresnis ir, drįsčiau teigti, sunkiau apginamas. Na, bet apie tai – vėliau.
Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad laisvos saviraiškos viešumoje tema, iki šiol valkiota tik marginalų bendruomenėse ir tarp sąmoksliečių, pagaliau prasiskverbė ir į grožinę literatūrą ir kad jos ėmėsi jau pripažinta autorė, Europos literatūros premijos laureatė. Taip pat, – jau žvelgiant iš literatūrinės pusės, – džiugu, kad rašytojai šiame kūrinyje pavyko parodyti visuomenės poliarizaciją, nesutarimus dėl tam tikrų sambūvio principų. Pasiteisinantis (o U. Radzevičiūtės kūrybos, paprastai vaizduojančios kultūros reiškinius, kontekste – ir labai logiškas) sprendimas vaizduoti teatrą, esantį tiek sumažintu visuomenės modeliu, tiek aikštele, kurioje ryškiai pasireiškia skandalai, susiję su galimais / negalimais naratyvais (Valdo Gedgaudo, Romeo Castellucci ir kt. istorijos) ir priekabiavimo atvejais.
Romane po #MeToo skandalo (apie jį knygoje nekalbama, sužinome tik, kad jis buvęs) į teatrą sugrįžęs režisierius Safyrovas, kaip ir dera „genijams“ švaistydamasis Biblijos citatomis, stato Verdžio operą, iš pradžių prisilaikydamas originalo. Repeticijas stebi ir į procesą nuolat kišasi propagandistė (iš esmės – cenzorė) Patria (Patricija). Taikantis prie jos pageidavimų ir vaikantis šiuolaikiškumo bei aktualumo, veiksmas iš pradžių perkeliamas į pervartos epochą, paskui pritaikomas karo padėčiai. Galiausiai, turbūt įkūnijant ryšio, kuris šiandien sieja propagandą su menu, glaudumą, Patria tampa režisieriaus meiluže (tiesa, tik viena iš daugelio).
Įdomėlesnė ir kiek subtilesnė (nes, bent iš pradžių, mažiau nuspėjama) yra paralelinė siužeto linija, kurioje veikia pagrindinio vaidmens atlikėjos Silvos, kitados buvusios Safyrovo sugulovės, teta Sofačka, kitados vertusi Krylovo pasakėčias, ir josios sesuo Hedvyga – garbaus amžiaus „kryloviškai“ pamokslaujanti teatro kritikė (tipinis atvejis, kaip veikėjai kuriami jų charakteriams panaudojant kultūrinį klodą). Šios dvi personažės – kultūringos sovietinės ciocios – gana mielos ir pagyvina kūrinį iš dalies dėl intuityvaus palankumo guvios ir išradingos pamokslaujančios senučiukės tipažui, iš dalies dėl atpažįstamumo efekto. Kaip ir daugelyje U. Radzevičiūtės kūrinių, taip ir šiajame problemų sprendimas perkeliamas į artimą šeimos ratą: teta Sofačka su Hedvyga sugalvoja, kaip atkeršyti Safyrovui – pasitelkusios kaimynų vaikus, jos apmėto ir sužaloja vieną iš Safyrovo meilužių Suzaną, maža to, parašo laišką jo žmonai.
Tam tikra prasme šios dvi siužeto linijos ne papildo viena kitą, bet viena su kita konkuruoja, taip pat ir dėl to, kurioje iš jų neva humoras bus nejuokingesnis, bet tai neturi reikšmės, nes jas abi gožia itin tiesmukai pateikiama propagandos ir cenzūros tema. Veikėjų ir reiškinių atpažįstamumas – Safyrovo personažas skatina prisiminti Jono Vaitkaus nuotykius, aprašoma panaši į neseniai Oskarui Koršunovui nutikusį atleidimą iš darbo istorija, neguldyčiau galvos, bet yra panašumų ir su viena teatro kritike, – kelia jausmą, kad skaitai humoreską bulvariniame leidinyje.
Žinoma, tai ne pačios geriausios savybės šiuolaikiniam kūriniui, vis dėlto, turint galvoj akivaizdžiai satyrinį kūrinio pobūdį, įmanoma bent jau mėginti šiek tiek jį pateisinti. Ir čia kyla klausimas: ar ne tiksliau būtų su publicistiniu įkarščiu nūdienos tendencijas puolantį kūrinį, kurio pasaulis kuriamas sąmoningai schematiškai, o veikėjai tėra keliais brūkštelėjimais nutapyti tipažai, nevengiant nuorodų į realius veikėjus, vadinti satyra (arba, jei norite, satyriniu romanu)? Juo labiau kad, kaip būdinga satyrai, šis romanas turi ir akivaizdų kritikos taikinį – politkorektą.
Vis dėlto manau, kad į šį atvejį reikia žvelgti kompleksiškiau, mat tam tikri naratyvo konstravimo principai, kuriuos paminėjau esant būdingus satyrai, būdingi apskritai visai U. Radzevičiūtės prozai: jos kuriami veikėjai dažnai tėra tipažai, kurie įtaigumą įgyja per kultūrinį klodą, nevengiama ir schematizmo, panaudojant jį absurdiškumo raiškai ir t. t. Čia, kaip ir kituose jos kūriniuose, nėra vaizdavimo – absoliučiai viskas kuriama per kalbą ir viskas užpildoma kalba. Todėl, suprantama, kyla natūralus klausimas, kodėl kituose kūriniuose (išskyrus silpnesnius „Minaretą ir 7“ ir „180“) tai veikia, o „Pavojinguose žodžiuose“ – ne (savo funkciją deramai atlieka nebent principas apžvelgti visuomenę per kultūros reiškinius, konkrečiai šiame kūrinyje – per teatrą)?
Vienareikšmiško atsakymo neturiu. Manau, didžiausia problema šiuo atveju tampa tai, kas yra vienas didžiųjų U. Radzevičiūtės privalumų – sugebėjimas kurti naratyvą iš kalbos, per kalbą. Ir tai susiję būtent su ideologinės schemos egzistavimu. Ideologinė schema, kurią privalu „teisingai“ įgyvendinti, mažina improvizacinį potencialą ir, deja, diktuoja specifinį skonį bei šmaikštumo, kurio nepavadinsi nei elegantišku, nei išradingu, pobūdį. Bet dar blogiau, kad, šlubuojant raiškai, lieka neišnaudotas, pasiklysta ištarmėse ir kritinis šio kūrinio potencialas: viena vertus, tarsi įkandama kiek patriarchališkam „genialumui“ (ir drauge Lietuvos režisūriniam teatrui, grįstam režisieriaus-genijaus, dažniausiai vyro, figūra), todėl tai, kad moterys aktorės kūrinyje rūpinasi tik kaip gauti vaidmenį, kas su kuo miega ir kaip greičiau permiegoti arba atkeršyti dėl to, kad ne(be)miega, teoriškai satyroje galėtų (ir netgi, remiantis „apvertimo“ principu, faktiškai turėtų) reikšti kažką priešingo. Bet nereiškia.
Anksčiau jau minėjau, kad U. Radzevičiūtė mėgsta platesnių visuomenės problemų sprendimą perkelti į artimesnį, šeimos ratą. Čia pavyzdys būtų, kai primadonos Silvos tetos atkeršija Safyrovui ir jo meilužei. Ironiška, kad, esant aiškiai ideologinei schemai, šis grakšti literatūrinė rokiruotė taip pat įgyja ideologinę potekstę, šičia neįvardijamą, bet mums ji pažįstama iš kraštutinės dešinės sparno atstovų pasisakymų: neva valstybės vaidmuo per didelis, leiskite piliečiui pačiam tvarkytis „savo kieme“.
Tai ir juokinga, ir graudu, ir vis dėlto kelia didelę nuostabą. Tiesiog neįtikėtina, kad šias nuostatas skleidžia autorė, kurios auditorijos nemažą dalį sudaro žmogaus teisėms ir politiniam korektiškumui jautri publika, siekianti įsivaizduojamo teisingumo visuomenėje. Todėl dar sunkiau pasakyti, ko šiuo romanu siekta ir ar tikrai pavyko įgyvendinti tai, kas numatyta. Atsakymo, suprantama, aš nežinau. Teks laukti naujų autorės romanų, ką bent jau aš darysiu su įtarumu.
Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų
2024 m. Nr. 1
Žinote posakį „spręsk apie poeto galimybes pagal vieną eilėraštį“? Vieni jį taiko kaip principą atskirti raštingą kūrėją, kiti juo nesivadovauja. Nesistebiu, kad jis galioja ne visiems debiutams. Vis dažniau leidžiamos konceptualios knygos, kurių sumanymas sudėtingas, o tekstų visumos kompozicija padeda jį įgyvendinti. Tam pasitelkiamos ir knygos kaip medijos galimybės – įvairūs vizualiniai efektai bando papildyti skaitymo patirtį. Todėl eilėraščio kaip atskiro kūrybos vieneto samprata knygose kinta.
Ar jis yra funkcija idėjai išpildyti, o gal turiningas kūrybos vienetas? Apie tai svarsčiau skaitydama tris 2023 m. išleistas debiutines poezijos knygas.
Patricija Gudeikaitė. Kontaktas: eilėraščiai. – Vilnius: Kitos knygos, 2023. – 73 p.
Tik atsivertusi debiutinę Patricijos Gudeikaitės poezijos knygą supratau, kad esu pripratusi prie minimalistinio dizaino leidinių. „Kontaktas“, rodos, tyčia provokuoja triukšmu. Viršelyje rėkia Muhammadas Ali, viduje vaizduojama apsauginė plėvelė, dar nepradėjus skaityti eilėraščių skyrius lyg šarvai ramsto citatos ir į tave pažvelgia neryškus šv. Sebastijonas.
Foninis triukšmas – konceptualiai susijęs su poetės sumanymu vaizduoti sąmonę, kurioje telpa balsų choras. Tai grindžiama biografiškai: P. Gudeikaitė viešai pasisako apie patirtą psichozę ir gyvenimą su psichine liga. Labai savalaikis sprendimas iš tokių patirčių konstruoti poetinę tapatybę. Tekste atkuriami sąmonės procesai, ir jis virsta jungtimi, per kurią įmanoma realizuoti kraštutinius potyrius.
Iš panašaus pobūdžio leidinių „Kontaktą“ išskiria ne tiesmukas išpažintinis kalbėjimas, o simbolinis lygmuo patirtims įprasminti. Vidinio choro dalyviais tampa prieštaringos kultūros figūros (Frida Kahlo, Hildegarda von Bingen, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ veikėjai). Personifikacija naudojama parodyti įvairiems prieštaravimams ir klibinti socialinėms normoms: atskleisti, kad nėra šventumo be nuodėmės, demaskuoti snobizmą (Fernando Pessoa ir musė), o į kilnią kultūros ir natūros sampratą įlieti nuodų. Tačiau šiuo atveju įvaizdžių sublimacija nepaverčia turinio universalesniu. Man „Kontaktas“ įsiminė ne tiek turinio provokacijomis, kiek simbolinių gestų gausa. Patirtį P. Gudeikaitė linkusi versti tema, todėl jos tekstų figūros veikia kaip funkcinės tezių nešėjos. Pvz., cikle „Idée fixe, Ričardui Gaveliui“ romano idėjos iškalbingos, ir todėl akivaizdu, kad ganėtinai sunku joms suteikti naujo turinio: „prisiėmę / Molotovo ir Ribentropo vaidmenis – / Jie narsto mane, lyg pasaulio žemėlapį“ (p. 54). P. Gudeikaitė linkusi naudotis susiformavusiomis reikšmėmis, todėl „kontaktuodama“ analogijoms atsirenka subjektyviai tinkamus aspektus (sisteminis nesaugumo pojūtis, nepasitikėjimas, svetimi balsai – psichinio išgyvenimo dalis). Dėl to teksto reikšmės nebūtinai prasiplečia. Įtaigesnis – autobiografinį pagrindą turintis ciklas „Epitafijos. Močiutei“. Sąlyginiame dialoge anūkės prisiminimams tarsi iš karsto atsako velionė. Siūlomas netikėtas jos kaip nenuolankios šamanės, bendrininkės įvaizdis. Ciklą užbaigia vykęs sprendimas pateikti įtaigią močiutės fotografiją. Dėl to visuma nepalieka pasyvių, intriguoja svarstyti ne tik apie giminystę, bet ir apie močiutės bei poetės pasaulėvaizdžių tapatumą. Čia viskas nauja, todėl apmaudu, kad tokių išties paveikių sintezių kaip „Epitafijose“ knygoje nedaug.
Impulsą kurti P. Gudeikaitė apibūdina jaunatvišku noru išvengti literatūriškumo, įmantrių metaforų, sakosi rašanti išpažintinę poeziją1. Vis dėlto jos eilėraščiai tokių nuostatų iki galo neatitinka. „Kontaktas“ – itin sodrus, apmąstytas debiutinis rinkinys. Junti, kad tai sunkumus įveikusi kūryba, tad jos frazės estetiškai sukontroliuotos, galimą brutalumą prislopina racionalumas: „žiūrovų konvulsijos / man žadino juoką – / suleidusi iltis – / į standžias jų arterijas / klausydavausi cikadų“ (p. 63). Ko gero, itin suveržtos visumos pojūtis lėmė, kad skirtingi balsai „Kontakte“ stilistiškai supanašėję. Šios poezijos dinamika atrodo tik išorinė, o subtilesni, ypač intonaciniai niuansai (pvz., juodasis humoras) tekstuose nebūtinai pajuntami.
Dėl minėtų ypatybių P. Gudeikaitės poeziją norisi įvardyti klusnios laukinės balsu. Taip nutinka, kai norisi sprogimo, bet pasirenkamos saugios priemonės – nuožmūs žodžiai užminuojami kultūringais būdais. „Kontaktas“ – geras signalas, kad į poeziją ateina ir maištingų arba siekiančių tokiais būti apsiskaičiusių kūrėjų, kurie ne tik nori atskleisti savo estetinį skonį, bet ir tikrai degdami savo idėjomis ieško patraukliausių raiškos būdų. Neabejoju, kad tokia kūryba ir ateityje plės skaitytojų akiratį. Jau dabar tai daro: P. Gudeikaitės tekstai skaitymuose derinami su muzika ir šokiu. Ši poezija inscenizuoja ir pati tinkama inscenizuoti.
1 Patricija Gudeikaitė: „Meet Ze Monsta“ (kalbina Lina Simutytė) // Literatūra ir menas. – Nr. 18. – 2023. Prieiga: https://literaturairmenas.lt/publicistika/patricija-gudeikaite-imeet-ze-monsta.
Renata Karvelis. mOterOs: eilėraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 77 p.
Renatos Karvelis poezijos knygą „mOterOs“ priskiriu prie debiutų, nes jos čiabukas „poems after sex*“ (2017) pačios vadintas „netikra knyga“. Skaitant šios aktyvios Tauragės kultūros lauko veikėjos, tyrėjos tekstus juntama slemo įtaka. Dalį menininkų slemo sritis masina dėl galimybės eksperimentuoti scenoje ir už erdvę saviraiškai, leidžiančiai prikaustyti dėmesį, iškart sulaukti atsako. Tai puiki terpė socialinėms problemoms pagvildenti. Tačiau tokio pobūdžio kūryba retai pranoksta aktyvų išsikalbėjimą, šoko ir pokšto ribas, nes kūrėją veikia niuansams nebūtinai imli publika. Vis dėlto retai skiriame dėmesio šioje scenoje kuriamam turiniui ir priemonėms. Išleistos R. Karvelis „mOterOs“ – puiki proga pasigilinti.
Knygoje pateikiami tekstai ir nuorodos į R. Karvelis performansus, kuriuose aptariami moteriškumo stereotipai, virtualybės ir buvimo kūrėja paradoksai. Dalis šių temų suformuluotos 2021 m. performanso „mOterOs“ metu, o leidinyje išplėtojamos smulkiau. Šiek tiek adaptuojamasi ir prie knygos medijos, kuri gali jungti tekstą ir vaizdą (vizualieji konkretieji tekstai), įterpiama siužetiškumo (užkadrinis moters-kobros balsas ir antagonistės Moters nr. 1 linija). Įdomu, kad kūrėja jaunos kartos slemo patirtį taiko vyresnei auditorijai, nes knygoje aprašomi moterų „su patirtim“ tipažai: nusivylusios namų šeimininkės ir poniutės, plėšrios valdininkės ir tylenės, savo vertę pagal seksualumą ir išvaizdą matuojančios moterys. Jų rūpesčiai priminė mokyklos laikais egzistavusius hierarchinius mokytojų santykius. Buvo tokių, pas kurias už spintos rinktis gerti kavos galėjo ne bet kuri, o patekti ten reiškė pripažinimą. Terpę panašioms „tetų terariumo“ situacijoms R. Karvelis taikliai kildina iš provincialaus posovietinio žmogaus mentaliteto, jį papildo vartotojiškos dabarties padariniais, net išplėsdama iki virtualybės plotų. Pagal tai konstruojamas knygos socialinių santykių modelis: „rūšinis“ konkurencingumas dėl patinų ir galios, stereotipai apie lytį ir vidinės moterų intrigėlės, simboliškai apipavidalintos it „gyvatynas“.
„mOterOs“ atskleidžia vartotojišką performatyvių tekstų pobūdį. Svarbi jų funkcija – suteikti erdvę ir žodį (ne balsą) išsisakyti tipažėms. Dalis tekstų – tarsi savybių sąrašai, duetai. Juos vienija ta pati ypatybė: kaip ir sleme, tekstui tenka teatrališkai „atidirbti iki galo“, todėl retai lieka paslapčių, poteksčių, prasmės lengvai iškoduojamos (vienija ta pati buvimo savimi, veidmainiškumo, seserystės problema). Tai galioja ir vizualiai skirtingų formų tekstams. Skaitant tyloje siūlomas žodžių srautas, pletkai, dialogai, atitinkantys tipažių mąstymą, įgyja ne turiningo, o automatinio plepėjimo įspūdį. Į tokį tekstą norisi ne įsiskaityti, o jį praleisti, nes viename tipaže-plakate telpa „viskas viename“ („į tarpkojį trintis VyruiDirektoriuiVerslininkuiVadovuiViršininkuiSkyriausvedėjuiMeistruiRežisieriuiDekanuiRektoriuiChirurguiArchitektui“, p. 15).
Kitas ypatumas – nors įvairiais vizualiniais efektais siekia būti įvykiu, ši knyga siūlo saugų turinį. Principas „viskas viename“ lemia, kad pateikiami išties abstraktūs tipai, tik išversti „pamušalu į viršų“ („poetai yra / arba statybininkai / arba mokslų daktarės – / poezijos pavasaris“, p. 73). Tekstai varijuoja tarp pokšto ir stereotipų išviešinimo, tačiau telieka mentaliteto kritika su iš anksto nuspėjama nuostata. Kyla įspūdis, kad normos ir nuokrypio suvokimą šiam leidiniui formavo komercinių televizijų pokalbių šou. Akivaizdžiausi pavyzdžiai – supermoterys, kurios nenusipigina ir pagal galimybes investuoja į save, bei feministės portretas, suplokštintas iki pažastų neskutančios drąsuolės. R. Karvelis poezijoje juokingi abu tipai, tačiau tai, kad iš tokių vulgarių klišių neišsprūstama, o tik linksmai traukiama per dantį, man yra provincialumo požymis. Net jei čia slypi grūdas tiesos, atspindintis mentalitetą anapus didmiesčių, vien stereotipinių savybių rinkiniai nebūtinai dialogiški – jie perteikia su realybe prasilenkiančias abstrakcijas, su kuriomis beprasmiška diskutuoti. Tekstai greičiau liudija, kaip stipriai veikia nevisavertiškumo kompleksas, kuris, beje, būdingas ir žiniasklaidos retorikai. Tik retais atvejais „mOterOse“ moterų jausenos individualizuojamos („Seserys“, „kūnas, niekad netapęs motina“), tai nors kiek pagyvina seklią socialinę problematiką.
Kita vertus, alternatyva aprašomiems stereotipams tampa pati režisierė – aukščiau „gyvatyno“ pakilusi moteris-kobra. Apie ją sužinome iš formaliai išryškintų frazių, atviresnės vertinančios leksikos, pateikiamų intelektualių išnašų, tačiau ji vienintelė knygoje apdovanota savimone. Emancipuotos saviakės charizma tarsi įkūnija trokštamas vertybes, kurių stinga stereotipų užvaldytame pasaulyje. Tas pavyzdinis savitumas, be abejo, irgi kaukė, būdinga slemo scenai. R. Karvelis dėsningai eina šiuo keliu, nors gaila, kad perspektyviausia dalis skaitytoją pasiekia tarsi iš užkulisių.
Justina Žvirblytė. Mikrosfera: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 83 p.
Visad laukiu „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų. Įdomu, kokį raštingą kūrėją šįkart komisija išrinks, nes panašu, kad ją domina rimtai į kūrybą žiūrintys ir vyresniesiems galintys įrodyti, kad pajėgia reikšti mintis poetine kalba. Čia apie poetą sprendžiama ir pagal vieną gerą eilėraštį. Tai labai atitinka poetų bendruomenės veiklos pobūdį. Nori ar ne, publikacijos, festivaliai, bendraminčių grupelės dalį gabesnių jaunųjų skatina pasitempti ir siekti knygos būtent tokiu keliu. Serijos debiutų intriga – kiek jie patvirtins šį modelį. Vis dar būna išimtis, jei laimi negirdėtas autorius „iš šalies“ (pvz., Dovilė Bagdonaitė). Gaila, kad orientacija į gerą tekstą nebūtinai reiškia, jog konkurse įvertinti tekstai pasiūlys ne vien „suneštukus“, bet ir ką nors konceptualesnio, kitoniško (gal maištingesni poetai patys nebando jėgų konkurse?). Tad kalbant apie PK debiutus įdomiausia aptarinėti ne išskirtinius pasaulėvaizdžius, o ką jauni poetai sugeba.
2023 metų konkurso laimėtojos Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“ niekam nepadarytų gėdos. Knyga sukomponuota iš įvairių tekstų, sąmoningai parodo brendimo kelią. Įžangoje pateikiami vaikiškesni eilėraščiai (kosminiai teletabiai, vienkiemių stebuklai). Iš jų galima atsekti labiausiai paplitusias estetines tendencijas: rūpintis savęs kūrimo būkle ir kalba apčiuopti vidinius procesus, nors iš tiesų eilėraščiu tiesiog norima pasidalyti netikėtomis įžvalgomis, pasigrumti su prasmių įtampomis kalboje. Dažnai tai būna dirbtinai stilizuoti aprašymai, kai vienas reiškinys perinterpretuojamas pritaikant kito dėsnius. Taip užderėjo nuspėjamų tekstų-vaizdelių-ironiškų nuostabų (pvz., „jums turbūt įdomu / kam ir kodėl / jonvabalis uždega / savo žibintą“, p. 22). Kita vertus, „Mikrosfera“ sudaryta taip, kad pamatytume, kaip jau brandesnė poetė įgūdžius taiko savaip. Ši stiprybė labiausiai atsiskleidžia antroje rinkinio dalyje.
J. Žvirblytės poezija pasižymi analitiškumu, dėmesiu kalbai, tačiau nestokoja to, ko ilgiuosi – bent trupučio už teksto kvėpuojančio asmens pėdsakų. Omenyje turiu ne asmeniškumus, bet gebėjimą išreikšti savo mąstymą. Geriausiuose „Mikrosferos“ eilėraščiuose autorė suderina biofizikos žinias bei lietuvių poezijoje įsitvirtinusį „poetocentrizmą“ (vis dar „negalima žiūrėti į neparašytą eilėraštį“, p. 7). Rašoma „iš gyvenimo“, neretai atrodo tarsi iš nieko, taupiai, tačiau simpatiška pastanga atpažinti dėsnius, kaip būti, suprasti save ir pasaulį: „iš vienos sporos / pasidengsiu pelėjūnu / minkštu užmaršties žvėreliu / švelniu gyvybės įrodymu“ (p. 17). Tai, kas plika akimi nematoma, šioje poezijoje siejama su fizinėmis dimensijomis, kurias galima estetiškai išgyventi, patiriant ir savo ribotumą. Skamba lyg padorus Marčėno–Grajausko įtaką patyrusio vidutinioko eilėraštis, tačiau šie priartinti dariniai nėra standartiški – už jų jaučiasi, kad autorė turi savitą vaizduotę jausmams nusakyti ir nebijo su humoru vertinti pati.
Biofizikos žinias J. Žvirblytė panaudoja švelniai metodiškai dekonstruoti, pastebėti ir apnuoginti įvairioms savybėms, kurioms suteikiame daug reikšmės (pvz., paieškų sistemos rezultatai, instrukcijos, veidmainystė eilėraštyje „vietinės reikšmės konkurse“). Kai kuriose mokslo srityse ramybės būsena – būtina sąlyga mikrovirsmams įvykti, o mažų, struktūrą pažeidžiančių elementų svarba yra esminė. J. Žvirblytės poezijoje tuo vadovaujamasi. Ji dažnai atskleidžia, kad pastangos racionalizuoti jausmus yra juokingos. Tačiau tai perspektyvi galimybė per asmeninę patirtį suvokti, jog paslapties sritys plačios, todėl šis suvokimas knygoje – ne vien dramatiška ribotumo būsena. Toje būklėje slypi susitaikymas ir neaprėptų galimybių pojūtis („kai buvau maža mokėjau / labai gerai spalvinti neišeidama / iš kraštų / dabar tų kraštų / nebejaučiu“, p. 67).
Galbūt tai ir lemia, kad „Mikrosfera“ išsiskiria ganėtinai taikiu požiūriu į pasaulį. Maloniai nustebino, kad J. Žvirblytė, imdamasi socialinės kritikos, pasiekia netikėtą rezultatą. Siūlo ne įprastą ironiją, absurdą, bet parodo, kad iš racionalios analizės gimsta grožis ir stebuklas: „rūgštis kyla užlieja ir žioji / skylė iš jos išskrenda / trochilidae acidum“ (p. 62). Jei sudėtingi dalykai šitaip stimuliuoja gyvybę – poezijai ne toks jau blogas ženklas.
Gintarė Bernotienė. Kalbos šuorais, kalbos jaukumu
2023 m. Nr. 12
Pasirinktų trijų autorių knygų – Vytauto V. Landsbergio „Dienanaktis“, Simono Bernoto „Pasakų parkas“ ir Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ – viena plokštuma neužklosi: ten, kur esti bendrumo, ryškūs ir skirtumai, kuo du panašūs, trečias panašumą paneigia. Vis dėlto yra keli minėtus rinkinius ir jų autorius jungiantys dalykai, kurie tebus šio aptarimo ašys. Skaitant jų poeziją iškart justi, kad žodis paklūsta autoriams – režisieriaus, scenarijų autoriaus, vaikų rašytojo V. V. Landsbergio, kuris socialiniame tinkle dienos aktualijas išberia dar ir politine satyra ar absurdeskomis, vertėjų S. Bernoto ir A. Žekevičiaus santykį su kalba, nepaisant poetikos skirtumų, pirmiausia kyla noras vadinti sklandžiu, žaismingu, įvaldytu.
Vytautas V. Landsbergis. Dienanaktis: paeiliuoti tekstai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2023. – 38 p.
Sudėtingas dvasių ir žmonių pasaulių, tikro ir pramanyto, būto ir niekad nebūsimo dvilypavimas yra Vytauto V. Landsbergio rinkinio „Dienanaktis“ leitmotyvas. Atsirandantis ir vėl išnykstantis patyrimo aiškumas nesyk sukomplikuojamas eilėraščiuose, kurie knygoje eina vienu ypu, srautu, neskaidomi skyrelių, takumą pabrėžiant ir pavadinimu – „Dienanaktis“ (viršelyje pavadinimo žodžiai su(si)kibę). Žodžių plūsmas laisvas, o eilėraštis gerai suveržtas – jame gyvoji kalba vos pastebimai pasiremia poetinės kalbos priemonių arsenalu, natūralios kalbos frazės ir greitai kintantys vaizdiniai padalija tekstą ritminėmis atkarpomis – taip, kaip ištarti leidžia kvapas. Draminės kompozicijos įspūdį kai kuriuose eilėraščiuose sustiprina keleriopas rėminimas, susiliejančios sapno, realybės, antrinės realybės plotmės, aiškus jų įvardijimas – „mes irgi skaitėme scenarijų – tuojau sesuo neš maistą mums“ (p. 80). Jautrių intonacijų ir išgyvenimų persiliejimas ir pulsavimas, viršelyje tarsi apsidraudžiant pavadinamas „paeiliuotais tekstais“, tik pabrėžia pasirinktą srauto, laisvumo, dvelksmo principą, o patys eilėraščiai savo būtiškais interesais formos klausimą pranoksta ir jo nekomplikuoja: ir verlibras, ir vos keletas eiliuotų fragmentų rinkinyje yra lygiai pavykę, kondensuoti.
Knyga dedikuota Mamai, intymumas, artimas santykis persmelkęs ne tik skaudų atsisveikinimo epizodą (eil. „Nakties karalienė“), bet išplitęs ir artimųjų, bendraminčių pokalbius primenančiuose eilėraščiuose, sutelktuose jau į viešąjį rūpestį – juose gvildenamos temos (tautos charakterio, jos istorijos, likimiškumo, traumų, savivokos klausimai) yra nevienkartinių šeimos svarstymų ir kartų kultūrinio įdirbio ataidai – todėl ir „paeiliuoti“ puse lūpų, ir ironiški, ir pamokomi, lengvai kilstelimi į abstraktesnį pasakėčios, mito, parabolės lygmenį. Ką čia slėpti – viešai užtariamas Tėvas (eil. „Sausmedis“).
Bene labiausiai paliečia eilėraščių „bevardis“ ir „žolynų užkalbėjimas“ monologai, kuriuose į užmarštį grimztančios pokario istorijos tragizmas jau perėjęs į „lėtesnio peizažo“ fazę su dar girdimu bevardžių dvasių, nepalaidotų aukų troškimu būti prisimintiems, atrastiems, įkurdintiems bent atmintyje. Tai, kas labai jautru, atskleidžiama iš labai artimos perspektyvos, kasdieniais žodžiais, be patoso, empatijai randantis iš etiško santykio, ãtsako į išbandomą žmogiškumą: „viskas gerai, nebekalbant apie tai / kas skaudžiausia. Dainuoti tylint. Net Mantas, nukankintas Mariupolyje / sužadėtinei sakęs prieš pat – nefilmuokim / gulinčių gatvėse. Tik tuos, kurie dar gyvi <…>“, p. 33). Istorija čia pasirodo priklausoma nuo solidaraus ir podraug asmeniško veikimo „dabar, ne po to“, joje yra vietos ir neteisiojo perspektyvai („ir aš norėčiau būti buvęs miško brolis, galėčiau būti net palūžęs, kitus išdavęs“, p. 11). Cikle „Netektoji“ geriausiai matyti, kaip iš savaip jungiamų įvairiakilmių siužetų V. V. Landsbergis kuria autorinę pasaką-parabolę: vaizduojama negyvųjų šalis, folklorinis „gyvasties parnešti“ išsiunčiamo kvailelio siužetas perpinamas su Orfėjo ir Euridikės mitu, H. K. Anderseno pasakos „Sniego karalienė“ parafrazėmis, kreipinys „Netektoji“ primena Arsenijaus Tarkovskio eilėraštį „Atimtoji, / vaikiškais peteliais krūpčiojus sapne manęs per naktį, / Dievo dovana juodos suknelės klostėse, man paskirta netekti <…>“ (vertė Vytautas Rudokas, cituoju iš atminties). Būtent laisvas disponavimas kalba yra V. V. Landsbergio eilėraščių gyvastingumo ir tikrumo paliudijimas.
Simonas Bernotas. Pasakų parkas: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p.
Santykis su tikrove, skirtingų jo modusų (pasaka? tikrovė? transas?) išnaudojimas suartina V. V. Landsbergį ir Simoną Bernotą. Rinkinyje „Pasakų parkas“ S. Bernotas yra kur kas ironiškesnis, aštresnis, pasaka čia nėra ta užtikrintai eskapistiškai pasirenkama estetinė tikrovė, atvirkščiai, akcentuojamas tikrovės šiurkštumas, beiliuziniai santykiai. Rinkinį įrėminę du programiniai eilėraščiai: jį užbaigiančiame „Didysis sezono uždarymas“ skelbiama nauja „išvargsime žodį po žodžio“ era, atmetamas rašymo automatizmas, stilistinės klišės ir bet kokia inercija, pajuokiama rašančiųjų kaip išskirtinio visuomenės sluoksnio saviprata ir konstatuojamas poezijos savaimingumas bei beribė potencija. Kitas programinis eilėraštis „Etimologija“ grįstas žodžio-kario metafora, kuri čia pat dekonstruojama nepaliekant jokių herojiškumo užuominų, tik pabrėžiant ginamą teritoriją – Žodyną. Dekonstrukcinį žaismą primenantis žodžio priedermių laipsniavimas virsta veikimo parodija „ŽODIS nemiega nevalgo nešika“, aforistiškai įvardyta tikrovė („Žodis gauna žinią, kad fronte žuvo prasmė“) čia pat kukutiškai pašiepiama „Žodis ateina į laidotuves atneša baltų gėlių vainiką su juosta liūdi vaikai“ (p. 13).
Dažnas S. Bernoto eilėraštis atsiranda iš koliažiško sudūrimo – čia ir modifikuoti kultūros siužetai, situacijas apibrėžiančio mito fragmentai, pramanytos būtybės, kosminiai kraštovaizdžiai. Devyniasdešimtųjų kartos vaizduotei svarbių įsivaizduojamos ir realios tikrovės plastų persidengimas, autoriui labiau orientuojantis į jau egzistuojančius kodinius įvaizdžius, o ne į ištobulintus vaizdus. Įdomu skaityti ir sekti, kaip alternatyvią realybę, kompiuterinius žaidimus, skaitmeninę erą, joje dar veikiančias sąvokas siela ir dvasia S. Bernotas pajungia žmogiškajai tikrovei, būsenoms ir jausmams perteikti, kaip eilėraščio audinin įlydo klasikų citatas, garantuojančias kalbos gyvybę ir gal kiek maišto dvasios gožiamą tradicijos tęstinumą (eil. „Lengvai įkraunami tuštumos prietaisai“).
Klausimas „ar gali sumontuoti kalbos luitą, / kontroliuojantį šią realybę“ kyla iš autentiškos raiškos būtinybės – „už vieną neornamentuotos / kalbos augintinį man vieną įkrovimą“ (p. 40). Eilėraščiuose ryškus S. Bernoto poetinio mąstymo pastovumas – prieštaros, priešpriešos, oksimoronai yra pasakojimo vystymo(si) pagrindas, taip išnaudojama generuojanti kalbos energija ir deautomatizuojamos žodžių reikšmės. Trečiajame ir ketvirtajame skyrelyje autoriaus kalbiniai pasirinkimai radikalėja, daugėja slengo, emocijos tiesiogiai kanalizuojamos keiksmais. Eilėraštyje „Jo didenybė lyrinis subjektas“ Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „Šiandien – Lenino gimimo dieną“ perrašomas parodijuojant filologiniame diskurse įprastą autoriaus ir lyrinio subjekto skirtį, todėl gali atrodyti, jog nusitaikyta ne į parodijuojamo teksto autorių, o į demaskuojamą totalinio melo epochą ir pompastišką revoliucijos vado garbstymą. Idėjinis patosas subliūkšta nuo keiksmų srauto, yra paneigiamas, išverčiamas į šiurkščios kasdienybės kalbą. Neutrali formuluotė „lyrinis subjektas“ autoriaus klausimą vis dėlto paliečia tiesiogiai, tačiau sykiu teikia ir patogią kamufliažinę priedangą.
Rausvai melsvų tonų rinkinio viršelis tarytum įspėja, jog šiame rinkinyje bus diskvalifikuotas elitizmas ir viešpataus agresyvus popsas, tačiau jų santykiai nevienareikšmiai ir nenuspėjami: pasaulis čia nėra sykį pažintas, vienalytis ir uždaras, o plyti kaip mozaikiška vis perkoduojamų fragmentų dermė, kaskart provokuojama stilizavimo, siurrealių vaizdinių, nonsenso ir absurdo, iš sugretinimų plykstelinčio juoko. Imponuoja, kad užuominos, kultūrinės aliuzijos perteikiamos subtiliai, neišsyk nuspėjamai, kaip antai: „Raudonam veidrody / Gurkšnojam arbatėlę / Šuoliuoja baltas triušis / Kalbos šuorus veja <…>“ (p. 61): sakytum, idiliška žaidėjų žodžiais valandėlė rinkinio leitmotyvu tapusioje Alisos veidrodžių karalystėje, jei ne už jos tykanti beprotybė ir mirtis. Be patoso žvelgiama ir į karą – „pūkuotukai su defektais / rungiasi parolimpinėse <…> / laurų vainikai nuvytę / medaliai be prabos / pergalės skonis pernelyg panašus į kraujo“ (p. 77).
Aistis Žekevičius. Atlaidžiai šypsosi bedugnė: eilėraščiai. – Vilnius: Bazilisko ambasada, 2023. – 80 p.
Aisčio Žekevičiaus rinkinyje „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ mirguliuoja švelni ironija, o S. Bernoto ekspresija čia sutinka priešybę – ramų, tausojantį, švelnų kalbėjimą suvokus, jog egzistuoja rimtos problemos („pasaulis baigiasi truputį“, p. 49), tačiau ir žinant, jog iš esmės nieko nepakeisi. Kameriškumas, buitinės scenos šiai knygai teikia jaukų mastelį, o pavadinimą bus įkvėpę aktorių grupės „Solo ansamblis“ muzika ir Vytauto Leistrumo sukurtas „Neturėjom dainos“ tekstas, iš kurio ir perimtas bedugnės įvaizdis, rinkinyje įgyjantis ir tykančios destrukcijos, ir žmogiško ryšio stokos („kas yra bedugnė? / bedugnė – žmogaus pavidalo tuštuma“, p. 62) reikšmes. A. Žekevičius kalba apie jausmus, kito pažinumą, istorijos tamsiąsias dėmes (eil. „holokaunas“, „1943“), tamsa ir šviesa rinkinyje yra ir leitmotyvai, ir būsenos, ir užklausiamo „žmonių išžmogėjimo“ (p. 14) riboženkliai. Eilėraščiai „entropija“ ir „negentropija“ klasikinėmis konkrečiosios poezijos priemonėmis grafiškai perteikia autoironiškai formuluojamą (ego)sistemos (dis)balansą tarp „trūksta“ ir „netrūksta“ (cituoju tik ilgąsias eilutes: „Kaip vis tik liūdna ir šitaip gražu pavasarį nieko netrūksta“, p. 70; „Kada nors visa tai baigsis ir būsiu normalus“, p. 58).
Tuštuma ar trūkumas kaip viena iš poststruktūralizmo apmąstomų temų lietuvių poezijoje įsitvirtinusi jau seniai – štai kad ir Kornelijaus Platelio „Karstiniai reiškiniai“ (2010), Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“ (2012) ar gausybė kitų stokos vardijimų. Jaunesnės kartos poezijoje tuštuma reflektuojama skaudžiai kaip žmogiško ryšio trūkumas, kurio figūratỹvios išraiškos signalizuoja pasiekus kritinį nuotolį, saviizoliaciją, solipsizmą, komunikavimą tarsi panirus į vandenį (kaip Ernesto Noreikos rinkinyje „Akvanautai“, 2022), susižinojimą tik silpnais švytėjimo signalais. Šią temą A. Žekevičius tęsia patvirtindamas egzistuojant ir įtrūkius, ir tūnančias tuštumas, ir „mėšlungiškai pild[omas] ertmes“, ir stokojamą ryžtą būti tamsią materiją skrodžiančiu „nir[čiu] jūros veln[iu]“ (p. 48). Rinkinyje technologiniai procesai nesyk koduoja psichinius, tad šviesa ir tamsa pasirodo esą esminės kategorijos, o „blausus ekranų švytėjimas“ žymi pavojingai traukiančią nežmogiškumo ribą.
Dirbtinio intelekto terpę aprašant grynosios lyrikos kalba, jai randama vieta emocijų kartografijoje („tolstančiam variklių gausme / naktis iš lėto krauna žiedynus / mirtinoj interneto tyloj / kyburiuoja kalba / žiba skausmo žvaigždynas“, p. 55). A. Žekevičiaus eilėraščiuose iškyla nauja subjektyvumo riba, visai kartai būdingas žemesnis jautrumo slenkstis: mikro lygmens įvykiai pretenduoja būti išdidinti, suvokti kaip svarbūs, reikšmingai keičiantys pasaulį. Būtent ironija leidžia subtiliai atidengti visą pluoštą sumišusių išgyvenimų nuo banalaus paniurzgėjimo iki rimto guodimosi, kuriuos atskirti padeda intonavimas: pavyzdžiui., labiau sveiku humoru nei empatijos būtinybe alsuoja eilutės „aplink vis tiek tvyrojo kažkoks egzistencializmas ir korporacinė neviltis“ (p. 29). Būtent ironija apdraudžia nuo išsakytų jausmų pajuokimo – „dažniausiai tūnom tamsoje / ir bandome nepalūžti / nelygioj kovoje / su šlapiu rūko skuduru“ (p. 24), nes vidinė kova gali būti gyvenimas tamsiuoju metų laiku, kova gali pasirodyti ir išbūnamas Covido laikas (p. 11), nerimo išgyvenimas apsistačius konservų dėžutėmis. Tačiau kartais užtenka nuotolio, kad problemos dingtų savaime – atlaidžiai šypsanti bedugnė leistų ir tokią išeitį.
Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas
2023 m. Nr. 11
Skaitau viską, ką šie autoriai parašo ir publikuoja. Danutė Kalinauskaitė, Jurga Tumasonytė, Valentinas Sventickas šiemet išleido naujas knygas, apie kurias norisi kalbėti literatūroje vykstančių pokyčių kontekste, nes jų kūriniai šiuos pokyčius atspindi ir sublimuoja. Prozai metai buvo dosnūs, o pastebimiausia tendencija įvardinčiau pamatinių (fundamentaliųjų) problemų koreliavimą su tarsi marginalia (nerišlaus pasakojimo, fragmentų) forma.
Tekstų fragmentaciją pastebėjau jau prieš keliolika metų, o šiandien ji įgavo pagreitį: paplito skaidymasis, įvairiausios pastraipos, lyg išgnybtos iš kažko didesnio (o gal jo ir nebūta): paraštės, užrašai, trupiniai, properšos, pabiros, gabalėliai, nuoskilos, užsklandos, skiautės, lapelių formatas. Anot V. Sventicko, lapeliai su įvairiais užrašais, jo originaliai pavadinti „guriniais“, gulė į dėžutę, kol kibi akis juos išrūšiavo ir sudarė kultūrinės eseistikos knygą „Ir dar“, beje, jau trečią tokio pobūdžio. (Panašiai elgėsi Leonardas Gutauskas taip kaupdamas eilėraščius, o vėliau išleido poezijos knygą „Popierinė dėžutė“, 1998.)
Vis gilėjantys naratyvo vientisumo įtrūkiai yra dabarties literatūros duotybė. Fragmentuotus „lapelius“ rašytojas gali kaupti ir galvoje, ne tik fizinėse talpose. Fragmentai laisvai juda lyg ižas upėje, jų kiekis ir komponavimo logika seniai nepriklauso didžiajam pasakojimui, kuris ne tik nemadingas, bet kai kurių kritikų laikomas net ydingu (atsiduodančiu pelėsiais). Romano mastai ir masteliai strimgalviais keičiasi, atsisakoma pasakojimo rišlumo (kai būdavo daug perteikiama pačiu siužetu). Prozos lauke daugėja rašymo be struktūros, be krantų, nes pastaraisiais metais literatūros pobūdį tiek formos, tiek turinio požiūriu ėmė stipriai veikti socialinių medijų įtaka. Įkomponuojamos laiškų, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, sapnai, psichologijos, zoologijos duomenys ir kitokios mokslo žinios, gandai ir melagienos, lyg atsitiktinės sakinių kompiliacijos iš interneto straipsnių ar postų (Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, 2022). Galima tarti, kad susiformavo dar vienas žanrinis darinys – koliažinis romanas, sudėliojamas iš visko, ką šiuolaikinis žmogus mato ir daro savo kasdienybėje.
Rašytojai vis daugiau dėmesio skiria performatyviai tapatybei, personažų gyvenimui „tarp“ – tarp lokalių ir globalių kontekstų, tarp skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų. Ne Lietuvoje gyvenantys autoriai papildo visuminį prozos vaizdą. Vaivos Rykštaitės „Mėlynas namas Havajuose“ (2022) – naujo tipo skaitinys, nes dešimtos knygos autorė nuolat ardo ir peržengia įvairių žanrų ribas, o būdama tinklaraštininkė, natūraliai perima šmaikštų trumpasakį kalbėsenos tipą.
Laimei, didelės apimties pasakojimų nestinga, jų spektras platus. Nesu taip skeptiškai kaip dauguma kritikų nusiteikusi Mariaus Ivaškevičiaus romano „Tomas Mūras“ (2022) atžvilgiu, ten rimtai keliamas klausimas apie šiuolaikinio (o ir ateities menininko) lemtį, šlovės kainą, kai vis neišvengiamesnė tampa rašytojo priklausomybė nuo socialinės komercinės terpės.
Bernardo Gailiaus dokumentinis trileris „Kraujo kvapas“ (2022) – ypač stambių gabaritų. Seniai laukiau, kad atsirastų kūrinys apie partizanus, pagrįstas profesionalo išstudijuota medžiaga. Pagaliau sukurtas romanas moksliniu pagrindu, patikima dalykinė pusė ir detalės, kurį puslapį beatsiverstum – įdomu, bet pasakojimas buksuoja ir visuma pabosta. To nepasakysi apie Akvilinos Cicėnaitės ilgą romaną „Anglų kalbos žodynas“ (2022), kuris pirmiausia pakeri išradinga struktūra, tik vėliau įvertinau ilgų sakinių grožį ir išsakomus egzistencinius skaudulius. „Anglų kalbos žodyną“ galima iš dalies laikyti Dalios Staponkutės filosofuojančiam diskursui atitariančios prozos pavyzdžiu. Daugiausia Australijoje gyvenusi A. Cicėnaitė ne tik pristato šios šalies istorinį ir etninį savitumą, daugiasluoksnį Sidnėjų, bet ir sukuria savo žodyną, giliai analizuoja santykių, kalbinio neišverčiamumo, svetimos šalies prisijaukinimo / atstūmimo prakeiksmą, kai širdis „rodė kryptį į šiaurę“.
Tradicinę struktūrą išlaiko nebent sonetas ir novelė. Stebuklinga žinia, kad Baltijos Asamblėjos premiją šiemet gavo Antanas A. Jonynas kaip tik už sonetus. O novelę gerbiu už išlaikomą struktūrą, kitaip būtų paneigta pati žanro prigimtis ir jo „razinka“ – netikėta pabaiga. Bet ne taip ir svarbu, kaip kūrinį ar jų santalką pavadinsi. Nors žanro rėmai rašytojo laisvą polėkį pažaboja (tuo darbą palengvindami) ir padaro atpažįstamą, svarbiausia, kad autorius turėtų ką svarbaus papasakoti. Ar pavyksta skaitančiam iškristi iš realybės ir panirti į literatūros kuriamą vaizdiniją? Ar patenkinami lūkesčiai, o gal atvirkščiai – jie pažeidžiami, skaitytoją sukrečiant netikėtais viražais? Sklidus, birus, trūkčiojantis didesnės apimties pasakojimas invaziškai plinta. Jeigu nobelistė Olga Tokarczuk veria beveik nesisiejančias istorijas kaip skirtingus karoliukus tik ant kelionių siūlo (kokie trumpi kai kurie skyreliai knygoje „Bėgūnai“!) – ir vadina tai romanu, kodėl šis pavyzdys neturėtų mūsų įkvėpti?
Nedideli semantiniai vienetai irgi kuria potencialias reikšmes. Vis dėlto šįkart akiratyje esantys du romanai priklauso fundamentaliajai prozai, kur ir chronologiniai rėmai, ir epochos fonas, ir žmonių likimai, ir tautai tekę išbandymai skleidžiasi daug esmingiau, nei tai įmanoma sutalpinti į miniatiūrines monadas.
Valentinas Sventickas. Ir dar: užrašai, fragmentai, esė. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 248 p.
Gurinius ėmiau atsargiai, vis dėlto jau trečia panaši autoriaus knyga. Taikliai apibūdintą žanrinį gurinių autentiškumą priimu besąlygiškai: „guriniai atsiranda patys, kaip užklupusių būsenų, nuotaikų, nežinia iš kur ir kodėl atėjusių pagalvojimų greitas užrašas“ (p. 6). Greitas nereiškia nereikšmingas. Šie užrašai pravers ne tik buvusio laiko bendrai nuovokai, bet ir literatūros esamybei, nes rašo susirūpinęs kultūros žmogus, daug žinantis ir turintis atsakomybės jausmą. Mano pačios atmintyje švysteli epizodas, kaip 1986 metų speiguotą gruodį per Kūčias V. Sventickas sakė kalbą prie mano tėvo kapo (pagal pareigybę buvo Rašytojų, tada dar LTSR, sąjungos valdybos sekretorius). Prieš keletą metų tvarkydamas popierius, galbūt valydamas stalčius, tą spausdinimo mašinėle rašytą kalbą rado ir man padovanojo. Neišmesti popierių, lapelių, užrašų skiaučių – supratingas požiūris į tai, kas laikui bėgant tampa dokumentu ar vertybe (sako, kad jaunoji karta vertybes dabar keičia interesais). Skaitant gurinius imponavo ir kiti dalykai, ypač – konkretumas ir žodžio skalsa (gurinio ar fragmento teigiamybė – neskiesti). V. Sventickas tikrai turi ką pasakyti, nes nuo pat studijų baigimo dirbo kultūros lauke: „Literatūroje ir mene“, „Vyturio“ ir „Vagos“ leidyklose, 1994–2002 m. buvo LRS pirmininkas, 1991–2015 m. Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, dalyvavo kuriant Lietuvos autorinių teisių asociaciją. Šiandien oficialumo togos nevaržomas rašo daug informacijos sukaupęs pilietis, ne tik literatūros žmogus, bet ir visuomenės kritikas, kuriam rūpi paraliteratūriniai, kontekstiniai reiškiniai.
Guriniai itin įvairūs – ir škicai, ir nuotrupos, ir meistrauti mėgstančio ūkiniai, gamtiniai pastebėjimai, ir gyva reakcija į skaitomas knygas. Pora eilučių epigrafinio lakoniškumo, greta – stamboki fragmentai, įsiterpia esė formatas. Įstrigo poeto Mykolo Karčiausko atvejis – šiandien pamirštas poetas prikeliamas, jo kūrybos citatos įtikina – tai rimto kūrėjo poetinė jausena ir žodžio valdymas. Radau ir daugiau nedidelių recenzijų. Kai kur tik trumpų sakinių ar frazių, charakterizuojančių rašytoją, bet kokių taiklių! Antai prie riešutus gliaudančio genio šliejama Vanda Juknaitė, kuri vėliau (po žodingo romano „Šermenys“, 1990) „nuo savo kūrybos šakelių nuskabė visus literatūrinius lapus ir įsismelkė į branduolius“ (p. 151). Kita vertus, V. Sventickas visų neprimins, nepaglostys, neaptars. Literatūros lauko nuošalėje yra atsidūrę daugybė nebeminimų rašytojų, knygų tėkmė ir kaita nežmoniška, o požiūris į sovietmečiu kūrusius vis dar neobjektyvus. Iš V. Sventicko minimalistinio paaiškinimo „Kodėl“ – kodėl jis nenustoja rašyti apie Justiną Marcinkevičių – galima cituoti kiekvieną sakinį, net nežinau, kuris sakinys svarbesnis: „Jį matau tarp žmonių, kurie net priklausomybės sąlygomis kūrė Lietuvos atvaizdą, skatindami jos prisikėlimą laisvei“ (p. 87). Tikiu V. Sventicku, nes niekas kitas nėra su poetu tiek bendravęs ir tiek jį bei jo kūrybą pažinęs. Beje, V. Sventicko dygus humoras Just. Marcinkevičiaus oponentams nepatiks: kai tarnavo kariuomenėje, kritiko specialybė buvo „Ypatingos svarbos objektų apsauga“ (p. 156).
Nebaimė minėti odiozinėmis laikomas personas yra dar vienas svarbus šių gurinių bruožas. Su kuo kertasi mecenatystė, jei Karbauskių remtas XX amžiaus „Lietuvių literatūros lobynas“, klasikų kanonas, apimantis net keturiasdešimt keturias knygas, nebuvo viešai pristatytas ir pagerbtas? V. Sventickas iš savo stalčių dėžutės ištraukia visokių kuriozinių atvejų bei situacijų, kaip antai 1989 m. „Vagos“ išleista dvitomė ukrainiečių poezijos antologija pavadinimu „Putinų šalis“ (gurinys „Politinė grimasa“). Įdomiausia, kad antologijoje net nėra tokio pavadinimo eilėraščio.
Knygoje „Ir dar“ gausu humoristinių ar paradoksalių nutikimų iš renginių vedėjo patirties, akimirksniui „prisikelia“ ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis, ir Algimantas Baltakis. Kartais kasdieniškos sutaptys pakoreguoja dydžius: besipiktindamas fikcine detektyvo Puaro mirtimi, sužino apie A. Baltakio netektį.
V. Sventickas pirmąkart taip išsamiai nušviečia savo šeimos tremties aplinkybes ir savo žygiuose į archyvus patirtus netikėtumus – bylas su klaidomis, pareigūnų neraštingumą, painiavas ir mįsles. Gal pirmąkart regiu V. Sventicko lingvistinį angažuotumą (W raidė senuosiuose raštuose buvo!), Sibiro upės, tekančios pro tremties kaimą Atgatjul, etimologijos bandymus (Jul-Ulujul).
Beveik visada remiantis tvirta nuomone, faktografija, dokumentu, suabejojama nebent atsiminimų reliatyvumu: ar taip iš tiesų buvo, ar tik atmintis sukonstravo? Beveik šimtas procentų gurinių paremti tuo, kaip iš tikrųjų buvo. Ir vienas – kaip turi būti: nesunaikinkim žemės, kasdien jos nebjaurokime („Kas svarbiausia“).
Jurga Tumasonytė. Naujagimiai: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 248 p.
„Visa, kas moteriška, uždaryti už dešimt durų…“ – taip savo pranešimą seminare šį spalį pavadino hum. m. dr. Nida Gaidauskienė, kalbėdama apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės emancipacijos kelią. J. Tumasonytės romanas – tikra priešingybė buvusiam įslaptinimui, nors didelė kūrinio dalis apima kaip tik anuos laikus. Atviras, viešas, nuogas, kartais ant brutalumo ribos atsiduriantis moteriškumas skleidžiasi visais pavidalais ir amžiaus tarpsniais: mergytė, mergina, moteris, senė kelia savo prigimties naštą. Visos jos turi atsparią, nepaklusnią natūrą (išskyrus davatkas). Tai ne vyrų dominuojamas pasaulis (nors jie tai neigia ir išoriškai kartais parodo galią). Gimtis, gimimas, gimdymas – išimtinai moterų valdos. Čia ir dirbtinio apvaisinimo ritualai, ir nelegalūs abortai, ir ateities gemalų auginimas, ir eugenikos bandymai, kuriuos tariamai „moksliniais pagrindais“ atlieka, beje, vyriškis. Pamatinė čia ir vandenų, drėgmės semantika. Kaip tik ežere plaukiojant beveik mitinei būtybei užsimezga romano veiksmas, kurio eigoje iškyla daugybė vandens apraiškų per gamtos reiškinius ir žmogaus, kaip gyvo organizmo, funkcijas. Eksperimentams ir naujos veislės išvedimui pasirenkami aksolotliai – „sapniškos vandens būtybės“ (p. 95). Miglos, gelmių, požemių, gaivalų gausa atitaria įsčių tamsai ir slėpiniams, kaip ir fiziologijos perteklius (atstumiantys kvapai, kūno išskyros). Tokia nešvara būdinga seniems laikams, bet įvaizdina ir tamsiąją egzistencijos dimensiją, o pagaliau – tiesiog madinga (plg. O. Tokarczuk „Bėgūnus“).
Pabrėžtas erotizmas, „kūno akrobatika“ akto metu J. Tumasonytės kūrinyje išreiškia pakankamai tiesmuką kūnišką juslingumą. Anksčiau lietuvių literatūroje nebuvusių aukštumų pasiekė Eroso–Tanato įtampa ir įkaito iki tam tikro kraštutinumo. Ir M. Ivaškevičiaus minėto romano, ir Rasos Aškinytės neminėtų „Penkių istorijų apie meilę su laiminga pabaiga“ (2022) veikėjams būdingas demoniškas geidulys, drastiškas azartas, aistros pliūpsniai, net maniakiškas apsėdimas. O jei J. Tumasonytės romane moteris intelektuali (grafaitė Sofi), tai būtinai negraži, luoša, su kuria guolio karštis greit išblėsta.
„Naujagimių“ noveliška struktūra turi savų teigiamybių – daugiau veiksmo aikštelių, skirtingų personažų, skaitytojui – intriga ieškoti jungčių tarp novelių, nors kai kurios kiek pritemptos arba trapios, bet vis dėlto jos yra, ir tai palaiko romano statusą. Žanro dėsniams paklūsta ir pagrindinių charakterių išplėtojimas: raganaujančios Elžbietos mįslingų veiksmų visuma, nuosekliai atskleistas Paulės gyvenimo kelias, kardinaliai perlūžęs Aniceto likimas, veterinaro-genetiko Boleslovo laboratoriniai eksperimentai su gyviais.
Nors romanas žiežirbuoja mitiniais, folkloriniais ir siurrealistiniais vaizdiniais, sugestyvus jų argumentas yra realistinė motyvacija. Norėdamas išvalyti kaminą, Anicetas nukrito nuo stogo ir susitrenkė galvą, o tada jau smegenys produkuoja regėjimus, košmarus ir net stebuklus. Logiška, įtikinama. Egzotikos turi ir žmonių santykiai, ir anuometinė buitis, rakandai, maistas, papročiai. Pirma romano pusė, kur daugiau magijos, burtų, netikėtumų ir spalvyno, labiau koresponduoja su J. Tumasonytės knyga „Undinės“ (2019), antroji pusė, pasakojanti apie sovietmečio ir naujesnių laikų realijas, arčiau jos romano „Remontas“ (2020) skurdesnio stilistinio kodo. Pokaris ir karas rūsčiai sudėtingi, o sovietinis gyvenimas tiesiog blankus? Nors šioje dalyje esama daugiau pasakojimo rišlumo, jis nestokoja reportažinio aprašymo „gyvenimas kaip toks“ – aktualijos stropiai (net per stropiai) užfiksuotos, pilka buitis, menka žmogaus savivoka, banalus mentalitetas, o dialogais parašytas visa tai sukarikatūrinantis priešpaskutinis skirsnis „Vestuvės“ nepritampa nei prie novelių, nei prie romano ir panašus į svetimkūnį. Finalo futurologija jau mena distopiją, tad vėl norisi atsiversti pirmą skyrių „Pradžių pradžia“.
Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius: romanas. Vilnius: Tyto alba, 2023. – 204 p.
Fundamentalumu 2022–2023 m. prozą nurungia šis romanas, nestandartiškai išsiskiriantis visų tendencijų sūkuryje. Šių dienų būtinybė – kuo ryškiau išvesti kūrinį į žmones – išpildyta su kaupu (dėl pagirtinos leidyklos iniciatyvos, dėl pačios autorės aktyvumo). Kaip reta intensyvi romano recepcija (autorės susitikimai su skaitytojais, interviu, recenzijos) niekais verčia recenzento prievolę dar kartą kūrinį aptarti. Tad iškart paminėsiu, kas romane labiausiai nustebino. Rašydama apie visiems pažįstamus, interpretuotus ir perinterpretuotus laikotarpius (tarpukario Kaunas, pirmieji ir antrieji rusai, karas, pokario Vilnius, tremtis Sibire, KGB spąstai, naujųjų laikų verslai ir t. t.) D. Kalinauskaitė nesemia iš kultūrinių bendrybių duobės, o kiekvieno žmogaus gyvenimo laužytai linijai suranda absoliučiai tikrų, kitur negirdėtų situacijų ir detalių. Šis romanas patvirtina ypatingąją D. Kalinauskaitės talento savybę – fiziškai apčiuopiamai liudyti gyvenimo Apstumą. Jos kuriamas pasaulis ne kontūrinis, o tūrinis. Tūris kupa daiktais ir jų faktūromis, spalvomis, kvapais, pavadinimais, giminių vardais ir jų kampuotų charakterių bruožais. Pasakojimas toks empiriškai tirštas, kad net stabdo siužeto slinktį. Kai kurie skaitytojai tai traktuoja kaip minusą, esą, stinga dinaminio variklio. Romano imtį sudaro giminės genealogijos aiškinimasis, procesas lėtas ir iš dalies statiškas, kol brėžiamos linijos, atkuriamos šakos, šakelės, atšakos ir ūgliai, t. y. pasakojamas kiekvieno giminaičio įspūdingas gyvenimo kelias. Skverbtis gilyn į praeitį priverčia netikėtai gauta žinia iš Liuksemburgo apie numanomą palikimą, o paveldėjimo bylai reikia giminystės įrodymų. Prasideda toli siekiantis (net nuo XIX amžiaus vidurio) genealoginio medžio auginimas.
Pripratusiems prie lakių vientisų naratyvų šiame romane visko gali būti per daug (pati autorė žino, kad jos novelės nuo gausos braška per siūles, o kiekvieno giminaičio istorija – nelyginant atskira didelė novelė). Bet čia dinamika egzistuoja kiekviename sakinyje: veržlus gyvenimas, turtinga leksika, konkretybių paradas. Kad ir kokį epizodą skaitytum – empirinis turtingumas pribloškia. Šią savybę iliustruoja bet kuris fragmentas, antai užtenka žvilgtert į porą puslapių, kur pasakojama apie prosenelio aistrą medicinai. Autorė demonstruoja neeilinį išmanymą farmacijos srityje, ir taip visur – kad ir apie ką rašytų, ji turi tyrėjos uoslę ir įdirbį, jau nekalbant apie estetinį žvilgsnį. Štai kaip vykusiai „įdarbinta“ ožka: Ožka ne tik suėdusi šeimos mėnesio uždarbį, bet per karą iš smukusio ūkio simbolio – vėl pagerbta kaip Dievo gyvulys, nes „išsiganantis ant akmens ir duodantis kasdien po du litrus pieno“ (p. 80).
Tarpukario Kauno autentika skleidžiasi visais įmanomais pavidalais – nuo restoranų ir cukrainių meniu ir fabrikų sirenų iki prancūziškos prabangos apraiškų ir paprasto žmogelio buities. Pirmą kartą susidūriau su 1946 m. Kauno potvynio taip įsikertančiais sąmonėn vaizdais.
Tai istorinis romanas ne tik dėl aprėpto laiko ir geografijos (Kaunas, Vilnius, Sibiras, Rytprūsiai, Kazachstanas, JAV), bet ir dėl socialinių pjūvių jungties su katastrofų kontekstais, psichologinių tipažų – su atitinkamo meto materialaus išgyvenimo galimybėmis. Aktualioji dabartis reiškiasi pasakotojos Dalios motinos liga – senatviniu užmaršumu, o tik ji gali atkurti visą giminės medį (giminė tokia svarbi, o jos nariai labiau charizmatiški nei simpatiški).
Smegenų veiklos sutrikimas nauju rakursu iškelia Atminties problematiką. Atminties reikšmė tampa romane strategine ašimi: prašviesėjimo akimirką motina prašo dukros: „išpirk man gabalėlį atminties“ (p. 9). Mamos ir dukters epizodai parašyti absoliučia klausa pasižyminčios prozininkės.
Visada pavydėjau latvių rašytojams, kad jie nesibodi dokumentiškai rinkti būsimo kūrinio medžiagą, o lietuviai romanistai koncentruojasi į ego diskursą, kuriam užtenka asmeninės patirties, jiems nebūtini archyvuose iškapstomi turtai. D. Kalinauskaitė par excellence paneigia tokį požiūrį. Pasakotoja Dalia romanui baigiantis prisipažįsta, kad daug ką atkūrė prikurdama, bet juk atgamino ne iš debesų, o iš dokumentinių šaltinių, nuotraukų, laiškų, prisiminimų, pasakojimų. Gal tik finale trūksta giminystės gijelės su liuksemburgiečiu Vaibzdžiu (tai palikta advokato kompetencijai), o skaitytojas tikėjosi daugiau apie tą abstraktoką pilietį sužinoti. Tuo tarpu apsišaukėliai (juodieji, mafijozai) Vaibzdžiai pristatyti kuo nuodugniausiais monologais. Vis šmėsčiojantys vyrai juodais kostiumais, atklydę iš magiškojo realizmo ūkų, padidina poetinį romano tūrį, bet ne blogio kiekį. Gyvenimo įvairovė tokia intensyvi, kad tarp balto–juodo autorė sukuria (išlaiko) pusiausvyrą (J. Tumasonytės romane juoduma nusveria). D. Kalinauskaitė pasakoja taip, kaip kalba ir mato žmonės (šmaikščiai, su nenormine leksika), o ne kaip kabinetinė rašytoja.
Kūrinys dovanoja daugelio žinomų realijų naujumą, nes skleidžiasi visiškai unikaliomis konkretaus laikotarpio detalėmis, sukeliant netikėtumo efektą ir taip aktualizuojant jau žinomus istorinius faktus. Apie santvarkų kaitą, okupacijas, tautų santykius (lenkų, rusų, žydų), lagerį, alkį ir badą, KGB veiklą ir pan. skaitome su nuostaba, kaip to nežinojome. Tai papildyta tikrovė – nelyginant priedas prie pasaulio, kurio anksčiau nebuvo.
O kas yra palikimas? Juk anaiptol ne iš Liuksemburgo paveldėtas, o sukauptas iš konkrečių žmonių istorijų tapybiškas epochos paveikslas, išaugintas giminės medis, atminties dėka atkurtas turtas.
Asta Skujytė-Razmienė. Sustok, pasauli, aš noriu išlipti
2023 m. Nr. 10
2019 m. vykusios 58-osios Venecijos bienalės šūkis buvo „May You Live in Interesting Times“ („Kad gyventum įdomiais laikais“). Ir, dievulėliau aukštielninkas, sakyčiau, šis palinkėjimas pildosi su kaupu. Kai pastarųjų metų pasaulio įvykiai atrodo tarsi preliudija į visus matytus postapokaliptinius filmus, skaityti literatūrines distopijas, o dar dvi iš eilės, sakyčiau, mazochistinis užsiėmimas pažengusiems (o mazochizmas bendrai literatūros kritikams, pripažinkim, nėra svetimas).
Dainius Vanagas. Oderis: romanas. – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – 272 p.
Ironiška, tačiau kad ir kaip man patiktų distopijos literatūroje, niekaip negalėjau prisiversti žiūrėti serialo „Black Mirror“. Pamatytų trijų serijų man pakako, kad suprasčiau, jog tai, kas jame rodoma, yra įgyvendinama jau dabar, arba gali tapti tikrove (netolimoje) ateityje, tad, ačiū, tikrai galiu apsieiti be tokio „anonso“. Deja, mano nelaimei, Dainiaus Vanago debiutinis romanas „Oderis“ ne sykį priminė ne tik minėtąjį „Black Mirror“, bet ir aibę kitų mind f**k’ais liaudyje vadinamų filmų, kuriuose realybės siūlas pasimeta neįtikėtinai greitai. Bet apie viską – iš pradžių.
Apie ką visa tai: vieną dieną Alanas atleidžiamas iš darbo teisininkų kontoroje. Anot jo viršininko Edvardo – jis pasidaręs nepatikimas, darbe tai būna, tai nebūna, o tai jau ima kliudyti kolegoms. Tačiau Alanui darbas – tikrai ne prioritetas, nes iškilo kitų bėdų – jį paliko žmona ir išsivežė jų vaiką (skyrybos, kaip netrukus vėl pamatysime, tampa jau šiokiu tokiu leitmotyvu distopijų kontekste). Netekti darbo yra nemaža asmeninė tragedija, bet Oderyje, ateities Europos didmiestyje, tai prilygsta katastrofai, nes čia gali gyventi tik turintys darbinę vizą. Kad liktų mieste ir galėtų ieškoti Anos bei jųdviejų atžalos, Alanas bando susirasti kitą darbą – įsidarbina deportacijos būryje, tačiau per vieną iš reidų netyčia nužudo žmogų ir privalo miestą palikti. Už Oderio sienų (ir tai ne metafora) egzistuoja būtis, kurios gyvenimu nepavadinsi. Patekęs į neaiškaus plauko gamyklą ir (savo paties nuostabai) pradėjęs dirbti duomenų analitiku, Alanas tetrokšta vieno – vėl patekti į Oderį ir pamatyti Aną. Nes tuomet viskas turėtų paaiškėti. Ypač – kas… toji Ana?
Kaip ir priklauso distopinei socialinei fantastikai, romanas „Oderis“ pateikia galimos ateities visuomenės projekciją – pinantis kelioms pasakojimų gijoms ir balsams (protagonisto Alano mintims, paslaptingojo detektyvo B. laiškams, pokalbių su Oderio miesto meru Endriu stenogramoms ir rašytojo Trumano Moro esė) plačiais potėpiais piešiamas kontekstas: XXI a. antroje pusėje, apie 2060 m., žmonių skaičius Žemėje – 10,2 milijardo (romano veiksmo metus paskaičiavau remdamasi citata, kad žmonių Žemėje esą „triskart daugiau, nei buvo prieš šimtą metų“, p. 176), masinės migracijos padariniai – vis dar sunkiai valdomi: „<…> nuo 2040 iki 2047-ųjų į mūsų žemyną pateko septyniasdešimt milijonų imigrantų, – jokie ankstesni įstatymai nepadėjo jais pasirūpinti. Ieškodami darbo, maisto, būsto ir geresnių gyvenimo sąlygų jie užtvindė miestus, o Europa nebuvo tam pasiruošusi“ (p. 27). Vis didėjant atotrūkiui tarp miestų ir periferijų, Vakarų valstybės pagrindiniams šalies miestams suteikia dalinę autonomiją, įgalinančią įvairius urbanistinius-socialinius eksperimentus. Štai tokiame kontekste ir iškyla Oderis, vedamas ambicingo, kontroversiško populisto Endriu. Mero siekis – paversti Oderį naudingų žmonių miestu. Tačiau, kaip ir pridera veržliam, amžinai jaunam norinčiam likti miestui, reikalingos tam tikros taisyklės. Anot mero – jos veikia, nes Oderis tampa it miestu, į kurį pakliūti nori šimtai tūkstančių. Deja, kaip ir galima nujausti, gerais norais ir pragaras grįstas.
Pirmiausia iš miesto dingsta išmaldos prašytojai. Endriu akimis, „tie inkščiantys gatvės parazitai terorizuoja praeivius. Dedasi bejėgiais, nors dauguma nėra tokie. Jie priverčia jausti kaltę, kad tu, štai tu, einantis pro šalį, turi viską, o jie, parkritę keliais ant asfalto, neturi nieko“ (p. 97). Be abejonės, parafrazuojant vieną filmą, šiame mieste nėra vietos senukams – panaikinama pensijų sistema, o norintiems ir toliau gyventi Oderyje įvedamas senjoro mokestis, nes, pasak mero, „darbas, kurį jie atliko, buvo ne privilegija, o būtinybė. Ir ši būtinybė negali užtikrinti saugios senatvės – tik leidžia jos sulaukti“ (p. 187). Kaip pasirinkimas atsiranda eutanazija, tiesa, jos atsisakiusiam negaluojančiam senjorui teoriškai ir toliau turėtų būti teikiama medicininė pagalba. Na o praktikoje, dangstantis „pragmatiniu resursų paskirstymu“, gydymas sufokusuotas į jaunesnius pacientus, kurie yra investicija į miesto ateitį. Priimamas „Parduotuvių ir prekybos centrų įstatymas“, įpareigojantis asmenį užėjus į parduotuvę būtinai joje ką nors nusipirkti, o už prekes leidžiama atsiskaityti žiūrint reklamą, taip pat nutraukiama religinių bendruomenių veikla dėl nesumokėtų mokesčių, religines apeigas ėmus traktuoti kaip teikiamą paslaugą, ir t. t. Kuo romane apie miestą ir jo valdymą pateikiama daugiau detalių, tuo aktualesnis tampa klausimas – o kur visame tame yra žmogus? Meras Endriu (vaikštantis „Delfi“ komentarų skilties, kur verbalizuojami visi patys tamsiausi šiuolaikinės ir pažangia save laikančios visuomenės pasąmonės užkaboriai, „-izmai“ ir „-obijos“, įsikūnijimas), gracingai pasitelkdamas nūdienos biurokratinę naujakalbę, pateisinimą randa ir kitiems su žmogiškumu prasilenkiantiems, Jozefo Mengelės eksperimentais dvelkiantiems veiksmams, pavyzdžiui: „Jūs pavertėte kalėjimą laboratorija. / Pasakyčiau kitaip: mes padarėme kalinius naudingus. <…> Kaliniai gavo šansą prisidėti prie medicinos pažangos, svariai veikiančios visuomenę“ (p. 190–191).
Kaip ir šių dienų politikai, Endriu užsiiminėja whataboutizmu („Kinijoje žmogus, reitingui nukritus iki nulio, ryte nebeatsibunda. O čia?“, p. 96), išnaudoja sistemos spragas ir sausas išbrenda iš sudėtingų situacijų („Netgi tarptautiniai stebėtojai, kuriuos siuntė užsienio valstybės ir humanitarinės organizacijos, pripažino, kad procesas, nors ir laviruojant ant peilio ašmenų, vyksta nepažeidžiant žmogaus teisių arba, tiksliau, jas pažeidžiant teisėtai“, p. 96). Skaitant kyla klausimas – kai gyvenimas Oderyje primena savanorišką buvimą koncentracijos stovykloje, kuo šis eksperimentas taip vilioja žmones? Deja, čia aiškaus atsakymo knyga nepateikia ir tai laikyčiau šio kūrinio trūkumu. Skirtingai nei klasika tapusiuose literatūrinės distopijos kūriniuose (pvz., Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar George’o Orwello „1984-ieji“), kur protagonistas jau gimsta egzistuojančioje sistemoje, kuriai nėra alternatyvos, Oderio despotiška tvarka galioja tik tame mieste ir jį galima palikti. Galbūt už sienų vešantis nusikalstamumas, skurdas, kur gatvėse „nusidriekę palapinių kvartalai, stovi iš lentgalių ir šiukšlių suręstos pašiūrės, o jose gyvenantieji nešioja vandenį kibirais iš upės“ (p. 104), gena žmones į saugumą turintį užtikrinti miestą, tačiau nelegalūs bandymai patekti į Oderį beveik garantuoja vietą kalėjime ir ant laboratorijos stalo. Tad rizika nukentėti tiek mieste, tiek už jo sienų atrodo kone vienoda.
Vis dėlto šį distopinį romaną laikyčiau vykusiu dėl jo esminės linijos – Alano istorijos. Iš pradžių kaip personažas jis sudaro pakrikusio, nesiorientuojančio žmogaus įspūdį – na, ko norėti, skyrybos išties sujaukia žmonių gyvenimus ir verčia abejoti praeities ir atminties tikrumu. Tačiau ilgainiui Alano asmuo išsiderina, tarsi ima skilti į du žmones: čia jis it robotukas dirba jam paskirtas užduotis, nes „jam taip patinka instrukcijos“ (p. 113), čia jis elgiasi kaip žmogus, galintis išsireikalauti visko, kas jam priklauso. Vienuose epizoduose jis yra tarsi apsėstas Anos, kituose – klausia savęs, kas toji Ana ir kodėl ji jam turi rūpėti, kai jo tėvui gresia mirtinas pavojus. Alanas ima manyti, kad galbūt tai liga, kurią jis turi pripažinti: „Jis neatsimena, kada tai prasidėjo – ar kada prasideda. Dabar atrodo, kad visada. Jis nesavas, nerišlus, nejautrus, išsiblaškęs. Jis – ne jis“ (p. 206). Jo orientacija erdvėje ir laike pakrikusi, ir tai tekstas įtaigiai ištransliuoja:
„Atrodo, kad viskas gerai, bet iš tiesų nėra gerai. Jis girdi, bet kitaip – tarsi garsas eitų ne iš išorės, o iš vidaus. Alanas mato, kaip juda žmonių lūpos, bet negirdi jų žodžių – jie tiesiog atsiranda, išnyra jame.
Lygiai taip pat ir rega. Jis mato trūkinėjantį vaizdą: vieną vietą keičia kita, tačiau jų nesieja jokie erdviniai ryšiai. Atrodo, jis pats nejuda erdve – tai erdvė juda juo.
Anksčiau taip nebuvo. Juk nebuvo?“ (p. 110)
Epizodai Alano gyvenime ima kartotis tarsi kokie trikdžiai „Matricoje“ (pvz., p. 207–210) ir kaip skaitytoja nuoširdžiai pasidaviau šiai psichodelikai, jausdama, kad kūrinio kulminacija turėtų atsakyti į šiuos klausimus. Ir taip įvyksta. Nesinori griauti skaitymo malonumo šios knygos dar nečiupinėjusiems, tik pasakysiu, kad D. Vanagas „taškus ant i“ sudeda. Truputį per entuziastingai, mano galva, paatviraujama aiškinant sumanymą paskutiniuose skyriuose (kad skaitytojas jau tikrai, tikrai suprastų, kur čia šuo pakastas), bet teksto vientisumas dėl to nenukenčia. Trumano esė „Knygos“ išsakyta baimė, jog perskaitęs knygą suvoki liekantis „su drungnumo šleikštuliu ant gomurio“ (p. 171) vietoj pasitenkinimo ir skaitant prasmingai praleisto laiko, šiuo atveju neišsipildo. Savo įspūdžius reziumuosiu paties romano žodžiais: „Buvo visai gerai“ (p. 171). Ir be jokios ironijos.
Unė Kaunaitė. 2084: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 280 p.
Sienomis apjuosti miestai išnyra ir Unės Kaunaitės naujausiame romane „2084“, kuris, kaip suponuoja pavadinimas, turėtų turėti sąsajų su jau minėtu G. Orwello kūriniu „1984-ieji“. Ambicijomis dvelkiantis užmojis – ✓.
Apie ką visa tai: Kajus Šaulys-Stalkeris – buvęs efutbolo žaidėjas, savo šlovės zenite, visų nuostabai, metęs šią pelningą veiklą. Dabar, įkopęs į ketvirtąją dešimtį, jis dirba palydėjimo konsultantu „Ištiestoje rankoje“ – organizacijoje, kuri teikia būtinąsias konsultacijas ketinantiems nusižudyti. Kajaus gyvenimas netrykšta pozityvu: tiek perspektyvos, tiek gyvenimo tikslai – neegzistuojantys, santykiai su mama pašliję, asketiškas gyvenimas telpa mažame kambariuke daugiabutyje, o dėl dvidešimt vienų metų studentės jį palieka gyvenimo draugė Kara. Vienintelė prošvaistė – megakorporacijos / socialinio tinklo „Burbulas“ valdoma virtualioji realybė (VR), vadinama „Visata“, į kurią nukelia specialūs sensoriniai kostiumai. Šioje erdvėje deklaruojama lygybė, o etiketas įpareigoja „neklausti tikro vardo, iš kur kas nors yra“ (p. 48), tačiau, kaip dažniausiai ir nutinka, viskas – tik gražūs žodžiai, nes ir „Visatoje“ egzistuoja kastos, o „Paraštėse“ – nemokamoje VR dalyje – galioja džiunglių įstatymas. „Visatoje“ Kajus klaidžioja su bičiuliu geimeriu Hazefu, stebi kitus, o galiausiai būtent čia pradeda susitikinėti su Lėja Guste – mergina, sutikta vienoje „Ištiestos rankos“ virtualių konsultacijų. Kai atrodo, kad Kajui gyvenimas nebeserviruoja vien citrinų (vyras įsidarbina „Burbule“, susitikinėja su Lėja, gydosi Karos išdavystės žaizdas), Lėja dingsta. Tiksliau, anot lakoniškos „Burbule“ gautos žinutės, – miršta, bet Kajus tuo negali patikėti. Pasiryžęs žūtbūt išsiaiškinti tiesą, jis pradeda kapstyti giliau, o tai, kaip jau galima nujausti, „Burbulo“ vadovybei nėra priimtina. Realybės ir virtualybės skirčiai blunkant, lieka Philipo K. Dicko knygos „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“ vertas klausimas – kodėl tarp sukurtos sąmonės ir žmogaus negalima dėti lygybės ženklo?
U. Kaunaitės romane vaizduojamas ateities pasaulis iš pirmo žvilgsnio, sakytumei, nėra nutolęs nuo dabartinio, tačiau jį, tarsi grybiena žemę, kiaurai persmelkusi, apraizgiusi virtualioji realybė ir skaitmeninės technologijos: Kajaus gyvenimą „styguoja“ patobulintas „Siri“ arba „Alexos“ variantas „Naomi“, maistas yra atspausdinamas, siuntinius nešioja „PackRo“ – šunis primenantys robotukai, telefonai vadinami aijais, o kur dar minėtieji pojūčius simuliuojantys VR kostiumai. Autorei įkvėpimo aprašomoms technologijoms toli ieškoti nereikėjo: „Boston Dynamics“ jau yra į pasaulį paleidę robotą-šunį „Spot“ (kas nori peno košmarams – siūlau pagūglinti videoįrašą su „Spot“ „protėviu“ „BigDog“ 2005 m. Nesakykite, kad neįspėjau), 3D maisto spausdintuvai taip pat jau nebėra jokia fantastika, išmanieji telefonai jau lankstosi ir skersai, ir išilgai, o juose tūnantys asistentai ne vienam tapo kasdienybės dalimi. Na, o „Burbulo“ ir „Visatos“ ištakų, spėju, reikia ieškoti Marko Zuckerbergo „Meta“ bei „Metaverse“ (tikiuosi, jau užgesusioje) vizijoje. Haptiniai (lytėjimo) kostiumai, lyginant su, tarkime, VR akiniais, kol kas yra ne tiek išvystyti, bet neabejoju, kad ateis ir jų eilė. Tokios sąsajos su šiandiena kūriniui suteikia realumo pojūtį, kuria savotišką technologinio tęstinumo įspūdį, dėl to skaitytojui lengviau įsijausti į aprašomą aplinką ir situacijas. Vis dėlto skaitydama pasigedau drąsesnės ateityje galinčių egzistuoti technologijų vizijos. Juk fantastika kaip žanras ir yra tuo paranki, kad galima eksperimentuoti ir kurti tai, ko dar nėra, bet norėtųsi (arba nesinorėtų), kad būtų.
Miesto geografija romane – miglota. Tarsi probėgšmais užsimenama, kad romano veiksmas vyksta ateities Vilniuje – minimi Lazdynai, Žvėrynas. Žinoma, kuriamos ir naujos vietos – išdygsta naujas rajonas, vadinamas Naująja Azija, kurio aprašymas aiškiai byloja apie mieste vešantį rasizmą ir segregaciją. Į pabaigą einančio XXI a. istorinių įvykių chronologija taip pat nėra nuosekli, bet seklio vaidmenį priėmiau kaip žaidimą. Romane minimi keli įvykiai (beveik be išlygų vadinami Didžiaisiais): šeštajame dešimtmetyje vykę protestai, sugriovę korporacijas, „Juodieji šešiasdešimt septintieji“ ir Didžioji pandemija bei „septintojo dešimtmečio Didžioji migrantų krizė“ (p. 134), kuomet „link Europos pajudėjo nebe tūkstančiai, o milijonai ir visiems vėl atrodė, kad artinasi pasaulio galas“ (p. 135). Pridėkime klimato kaitos sukeltas katastrofas ir jau ima ryškėti kūrinio probleminis spektras.
Norisi paminėti, kad problemos, su kuriomis U. Kaunaitės romane susiduria žmonija, yra veikiau jau esamų mokslinių tyrimų ir prognostinių modelių plėtojimas nei išgalvota ateities vizija: prieš Didžiąją pandemiją, pasirodo, būta dar pirmosios ir antrosios, tačiau paskutinioji išsiskyrė tuo, kad „masiškai mirė vaikai. Kartais paaugliai“ (p. 123). Mokslininkai jau dabar neabejoja, kad tokių pandemijų, kaip kad COVID-19, bus. Klausimai kyla tik du: kada ir kokio viruso?
Kaip ir D. Vanago romane, dėmesys kreipiamas į Žemės populiacijos augimo keliamus iššūkius – pasakojimo vyksmo laiku žmonių skaičius jau pasiekęs vienuolika milijardų. Kaip radikali reakcija į tai romane minimi ekolokazdės – žmonės, kurie „įsitikinę, kad vienas iš geriausių būdų sumažinti žmonių ekologinį pėdsaką – tai mažesnis jų skaičius Žemėje“ (p. 20–21). Romane paaiškinama, kad dėl masinių jaunų žmonių savižudybių buvo priimtas kontroversiškas savanoriškos savižudybės įstatymas, kuriuo siekiama „įteisinti galimybę nuspręsti, bet sykiu ją suvaldyti: įtraukti būtinąją konsultaciją, o mirtį atlikti sertifikuotu būdu“ (p. 21). Būtent tokiu konsultantu, padedamas dirbtinio intelekto, ir dirba Kajus.
Migrantai pristatomi kaip viena iš visuomenę audrinančių temų. Būtent Didžioji migrantų krizė lėmė, kad žmonės, siekdami išsaugoti savo kultūras, identitetą, anot Kajaus, miestus atitveria sienomis.
Probėgšmais pateikiama ir daugiau detalių, susijusių su klimato kaita ir jos padariniais: minima didžiulė anglies dioksido koncentracija ore ir su tuo siejamas lėtesnis žmonių brendimas, stiprios pūgos ir sniego kalnai, žiemą atsirandantys dėl sparčiau garuojančio vandens, galingi potvyniai, dešimtis milijonų žmonių palikę be namų ir privertę trauktis iš gimtųjų šalių. Kajus dėl šių dalykų kaltina gyvenusius praeityje, nes, vyro nuomone, tai jie „sugebėjo nuvaryti visus mus čia, į sumautą skylę, kurioj visi dabar sėdim“ (p. 79). Lėja įžvelgia gilesnę problemą: „Kokia buvo visos žmonijos pažangos prasmė, jei baigiam… čia? Evoliucionavom milijonus metų, kad per du šimtus sunaikintume Žemę, gyvūnus, augalus ir dar save?“ (p. 166).
Idėjiniame lygmenyje sąsajos su G. Orwello „1984-aisiais“ atsiranda bandant užduoti tiesos ir manipuliavimo ja klausimą. Lėja norą pakelti prieš save ranką motyvuoja tuo, kad ji nematanti „prasmės gyventi pasaulyje be tiesos. Kiekvienu klausimu – nuo didžiausių iki mažiausių – randu šimtus nuomonių. Ir niekada… niekada nesužinosiu, kuri iš jų teisinga“ (p. 35–36). Visa regintį Didįjį Brolį keičia Nojus Meilutis ir jo sukurtas „Burbulas“, kasdien visam pasauliui transliuojantis kurio nors vartotojo ar vartotojos dieną, taip pažeidžiant bet kokį asmens privatumą. Orveliškąją represinio režimo kontrolę U. Kaunaitės romane keičia socialinių medijų diktatas visuomenei, tačiau tarsi suabejojama, ar skaitytojas supras siunčiamą žinutę, ir pereinama į tiesioginę didaktiką (pvz., Lėjos frazė „Mes ir šiandien žinom, kas mums nutiks, bet toliau gyvename su mintim, kad esam per protingi, jog mums taip iš tiesų nutiktų“ (p. 167) arba Meilučio monologas apie neskaitomas knygas, elementarių gyvenimo įgūdžių praradimą ir į atbukimą vedantį informacijos perteklių, p. 265). Skaitant kūrinį atrodė, kad originali idėja yra nelyginant kiaušinyje tūnantis viščiukas, kuris vis bando prasikalti pro lukštą, tačiau šis neskyla ir tik kliudo. Susidaro įspūdis, kad daugelis intertekstinių nuorodų (kurių, tiesioginių ir netiesioginių, šiame tekste tikrai apstu – nuo populiariosios kultūros, pvz., filmo „Matrica“, grupės „The Police“, iki asmenybių ir literatūros kūrinių – Albero Kamiu, „Orfėjo ir Euridikės“, „Mikės Pūkuotuko“, „Čarlio ir šokolado fabriko“, „Trolių Mumių“, „Mažojo princo“ ir, žinoma, „1984-ųjų“) šiame romane atsiradusios tik dėl to, kad būtų. Turint omenyje, kad tai daugiau ar mažiau būdinga abiem mano aptariamiems romanams, atrodo, kad lietuviška socialinė mokslinė fantastika be autoriaus išmanomų kontekstų demonstravimo jau nebegali išsiversti.
„2084“, kaip ir „Oderio“ atveju, kulminacija paliekama knygos pabaigai. Tiksliau, būtent kulminacija ši knyga ir užbaigiama. Tačiau, vėlgi nenorint išduoti siužeto vingių, tenka pridurti, kad kuo ilgiau vyko Kajaus ir „Burbulo“ vadovo pokalbis, tuo labiau nuspėjamas finalas darėsi.
Romano pradžioje, kai Kajus atsitiktinai patenka į knygos pristatymą „Visatoje“, renginio vedėja užduoda klausimą kalbinamam rašytojui:
„– Pasitelkėte nuorodą į tokį istoriškai garsų kūrinį. Nemanote, kad įpareigoja? – palinkusi į priekį toliau klausinėjo vedėja.
– Įpareigoja.
– Bet nebijojote, kad jums, pavyzdžiui, sakys: „Daug ambicijos, mažai turinio“?“ (p. 8)
Perskaičiusi romaną grįžau prie šio epizodo svarstydama apie jo funkciją: ar tai mėginimas užbėgti knygą skaitysiantiems literatūros kritikams už akių, ar ant popieriaus lapo suguldytas vidinio kritiko ir rašytojo dialogas. Bemąstydama prisiminiau anglišką posakį damp squib („drėgnas fejerverkas“), kai lūkesčiai nėra pateisinami. Taip ir su „2084“, kuris idėjinio parako turi, tačiau, deja, pokštelėjimas neįvyksta.
Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę
2023 m. Nr. 7
Ar jau matėte poetą, kuris pozuoja pritūpęs ties ant grindų išdėliotais eilėraščių lapais? Feisbuke pasitaiko tokių nuotraukų. Taip jie skaitytojams ir kolegoms išduoda, kad rengia naują knygą. Taip pat – kad jiems rūpi, kaip atskiri tekstai joje išsidėstys, kokios gijos ir sumanymas juos vienys. O pažinčiai su poezija nepakanka tiesiog vieno eilėraščio – apie kūrybą tenka spręsti pagal knygos visumą.
Poezijoje mėgstama kalbėti apie krizės įveikimą, sveikimą iš traumų, dvasines keliones. Mąstoma pasakojimu ir tai turi įtakos knygos struktūrai: neretai jai būdinga vidinė dramaturgija, kuri perteikia problemą kaip procesą. Nevengiama atskleisti visą krizės įveikimo kelią, jį rodyti kaip šakotą pasakojimą, turintį įvairių tikslų. Mums tenka spręsti, kiek tai įtaigu, padeda ar kliudo suprasti poezijos sumanymą ir atskirus tekstus.
Poetės Greta Ambrazaitė, Kristina Tamulevičiūtė ir Ieva Rudžianskaitė naujas knygas taip pat sudarė kaip jautrius pasakojimus. Taigi šįkart aptardama jų poeziją atsižvelgsiu ir į tai. Ar tikrai skaitydami esame kviečiami keliauti drauge?
Greta Ambrazaitė. Adela: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p.
Gretos Ambrazaitės „Adela“ – viena ambicingiausių pastarųjų metų poezijos knygų. Apie jos užmojį ir koncepciją jau nemažai kalbėta. Man pasirodė įdomu „Adelą“ skaityti kaip gijimo knygą. Ji turi pagrindą – joje nemažai užuominų apie negimusį kūdikį, kalbama ir apie skausmą, pažeidžiamumą, kai tenka iš savęs išeiti, įveikti tam tikrą kelią, kad laimingai į save sugrįžtum.
Gana įprasta, kad poezijoje pasakojimai apie krizės patirtį būna išpažintinio pobūdžio. G. Ambrazaitės „Adeloje“ ši problematika perteikiama kitaip. Traumą poetė sublimuoja į kultūrą, tad asmeniškai patirčiai nori suteikti dimensijų – išplečia santykiu su gimine ir amžinesniu rūpesčiu dėl žmonijos tragedijų (tremties, Holokausto, karų). Jų traktuotė ganėtinai literatūriška (pavyzdžiui, taisyklingi eilėraščiai apie Antrąjį pasaulinį karą), kuriamas atskiras meninis pasaulis, kuriame pasitikima kultūros transformuojančia galia.
Dviejų dalių eilėraštis „Adela Różewicz“ ir yra tokio metodo išklotinė. Nesutikta proprosenelė pristatoma kaip biografinė figūra, leidžianti priartėti prie pirminio šaltinio, naudojamo geriau pažinti giminės medį, apmąstyti žmogų istorijoje, kolektyvines traumas. Taip pat ji virsta poetine funkcija – iliustruojama senoje nuotraukoje, bet perteikiama kaip holograma, kurią galima tikslingai išskaidyti motyvais. Kadangi tai konstruktas, nenuostabu, kad knygoje svarbią vietą užima vaizduotės kuriami ryšiai, ciklai, istorijas galima ardyti į dalis ir vėl sudėlioti (kaip žmogaus pavidalą ketvirtame skyriuje). Kita eilėraščio sąsaja su bendrapavardžiu lenkų poezijos modernintoju Tadeuszu Różewicziumi giminiška nebent literatūriškai – rodo ryšį su pokatastrofizmo kryptimi, kurios jam po karo prireikė naujai poezijos kalbai. „Adeloje“ poetė sau taip pat kelia aukštus standartus – išbandomi skirtingi poezijos stiliai, atspindintys periodiškumą, ieškojimus, įtampas.
Abi sąsajos yra priemonė apibrėžti esminę „Adelos“ ašį – kalbančią kūrėją (motiną ir poetę), kuriai „dilgčioja / po oda inkrustacijos“ (p. 23) ir kuriai tenka dorotis su padariniais, mokytis kurti ir būti. Poetė apmąsto moterį kaip kūnišką tarpininkę gyvybės ir įtakų grandinėje. Įtaką esame pratę laikyti produktyvia, o G. Ambrazaitė primena, kad su istorijomis paveldimi ir negatyvūs, nevienareikšmiai jų aspektai (tarkime, nekaltas vaiko žaidimas akmenėliais siejasi su senelio kartos antisemitiniu prietaru). Atmintis veikia dabartį (gyjama apmąstant), o jos problematiką sustiprina motinystė („neiškyla įkvėpti joks vaisius“, p. 17). Įtaka visoje knygoje vykusiai gretinama ir su vandeniu – simboliniu atminties ir gyvasties šaltiniu, iš kurio užsimezga nauja gyvybė ir kuris būtinas funkcionuoti.
Nors „Adela“ yra tiršta temų, eilėraščių technikų, ją skaityti nebuvo sudėtinga. Bent mane G. Ambrazaitės poezija jaudina – pirmiausia skatina jausti, o paskui susimąstyti. Iš dalies tai lemia sukurta tekstų nuotaika, talpi estetika. Panašiai veikia Antano A. Jonyno poezija, su kuria G. Ambrazaitės kūrybą norisi gretinti neatsitiktinai: nors poetas ironiškesnis melancholikas, lengva intonacija pridengia erudiciją. Jiems abiem būdinga eilėraštį versti potyriu, geisti išgyvenimų apčiuopiamumo kalba, o ne galutinio žinojimo. Asmeniškumas „Adeloje“ svarbus, reiškiasi neapkraudamas biografija, tačiau intymiai – kaip įgarsintas mąstymas, kuris nepraranda jautrumo ir empatijos smulkiuose dalykuose. Todėl net taip keistai pagalvojau: būsena yra talpi erdvė išlavintai minčiai. Tai šiek tiek paradoksalu, nes G. Ambrazaitė linkusi tekstuose mėtyti „užuominas / besikėsinančias pasakyti / tau / apie mane / tiesą“ (p. 27; plg. „ieškok kontrabandos // karčios tiesos“, p. 69). Panašios frazės atspindi jos poezijai būdingą fatalizmą. Jį prasmingai sustiprina tragizmas dėl eilėraščiuose užuominomis perteiktos netekties. Tačiau įvaizdžių lygmenyje fatalizmas vietomis atrodė perdėtas – lyg siūlytum arseno liūdesiui malšinti ar vaizduotum XIX a. poeto kraują „Rimuotame asemiškame eilėraštyje…“.
G. Ambrazaitės „Adela“ išsiskiria orumu. Čia oriai pakeliami nuopuoliai, oriai aiškinamasi, oriai suvokiamas pažeidžiamumas. Šioje šviesoje matoma įveikta „liga“ kaip šiaurės pašvaistė (eil. „kaip išsisklaido liga“). Orumą palaiko estetizmas, kuriuo ne tik norima perteikti skaudų grožį, bet ir giliau jį suvokti. Inkrustacija – tipinis didingas įvaizdis, dėl kurio net žaizdas galima nešiotis kaip talismaną, prireikus rodyti kaip laimėjimą ir dailų objektą. Taip sakydama neturiu omeny, kad poetė rašo tuščiai – fatalizmo paliestoje G. Ambrazaitės poezijoje tai svarbi savimonės dalis. Dėl to kančia nebus žeminanti, o patirtis taps brangi.
Kristina Tamulevičiūtė. Gyvybė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 88 p.
Pirmoji vertėjos, eseistės, prozininkės Kristinos Tamulevičiūtės poezijos knyga „Gyvybė“ artima G. Ambrazaitės „Adelai“. Joje taip pat labai svarbi moters gyvybės, kolektyvinės traumos ir jų įtakų problema. Šioje knygoje tai nagrinėjama lokaliau: apsiribojama atsiminimais apie gimines iš mirusio kaimo, kaip jų tragedijos paženklina ateities kartas. Poetės tekstus vienija terapinės, sąmoningumo ugdymosi paskatos – bandoma priimti savo pažeistą tapatumą ir suvokti savitumą.
Su šiuo tikslu susiję išskirtiniai K. Tamulevičiūtės kalbančios subjektės bruožai. Tai – laumiškos prigimties moteris (mylimoji ir motina), pajėgi jausti kitų gyvenimus, mirtį, taip pat esanti gamtos dalimi. Lietuvių kultūroje laumė yra ambivalentiška būtybė, kuri gali burtais kenkti, padėti, teisėjauti. K. Tamulevičiūtės poezijoje laumiškumas suvokiamas kaip pozityvi vidinė savybė, reiškianti savimonės įgalinimą – subjektė neįprasta, bet tuo galinga, kurianti iš meilės. Būti gamtos pasaulio dalimi jai tolygu būti išvien su gyvybe. Tad ir veidrodis, juodas upės dugnas, liūnai kaip skaityklos – viliojanti, savaip jauki susitaikymo su savimi sfera („Kai sulauksiu 35-erių, įsiversiu auskarą į bambą, nes / jau nebegimdysiu. / Nusipirksiu krosinį motociklą, ir visi miškai bus / mano. Pelkės irgi“, p. 53). Negandos, savižudybės, priklausomybės giminės linijoje galėtų lemti perduotą „blogą kraują“, tačiau šitai interpretuojama nebent kaip pražūtinga galia jai pačiai.
Įdomu, kad šiandien dažnai girdime, jog žmogus – savo likimo kalvis, o K. Tamulevičiūtės poezijoje atgyja neįprastas tikėjimas lemties pirštu. Toks kolektyvinis žinojimas pajungiamas individualiam gyvenimui. Visoje „Gyvybėje“ daug motyvuoto antgamtiškumo, tam tikro įtampos variklio: ko negali paaiškinti, paliekama protėvių prietarų, užkalbėjimų sričiai (dukrą nužiūrinti kaimynė, kūdikio laukimo užkalbėjimai). Dalis tekstų skirti kurti nuotaikai, įsimena paslaptinga atmosfera (pavyzdžiui, miestas apibūdinamas per puvimo kvapus, kurie įsigeria į mergaitės sriubą, p. 32), o poezijos kalboje taip pat aptiktume sakmiškų intonacijų – sukuriamas įspūdis, kad visa vyksta dabar, bet gali būti ir neatmenamais laikais („vėjas plaukuos įsisuk / o tada tai bus / o tada tai bus“, p. 8).
Knygoje svarbiausia – lemties sukamas gyvybės ratas. Dėl to atrodo vykusiai suteikta žiedinė kompozicija – nuo vaikystės iki dukros žvilgsnio, nukreipto į motiną, taip pat vyksta vidinė knygos motyvų apykaita. Įgyvendinamas sumanymas – atskleisti, kad būti traumų, netekčių ženkliname rate yra neišvengiama, išsiveržti galbūt (ne)pajėgs ir būsimos giminės kartos. Laumės rankose – tik sava lemtis. Kad pajustume „užburto rato“ principą, knygą siūloma skaityti porą kartų. Toks sprendimas pasiteisina: ją įprasmina rišamoji motinystės linija, primenama, kad atmintis visada susijusi su dabartimi, o ne su prisimenamu laiku. Šia linkme veikia ir tekstai, kuriuose aprašomi statiški vaizdai iš praeities: juos atgaivina žinojimas apie skausmą, psichologinis dėmuo „pridengtas“ (skyrius „Šaknys“).
K. Tamulevičiūtės „Gyvybė“ – išties vientisa, prasmingos kompozicijos knyga. Tačiau, atsiejus atskirus tekstus nuo visumos, bent jau man ši poezija pasirodė nelabai įtaigi, siauroka. Čia pasitikima egzotika (kai negali paaiškinti lemties piršto, sakmės logika), išsisakymu. Anotacijoje „Gyvybė“ intriguoja naujomis temomis – postresiniu sindromu, persileidimu, sąsajomis su lietuvių tautos patirtimis (okupacija, tremtis), kurias daugelio šeimų istorijose galime laikyti įvairių destruktyvių veiksnių kaltininkėmis. Pastaroji tema tekstuose neišsprūsta iš biografijos revizijos, nes turinio plotis nebūtinai sąveikauja su turiningumu. Žinoma, džiugina, kad poezijoje tematiškai įvairėja, bet skaitydama tikiuosi ir įdomesnių interpretacijų. Bent man „Gyvybė“ yra atvejis, kai knygą, kuriai svarbi terapijos funkcija, pakelia vykusi koncepcija. Apskritai šis rašytojos poezijos debiutas klusniai įsiterpia tarp knygų, kuriose siekiama mažinti atminties duobių, jas pastebėti, kad galėtume prasmingai permąstyti, akcentuodami ir psichinės sveikatos problemas. Tai poezija, kuriai rūpi gręžtis į šviesą.
Ieva Rudžianskaitė. Tryliktasis mėnuo: eilėraščiai. – Kaunas: Kauko laiptai, 2023. – 100 p.
Nauja Ievos Rudžianskaitės knyga taip pat skirta kriziniam etapui, šįkart poetiškai pavadintam tryliktuoju mėnesiu. Jis nurodo į laikotarpį, kurio kalendoriuje nerastume, tačiau jį galima išgyventi psichologiškai. Tad ir knyga komponuojama kaip krizės pergyvenimas: ją sudaro eigą rodantys keturi skyriai, tarp jų įsiterpia ciklas „kybojimai“ – taupūs tekstai, kurie išsiskiria neapibrėžtumu, estetine žaisme. Svarbiausia knygos žymė – negatyvus, savikritiškas santykis ir religijos siūloma viltis. Krizės šaltinius galima atsekti – tai ligos, komplikuoti asmeniniai santykiai, pandemijos sukeltas nerimas dėl gyvybės vertės ir abejonės kūrybos prasme.
Iki šiol I. Rudžianskaitę įsiminiau kaip ganėtinai neutralią poetę, todėl jos kūryboje atrasti pykčio, negailestingų vertinimų buvo netikėta („ar kada pagalvojai kad esi / pati didžiausia piktžolė kuriai išrauti neužtenka jėgų“, p. 31; „mosikuoju kirviu / gąsdindama tą / kurį pati susikūriau“, p. 72). O kūrybos principas nepasikeitė. Šiai poezijai tinka klasikinis refleksijos apibrėžimas – filosofiškas stebėjimo ir mąstymo procesas, skirtas analizuoti reiškinius, šiuo atveju – kritiškai atsigręžiant į save. Panašiai kaip Nerijus Cibulskas, ji rašo sandarią poeziją, kurioje reiškiasi introverto sąmonė. Mano supratimu, tai stipriai veikia šių tekstų charakterį. I. Rudžianskaitės poezijoje įtampa kyla iš pasyvios pozicijos, mikroįvykių, statiškų vaizdinių (pavyzdžiui, stebima vaisių pardavėja, spindulys ant fortepijono). Jie interpretuojami kaip simboliški ženklai, kurių prasmę reikia iškelti. Refleksiją poetė linkusi sieti su vaizdo estetika, juslėmis, religija, iš jų dermės išgauti reikšmingų suvokimų ar reginių. Tai būdinga fenomenologijai prijaučiančiam mąstymui.
Tokio pobūdžio poezijai ne be pagrindo kyla grėsmė, kad ją palaikys introvertiška. Kitaip tariant, nepakankamai komunikabilia, uždara. Tarkime, N. Cibulsko poezija ne kartą kritikuota dėl tuščių „ornamentų skraisčių“. O štai I. Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“ anotuojamas kaip poezija, kuri „apmąsto esminius būties klausimus, egzistencijos vertę“. Manau, knygai tai ne itin paslaugu, nes kuriama pretenzija. Sunku sutikti, kad būtent ši poezija bando išsiaiškinti ką nors universalaus, už mus „nueina“ atradimų kelią. Ji kaip tik pabrėžtinai subjektyvi – tai jos esmė ir netikėtumo sąlyga. Normalu, kad poezijoje subjektyvumą norisi pakelti į meninį lygmenį, suformuluoti ką nors nekasdieniško („niekas nenutuokė / apie sielos ėjimą kita kryptimi / lyg toji būtų / prieš eismą važiuojantis automobilis“, p. 23). Šiuo požiūriu išsiskiria trumpieji poetės tekstai.
„Tryliktajame mėnesyje“ I. Rudžianskaitė taip pat leidžia save matyti pažeidžiamą, įtraukia biografinių detalių (pavyzdžiui, keliauja į poezijos skaitymus, gauna nuo svarbaus asmens gėlių, palaiko santykį su bažnyčios bendruomene, turi mokinių, patyrė kojos lūžį). Tačiau lieka įspūdis, kad kartais rašoma itin asmeniškai arba eilėraščiui atsispiriama nuo kažko asmeniško. Būtent „kažko asmeniško“ – eilėraščiuose glūdi trikdantis neapibrėžtumas, dėl kurio ne visada gali jaustis prisileidžiamas: „tesugebu galvoti apie dar vieną metaforos galimybę / atsisakyti jos pasakyti kad užteks nebereikia / patikrinti faktus nuspręsti: / Tavęs nėra po to ir vėl paklausti: / kaip jautiesi? / lyg pamirščiau abstraktybę / kurią seniai apleidai“ (p. 71). Kai neaiškus probleminis pagrindas, pritrūksta ir sklandžios minties – tekstas lieka sunkiai prieinamas, tarsi susiskleidęs žiedas. Sunku įsitraukti, jei poetės kūryboje ginčas pirmiausia vyksta su savimi, gal netgi sau. Į ką tuomet poetės metodas nukreiptas? Kodėl viešas? Knygos koncepcija (pasakojimas apie krizę ir jos įveiką) nepadeda į tai atsakyti.
Introvertų tekstus verta jaukintis, tik nebūtina kiekvienu pasikliauti. Jie gali nustebinti subtiliais, o kartais vaizduotę sprogdinančiais akimirkos išgyvenimais, jautrumu estetikai. Todėl I. Rudžianskaitės eilėraščius galima skaityti nepaisant sumanytos formalios dramaturgijos. Nors „Tryliktasis mėnuo“ pasirodė klampoka knyga, man tokia poezija įdomi ne tik profesiškai (labiausiai patiko skyrius „kybojimai“ ir requiem močiutei). Galbūt kartais naudingiau, kai knygą sudaro mažiau tekstų, kai jų nespaudžia kūrybai keliami aukšti standartai (pavyzdžiui, kad ji būtų ontologiška). Iš tų pačių eilėraščių sudarytos I. Rudžianskaitės publikacijos spaudoje atrodo pakankamai tvirtai. Galite patikrinti – rekomenduoju.
Asta Skujytė-Razmienė. Be namų negerai
2023 m. Nr. 5–6
Pastaruoju metu mano akiratyje vis dažniau sušmėžuoja tekstai, reflektuojantys mūsų (potencialią) ateitį. Ir, brač, nieko ten gero ir pozityvaus. Distopijos žanras dabar kaip niekada gyvas, o jo aidai pasiekia ir kūrinius, iš pirmo žvilgsnio vargiai galinčius turėti ką nors bendro su ateities (niūriomis) prognozėmis. Būtent prie tokių priskirčiau ir Jurgos Tumasonytės naujausią kūrinį – novelių romaną „Naujagimiai“, nors knygos centre – vienos giminės moteriškosios linijos istorija. Na, o kol vieni apmąsto tai, kas mūsų laukia, kiti susitelkia į tai, kas yra čia ir dabar. Arba, tiksliau, ko čia ir dabar nėra. Vaiva Rykštaitė knygoje „Mėlynas namas Havajuose“ nagrinėja motinystės keliamus ambivalentiškus jausmus, kurie verčia klausti savęs – tai kas aš (dabar) esu?
Nepaisant pirminio įspūdžio, jog skirtingesnių knygų reikėtų paieškoti, mano nuostabai, jos „susikalba“ – tautosakiniai motyvai, kurių nestinga abiejuose kūriniuose, rodo, jog tam tikros patirtys, personažai, elgesio modeliai tebėra tiek pat aktualūs, kaip ir tais laikais, kai jie atsirado. Ir, drįsčiau prognozuoti, tokie išliks.
Vaiva Rykštaitė. Mėlynas namas Havajuose: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 212 p.
„Mėlynas namas Havajuose“ yra dešimtasis Vaivos Rykštaitės kūrinys. Šią knygą norėtųsi laikyti savotišku nemenko populiarumo sulaukusios „Pirmąkart mama. Faktai, mitai, giminės moterų balsai ir vienos mamos istorija“ tęsiniu. Bet apie viską – nuo pradžių.
„Mėlynas namas Havajuose“ skaitytojui pateikia jaunos trijų vaikų mamos kasdienybę, kur dėmesio reikalauja ne tik atžalos, bet ir pats namas – „vieta, kur nieko nevyksta. Kur viskas vyksta. Viskas. Mano namas yra mano kalėjimas. Jame telpa penkios visatos ir vienas dvigalvis šuva“ (p. 189). Protagonistės Vaivos pasaulis susitraukia iki namo sienų, jos esybė pamažu įsilieja į namo mikrokosmosą, tačiau nuolatinis, net, atrodytų, obsesyvus namų tvarkymas nėra malonumas – veikiau būtinybė: „Tvarkausi, kad po to galėčiau ramiai mąstyti, o kartais – kad užsimirščiau. Tvarkausi bėgdama nuo kitų darbų, kartais nuo žmonių“ (p. 33). Knygoje namas, vaikai ir buitis tampa tarsi moters pasaulį laikančiais banginiais. Ir, kaip paaiškėja skaitant, protagonistei tokia asmeninės laisvės redukcija yra nepriimtina – ji jaučiasi svetima pati sau („Veidrodyje akimis susitinku su nepažįstamąja. Kas man atsitiko?“, p. 161). Turistams rojų žemėje primenančių Havajų fone vystosi asmeninė herojės drama, kur pinasi realybė, fantazija, lietuvių ir havajiečių tautosaka, kur ieškoma atsakymų, kaip vėl save surasti ir kaip užmegzti kontaktą su ta naująja „aš“.
Viena iš pagrindinių knygoje vystomų temų yra motinystė. Knygos herojė nelaiko savęs gera mama (p. 69), ji taip pat griežia dantį ant sutuoktinio, vargiai suprantančio, kiek iš tiesų namų kampų, kaip tame posakyje, jai tenka laikyti („Mėgstu įsivaizduoti, kad numiriau ir Marsas suranda mano kūną. <…> Kai jis, tapęs vienišu tėvu, supras, kiek daug nematomų darbų reikia atlikti namie“, p. 111). Kasdienybės ir buities užspeista į kampą, Vaiva imasi „įsivaizduoti scenarijus, kuriuos būčiau patyrusi, jeigu neturėčiau vaikų“ (p. 99), arba prisimena jausmą, ką reiškia neturėti namų ir keliauti, kada „apimdavo neapsakomas jaudulys pagalvojus, kad bet kuris mieguistas miestelis galėtų tapti namais. Kol vieną dieną taip ir atsitiko“ (p. 178). Kai kuriose iš šių fantazijų Vaiva tarsi puoselėja planą B – pabėgimą nuo šeimos, „kaip herojės iš „Dingusios dukters“, „Ten, kur gieda vėžiai“ ir „Valandos“, esu tikra, tokių kūrinių yra ir daugiau, kur subtiliai aprašomos mamos, palikusios mažylius dėl jaudinančių savo gyvenimų“ (p. 81). Tačiau nuo tolesnių fantazijų šia kryptimi ji save sulaiko, o realybėje taip pasielgusias moteris teisia („Viskas bus gerai, Kaila, sakiau šypsodamasi, paėmusi moterį už rankos, taip ir neišdrįsusi pasakyti, ką iš tiesų galvoju, kaip tu galėjai palikti savo vaiką, kale?“, p. 42).
Knygoje svarbus dėmuo yra tamsioji motinystės pusė – pogimdyminė depresija, kuria Vaiva serga (p. 150). Šiuo aspektu „Mėlynas namas Havajuose“ susisieja su gerokai anksčiau išleista Vandos Juknaitės „Stiklo šalimi“, kurioje emociniame akligatvyje atsidūrusi moteris ima apmąstyti ir ryžtasi pasitraukti iš gyvenimo. Vaivai tokia mintis irgi nesvetima: „Vieną dieną, aplink mano mėlyną namą čiulbant Havajų paukšteliams, aiškiai suvokiu, kad galėčiau pasikarti su chalato diržu ant svetainės lubų sijos. Jokių elegantiškų pistoletų ir atsisveikinimo raštelių. Tiesiog lietuviškai, ūkiškai. Pasikarti. Ne tik galėčiau. Norėčiau“ (p. 125). V. Rykštaitės knygoje tarsi juokaujant pateikiamas protagonistės ir sutuoktinio dialogas:
– Hey, so how was your day? – grįžęs namo atsainiai paklausė Marsas.
– Nepasikoriau. (p. 126)
Tačiau sarkazmu tik sustiprinamas emocinės prarajos, ant kurios krašto stovi knygos herojė, vaizdinys. Toks juokas pro ašaras tampa šios knygos leitmotyvu.
Knygos herojė junta ir fiksuoja lėtą savasties tirpimą ir eižėjimą tapus motina, bet, užuot kūrusi naująją tapatybę, viską tiesiog suskliaudžia, įskaitant visus kitus socialinius vaidmenis ir siekius („Besitvarkant <…> numirė: daug kambarinių augalų, dvi auksinės žuvelės, akademinės ambicijos“, p. 33). Vaiva pagauna save mąstant, kad „tokia ir liksiu – gyvenimo ragautoja, visur trumpam, laikinai, daug fotografuojanti“ (p. 20).
Herojė jaučiasi įviliota į šeimyninio gyvenimo spąstus („Maniau, kad Sigutė galvojo tą patį, kad tai – tik žaidimas, šis paklusnios namų šeimininkės farsas, ir nuovargis, ir išalkęs vyras – tik vaidmenys, o apšniaukšta virtuvė – laikina dekoracija, kad būtų įtikinamiau“, p. 93), savęs išsižadėjusi (p. 47), neprisijaukinanti Havajų („Kas man čia nepatinka? Viskas, ir kartu neturiu prie ko prisikabinti“, p. 72), besiilginti Lietuvos ir svarstanti, ar išvis čia galinti įsišaknyti („moteris tamsoje klausosi kažkokių savo genties dainų ir liūdi, nes jos gentis niekam čia nesvarbi, niekas neišmoks šitų dainų. <…> Vairuotoja drauge su „Spotify“ dainuoja „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“. Bet pakelėse žydi tik kinrožės, jostrai, durnaropės, imbierai… Vyšnios negali čia žydėti. Netinkamas klimatas. Vyšnios niekada čia neprigis“, p. 154).
Vis dėlto, skaitydama naujausią V. Rykštaitės knygą, gana greit supratau, jog aš nesu tikslinė jos auditorija. Aš neturiu vaikų („aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“, – iš atminties užkaborių ataidi vieno iš klasikų eilutės), todėl esminė knygos idėja – virsmo, tapus motina, įsisavinimas – man nėra #relatable. Dėl šios priežasties neatpažįstu ir to „sužvėrėjimo“, kai į kampą buities įspeista protagonistė virsta vilkolakiu („O vieną dieną ateis Volkeris Teksaso reindžeris ir mus išgelbės“, p. 170–171), kai tarsi ugnikalnis išsiveržęs emocijų pliūpsnis gąsdina ir aplinkinius, ir ją pačią:
Aš esu žvėris. Aš galiu žudyti. Mano vaikas paklaikęs. Akys žybteli iš siaubo ir mergytė susmunka čia pat, ant kilimo.
– Ko tu nori?! – staugiu. Noriu ją užmušti ir dėl to noriu numirti. Ne nusižudyti, ne palikti, ne pabėgti, ne išlaukti, o tiesiog nebebūti savyje, ištikšti į milijardus atomų, kurių kiekvienas priliptų prie skirtingų svetainės daiktų, kad galėčiau tyliai stebėti, kaip auga mano vaikai. (p. 124)
Protagonistės pasimetimas savyje nėra nepažįstamas – savąją (ir, įtariu, pirmąją) tapatybės krizę išgyvenau apie trisdešimtuosius gyvenimo metus, tačiau, skirtingai nei ji, neieškojau „vidinio žvėries“, tos la loba, apie kurią savo populiariosios psichologijos knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ kalba Clarissa Pinkola Estes. Herojės sapnuose išnyranti simbolika leidžiasi išaiškinama ir neturint psichoanalizės pagrindų:
Pabudusi jaučiausi sukrėsta ir tik vėliau, telefonu perpasakodama sapną Tamarai, supratau, kad sandėliuke buvau įkalinta aš. Kažkuri mano savasties dalis, kurią neigiau ir kankinau. Kaip gera, kad ji ištrūko. Kas ją išleido? Kaip baisu, kad ji negrįžtų man keršyti.
Turiu ją susigrąžinti. Atsiprašyti. Susitaikyti (p. 133).
Galbūt dėl mano asmeninio santykio su tokio pobūdžio, kaip C. Pinkolos Estes, knygomis ir jau ne vieno autoriaus eksploatuotu, dėl to kiek pabodusiu „laukinės moters“ tropu ezoterika kvepiančius knygos pasažus laikyčiau silpniausiais:
Kartais meditacinė būsena mane ištinka namie plaunant indus, kai, atrodo, nebe sãvos, o promočių rankos braukia ant kaktos užkritusius plaukus ir klubai siūbuoja lyg žmonijos lopšys. Jau seniai vietoje „Fairy“ naudoju ekologišką plovimo skystį, kurio užlašinusi ant kempinėlės suku ratus taukuotose lėkštėse prieš laikrodžio rodyklę, lyg šamanas ritualinį apsiaustą, įsispyrusi į tobulai išklaipytas šlepetes, su jomis į buitį žengiu lyg į ritualą, tik ne šventumo, o pasikartojimo prasme. Šimtus kartų, šimtus metų. (p. 153)
Norėtųsi detaliau aptarti ir dar vieną probleminį aspektą, kuris išryškėja V. Rykštaitės knygoje, bet, toli gražu, netaikytinas tik jai vienai. Tai – kūrinio žanras. Įvardintas kaip „autofikcinis romanas“, „Mėlynas namas Havajuose“ tikrai yra „auto-“, tačiau ar tai romanas – ginčyčiausi. Lygiai taip pat, kaip ir „fikcinė“ dalis kelia klausimų – ar keli magiškojo realizmo bruožų turintys pasažai (pavyzdžiui, jau minėtasis virtimas vilkolakiu) atlaiko likusio teksto ryšius su „realia“ realybe. Damiro žmogžudystės linija, kuri galėjo tapti herojės paslaptimi, priartinančia knygą prie grožinės literatūros, demistifikuojama dar knygos viduryje („Kartą pamatei jį stovėdama eilėje, perskaitei vaikino vardą ant ženklelio ir ėmei fantazuoti“, p. 110). Autorės įžanginis žodis – „Norėčiau, kad šią knygą skaitytoja(s) patirtų kaip sapną, o ne logiškai skaitytų…“ (p. 5) – skamba kaip prašymas, bet, kaip nuo seno kartojo lietuvių liaudis, „ne taip bandelė kepa, kaip bobutė nori“. Tiek minėtasis žanrinis įvardijimas, tiek šioji prakalba į malonųjį skaitytoją yra tarsi autoriaus primetamos taisyklės, verčiančios tikėti „autoriaus mirties“ iliuzija, nors šioje knygoje autorius, tiksliau, autorė yra dar ir kaip gyva. Tekste netrūksta tiesioginių nuorodų į autorės patirtis, pokalbių apie pačią knygą (tokios metarefleksijos vargiai praturtina kūrinius, veikiau tai tiesiog užpildai, pučiantys teksto apimtį), kur skaitytojui, lyg tarp kitko, paaiškinama ir knygos idėjinė koncepcija:
– Marsas sakė, kad rašai naują knygą? – Vilis teliūskuoja taurėje vyną taip, kad, atrodo, tuoj išpils ant mano odinės sofos. – Apie ką ji?
– Apie moterį, kuri nuolat tvarko namus.
– Cha cha cha! O rimtai, apie ką?
– Aš rimtai. Rašau apie namų šeimininkės frustraciją jos santykiuose su mėlynu namu Havajuose. Bandysiu galiausiai kažkaip pritempti, kad net šveičiant namus ir renkant nuo žemės kojines tiek name, tiek namų šeimininkės galvoje vyksta šioks toks gyvenimas. Ar žinai, kad remiantis Jungo simbolizmu namas reiškia žmogaus savastį, sielos namus? (p. 143)
Vargu ar reikėtų taip nepasitikėti skaitytojo teksto suvokimo galimybėmis.
V. Rykštaitės knyga dar sykį išryškina, jog susiduriame su nauju, sunkiai įvardijamu žanru, kai jam pavadinti bandomi konstruoti terminai iš to, kas jau turima (dėl to ir atsiranda tokios „chimeros“ kaip autofikcinis romanas ar pan.). Šiame žanre dominuoja asmeniški, itin intymūs naratyvai, kurių pasakotojas yra autorius. Tačiau tai ne memuarai, o veikiau būsenų, sukeltų tam tikrų patirčių, kronikos. Turintys tiek įrašų socialiniuose tinkluose, tiek savipagalbos knygų bruožų, šie tekstai yra savotiškas išsirašymas, terapinis seansas be psichoanalitiko komentarų. Tokių „terapinių“ knygų jau išleista ne viena (pavyzdžiui, Beatos Tiškevič „Vyvenimas“ ar Neringos Rekašiūtės „How to Swim Through Pain“, etc.), o jų recepcija ir populiarumas yra itin įdomus reiškinys, nes nemažai skaitytojų autorių asmeninėse patirtyse atpažįsta save, patirtas ar patiriamas problemas, iššūkius. Taip sukuriamas tam tikros bendrystės, palaikymo jausmas, suteikiamas žinojimas, jog tokioje situacijoje esi ne vienas, kažkas jau tai patyrė ir rado (arba ne) sprendimą. Tokius tekstus sau įsivardijau kaip „palaikomąją literatūrą“: nors literatūros kūriniai ir šiaip yra autoriaus ir skaitytojo susitikimo vieta, tačiau „palaikomosios literatūros“ atveju kuriama asmeninio ryšio iliuzija, tarsi klausytumei artimo bičiulio monologo prie kavos puodelio ar vyno taurės kavinėje. Viena vertus, skaitytojas ir autorius tarsi atsiduria toje pačioje plotmėje, čia nėra moralizavimo ar „visažinio pasakotojo“, kita vertus, komunikacija yra vienpusė, o reakcijos iš auditorijos surenkamos knygos pristatymo metu ar atsiliepimuose internete.
Problema, kuri iškyla šio naujojo žanro knygose, yra toji, kad, priešingai nei dirbant su psichinės sveikatos specialistu, situacijų atpažinimas be uždavinio jas spręsti tėra tik lengvoji dalis. Teksto relevantiškumas gali nustelbti užčiuoptą problemą ir tiesiog vėl ją „sušluoti po kilimu“. Ir nors knygoje rašoma, jog „mano leidėja įsitikinusi, kad pabaigoje reikia sprendimo. Atsakymo, kad visos su manimi susitapatinusios namų šeimininkės ir pogimdymine depresija sergančios moterys atgautų viltį“ (p. 195), rašytoja tokio sprendimo kaip ir nepateikia:
„Kaip turėtų baigtis knyga, kurios pagrindinė herojė nuolat tvarkosi namus ir burba?“ – parašiau žinutę Tamarai. Ji atsako: „Visi miršta. Pabaigoje visi turi numirti.“
O man atrodo, kad pabaigoje visi turi imti gyventi, ypač tie, kurie iki tol to nedarė. Bet kas kartą pačiai mėginant tai padaryti, namas pašoka ant vištos kojelės ir neša mus per miškus ir slėnius <…>. Namas nubėga toli, iki pat pasaulio krašto, kur žiūrėdama pro langą matau besiganančias avis ir link jų artėjančią juodąją skylę. Už jos nieko nėra, nieko nebus. (p. 195)
Vis dėlto jokiu būdu nesakau, jog „Mėlynas namas Havajuose“ nėra reikalinga knyga. Ji jau turi savo gerbėjų, kurių patirtys rezonavo su knygoje aprašytosiomis. Tiesiog, kaip minėjau, aš nesijaučiu tos auditorijos dalimi. Tad drąsiai dovanokite ją vaikus auginančioms mamoms – sklandžiai parašytas tekstas gali būti skaitomas kąsneliais tarp košių maišymo, sauskelnių keitimo ar tiesiog prisėdus parke ant suoliuko, atžalai besikuičiant smėlio dėžėje. Neredukuokime moterų iki mamos funkcijos. Juk, kaip taikliai įvardija V. Rykštaitė, ir „namų šeimininkės galvoje vyksta šioks toks gyvenimas“.
Jurga Tumasonytė. Naujagimiai: novelių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 248 p.
Su naujausia knyga Jurga Tumasonytė grįžta prie „Undinių“ (2019) stilistikos, kai konstruojamas sunkiai nuspėjamas, pagal savus logikos dėsnius veikiantis pasaulis. Tačiau, kaip ir V. Rykštaitės knygos atveju, skaitytojui siūlyčiau nesileisti suklaidinamam siūlomo žanro, čia įvardyto kaip „novelių romanas“. Mano galva, „Naujagimiai“ yra tiesiog romanas, kurio skyriai organiškai jungiasi tarpusavyje ir, su nedideliais nukrypimais, vysto nuoseklią vienos giminės moterų linijos istoriją.
Iš tiesų „Naujagimiuose“ istorijos siūlas pradedamas vynioti ab initio mundi – Elžbieta, kurios padermės (ir su ja susijusių žmonių) liniją per beveik pustrečio šimto puslapių seks skaitytojas, nėra paprastas žmogus: tarsi iš Hayao Myazakio filmų nužengusiame mitologiniame kraštovaizdyje, kur „pietinėje saloje gyveno gigantiška šernė, kuri užėmė kone pusę sausumos“ (p. 6), o ašaringoje saloje telkšo kadaise žmonių priverktos purvo balos (p. 7), ji plaukioja ežere, kuriame „paskutinius deguonies gurkšnius“ gaudo gyvūnai ir žmonės (p. 5). Vandens, kaip pomirtinio pasaulio – paskandų – idėja yra nesvetima lietuvių mitologijoje, o ji yra vienas iš šio kūrinio skaitymo raktų.
Pati Elžbieta turi laumės bruožų (ji ir jos seserys gyvena prie vandens, gali keisti pavidalus), kitų veikėjų akyse – ji ragana (p. 12), būdama tarpinėje erdvėje – ant ežero kranto, skiriančio gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, – ji globoja atkeliavusias sielas, tačiau, tarsi sakmių slogutė, sunkiai leidžiasi prijaukinama ir pririšama. Vis dėlto netikėtai jos pasaulyje atsiradęs Anicetas susieja šį mitinį, paralelų pasaulį ir kūrinio realybės plotmę – Elžbieta pagimdo Pauliną, su kuria kartu ima klajoti žmonių pasaulyje, padėdamos moterims susilaukti vaikų arba atsikratyti nepageidaujamo nėštumo. Tačiau, kaip ir sakmėse, Elžbieta paauginusi Paulę dingsta be pėdsakų, „tiesiog išnyko kaip dūmas, neturiu išlikusio nė vieno jos daikto, nė vienos nuotraukos“ (p. 200). Paulinos tėvas – Anicetas – po susidūrimo su Elžbieta tapęs kunigu, globoja dukrą kaip dėdė, nors kaimo davatkos, be abejonės, nujaučia tiesą („Suprantu, kad tai mūsų kunigo jaunystės klaida, apie kurią geriau patylėti. Bet kaip jos drįsta rodytis? Kodėl ta ragana veža savo benkarčiukę į mūsų šventus namus ir drįsta nakvoti mūsų lovose?“, p. 10–11).
J. Tumasonytė, atsiremdama į tradicinę žemdirbišką pasaulėžiūrą (sakyčiau, pakankamai sėkmingai atspindimą ir teksto kalbiniame lygmenyje), imasi temų, kurios mūsų klasikų kūriniuose iš to laikotarpio lieka suskliaustos, implikuojamos. Stereotipiškai kaip labai dorovingą įsivaizduojamą XIX a. pab.–XX a. pr. kaimo bendruomenę rašytoja prisodrina aistros ir kūniškumo: „Sužadėtuvės jaukė kasdienybę. Geismas burbuliavo ir spragsėjo tarsi įkaitintas lajus. Jis žinojo, kad elgiasi nederamai, bet nieko negalėjo padaryti. Kai tik likdavo vienumoje, kišdavo ranką į kelnes, audrinamas nepadorių minčių“ (p. 19), kur tik didelis susitvardymas padėdavo susilaikyti nuo pagundos pažinti kito žmogaus kūną („Kai liekame dviese, o tai nutinka kur kas rečiau, negu norėtųsi, bučiuoju Eleną į lūpas, toliau kol kas nepažengėme – turbūt lauksime vestuvių, apie kurias dar, žinoma, nekalbame“, p. 136). Tautosakoje netrūksta atvirų liudijimų apie jaunimo „griešijimus“ ir viso to pasekmes, todėl mano vidinė folkloristė džiūgauja, kad J. Tumasonytės kuriamame pasaulyje atsiranda vietos aistrai ir seksui, be jokių užuolankų.
Be tautosakinio, „Naujagimiuose“ yra itin svarbus ir istorinis matmuo, kuris vienaip ar kitaip pakreipia Elžbietos ir jos palikuonių gyvenimus. Tai ir Pirmasis pasaulinis karas, susisiejantis ir su XXI a. realijomis („Apylinkių jaunuoliai virtinėmis traukė į karą – kai kurie su džiaugsmu, kiti įsibauginę, nuogąstaudami, kad kaunantis už mūsų didelę imperiją, kuriai žmogaus gyvybė prilygo tik plykstelėjusiam, o tada užgesusiam ir nuspriegtam degtukui, gali tekti padėti galvą“, p. 105–106), ir Antrojo pasaulinio karo išvakarės su visuomenėje vyraujančiomis antisemitinėmis nuotaikomis („Čia nekrikštų irgi pilna, valdo daugiau nei pusę visų krautuvėlių – bet, nors pas juos nemažai prekių pigesnės nei pas mūsiškius, jei tik pavyksta, stengiuosi iš principo ten nesilankyti“, p. 133) bei konformizmu, kai užsimerkiama net ir prieš visiškai žmogiškumu nepasižyminčius veiksmus:
Žinojau, kad dideliame pastate, suvaryti į ankštas kameras, kali JIE – nekrikštai, neverti gyventi greta normalių piliečių. Tas pastatas buvo aptvertas tvora, prie jo įėjimo visad budėdavo grėsmingai atrodantys sargybiniai. Tėvelis sakė, kad ten gyvena tik vyrai, bet Ona iš kažkur žinojo, kad esama ten ir moterų, ir vaikų, netgi kūdikėlių. Kai paklausiau apie tai mamos, ji nei patvirtino, nei paneigė:
– Elzyte, kartais geriau nesigilinti į tai, ko negali pakeisti. (p. 148)
„Naujagimiuose“ probėgšmais užsimenama ir apie pokaryje vykusias partizanų kovas (p. 186), tremtį (p. 160), lietuvių pasitraukimą į Vakarus („Neišmokėta paskola“, p. 189–191), sovietinę ir postsovietinę realybę („Geresnis pasaulis“, p. 173–188; „Menas ir kaulai“, p. 208–214). Tai toks savotiškas istorinis speedrun, tačiau istoriniai įvykiai eiliniam žmogui neretai buvo įdomūs tiek, kiek tai tiesiogiai lietė jį patį – tai taikliai reziumuojama vieno iš personažų lūpomis: „Tarsi suprasčiau, kurie iš jų mūsiškiai, o kurie svetimi. Neturiu radijo, neskaitau laikraščių, tik žinau, kad kol kas mūsų kaime gyventi gera. O kas nutiks po tų trijų ugnimi spjaudančių smakų susidūrimo – ne mano reikalas“ (p. 144).
Kaip ir V. Rykštaitė, taip ir J. Tumasonytė savo knygoje reflektuoja motinystę, tik kiek kitokiame kontekste: magiškasis realizmas čia prasiveržia žmogui pradėjus „žaisti Dievą“, kai iš varliagyvių aksolotlių itin pagreitintu evoliuciniu būdu ima formuotis nauja žmonių rasė („Bet kodėl Dievas norėjo, kad iš tų driežų gimtų žmonės, jei jų žemėje ir taip pakanka?“, p. 106). Gimdymas, giminės pratęsimas parodomas kaip svarbus momentas ir vyrams: parūkęs žolės vienas iš personažų supranta, kad palikuonys – jo kelias į nemirtingumą: „Pajutau beprotišką meilę savo sužadėtinei, kuri man padovanos vaiką, ir ne vieną, daug vaikų. O jie gimdys savo vaikus, o tie vaikai – savo vaikus. Mano genai keliaus toliau ir, kaip toj dainoj Mirka dainuoja, nuo lašelio lietaus vandenynas svajonių išaugs! Aš būsiu nemirtingas!“ (p. 228).
Knygos pabaigoje skaitytojui pristatoma paralelinio pasaulio ateities vizija, kurioje eko-vegan-organic
gyvenvietės Paukštelių bendruomenė „vėl dalyvavo proteste prieš neandertalių išnaudojimą. Vaizdo įrašas sėkmingai pateko į mozaiką – kitaip tariant, atsidūrė tarp kitų svarbiausių tą dieną vykusių protestų“ (p. 237). Šioje ateityje, primenančioje Aldous’o Huxley’io knygą „Puikus naujas pasaulis“, vaikai gali būti išauginami specialioje išorinėje gimdoje, leidžiančioje ekrane stebėti kūdikio vystymosi procesą (p. 242). Tačiau tai metodas, kurį Paukštelių bendruomenė smerkia, versdama vieną iš personažių paklausti: „Kuo tavo vaikas, Feliksai, geresnis už mūsiškį?“ (p. 242).
Vis dėlto knygos „Naujagimiai“ pabaigoje atskleidžiamas faktas, jog viskas, kas iki šiol buvo aprašyta, – tebuvo žaidimas, simuliacija:
– Jona, ar gali mums trumpai papasakoti apie savo kuriamą simuliaciją? – paprašė seniūnė.
– Ten nieko ypatingo – sukūrėm istorinės aplinkos repliką.
– Ir kokia ji?
– Na, įdėjom karinių konfliktų, fantastinių personažų. Jos vartotojai gali pasirinkti pagrindinius veikėjus, kovoti dėl išlikimo. Arba iškart persikelti į paralelinę visatą, joje, jei pageidautų, būtų įkurdinti ir jų mirę artimieji. Lyg susitiktų su jais rojuje – prie ežero čiulbant išnykusių rūšių paukščiams. Juk tai suteikia vartotojams vilties, trumpam nukreipia tamsias mintis ir veikia kaip tam tikra psichoterapija… (p. 243)
Tai iškart priminė serialo „Rick & Morty“ epizodą „Mortynight Run“, kuriame Mortis žaidžia virtualios realybės gyvenimo simuliatorių „Roy: A Life Well Lived“. Knygos skaitymo procesas yra gyvenimo ir jo patirčių simuliakras, tad toks siužeto posūkis vienu mostu sudrasko visą tą iki tol kruopščiai kurtą realybę, mitą ir magiją sukabinusį pasakojimo audinį. Tai, ką skaitytojas išgyveno, pasirodo, tebuvo simuliakro simuliakras. Sintetika, „antrų rankų“ patirtis, žaidimas. Kaip skaitytoja, pasijutau taip, kaip paauglystėje stebėdama draugę, žaidžiančią „Lineage II“: ji tiesiogiai išgyvena tai, kas vyksta ekrane, o aš išgyvenu tik reakcijas į jos pasirinkimus.
Nors, kaip jau užsiminiau anksčiau, net ir kalbiniame lygmenyje J. Tumasonytė vykusiai kuria vaizduojamojo laikotarpio atmosferą, tačiau kuriama (simuliacijos) simuliacija trūkinėja, įsiveržiant šiuolaikinei kalbėsenai: ankstyvuoju sovietmečiu personažas klausia „gyveni kaip kokia padraika. Kiek tau dabar, dvim trys?“, p. 183); įvedami konceptai, kurie XIX a. pab.–XX a. pr. gyventojams buvo nepažinūs („<…> Sofi į tuos reikalus nesikišo, uošviai plaukiojo paralelinėje visatoje“, p. 115), ar amerikietiškuose filmuose matomi vaikiškų svajonių stereotipai atsiduria XX a. pr. („Paulė svajojo kada nors turėti nuosavą ponį“, p. 80).
Nėra išlaikomas ir struktūrinis vientisumas: skyrius „Vestuvės“ sukurtas kaip pjesė be remarkų ar filmo scenarijus, tačiau dėl kiek skuboto bandymo pateikti kuo daugiau personažų perspektyvų (ir taip jose paklaidinant skaitytoją) jis iškrenta iš iki tol sklandžiai vienas su kitu sukabintų skyrelių konteksto.
Taip, kaip ir „Game of Thrones“ serialo atveju, kai nemaža dalis fanų linkę ignoruoti šeštą–aštuntą sezonus, siūlyčiau skyrių „Naujagimė“ (p. 237–244) tiesiog praleisti ir Elžbietos padermės istoriją užbaigti Paulės išėjimu („Vestuvės“, p. 215–236). Kurdama mitologiją, o ne ją griaudama, J. Tumasonytė, mano nuomone, yra stipriausia.
Gintarė Bernotienė. „Apie amžinatvę, riksmą ir tylą“
2023 m. Nr. 4
Apžvalgos pavadinimui pasirinkta Vytauto Stulpino eilutė smilktelėjo bemąstant, kokį visuminį įspūdį palieka 2022 m. išėjusios poezijos knygos. Apibendrinimai – slidoka sritis, tad pasistengsiu neįkyriai atkreipti dėmesį į dalykus, kurie tampa pastebimi skaitant didžiumą per metus išleistų knygų srauto, o ne pavienius rinkinius.
2022 m. poezijos knygos telkiasi į keletą blokų: gausiausiame reflektuojama lėtoji ramybė, kitame – išpažintinė lyrika, trečiame – šeimos sagos, o margas likusiųjų būrys nesileidžia bendravardiklinamas ir yra vertintinas asmeninio autorių progreso požiūriu. Kad šiais karo, sumaišties, pabudusios nacionalinės savimonės ir tautų konsolidacijos metais poezijoje sūkuriuos tiek daug ramybės lyčių, buvo netikėta, tačiau pagalvojus tai yra dėsninga: į knygas nugulė ankstesnio pandemijos laiko būsenos, o autentiškai reakcijai į karo grėsmę, siaubą, nežinią subręsti reikia laiko. Tvilkantis ne iki galo įvykdomos pareigos, žmogiško solidarumo jausmas, pykčio ir keršto protrūkiai patys savaime dar nėra poezijos turinys, tad ir rašymas apie šį istorinį laiką neturėtų priminti karo postprodukcijos, soc. tinklų retorikos, virsti lengvu išsirašymu. To tiesiog neleidžia Ukrainos, Baltarusijos poetų balsai, kuriuos į lietuvių kalbą nenuilsdami verčia Marius Burokas, Vytautas Dekšnys, Antanas A. Jonynas ir kiti angažuoti poetai ir poetės. Su jų autentika disonuoja Gintaro Patacko „Karo kronika“, rašyta nepilnus du mėnesius ir padieniui viešinta per feisbuką. Į karo tragediją iš karto reagavęs G. Patackas sau kaip poetui numato metraštininko ir dainiaus vietą, tačiau ilgainiui pasijunta svarbesnis už tai, kam skiria eiles („Užrašė visa tai Patackas / Ne veltui jo galingi kleckai / Jie šviečia kaip safyrai – vot“, p. 31). Kultūros kalba čia tyli; bravūrą, pompastiką, skatologinį žodyną papildo įterpti propagandiniai rusų kultūros lozungai („Gali poetu ir nebūti / Piliečiu būti privalai“, p. 71), kurie gal ir pašiepia, tačiau neabejotinai liudija ir ką kita – pokolonijinę rašančiojo priklausomybę. Karo baisumus neutralizuoja natūralūs žmogiškieji poreikiai („Ir aš žygiuosiu – viens du trys / Laisvosios Lietuvos karys / Į mūšį nes Tėvynė šaukia / Kol kas tik tiek – / Namo grįžtu / Nes kaip žvėris aš išalkstu / Ir blynai užgavėnių laukia“, p. 13), tad skaitant neapleidžia įspūdis, kad karas čia paprasčiausiai suvartotas kaip dirgiklis: „Myliu Ukrainą / Jinai eiles geras gamina / Nes gimsta nuotaika arši“ (p. 65).
Naujausia proza ir jos komponavimo tendencijos apie pasaulio eižėjimą, fragmentavimąsi, vienišėjimą, plėšrųjį individualizmą kalba raiškiau nei poezija, kurioje ryškėja priešinga linkmė – rami savęs ir kraštovaizdžio kontempliacija (Viktorijos Daujotės „Kalnas paskui takas“, V. Stulpino „Lėtoji“, Antano Šimkaus „Vakaras dega“) ir ne pernai kilusi paprastumo poezijoje banga (prisiminkime 2021 m. išėjusias Liudviko Jakimavičiaus „Paliktas paletes“), įgaunanti reiškinio mastą – atsigręžiama į menkus, kasdienius, nuo žmogaus nepriklausančius dalykus – paros, metų laikus, būklę, kai neveiki, tik patiri, įsidėmi, tiesiog būni; čia pirmauja ne pirmų gretų žaidėjai.
Viktorijos Daujotės „Kalnas paskui takas“ nedaug tenutolęs nuo jos ankstesnio rinkinio „Perrašai“, tęsia jo temas ir poetiką. Poezija čia kalba apie senstančio žmogaus pajautas, branginimą to, kas praėjo, bet liko sąmonėje, mažumą dalykų, kurie džiugina, tobulą efemerijų pagavą („pasikalbėk su manim, / gal liks šviesiau; / lyg šilko kaspinas / per molio aslą, / per liūdną sielą lėtai / aukso spindulys nusitiesia“, p. 191). Tai ne tiek poetinis, kiek etinis judesys ar nuostata – tenkintis minimumu, pakankamu būti: „žiema / lyg metinė šventė / lyg viltis, / kad vėl švis pavasaris, / kad žmonės vėl / kasdieniškai gyvens“ (p. 154). Šio „pakankamo kasdieniškumo“ priežastis gali būti ir sunkmečiais lydintis vaizdas iš vaikystės, nujaučiamas jo atsikartojimas kaip provaizdžio: „vis motina, motina nublyškusi, / basnirčia, su dideliais kaliošais, – / iš kokio badmečio tas veidas?“ (p. 142). Rinkinyje intelektualumas atitrauktas į antrą planą, pajuntamas kaip neužrašytas klausimas, į kurį atsakoma eilėraščiu, vaizdu labiau nei metafora. Santūrus, ramus, ilgesingas kalbėjimas, nurimimas, kuomet aiškiai pasirodo dvasios būsenos. Dėmesys ilgiau nei žmogus tveriantiems dalykams – kraštovaizdžiui, medžiams, kalnams, vėjui, šviesai, kalbai.
Kokie turtai veriasi sąmonėje iš to laiko, iš skurdžios dažno vaikystės ir jau ne vienos kartos, kuri neturėjo prabangos subręsti, tik – įsikirsti, atsilaikyti, išbūti, – patirčių? Kodėl šios lamentacijos, kaip užsienio dailėtyrininkai yra apibūdinę ponepriklausomybės laiko Lietuvos vaizduojamąjį meną, vėl iškyla šiuo metu? Juk tai nėra karo padarinys, nebent – prabudusi sunkmečio nuojauta, menkumo lobis, į kurį tvirtai įsikibęs ne vienas šių metų rinkinys. Pradėjome jau ketvirtą Nepriklausomybės dešimtmetį, o kaip stipriai jie primena Alfonso Nykos-Niliūno išrašytus tėviškės lobius ir skurdą, Jono Meko dainas darbams ir dalykų pastovumui. Kokia veržimosi paskui sparčiai progresuojantį pasaulį aistra pernai išėjusiuose Algio Mickūno „Atsiminimų punktyruose“: paaugę, bet dar bekelniai kaimo vaikai, savo ribotą išprusimą plečiantys išbandydami karčią taboką…
Grįžtu prie poezijos. Neskubrus ir santūrus Vytauto Stulpino rinkinys „Lėtoji“, panašus į V. Daujotės jo apmąstymų turinys („mąstyti nueinančiais kloniais“, p. 7), stebimas laiko tekėjimas šiaurės kraštovaizdžiu („skubūs debesys už kluono, / skardingai plytėjusios kalvos, / sena būsimybė / už tų kalvų“, p. 192), žemaitiškas intonavimas („Vaikštai prie upės / begale dvelkiantį vakarą. / Ką, taip nėra?“, p. 21). Regioniškumas yra vienas šios poezijos privalumų, o intelektualumas nedemonstruojamas, bet neužginčijamas kaip dvare gautas išsilavinimas (pavyzdžiui, rašoma apie I. Bergmano klastą). V. Stulpino žvilgsnis į pasaulį daiktiškas („Miesto prairos. / Įtilę daiktai. / Daiktai“, p. 410), įvykiai ar kismai regimi šiapus, konkrečiai ir gamtiškai dėsningai, su išlavinta stebėtojo atida rakandams, šešėliams, atspalviams, kino kadrams tinkamu išdidintu nieko nevykimu, spalvos ir slypinčios melodijos jutimu („Braidant pustuštę vėsą, / kopos priglaudžia / tolimus atšvaitus, / šviesa – bekūnę melodiją“, p. 346). Knyga vertinga kaip nekropolių šviesom nevirtusių miestelių gyvasties ir kultūros paliudijimas (yra tokia įsimenanti Vido Morkūno poezijos knyga – „Nekropolių šviesos“), tik turėjo būti leidžiama keliais atskirais rinkiniais.
Antano Šimkaus „Vakaras dega“ taip pat rašytas apie tai, kas rūpi jam pačiam, nesitaikant į skubančio pasaulio nuotykius. Tai ramybės ir miestovaizdžio refleksijų, suteikiančių išgyvenimams kitokį mastelį, knyga. Jos lygumas ir tikėjimo laimė ne tiek pavydėtini, kiek apgaulingi, netaisyklingi, kaip ir klupčiojantis ritmas, žadantis, bet neišpildantis – vingrios eilutės intonacijos nutrūksta („Ta violetinė, tamsi iki širdies – tik vakaro išsigiedojusi spalva“, p. 13), po žodį nutyksta sakinys. A. Šimkus apmąsto laiko slinkimą miesto keteromis – įspūdingas eilėraštis „Link Bernardinų kapinių“, o virš miesto regima sielas išsivedančios Sidabrakailės vilkės vizija pasirodė neperskaitoma be Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio apie Žvorūną – sparnuotą sielų vedlę, matomą ant Aušros vartų pietinio fasado, miesto saugę. Tarsi susitelkęs tik į save, gyvenantis „vidiniam mieste“, A. Šimkus jautrus gyvenamai bendračiai, kitiems. Yra gražių meilės eilėraščių. Nebenaujus įvaizdžius (laikas teka kaip upė) jis perrašo pagal savo matymą („Vakaras teka žemyn / Nuo debesynų giesmės“, p. 45), nevengia prasprūstančių patetiškų ar maironiškų intonacijų. Tai jo gyvenimo garso takelis, kuriame yra ir ironijos, o jautrumas dera su žvilgsnio blaivumu („<…> nakties cigaretės / Šitaip kvepia žvaigždėm, šitaip skleidžias iš lėto // Pasiklydusio žiogo pašėlęs čirškimas, / Kol į šipulius smuikas, kol jo raktas – į spyną“, p. 49). Atviras, mylintis netobulumą žvilgsnis – jei reikėtų aprėpt vienu sakiniu.
Juliaus Kelero „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ prišlyja jau prie kitos pernai metų poezijos rinkinių grupės – šeimos sagų, atminties temos. Už regioninį koloritą čia raiškesni daugelio gyvenimų skirtybes suniveliavusi sovietmečio tvarka ir jos rekvizitai. Rinkinio intencija aiški – sutelkti, kas būta senelių namuos ir aplinkui: prie daiktų artėjama turint tikslą, atminties seansai neprailgsta, fiksuojama disciplinuotai ir jutimiškai – kvapai, garsai, laikas, gremžiamos alkūnės švarėjimas prieš miegą. Bendras istorijos fonas lūžta vaikui dar nesuvokiamais fragmentais – traukiančių pokario nuskurdėlių vizija, kapinėse sulaidotų žmonių gyvenimo nuotrupomis, daržo paribiu einančia nekaltai užkastų užmaršties riba, kurią gina dilgėlė. Rašydamas apie daiktus, apie kasdienį apsiėjimą, J. Keleras papasakoja, ir kas šiame mikropasaulyje buvo kuo – netekėjusios tėvo seserys, žentas karo veteranas, dvi senelio žmonos, kaimynai, sentikiai rusai. Paprastas šiltas buvimas, neapsigaunamai juntama meilė, laikas, kai esi pirmiausia anūkas. Tarsi ilgo spektaklio uždanga – geriausias eilėraštis „Ilgam išvažiuojantiems“. Kad jo tėvo šeima buvo ištremta, žinau atsitiktinai, gal todėl ir Ukmergės figūruoja tik virtuvėlė, o ne sodyba. Saikas, santūrumas, atkurtas vaikiškas nenuovokumas yra labai tikri, kaip ir bent pastebėti iki galo nesuvokti dalykai: „vakarėjant // dangus prasiskirdavo <…> // ir Jėzaus širdis / sekundei tapdavo / nušviestu ekranu // viršum sofos“ (p. 89).
Giminystės, paveldėjimo, atsakomybės problematiką rinkinyje „Adela“ gvildena Greta Ambrazaitė. Dedikavusi knygą proprosenelei, istorijos, tautų sambūvio, šeimos trauminių patirčių temas ji išskleidžia atskirais eilėraščiais, plonomis išsidriekiančiomis gijomis, nelyg kraujo apytakos ratu, kuriame nebelieka svetimųjų. Sudėtinga meninė kalba, dreskiantys vaizdai, kartų ryšį ir tuo pat metu kartų kritiką skleidžiantys eilėraščiai neglosto, yra dužūs, irūs, žeidžiantys, atviri. Ekspresyvumas yra viso gerai apgalvoto ir išmoningai sudaryto rinkinio-pasakojimo savybė, vaizdo formavimuisi ir jo užfiksavimui skirta nemaža dėmesio, akivaizdus autorės talentas įvairiopas vizualumo patirtis įterpti į žodinį tekstą – tai ir marmuro skulptūros įspūdis eilėraštyje „Teresa della Jouissance“ („šventoji Teresė ekstazėje / vilkinti sraunų čiurlenimą“, p. 33), ir sugrįžtančio laiko pagava pagal Lewiso Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje“, ir daugelio eilėraščių vaizdo ekspresija, tapimo paveikslu ir išslydimo iš jo viską ištirpdant užrašymas. Skyrių pavadinimai ir santūrus ketvirtojo viršelio autokomentaras apie „vaizdus į jūrą“ skatina dar kartą ramiai įsigilinti į veržlių vaizdų persidengimus rinkinyje ir stebėti, kaip klostosi ir sluoksniuojasi skirtingų kartų patirtis su „proga perpasakoti“ (p. 83). Stiprus autentiškas poetinis balsas ir pozicija.
Išpažintinės poezijos lentynoje pernai ryškiausia Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“. Apie sunkias priklausomybės ir sveikimo patirtis R. Brundzaitė geba pasakoti, kad kuo mažiau sužeistų kitą ir save, ramiai, atleisdama ir švelniai („šaligatvio plytelės glostė kelius“, p. 11). Įžemėlapintos asmeninės patirtys susietos su uždarais troleibusų maršrutais, miesto gatvių ir transporto mazgai iškyla kaip neišvengiamybė, kartojami stotelių pavadinimai labai iš tolo, netiesiogiai, primena kančios stotis. Tokio panašumo R. Brundzaitė nesiekia, jos vaizduojama realybė sodri pati savaime, tačiau prasmės susilieja – gėrimas, kaip ir upė, tekėjimas, slydimas miesto arterijomis, rinkinyje iškyla kaip natūralaus, gamtinio, nebūtinai „taisyklingo“ proceso dalis, neišvengiama labirintinių klajonių metafora. „Upe“ ir „Ciklu“ pavadinti troleibusai įrėmina miesto ir žmogaus kraujo apytakos ratą, išsipildžiusius ir nerezultatyvius jų gyvenimo ciklus. Subtilų kalbėjimą ir apie socialines problemas jų nedramatizuojant rinkinyje papildo gryni poetiniai „pamatymai“, tokie kaip eilėraštyje apie Mirusias kopas: „sėdime ant Mirusių kopų, / gyvos, – trys šiuolaikinės moterys, // išskobtos sodybos / po mūsų kojom / ištrūksta iš smėlio / ir eina pirmyn į marias“ (p. 64).
Po kelerių metų pertraukos prie poezijos grįžtančio Gintaro Bleizgio rinkinį „Procesija“ vadinčiau kančios aistros ir nuovargio knyga, įsiterpiančia tarp išpažintinės lyrikos ir kasdienos stebėjimo. Eilutės „Kaip juoda – mylimoji – koks stiprus / visatos skersvėjis pro mūsų kūnus“ (p. 52) geriausiai perteikia šio rinkinio tematiką – juntamą disharmoniją, užklausiamą gyvenimo prasmę, praeinamybėje slypinčią išmintį, nėmaž nepadedančią išbūti dabar. Gilus suabejojimas („kam man eilėraščiai?“, p. 77), pasimetimas („siela tarpuvartėj be navigacijos“, p. 78), liūdesys ir niūruma veriasi kaip išvargusio, vienišo poeto, stebinčio „laikinumo procesiją“ ir patiriančio kankinančias demoniškas akimirkas, būsenos, nesuardomas jų circulus vitiosus, kai išgyvenama tikrovė grįžta ir grįžta kaip įsigraužę simboliniai vaizdiniai. Ankstesnių G. Bleizgio rinkinių poeto-anapusybės kario programa, primenanti Rimvydo Stankevičiaus vizijas, šiame kiek pasikeitusi, tačiau būtent prisiimtoji buvimo poetu matrica provokuoja draskančias dvejones, kurias sykiais atmiešia blaivus tiesiog buvėjo žvilgsnis. Kasdienos pavidalai žeidžiantys, išsisakymo ekspresija ir dramatizmas maksimalūs („temsta replėm per gerklę“, p. 25), tikrovės ir įsivaizduojamo teisuoliškos kovos lauko ribos nesyk pasikeičia vietomis. Žmogiškai guodžia tai, kad G. Bleizgys kovą ima reflektuoti su ironija (eil. „tiksi senelės laikrodis…“, p. 71–76), o pyktį suvokia kaip demonišką apsėdimą.
Jaunesnioji karta poezijoje problemina asmens santykį su bendruomene, vidaus ir išorės pasaulių atskirumą. Tai rūpi Nerijui Cibulskui, Ernestui Noreikai. Ketvirtajame Nerijaus Cibulsko rinkinyje „Epoché“ nebėra ankstesnių rinkinių miglotumo ir neužtikrintumo – kalbėjimas kur kas įtaigesnis, gražus ėjimas iš metaforos, vaizdo („prigesus tavo rinktų mėlynių šviesa dubeny“, p. 14), pasaulio vaizdas deformuotas tiek, kiek reikia originaliam pamatymui, be obsesyvumo. Netgi įtakos baimė gražiai prislopusi: „Žinau, kad vieną akimirką kažkas nuo lentos didele kempine švariai / nuvalys kreida užrašytas lygtis ir formules, pakvies mus prieiti, mokytis, rašyti savaip“, p. 20). Ieškodamas išganingo atstumo jaustis ir priklausomam, ir laisvam („širdis gali gyvent / nepasaldinta neprisirišusi“, p. 9), jusdamas totalinio susvetimėjimo grėsmę, N. Cibulskas lieka šilto santykio pusėje, apmąsto žmogiško ryšio kainą, artėjimo bei tolimo įtampas. Kad egzistuoja nesugaunamas mūsų patirčių likutis, primena geras eilėraštis „Papūga“: „Ramybė visada benamė. / <…> / Purpurinė papūga ant [jos – G. B.] peties. / Niekada nežinai, kiek ji sveria“ (p. 30). Paprasta ir harmoninga knyga.
Ernestas Noreika „Akvanautuose“ kalba apie individualizmo krizę, apie slopinamus, tarsi užlietus jausmus ir likusį tik jų švytėjimą, kuriuo galima, bet nedrįstama dalintis, apie buvimą po vandeniu kaip apie savęs (ne)pažinimą. Rinkiniui vieningumo teikia išgyvenamą sąmyšį ir nedarną išdidinančios distopinės dekoracijos – kosminė žvaigždžių akivaizda, žmones kaip marionetes valdantis Visatos lėlininkas, miestus užliejęs vanduo, jo paviršiuje tyvuliuojanti tikrovė. Dėl atspindžio ir atvirkštumo perspektyvų E. Noreika atrodo forsuotai ekspresyvus, tačiau pirmą šiurkštumo įspūdį paneigia šilto ir žmogiško santykio ieškojimas, klasikinis literatūra perteikiamas artumo ilgesys.
Gvido Latako „Salos“ – brandus, nors vietomis ir nelygus, susiformavusio autoriaus rinkinys, jame ne vienas eilėraštis kuriamas iš girdėtos ar skaitytos istorijos, kurią G. Latakas keičia, perpasakoja, sukuria įvykiui pradžią ir pabaigą, naują kontekstą ir, kuo labiausia mėgaujasi taip išnaudodamas kultūros ruošinius, – pritaiko savitą pasakojimo stilistiką. Iš tokių sudūrimų atsiranda lengva ironija, humoras, netgi pamokomos gaidos. Eilėraštis formuojamas kaip brikoliažinė visuma, į šių laikų akiratį įterpiant kokią (dažnai – etnografinę, literatūrinę, kinematografinę) praeities šukę. G. Lataką įkvepia užmiršti rakandai, senienos, prie kurių priskirtinos ir žodyninės kalbos atsargos – archaizmai, regionalizmai, svetimybės, frazeologija, citatos, paties kuriami naujažodžiai, eksperimentavimas su semantika. Postmodernistinis žaismas užverda eilėraštyje „Lalatė ir Kastytis“, kuriame Lietuvos istorijos nuotrupos, patarlės, Maironio poema ir Bobo Marley’aus dainos žemaitiškas perdaras („No woman no cry“ – „kai moterų nėr ir ašaros / snukio nevilgo“, p. 25), regis, vienos greta kitų atsiranda ir dera kaip būdai „pasakoti efektingai“, jų nedermė ne erzina, o prajuokina. Kad eilėraščių istorijos gali būti nepatikimos, užšifruotos, iškarpytos – G. Latakas to neslepia, kaip ir kelinto savo mėginimo parašyti eilėraštį kokia nors tema – publikuoja geriausius jų variantus. Knygos visuma ir palieka tokio pasakotojo – keistuolio sentencijomis bylojančio išminčiaus – įspūdį, dėmesys joje nukreiptas labiau į kitus nei į save.
Viktoro Rudžiansko poezija savaip hermetiška, netiesioginiu kalbėjimu pasižymi ir keliaplaniai rinkinio „Arbata papėdėje“ eilėraščiai. Plėtodamas keletą teminių gijų (meilės, kelionės, muzikos, istorijos, ribinių būsenų), rinkinio pabaigoje V. Rudžianskas jas sutelkia ir kiek apnuogina, – ir šis raiškesnis, ne toks užmaskuotas kalbėjimas yra į naudą patiems eilėraščiams ir rinkinio vientisumui. Suabejojau dėl egzotizavimo ir orientalizmų, ir anksčiau V. Rudžiansko poezijoje figūravusių sąlygiškumo kūrimo būdų. Šiame rinkinyje jie man regisi veikiau kaip pastangos gaivinti ar kreiptis į andainykštį Kauno poetinės mokyklos žodyną (mandarinai, kalnas, dykuma, Kinija, drugelis etc.) nei kaip organiška autoriaus idiolekto dalis, juolab esti eilučių, kuriose tradiciniai vaizdiniai perrašyti subtiliai (eil. „prieš atsibundant“: „—— nes naktį atsivėrė / lelija, nes / lelija per delčią atsivėrė ir savo žiedlapių aksomu / nuvalė skruzdę tau nuo sapno <…>, p. 9), o rinkinyje „Vienas“ rytietiškumas buvęs labai savito, prijaukinto, „atskiesto“ pavidalo… V. Rudžianskas tebepasikliauna nutylėjimo poetika, juntama jo įvaldyta rašymo kokybė. Stipriausi eilėraščiai su pasąmonės vaizdiniais, siurrealistinėmis vizijomis („baltasis lokys iš mano rankų / išplėšia žiauberę juodos duonos / žiaumoja / jo nugara išraižyta raudonais kvadratėliais – / prisiekiu / nežinau kur mes esame“, p. 70–71), ekspresyviais vaizdais („pakėlęs akis / kiek dar turėsiu klausytis / kaip kala smilkiniuose / žąsų tramvajai“, p. 45), kandoku humoru ir talpiomis personažų charakteristikomis. Pasitikiu V. Rudžiansko teze – „Eilėraštis – įžūlus egoistas, jam mažai rūpi, kas vyksta žmonijos gyvenime“, ji man tikresnė už dirbtinoką G. Patacko angažuotumą.
Tomas Vyšniauskas „Vokais išvirkščiais“ tęsia savo ankstesnių rinkinių bandymus įsismelkti į užrašomą mintį, jos nešamą vaizdinį atverdamas įvairiausiais pjūviais, jungiančiomis ir išcentruojančiomis projekcijomis, tarsi mechaninį objektą. Gyvenimas čia su visomis šiuolaikiškos kasdienybės apnašomis – ir supermarketų, ir Dievo akivaizdoje T. Vyšniauskas ieško to, kas žeidžia, priežasčių, preparuoja bet kurį santykį, analizuodamas ieško prieštarų šaknų ir dažnai pateikia neguodžiančią prognozę. Kibus kalbos sankabų stebėjimas ir nuoseklus beiliuziškumas yra paveikesni už smūgiuojančią ekspresiją, poetiniuose vaizdiniuose glūdinčią sprogimo potenciją, kuri beskaitant pakyri kaip nuolat pakeltas balsas. Vis dėlto knyga originali.
Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ patraukia pastangomis užrašyti savos generacijos tikrovę jos pačios kalba. Kasdienos situacijos fiksuojamos taip, kaip jos vyksta, iš artimiausio žiūros taško, visiškai nepoetiškai, su minties atsišakojimais ir nuosprūdžiais kaip natūralioje šnekoje, tačiau tiksliai. Įvairiausių vaizdinių ir patirčių masė eilėraštyje išskaidoma ir segmentuojama gerai jaučiant poetinę jo struktūrą, pastiprinama poetinėmis jungtimis – metaforomis, įrėminimu, viena kitą peršviečiančiomis istorijomis. D. Bagdonaitė moka pasakoti ir perteikti glaustai, apie sunkias patirtis prabyla be išankstinio aplombo, ir, nors ši knyga galėtų priklausyti išpažintinės ar patirtinės lyrikos blokui, kaip ir R. Brundzaitės rinkinyje, nusveria požiūris, jog aprašomi dalykai yra natūrali žmogiškosios tikrovės dalis.
Iš debiutuojančių autorių santūria raiška, paprastu kalbėjimu ir metaforiniu pradu išsiskiria Birutės Grašytės-Black rinkinys „Sumokėjau alyvmedžio lapais“. Prie poezijos balsų įvairovės ji prisijungia nieko negriaudama ir neneigdama, tačiau užtikrintai, gerai jusdama kontekstą. Agrarinis pasaulėvaizdis veikiau yra jos pranašumas nei trūkumas („Sugulę net karvių šešėliai / Per popiečio saulę“, p. 25), nuoširdų primityvistų darbų naivumą primena eilutės „O ryte, kai ataks namo langas / Ir atkims šalia esanti šuns būda, / Visas kiemas plačiai išsižios / Ir kaip komuniją sniegą priims“ (p. 30). Kitonišku pamatymu ji yra originali kiek duota („Užsimerk, / Kitaip nematysi: / Ant kranto sėdi / Ir upę stabdo žmogus“, p. 46), švelniai jutimiška („Dar tik pavakarys, / Bet kvėpuojant / Pirštai jau liečia / Sapno kraštus“, p. 46), stojiška (eil. „Vaikystė“). Tikrumą jos poezijoje skleidžia nedeformuoti santykiai, daiktai, o grėsmės akivaizdoje išryškėja žmogaus ir šventųjų netobulumas, trapumas – „Paveikslo Marija, pelijančiom rankom / Glostyk šitą pasaulį“ (p. 54).
Ramūno Čičelio rinkinys „Siena“ arčiausiai išpažintinės lyrikos – jame gvildenamos tikėjimo ir negalios temos. Grafinis išdėstymas gerokai primena Jono Meko eilėraščius, tačiau šis išorinis panašumas giliau neveda – iš kapotų išsisakymų jausmai neplūsta, būsenos tik įvardijamos, dėl abstraktoko dėstymo sunku nuvokti, kodėl kankinasi eilėraščio subjektas.
Vyriausias iš pernai metų debiutantų yra Liudvikas Giedraitis, rinkinyje „Dėl gimtojo žodžio“ kiek anachronistiškai susirūpinęs gimtąja kalba. To (o ir vėlyvo debiuto) priežastis – tremtis, kitaip nušviečianti galėjimą kurti lietuviškai. Pristatydamas viso gyvenimo kūrybą, L. Giedraitis nustebina humoru, avangardistiniu žaidimu, vieninga rinkinio kompozicija. Kaip minklių ir klausimų variacijos sukurti eilėraščiai vis kartojama forma primena koketiškas Alfonso Andriuškevičiaus eilėraščių pradžias. Laisvas poetinis frazavimas („ruduo, pašiurpę lietūs, pabalė, / lūšna, dilgynė, pliurzos, peteliškė“, p. 17), originalus matymas („prasmegusio dumblyno tešmeny / brandinamas šlakelis pieno / Dievo žodžio puotai … / apie ką tai, ponai? / … apie vandens lelijos šventą nebylumą“, p. 47), kalbinė autoriaus klausa šį vėluojantį debiutą daro vertą atidesnio skaitymo.
Ką būtų galima tarti apibendrinant 2022 m. poezijos knygų srautą? Pakartoti, kaip kalbama jau ne vienus metus, kad lietuvių poezija stipresnė už prozą? Priminti išderinusias prozos skaitymo patirtis ir knygas, kurios harmoniją leido vėl atkurti, kurios greta solipsistinio uždarumo priminė ir civilizacinį mastelį, kaip Agnės Žagrakalytės „Triukšmaujantys: katalikai“? Įvairų, vis įvairėjantį, pasaulį mokomės priimti tokį, koks jis yra, ir santykio (kaip tam tikro reagavimo būdo) bei supratimo klausimas atrodo esąs esminis. „Amžinatvė, riksmas ir tyla“ neturėtų likti vienintelėmis žmogiškosios būklės erdvės apibrėžtimis.