Iš praeities
Jonas Palionis. Naujas, monumentalus Volfenbiutelio postilės leidimas
2009 m. Nr. 5–6
1573 metais datuojama vadinamoji Volfenbiutelio postilė (taip pavadinta pagal dabartinę jos buvimo vietą Vokietijos mieste) – tai vienas iš stambiausių ir mįslingiausių XVI a. antrosios pusės rankraštinių lietuvių rašto paminklų. Jo turinį sudaro iš įvairių ano meto reformatų (liuteronų) teologų išverstų pamokslų su trumpomis evangelijų ištraukomis rinkinys. Tačiau tas rinkinys yra išlikęs ne originalo, o nuorašo pavidalu. Rinkinyje nenurodyti nurašinėtojai, todėl viena iš mįslingų ilgą laiką buvo nurašinėtojo autorystės problema. Rinkinyje yra daug ne vieno žmogaus rankos korektūrinių ir teksto taisymų, kurių autorystės nustatymas taip pat buvo ir iš dalies dar tebėra viena iš galutinai neišnarpliotų problemų. Iki šiol dar nėra išaiškinta ir Postilės rankraščio buvimo vieta nuo jos atsiradimo ligi patekimo į Prūsijos hercogo Augusto knygų katalogą 1648 m. O ką besakyti apie Postilės kalbą, kuri ligi šiol dar nėra nuodugniau patyrinėta ir slepia nemažai įvairių mįslingų problemų (kiek daugiau dėmesio yra susilaukęs tiktai jos kalbos santykis su tarmėmis. Rodos, ši postilė visai nepatyrusi ir literatūrologų dėmesio.
Todėl naujo, labai kvalifikuotai dr. Jolantos Gelumbeckaitės parengto Volfenbiutelio postilės leidimo pasirodymas praėjusiais (2008) metais yra be galo reikšmingas įvykis lituanistikos ir apskritai baltistikos istorijoje. Reikšmingas ypač todėl, kad jame pateiktas šios Postilės geros kokybės fotokopinis tekstas (299 lapai in folio = 598 p.) su pagrečiui dešifruotu, išlaikančiu teksto autentiką spausdintu variantu, parengėjos vadinamu „kritiniu leidimu“ (kritische Edition). Be to, J. Gelumbeckaitės leidimas didžiai reikšmingas dar ir dėl labai detalaus tiek išorinės, tiek vidinės Postilės rankraščio pusės aprašo, nebūdingo daugeliui ligšiolinių senųjų lietuviškų tekstų publikacijų.
Naujas Volfenbiutelio postilės leidimas išspausdintas Vysbadene (Wiesbaden), Vokietijoje, lingvistikos pasaulyje populiaria šios šalies kalba, pavadinimu „Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573“. Jį sudaro du stambaus formato tomai. Pirmajame yra fotokopinis Postilės tekstas (iš viso šis tomas turi 1208 nenumeruotus puslapius; sunumeruoti tik transkribuoto teksto puslapiai pagal originale sužymėtus lapus, laužtiniuose skliaustuose santrumpiškai nurodant lapo pusę: r = recto – „pirmoji lapo pusė, esanti skaitančiojo dešinėje“ ir v = verso – „antroji lapo pusė, esanti skaitančiojo kairėje, atvirkštinė“). Antrasis tomas (apimantis 407 p.) skirtas bibliografinei, paleografinei ir tekstologinei Postilės teksto analizei.
Kaip žinoma, J. Gelumbeckaitės parengtas visos Volfenbiutelio postilės teksto leidimas nėra pirmasis. 1995 m. buvo išleistas dr. Juozo Karaciejaus transkribuotas jos leidimas, paremtas, kaip pažymėta jo pratarmėje, „elektrografine kopija bei mikrofilmu“. Tačiau transkribuotas tekstas, nepalyginus jo su originalu, ypač jeigu šis yra rankraštis ir dar taisytas įvairių žmonių, visuomet gali kelti abejonių dėl tam tikrų originalo vietų perteikimo tikslumo, autentiškumo. Todėl ne be pagrindo J. Karaciejaus leidimas susilaukė rimtų kritinių pastabų, kurios, galima spėti, ir skatino J. Gelumbeckaitę rengti patikimiausią fotokopinį leidimą su kruopščia visapusiška analize paremtu transkribuotu tekstu (nors apie paskatos motyvus jos rengtame leidime ir neužsiminta).
Šitaip parengtas reikšmingo senojo lietuvių rašto paminklo leidimas – tai antras Vokietijoje išspausdintas tokios rūšies darbas, kuriam labiausiai tinka epitetas monumentalus. Pirmuoju laikytinas profesorių Frydricho Šolco (Friedrich Scholz) ir Jocheno Dyterio Rangės (Jochen Dieter Range) 1991 m. pradėtas ir dabar jau baigiamas (?) leisti Jono Bretkūno fotokopinis biblijos leidimas. Iš tikrųjų sunku surasti pagiriamųjų žodžių naujo Volfenbiutelio postilės leidimo parengėjai J. Gelumbeckaitei už tokį sizifišką, daug sumanumo ir ištvermės pareikalavusį darbą, kuris, be abejonės, su džiaugsmu bus sutiktas viso pasaulio baltistų ir indoeuropeistų.
Jau minėta, kad J. Gelumbeckaitės leidimo fotokopinis tekstas yra geros kokybės. Fotokopijoje išlaikytas ne tik autentiškas rankraščio dydis, bet ir rašysenos ryškumas. Transkribuotas teksto variantas taip pat vargu ar gali susilaukti rimtesnių priekaištų, nors jį įvertinti reikėtų specialių, nemažai laiko trunkančių lyginamųjų paleografinių studijų. Paviršutiniškai susipažinus su šiuo variantu ir parengėjos išsakytais jo pateikimo aiškinimais, yra pagrindo tvirtinti, kad jis paremtas naujausiais senųjų tekstų publikavimo metodais ir tiksliai atspindi originalą.
Nuo ankstesniųjų J. Gelumbeckaitės transkribuoto Volfenbiutelio postilės teksto pateikimas skiriasi savo sudėtingumu. Nesileidžiant į detalesnį to pateikimo, parengėjos vadinamo „teksto kritiniu aparatu“ (tekstkritische Apparat), komentavimą bei vertinimą, reikia pasakyti, kad jis yra dvejopas, „dvilaipsnis“ (zweistufig). Vietoj įprastinio tradicinio vieneriopo tam tikrų teksto vietų aiškinimo puslapio apačioje (spausdinamo dažniausiai petitu ir numeruojamo arabiškais skaitmeniukais) čia skyrium, dviejuose stulpeliuose, sužymėti taisymai bei pastabos: kairiajame abėcėlės tvarka Postilės nurašytojo bei taisytojo, o dešiniajame – kitų taisytojų korekcijos ir biblinių citatų vietos santrumpomis pagal Vulgatą (laikantis skaitmeninės numeracijos). Teoriškai toks dvejopumas pateisinamas, bet praktikoje (tyrinėjant tekstą) jis reikalauja daugiau laiko. Tas pat pasakytina ir dėl eilučių numeracijos, kuri (taip pat ir J. Karaciejaus leidime) įsprausta transkribuotame tekste, o ne sužymėta puslapio paraštėse. Neįprastas tradicijai taip pat puslapių nežymėjimas pirmajame tome. O tai nelabai pateisinamas dalykas, nes gerokai apsunkins tyrinėtojo norą savo darbe nurodyti teksto parengėjos „kritinio aparato“ cituojamąją vietą. Tačiau tai išorinio pobūdžio mažmožiai, dėl kurių galima ginčytis ir kuriems atsirasti J. Gelumbeckaitė, matyt, turėjo tam tikrų argumentų.
Antrajame tome, turinčiame 408 p., yra keturi skyriai: 1) platus „Įvadas“ („Einleitung zur Edition der litauischen Wolfenbütteler Postille von 1573“, p. VII–LXXX), 2) labai išsamūs komentarai („Kommentar zur Edition der litauischen Wolfenbütteler Postile von 1573“, p. 1–266), 3) daugialypis registras („Register“, p. 267–376) ir 4) šaltinių bei naudotos literatūros sąrašas („Quellen und Literaturverzeichnis“, p. 377–408).
„Įvade“, suskirstytame į keturis smulkesnius poskyrius, po bendrojo pobūdžio pastabų apie naują leidimą iš pradžios aprašyta išorinė Postilės rankraščio pusė (apimtis, popierius ir jo vandens ženklai, rašto bei rašysenos ypatybės, įrišimas ir kt.), o paskui – vidinė rankraščio pusė (teksto rūšis, struktūra, šaltiniai, datavimas, autorystė ir kt.). Tolimesni poskyriai skirti teksto korektoriams, rankraščio istorijai ir naujo leidimo principams apibūdinti.
Ligi šiol nei išorinė, nei vidinė Volfenbiutelio postilės pusė niekieno nebuvo taip išsamiai aprašyta. Ypač daug vietos išorinės pusės apraše skirta rašto (Schrift), atskirų neaiškiai ar nevienodai rašomų raidžių, sunkinančių teksto šifravimą, charakteristikai. Tuo tikslu iliustracijai čia pateikta keliolikos problemiškesnių atvejų fotokopiniai gabaliukai. Be to, įdėtos 3 Postilės popieriaus skirtingų vandens ženklų fotokopijos. Būtų buvę ne pro šalį įdėti ir visos įrištos Volfenbiutelio postilės knygos fotokopiją „Įrišimo“ (Einband) poskyryje; iš čia pateiktų knygos apdarų 6 fotokopinių elementų skaitytojui neįmanoma susidaryti bendro rankraštinės knygos vaizdo.
Vidinės, arba tiksliau – „turinio“ (inhaltlich) pusės apraše pirmiausia paliečiami rankraščio rūšies (Gattung), teksto struktūros (Textstruktur) ir adresato, arba paskirties (Adresat) dalykai. Konstatavus, kad Postilė esąs 72-ų liuteroniškų pamokslų, skirtų sekmadienių ir švenčių pamaldoms, ir juos klasifikavus pagal švenčių rūšis, pateikiamas jų sąrašas, aiškinama „perikopės“ (=evangelijos) sąvoka, perikopių tekstų fragmentiškumas Postilėje, jų vartojimo specifika anuometinėje liuteroniškų pamokslų praktikoje ir kt.
Toliau „turinio“ pusės apraše nagrinėjama Volfenbiutelio postilės šaltinių problema. Nors šios postilės tituliniame lape (žr. jo nuotrauką) yra suminėtos devynių reformatų autorių postilės, iš kurių versti lietuviški pamokslų tekstai, tačiau J. Gelumbeckaitė yra įžvelgusi, kad kai kurie tų tekstų buvę versti ir iš nesuminėtų bei nenustatytų šaltinių (tokių esą 13 iš bendro 72 pamokslų skaičiaus). Kadangi nemažai pamokslų daliai pagrindinis šaltinis buvęs danų teologo Nylso Hemingseno (Niels Hemmingsen, 1513–1600) lotyniškoji postilė (jos pirmas leidimas išspausdintas 1561 m. Kopenhagoje), J. Gelumbeckaitės leidime yra pateikta šio teologo trumpa gyvenimo ir veiklos apžvalga, nurodyti iš jo postilės versti pamokslai ir pateiktas pluoštas jo postilės įvairių leidimų pavyzdžių, leidžiančių tvirtinti, kad lietuviškoji Postilė buvusi versta iš antro 1562 m. leidimo. Panašios biografijų apžvalgos ir lyginamųjų pavyzdžių pluošteliai duodami taip pat apie vokiečių teologus Johaną Špangenbergą (Johann Spangenberg, 1484–1550) ir Danielių Grezerį (Daniel Greser, 1504–1591). Pastarasis neminėtas Volfenbiutelio postilės tituliniame lape. Apskritai poskyris apie šios postilės šaltinius yra labai informatyvus, atskleidžiantis daug naujų, ankstesniuose lituanistikos darbuose nefiksuotų duomenų.
Informatyvūs yra taip pat „Įvado“ poskyriai apie Volfenbiutelio postilės vertimo strategiją, jos datavimą, o ypač jos autorystę. Kadangi šios postilės, įrištos kietais, oda aptrauktais viršeliais, priešakinio viršelio viršuje yra įspaustas įrašas „JOHANNES BIELAVK“, kai kurie ankstesnieji tyrinėtojai (G. Geisenhofas, J. Gerulis) manė nurašytoją galėjus būti Joną Bylaukį (Johannes Bielauk, apie 1540–1603). Šitokią prielaidą patvirtino vėlesnės paleografinės Viktoro Falkenhano (Falkenhahn) studijos. Ją priėmė ir J. Gelumbeckaitė, savo „Įvade“ pateikusi J. Bylaukio rašysenos fotokopijų. Remdamasi istoriniais šaltiniais, ji iškėlė hipotezę, kad J. Bylaukis galėjęs nurašyti Postilę bedirbdamas Įsručio srities Jurbarke (Georgenburge). Be to, ji nustatė, kad šis Postilės nurašinėtojas palikęs įvairiarūšių taisymų bei pastabų, kurių nemaža yra specialiai panagrinėta „Įvado“ poskyryje „Autorenschaft. Johannes Bielauk“. Galima sakyti, kad tai išsamiausias paleografinis šio nurašinėtojo taisymų nagrinėjimas, susietas su jo biografijos duomenimis ir klaidų bei korektūrų tipologija.
Be J. Bylaukio, atskiruose „Įvado“ poskyriuose apibūdinti Patroklo Velverio (Patroclus Welver, 1550/1555–1598) ir Kristupo Sapūno (apie 1553–1630) taisymai: duota kiekybinė ir kokybinė jų analizė, jų tipologinės charakteristikos, šių taisytojų biografijos.
Kadangi tituliniame Postilės puslapyje yra įrašyta (tiksliau – paraštėje prirašyta) „Michael Sappun Bartensteinensis“, J. Gerulis spėjo jį esant jos savininku. Neprieštaraudama tokiam spėjimui, G. Gelumbeckaitė nustatė, kad M. Sapūnas 75 neabejotinais atvejais yra taisęs, komentavęs ar aiškinęs Postilės tekstą, be to, dar 32 korektūrinius taisymus su didesne ar mažesne abejonės doze esą galima priskirti jo rankai.
Tačiau daugiausia (per 700) korektūrinių taisymų Postilėje J. Gelumbeckaitė yra pastebėjusi Kraupiškio ir Tilžės kunigo P. Velverio. Juos savo garsiojoje monografijoje apie J. Bretkūną jau yra identifikavęs V. Falkenhanas. Bet naujame leidime tie taisymai, kurių didžiumą sudarančios nurašymo klaidos (Abschreibfehler), J. Gelumbeckaitės yra kruopščiai ištirti ir suklasifikuoti.
Labai įdomus, kupinas originalių pastebėjimų bei apibendrinimų „Įvado“ skyrius apie Volfenbiutelio postilės istoriją („Geschichte der Handschrift“). Čia plačiame Didžiosios ir Mažosios Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo fone aprašomas šios postilės atsiradimas ir jos tolimesnis likimas. Konstatuojama, kad jos rankraščio buvimo vieta ligi patekimo į Prūsijos hercogo Augusto knygų katalogą 1648 m. ligi šiol esanti nežinoma. Taip pat nežinoma, kokiu būdu (kaip dovana, palikimas ar pirkimas) ji patekusi į hercogo rankas. Ypač įdomu tai, kad minėtame kataloge nežinomo asmens XVII a. ji buvusi pavadinta čekiška postile („Bömische Postilla“). Šitokiu pavadinimu ji registruota ir Volfenbiutelio bibliotekos „Leibnico kataloge“ du kartus. 1890 m. O. Heinemanas (Otto von Heinemann) hercogo Augusto bibliotekos rankraščių kataloge (Nr. 2123) anoniminę evangelikų 1573 m. postilę pažymėjo įrašu „Postilla Lithuanica“. 1896 m., grįždamas iš Lietuvos ir užsukęs į Volfenbiutelio biblioteką, ją čia aptiko ir germanistas bei baltistas H. Vartenbergas (Hans Schmidt-Wartenberg), Čikagos universiteto profesorius, ir apie tai informavo žymų Karaliaučiaus universiteto profesorių Adalbertą Becenbergerį (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922). Pastarasis įkalbėjo Mažosios Lietuvos kultūros veikėją Vilhelmą Gaigalaitį (1870– 1945) tyrinėti šią Postilę. Taip atsiradusi 1900–1903 m. išspausdinta jo trijų dalių daktaro disertacija, kurioje aprašytos būdingesnės Volfenbiutelio postilės fonetinės, morfologinės ir leksinės ypatybės su pirmosiomis jos tekstų ištraukomis. Šios postilės ištraukų vėliau yra paskelbę Eduardas Volteris (1904), Jurgis Gerulis (1927). 1965 m. jos faksimilę, remdamasis mikrofilmu, pradėjęs leisti amerikiečių lingvistas G. Fordas (Gordon Buell Ford), bet planuoto trijų tomų leidimo jis nebaigęs: išspausdintas tik pirmas 100 lapų tomas. Vėliau pasirodęs pilnas J. Karaciejaus transkribuotas Volfenbiutelio postilės leidimas.
Nors daugelis šių Volfenbiutelio postilės istorijos faktų yra minėti ir ankstesniųjų tyrinėtojų, tačiau J. Gelumbeckaitės jie yra papildyti naujais archyviniais duomenimis, leidžiančiais susidaryti ryškesnį tos postilės klajonių ir sklaidos vaizdą.
Paskutiniame „Įvado“ poskyryje („Editionsprincipien der Handschrift“) aptariami svarbiausieji naujo Volfenbiutelio postilės leidimo principai (p. LXXV– LXXX). Čia aiškinama, kaip pateiktas transkribuotas spausdintas tekstas (edierter Text), kokie jame yra vartojami specifiniai ženklai, koks yra pasirinktas kritinis teksto pateikimo aparatas, kokie yra pateikti registrai ir kt.
Po „Įvado“ didžiąją antro tomo dalį (266 p.) sudaro komentarai. Iš jų įvadinio skyrelio „Kommentar“ (p. LXXX) matyti, kad J. Gelumbeckaitė juos rašydama turėjo keletą tikslų: 1) išaiškinti rankraščio grafines ypatybes, 2) įvertinti pamokslų vertimus originalų atžvilgiu, 3) iškelti aikštėn (eruieren) Postilės rankraštyje pavartotų evangelijų, psalmių, bažnyčios tėvų ir antikinių klasikų (Klassikern und Kirchenvätern) citatas, 4) duoti realijų paaiškinimus (Sacherläuterungen) ir 5) išaiškinti aiškintinas teksto vietas, ypač klaidas, apsirikimus, pakeitimus ir šiaip būdingesnes vertimo ypatybes, nepretenduojant į gramatikos nagrinėjimą.
Postilės rankraštyje esančios evangelijų ir psalmių citatos (paprastai pateiktos pamokslo pradžioje) J. Gelumbeckaitės komentaruose sinoptiškai sugretintos su atitinkamais originalo, Vulgatos, Liuterio biblijos, J. Bretkūno biblijos vertimo ir Postilės, M. Mažvydo katekizmo ir giesmynų, B. Vilento evangelijų vertimo ir kai kuriais kitais tekstais. Iš realijų nemaža vietos komentaruose skiriama Volfenbiutelio postilėje minimų autorių, pvz., Atanazijaus (Athanasius), Bernhardo iš Klervo (Bernhard von Clairvaux), Andriejaus Osiandro (Andreas Osiander), Jozepo Flavijaus (Josephus Flavius) ir kt. biografijoms. Tačiau ypač detaliai, tiesiog skrupulingai, narpliojamos rankraščio klaidos, apsirikimai ir įvairūs taisymai.
Tiek sinoptiškas evangelijų ir psalmių citatų sugretinimas, tiek detalūs neaiškių vietų aiškinimai bus tvirta atrama Volfenbiutelio postilės rankraščio kalbos tolesniems tyrinėjimams. Juoba kad J. Gelumbeckaitės, klasikinių kalbų specialistės ir įžvalgios mokslininkės, komentarai yra ne tik visapusiški, bet ir labai patikimi. Todėl jie padės tyrinėtojams nustatyti ne vieną autentišką, ankstesniųjų Postilės transkribuotų tekstų skelbėjų netiksliai iššifruotą kalbos lytį.
Po komentarų naujame leidime įdėti net penkeriopi registrai, labai reikalingi tokio pobūdžio darbe. Pirmasis – sutrumpinimų (Abkürzungen), kurių Postilės rankraštyje-nuoraše esama daug ir lietuviškų, ir lotyniškų, ir vokiškų (neretai čia trumpinti ne tik bendriniai, bet ir tikriniai žodžiai (pvz.: Bern < Bernhard, Chrisos < Chrysostomus). Antrasis (pateiktas lentelės forma) – pamokslų šaltinių (Prediktquellen) registras su jų autorių pavardėmis ir pavartojimo vietomis. Trečiasis – biblinių ir mitologinių asmenų sąrašas (su pateiktomis dabartinėmis vokiškomis ir lietuviškomis formomis). Ketvirtasis – Biblijos knygų lapą ir eilutę žyminčių vietų sąrašas. Penktasis – evangelijų ištraukų, Postilėje cituojamų paprastai pamokslo pradžioje, registras. Kiek ir kaip tie registrai palengvins Volfenbiutelio postilės tyrinėjimus, parodys ateitis. Tačiau ir paviršutiniškas žvilgsnis į juos rodo, kad tie registrai J. Gelumbeckaitės kruopščiai ir kvalifikuotai parengti.
Paskutinis antro tomo poskyris – J. Gelumbeckaitės panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašai („Quellen und Literatūrverzeichnis“, p. 379–408). Pirmasis apima rankraštinius šaltinius, o antrasis – spausdintus šaltinius ir specialiąją literatūrą. Iš tų sąrašų matyti (ir tai labai svarbu), kad J. Gelumbeckaitė surado Berlyno slaptajame valstybiniame prūsų kultūros paveldo archyve daug dar naujų į mokslinę apyvartą nepatekusių rankraštinių šaltinių, leidusių jai giliau įsiskverbti į tos mįslingos Postilės atsiradimo, sklaidos ir tekstologines problemas. Nemaža jos grandioziniame, apie 360 vienetų turinčiame literatūros sąraše pateikta ir jos darbe panaudota naujos ano meto Mažosios Lietuvos kultūros dalykus liečiančios spausdintinės literatūros, kurios nėra Lietuvos bibliotekose.
J. Gelumbeckaitė savo darbą dedikavo profesoriui Vytautui Ambrazui, buvusiam jos daktaro disertacijos vadovui, 2006 m. išleidusiam monumentalų lituanistikos veikalą „Lietuvių kalbos istorinė sintaksė“, kurią prancūzų lingvistas Danielius Pety (Daniel Petit) yra pavadinęs šedevru ir kuri buvo įvertinta nacionaline Lietuvos Respublikos premija. Manyčiau, kad šedevru galima laikyti ir jo mokinės tikrai brandų, pasaulinio lygmens standartus atitinkantį darbą.
Jurga Žąsinaitė. Švietėjiška savivoka XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos periodikoje
2009 m. Nr. 4
Įvairiuose istoriniuose bei literatūriniuose tyrinėjimuose XVIII a. periodiniams leidiniams aptarti yra skiriamos vos kelios užuominos. Paprastai apsiribojama vienu kitu, dažniausiai neigiamu vertinimu: esą tai menkaverčiai, vienodo turinio, neturėję ypatingos reikšmės kultūros procesui leidiniai. Panašios nuostatos stokoja argumentuoto pagrindimo ir tėra tik tezės, nematant jokio reikalo į jas gilintis.
Pirmasis laikraštis Lietuvoje „Kuryer Litewski“ pasirodė 1759 m. Vilniuje1. Tuo metu tai buvo vienintelis periodinis leidinys, kurio spausdinimui suteikta karaliaus privilegija. Šis laikraštis, leidžiamas lenkų kalba, išeidavo kartą per savaitę. Jį spaudai rengė jėzuitai. „Kuryer Litewski“ turėjo ir įvairių priedų: „Wiadomości Literackie“ (1760–1762), „Gazety Wileński“ (1761–1764), „Wiadomości Cudzoziemskie“ (1762). Uždarius jėzuitų ordiną, „Kuryer Litewski“ perėjo į privačias rankas, o 1789 m. ir visai sustojo šio laikraščio leidyba2.
Lenkijoje pirmasis laikraštis buvo išleistas 1661 m., o antroje XVIII a. pusėje vien Varšuvoje periodinių leidinių buvo priskaičiuojama netoli šešiasdešimties (visoje Lenkijoje būta apie devyniasdešimt). Reikšmingiausias to meto viešosios nuomonės formuotojas3 buvo žurnalas „Monitor“, leidžiamas pagal londoniškio „Spectator“ pavyzdį. Šis Pranciškaus Bohomoleco redaguojamas žurnalas pasirodė 1765 m. ir ėjo maždaug du dešimtmečius. Tai buvo moralistinis leidinys ir kartu pirmasis literatūrinis žurnalas Lenkijoje4.
Švietėjiškos sąmonės formavimosi procesas turėjo įtakos interesų ir akiračio plėtrai. Imama domėtis kitų šalių naujais išradimais. Štai XVIII a. gamtos mokslams, medicinai ir technikai Europoje tapus reikšmingu tyrinėjimo objektu5, jų svarba aptariama ir to meto lenkų kalba leidžiamuose periodiniuose leidiniuose: „Politinėse žiniose paminėtas gudraus laikrodininko iš Paryžiaus išradimas sukėlė mūsuose nemenką nustebimą ir smalsumą. Tas nagingas amatininkas stengėsi perteikti pasaulio planetų sukimąsi ir taip meistriškai aną mechanizmą sukonstravo, jog vienas jo tvarkingas apsisukimas didžiųjų planetų sūkurius tolygiai atspindi“6. Atkreiptinas dėmesys, jog laikrodis XVIII a. buvo laikomas vienu iš svarbiausių (šalia garo mašinos, sukėlusios XVIII a. pabaigoje technikos revoliuciją) šimtmečio išradimu. Anot U. Im Hofo, laikrodžio „mechanika jau tuomet buvo labai tiksli, kurį turint buvo galima tiksliau paskirstyti laiką ir, vadinasi, jį geriau išnaudoti“7.
Suvokus, kad Žemė sukasi apie saulę, Žemė nustojo būti visatos centru. Taip atsivėrė kelias reliatyvumo pripažinimui, kuris, beje, nebuvo lengvai pasiekiamas. G. Galilėjus, pagrindęs ir išplėtojęs heliocentrinę M. Koperniko teoriją, buvo Bažnyčios pasmerktas tylėti8. Ne tik Romos, bet ir kitos bažnyčios, tvirtai laikėsi senojo astronominio mokymo. Ne išimtis ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje bei Lenkijoje. Turint omeny faktą, jog Ciuricho cenzūra buvo atmetusi 1721 m. Ciuricho gydytojo ir gamtos tyrinėtojo Johanno Jakobo Scheuchzerio išleistoje knygoje „Jobo gamtos mokslas lyginant su šiandieniniu“ kai kuriuos M. Koperniko teorijos svarstomus aspektus (t. y. jam buvo įsakyta išbraukti visas vietas, kuriose paliesta M. Koperniko teorija9), aptariamuose periodiniuose leidiniuose pasirodę svarstymai apie šiuos dalykus atrodo išties nauji ir pažangūs: „Filosofai pagal tai skirtingai visatą formuoja ir dėl to nevienodai sistemą aiškina. Pats žodis „sistema“ reiškia tvarkingą planetų ir žvaigždžių išsidėstymą, kuris anksčiau buvo nematomas, nes nežinota apie amžiną jų sukimąsi. Iš pradžių Ptolomėjus sistemą savo aiškino. Po jo sekė Klaudijaus Ptolomėjaus gudrūs mokymai. Galiausiai visų žinomas Kopernikas savo darbais maišatį, papiktinimą ir džiaugsmą sukėlė“10.
Švietimo centras iš pradžių buvo Europoje, tačiau europiečiai suvokė, jog pasaulyje gyvena ne tik jie. Pasaulis tapo universalus ir jį reikėjo universaliai suvokti. Didysis medikas, gamtos tyrinėtojas ir filosofas Albrechtas von Halleris 1755 m. teigė: „Niekas taip nepadeda atsikratyti išankstinio nusistatymo, kaip pažinimas daugelio tautų, kurių papročiai, įstatymai, požiūriai yra skirtingi. Tos skirtybės, įdėjus truputį pastangų, moko mus atmesti tai, dėl ko žmonės nesutaria, ir laikyti gamtos balsu tai, dėl ko visos tautos tarpusavyje sutinka. Kad ir kokie laukiniai, šiurkštūs yra salų, išsimėčiusių Ramiajame vandenyne, gyventojai, kad ir kokia tolima grenlandiečiui Brazilija arba Gerosios Vilties kyšulys, svarbiausi prigimties teisės principai yra bendri visoms tautoms. Nieko neįžeisti, kiekvienam pripažinti, kas jam priklauso, tobulai atlikti savo pašaukimą, – štai kelias į garbę, kuriuo žengė senieji romėnai, Deivio sąsiaurio pakrančių gyventojai ir hotentotai“11. Domėjimąsi svetimomis kultūromis skatino ne tik krikščioniškasis humaniškumas, bet ir Švietimo amžiaus, trokštančio visa, kas nauja, smalsumas bei moksliniai interesai. Norėta kuo daugiau žinoti apie visą pasaulį, publikuotos įvairios, kartais toli nuo realybės esančios istorijos: „Didžiai gerbiami metraštininkai tvirtino, kad esti Indijoje žmonių šuniškomis galvomis; taip pat pilna ciklopų tik su viena akim. Pasakojama, kad senovės egiptiečiai buvo apdovanoti net keturiomis akimis“12. Kitos tautybės ir kultūros žmonės vertinti pagal bendrus žmogiškumo kriterijus: „Ir vis dėlto nė vienas Azijos kraštas neįstengia pasiekti visoms tautoms būtino žmogiško padorumo“13.
Itin populiarūs tampa pranešimai apie tolimų kraštų įvairias vietoves14. Stengiamasi tiksliai apibrėžti jų geografinį išsidėstymą, nusakyti aptariamos vietos specifiką, apibūdinami gyventojai, nurodomas tikslus jų skaičius: „Nyderlanduose esti vešlūs, tankiai susispaudę kalnai. Jie tęsiasi nuo šiaurinės Olandijos ir Zelandijos pusių. Amerika tokia plati ir įvairiatautė. Šiuose kraštuose ne mažiau kaip du šimtai penkiasdešimt milijonų piliečių gyvena. Afrika yra daug mažesnė. Tai vieta, pilna laukinių, kurie nesudaro nė šimto milijonų. Azijoje, kaip žinoma, keturi šimtai milijonų gyvena“15. Spausdinamos ištraukos iš mokslinių tyrinėjimų, greta pateikiant moralistinius, didaktinius komentarus: „Iš tiesų įdomi ir vertinga yra knyga „Gamtos mokslai“ apie Lenkijos Karalystę, LDK ir joms priklausančius kraštus. Joje autorius skatina prisiminti garbingą Tėvynės praeitį, budina ją mylinčius ir dėkingumą saugančius, tuo svetimoms tautoms parodydamas, jog didelė ir garsi mūsų šalis buvo ne tiktai neaprėpiamu vietovės platumu, bet ir prie Aukso Laisvės buvusiu aukso ir kitų brangiųjų metalų gausumu, miškų, įvairiausių žvėrių, margiausių gėlių savitumu ir daugybe“16. Atrodo, knyga tampa ne tik praktiškų patarimų ar „tikėjimo tiesų“ šaltiniu – ji ir tautos praeities sergėtoja.
Suskantama rūpintis savo šalies autonomiškumu ir, sakytume, prestižu svetimų tautų akivaizdoje. Iškeliamos garbingos praeities formos, raginama jomis sekti, kartu neužmirštant (ar naujai sužinant) kitų kraštų vertingos patirties: „Persai, auklėdami savo vaikus, būna ypač stropūs ir pareigingi. Tai turėtų žinoti tėvai, kurie aklai savo meilę vaikams dalija, nesusimąstydami apie tokio poelgio ydingumą. Štai koks buvo jaunuomenės auklėjimas spartiečių Kretos saloje. Tos salos karalius nusprendė, kad jaunimas turi būti auklėjamas ugdant juose jautrumą bei nuoširdžią atjautą. Gyvenimas jų buvo griežtas, tačiau aiškus ir prasmingas“17.
Švietėjiškoji paskata ugdyti visapusiškai išprususį žmogų reiškėsi ir raginimuose dalyvauti to meto kultūrinėje veikloje, pavyzdžiui, teatro vaidinimuose18. Kaip vieną iš švietimo metodų, teatrinę veiklą akcentuoja ir „Kuryer Litewski“ priedas „Wiadomości Literackie“: „Argi mažai dėl gero auklėjimo duoda įvairūs teatriniai pasirodymai? Jaunuomenė mokosi įtaigesnio iškalbos meno, įgyja daugiau drąsos ir protingo pasitikėjimo, mokosi visokiausių meno gudrybių bei gražaus elgesio manierų, sužino, kaip tramdyti geismus ir ydingas aistras“19.
Ne viename iš aptariamų leidinių aprašomos garsių žmonių gyvenimo istorijos turėjo ir didaktinį aspektą – supažindinti su minimų autorių literatūrine, moksline veikla ir iškelti tai kaip pavyzdinį, sektiną dalyką, formuoti skaitančiojo vertybių (jas ne vienoje vietoje pabrėžiant) sampratą: „Ezopas buvo tikra savo amžiaus pažiba. Net didis Karalius su džiaugsmu priėmė iš jo vertingų kūrinių dovaną. Garbingas Epikūras troško, idant mokslo vardas kiekvienam žinomas būtų, kad tiek vergas, tiek laisvas žmogus vienodai pajustų mokslo didybę“20.
Žymių žmonių biografijos, dažnai publikuojamos periodiniuose leidiniuose, imponavo ne vienam daugiau išprususiam skaitytojui. Greičiausiai jos buvo žinomos ar bent girdėtos ir lietuvių didaktams. Tokią nuostatą galima susidaryti, pavyzdžiui, A.Tatarės knygoje „Pamokslaj iszminties ir tejsibes“, kur reiškiamas stebėjimasis žmogaus kūrybos galia, prilyginama Dievo veiklai: „Tai yra tikra teisybė: žmogus su savo razumu gali sulaikintie perkūną ir ledus, iš dangaus ant iškados žmonių puolančius, per tai žmogus yra karalium visų stvėrimų“21.
Geriausiomis sielos galiomis laikomas protas ir valia; išmintinga valia privalo visame kame rasti saiką ir naudą. Nuosaikumas pasiekiamas ribojant asmeninius poreikius, skatinant savidrausmę bei slopinant aistras, kurioms baroko amžiuje buvo duota didelė laisvė. Ištvermingumas turi nugalėti vangumą, pasitikėjimas savo jėgomis turi įveikti nesėkmes. Visa tai buvo orientuota į šviečiamosios programos užduotį – ugdyti aiškiai, logiškai protaujantį, šaltakraujiškai drąsų bei gerai apgalvojantį savo veiksmus žmogų. Tokio auklėjimo paveiktas asmuo turėjo būti dalykiškas, išsivadavęs iš tradicinių vaizdinių, aistringos ortodoksijos ir baroko entuziazmo: „Civilizuotų kultūrų filosofija moko, kaip privalome kontroliuoti bei tramdyti savo aistras, kaip liūdesy bei skausme elgtis, kaip išsaugoti tai, kas yra vertinga, ir, atvirkščiai, tai, kas kenkia, sunaikinti“22.
Vienas iš svarbiausių veiksnių, lėmusių švietėjišku atžvilgiu tobulo žmogaus formavimąsi, buvo savo praeities, savo tautos istorijos žinojimas. Istorijos mokslas, kadaise buvęs tik dalis retorikos, skirtos didingam karaliui šlovinti, dabar pradedamas suvokti kaip mokslas apie žmogų ir jo elgseną amžių tėkmėje. Greta iki tol viešpatavusios antikos istorijos iškyla savos Tėvynės istorija. Nuo 1729 m. leidžiamame „Kuryer polski“23 spausdinama Lenkijos istorija, t. y. iki pat šio leidinio paskutinio numerio pasirodymo yra supažindinama su įvairiais krašto istoriniais įvykiais ir pateikiami atskirų autorių vertinimai bei paaiškinimai. Laikraštyje „Kuryer Warszawski“24 1763 metų 105-ame numeryje pristatomi Lenkijos ir Lietuvos karalystės herbai bei vėliavos. Įdomus šiuo požiūriu yra 1791 m. pasirodęs leidinys „Kuryer Petersburgski“25. Jame yra skyrelis „Maskvos istorijos paveikslas“ („Obraz historyczny Moskwy“), kur kalbama ne tiek apie pačios Maskvos istoriją, o daugiau akcentuojami įvykiai, susiję su Lietuvos ir Lenkijos likimu26. Tai taip pat yra atsakas į brošiūrą „Atidengta kaukė“ („Maska odkryta“). Čia polemizuojama su teiginiais, kurie rodo palankumą Rusijai, bei nesutinkama, jog prūsų tauta, palyginti ją su rusais, esti tik niekingi pavergėjai: „Su dideliu džiaugsmu perskaičiau „Atidengtą kaukę“. Šlovinu autoriaus stropumą, šlovinu kilnų, vertą doro Lenko užsidegimą. Tačiau tą garbingumą užtemdo vienas ypatingas autoriaus nusistatymas, kuriuo jis nenukrypdamas seka. Šios brošiūros autorius prūsus regi juodžiausiomis spalvomis, o Maskvą, atvirkščiai, iškelia ligi dangaus aukštybių. Be menkiausios nuoskaudos pritariu, kad prūsas yra piktas ir nedoras, tačiau šimtus kartų blogesnė ir klastingesnė pasirodo Maskva“27. Apeliuojama į valstybės piliečio savivoką, savo krašto istorijos pavyzdžiais įspėjama apie netolimos prapulties grėsmę: „Pilietiškas rūpestis, kuriam kiekvienas, kuris garbingu Lenko vardu vadinasi, neabejingas esti, ragina apie tai kalbėti. Žinoma yra ne tiktai Lenkijoje, bet ir visoje Europoje, kad Lenkas didelę gėdą ir panieką po svetimųjų jungu patyrė. Netrukus sulauksime lygiai tokio pat meto, kada vidinis krašto pakrikimas, absoliuti anarchija pradėjo pataikavimų, veidmainystės ir visiško pasileidimo epochą“28. Deklaratyviai akcentuojamas lenko, kaip asmens, žinančio, vertinančio savo tautybę, pozicija. To paties meto lietuviškuose tekstuose priklausymas lietuvių tautai dar nėra plačiau reflektuojamas. Apskritai sąvoka lietuvis reiškė ne lietuvių tautos narį, bet Lietuvos valstybės gyventoją, nors ir ne visada lietuvių tautybės. Todėl lietuviu save vadino ir tikrasis lietuvis, ir sulenkėjęs lietuvis, ir Lietuvoje gyvenąs gudas arba lenkas bajoras, tuo norėdamas pabrėžti, kad jis yra Lietuvos valstybės pilietis ir naudojasi Lietuvos piliečio teisėmis. Kai Lietuvos bajorai sulenkėjo, pradėti net painioti, ypač santykiuose su užsieniu, Lietuvos ir Lenkijos vardai, į Lietuvą žiūrima kaip į bendrą Respublikos, trumpai vadinamos Lenkija, sudėtinę autonominę dalį. Beje, patys Lietuvos bajorai buvo už tradicinę unijinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę arba bent jau už autonominį buvusios LDK statusą Lenkijos valstybėje. Įdomus šiuo požiūriu Lietuvos bajorijos patriotizmo sampratą liudijantis dokumentas – „Lietuvių katekizmas“, rastas vieno 1863 m. sukilimo organizacijos nario bute Minske. Jame yra tokie klausimai ir atsakymai: „Ar tu lietuvis? Lietuvis iš Dievo meilės; Kas yra lietuvis? Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto [turimas omenyje Lietuvos Satutas, galiojęs iki 1840 m. – J. Ž.]; Be ko negali gyventi lietuvis? Be laisvės ir vienybės su lenkais“29.
Žvelgiant iš tokios perspektyvos galima teigti, jog tautinės priklausomybės, tautinio patriotizmo sampratos pamažu formuojasi Vakaruose (konkrečiu atveju Lenkijoje, iš kurios sklis ir į Lietuvą), orientuodamos susipratusius piliečius sekti Švietimo epochos programa: „O Lenkai! Bičiuliai mano! Mylėkite Dievo Apvaizdą, kad 1791 metų Gegužės 3 dieną didžiom pastangom, energija ir narsiu heroizmu Šviesiausiajam Stanislovui Augustui, mūsų Tėvynės Tėvui, bei teisingam Seimui vadovaujant, Tėvynė mūsų padarė galą Maskvos kišimuisi ir intrigoms. Toks valdžios nuosprendis mus, Lenkus, padarė laisvus ir gerbiamus visoje Europoje. Tegu širdis jūsų nuožmų kerštą, degusį tuomet, kada grėsė įžūlus ir negailestingas išpuikusios ir galingos Rusijos užpuolimas, sujungia su santarve ir gera valia. Tačiau saugokitės fanatizmo, intrigų, išdavysčių ir klastingų pažadų, kurie vos neįsiveržė ir nepaleido tarp jūsų savo mirtinų nuodų. Jie sumaišytų jums protą, atimtų laisvės, kurią šiandien ragaujate, troškimą, sunaikintų jus pačius, prievarta ir smurtu uždėdami nelaisvės jungą“30. Fiksuojamas ir paties kalbančiojo „aš“, pateikiant ne tik tam tikras skaitančiajai auditorijai skirtas nuorodas (plg. su religinių raštų doroviniais pamokymais), bet ir savo įnašą formuluojamiems siekiams įgyvendinti: „Aš esu dalelė savo Tėvynės ir saugau ištikimybę bei pagarbą Jos didybei. Kaip tikras Lenkas skiriu šį darbą Jai, smulkiai išdėstydamas visas klastingos Maskvos, kuri mus nuo Augusto II laikų savam junge laikė, intrigas“31.
Iš pateiktų pavyzdžių galima daryti išvadą, kad antroje XVIII a. pusėje periodiniai leidiniai skleidė Švietimo epochos propaguojamas idėjas. Jie pateikdavo ne tik naujienas, pranešimus iš viso pasaulio, bet ir postulavo politines, patriotines idėjas. Šiuose leidiniuose spausdinti straipsniai apie teisingą jaunuomenės auklėjimą, garbingą savo krašto praeitį, svetimų šalių pažinimą tuo metu buvo gana nauji ir pažangūs. Regima pastanga reflektuoti turimas vertybes, akcentuojamas individualus, nebe bažnytiniais ar kitais autoritetais grįsto mąstymo ugdymas, apeliuojama į skaitytojo savišvietą bei saviauklą, turinčią teikti ne tik moralinį pranašumą, bet ir praktinę naudą. Norėta „apšviesti“ žmones įtikinamais argumentais, viliantis, jog, išsiveržę iš ortodoksijos nuostatų, jie taps įžvalgesni ir imsis vadovautis savo protu.
1 Lietuvių enciklopedija. – T. 13. – Boston: Lietuvių Enciklopedijos l-kla, 1991. – P. 393.
2 Po septynerių metų pertraukos „Kuryer Litewski“ vėl buvo pradėtas leisti. Nuo 1796 m. du kartus per savaitę jis pasirodydavo Gardine, o nuo 1797 m. persikėlė į Vilnių. Nuo 1833 m. „Kuryer Litewski“ leistas dviem kalbomis – rusų ir lenkų. 1840 m. buvo pakeistas laikraščio pavadinimas: lenkiškoji dalis vadinosi „Kuryer Wileński“, o rusiškoji – „Vilenskij Vestnik“. Po 1863 m. sukilimo dėl griežtos rusinimo politikos lenkiškoji dalis buvo panaikinta. Tad iki 1915 m. buvo leidžiama tik rusiškoji – „Vilenskij Vestnik“, kuri atvirai deklaravo priešingą nusistatymą lietuvių tautiniam judėjimui ir propagavo lietuviškos spaudos draudimą (žr.: Lietuvių enciklopedija. – P. 394).
3 Viešosios nuomonės formavimui įtakos turėjo ir tai, jog daugelis turtingų provincijoje gyvenančių žmonių, nepasitenkindami spaudoje pateikiama medžiaga, Varšuvoje išlaikydavo nuosavus korespondentus, privalėjusius laiškais pranešti savo globėjams paskutines naujienas bei paskalas. Tuo metu taip pat atsirado nauja institucija, padėjusi sklisti žinioms ir įvykių vertinimams, – kavinė. Baigiantis antrajai XVIII a. pusei, Varšuvos gyventojai buvo ne tik gerai informuoti ir aistringai besidomintys politika, bet, palaikydami progresyvias idėjas, kartu su jakobinų gerbėjais sudarė galingą ir itin reikšmingą politinę jėgą (žr.: Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 178).
4 Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – P. 177.
5 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 167.
6 Wiadomości Literackie / Kuryer Litewski. – Wilno. – 1761. – Nr. 3.
7 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 170.
8 Ten pat. – P. 168.
9 Ten pat. – P. 168.
10 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 3.
11 Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 194.
12 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.
13 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 6.
14 Iš pradžių žinių apie šių nepaprastų šalių įvairovę gauta iš jėzuitų ir kapucinų misionierių raportų, vėliau – iš kelionių pranešimų, kurių XVIII a. vis daugėjo. Apskritai XVIII a. apie egzotiškus kraštus buvo sukaupta tiek žinių, kad buvo galima pradėti jas sistemiškai aiškinti ir analizuoti. Tikrieji keliautojai tyrinėtojai vis dažniau leisdavosi į atkampiausias vietoves, kur dar nebuvo įsikūrę europiečiai. Tokių kelionių pranešimai buvo tapę mėgstamiausia literatūra, egzotiškumas – mada netgi formuojant interjerą ir veisiant sodus (žr.: Im Hof U. Švietimo epochos Europa. – P. 191).
15 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.
16 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 1.
17 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 17.
18 Lenkijoje vienas iš aktyviausių teatrinės veiklos iniciatorių buvo žurnalo „Monitor“ redaktorius Franciszekas Bohomolecas. Jis rūpinosi ne tik šiuo leidiniu, bet ir kūrė realistines komedijas. F. Bohomolecas surado sąjungininką – karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį, kuris, be kitų sugebėjimų, mokėjo anglų kalbą ir įsakė pastatyti W. Shakespeare’o statulą savo rūmų kieme tarp kitų didžiųjų teatro žmonių statulų. Karaliaus iniciatyva 1765 m. buvo įsteigtas minėtas žurnalas „Monitor“ ir nuo tada jo numeriuose vis dažniau buvo spausdinama publikacijų bei įvairių nuomonių. Tyrinėtojų yra pripažįstama, jog 1765 metai yra profesionalaus lenkų teatro pradžia. „Monitor“ leidėjas ir nuolatinis bendradarbis F. Bohomolecas į šio žurnalo puslapius įtraukė nemažai komiškų, satyrinių personažų: tai ir girtuokliai, pernelyg patiklios, dažnai į komiškas situacijas patenkančios „poniutės“, beviltiškai įsimylėję riteriai ir kt. Kai kuriuose leidiniuose pateikiami atskiri šių personažų dialogai, pvz., „Pokalbis jaunuolio su dama apie išpažintį“, „Šventa išpažintis vienos jaunos panelės“ (žr.: Miłosz Cz. Lenkų literatūros istorija. – P. 184).
19 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 17.
20 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 15.
21 Tatarė A. Pamokslai išminties ir teisybės / Sudarė V. Vanagas. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 81.
22 Wiadomości Literackie // Ten pat. – Nr. 4.
23 Pirmasis laikraščio „Kuryer polski“ numeris išleistas 1729 m. gruodžio 21 d. Išeidavo kartą per savaitę. Leidėjas – Janas Naumańskis. Paskutinis šio leidinio numeris išėjo 1731 m. kovo 12 d.
24 „Kuryer Warszawski“ pradėtas leisti nuo 1761 m. Ėjo iki 1763 m.
25 Kuryer Petersburgski czyli intrygi Moskiewskie od panowania Jana Olbrachta czyli Alberta ciągnące się a przerwane pod panowaniem nayiaśnieyszego Stanisława Augusta (Peterburgo kurjeris, arba Maskvos intrigos nuo Jono Albrechto ar kitaip Augusto valdymo, kuris truko iki šviesiausiojo Stanislavo Augusto atėjimo į valdžią). – Warszawa, 1791.
26 Kalbama apie XVIII a. pradžioje susidariusią situaciją, kai 1706 m. visa Lenkija bei didelė Lietuvos dalis buvo užimta rusų. Petras I čia skelbėsi esąs lenkų bajorų laisvių gynėju. 1707 m. iš Saksonijos į Lenkiją grįžęs švedų karalius Karolis XII privertė rusus vėl pasitraukti iš Lenkijos ir Lietuvos, bet jį Petrui I ties Poltava 1709 m. sumušus, rusų kariuomenė vėl grįžo į Lietuvą ir Lenkiją. Neigiamai vertinama Lenkijos karaliaus bei Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Augusto II veikla. Jis, padedamas rusų, 1709 m. vėl grįžo į kraštą (kadangi, įsiveržus švedams, vietoj jo buvo paskirtas Stanislovas Leščinskis). Tačiau Lietuvos–Lenkijos bajorai nebenorėjo jo pripažinti valdovu ir reikalavo, kad Petras I atitrauktų savo kariuomenę. 1710 m. Varšuvoje buvo sušauktas seimas, kuris, gąsdinamas netoli stovinčios rusų kariuomenės, buvo priverstas priimti visus Augusto II ir caro reikalavimus ir pripažinti Augustą II Lietuvos–Lenkijos valdovu. Minimame leidinyje svarbią vietą užima ir caro Petro I bei Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo 1719 m. įvykęs susitarimas bendrai prižiūrėti Lietuvos–Lenkijos tvarką. Rusijos ir Prūsijos kišimasis į Respublikos reikalus nuo tada truko ligi pat valstybės žlugimo.
27 Obraz historyczny Moskwy // Kuryer Petersburgski. Ten pat. – P. 9.
28 Ten pat. – P. 5.
29 Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje XIX amžiaus Lietuva. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 24.
30 Obraz historyczny Moskwy // Kuryer Petersburgski. Ten pat. – P. 10.
31 Ten pat. – P. 9.
Zigmas Toliušis. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (Pabaiga)
2008 m. Nr. 4
XXIV. Krėvės romanas
Antroje dvidešimtųjų metų pusėje į Krėvės asmeninį gyvenimą įeina nauja asmenybė. Krėvė susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui žymesnio vaidmens, bet kurios vis dėlto negalima nepaminėti. Tai buvo universiteto tarnautoja, pagal etatą bibliotekininkė Stefanija Laurinavičiūtė-Latonienė1.
Banevičius pasakoja2, kad tuo metu Krėvė išgyvenęs krizę savo santykiuose su žmona. Tautosakos komisija, kurioje dirbo Latonienė, įsikūrė trečiame Didžiųjų universiteto rūmų (Gedimino g.) aukšte. Žiemą ten visuomet būdavę labai karšta. Latonienė buvusi stambaus kūno sudėjimo, raudonskruostė, storablauzdė moteris. Nežinia, ar tai laikinoji nesantaika su žmona, ar Tautosakos komisijos stipriai prišildytas kambarys, ar pagaliau trykštanti Latonienės sveikata ir jos apkūnumas, o gal tų trijų veiksnių visuma paveikusi Krėvę, ir jis suartėjęs su Latoniene. Visais atvejais reikia manyti, kad Krėvė negalėjęs susižavėti ir susivilioti nei Latonienės veido bruožais, nei jos inteligentiškumu, nei būdo ypatybėmis. Tai buvusi paprasta moteris, nepasižyminti nei grožiu, nei gilesniu dvasios turiniu.
Pagaliau Krėvės ir Latonienės romanas įžengė į kitą fazę, ir ji apie 1930– 1931-uosius pagimdė mergaitę.
Glinskienė girdėjusi iš Banevičienės, kad Krėvės prigyventa mergaitė buvusi labai į jį panaši. Krėvė šelpęs mergaitės motiną, teikdamas dukters išlaikymui nuolatinę piniginę paramą. Pati Glinskienė pastebėjusi, kad Krėvės, kurie anksčiau gyvenę pasiturimai, būdavę gerai apsirengę ir nieko sau neatsakydavę, vėliau, po to, kai Krėvė suartėjo su ta moterim ir šioji pagimdė mergaitę, pradėję gyventi kukliau ir jų medžiaginė padėtis tartum pablogėjusi. Buvę kalbama, kad tai įvykę dėl to, kad Krėvė mokėjęs nemažus pinigus moteriai, su kuria buvo sugyvenęs kūdikį. Nepaisant gaunamos paramos, toji moteris buvusi gana įžūli. Glinskienės žiniomis, ji ar tai prieš Antrąjį pasaulinį karą, ar jau karui prasidėjus ateidavusi prie Krėvės buto, stuksenusi į langus, koliodavusi Krėvienę ir reikalaudavusi pinigų, žodžiu, keldavusi skandalus.
Savaime suprantama, kad tokiam nedideliam mieste kaip Kaunas Krėvės ir Latonienės romanas greitai pasidarė polišinelio paslaptim, t. y. tapo visiems žinomas.
Sužinojo apie tai ir Krėvienė. Ji niekam dėl to nesiskundė, bet, anot Banevičiaus, buvo matyti, kad ji labai sielvartingai išgyveno vyro neištikimybę.
Buvęs Krėvės klausytojas A. Miškinis pasakoja, kad Humanitarinio fakulteto dekanato sargas kalbėjęs studentams, jog jis kartą matęs, kaip Krėvė savo kabinete glėbesčiavo mašininkę. Vėliau tasai sargas buvęs atleistas, betgi Miškinis nežinąs, ar ryšium su pasklidusia žinia apie Krėvės glamonėjimąsi su mašininke įvyko jo atleidimas, ar dėl kurios kitos priežasties. Dar buvę kalbama, kad Krėvė prigyvenęs su ta mašininke vaiką.
Apie Krėvės romaną su Latoniene žinojo ir Švietimo ministerija. Kai 1940 m. Krėvė buvo perrinktas Humanitarinio fakulteto dekanu, švietimo ministras K. Jokantas nepatvirtino Krėvės dekanu. Tuomet dekanu tapo V. Mykolaitis-Putinas. Mykolaičiui oficialiai apsilankius pas Jokantą, pastarasis priekaištavo Krėvei dėl jo neleistinų santykių su Latoniene ir pareiškė, kad dėl tos priežasties negalėjęs patvirtinti jo dekanu.
Dabartinė Respublikinės bibliotekos Kaune rankraštyno vedėja Marijona Čilvinaitė 1925 m. atvyko į Kauną ir įstojo į universitetą. Tuomet universiteto raštinėje dirbo raštininkė Latonienė. Dėl jos truputį išsprogusių akių studentai ją vadino „pelėdžiuke“ ir kalbėjo, kad ją, kaip veršis į žiburį, buvo įsižiūrėjęs profesorius Krėvė.
Latonienė buvo mažo ūgio, šviesiaplaukė, mėlynakė, pilna, grožiu nepasižymėjo, bet atrodė gana simpatiška. Vėliau Latonienė tarnavo Tautosakos komisijoje ir pagaliau universiteto bibliotekoje.
Čilvinaitė 1928–1940 m. dirbo Kauno universiteto bibliotekoje ir gerai pažinojo Latonienę. Ji atėjo dirbti į biblioteką kaip mašininkė. Kas buvo Latonienės vyras ir kada buvo už jo ištekėjusi, niekas nežinojo. Tik buvo žinoma, kad ji su vyru negyvena ir vaikų nuo to vyro neturi. Bibliotekoje buvo kalbama, kad Latonienė artimai draugavo su prof. Krėve ir pastarojo pastangomis ji buvo perkelta iš universiteto raštinės į Tautosakos komisiją, o šią panaikinus – į universiteto biblioteką. Universitete ir bibliotekoje Latonienė ištarnavo per penkiolika metų.
Latonienė augino mergaitę, kurią prigyveno su Krėve. Kai Latonienė jau dirbo universiteto bibliotekoje, Čilvinaitė girdėjusi, kad bibliotekos direktoriui profesoriui Vaclovui Biržiškai buvo daromi priekaištai, esą bibliotekoje dirba moteris, kuri ardo svetimą šeimą. Buvo turima galvoje Latonienė. Matyt, tos kalbos pasiekė Krėvę. Tuomet Krėvė parašęs V. Biržiškai laišką, kuriame atvirai ir stačiai pasisakė, kad Latonienė esanti jo dukters motina. Čilvinaitė nemačiusi to laiško, bet apie jo turinį tuomet plačiai kalbėjo bibliotekos darbuotojai.
Latonienė rodžiusi Čilvinaitei fotonuotrauką, kurioje buvo atvaizduoti Latonienė su maža dukrele ir prof. V. Krėvė; be to, ant stalo, prie kurio sėdėjo minėti asmenys, degė viena ar dvi žvakutės. Mat nuotrauka buvusi padaryta vienų ar dvejų metų Latonienės dukters Gražinos gimimo sukakties proga. Bibliotekoje niekas neabejojo, kad Latonienės dukrelės tėvas – Krėvė. Kai Latonienės mergaitė paaugo, buvo 7–8 metų, ji ateidavo pas motiną į Didžiųjų universiteto rūmų rūsį, kur buvo įsikūrusi biblioteka bei jos raštinė ir kur ji darbavosi drauge su kitomis bibliotekininkėmis. Gražina buvo švariai ir net puošniai aprengta. Buvo matyti, kad iš savo gaunamos bibliotekoje algos Latonienė negalėjo taip gerai rengti savo dukters.
Kai Gražina ateidavo pas motiną į biblioteką, jos abi eidavo iš rūsio pas Krėvę į jo kabinetą II rūmų aukšte. Ji dukrelei sakydavo: „Dabar eisime pas tėtį.“ Latonienė pasakojo, kad ji gaunanti iš Krėvės pašalpą dukters išlaikymui, bet kiek jis duodavęs, ji nesakė.
Latonienė pasipasakodavo Čilvinaitei, kaip ji augina savo mergaitę, kokius vargus teko pakelti ir sunkumus nugalėti. Bibliotekos moterys ją užjausdavo.
Latonienė buvo labai praktiška moteris. Ji mokėjo ginti savo teises. Ji įkalbinėjo Krėvę mesti savo šeimą ir vesti ją.
1940 m. sausio 15 d. Čilvinaitė persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurios direktorium buvo paskirtas Vaclovas Biržiška. Pastarasis bibliotekininkus rinkosi pats iš Kauno bibliotekos darbuotojų, bet Latonienė į Vilnių neišvyko – liko dirbti Kauno universiteto bibliotekoje.
Stasys Elzbergas, Kauno bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, papasakojo, kaip 1926–1930 m. studijavęs Kauno universitete ir kartu dirbęs universiteto buhalterijoje. Tuo pat metu universiteto raštinėje mašininke tarnavo Stefanija Laurinavičiūtė. Ji buvo nebaigusi gimnazijos, mažo išsilavinimo. Mažiukė, apkūni, siaurų pečių, bet plačių klubų. Laurinavičiūtė neturėjo pasisekimo tarp vyrų. Raštinės tarnautojai bei studentai žinojo, kad apie ją sukosi prof. Krėvė. Jis vaišindavęs ją saldainiais ir meilinęsis. Raštinės tarnautojai erzindavę Laurinavičiūtę, esą ji flirtuojanti su Krėve, bet ji gynėsi. Apie 1928-uosius Krėvės ir Laurinavičiūtės romanas išryškėjo. Kuo Laurinavičiūtė sužavėjo Krėvę, nežinia. Galbūt ji patraukusi Krėvę kontrasto dėsniu. Mat jo žmona buvo liesa moteris.
Apie tai, kad Laurinavičiūtė buvo ištekėjusi už Latono, Elzbergas negirdėjo.
Kambarys, kuriame dirbo Elzbergas, buvo padalytas į dvi dalis. Vienoje pusėje buvo buhalterija, kitoje, už žemos pertvaros, – Gamtos ir Humanitarinio fakultetų dekanatai. Buhalterijos darbuotojai girdėdavo, kaip Gamtos fakulteto dekanas prof. Z. Žemaitis savo kolegą prof. Krėvę pajuokdavo dėl jo flirto su Laurinavičiūte.
Kai Elzgerbas baigė universitetą, jis girdėjęs, kad Laurinavičiūtė perėjusi dirbti į Didžiuosius universiteto rūmus (Gedimino g.) ir kad ji pagimdžiusi dukterį.
Kai 1941 m. vokiečiai okupavo Lietuvą, Latonienė tų pat metų vasarą atvyko į Vilnių ir užėjo pas Čilvinaitę į universiteto biblioteką. Ji buvo rūpestingai ir puošniai apsirengusi, vilkėjo gražią mėlyną suknelę ir užsidėjusi šviesią skrybėlaitę su gėlėmis. Vėliau bibliotekininkė Borutienė (jau mirusi) pasakojo Čilvinaitei, kad Latonienė matėsi Vilniuje su Krėve ir pasakė jam, kad vokiečiai, reikia manyti, uždarysią jo žmoną Rebeką, kaip žydę, į getą, ir jog jiems dabar dera susituokti. Bet Krėvė atmetęs Latonienės pasiūlymą ir pasakęs: „Jei Rebeka eis į getą, tai ir aš su ja eisiu į getą.“
Taigi, nepasiekusi savo tikslo, Latonienė grįžo į Kauną.
Vėliau Čilvinaitė girdėjo, kad Latonienė su sukterim persikėlė gyventi į Mažeikius, kur ji buvo anksčiau turėjusi ar betarnaudama įsigijusi namelį.
Kai 1943 m. Krėvė išvyko iš Vilniaus, jo butas kurį laiką buvęs tuščias, jame gyvenusi tik Krėvės šeimininkė, gi vėliau, 1944-ųjų rudenį, kai Krėvė jau buvo išvykęs iš Lietuvos, tą butą užėmęs V. Mykolaitis-Putinas.
Mykolaitis pasakojo, kad apsigyvenęs Krėvės bute apžiūrėjo jo rašomojo stalo stalčius ir rado juose daug Latonienės laiškų ir telegramų Krėvei, Latonienės bei dukters nuotraukų ir Krėvės siunčiamų Latonienei pinigų perlaidų kvitus. Latonienė laiškuose ir telegramose Krėvės prašė siųsti jai pinigų; buvę tele-gramų su nusiskundimais, kad ji badaujanti. Mykolaitis neatsimenąs gerai, ar jis perdavęs visa tai, ką radęs Krėvės stalčiuose, Literatūros institutui, ar sunaikinęs. Mat tuomet panašūs dalykai galėję Krėvę sukompromituoti visuomenės akyse.
XXV. Ką pasakoja Latonienė: audiatur et altera pars
Dabarties metu Latonienė, senstelėjusi paliegusi moteris, gyvena Mažeikiuose ir dirba vidurinėje mokykloje, eidama mokyklos sekretorės pareigas.
Štai ką ji papasakojo apie savo praeitį.
Jos tėvas buvo geležinkelininkas ir gyveno Mažeikiuose. Motina žiemą gyvendavo Telšiuose, kur mokėsi paaugusieji Laurinavičių vaikai. Stefanija gimė 1905 m. Telšiuose. Ji mokėsi Mažeikiuose ir baigė keturis pradinės mokyklos skyrius.
1925-aisiais ji atvyko į Kauną ir gavo darbą universiteto raštinėje. Kaip raštininkė studentų reikalams ji dirbo iki 1931 metų. Laikui bėgant, bedirbdama universiteto raštinėje, Laurinavičiūtė susipažino su profesorium Vincu Krėve. Šis atkreipė į ją dėmesį ir simpatizavo jai. Jis užkalbindavo ją, pavaišindavo saldainiais, kartais jie susitikdavo mieste. Ilgainiui Krėvės susidomėjimas Laurinavičiūte darėsi vis atviresnis ir negalėjo likti nepastebėtas tiek raštinės tarnautojų, tiek Krėvės pažįstamų.
Jau žymiai vėliau Krėvė pasakojo Laurinavičiūtei, kad, šeštadienio vakarais lankantis pas prezidentą A. Smetoną, kartą S. Smetonienė prie kitų svečių jo paklausė, kas yra toji blondinukė, kuria jis susižavėjęs. Krėvė nieko į tai neatsakęs, bet nuo tada nustojęs lankytis pas Smetonas. Laurinavičiūtė sužinojo, kad ir Krėvės draugai profesoriai pradėję jį pašiepti dėl jo draugystės su jauna raštinės tarnautoja. Mat tarp Krėvės ir Laurinavičiūtės buvo dvidešimt trejų metų skirtumas. Ji išgirdo, kad Krėvei dėl jos buvę daromi priekaištai ir dar kalbama, kad reikią ją išsiųsti iš Kauno ir tuomet Krėvė greit užmiršiąs ją. Vėlesniais laikais, kai Laurinavičiūtė suartėjo su Krėve, pastarasis pasakojo jai, kad patsai Smetona siūlęs Krėvei nutraukti ryšius su ja, nes tie ryšiai kompromituoją jį ir ateity mesią tamsų šešėlį ant jo, kaip rašytojo, biografijos. Tačiau Krėvė nekreipęs dėmesio į tuos įspėjimus. Atvirkščiai, jis dar stipriau prisirišęs prie jos ir karščiau pamilęs.
Tačiau Laurinavičiūtė į Krėvės asistavimą pažiūrėjusi kitaip. Iš vienos pusės, ji baiminosi dėl galimo jos išsiuntimo iš Kauno ir darbo vietos netekimo. Antra vertus, ji nenorėjo pakenkti Krėvei bei jo padėčiai. Tad, kad pabaigtų su Krėve ir nedarytų jam nemalonumų, ji pasiryžo nutraukti su juo ryšius ir nutarė ištekėti už pasipiršusio jai Kauno karo komendantūros jaunesniojo leitenanto Leono Latono. Nieko apie tai Krėvei nepasakiusi, Laurinavičiūtė su Latonu vieną vakarą nuėjo pas Vytauto bažnyčios rektorių kanauninką Tumą, kurį Laurinavičiūtė pažinojo, mat Tumas dėstė universitete, ir paprašė juos sutuokti. Kitą dieną po to apsilankymo Tumas, išrūpinęs skubos keliu indultą, t. y. leidimą sutuokti be nustatytų bažnytinių reikalavimų, ir sutuokė Laurinavičiūtę ir Latoną. Tai įvyko 1931 m. liepos 1 d.
Latonienės gyvenimas su vyru buvęs nelaimingas. Latonas mėgęs išgerti; jis nuolat su draugais eidavęs į restoranus ir girtas grįždavęs namo. Latonienė jo visai nemylėjusi. Be to, paaiškėjo, kad Latonas negalėjo turėti vaikų, o Latonienė jų norėjusi.
Esant tokiai padėčiai, Latonienė, Krėvės raginama, 1932 m. pavasarį paprašė vyro apleisti jos butą, ką tasai ir padarė. Taigi neišgyvenusi su vyru nei vienų metų, Latonienė faktiškai išsiskyrė su vyru ir daugiau su juo nesuėjo gyventi.
Maždaug tuo pat metu, t. y. 1931-aisiais, Latonienė metė darbą universiteto raštinėje ir perėjo dirbti į universiteto biblioteką, pas prof. V. Biržišką. Latonienė išėjo iš universiteto raštinės dėl nesutarimo su raštinės vedėju Gurevičium.
Universiteto bibliotekoje Latonienė dirbo ligi 1942 metų. Tautosakos komisijoje ji visai netarnavo. Dirbdama bibliotekoje, kuri buvo įsikūrusi Didžiuosiuose universiteto rūmuose Gedimino gatvėje, Latonienė dažnai lankėsi slavistikos seminaro patalpose, trečiame ar ketvirtame rūmų aukšte, kur darbavosi Krėvė. Slavistikos seminare dirbo Latonienės seserėčia Liudmila Rakuzinaitė. Tad Latonienei buvo gera proga lankyti slavistikos seminarą ir matytis su Krėve. Slavistikos seminaras buvo greta Tautosakos komisijos.
Krėvės meilė Latonienei vis stiprėjo ir ji pradėjo su juo gyventi. Krėvė drąsinęs Latonienę, kad ji neprivalanti nieko bijoti, jis neapleisiąs jos – jis pareiškęs tiems, kurie kalbėję, esą reikia Latonienę išsiųsti iš Kauno, kad, jeigu ją išsiųsią iš Kauno, jis vis vien važinėsiąs pas ją. Apskritai Krėvė piktinęsis dėl jam daromų priekaištų ir sakydavęs, kad niekas neprivaląs kištis į jo asmeninį gyvenimą ir nurodinėti, kaip jis turįs gyventi bei elgtis.
1934 m. vasario 14 d. Latonienei gimė duktė. Jos tėvas Krėvė labai apsidžiaugė ir ją pamilo. Krėvė kalbėjo norįs įteisinti prigyventą su Latoniene dukterį ir įforminti savo ir Latonienės santykius. Tačiau tam buvo daug įvairių kliūčių, nes Latonienė formaliai buvo neišsiskyrusi su vyru, ir tasai išsiskyrimas anuometinėmis sąlygomis buvo labai sunkus, beveik neįmanomas. Krėvė prašė Latonienę nesiskubinti krikštyti dukters ir kol kas laukti; jis sakė: galbūt Lietuvoje būsianti įvesta civilinė metrikacija, tuomet reikalas galėsiąs būti sutvarkytas ir duktė užrašyta jo pavarde.
Latonienė buvo tikinti moteris. Ji nenorėjo, kad jos duktė augtų nekrikštyta. Todėl 1935 m. birželio 8 d. ji, nieko Krėvei iš anksto nepranešusi, pakrikštijo dukterį ir davė jai du vardus: Loreta Gražina. Tačiau, ir ji, ir tėvas dukterį vadindavę antruoju, Gražinos, vardu. Metrikuose Gražinos tėvas nebuvo nurodytas. Krėvė, sužinojęs, kad Latonienė pakrikštijusi dukrelę, buvęs labai nepatenkintas ir pykęs. Jis visą laiką norėjo sutvarkyti dukters legalizavimo reikalą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Krėvė net buvo pavedęs Kauno advokatui D. Nargelavičiui teisminiu keliu įteisinti Gražiną kaip savo dukterį. Ar Nargelavičius buvo tuo reikalu užvedęs bylą teisme, Latonienė nežinanti.
Krėvė labai mylėjęs Gražiną. Kai ji buvo visai maža, jis ateidavęs pas Latonienę maudyti dukrelės. Kai ji susirgdavusi, jis kviesdavęs gydytojus. Krėvė taręsis su prof. V. Lašu dėl vaistų Gražinai.
Gimus Gražinai, Krėvė remdavęs Latonienę, nuolat duodamas jai pinigų dukters išlaikymui. Krėvė šiuo atžvilgiu buvęs labai geras ir dosnus. Jis visada atnešdavęs Gražinai žaisliukų, gardumynų, pirkdavęs drabužėlių, žodžiu, nieko negailėjęs.
Kai dukrelei sukako metukai, Latonienės bute buvo suruoštos vaišės. Išlikusi fotonuotrauka, kurioje matyti jau minėta L. Rakuzinaitė, Latonienė, Gražina, Krėvė ir dvi Latonienės seserys (Valerija Holcveigienė, vėliau išvykusi su vyru į Vokietiją, ir Viktorija Rakuzinienė). Ant stalo, apkrauto valgiais bei gėrimais, degė žvakė – Gražinos vienų metų sukakties simbolis. Kitoje nuotraukoje (1935. IX. 1) Gražinutė stovi ant Krėvės automašinos pakopos Turžėnų (palei Kauną) miške.
Krėvė niekad neslėpęs savo santykių su Latoniene ir to, kad Gražina – jo duktė. Krėvė vaikščiojęs su Latoniene po miestą, užeidavęs į kavinę, vežiodavęs ją mašina. Kartą Krėvė savo mašina nuvykęs su Latoniene į Alytų, bet Krėvės tėviškėn jie neužsukę. Jie dažnai važiuodavę į Turžėnų mišką, Mickevičiaus slėnį bei kitas Kauno apylinkes. Nuo 1935 m. Latonienė su dukrele kasmet išvykdavusi atostogų į Palangą. Ten atvykdavęs Krėvė ir kasdien jas lankydavęs. Kartą Krėvė nuvažiavęs mašina su Latoniene į Klaipėdą ir pasakojęs jai, kaip Lietuvos šauliai, būnant jam tos organizacijos pirmininku, užėmę Klaipėdą ir prijungę ją prie Lietuvos.
Kai Gražinai atėjo laikas mokytis, tai buvo 1941-aisiais, Lietuvą jau buvo okupavę vokiečiai, Krėvė nuvedęs mergytę į mokyklą Žemaičių gatvėje ir užrašęs savo pavarde. Mokyklos išduotą Gražinai pažymėjimą ji ilgai laikiusi, bet vėliau sunaikinusi.
1941 m. rudenį Krėvė persikėlęs gyventi į Vilnių, nes ten buvo perkeltas Humanitarinis fakultetas, kuriame jis profesoriavo. Kai Latonienė nuvykdavo į Vilnių, matydavosi su Krėve ar pas bendrus pažįstamus, ar viešbutyje, kur ji apsistodavo.
1942-ųjų vasarą tarybiniai lėktuvai pradėję bombarduoti Kauną. Viena bomba krito Žaliakalny, netoli Latonienės buto. Ji labai išsigando ir nutarė apleisti Kauną – išsikėlė į Mažeikius, kur gyveno jos brolis. Gražina tęsė mokslą Mažeikių mokykloje.
Per vokiečių okupaciją Krėvės medžiaginė padėtis pablogėjo, bet jis rėmė, kiek galėjo, Latonienę, siųsdamas jai pinigų į Mažeikius pašto perlaidomis.
1953 m. Gražina baigė aukso medaliu Mažeikių vidurinę mokyklą. Mokyklos atestacijoje pažymėta, kad Latonaitė esanti visapusiškai gabi. Latonienės manymu, Gražina, kaip ir jos tėvas, nemėgusi matematikos. Baigusi gimnaziją, Gražina įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Dabar ji – VI kurse.
Latonienė, baigiant Gražinai vidurinę mokyklą, susirūpino dukters padėtimi, kaip pagal asmens dokumentus neturinčios tėvo. Latonienė per Mažeikių rajono civilinės metrikacijos registravimo įstaigą išrūpino jai metrikus, kur jos tėvu buvo nurodytas Leonas Latonas. Tai ji padarė kitų patariama (mat ji su Latonu buvo neišsiskyrusi), kad apsaugotų ateity tariamą dukters garbę. Aštuoniolika metų Gražina pragyveno su metrikais be tėvo pažymėjimo, paskui tapo formali Latono duktė. Dabar Gražina, anot Latonienės, ketina Vilniaus teisme kelti bylą dėl pripažinimo jai tikrojo tėvo pavardės.
Latonienė dar papasakojo tokių smulkmenų iš Krėvės gyvenimo.
Krėvės tėvas labai norėjęs, kad jo sūnus stotų į seminariją ir taptų kunigu. Kai Krėvė išstojo iš seminarijos, tėvas prakeikęs jį ir atsisakęs šelpti tolesniame moksle. Krėvei teko pakelti daug vargo, kol jis gavo brandos atestatą ir išėjo aukštąjį mokslą; jis turėjo pats užsidirbti sau pragyvenimą, duodamas pamokas ir rašydamas straipsnius į laikraščius. Kai Krėvė, baigęs mokslą ir tapęs mokytoju Kaukaze, pasiuntė tėvui iš gautos algos 100 rublių dovanų, jo tėvas bėgiojęs su tais pinigais po visą kaimą ir visiems gyręsis, kad tokius didelius pinigus gavęs iš sūnaus.
Krėvė dažnai su didele meile ir pagarba atsimindavęs motiną. Jis sakydavęs, jog norįs būti palaidotas greta motinos. Ta proga reikia pažymėti, kad knygoje „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ Krėvė skyrė šią dedikaciją: „Mano motinai Rožei, svajoti ir tėvynę mylėti mane išmokiusiai, atminti.“
Krėvė apie savo žmoną mažai tekalbėjęs su Latoniene. Tarp jų buvęs tartum tylus susitarimas neminėti Krėvienės. Tačiau jis ne kartą sakęs Latonienei, kad norįs su žmona išsiskirti. Apskritai Krėvė labai norėjęs sunorminti savo santykius su Latoniene ir žmona. Kalbėdamas tuo reikalu, Krėvė tą problemą vadinęs „ļšīźė˙ņūé āīļšīń“ (prakeiktas klausimas). Krėvė siūlęs žmonai pasamdyti jai atskirą butą ir duoti tinkamą išlaikymą, bet ji nesutikusi. Krėvė neslėpęs nuo savo žmonos Gražinos atsiradimo. Krėvienė neprieštaravusi tam, kad jis siųstų pinigus Latonienei. Kai kurios pašto perlaidos Latonienei buvo siųstos Krėvienės. Reikia priminti, kad pašto perlaidos buvo siunčiamos tik po to, kai Krėvė išsikėlė į Vilnių, o Latonienė išvyko į Mažeikius. Anksčiau Krėvė asmeniškai duodavęs pinigų Latonienei. Kai per vokiečių okupaciją Latonienei pasidarė sunkiau gyventi, Krėvė net norėjęs pasiimti Gražiną pas save, kad palengvintų Latonienės medžiaginę padėtį. Apie tai Krėvė buvo rašęs Latonienei. Bet ši tam nepritarė.
Apie savo dukterį Anulką, taip ji buvo vadinama, Krėvė sakydavęs Latonienei, kad ji esanti nerimta mergaitė ir neklausanti tėvo. Jis dažnokai nusiskųsdavęs dėl jos. Tačiau vėliau, kai Gražina jau paaugo, Krėvė kartą Latonienei pasakęs: „Gražina turės seserį Onutę, kuri visuomet jai padės.“
Latonienė rodė Krėvės padovanotą jo 1928 metais išleistą knygą „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ su tokiu įrašu: „Stefai Laurinavičiūtei, kad atmintų mane – autorius Vincas Krėvė.“ Kitos dvi knygos – „Šarūnas“ (du tomai) ir „Raganius“ – abi išleistos 1939 m., buvo padovanotos Gražinai. Tose knygose Krėvės ranka įrašyta – „Mano mielai dukrytei Gražytei“. Vienoje knygoje po įrašu parašyta „Tėvelis“, gi kitoje – „Tėvelis V. Krėvė“. Mačiau pas Latonienę Krėvės nuotrauką iš Baku – gimnazijos mokytojo uniforma.
Prieš karą Krėvė daug uždirbdavęs, bet viską išleisdavęs ir santaupų neturėjęs, jis gyvenęs kukliai. Kartą Laurinavičiūtė, dar netekėjusi, sutiko Krėvę Žaliakalny ir jis nusivedė ją parodyti savo butą Vydūno alėjoje 21, kuriame tuomet nebuvo nei žmonos, nei dukters. Jokios prabangos Krėvės bute nebuvo, tik – daug knygų.
Krėvė buvęs geros širdies žmogus; jis daug ką šelpdavęs ir niekam neatsakydavęs padėti. Kartą Krėvė parodė Latonienei Liudo Giros pasirašytus vekselius šešiolikos tūkst. litų sumai ir pasakė: „Imk juos, jei nori, protestuok ir išieškok iš Giros.“ Krėvė turėjęs ir kitų žmonių, kuriems buvo paskolinęs pinigų, vekselių, bet jis pagal vekselius iš nieko skolų per teismą neieškojęs.
Iš savo draugų Krėvė minėdavęs Jurgį Baltrušaitį ir artistą Glinskį. Krėvė dažnai lankydavęsis pas Tarybų Sąjungos atstovą Kaune Pozdniakovą.
Krėvė nemėgęs Giros, Smetonos, Biržiškų.
XXVI. Krėvės laiškai Latonienei
Latonienė parodė keletą Krėvės jai rašytų laiškų. Verti dėmesio du jo laiškai iš Vilniaus, vienas rašytas ranka dar prieš rusų–vokiečių karą, antras – mašinėle, jau vokiečiams užėmus Lietuvą. Iš tų laiškų matyti anuometinės gyvenimo sąlygos, Krėvės nuotaikos ir jo susirūpinimas Latonienės ir Gražinos gyvenimu.
Žemiau pateikiami abu laiškai in extenso.
Vilnius, 1941. IV. 7
Gavau tavo skaudų laišką ir man be galo sunku buvo jis skaityti. Tu kenti ir skundiesi, o kad žinotai, kiek man tenka kentėti ne dėl savęs, bet dėl kitų, kurie kasdien eina pas mane su skundais, su prašymais užtarti, kad žinotai, kokie tie skundai, gal mažiau sieluotaisi ir dėl savo padėties. Užmetinėji man, kad aš vengiu ir nenoriu padaryti dėl Gražytės, ką esu pažadėjęs. Veltui įtari, aš tik laukiu laisvesnės minutėlės. Tik neįsivaizduoji, kaip aš gyvenu, kad negaliu aprėpti darbų, kurie mane užgulė. Universitete reformos, visokie posėdžiai, naujų programų sustatymai, svarstymai, o aš negaliu suspėti. Akademijos kūrimo darbai, planai, etatai, sąmatos, ir vėl kol kas visas darbas guli ant mano pečių. Dabar jau paskirti yra akademikai ir kitą savaitę gal baigsime organizuoti, ir gal šioje srity kiek palengvės man. O čia dar kasdien penki šeši žmonės ateina pas mane iš visų kraštų su skundais dėl skriaudų, dėl suėmimų, ir kaip deputatas privalau išklausyti, rašyti užklausimus, reikalauti atitaisymo padarytų skriaudų, vaikščioti į įstaigas ir taip toliau. Ir bėdos, su kuriomis ateina pas mane žmonės, tokios svarios, kad mūsų asmeniškos atrodo tokios mažos ir nykios, kad pati tą pajusi, kai aš tau nors dalį jų papasakosiu.
Grįžęs iš Maskvos jau tris kartus buvau Kaune, bet vis tokiais skubiais ir neatidėtinais reikalais, ir 10 val. atvažiuoju, o pirmą jau turiu grįžti. Vis laukiu, kada pas mane pasibaigs velniava ir galėsiu nors kiek atsikvėpti, nes mano, kaip dabar sako „ńīöčąėüķą˙ ķąćšóēźą“ jau man nepakeliama. Gerai, kad dar fiziniai sveikata nesusmuko ir jaučiuosi sveikas.
Kiek susirūpinimo man buvo sukėlęs faktas, kad nusiųsti tau III. 17 d. pinigai sugrįžo su užrašu, kad adresatas nesurastas. Gerai, kad ant rytojaus gavau tavo laišką.
Nesijaudink, neaimanuok ir prisimink, kad dabar milijonai žmonių išgyvena tokius vargus ir nelaimes, kurios tūkstantį kartų skaudesnės negu tavo, negu mano vargai, ir duok man nors atsikvėpti. Ateis laikas, kada pasibaigs nors Universitete ir Akademijoje darbai ir tada pasirūpinsiu ir sutvarkysiu, kas reikia sutvarkyti. Neleisk savo nervams irti ir nepasiduok minutės blogai nuotaikai.
Maniau, kad bus nors Velykoms šiokia tokia pertrauka ir aš atsikvėpsiu, vienai kitai dienai nuvažiuosiu pas jus. Bet kaip tyčia šeštadienis ir pirmadienis paskirti dekados komiteto posėdžiui, kuriame ir aš esu paskirtas dalyvauti. O atsisakyti dabar niekas negali nuo pavedamo darbo, arba gali būti apšauktas sabotažniku ir atsisėsti į „sanatoriją“, iš kurios išeiti jau sunku. Na, likita sveikos, būkit geros nuotaikos ir negalvokite niekų. Tikimosi po 15 pasimatyti. Jūsų V.
O kitame laiške V. Krėvė rašė:
Pagaliau prabilai. Nežinojau nei kas manyti. Net maniau, gal ir pinigai siunčiami jūsų jau nepasiekia, ir todėl laikiau pakvitavimus. Turi, kaip matau, vėl nemalonumų su ponu Vaclovu Biržiška3. Negaliu įspėti, ką jis turi prieš tave? Ar tik nesi kur nors ir kada nors užgavusi jo žmonos, ko jis niekam ir niekados nedovanoja? Ar gal apie mūsų rektorių esi blogai kalbėjusi ir kas nors jį apie tai painformavo. Dabartiniais baisiai sunkiais laikais reikia mokėti tylėti ir stengtis su visais būti geruoju. Rašai, kad mažai gauni iš manęs pinigų, kad to vos už maistą ant kortelių gaunamą gali užmokėti. Žinau, kad mažai, nes dabar jokių pinigų neužtenka, kad nors pusbadžiai gyventi. Pas mus Vilniuje dar blogiau negu Kaune. Čia ant kortelių nei mėsos, nei riebalų, nekalbant jau apie sviestą, kurio jau seniai akyse nematėm, kuomet visai neduoda, o nusipirkti nuošaliai jokios galimybės. Sviesto kilogramas kainuoja penkiasdešimt ar dar daugiau markių, lašinių tiek pat. Mano giminės, kurie iš manęs anksčiau šį tą gaudavo, dabar mane visai užmiršo, o aš negaliu savęs priversti parašyti, kad ką nors man atsiųstų. Žinau, kad ir tau nelengva, ir gyveni pusbadžiai, kaip ir aš čia. Maniau tau siuntinėti šimtą markių, nes buvo vieną mėnesį mums pakėlę algą, bet įvyko kuris velnias, kad šį mėnesį, tai yra balandžio, vėl sumažino ir dar išskaito, ką anksčiau neva buvo permokėję, taip kad aš pirmo gavau viso tik 50 markių ir tau pasiųsti turėjau pasiskolinti kasoje. Maniau, kad 15 gegužės išmokės dar, nes buvo pasakyta, kad gausime ateity kas pusę mėnesio. Maniau pasiųsiu, kai gausiu, bet, pasirodo, nieko negavome, ir nežinau, kada gausime. Algas tiek sumažino, kad ateity neva nustatyta bruto alga ordinariniams, be išskaitymų 180 Rm. Gal tai tik baugina, nežinau. Be algos jokių kitų šaltinių aš neturiu. Siųsiu tau trečdalį savo algos, tai visa, ką aš galiu.
Dabar dėl dokumentų. Teismų veikla sustabdyta. Mūsų teismai sprendžia tik civilines bylas iki 100 Rm. ieškinio ir tvirtina palikimus. Įsūnymo bylos sulaikytos. Ir gerai, kad taip atsitiko, nes būtai laikoma viengungė ir gal jau būtai patekusi Vokietijon į darbus. Todėl ir ateity aš šiuo klausimu negaliu rūpintis, jei bent sutiktai dukterį pas mane atsiųsti. Dėl nemalonumų su mokytoja, tai aš juk prašiau atsiųsti man jos adresą ir jei jį gausiu, pasistengsiu pats jai parašyti ir viską paaiškinti. Manau, ji supras ir nekibs daugiau.
Vai, sunku dabar ir gaila man mažytės. Nepyk ant jos, nes ne ji kalta, kad viskas taip eina. Aš dažnai naktimis nemiegu dėl jos, bet jaučiuosi visai bejėgis ką nors padaryti, tuo labiau, kad susikalbėti man sunku ir su tavim, ir su kitais. Dažnai visai nesinori gyventi. Nusilpau ir kūnu, ir siela.
Nepyk ant manęs, susimildama, nes ir taip man nelengva.
Širdingai bučiuoju jus abi.
Vilnius, 1942. V. 16.
Tauro g-vė, 21–1.
Be to, Latonienė parodė dar tris Krėvės jai rašytus laiškelius ir vieną atviruką, visai be datų. Viename laiškely iš Palangos Krėvė skundžiasi kojos skausmais, informuoja apie kainas pensionuose su vaiku ir baigia kvietimu atvažiuoti.
Atviruke (į Mažeikius, Latonienei, kur ji buvo pas gimines), irgi iš Palangos, Krėvė rašo esąs nepatenkintas Palanga, nes koją skauda. „Šiandien gailiuos, kad nenuvažiavau Birštonan. Dėl kojos negaliu niekur išeiti, net į tiltą vakarais.“ Pataria Latonienei apsiskaičiuoti, kad užtektų lėšų, nes Palangoje esą brangu.
Viename raštely Krėvė (V. Kr.) atsiprašo negalėjęs šiandien užeit, skaudėjusi koja. „Kada galėsiu, pasakysiu ir telefonu ar asmeniškai susitarsime.“
Dar viename raštely be parašo Krėvė praneša: „Vakar, sekmadienį, buvau užėjęs apie 6 val., bet nieko namie neradau… Šitą mėnesį duodu kaip visuomet, o kaip bus kitą – Dievas vienas žino. Stengsiuosi nenuskriausti mažutės.“
Dar parodė perlaidos 200 rb. atkarpą. Pinigai pasiųsti iš Vilniaus I. 3. 41. Siuntėjo adresas nurodytas toks: LTSR Mokslų Akademija. Atkarpoje parašyta: „Pavedamas prof. V. Krėvės-Mickevičiaus su padėka grąžinu Tamstai jo skolą sumoje rb. 200. Buhalteris Gerulaitis.“
Latonienė pasakė atidavusi Gražinai 9 Krėvės laiškus, 5 atvirukus, 8 vokus, 18 piniginių perlaidų atkarpų ir kelias nuotraukas, reikalingas būsimai bylai.
Jokių Krėvės rankraščių Latonienė neturi.
Kai aš paklausiau apie Latono likimą, Latonienė pranešė, kad jis 1941 m. išvežtas į Sibirą ir ten miręs.
Atviruke (į Mažeikius, Latonienei, kur ji buvo pas gimines), irgi iš Palangos, Krėvė rašo esąs nepatenkintas Palanga, nes koją skauda. „Šiandien gailiuos, kad nenuvažiavau Birštonan. Dėl kojos negaliu niekur išeiti, net į tiltą vakarais.“ Pataria Latonienei apsiskaičiuoti, kad užtektų lėšų, nes Palangoje esą brangu.
Viename raštely Krėvė (V. Kr.) atsiprašo negalėjęs šiandien užeit, skaudėjusi koja. „Kada galėsiu, pasakysiu ir telefonu ar asmeniškai susitarsime.“
Dar viename raštely be parašo Krėvė praneša: „Vakar, sekmadienį, buvau užėjęs apie 6 val., bet nieko namie neradau… Šitą mėnesį duodu kaip visuomet, o kaip bus kitą – Dievas vienas žino. Stengsiuosi nenuskriausti mažutės.“
Dar parodė perlaidos 200 rb. atkarpą. Pinigai pasiųsti iš Vilniaus I. 3. 41. Siuntėjo adresas nurodytas toks: LTSR Mokslų Akademija. Atkarpoje parašyta: „Pavedamas prof. V. Krėvės-Mickevičiaus su padėka grąžinu Tamstai jo skolą sumoje rb. 200. Buhalteris Gerulaitis.“
Latonienė pasakė atidavusi Gražinai 9 Krėvės laiškus, 5 atvirukus, 8 vokus, 18 piniginių perlaidų atkarpų ir kelias nuotraukas, reikalingas būsimai bylai.
Jokių Krėvės rankraščių Latonienė neturi.
Kai aš paklausiau apie Latono likimą, Latonienė pranešė, kad jis 1941 m. išvežtas į Sibirą ir ten miręs.
1 Žr.: Vytauto Didžiojo universitetas: Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.II.16–1932.IX.1) apyskaita. – Kaunas: VDU, 1933. – P. 308.
2 Krėvė galėjo pasakyti apie save Terencijaus žodžiais: „Homo sum, humani nihil a me alienum puto“ („Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima“).
3 Dėl santykių su prof. V. Biržiška Latonienė papasakojo, kad jie nebuvę geri, nes kai Latonienė auginusi Gražiną, jai tekdavę dažnai išeiti iš darbo pas dukterį. Taip pat V. Biržiškai nepatikdavę, kad Latonienė darbo metu eidavusi į slavistikos seminaro patalpas pas Rakuzinaitę. Biržiška sakydavęs, kad jam asmeniški dalykai nerūpi ir jis reikalavęs vien darbo. Matyt, Latonienė, kaip artimas prof. Krėvei žmogus, norėjo iškovoti sau darbo lengvatų, o Biržiška tam priešinęsis.
Zigmas Toliušis. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (Pradžia)
2008 m. Nr. 3
Medžiaga biografijai
Apie žymų Nepriklausomos Lietuvos advokatą bei kultūros istoriką Zigmą Toliušį (1883–1971) šių eilučių autorius yra jau rašęs „Metuose“ (2002, Nr. 10, p. 129–130). Visą gyvenimą jis kruopščiai kaupė biografinę medžiagą apie lietuvių rašytojus bei kultūros veikėjus. Z. Toliušio surinkti atsiminimai apie V. Krėvę papildo kai kuriais niuansais tai, ką mes apie rašytojo gyvenimą jau žinojome, nors iš tikrųjų atstovauja XX a. šeštojo dešimtmečio istoriografijai. V. Krėvė buvo ir liks lietuvių literatūros klasiku. Jeigu mes daugiau žinosime apie jo gyvenimą, rašytojo kūryba nė kiek nenukentės, atvirkščiai – atsivers erdvė naujoms jos interpretacijoms. Atsiminimų mašinraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 87–26).
Jonas Šlekys
XIV. Krėvės santykiai su rašytojais
Aleksandras Merkelis monografijoje apie Juozą Tumą-Vaižgantą aprašė, kaip Tumas buvo pakviestas dėstyti lietuvių literatūrą Humanitariniame fakultete ir kokį vaidmenį tame pakvietime atliko Krėvė.
„1922 metų rugsėjo 8 dieną, – rašo A. Merkelis, – kunigo J. Tumo gimimo dieną, aplankė jį prof. V. Krėvė-Mickevičius. Išsišnekėjęs su šeimininku apie lietuvių literatūros ir mokslo dalykus, prof. V. Krėvė-Mickevičius pasiūlė jam įteikti Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui prof. M. Biržiškai pareiškimą, kad norįs studentams dėstyti lietuvių literatūrą.“
Buvo žinoma, kad dekanas M. Biržiška gana skeptiškai priėmęs Vaižganto kandidatūros iškėlimą į lietuvių literatūros dėstytojus. Be to, Vaižgantas nuogąstavęs, kaipgi jis be aukštojo mokslo galėsiąs dėstyti universitete. Krėvė drąsinęs Tumą, sakydamas, „juk ir Vakaruose rašytojo literato cenzo pakanka literatūrai dėstyti“.
Pagaliau Tumas pareiškimą ir curriculum vitae įteikęs Krėvei, kuris tą pareiškimą perdavęs dekanui. Rugsėjo 22 dieną (1922) Fakulteto taryba nutarė kviesti Tumą lietuvių literatūros lektorium.
Petro Vaičiūno žodžiais, Krėvė pakvietęs Humanitarinio fakulteto dėstytojus rašytojus B. Sruogą, S. Čiurlionienę ir A. Herbačiauską1. Krėvė norėjęs kviesti į fakultetą lektorium ir Liudą Girą, bet, paaiškėjus, kad jis buvo prieš tai padavęs prašymą priimti jį į Humanitarinio fakulteto studentus, Giros kandidatūra į lektorius atkritusi.
Leidinyje „Keturi vėjai“2 buvo paskelbta, kad O. Pleirytės-Puidienės beletristinis rašinys „Gyvenimo akordai“3 esąs nuplagijuotas iš vokiečių rašytojo Fleišleino. Kilo didelis skandalas. Krėvė pasakęs Čiurlionienei, kad reikią gelbėti Puidienę ir kad, atsižvelgiant į jos sveikatą, negalima leisti jos papjauti.
Krėvės pasiūlymu Puidienės kaltinimui ištirti buvusi sudaryta rašytojų komisija – iš Maironio, Krėvės ir Čiurlionienės. Komisija paskelbusi spaudoje atvirą laišką, kuriame visuomenei pranešta, kad komisija ištirsianti visą reikalą ir paskelbsianti savo išvadas. Čiurlionienė, kuriai buvo pavesta sulyginti Puidienės rašinį su Fleišleino tekstu ir apklausti pačią Puidienę, nustatė, kad pusė Puidienės rašinio buvo pažodžiui išversta iš Fleišleino. Puidienė aiškinosi, kad veikalėlis buvo parašytas seniau jos brolio, kuris tuo metu jau buvo miręs, ir prisiųstas jai, gi ji paskelbusi jį spaudoje savo vardu. Išklausęs Čiurlionienės pranešimą, Krėvė nusprendęs nieko neskelbti viešumon ir pasakęs: „Praeis laikas, ir viskas užsimirš.“ Taip ir įvykę. Viskas užsimiršo ir pasibaigė. Krėvės dėka Puidienė – Čiurlionienės teigimu – išvengė išmetimo iš Lietuvių rašytojų draugijos.
Čiurlionienė papasakojo dar tokį epizodą su B. Sruoga. Šis parašęs kokį tai darbą, rodos, iš rusų literatūros, bet kokį – Čiurlionienė neatsimenanti, ir atnešęs jį Krėvei, kaip vieno iš jo redaguojamų žurnalų redaktoriui, prašydamas tą darbą atspausdinti. Krėvė, susipažinęs su Sruogos veikalu, nustatęs, kad jo rašinys buvęs nuplagijuotas nuo nežinomo rusų autoriaus. Tačiau, užuot kėlęs reikalą į viešumą ir daręs skandalą, Krėvė pasikvietęs Sruogą, pasakęs jam visą tiesą, tėviškai pabaręs ir grąžinęs jo rašinį. Sruoga apsiverkęs, ir visas dalykas buvęs baigtas. Krėvė, kuris apie tai buvo papasakojęs Čiurlionienei, pridūręs: Sruoga esąs gabus rašytojas ir iš jo būsiąs žmogus.
Kai Čiurlionienė parašiusi „Didžiąją mugę“ ir dėl to prieš ją prasidėję puolimai, ji nuėjusi pas Krėvę, padėjusi ant stalo savo kūrinį ir pasakiusi: „Teisk mane.“ Bet Krėvė ne tik jos kūrinio nepasmerkęs, bet pagyręs autorę ir pasakęs, kad tik skaudžia satyra rašytojai galį taisyti visuomenės ydas.
Iš prof. Šilkarskio Čiurlionienė girdėjusi, kad į Humanitarinį fakultetą norėjęs patekti literatas vertėjas Churginas. Į tą pačią vietą kandidatavęs tūlas Dumčius. Šilkarskis apibūdinęs Churginą kaip intrigantą bei begėdį ir pasakęs, kad Krėvė nepraleisiąs to šunelio į fakultetą. Taip ir įvykę. Krėvė priėmęs į vakuojančią vietą Dumčių.
Anot Čiurlionienės, Krėvė vokiečių okupacijos metu rūpinęsis savo buvusiąja klausytoja rašytoja G. Korsakiene, kurios vyras pasitraukęs Tarybų Sąjungos gilumon, gi ji likusi viena su mažamete dukterimi Lietuvoje. Krėvė išsiuntęs ją provincijon, padėjęs surasti darbą ir globojęs. Krėvė pasakęs Čiurlionienei, kad Korsakienė esanti gabi moteris ir jai reikia padėti.
Čiurlionienės teigimu, Krėvė buvęs su rašytojais labai draugiškas, palankus jiems ir užjaučiantis. Jis niekam neatsakydavęs patarimo, atsidėjęs vertino pateiktus jam susipažinti veikalus ir raginęs rašyti. Krėvė niekam iš rašytojų nepavydėdavęs ir džiaugėsi kiekvienu rašytojo pasisekimu. Didelis Krėvės nuopelnas – įtraukimas į dėstomąjį darbą tokių rašytojų kaip Vaižgantas ir Putinas, apie ką jau rašiau. Čiurlionienės nuomone, Krėvės gyvenimo tikslas buvęs jungti žmones ir kelti Lietuvos kultūrą.
Poetas Adomas Lastas geru žodžiu prisimena Krėvę, šis pakvietęs jį bendradarbiauti „Skaitymuose“, kuomet jis mokytojavęs Marijampolės realinėje gimnazijoje, kuri dėl pažangios krypties turėjusi anais laikais blogą reputaciją.
Balio Žygelio teigimu, Krėvė padėjęs jaunam Petrui Cvirkai įstoti į universitetą, nors jis ir neturėjęs gimnazijos baigimo liudijimo.
Mykolaitis-Putinas pasakojo, kad Krėvė šelpdavęs Liudą Girą, remdavęs K. Binkį ir globojęs Salomėją Nėrį.
P. Vaičiūnas pasakojo, kad Liudas Gira, būdamas Valstybės teatro direktorium, 1920–1926 m. neatsiskaitęs už 25 000 litų. Jam grėsusi baudžiamoji byla ir kalėjimas. Giros prašomas Krėvė su Vaičiūnu lankęsi tuo reikalu pas švietimo ministrą, kurio žinioje buvo teatras. Krėvė įtikinėjęs švietimo ministrą nekelti Girai baudžiamosios bylos, nes, pasodinus Girą kalėjiman, iždas ne tik negausiąs pinigų, bet turėsiąs dar jį maitinti, – jei Gira liksiąs laisvas, jis atsiskaitysiąs su iždu, nes esą numatyta išleisti kažkokį leidinį, kuriame būsią įdėti Giros raštai, už kuriuos jis gausiąs honorarą ir galėsiąs ateity padengti padarytą pinigų išeikvojimą.
Krėvė ir Vaičiūnas, be švietimo ministro, lankęsi Giros reikalu ir pas kitus ministrus. Vaičiūnas atmenąs, kad vienu iš ministrų, kurio buvo prašoma neskandinti Giros, buvęs K. Šakenis. Reikalas buvęs išspręstas Giros naudai, tik Vaičiūnas nežinąs, ar Gira padengęs nors dalį valstybės išeikvotų pinigų.
Atvykusi į Kauną Salomėja Nėris buvo be tarnybos. Sužinojęs apie tai, Krėvė pasakęs Vaičiūnui, dirbusiam Tautosakos komisijoje: „Duosime jai pasakas – tegu sustilizuoja – išleisime.“ Nėris parengė pasakų apie velnius rinkinį, kurį, pavadinę „Mūsų pasakos“, 1934 metais išleido Humanitarinis fakultetas.
Kitą pasakų tomelį, kurį išleido Humanitarinis fakultetas, parengė P. Vaičiūnas („Aukštaičių Pasakos“, 1934, 191 p.).
Gavo laikiną darbą Tautosakos komisijoje ir pradedąs rašyti Kazys Boruta. Jam Krėvė pavedė perrašinėti pasakas, surinktas įvairių tautosakos rinkėjų ir dažnai netvarkingai užrašytas.
XX. Krėvė Vilniuje
(1940–1943)
1939 metų rudenį, Vilnių prijungus prie Lietuvos Respublikos, Vilniuje buvo įsteigtas lietuviškas universitetas, pradėjęs veikti nuo 1940 metų sausio 1 dienos. Iš pradžių Vilniaus universitete tebuvo du fakultetai – Humanitarinis ir Teisių, – perkelti iš Kauno universiteto. 1940–1941 mokslo metais, susikūrus Lietuvoje tarybinei santvarkai, Vilniaus universitete fakultetų padaugėjo iki keturių, – pradėjo veikti dar atskiras Ekonomikos (pirmiau sujungtas su Teisių fak.) ir Matematikos–gamtos fakultetai4.
Kai Krėvė neįėjo į Liaudies Komisarų Tarybą (1940. VIII. 26) ir baigėsi jo ministravimas, jis iš Kauno (Vydūno al. 21) persikėlė į Vilnių5. Nors, kaip jau rašiau, Humanitarinis fakultetas 1940 m. pradžioje buvo perkeltas iš Kauno į Vilnių, bet Krėvė iš karto nesikėlė ir važinėdavo į paskaitas iš Kauno. Krėvė, 1940 metų rudenį persikėlęs į Vilnių, apsigyveno vadinamuosiuose profesorių namuose Tauro g. Nr. 10 (vėliau – Vasario 16-osios, dabar – Liepos 21-osios g.), pirmame aukšte. Tuose namuose dar gyveno profesoriai M. Biržiška, B. Sruoga, S. Žakevičius, architektas V. Landsbergis ir kt. Kai kurie Humanitarinio fakulteto profesoriai, pavyzdžiui, P. Galaunė, M. Banevičius gyveno Kaune ir važinėdavo Vilniun į paskaitas.
Banevičius, būdamas Vilniuje, dažnai pas Krėves apsistodavo. Jo žodžiais, Krėvė, persikėlęs į Vilnių, nesijautė esąs svetimame mieste, nes jaunystėje gyvenęs Vilniuje ir čia dvejus metus mokęsis Dvasinėje seminarijoje. Krėvė lanko Vilniaus knygynus bei antikvariatus ir papildo savo biblioteką lenkiškomis ir kitomis senesnėmis, retesnėmis knygomis.
Krėvės pažinčių ratas Vilniuje buvo žymiai siauresnis, nes dauguma jo gerų draugų liko Kaune.
Anot Banevičiaus, Krėvė Vilniuje buvo vienišas. Jis tenai bendravęs su profesoriais Karsavinu, Sruoga, Sezemanu ir su buvusiu bendradarbiu Tautosakos komisijoje rašytoju Petru Vaičiūnu.
Pagal Vaičiūno pasakojimą 1940 m. rudenį J. Žiugžda, tuomet buvęs aukštas tarybinis pareigūnas, pakvietęs Krėvę paskaityti viešą pranešimą apie Adomą Mickevičių. Krėvė atsisakinėjęs, sakęs, kad maža tėra laiko pasirengti paskaitai. Į tai Žiugžda pasakęs, kad pranešimas esąs jau parengtas ir jį reikėtų tik perskaityti. Tuomet Krėvė sutikęs padaryti pranešimą apie Mickevičių, tik ne pagal Žiugždos parengtą tekstą, bet savo. Anot Vaičiūno, dalyvavusio paskaitoje, tokio išsamaus, patriotinio, persunkto meile Mickevičiui pranešimo jis niekad nebuvo girdėjęs.
Ta proga tenka atpasakoti mokytojos O. Lastienės palyginimą M. Biržiškos ir V. Krėvės paskaitų apie A. Mickevičių, kurio ji klausiusi būdama Kauno universiteto studente. M. Biržiška duodavęs labai daug sausų faktų apie Mickevičių, kurį laikęs lietuviu ir lietuvių poetu, o Krėvė priskirdavęs jį prie lenkų poetų ir pabrėždavęs, kad lietuviams nereikią savintis iš lenkų Mickevičiaus, bet esą būtina gerai jį pažinti, nes Mickevičius su didele meile ir talentu apdainavęs tiek pagoniškąją, tiek vėlesnių laikų Lietuvą.
Krėvė pasakojęs Vaičiūnui, kad jis, sužinojęs apie savo sesers Veronikos deportaciją, 1941 m. vasarą nuvykęs, rodos, į Lentvario stotį, kur stovėję vagonai su deportuotinais asmenimis, ir norėjęs rasti savo seserį, pakalbėti su ja bei sušelpti, bet sargybinis neprileidęs jo prie vagonų, nors Krėvė ir rodęs savo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputato pažymėjimą.
Ilgametis Vilniaus dominikonų bažnyčios klebonas kunigas Jonas Vaičiūnas – Petro Vaičiūno brolis – prisiminė, kad Krėvė, gyvendamas Vilniuje, keletą kartų su žmona valgęs pas jį Kūčias. Krėvės ateidavę į Dominikonų bažnyčią. Jie būdavę toje bažnyčioje per iškilmingas Velykų prisikėlimo pamaldas, o po jų pas kunigą Vaičiūną dalyvaudavę Velykų pusryčiuose.
Mokytoja Dabrilaitė, per vokiečių okupaciją mokytojavusi Vilniaus mergaičių gimnazijoje, kurios direktore buvusi Balio Sruogos žmona, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, o vėliau – vyrų Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir gyvenusi Domaševičiaus gatvėje netoli Krėvės buto, pasakojo, kad Krėvė retkarčiais ją lankęs. Jis pasakojęs apie kelionę į Maskvą pas Molotovą, apie savo buvimą valdžioje ir pasitraukimą iš jos ir kt. Kartą, Dabrilaitės paklaustas, Krėvė visą vakarą jai pasakojęs apie masoneriją ir Vilniaus masonus.
Krėvė Vilniuje išgyveno apie pustrečių metų, t. y. nuo 1940 m. rudens iki 1943 m. pavasario. Apie Krėvės išgyvenimus vokiečių okupacijos laikotarpiu ir jo išvykimą iš Vilniaus rašysiu toliau.
XXI. Krėvės žmona
R. Glinskienė suteikė duomenų apie Krėvės žmoną. Ji buvo gimusi Kaukaze, kilusi iš Armėnijos karaimų. Jos tėvo pavardė – Gorak, armėniškai reiškia „sviestas“, gi jos vardas buvęs Rebeka. Ji anksti netekusi tėvo, tad ją išaugino motina. Rebekos tėvai gyvenę neturtingai. Rebeka mokėsi Baku gimnazijoje, kurioje mokytojavęs Krėvė. Jam buvo apie trisdešimt metų, kai jis pažinęs Rebeką. Šioji buvusi dvylika metų jaunesnė už Krėvę. Jis įsimylėjęs Rebeką ir ieškojęs jos meilės. Tačiau Rebeka priešinusis tam. Krėvė buvęs labai karštas ir aistringas žmogus, tad visokiais būdais prikalbinėjęs Rebeką už jo tekėti. Kai įkalbinėjimai nedavę rezultatų, Krėvė kartą atėjęs pas Rebeką ir, ištraukęs iš kišenės revolverį, pasakęs: arba ji sutiksianti tekėti už jo, arba jis tuojau nusišausiąs. Tuomet Rebeka sutikusi tekėti už Krėvės. Prieš tekėdama Rebeka priėmusi katalikybę. Ji krikštijosi Vilniuje ir poeto Liudo Giros žmona buvusi jos krikšto motina. Kai tapo katalike, Krėvienė gavusi Marijos Onos vardą.
Krėvės biografijoje, išspausdintoje „Lietuvos albume“, pažymėta, kad jis buvo vedęs Vilniuje 1913 metais.
Glinskienės nuomone, Krėvienė buvusi graži moteris. Krėvė sugyvenęs su ja vieną dukterį. Toji aplinkybė, kad Krėvės, be dukters, neturėję daugiau vaikų, parėjusi nuo Krėvienės. Ji nenorėjusi vaikų, nes laikiusi savo padėtį Lietuvoje netikra. Kalbos ir net straipsniai laikraščiuose, kad karo lietuviai inteligentai, grįždami į Lietuvą po Pirmojo pasaulinio, parsivežę iš Rusijos svetimtautes žmonas ir kad lietuviams reikią kurti lietuviškas šeimas, veikė Krėvienę, todėl ji vengusi turėti daugiau vaikų. Apskritai ji buvusi vieniša, atsiskyrusi nuo žmonių, nepritapusi prie lietuviško gyvenimo. Krėvienė, Glinskienės teigimu, buvo apsišvietusi moteris ir dariusi įtaką savo vyrui bei jo kūrybai. Krėvienė silpnai kalbėjusi lietuviškai. Ji norėjusi išmokti, bet jai nesisekę, nes buvusi negabi svetimoms kalboms. Su vyru ji kalbėjusi rusiškai.
S. Čiurlionienė pasakojo, kad ją, lankantis pas Krėves, erzinę tai, kad jo namuose buvę kalbama rusiškai. Anot Dubienės (prof. Dubo našlės), Krėvienė buvusi taktiška ir korektiška moteris.
Be Glinskienės, Krėvienė draugavusi su Giriene, Banevičiene (žydė), Augustaitiene (rusė), Juodakiene (prof. Juodakio žmona, rusė). Krėvienė palaikiusi gerus santykius su prof. A. Voldemaro žmona (Jaščenkienė). Kai Voldemaras buvęs ištremtas iš Kauno, Krėvienė medžiagiškai rėmusi Voldemarienę.
Artimas Krėvės draugas iš Baku laikotarpio Mykolas Banevičius kiek kitaip negu Glinskienė nupasakojo apie Krėvės žmoną. Banevičiaus teigimu, Krėvės žmona buvo baigusi gimnaziją, bet gilesnio išsimokslinimo neturėjusi. Apie tai, kad Krėvė mokytojavęs toje gimnazijoje, kurioje mokėsi Rebeka, Banevičius nėra girdėjęs. Rebeka buvo kilusi iš neturtingos Odesos žydų šeimos. Banevičius pažinęs Krėvienės motiną. Tai buvusi paprasta moteris, mažo miestelio žydės tipas, isterikė, be jokios kultūros ir inteligencijos. Tad Krėvienė nei gero auklėjimo, nei gilesnio išmokslinimo šeimoje gauti negalėjusi. Tačiau Krėvė ją mylėjęs. Banevičiaus žodžiais, Krėvė dramą „Skirgaila“ parašęs Baku mieste rusų kalba, kad jo žmona galėtų su tuo jo veikalu rankraštyje susipažinti6.
Pirmąjį raštų tomą, išleistą 1921 metais Kaune, Krėvė paskyrė savo žmonai, užrašęs tokią dedikaciją: „Vargingojo gyvenimo draugužei, kuri savo meilės jausmais niūrias mano jaunystės dienas nušvietė, mano žmonai Marijai Onai Rebekai šį rinkinį skiriu.“
Apie „Skirgailą“ K. Gelvainis („Kultūra“, 1926, Nr. 11) duoda tokią to veikalo genezę: „Rusų rašytojo Gorkio pakviestas ką nors išversti iš lietuvių literatūros į rengiamą Lietuvių almanachą, užuot vertęs pats, parašė originalią istorinę dramą „Skirgaila“, kuri dar tik neseniai pasirodė spaudoje.“
Banevičius griežtai neigia, kad Krėvienė galėjusi įkvėpti savo vyrui bet kokių kūrybinių sumanymų arba turėti jam, kaip rašytojui, kokios nors įtakos. Pagal intelektualinį lygį Krėvienė nebuvusi adekvati savo vyrui.
Reikia manyti, kad Banevičiaus versija apie Krėvienės kilmę ir jos dvasinį lygį yra artimesnė tikrovei, nes Banevičius, pažinęs Krėvę ir jo žmoną Baku mieste, galėjo daugiau visko žinoti. Glinskienė girdėjo anksčiau pateiktas žinias iš Krėvienės lūpų, kuri turbūt kiek nudailino savo kilmę ir praeitį.
Glinskienės žiniomis, Krėvės gražiai sugyvenę. Bet trisdešimtųjų metų vidury Krėvienė pradėjusi skųstis Glinskienei savo vyru. Kartą pas Krėvę į butą atėjusi kažkokia studentė laikyti kvotinų. Krėvė egzaminuodavęs ateinančius pas jį studentus savo kabinete. Krėvienė iš pradžių girdėjusi vyro ir studentės pasikalbėjimą, bet paskui viskas nutilę. Krėvienė, panorėjusi sužinoti, ar studentė išėjo, atidarė vyro kabineto duris. Ten buvę tamsu, buvęs vakaras. Krėvienė pastebėjusi, kad vyras sėdėjęs ant kušetės visai prisiglaudęs prie studentės.
Vėliau Glinskienė sužinojusi apie Krėvės romaną su kažin kokia moterimi.
Kai gyveno Kaune, Krėvienė keletą kartų (nemažiau trijų) buvo išvykusi į Kaukazą aplankyti savo seserų ir kitų giminių. Banevičiaus supratimu, žmonos kelionės labai brangiai atsieidavusios Krėvei. Visuomet Krėvienė veždavusi savo seserims daug dovanų, gi grįždavusi į Kauną visai plika. Krėvė raukęsis dėl tų kelionių, bet duodavęs žmonai pinigų.
Po vyro mirties Amerikoje Krėvienė gauna pensiją.
XXII. Krėvės duktė
Krėvė, kaip jau rašiau, turėjo vienintelę dukterį Oną.
S. Čiurlionienės manymu, Krėvė pasiuntęs savo jauną dukterį į Vokietiją, kad ji išmoktų vokiečių kalbos, gi paskui atidavęs ją vokiečių gimnazijon Kaune.
Krėvaitė mokiusis vokiečių gimnazijoje. Besimokindama ji mažai tebendravusi su lietuviais mokiniais, nes jos gimnazijos draugai buvę vokietukai.
Baigusi gimnaziją, Krėvaitė išvykusi į Austrijos sostinę Vieną, kur studijavusi aukštojoje mokykloje. Pasak Glinskienės, ji studijavusi diplomatinius mokslus. Krėvaitė, be vokiečių, mokėjusi dar prancūzų ir anglų kalbas.
Baigusi aukštuosius mokslus ir grįžusi Kaunan, Krėvaitė ištekėjo už lakūno Kopakovo. Tasai Kopakovas sutrumpinęs savo pavardę ir pasivadinęs Kovu, o Krėvaitė tapusi ponia Koviene. Glinskienė pasakojo, kad Krėvė buvęs nusistatęs prieš dukters vedybas, nes nenorėjęs jos leisti už ruso. Kai duktė vis dėlto ištekėjusi, Krėvė verkdamas skundęsis Glinskiui dėl tų vedybų. Krėvė labai mylėjęs savo dukterį.
Tačiau Kovai nesugyvenę. Mat Kovas jau buvo prieš tai vedęs ir išsiskyręs su pirmąja žmona dėl jos neištikimybės. Tačiau jis mylėjęs pirmąją žmoną ir, metęs Krėvaitę, vėliau grįžo pas ją.
Kai po poros metų Krėvaitė išsiskyrė su savo pirmuoju vyru Kovu, ji ištekėjo už Kauno universiteto Technikos fakulteto profesoriaus V. Mošinskio sūnaus inžinieriaus Vytauto Mošinskio.
Anot V. Mykolaičio-Putino, Krėvaitė rusiškai kalbėjusi su tėvu. Kartą Putinas, būdamas pas Krėvę išgirdęs, kaip Krėvaitė kreipusis į tėvą: „Papa, gde spički?“
S. Čiurlionienės teigimu, Krėvaitė silpnai kalbėjusi lietuviškai, pavyzdžiui, sakydavusi „tas nosis“. Anksti rytietiškai pradėjusi bręsti, ji jaunystėje turėjusi kelis romanus, tarp jų – su lakūnu Kopakovu, kol ištekėjusi už inžinieriaus V. Mošinskio. Kai subrendo, ji persiorientavo, pasidarė susipratusi lietuvaitė, baisiai mylėjusi, tiesiog dievinusi savo tėvą, suvokusi jo reikšmę Lietuvos gyvenimui ir literatūrai.
Krėvaitė su Mošinskiu gražiai sugyveno. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Krėvaitė su vyru ir abiem tėvais išvyko į Vokietiją. Dabar ji su vyru ir motina gyvena Amerikoje, Filadelfijoje. Vaikų ji neturi. Kaip gerai mokanti Vakarų kalbas, Krėvaitė-Mošinskienė turi gerą vietą ir gerai uždirbanti. Glinskienės žiniomis, ji dirbanti Aukštųjų mokyklų mokymo krypties ir programų nustatymo įstaigoje.
Poetas Petras Vaičiūnas papasakojo tokį epizodą iš Krėvaitės gyvenimo. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiams užėmus Vilnių, Krėvė ir jo žmona buvę gestapininkų suimti. Tuomet Krėvaitė atbėgusi pas Vaičiūną ir verkdama prašiusi jį gelbėti tėvus. Vaičiūnas su Krėvaite vaikščioję po įstaigas ir prašę sutiktus Jagomastaitės vyrą iš Tilžės ir prof. V. Jurgutį, kaip mokėjusius kalbėti vokiškai ir užmezgusius ryšius su vokiečiais, kad jie užtartų Krėvę bei jo žmoną ir rūpintųsi jų paleidimu. Vėliau abu Krėvės buvę paleisti. Kai Vaičiūnas su Krėvaite ėję pro Vilniaus katedrą, Krėvaitė norėjusi atsiskirti nuo Vaičiūno ir užeiti į katedrą pasimelsti už tėvus. Tačiau katedra buvusi uždaryta. Tuomet Krėvaitė davusi kiek pinigų stovėjusiam prie katedros elgetai su smuiku ir prašiusi jį pasimelsti, kad jos tėvai būtų paleisti.
XXIII. Krėvės draugai ir bičiuliai
Tado Petkevičiaus teigimu, Krėvė artimai bendravęs su Kauno teatro aktorium K. Glinskiu. Jų bendravimą stiprinusi ta aplinkybė, kad abiejų žmonos buvo kaukazietės ir susidraugavo tarp savęs. Glinskis buvęs išsimokslinęs ir apsiskaitęs žmogus. Galimas daiktas, kad jis Krėvei teikęs kai kurių patarimų, pastarajam rašant savo dramatinius kūrinius.
Kauno turtuoliai Vailokaičiai buvo nupirkę Aleksote, prie Kauno, Linksmadvario dvarą ir parceliavo namų statybai nupirktą žemę. Vailokaičių įgaliotinis buvo Glinskis. Jis pasistatė vilą Linksmadvary ir kalbino Krėvę ten pat įsigyti sklypą. Krėvė nupirko sklypą Linksmadvary ir buvo sumanęs statytis ten namą; žmona jį atkalbėjo nuo to sumanymo, nes jai atrodė, kad tai toli nuo miesto. Vėliau, atkritus klausimui dėl namo statybos Linksmadvary, Krėvė pardavė tą sklypą.
Vieną vasarą Krėvės išvyko nuosava mašina į ekskursiją po Rytprūsius. Jis norėjo aplankyti Marienburgą. Krėvė ragino ir Glinskį važiuoti su savo mašina į tą ekskursiją, bet jis tuo metu buvo užimtas ir atsisakė. Glinskienė ligi šiol išlaikė Krėvės atviruką, rašytą Glinskiui iš Marienburgo. Atvirukas tokio turinio: „Linkėjimai iš užburtos pilies, kuri daro pasakiško įspūdžio. Vakar atvažiavome apie ketvirtą valandą ir nuėjome išoriniai pažvelgti. Tiesiog sužavėti. Šiandien eisime vidun. Važiavome laimingai, kol kas be nuotykių. Linkėjimas žmonai. Labai gaila, kad jūsų čia nėra. Jūsų V. Krėvė.“ Ir Krėvienės prierašas paišeliu: „Rinsima! Как жаль, что Вы не приехали. Идем осматривать замок. Привет от меня тоже. Целую Вас. М. Кр…“
Kokiais metais buvo parašytas atvirukas, neaišku. Išskaitomas tik Marienburgo pašto štampas ir data: 12. VII. Atviruke vaizduojama Marienburgo Aukštosios pilies šiaurinė dalis. Pagal Glinskienę tai galėję būti apie 1933 metus. Greičiausiai Krėvė norėjo pamatyti kryžiuočių pilį, kad gautų įspūdžių ir duomenų rašysimiems veikalams. Glinskiai ir daugiau turėję Krėvės laiškų, tik jie neišlikę.
Krėvė draugavęs su Glinskiu ligi pat pastarojo mirties (1938).
Spaudos fondo išleistoje apysakoje „Raganius“ (1939) Krėvė užrašė dedikaciją: „Draugo Konstantino Glinskio Valstybės Teatro artisto atminimui.“
Mykolaitis-Putinas prisiminė, kad, kai jis gyvenęs Kaune Vaižganto gatvėje Purickio namuose, o jo bute nuomavusi kambarį Salomėja Nėris, Krėvė su Skardžiumi dažnokai užeidavę pas Nėrį palošti kortomis, pakalbėti, pajuokauti.
S. Čiurlionienės teigimu, Lietuvos Respublikos atstovas Maskvoje Jurgis Baltrušaitis buvęs didelis Krėvės prietelius. Jei Baltrušaitis atvykdavęs iš Maskvos į Kauną trims dienoms, tai vieną dieną jis būtinai paskirdavęs Krėvei. Šis vis raginęs Baltrušaitį rašyti lietuviškai. Kai Baltrušaitis užeidavęs pas Krėvę, juodu užsidarydavę Krėvės kabinete ir ilgai ilgai kalbėdavęsi. Niekas iš Krėvės artimųjų tuose pokalbiuose nedalyvaudavęs.
Prof. P. Augustaičio, ilgamečio Humanitarinio fakulteto sekretoriaus, mirusio 1941 m., našlė, kuri dažnai lankydavo Krėves ir draugavo su Krėviene, pasakojo, kad pas juos užeidavę Banevičiai, Glinskiai, Girienė, B. Sruoga, Karsavinas, istorikas Lappo. Augustaitienė yra mačiusi pas Krėvę namuose kunigą Aleksandrą Dambrauską-Jakštą ir J. Baltrušaitį. Ji žinanti, kad Krėvė svečiuodavęsis Stasio Šilingo namuose, bet pastarojo pas Krėvę nėra mačiusi. Kitų asmenų tvirtinimu, Krėvė dar buvo artimas su profesoriais Sezemanu ir Šilkarskiu.
Čiurlionienė pasakojo skaičiusi „Šarūną“ dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Viltyje“. Tuomet ji susipažinusi su Krėve, atvykusiu iš Kaukazo, ir susižavėjusi juo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, ji 1918 metais susitikusi su Krėve Kaune. Vėliau ji matydavusi Krėvę buvusiuose Ministrų Tarybos rūmuose Donelaičio gatvėje. Krėvė tuomet redagavęs „Skaitymus“ ir „Švietimo darbą“. Dar vėliau Čiurlionienė bendravusi su Krėve kaip su profesorium ir dekanu.
Anot mokytojos Dabrilaitės, Krėvė nemėgęs Liudo Giros ir neigiamai apie jį atsiliepdavęs.
A. Miškinis pasakojo, jog Krėvė nemėgęs ir M. Biržiškos. Kartą Konrado kavinėje Krėvė pasakęs apie Biržišką, kad jis palaidojęs Marksą, kurį jaunystėje garbinęs ir išsižadėjęs senų dievų.
Pasak P. Galaunės, Krėvė vadinęs Voldemarą ciniku, nepraustaburniu ir akiplėša. Pagal Krėvę Voldemaras buvęs prof. E. Volterio auklėtinis. Kartą girtas Voldemaras atėjęs pas Volterį ir jo, ir žmonos akivaizdoje nusišlapinęs.
(Bus daugiau)
1 B. Sruoga pradėjo dėstyti universitete dar 1924 metais, S. Čiurlionienė – 1926 m., A. Herbačiauskas – 1925 m.
2 „Keturi vėjai” ėjo 1924–1927 m.
3 „Gyvenimo akordai. Škicai“, Tilžė, 1921, 163 p.
4 Žr.: „Vilniaus universitetas”, Vilnius, 1956.
5 Kaune Krėvė gyveno: Vilniaus g. 2 (dabar – 4; 1920–1922 m.); Laisvės al. 2 (1922–1925); Vydūno al. 21 (1926–1940).
6 Anot Petro Vaičiūno, drama „Skirgaila” rusų kalba buvo pirmą kartą išspausdinta Vilniuje tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, bet man tos knygos neteko matyti. (Iš tikrųjų šis veikalas pasirodė kiek vėliau: Креве Винцас, Скиргайло: Драма из жизни Литвы XIV века, Вильна: Aurora, 1922, 105 p. Saugoma prof. Jurgio Lebedžio kolekcijoje VUB. – J. Š.)
Gediminas Ilgūnas. Vincas Pietaris – draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis
2004 m. Nr. 12
Lietuviškos spaudos draudimo metu savo kūrybos kelią pradėjo daugelis XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių rašytojų. Tokia buvo ir pirmojo lietuvių istorinio romano autoriaus, rašytojo ir publicisto Vinco Pietario kūrybos pradžia.
V. Pietaris, kaip nedaugelis kitų jo meto lietuvių inteligentų, niekada nesigėdijo savo lietuviškos valstietiškos kilmės ir nekeliaklupsčiavo svetimai kalbai ir kultūrai. Dar vaikystėje, 1864 m. mokydamasis Marijampolės apskrities mokykloje, susidraugavo su jaunesnės klasės mokiniu Petru Kriaučiūnu. Laisvesniu laiku jiedu, suradę nuošalesnę vietą, pasikalbėdavo lietuviškai, nors tuomet mokykloje buvo griežtai draudžiama, net svarstė lietuviškos gramatikos parašymo galimybes. Jų bičiulystė tęsėsi visus mokslo metus.
1865-aisiais V. Pietaris Marijampolės apskrities mokyklą baigė. Gimnazijos čia tuo metu dar nebuvo. Paskutinę dieną mokykloje jis aprašo taip:
„Buvo tai 29 diena birželio, buvo tai petrinių diena 1865 metų. Aš pabaigiau Senpilės klases ir ketinau važiuoti namon ir, atsisveikindamas su Kriaučiūnu, ryžausi pakalbėti su juoju truputį atviriau apie Lietuvą, lietuvius ir lietuvystę. Man jis nurodė vaikiščiu mislijančiu ir panašiu ant manęs. Pašnekis mudviejų buvo neilgas, nes abudu rengėmės namo, bet abudu susišnekėjome budinti lietuvius ir neduoti jųjų versti į lenkus. Taip susitarę pasiskyrėme ant ilgo“.
Taigi dar būdamas paauglys V. Pietaris apsisprendė darbuotis Lietuvos ir lietuvių labui.
Tuo metu lietuvių tautai grėsė išnykimas. Po 1863 m. sukilimo prasidėjo juodžiausias lietuvių tautos istorijos laikotarpis. Dėl sukilimo Lietuva neteko didelės dalies savo dar nenutautėjusios bajorijos, negausios inteligentijos. Šviesiausi, energingiausi, išsilavinę žmonės žuvo arba numalšinus sukilimą buvo išsiųsti į Sibiro rūdynus, arba emigravo į užsienį. Užguitą, dažniausiai beraštį valstietį caro valdžia siekė surusinti, įbrukti stačiatikių tikėjimą. 1864 m. uždrausta lietuviška spauda. Tačiau 1866 m. išėjo caro valdžios administracinis potvarkis, kuris nors ir nurodė Marijampolės gimnazijoje visus dalykus dėstyti rusiškai, bet leido norintiems fakultatyvo tvarka įvesti lietuvių kalbos mokymą.
Po spaudos uždraudimo V. Pietaris išvyko mokytis į Suvalkų gimnaziją, kur viešpatavo lenkiška dvasia. „Tarp savo bendrų vienos klasės lietuvių aš neradau nė vieno, su kuriuo būčiau galėjęs pasišnekėti ir mislimis pasidalinti. Kiekvienas buvo apsvaigintas lenkyste“, – atsiminimuose rašo V. Pietaris. Čia jis savo patriotizmą ugdė skaitydamas T. Narbuto istorinius veikalus apie Lietuvos istoriją, be to, su bendramoksliu Petru Markūza rinko tautosaką.
Baigęs Suvalkų gimnaziją, V. Pietaris 1870 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Universitete studijuojantys studentai lietuviai jungėsi į bendraminčių būrelį. „Mes visi lietuviai pradėjome susieiti ant lietuviškos arbatos, susiėję ir pasišnekėdavome lietuviškai po senovei, ir daineles padainuodavome“, – rašo V. Pietaris. Anot jo, būrelio nariai laikė save susipratusiais lietuviais, pasirengusiais darbuotis Lietuvos labui. Sunešę turimas lietuviškas knygas pas vieną studentą jie įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę, kurioje buvo A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatika, K. Donelaičio „Metai“ ir kitos knygos. Būrelio nariai, siekdami pasipriešinti lietuviškos spaudos draudimui, nutarė lietuviškai parašyti ir įvairiuose Rusijos miestuose išleisti po brošiūrą ir tuo įrodyti, kad lietuviškos spaudos draudimas yra neveiksnus ir neturi juridinės galios. V. Pietaris pradėjo versti I. Liskovskio „Tris pamokslus apie gaspadorystę“.
1873 m. rudenį V. Pietaris susipažino su įstojusiu į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą Jonu Basanavičiumi. Netrukus jiedu susibičiuliavo. Apie vieną jų susitikimą V. Pietaris rašo: „Ilgai mudu, likę du vienu, užsisėdėjome mano vargingam, gelsvu popierium išmuštame kambarėlyje. Mušė ir dvyliktą, ir pirmą valandą nakties, o mudu dar vis kuždenomės. Ne sykį po tų gadynių tas gelsvas kambarėlis matė mudu, besikalbančiu arba besėdinčiu ir taip beniūniuojančiu tolimoje šalyje dainas lietuviškos dirvos…
Metai lėkė, mudu brendome. <…> Ranka į ranką, širdis į širdį ėjom ilgą amžių mudu…“
Tuo metu lietuviai, baigę Rusijos aukštąsias mokyklas, Lietuvoje galėjo gauti valdišką tarnybą tik perėję į stačiatikių tikėjimą ir sukūrę rusišką šeimą, kitaip tariant, įrodę savo ištikimybę carui ir jo valdžiai. Todėl daugelis patriotiškai mąstančių, norinčių gyventi Lietuvoje ir darbuotis jos labui jaunuolių rinkosi kunigo, kartais teisininko arba gydytojo profesiją – su pastarosiomis Lietuvoje galėjo verstis privačia praktika. V. Pietaris, baigęs universitetą, mokytojo darbą galėjo gauti tik Rusijoje, bet ne Lietuvoje. Todėl jis universiteto Medicinos fakultete nusprendė įsigyti gydytojo profesiją. Į Medicinos fakultetą perėjo ir J. Basanavičius. Su juo V. Pietaris „visą laiką intymiškiausiai sėbravo“. „Ryšys, kurs mus vienijo, buvo iš didesnės dalies lietuvystė. Pasakos iš praeities mūsų tautos, svajonės apie jos šiosdieninius reikalus ir jos likimą – buvo tai kasdieninė tema mūsų pasikalbėjimų, ne kartą – karštų disputų“, – prisimena V. Pietaris.
Gavęs gydytojo diplomą, jis pradėjo dirbti Novgorodo srities Demiansko apskrities gydytoju, ir ryšys su lietuviais laikinai nutrūko. Jam teko daug važinėti po didžiulę apskritį. Grįžęs namo, jis užsirašydavo patirtus įspūdžius. Čia jis parašė apybraižą apie Demiansko apskritį – „Šiaurinės ežios mūsų tautos ir mūsų kunigaikštystės senovėje“.
O jo bičiulis J. Basanavičius, su kuriuo V. Pietaris susižinodavo laiškais, priverstas įsikurti Bulgarijoje, ruošė dirvą „Aušrai“. 1883 m. V. Pietaris iš J. Basanavičiaus paštu gavo pirmąjį „Aušros“ numerį. 1884 m. ketvirtajame „Aušros“ numeryje, skyrelyje „Knygos apie Lietuvą“, išspausdinta V. Pietario rašyta A. Kirkoro knygos apie Lietuvą recenzija. Tačiau netrukus V. Pietario ir J. Basanavičiaus susirašinėjimui iškilo kliūčių. V. Pietaris iš Demiansko persikėlė į kitą, tolimesnį miestą – Ustiužną. Jis primygtinai kvietė J. Basanavičių atvažiuoti pas jį. „Labai ir labai reiktų mudviem pasimatyt ir pasišnekėt. Ir apie „Aušrą“, ir apie kitus dalykus, ir ant galo pasimatyt, pasišnekėt kaip senovės pažįstamiem sėbram. Jeigu būsi Lietuvoj neužilgo, tai aš prašyčia Tave atvažiuot į Ustiužną pas mane. Šitas pasimatymas yra labai reikalingas“, – rašo V. Pietaris 1884 m. vasario 28 laiške. Jis prašo studijų draugo atsiųsti užsienyje leidžiamų lietuviškų laikraščių ir knygų, rūpinasi „Aušros“ likimu.
Per J. Basanavičių V. Pietaris bando užmegzti ryšį su draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjais užsienyje. Būdamas atsargus, jis teiraujasi, ar J. Basanavičius nežino Prūsijoje tokio žmogaus, kuris galėtų kaupti visus išeinančius lietuviškus leidinius. Vieną egzempliorių reikėtų palikti pas tą žmogų, o antrą „ant rizikos“ jam per sieną siųsti paštu. „Katras numeris prašoktų per rubežių – tas ateitų, katras nespėtų, katras užkliūtų – to ir negailėtų, ba da vis antras liktų“, – rašo jis. Siuntinių su lietuviškais laikraščiais ir knygomis V. Pietaris gaudavo ir tiesiai iš J. Basanavičiaus. Viename siuntinyje V. Pietaris rado naują, tik pradėtą leisti žurnalą „Varpas“.
1889 m. į Ustiužną buvo ištremtas poetas, kritikas ir publicistas Adomas Jakštas (tikr. Aleksandras Dambrauskas, 1860-1938). Jis nuo 1884 m. bendradarbiavo „Aušroje“, buvo išleidęs poezijos rinkinį „Dainų skrynelė“. Tai buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo kelias kalbas, domėjosi literatūra, filosofija. Jis palaikė ryšius su lietuvių draudžiamos spaudos leidėjais ir platintojais, turėjo daug draugų ir bendraminčių Lietuvoje. Ustiužnoje A. Dambrauskas-Jakštas greitai susipažino su apskrities gydytoju V. Pietariu ir susibičiuliavo. Klausydamasis jo vaizdingų pasakojimų apie tėviškę, mokslo metus, gimtojo krašto nutikimus, A. Jakštas paskatino V. Pietarį imtis plunksnos. „Pietaris pasakodavo gyvai, dailia lietuvių kalba, papuošta senoviškais tikrai lietuviškais, bet man negirdėtais žodžiais“, – prisimena A. Jakštas. Jis skatino V. Pietarį rašyti draudžiamai lietuviškai spaudai, tačiau šis būgštavo, sakydamas, kad nė vienos savo „ranka parašytos eilutės negalįs leisti užsieniuosna, nes, rašto paslapčiai aikštėn išėjus, nukentėtų ne tik jis, bet ir jo šeimyna, ko jis leisti neturįs teisės“. Tada A. Jakštas pasisiūlė jo kūrybą perrašinėti pats, originalą grąžinti autoriui, o siųsti nuorašus, pasirašytus slapyvardžiu. V. Pietaris su šituo sutiko, tik manė, jog rankraščius siųsti reikia ne iš Ustiužnos, o iš tolimesnių miestų – Rybinsko, Jaroslavlio. Taip V. Pietaris pradėjo rašyti straipsnius, apsakymus draudžiamai lietuviškai spaudai, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, dažniausiai – Savasis. Šiais metais atsinaujino V. Pietario susirašinėjimas ir su J. Basanavičiumi.
1891 m. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ per kelis numerius buvo atspausdintas V. Pietario straipsnis „Siberija ir jos kaliniai“ (Nr. 1-6). Šiuo straipsniu prasidėjo V. Pietario publicistikos ir beletristikos skelbimas. Tais pačiais metais „Ūkininkas“ išspausdino straipsnį „Pirma ir dabar. Trumpa bet akyva šneka“ (Nr. 9); „Varpas“ – „Senovės pinigai ir jų vardai pas rusus ir lietuvius. Archeologiški-filologiški tyrinėjimai Pruso“ (Nr. 11-12); leidinys „Ūkiškasis kalendorius ant meto 1892“ – „Kas mus aršiausiai žudo“. Nuo šiol minėtuose ir kituose leidiniuose kasmet pasirodydavo po kelis V. Pietario straipsnius. Jo kūryba įvairiuose laikraščiuose buvo spausdinama iki pat mirties, o kai kurie kūriniai – ir po jos.
A. Jakštas Ustiužnoje nuolat gaudavo lietuviškos spaudos. „Laikraščių naujus numerius su Pietario raštais įteikdavau autoriui… Perskaitęs juos, jis nudžiugdavo, pamatęs, kad jo darbas niekais nenuėjo, kad yra skaitomas, kad ir slapta, įvairiuose Lietuvos kampuose. Jam buvo aišku, kad toji laisvoji, carizmo necenzūruojamoji lietuvių spauda stipriai veikia liaudį ir kelia joje tautinį susipratimą. Taigi tos kontrabandos pagavęs, Pietaris vėl imdavosi plunksnos ir rašydavo naujų vaizdelių ir pasakojimų, kurie man vėl tekdavo perrašinėti“, – prisimena A. Jakštas.
A. Dambrausko-Jakšto tremties laikui pasibaigus, jis 1894 m. iš Ustiužnos išvyko. Toliau rūpintis savo kūrinių siuntinėjimu redakcijoms reikėjo pačiam V. Pietariui. Kaip prisiminė duktė Antanina, kai kada „rankraštis būdavo rūpestingai įpakuojamas ir įdedamas į baltos duonos kepaliuko vidų arba į šventinį pyragą ir buvo siunčiamas kaip skanėstų siuntinėlis į Kauną A. Dambrauskui“, kuris rankraščius persiųsdavo toliau.
V. Pietaris matė, kad slapta jo gaunama lietuviška spauda nuolat tobulėja, gausėja autorių. Tačiau laikraščių ir jų autorių kalba buvo labai nevienoda. V. Kudirka „Varpe“ 1889 m. kėlė problemą, kad kiekvienas autorius rašo pagal savo „gramatiką“. V. Pietaris apie tai parašė straipsnį – „Valymas ir teršimas mūsų kalbos“ („Varpas“, 1882, Nr. 4-5).
Atostogų metu V. Pietaris keletą kartų buvo atvykęs į Lietuvą. Būdamas gimtinėje skaitė brolio Kazimiero ir pažangesnių kaimynų, per knygnešį J. Kačergių gaunamą draudžiamą lietuvišką spaudą. XIX a. pabaigoje V. Pietariui gimtinėje lietuviškų laikraščių parūpindavo ir jo sūnėnas, vyresnio brolio sūnus Kazys Pietaris (1880-1916), tuomet platinęs draudžiamą spaudą.
XIX a. pabaigoje Lietuvoje vėl sustiprėjo carinės valdžios represijos, nelegalios lietuviškos spaudos leidėjų ir platintojų persekiojimas. Šiuo laikotarpiu V. Pietaris parašė straipsnį „Padėjimas mūsų tautos XIX amžiuje“. Jame teigiama, kad „kraujais aptaškyta tysojo pradžioje XIX amžiaus Lietuva ir draskė jąją, kas tik norėjo“. Autorius smerkia nutautėjusią Lietuvos bajoriją, kunigų pastangas lenkinti lietuvius per bažnyčią. Pasak jo, paskutinieji tikri tautos didvyriai „paguldė galvas, o tie ką liko, tai buvo ar išgamos bajorai, ar prasti žmonės, miegantieji sakytum. Ne! Nemiegantieji, bet baisiai suvaržyti“. V. Pietaris čia aptaria S. Daukanto, M. Valančiaus kultūrinę veiklą, nagrinėja 1831 ir 1863 m. sukilimų priežastis ir padarinius, lietuviškos spaudos uždraudimą. „Miegančią Lietuvą Muravjovas kirto rimbu, kad net kraujas tiško, ir toji pradėjo busti iš miego.“ Toliau jis rašo: „Galas XIX amžiaus ir pradžia XX sutinka mus, kaipo tautą, galutinai nuvargintą – sunkiame padėjime, bet vis daug geresniame, kaip buvo pradžioje XIX amžiaus <…>. Metas nuo metų viltys mūsų nesimažina, bet augte auga. Ir kas linksmina kiekvieną, tai šitai: jog mes norime mažai, bet drūčiai! Mes neskrajojame ieškodami plačios tėviškės „nuo jūros iki jūrai“, mes ieškome tiktai tiesų, prigulinčių kiekvienam gyvam žmogui. Tame mes turime teisybę akivaizdoje viso svieto ir visų mūsų priešų, tikimės tas tiesas atgauti, užlaikyti ir iš jų naudotis, ar su valia ir noru mūsų priešų, ar be jų valios ir noro – vis tiek!“ V. Pietaris skatina žmones nesėdėti rankas sudėjus, kovoti už savo teises, sakydamas, kad ir mums jos priklauso lygiai kaip ir kitiems. Jis skatina nebijoti ateities, nors ir pripažįsta, „kad ateitis tamsi! Bet nuo mūsų pačių priguli ją šviesią padaryti!“
Šis straipsnis – ne tik lietuvių padėties XIX a. istorinė apžvalga, bet ir programa prasidedančiam XX amžiui.
V. Pietaris visad domėjosi Lietuvos ir lietuvių tautos istorija, jautė istorinių straipsnių trūkumą draudžiamoje lietuviškoje spaudoje. Skaitydamas kaimynų rašytus metraščius, istorinius veikalus, V. Pietaris matė, kaip juose lietuviai dažniausiai niekinami, šmeižiami. „Vokiečių raštuose mes perdėm randame vieną užmanymą: papiešti kuo bjauriausią lietuvių paveikslą.“ Laiške sūnėnui K. Pietariui jis rašo, kad yra perskaitęs daugybę istorinių veikalų. „Būdamas gimnazijoje skaičiau lenkiškas, paskui skaičiau rusiškas, lotyniškas, vokiškų truputį <…> ir visame mačiau tik vieną melą, apgavimą, prapultį dėl mūsų žmonių ir viso kampo.“ Laiške A. Jakštui nurodo, kad skaitydamas P. Dusburgiečio kroniką piktinęsis, – ir ten istorija iškraipyta. „Kitaip ir negalėjo būti, – samprotauja jis. – Nei jie mūsų istorijos nežino, nei būdo nesupranta… nei teisybę rašyti nori…“ V. Pietaris apgailestauja, kad tarp lietuvių neatsiranda rašytojų, kurie norėtų pasinaudoti turtinga savo tėvynės istorija. „Tegul sau per nepratimą prie rašymo ir sykį, ir antrą nepasisektų, bet jau, trečią kartą rašant, vis tik rastųsi vietos… ir labai geros, o ant galo, į kokį penktą sykį rašant, išeitų ar šis, ar tas. Žinomas dalykas, jog dėl tokio darbo reikia ir atsidėjimo, ir visa ko, ko pas mus neatsiranda.“
V. Pietaris, bendradarbiaudamas draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, savo kūryba troško žadinti amžininkų, lietuvių skaitytojų savigarbos jausmą, pasitikėjimą savo jėgomis, tikėjimą dvasiniu, kultūriniu ir pagaliau materialiniu atgimimu. 1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Jis mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Vieną vakarą, sugrįžęs nuo ligonio, ant tuščio popieriaus lapo parašė:
„Lietuviai XII šimtmetyje. Istorinė apysaka.
Apie mūsų praeitį seniai-proseniai beveik jokių žinių neužlaikė. <…> Nemanau čia rašyti istorinės monografijos. Pasiryžau čia pabrėžti mūsų praeities paveikslėlį, kaip ta praeitis atrodo mano vaidentuvėje. Galbūt, jog čia rasis ir tūli istorijos faktai klaidingai paduoti; galbūt, jog rasis nemažai ir kitų netobulumų, bet tai jau kitas dalykas. Čia ne istorija, tiktai apysaka, istorijos pagrindu parašyta. Jeigu ji negera, negerai parašyta, susimildami, parašykite geriau! <…> Ne tame svarbumas, jog mano darbas niekam nevertas, tiktai tame, jog nėra kam dirbti“.
Taip prasideda pirmojo lietuviško istorinio romano prakalba. V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė.
1901-1902 m. V. Pietaris daugiausia dirbo prie rašomo romano. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija. Atitrūkdamas nuo romano jis rašė ir publicistinius straipsnius, juos spausdino draudžiama lietuviška spauda. 1901 m. „Žinyčioje“ pasirodė jo recenzija „Istoriška verčia istoriško Sienkevičiaus romano „Krzy?acy“ (Nr. 3); 1902 m. ten pat („Žinyčioje“) – „Prasmė ir gražumas dainų“ (Nr. 3-4), „Seniausios žinios. Kionig – kunigas. Trakų vaivadystė. Apie Samogitos prasmę ir gražumą dainų“ (Nr. 4-5); „Tėvynės sarge“ spausdinama jo apybraiža „Iš kelionės“ (Nr. 7-8A, 10-11B).
V. Pietaris, būdamas tik penkiasdešimt dvejų metų, 1902 m. mirė, taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui. Tarp jų – ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.
Prieš 100 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandore (Pensilvanijos valstija), dviem nedidelėmis knygelėmis kaip žurnalas „Dirva-Žinynas“ išėjo A. Miluko suredaguotos V. Pietario romano „Algimantas, arba Lietuviai XII šimtmetyje. Istoriška apysaka“ pirmos dalys. Romaną pirmieji perskaitė išeiviai. Po keleto mėnesių, jau po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, romanas paplito Lietuvoje. 1905-1906 m. ten pat buvo išleistos dar trys dalys – visas romanas.
Tarp draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbių V. Pietaris užima svarbią vietą.
„Turėdami prieš akis visus Vinco Pietario raštus, matome, kad jis yra ne tik „Aušros“ patriotinio idealizmo, bet taip pat ir „Varpo“ pozityvizmo atstovas. Smulkieji jo apsakymėliai <…> ir daugelis šiaip jau straipsnių kelia ir nagrinėja visai konkrečius, aktualius to laiko gyvenimo reikalus. Pietaris buvo ištikimas tos gadynės idealistinių ir realistinių idėjų reiškėjas“ (V. Mykolaitis-Putinas. Naujoji lietuvių literatūra. T. 1, K., 1936). Jo publicistiniai ir beletristiniai kūriniai skatino skaitytojus dirbti, veikti, neprarasti vilties atgauti visas žmogaus ir piliečio teises ir laisves, sukurti savo nepriklausomą demokratinę valstybę.
V. Pietario viltys ir siekiai Lietuvoje išsipildė 1918-1920 metais, praėjus šešiolikai metų po rašytojo mirties.
Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)
2004 m. Nr. 1
S. J. Turgenevas. Bąjorų gūžta. Romanas. Juozo Sužiedėlio vertimas. [Kaunas–Marijampolė, „Dirvos“ b–vė], 1924, 155 p.
Garsiausias rusų romantikas ir stilistas, geriausias rusų bajorų psichologas Turgenevas savo raštais tebežavi pasaulį. Jis gražioji pažiba rusų beletristų. Iš jo tik mokytis aiškumo dėstyme charakterių ir sklandumo kalbos. Tai originale.
Šitos rūšies raštai yra verstini į kitas kalbas be galo atsargiai; juos versti tegali imtis kvalifikuotieji dviejų kalbų žinovai. Kitaip nutrinsi visus originalo gražumus.
Kaip tas darbas pasisekė J. Sužiedėliui? Pirmieji 20–30 puslapių išversti tiek blogai, jog vargu bau kas įstengs kantriai juos perskaityti. Vertimo stilius šiurkštus ir tiek vergiškas, pažodžiui padarytas, jog kai kur tiesiog nesuprantamas lietuviams, nemokantiems atspėti originalo išsireiškimų. Dažnai vertėjas nesupranta rusų sąvokų. Štai keletas ištraukų. Jų daug pabraukinėta.
Jis buvo pasišventėlis negyvėliui vyrui (pokojnomu), Šarpas (Šarf), papynas, valdau (vladeju) prancūziškąjį dialektą, 5, aštrinti dantis ant ko nori (ostri zuby, 7), žmogamušys – razbojnik, 9, įsivogti į svetainę – vkrastsia v gostinnuju, leidosi daryti sau įvairius prasižengimus su taisyklėmis: ūžė, pažindinosi su žmonėmis, nepriklausančiais pasaulio (??), sferoje pasivarto – obraščaetsia v sfere, 11, pa– slinkėjo klupsčiu kėdę (?) 12, pastatyta – postai, sumedėjo – oderevel, 15, daug vaikščiojosi – gulial, pasaulio žmogus – svetskij čelovek, taisyklingos lūpos – pravelnyje, nosis tėviška buvo, 23, dvariokus išdykino – dvorskich raspustil, v. paleido iš tarnybos, 25, sostiniški įpratimai, viskas čia ne po jam – ne po jevonoinu, ji tuo padabojimu patiko, žegnojos pasivogdama, ukradkoj, 30, liko kaltas įvykstant permainai – byl vinovnikom, atbukusiai išdidus – tupo sposivij, artistas buvo šį vakarų išžengęs – vystupal, statyte pastatytasis tvenkinys (?), 41, aniniška juostelė – annenskaja lenta, 142.
Bet toliau vertimas jau eina sklandžiai, nors ir čia kai kada dar suklupdamas.
Dėl kalbos „Bajorų lizdas“ yra tik leistinas mokyklų knygynams.
1924. VI. 27
A. Tolstoj, Aelita. [Fantastinis] romanas. Iš rusų kalbos vertė V. B. [Kaunas], „Vaivos“ b–vės leidinys, 1924, 214 p.
Jule Verne’o žanru aprašyta kelionė į Marsą ir nuotykiai Marse. Vertimo kalba gera. Vyriausioji ypatybė – daug fantazijos, fabula gera supinta ir įdomiai vedama. Mūsų jaunuomenei skundžiantis, lietuvių kalba nesą „įdomių“ knygų, „Aelita“ turėtų būti skaitoma. Ir tą skaitys, jos ieškos. Taigi knygynai privalėtų palengvinti tos knygos gavimą, turėtų jos pa kelis egzempliorius.
Knyga rekomenduotina.
1924. XI. 13
Rabindranatas Tagore, Gitanžali. Iš anglų kalbos vertė Karolis Vaivas. [Kaunasi], „Vaivos“ b–vės leidinys, 1924, 64 p.
103 išplėstų aforizmų. Gilybė filosofinės minties, Europoje nematytas azijiečio originalumas, apsčiausia poezija prozoje. Iš viso tai mažas sandėliukas sveiko dvasinio turto, kurs verste verčia mokyklų knygynus turėti po vieną, jei ne po du tris tos knygelės egzempliorius. Tagore daro įtakos visam kultūringam pasauliui. Sveikos įtakos. Yra žmonių, ne vienoje jo tėvynėje, kurie kasdien skaito Tagore. Ir jų dvasia tik tuo plečiasi. Jei mūsų Švietimo ministerijai pasisektų mokinius įmasinti suprasti Tagore, destis, skaitant giliai galvoti ir rimtai jausti, – mūsų visuomenė radikaliai pusveikėtų.
Knygelė rekomenduotina.
1924. XI. 13
Ig. Chodzko. Kvestoriaus užrašai. Lietuva 18–19 šimtmetyje. Lietuvino Pi. Ki. [Pijus Kirvelaitis], [Kaunas–Marijampolė]. 1924, 95 p.
Lenkų kalba originalas yra jų literatūros pažiba, klasinis dalykėlis. Lietuvos te nedaug: tas vienas bąjorų luomas ir vienuolynas vaizduojamas, ir tai Gūdų krašte. Užtat šituodu dalyku, kuriuodu lygiu buvo, ir etneg. Lietuvoje klasikiškai vaizdžiai ir vienuoliškai stilingai aprašyta. XVIII amžiaus aukštajai mūsų visuomenei pavaizduoti nebereikia geresnio šaltinio. Naivus aprašymas, kaip naivus tikėjimas ir bajorų savavaliavimas bei anarchija. Juokingi būtų giliausio, vai kiško tikėjimo pasireiškimai šalia „wodeczki”, gėrimo ir valgymo, sulig lenkų nusistatymo: „Za krola Saša – jedz, pij i popuszezaj paša“1. Labai daug duodanti knygelė.
Ir versta ji pakankamai sumaningai. Veik netenka pažymėti svetimybių. Net ypatingas XVIII a. stilius gerokai atitinka vertimui. Ir korektūros gerai žiūrėta. Pasergėjau riktus: tesižinie – tesižinai, 12 p., veiteranda – reit… 18, neks ie, 21, solvo respectu – salvo, 23, Čitavėnai – Tytuvėnai, 43, 81. Atsigulė kryžium žemę (?), 76. letine – a, vestro dominatio – a, 78 in finos – infinos, kai ir išvažiavo – išvažiavo, 93.
Ir dar kiek. Tai nebalamutija. Stilizavimui nieko nemoku prikišti. Knygelė drąsiai rekomenduotina jaunuomenei, mokykloms.
1924. XII. 10
1 Už Saksonijos karalių – valgyk, gerk ir atleisk diržą (lenk.)
M. Konopnickaja, Pagal instatymus. Iš lenkiško vertė Pranas Siūlelis [Paršaitis]. Chicago, 1910, 158 p.
M. Konopnickienė – talentinga beletristė ir poetė; be to, senovės demokratė, „chlopomanė“, pirmeivė malkotentė. Jos vertėjas į lietuviškąją kalbą Pranas Paršaitis (Siūlelis) 1905–1906 m. anarchistas, bėgęs nuo teismo į Ameriką ir ten pasikoręs. Tuo aiškėja, kodėl ir kam autorės pasirinkta „demokratinė“ tema, o vertėjo ji, ne kita kuri versta. Konopnickienės parašyta labai talentingai, Siūlelio versta labai suvalkietiškai, destis, geriau už kitus „amerikiečius“ vertėjus.
Vis dėlto kai aš skaičiau šį kūrinį, tiesiog kankinaus jo turiniu; tiek jis baisus ir drastiškas. Visus nervus ištampė istorija, kaip labai tvirtų doros pamatų, bet bukaprotė, nieko negalvojanti tarnaitė „iki mirties“ įsimyli gražų vagilių, paduoda jam savo ponų buto raktus; jis išvagia visas brangenybes, ją žadėjęs pirma vesti, dabar, kai nebereikia, atstumia pavadinęs vagilka. Teisme tarnaitė savo mylimojo neišduoda, pati sėdi kalėjime trejus metus, paskui su raudonu pasu ištremta apsigyventi, niekur neranda darbo, alksta, šąla, serga, visų niekinama, lojama, gadinama, išnaudojama.
Veikalo tema ir tendencija – skriauda. Įstatymas kietas, tvirtas, nepaisantis, kurio kiekviena raidė buvo retežiu jos rankoms, kojoms, botagu jos sprandui, badu jos kūnui, prapulčia jos vėlei. „…Jautė išgąstį ir instinktyvišką reikalą gintis prieš tuos įstatymus“, 99. Jos gynimasis – tai pabėgimai, tai naujos kančios, nauji „nusidėjimai“. Ji mėgino dusyk nuskęsti ir vienąsyk sudegti. Ir vos ne vos pavyko jai sau galą pasidaryti.
Paveikslai baisūs, dantiški ar dostojevskiški.
Šios knygos skaitymas – visuomenininkams, toli gražu ne jaunuomenei. Jaunuomenė, tokių knygų prisiskaičiusi, tegautų įstatymų neapykantos. Ši knyga būtų leistina tik paaugusiųjų knygynams laikyti, nesiūlijama.
Pasiūlyti šios knygos negalėčiau ir dėl daugybės kalbos trūkumų, polonizmų, apsidairė po kairei, 3, ant apsigyvenimo, apsivedė su Brone, 7, kas su tavim pasidarė, 9, ant katarinkos žaidė, 11, žiūrėjo bandančiai (badawczo), 16, bobai užsimanyta šnekėti, 37, ant kelionės stovėjo be judėjimo, 51, nutrinti – otrzec, užsveikino šnipas, 89, ant pietų – na obiad, 92, po atlikimui bausmės, 104, merginą paėmė ūmus raudojimas, 144, t. ir t.
[Ne vėliau kaip 1925 m. sausio 22 d.]
Leonidas Andrejevas. Krikščionys. Išvertė Augustinas Janulaitis. [Kaunas], 1922, 29 p.
Talentingai, gal net genialiai papieštas vaizdas, kaip kitas aptvirkęs giliai jaučia krikščionybės esmę, o tie, kurie dedas normaliai gyvenančiais, visai nejaučia tos esmės. „Ne, aš ne krikščionė. Jeigu būčiau krikščionė, tokiu darbu neužsiimčiau“, – sako prostitutė, atsisakydama prisiekti, 7 p. O kitiems nuodėmingas gyvenimas visai nekliudo vadintis krikščionimis. Ir išeina, lyg ji (prostitutė) geresnė už visus, geresnė už prisiekusius ir publiką, 18.
Brendusiems žmonėms – tai gilios prasmės lektūra. Jaunuomenei, manau, prostitučių buities scenos, jų cinizmas, anekdotai, iš nusiminimo kilęs skepticizmas, baisi be vilties dabartis, ištvirkavimas, skandinąs net skaisčias sielas – visa tai per drastiška ir teigiamos įtakos turėti negali. Tad į mokinių knygynus yra neduotina; tą kūrinėlį atras paskui.
Kalba gera. Rusicizmų pasergėjau: teismui nieko negirdėti – sudu ničego neslyšno. O Dievui tu meldies? – A Bogu ty molišsia? Dovanok, kad varginau – prostite, čto urruždel. Galima man jos paklausti? – Možno mne ee sprosit’? Atsiyrė akys – otkrylis’ glaza. Matos užpakaliai: pliki, plokšti… 28. Teisme nepakenčiama pliki užpakaliai. Čia norėta pasakyti – pakaušiai.
[Ne vėliau kaip 1925 m. sausio 27 d.]
J. Rainis. Aukso žirgas. Penkių veiksmų pasaka. Iš latvių kalbos vertė Boris Melngailis. [Šiauliai], „Kultūros“ b–vės leidinys, 1925, 99 p.
J. Rainis (mūsiškai Rainys ar Reinys kaip gaidys), pseud., garsiausis latvių rašytojas poetas, gryniausias kultūrininkas praktikoje. Jo raštus žino ir pasaulio literatūros, ir itin gėrėjas jo „Juozapu ir jo broliais“ be „Aukso žirgo“. Tai pasaka, kaip karalaitę vasarą užkerėja žiema ir ilgą laiką laiko lediniame karste aukštai stiklo ledų kalne septynių juodvarnių, Juodosios Motinos – tamsio sargybinių, saugoma. Bet Baltasis Tėvas – šviesa nenori, kad karalaitė mirtų, ir padeda Saulvedžiui atjoti aukso žirgu, įkvėpti karalaitei gyvybę, vesti ją ir vėl palaiminti žmones. Be galo turininga gamtos veiksnių personifikacija. Ją galima drąsiai gretinti su vokiečių Lohengrinu, Tannháuseriu ir kt., iš kurių padaryta libretai garsiausioms pasaulyje operoms. J. Rainis latvių ar ne latvių pasaką dramatizavo dideliu talentu ir kilniausia tendencija padaryti skaitantiems auklėjamos, dorinamos įtakos. Jo Antinšas – aukščiausis dvasios galybės idealas, „kurs save aukot pajėgia“, 29. Jis – Saulvedys, pavasaris, jauniausis, 40 p., iš jo ateisiąs išganymas, 46, nežemiškas: „Duonos svoris traukia žemėn ir viršūnėn nebeleidžia“, 60. Jis pasilgęs karalaitės, trokšta jos, daugiau į nieką neberiša savo širdies, nei į pinigus, nei į patogumus. Ir dėl to jam tenka karalaitė.
Retai pasitaiko tokiuo pasigėrėjimu skaityti dramatizuotas dalykėlis. Šita knyga turi būti daugely egzempliorių moksleivių knygynuose.
Vertimo kalba gera, gramatinga. Spaudos riklumų yra. Ir versifikacija gera, nors vienos rūšies aš nesuprantu: bėk, balnok aukso žirgą.
Juodoji Motina (Matė) vargu gerai pasakyti, gal geriau būtų buvę Ponia, kaip Lielmatė=Grande Dame=Jomylista. Saulcerytė – lietuviui etimologiškai bereikšmė, tai įspūdžio nedaro; reikėjo sulietuvinti.
Balta saulė – skaisti saulė, 17. Visokių valkatų į namus neleidžia – bet kokių, 23. Taip nesiklausyti – neklausyti, 38. Vietoj vilnonių varinius atnešk – varinius,
ne vilnonius atnešk, 43. Daugiau maža kur kalbai nusidėta. Puiki knyga.
1925. IV. 2
Morisas Meterlinkas. Peleasas ir Melisanda. Išvertė J. Kutra. Du sąsiuviniu. [Knyga neišėjo].
Veikalas – Meterlinko, Reiškia – genialiai parašytas. Dramatizuotas, bet ne drama vaidinti: jos kiekviena scena vis kitoje vietoje. Meterlinko paslaptis apgaubia skaitytoją, įsvajodina ir įbailina. Stipras veikalas, jis turi būti mūsų literatūroje. Kutros vertimas labai geras, labai lietuviškas. Kiek kliūva forma: Jūsų, Tamstų artimame santykyje. Tepasergėjau keletą mažmožių: jums negalima čia pasilikti, nebeprisilytėsiu, nuo brolio aš gavau laišką.
Tėra vienas keblumas. Veikalas ne moksleiviams skiriamas, prieš Šv. Min. [Švietimo ministerijos] gaišinimą pinigų grynajai literatūrai visuomene protestuoja. Girdi, tegul tai daro privatūs leidėjai.
Ar šiaip ar taip aš norėčiau [matyti] „Pel. ir Mel.“ kuo veikiausiai išspausdintą.
1925. VI. 17
1. Adomas Mickevičius. Ponas Tadas. Vertė K. Šakenis. [Kaunas). 1924 m. Vlll+330 (su paaiškinimais, atitaisymais). Gryno teksto 300 p. in 8 mąjori. Viso dvylika knygų.
2. Adomas Mickevičius. Ponas Tadas arba paskutinis užpuolimas Lietuvoje. I tomas. Verte 2. A. Valaitis. [Kaunas], 1924,206 p. Gryno teksto 163 in 8 minori. Tiktai penkios knygos. Su autoriaus ir jo vertėjo portretais.
Abudu Mickevičiaus šedevrai pasirodė tais pat metais. Šakenio vertimą išleido, pirma išspausdinęs savo lapuose (liepos mėn.), „Tautos Vairas“. Leidinys didžiulio formato, rimtai, ant gražaus popieriaus, be pretenzijų moksliškai aiškinti. Vertėjas Šakenis – inžinierius, inteligentas, poezijos mėgėjas, nors nedaug kuo pats tepasireiškęs.
Valaičio vertimą tepradėjo leisti „Švyturio“ b–vė1 mažomis knygelėmis ant pigaus popieriaus. Vertėjo būta pretenzijų daug aiškinti ir apie patį autorių kalbėti. O portretai dar labiau tai pabrėžia, nors Valaitis yra pasireiškęs labai menku Lermontovo poezijų vertėju.
Vertėjų būdai apibūdina ir pačius jų darbus. Šakenio darbas daug rimtesnis nuotaika. Jis, kad ir nepataiko šedevrą versti „šedevriškai“, tevartoja, kaip ir pats autorius, beveik išimtinai, veiksmažodinius rimus, vis dėlto Mickevičiaus ūpas čia jaučiamas nesubanalizuotas, geriau pajustas; kalba literatiška – beletristinė, nedirbtina.
Valaičio vertimas vergiškesnis, stengtasi itin gerai žengti tais pat pėdais ir dažnai susivaržyta. Rimai įvairesni, bet visi labai netikę, tik pusrimiai; rimtam veikale jie nedaro rimto įspūdžio. Be to, kalba labiau laikraštinė, naujoviškoji ir ji neatitinka archajinei Mickevičiaus bajorų šnektai. Valaičio vertimas daug pigesnis, dažnai gerokai banališkas.
Imkime pačią pradžią:
Lietuva, mano žeme, šalele gimtoji!
Tas tik supras, kad tu jam sveikatą atstoji,
Kas jau tavęs neteko. Pasilgęs šiandieną
Tavo regiu aš grožį ir kampą kiekvieną.
Tai Šakenio
Tėvynė Lietuva. Kaip sveikata tu brangi.
Įvertina tave tik svetimoj padangėj
Tavęs netekęs. Aš svetur tavim gėriuosi
Matau, aprašinėju, nes tavęs ilgiuosi.
Tai Valaičio
Šios mažos ištraukos labai charakteringos. Valaičio norėta būti arčiau originalo, o nutolta. Jo rimai: brangi – padangėj charakteringi visam rimavimui; tai pamatysime. Tie „įvertina, ilgiuosi, gėriuosi“ – laikraštiški ir kur kas žemesni už Šakenio „supras ir pasilgęs“.
Na, kai kada ir Valaičiui pasitaiko tinkamesnis žodis pririnkti. Pav., Šakenio:
„Kaip pervertas drugys, jis sparnais plevesuoja“.
O Valaičio:
„O vanagas, kaip prismeigtas drugys plasnoja“.
Čia Valaičio vaizdas tikresnis, vanagas kaip prismeigtas vietoje plasnoja. O pervertas gali ir ne vietoje plavėsuoti Be to, plavėsuoti (2 knyga). Bet čia pat Šakeniui geriau pasiseka, kai jis verčia:
„Būk tai jam trūksta kiek, jau pradėta sakyti“. O Valaitis:
„Kad jis turįs net proto ligą“. Tai mediciniška, ne beletristiška ir – vėl laikrašttiška.
Taip pat geresnis vaizdas Šakenio, kaip svečiai iš vaišių nesiskubina:
„Bet pro duris įeinant svečių nematyti“, neg Valaičio visai ne tas vaizdas: „Linksmiems svečiams parvežti, prablaivyti“. Dar Šakenio geriau įvaizdintas agurkų raikymas Arba „Lyg kad koja viena atsistojusi žiūri“. Pas Valaitį „Į tolį žiūri“ – vėl laikraštiškai, dirbtinai. Pati pabaiga 11 knygos taip pat.
Bet Valaičio III kn „.Meilikavimas“ geresnis už Šakenio „Meilužiavimas“.
Šakenio leidiny nemalonų daro įspūdį daugybė paliktų raidžių surinkimo ir net ortografijos riktų: gūbomis, tuomat“ išdžiuvusio, žyma, veidų nugrįžta, viliojo (8) pamiškio (ės) langynės, 10, žinsmių. 12, semtų mokslą išleidėme, 14, pranėšimą, 19, elgėta, potėviai, 30, suvo (a), „čia jis lūpas pražiodė“, 41, – vulgariška. „O dabar tik pelčiai tušti tebebuvo (bebuvo)“, 42, antstolis nusiramino – nurimo, 56, puštalietas (?), 57 abraška, 58, obroža – apykaklė su pavadžiu. Dar žiūrėk 64, 65, 89. Tolygių daug. Pradžiugsta (?), gal pradžiunga?
Valaičio leidinio geriau prižiūrėta, korektūros klaidų nesimato. Užtat šiame leidinyje yra kitas įkyrumąs: tai minėtieji pusrimiai. Pav. p. 22: upelio – miškelio, mūriniais – medinės, vienas – šieno, pašiūrėj – turi. Taip per visą.
Summa summarum. Su Šakenio vertimu tegalima rimtai „skaitytis“, jau nors dėl viena to, kad jis pilnas ir labai rimtas. Šį leidinį vertėtų rekomenduoti jaunimui, nežiūrint korektūros jeibių. Kas pajėgs „Poną Tadą“ skaityti, tas jau bus mokąs rašybos ir jo tenesuklaidins.
Valaičio vertimui nematau kliūčių, kad būtų leistinas mokinių knygynams, kai bus visas išspausdintas. Mažoji pusė veikalo ir prasmės teturi – mažąją pusę.
1925. X. 6
1 „Švyturio“ bendrovė, veikusi 1918–1931 m. Vilniuje ir Kaune, iš viso išleido 547 leidinius. 3 340 000 egzempliorių tiražu (Žukas V. „Švyturio“ bendrovė knygoms leisti ir platinti 1918–1931. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998 – P. 83).
Knutas Hamsunas. Viktorija. Vienos meilės istorija. Išvertė A. Valaitis. Kalbą taisė St. Dabušis. „Aušros“ knygyno leidinys, 1922, 96 p.
Didžponio duktė ir malūninkaitis kits kitą įsimylėję varžosi visokiausiais atžvilgiais. Tai meilės peripetijos. Jos surašytos gabaus rašytojo, bet į klasikines šų knygų jos nepakėlė. Tokių novelių labai daug. Jos nieko neduoda protui, gal sukelia kiek pesimizmo ir tik įjautrina žmogų. Jokių gražių digresijų, jokių vaizdų, jokių aforizmų iš tų knygų jaunas skaitytojas nepasigauna. Ir paties autoriaus stilius keistokas, „telegrafinis“, epizodai nesumegzti. Kartais frazių negali suprasti.
Valaitis bus tas knygas vertęs iš vertimo, iš rusų kalbos, tai stilių padaro dar keistesnį, tikrinu, tose knygose visai nėra stiliaus. Raštą taisęs St. Dabušis. Bet tai ar mistifikacija, ar susigriebta duoti jam taisyti ne laiku, kada raštas jau buvo pagadintas, visai neištaisyta pirmuoju lanku ar net kuo ne dviem lankais. Arba taisyta be galo pigiai, žiūrint tik galūnių, ne konstrukcijų ir lietuviškumų. Tai tik darkymas, o ne taisymas.
Pažinti iš, malūne ėjo darbas, nusipirkti nuo ko; ištisai per visą knygą pigus pataisymas rusiško kad išgelbėti – išgelbėtų, konstrukcijos, virstančios priešinga prasme: kad išgelbėtų jį patį; išlaužė rodiklę, kad jąja išvalytų pypkutę, 37, pypkutei išvalyti; kad neparodytų sujudimo, 48, kad nepasirodytų sujudimas; pridėjo prie akių lornetą, kad į jį pasižiūrėtų, 60, lyg kad kitas pasižiūrėtų; atsigrįžęs atgal, kad eitų namon, jis pamatė, 70, atsigrįžęs eiti; nuėjau, kad susitikčiau tamstą, 73, tamstos susitikti; tolygus, p. 75, 88.
Daugybė slavizmų: tu negali sau prisistatyti, 10, ty ne možeš sebe predstavit’; atsakė su įsitempimu, 13, otvetil s prinuždenijem; buvo keistai sujudintas – dziwnie wzruszony, 25; šypsojosi pasimetęs – rasterenno, 16; atsiprašyk už juos prieš savo tėvą – izvinis’ za nich pered otcom, 19; didžiai iškėlusi galvą, 22, turi reikšti: gordo; tai mat kaip – tak vot kak; ėjo į priešakį – turi reikšti vperiod, ne navstreču; ne tuo einasi – nie oto chodzi. Suprantama – poniatno, jis davė sau apyskaitą – dal sebe otčet; kažkas privertė prie to pasiryžt – na to rešitsia; susišlapinai savo naginiukes – v. sušlapai, ne: apsimyžai taip; mudu pažįstami – da my znakomy.
Viską sužymėti nuobodu. Prašom pasižiūrėti pabraukimų.
„Viktorija“ savo kalba griežtai nepataiko į rekomenduotinąsias knygas.
1925. XII. 22
Voltaire. Kandidas. Vertė Karolis [Vairas]. Antra laida. [Cleveland], 1922, 142 p.
„1762 (Voltaire) pradėjo visą eilę užpuolimų ant bažnyčios ir krikščionybės… satyra prilygsta cinizmui“. VI. Taip pats vertėjas įvertina Voltaire’ą, o „Kandidas“ yra klasikinis volterianizmo veikalas. Popiežius, vienuoliai, šiaip jau kunigai ir visa Bažnyčia – objektai Voltaire’o šmeižtams. O šmeižtai Voltaire’ui buvo piga gaminti iš šlykščiausios beždžionės žmonių guoslybės. Lytinius santykius Voltaire’as ima niekuo neapvyniodamas, ir jie darosi nebe satyra, bet paprasčiausias brutalizmas: pajutau, kad kas mane spaudžia ir juda ant mano kūno, 39, tamstai aš atiduodu save pirmuoju vakaru, 99, Pilkasis Vienuolis, klausydamas mano išpažinties, lengvai išvedė mane iš kelio, 109, verčiama skolintis apatinį andaroką, kad jį pakeltų tau koks bjaurus vyriškis, 110. Kišo pirštus į tas mūsų kūno dalis, kuriosna paprastai moterims įstatoma dūdukes, 361.
Dėl tų vienų šlykštynių veikalas netinka jaunuomenei nei šiaip jau piliečiams. Kartaus, neigiamojo volterianizmo vos atsikratė kultūrinė žmonija, tai grįžti prie jo nėra jokio senso. Ir vertėjos Vairas „Kandidu“ tik suteršė lietuvių literatūrą, nes ir meno žvilgsniu šis veikalas toli gražu ne klasinis ir ne klasikinis. Žmonijos blogybės čia „katekizmiškai“, ne kūrybiškai išdėstytos. Europos kultūrai iš šio veikalo teliko vienas El Dorado vardas supopuliarintas.
Kalbos trūkumų nemaža, o spauda visai nutikusi2; korektūros nežiūrėta, daugybė praleistų raidžių, žodžių ir net sakinių; jie nutraukia mintį ir prasmę; 32 (dukart), 83, 105 ir k.
Žydas bankininkus ir Inkvizitorius nuolat painiojami, kunigaikštytė vienur Palestinos, kitur Palestrinos, 40.
Kalbos ir spaudos trūkumai mano pabraukyti tekste.
1926. V. 3
1 J. Keliuočio vertime apysakos senelė prisimena, kaip jūroje jų laivų užgrobę piratai korsarai: „Tiesiog nuostabu, kaip vikriai tie ponai nurenginėja; bet aš dar labiau stebėjausi, kad jie visems kaišiojo pirštus ton vieton, kur mes, moterys, paprastai leidžiam kišti tik klizmos antgalį“. Kandidas, arba Optimizmas in Volteras, Zadigas, arba Likimas: Filosofinės apysakos. Iš prancūzų k. vertė V. Bikulčius ir J. Keliuotis. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 111.
2 Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad 1922 m. buvo išleisti bent du skirtingi „Kandido“ leidimai: Cleveland, Ohio: „Dirva“, 170 p. ir Cleveland, Ohio: „Dirva“, 142 p. (Račkausko–Vairo Karolio, Juozo s., bibliografija. – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius. – F 25 – 214. – L. 4). Antrasis leidimas buvo spausdinamas (galbūt taupumo sumetimais) ne JAV, o Vokietijoje; „GUIDO HAKEBEILIS A. B–VĖ, BERLYNE“, kaip nurodyta paskutiniajame knygos viršelyje.
Adomas Mickevičius. Vėlinės. II dalis. Iš lenkų kalbos vertė M. Gustaitis. [Kaunas–Marijampolė. „Dirvos“ b–vė]. 1926, 48 p. M. Biržiškos prakalba apie „Vėlinių“ genezį.
Gražus, malonus Mickevičiaus veikalėlis, literatūros chef-d’oeuvre’as, gabiausio lietuvių poeto verstas. Mums tiek dar maža turint klasikinių dalykų išversta, tai brangus indėlis, visokeriopai rekomenduotinas jaunuomenei (vyresniųjų klasių).
Kalba graži. Riktų ar abejotinumų visai maža: skubėja, datirsiu, užskleiskit, gėrymų, Dievui pasimelsti (pomolitsia Bogu), o akys ant galvos iššokę, 27, o kai pritruks kas valgą, 30, pasaulėje. Aš nežinau žodžių: veluokas, 15, pomėgiai, ganolės, 23, vaidas, ne rietenos – vaiduoklis, pajuokas, vaidalas, 43. Tai ko tu gedulą nešioji – slavizmas. „Graudinę“ žvakė vargu bau sakoma.
Visa, apie ką galima kalbėtis, raudonai pabrėžiau. Tai kad ir būtų eibės, jos yra tiek menkos, jog veikalo vertybės nesumažina.
1926. V. 12
Čarlio Dikenso Varpai. Išvertė A. Venclova. 165 p. rankraščio. [Knygų 1930 m. išleido Kaune „Spaudos Fondns“, 99 p.]
Klasikinį Dikenso veikalą „Varpai“ aš senai žinau ir dar kartą jį ištisai paskaičiau lygiai dideliu pasigėrėjimu kaip ir seninu.
Puiki ir dora autoriaus tendencija palenkti skaitytoją, kad jis „pasistengtų atspėti priežastis gero ir pikto“ (164), daugybė lyrinio elemento ir puikios psichologijos, tai pliusai, kurio kvalifikuoja šį veikalėlį moksleivių knygynams: jis yra rekomenduotinas.
A. Venclovos esama puikaus lietuviško stilisto, tobulai mokančio lietuviškai Jo vertimo veik nejauti – rodos, originalas. Ortografijos klaidų jokių. Tepasergėjau vos keletą mažmožių, dėl kurių būtų galima pasikalbėti, ar nepasakius dar geriau. Ties jais padėjau klaustuką, nedrįsdamas pataisyti. Žr. 1, 4, 5, 6, 7, 17, 18, 34, 38, 46, 78, 92, 101, 103, 111.
1926. VI. 25
C. Collodi. Pinokio nuotykiai. Išvertė Vikt. Kamantauskas. „Švyturio“ b–vės leidinys. (Kaunas], 1926, 192 p. [Jaunimo Biblioteka Nr. 26]
Knygelė skiriama jaunesniajai jaunuomenei, su aiškia tendencija moralizuoti. Vaikas, kurs nevertina abėcėlės, kurs nepaslenka mokytis, valkiojas, apleisdamas pamokas, o nori tik žaisti ir pramogauti, galų gale virsta asilu, kurio oda būgnui betinka. Užtat jei ką gera padaro žmonėms ar gyvuliams, visi jam tuo pat atsilygina. Pagaliau jei vaikas yra geros širdies, myli savo tėvelius ir globotojus ir nors retkarčiais atgailoja, tai jis galų gale pasitaiso.
Moralizavimai formuluoti aiškiai ir pakartotinai; būtų įkyrus, kad nejuokingi nuotykiai, derinami medinukui. Siužetas labai keistas, dėl to ir įdomus. Kūrinėlis pavykęs; Europa jį turi išsivertusi.
Ar pavyko jis lietuvinti? Taip. Kamantauskas – jaunas literatūros veikėjas, bet labai atsidėjęs kalbos taisyklingumui. Jo vertimas perdėm taisyklinga kalba padarytas ir labai atsidėjus koreguotas. Rinkimų riktų tepasitaiko į knygos galą. Aš juos ten pabraukiau.
Stilizuota bent kiek ypatingai, savotiškai. Vertėjo norėta kalba padaryti turtinga. Panaudoti autoritetų terminai, kai kurie paaiškinti išnašomis. Dėl šių dalykų knygelė, skiriama mažiukams, tampa skiriama daug augesniems. Vadinas, keistu savo turiniu ir kalbos turtingumu knygelė yra skaitytina visai jaunuomenei, net ir patiems jaunuomenės vadams.
Štai pažymėtini knygelės kalbos turtai: išdaigos–šposai, 12, įkvėpimo pagovis, 16, duris užsivelkiavo, 17, ant gorės (?) džiovinti, džiugus būdas, žiomenys, (?), žiotys, 38, sparnų vasnojimas, 58, nakrinis – perlamutrinis, 61, laidžiai – laidotojai, 63, atvangus – nepavojingas, niogė per laukus (bėgo), 89, ant kukurių, ant gūbrio, 93, rieva – pavandeninė uola, plynos marios, 96, ryklys siaubia mūsų pakraščius (gąsdina), 98, pajotžarga – išdykaująs, 103, kiblus vaikas, 108, užsikaktą prarasti (?), 108, paragauti tokią retą žuvį visą (tą žuvį, kiek tik jos pagauta), 123, atsisveikinti fėją, 133, pasiprašydino – atsikalbinėjo, 134, naštiniai gyvuliai, 139, nuščiuvo juokęsi, 142, asilai dzibsėjo – ruseno, 143, eina lenkčių, 144, pusračio pastraipose (?), 158, pasileido šūka (?), 160, skelime (?) tavo nuopelnams, 189.
Kiek abejotinesnės šios išraiškos: įsivaizduokite – įsivaizdinkite, jis apvedžiojo visą kambarį, kambarį savo išsprogusias akis, 6, atsiduso iš patenkinimo (patenkintas), 17, tarė su savo romumu, 19, persimainęs (atsimainęs), 69, lopą – lapa, 71. Pasiguodė – pocieszyl się, turi kiek kitokios prasmės, 97, dviejais nusibodo būti pajotvargai (?), 103, priprasti būti geram vaikui (?), 104, prižadi – przyrzekasz (?) – atsiimi, 104. Sergėkis – saugokis, 107, žiūrėjo su pikta akim, 113, kurčias garsas – duslus, 115, viso labo tau – vsego chorošago, 119, visa laimė – vse ščastje (laimė), artipilnį tinklą, 121, kuokštas, 120, laikydamas Pinokio tarp dantų (dantys), 125, su veidu kaip veidus ir rožės (?) – čia bene bus sudarkyta, 139, vieną iš ienų (vieną ieną), 140, kitą pusę ausies (antrą), kaip tikiuos, padarei ką įsigeidei, 142, su visa širdžia noriu, 151, baldomas (belsdamas), 153, ratylas (?), 157, mykt–mykt (mikt–mikt, mikna), 163, patamse (siu?), atsidūręs viduryje gavėnios (pačioje gavėnioje), nieko a nieko (nic a nic), 6, maišas nuo anglių (anglių maišas), 66.
Visa tai nemaž nekliudo, kad „Pinokio“ nuotykiai būtų net skaityti rekomenduojami, ne tik į moksleivių knygynus įsileidžiami.
1927. 11. 4
Henrikas Sienkevičius. Dykumose ir giriose. Apysaka. 1 dalis. Vertė M. Pečkauskaitė. Antrasis pataisytas leidinys. [Kaunas], 1927, 208 p.
Savo turiniu šis leidinys, abidvi jo dalys, turi paimti vieną priešakinių vietų mokinių knygynuose. Kelionės ar jų aprašymai lavina žmogų, duoda žinių Sienkevičius itin vykusiai aprašė Afrikos dykumas ir girias, jų gyventojus, jų papročius, miestus, flora ir fauną. Aprašė meniškai apysakos pavidalu, įdomiais dialogais. Perskaitai abidvi dalis tuo pradėjimu, nė kiek nepavargęs.
Vertimo kalba sklandi, gudusios literatės. Etimologinių klaidų nėra, korektūros eibių nedaug.
Kaina pigi.
Stilizacijai tačiau yra ko prikišti – jaučiamas lenkiškas originalas ir šiaip stilius nenuciziliuotas. Pav., gavęs nuo tėvo barti (žemaitizmas), musė atsitūpusi (14,15), norėjo paimti iš jo pavyzdį, 198, aš gausiu drugį, 203, tada dar labiau bus mums gaila, 208. Pasipažinti su vertimo savumais žiūrėk p. 6–22, p, 198–208. Ten yru dalykų, kurie galima pulti, galima ir ginti. Bet vis dėlto klasei šis vertimas – ne pavyzdys. Jis tėra pakankamas privačiai pasiskaityti iš mokinių knygyno.
1928. VI. 15
Karin Michaelis. Bebė. Vienos mergytės istorija. Vertė Pr. Mašiotas. 122 p. in fol. mašin. originalo 363. [Knygą 1934 m. išleido Klaipėdoje Švietimo ministerija, 216 p.]
Chef-d’oeuvre’as! Tokių pasaulio literatūra nedaug teturi. Viskas čia originalu: stilius ir nuotykiai, nors siužetas paprastas: vienuolikos metų mergaitė nepaprastai savarankiška. Ji gabi mokytis, bet nepasėdi; ji daugiau nori pati iš tikrumos pažinti, ne iš knygų. Išmintingam tėvui nesipriešinant, ji pati viena apkeliauja savo tėvynę Daniją ir viską aprašo ar papiešia. Veikalas puikios struktūros, duoda daugybę žinių, moko savarankiškumo. O Karin Michaelis – talentinga, jei sugebėjo taip vaikiškai stilingai, tiesiog „bebiškai“ nuotykius surašyti ir tokiu nepaprastu vaikišku humoru. Iš „Bebės“ galima prisigaudyti daug nešabloninių palyginimų, įdomių ir malonių net senam literatui. Pavyzdžiui: Aš esu jau kaip stalčius, kurio nebegalima uždaryti – taip prikimšta žinių… Namai viens prieš kitą statyti ir stovi dviem eilėm, kaip prancūzų šokį kad šokt sustoja… Jų raktai tokio didumo, kaip abi mano kojos… Bebė (iškalbumu) buvo kaip trūkęs vamzdis – ir nepajusi, kaip gatvę užlieja… Tiek ten buvo smuikų, armonikų ir klarnetų, kad man ausys lyg vandens buvo pilnos, lyg būčiau po vandeniu buvus… etc.
Chef-d’oeuvre’as! Vaikams tinka.
1931. VIII. 27
Parengė Jonas Šlekys
Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)
2003 m. Nr. 12
Prieš septyniasdešimt metų balandžio 29 d. 19 val. 40 min. Kaune Klimų viloje amžinai užmigo kanauninkas Juozas Tumas. Gegužės 2 d, Vaižgantą iškilmingai palaidojo visa laikinoji Lietuvos sostinė. Praėjus dvylikai dienų, J. Kossu-Aleksandravičius rašė: „Mes palaidojom Tumą. Jam panašaus mes neturime ir ilgai neturėsime, panašaus ilgai reikės laukti“1.
Apie Vaižgantą daug rašyta, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nuo 1994 m. leidžia naujus jo Raštus (jau išėjo 14 tomų). Vis dėlto apie J. Tumo Kauno laikotarpio veiklą atsiranda naujos medžiagos, padedančios geriau suprasti jo asmenybę. Remiantis archyvų šaltiniais, galima daug tiksliau nustatyti, kaip jis vertino kitų autorių – lietuvių ir užsieniečių – kūrybą.
Nuo pat 1920-ųjų J. Tumas aktyviai bendradarbiavo su Švietimo ministerija. Jos padaliniai buvo Knygų leidimo komisija bei Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija. Yra žinoma, kad Knygų leidimo komisija (toliau – Komisija) iš viso išleido 530 numeruotų leidinių2. Tarp jų būta ir paties Vaižganto knygų.
Komisijos sekretorius L. Gira pateikia išsamų 666 spaudinių, kuriuos ši Komisija patikrino 1924–1931 m., sąrašą3. Iš Komisijos protokolų aiškėja, kad daug knygų recenzavo S. Čiurlionienė, nemažai J. Balčikonis, J. Baronas, M. Biržiška, V. Dubas, L. Gira, M. Grigonis, V. Kamantauskas, A. Kasakaitis, V. Krėvė-Mickevičius, Z. Kuzmickis, P. Mašiotas, J. Račkauskas, P. Ruseckas, J. Talmantas, J. Vokietaitis ir kt. J. Tumas taip pat gavo nemažai knygų recenzuoti, nes spaudoje buvo pasižymėjęs kaip gabus ir įžvalgus recenzentas.
1924–1932 m. J. Tumas parašė septyniasdešimt aštuonias recenzijas, kuriose įvertino aštuoniasdešimt du leidinius. Vienuolika recenzijų, kiek išplėstų, 1922 m. išspausdino „Tėvynės balse“ ir „Krašto balse“ bei 1925 m. „Lietuvoje“ ir „Lietuvyje“. Visos kitos recenzijos iki šiol nėra niekur spausdintos.
Pirmąją recenziją Vaižgantas parašė 1924 m. gegužės 13 d., paskutiniąją – 1932 m. balandžio 15 d. Chronologiškai recenzijos atrodo taip: 1924 m. – trylika, 1925 m. – dvidešimt devynios, 1926 m. – penkios, 1927 m. – šešios, 1928 m. – aštuonios, 1930 m. – trys, 1931 m. – dvylika, 1932 m. – dvi. L. Giros žodžiais, „kan. Tumas pasižymėjo K–jos recenzentų tarpe kaip punktualiausias, greičiausias recenzentas, jo niekada nereikėdavo raginti paskubinti recenzavimą. <…> kartais gal per entuziastiškas, bet niekad nebuvo šališkas: jis net artimiausiųjų savo pažįstamų ir bičiulių knygas atestuodavo neigiamai, jei taip jam atrodydavo“4.
Rašė Vaižgantas tikrai greitai. Štai 1924 m. lapkričio 13 d. jis „atpliekia“ net tris recenzijas apie A. Tolstojaus „Aelitą“, R. Tagorės „Gitanžali“ ir S. Šemerio „Granata krūtinėje“. 1925 m. gruodžio 22 d. Vaižgantas recenzuoja K. Hamsuno „Viktoriją“ ir B. von Suttnerio „Šalin ginklus“. 1928 m. gegužės 27 d. parašo recenzijas apie H. G. Wellso romaną „Pasaulių karas“ ir P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. O tų pačių metų lapkričio 20 d. recenzuoja J. Petrulio parengtą „Aušros“ poeziją bei Č. Dickenso „Oliverį Tvistą“.
Aptardamas recenzuojamos knygos turinį, J. Tumas visad pareikšdavo teigiamų ar neigiamų pastabų, susijusių su kalba. Nepalankaus vertinimo susilaukė tie lietuvių autorių kūriniai, kuriuose gausu svetimžodžių ir netaisyklingų gramatinių konstrukcijų. Ta prasme kritikuojamas Dėdės Atanazo apsakymas „Mirtis“, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“, B. Vargšo-Laucevičiaus „Katoržnikas“, V. Butlerio romanas „Už ką?“. Anot Vaižganto, A. Lasto poema „Lietuvos knygnešio likimas“ aktuali savo tema, tačiau nerekomenduotina moksleiviams dėl prastos kalbos ir dėl to, kad „visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija“. Komisija, pasiremdama kritišku Vaižganto atsiliepimu, 1925 m. spalio 6 d. posėdyje taip pat pripažino, kad A. Lasto poema „turinio ir kalbos atžvilgiu mokyklų knygynams netinka“5.
Įdomu, kad aptardamas G. Petkevičaitės atsiminimus „Iš mūsų vargų ir kovų“ bei „Karo metų dienoraštį“ – rinkinį „labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių“ – Vaižgantas, be kita ko, pakartojo 1922 m. sakytą mintį apie G. Petkevičaitės kalbos „internacionalumą“6.
Recenzijų pobūdį, kaip minėta, nulėmė specifiniai poreikiai – knygų tinkamumas moksleiviams. Jiems turėjo būti siūlomi kūriniai, kurių turinys moralus ir kurie ugdė jaunosios kartos dvasines vertybes. Šiam aspektui Vaižgantas skyrė daug dėmesio. Jis pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (žr. recenziją apie R. Striupo apsakymų knygą „Žmogus žmogui“, kurią Komisija, remdamasi Vaižganto teigiamu atsiliepimu, 1924 m. spalio 11 d. posėdyje pripažino „mokyklų knygynams leista“7). Geru pavyzdžiu Vaižgantas laiko vaikams skirtą P. Mašioto knygelę „Būta ir pramanyta“. Jos autorių recenzentas teigiamai vertina už gebėjimą „parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų“, už mokėjimą „lietuviškai reikšti mintį, savą ar svetimą“. Tačiau apibūdinęs K. Jasiukaitį kaip gabų beletristą, pastabų ir gerą stilistą, Vaižgantas pažymi, kad jo apsakymų rinkinys „Ant bulvaro“ parašytas „erotomaniškai, socialistiškai ir antireligiškai“.
Recenzuodamas lietuvių autorių kūrinius, Vaižgantas pabrėžė chrestomatijų ir antologijų, „kurios populiarina poetus“, vertę. Gerai atsiliepiama apie suvalkiečių poezijos antologiją „Sūduva“, J. Petrulio parengtą „Aušros“ poeziją ir ypač apie Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirtą leidinį „Sveika, Nepriklausomoji!“, kuris „populiarina pačią brangiąją valstybinę idėją“.
J. Tumo recenzijos spausdinamos iš originalų, kuriuos saugo Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (F1 – F 334). Sulyginusių tekstus su mašinraščių, esančių Lietuvos centriniame valstybės archyve (F 391, Ap. 4, B. 1795), nuorašais, reikia pasakyti, kad jie padėjo rekonstruoti kai kur gana išblukusias autografų vietas. Kita vertus, nuorašuose apstu klaidų. Tenka pripažinti, kad VDU bibliotekos rankraštyno vedėja Elena Eimaitytė (1906–1989, nuo 1952 m. – Kačinskienė), ant kiekvienos recenzijos dėdama spaudą ir pasirašydama po frazės „nuorašas tikras“, elgėsi ne visai atsakingai. Galbūt tai galima paaiškinti tuo, kad ji nebuvo profesionali lituanistė (VDU Teisių fakultete studijavo ekonomiką8).
Remiantis Komisijos posėdžių protokolais, pavyko nustatyti kai kurių J. Tumo nedatuotų recenzijų tikslesnį parašymo laiką, kuris nurodomas laužtiniuose skliausteliuose kaip ir dauguma kitų patikslinimų. Vaižganto tekstai pateikiami išlaikant autentiškumą, taisyta tik rašyba ir skyryba. Pateikiami realijų ir personalijų paaiškinimai. 1924–1929 m. Vaižganto recenzijos pasirašytos parašu Doc. J. Tumas, 1930–1932 – parašu Dr. J. Tumas. Siekiant išvengti kartojimosi, parašai praleidžiami.
Ilona Čiužauskaitė, Jonas Šlekys
1 Kossu-Aleksandravičius J. Tumas ir kanarėlės // Naujoji romuva. – 1933. – Nr. 124. – P. 462. J. Aisčio „Raštuose“ (Chicago: Ateities Literatūros Fondas, 1993. – T. 2. – P. 25), beje, neteisingai nurodyta šio straipsnio parašymo data: 1933. IV. 14.
2 A.G. [Glosienė A.] Knygų leidimo komisija // Knygotyra: Enciklopedinis žodynas. – Vilnius; Alma littera, 1997, – P. 189.
3 Žr.: Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisijos darbai 1924–1931 m. / Spaudai parengė L. Gira [toliau – Knygų darbai]. – Kaunas, 1933. – P. 1–110.
4 L. G. [Gira L.], A+A. kan. dr. JUOZAS Tumas-Vaižgantas // Švietimo Ministerijos Žinios. – 1933. – Nr. 4. – P. 192.
5 Knygų darbai – p. 54.
6 Vaižganto „Raštai“ – „Švyturio“ bendrovės leidinys. – Kaunas. – 1922. – T. 4. – P. 122.
7 Knygų darbai, – P. 110.
8 Raguotienė G. Knygnešio vaikaitė // Raguotienė G. Greta įžymiojo Vaclovo Biržiškos. – Vilniaus universiteto leidykla, 2000. – P. 39.
Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos
[Konstantinas Jasiukaitis. Ant bulvaro. Šiauliai: Brevda, 1914, 55 p.]
Į Komisijos1 prašymą iš geg. 6 d. nurodyti, ar K Jasiukaičio vaizdeliai „Ant bulvaro“ ir k. 1) gali būti rekomenduoti ar 2) tik leistini, ar 3) visai neleistini mokyklų knygynams, tegaliu griežtai pasakyti: mokiniams geriau bus apsiėjus be šitokios lektūros, nes šie, kaip ir daug kitų K Jasiukaičio vaizdelių, parašyti erotomaniškai, socialistiškai ir antireligiškai. Brendę žmonės juos paskaitys kritiškai; „pavojingojo“ gi amžiaus jaunuomenė gali iš jų tepasisavinti drastiškumų, vaizduotės erzinimų, skepticizmo ir apkartimo ne laiku. Visa tai nėra ko greitinti dirbtinai, pakišant ne teigiamos lektūros.
K Jasiukaitis – gabus beletristas, pastabus, geras stilistas, lietuviškai gerai mokąs. Visa kliūtis – turinys. „Ant bulvaro“ alkaną jaunikaitį, meilindamos jam, guodžia prostitutė (drastiškosios vietos pabrauktos). Kunigo „Pamoka“, protestantę atverčiant, pasibaigia bučkiais. „Tėvas“ kalba, kaip jo dukterį S.2 laiko ant kelių. „Šaudyklės“ atėjęs studentas klebono gulimajame kambary randa pusnuogę moteriškę…
Visur pikta erotinė satyra. Jei epizodai ir būtų tikri, tuo girtis jaunuomenei netenka.
1924. V. 13
1 Knygų ir mokslo priemonių tikrinimo komisija.
2 Turimas galvoje apsakymo veikėjas Sarcevičius.
Romas Striupas1. Žmogus žmogui. [Kaunas] 1924, 178 p.
Trijų dalių knyga. Pirmoji dalis, 7 vaizdai, alegoriniai, labai kilnūs, labai išmintingi dorovės pamokslai, kaip pasaulyje nesą nei priešų, nei draugų, esą tik žmonės broliai. Kūrybiškai šie vaizdai taip pat labai daug verti; net atsiduoda Europos kūryba.
Antrojoje dalyje 10 visai jau realių vaizdų. Jie taip pat sklandžiai parašyti, bet literatinė jų vertė nedidoka: kai kur trūksta psichologinio nuosaikumo (63, 124 p.), apsunkina per ilgi gamtos aprašymai, o apsieiti be jų galima; iš viso gana skysti, paprasti.
Trečiojoje dalyje lyg gazetiniai feljetonai („Klaipėdiečiai“2).
Tačiau visuose savo vaizdeliuose autorius pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytojų be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe. Jaunesniesiems moksleiviams tai piršte peršama knyga, ypač kad ir jos kalba sklandi, taisyklinga ir be galo paprasta, lengvutė.
Nusidėjimų kalbai visai nedaug: 1) bet šalti pasaulio pikto akmens slėgė ją prie ašaroto žemės veido, 9; 2) prie stulpo nukryžiuoti (prikryžiuoti), 10; išklydau laimės šalies ieškoti, aukštąjį bokštą atrasti (tojo bokšto), 15; 3) dėl Dievo valios pildymo aš gyvenu (valiai pildyti – vykinti), 70; 4) Petriukas šią naują tetulės žinią išklausė (šios žinios), 86; 5) kaip tavo vardas? (kuo vardu), 87; 6) atsivertimas (atvirtimas), 108; sakė juos vaikais esant (vaikus); apyverksnės akys, 121; 8) verkė gailestingai, graudulingai (gailiai, graudžiai), 122; 9) pasigirdo skambutis, laivas pradėjo judintis, 129; 10) ant plūgos atsisėsdavo, 134; 11) skauda širdis (į), 151.
Daugiau rašybos paklaidų, korektūra labai gera, kur ne kur tik nepasergėta: ilgėsio, berybės, gimtynė, jūrų, iš pikčio, atsidūso, pažįnau, išganimui, širdgela, ūbagas, kurėjau, gailėsčio, angėlas, 48; klupančią, prikyšus, žybėjo, 61; liūdėsys, šnabždėsys, 85; nesūšąlai, judėsys, brjsti, 94; pabūgo, Varena, 98; šarmens (šalmo), 115; suklyko, čiūptelėjo, 138; apniūkęs dangus, 143; gęsti, lūkterėkim, 161. Tai beveik ir visa.
Knygelė išleista gražiai, Kalpoko3 vinjetė, daug aforizmų. Forma ir turiniu rekomenduotina.
B. d. [1924 m. pabaiga]
1 Romas Striupas (1887–1934), be čia minimų apsakymų rinkinio, dar išleido aforizmų knygą „Alkanos mintys“ (1929) bei religinės mitologijos rinkinius „Šventoji naktis“ (1931) ir „Trylika apaštalų“ (1933).
2 Tikrasis pavadinimas „Klaipėdiškiai“.
3 Petras Kalpokas (1880–1945), tapytojas, dėstė Kauno meno mokykloje, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute; tapė peizažus, portretus.
Salys Šemerys. Granata krūtinėje. „Keturių vėjų“1 leidinys 1 Nr. [Kaunas], 1924, 31 p.
Savo studijėlėje „Lietuvio“ Nr. 12 aš esu iškėlęs aikštėn visa gera, ko galima dalimis rasti Šemerio eilutėse. Gera ištisa „Litanija“ ir „Žaižaruojantieji žibintai“. Vis dėlto tai tik bandymai rasti naujų kelių į vaizdumo praplėtimą. Moksleivijai pedagogikos žvilgsniu tetinka duoti gatavų dalykų, nes ji veiki yra balamutytis. Futuristų nevykę kalbos išraiškų kalimai tegali darkyti jauną stilistą. O neleistinos doros ir padorumo žvilgsniu išraiškos, kaip va: „duok savo pusrutulius (kakeles), kurio gaisrais pastyrę“, „savo skreitėje manim kekšės džiaugias“, tegali demoralizuoti jaunimą. Jis ims manyti, jog tokios kalbos yra įgijusios pilietybės teisių, jei viešai, spaudoje, yra vartojamos.
Nei turiniu, nei savo forma Šemerio knygelės, lygini kaip patys „Keturi vėjai“, mokinių knygynuose nėra laikytinos. Jas tegali skaityti brendę žmonės.
1924. XI. 13
1 „Keturi vėjai“ – literatūros žurnalas, neperiodiškai leistas Kaune 1924–1928 m.
2 Tumas J. Mūsų nauji autoriai – Lietuvis.– 1924. – Nr 1. – P. 11–12; Nr.2 – P. 10–11.
Mirtis. Senelio apsakymas. Parašė Dėdė Antanazas1. Galima gauti J. Naujalio2 knygyne. Kaunas, 1905, 16 p.
Knygelė parašyta prieš „Smertis. Daktaro pasakojimas“. Dr. St. Matulaičio3. Prieš „bedievišką“ norėta duoti kunigo pasakojimas, kur bedievis daktaras atvirsta ir savo klaidas atšaukęs numiršta.
Knygelė religinė. Psichologija neįtikėtina, tendencija aiški: „Kad saugotumėtės bedievių ir bedieviškų raštų, kurie suėda žmogaus dūšią ir kūną“, p. 11. Tai literatūrinė jos vertybė jokia, o religinis pamokslėlis geras.
Moksleivija ne be naudos tuos kelis lapelius paskaitytų, kad ne netvarka rašyboje ir kalboje. Senovinė Jauniaus4 rašyba ir ta neišlaikyta, korektūros jokios. Pirmame puslapyje (3) pabrėžiau apie 30 riktų. Kalba labai netaisyklinga: iš kokios tai kalbos – uždušinios diena, savo persitikrinimus, apie savo galą, ant šio svieto, keturi ar penki metai atgal, ant pasimokymo, ant žiemos važiuoti (13), ant vietos užlaikė t. ir t.
Dėl visa to knygelė kaip ir senovinė gali būti pakenčiama, bet nesiūlijama.
1925. I. 18
1 Dėdė Antanazas-Kazimieras Pakalniškis (1866–1933), didaktinis rašytojas. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ redaktorius. „Tėvynės sargo“, „Žinyčios“ bendradarbis.
2 Juozas Naujalis (1869–1984) – kompozitorius; jo knygynas 1903–1910 m. veikė Kaune.
3 Stasys Matulaitis (1866–1956) – publicistas, prozininkas, kritikas, be Vaižganto minimos apysakos „Smertis“, dar išleido prieš kunigiją nukreiptas apysakas „Parmazonas“ (1897), „Pragaro gelmės“ (1904).
4 Kazimieras Jaunius (1848–1908) – kalbininkas, 1879–1892 m. Kauno kunigų seminarijos, 1998–1906 m, Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Jis buvo sukūręs lietuvių kalbos rašybą, kuria siekė atspindėti visų tarmių fonetines ypatybes.
Amžiai ir dienos. Lietuvos prisikėlimo poezijos rinkinys. Spaudai paruošė K. Binkis. 109 p.1
Tai antologija senųjų mūsų poetų Maironio, P, Vaičaičio, L. Giros, M. Gus taičio. M. Vaitkaus, Putino, A. Baranausko, J. Margalio, J. Mikuckio, M. Dagilėlio, V. Kudirkos. A, Vienažindžio, J. Janonio, Tyrų Dukters2, J. Turčimškio3, P. Budvyčio ir naujųjų K. Binkio, F. Kiršos, B. Sruogos, J. Butkaus4, S. Šemerio; šiųjų tik po vienerias eilutes ir tas pakenčiamas.
Kaip autoriai, taip ir nurašytieji čia jų kūrinėliai, per gerai žinomi. Jie kiti tobulesni, kiti menkesni, bet visi gražios tendencijos ir meno žvilgsniu parinktieji. Jų skaitymas tegali veikti teigiamai.
Ir iš viso antologijų spausdinimas yra labai pageidaujamas – jos populiarina poetus, kurių ištisų veikalų neturčiams nepigu gauti. Turint lėšų, ši antologija reiktų išspausdinti.
Be moderninio antgalvio „Amžiai ir dienos“, tai visai senovinė, klasikinė antologija. Kuo vadovaudamasis K. Binkis surinko šias, ne kitas eilias, man neaišku. Ji, rodos, žymiai nesiskiria nuo L. Giros antologijos: „Cit! Paklausykit!“5, nėra tik amžium skirstoma, destis, kada kam laibiau tinka. Pedagogikos žvilgsniu ši antologija, rodos, neturi pretenzijų gyvuoti. Žadėtojo įžangos žodžio neradęs, negaliu pats atspėti rinkėjo planų ir intencijų. Jei būtų tai žinoma, būtų galima pasakyti, ar tesėta.
1925.1.21
1 Rinkinys nebuvo išleistas. L. Gudaičio manymu, „ši1 antologiją, pavadintą „Mūsų žemė”, 1929 m, išleido „Švyturio“ bendrovė; K. Binkis pasirašė K. Papiliečio slapyvardžiu“ (Gudaitis L. Permainų vėjai. – P. 91). Pats K. Binkis įžangos žodyje rašo: „Šis rinkinėlis buvo spaudai paruoštas 1931–1922 m., tačiau dėl įvairių priežasčių tuo laiku jis negalėjo išeiti. Dabar teko jis papildyti kai kuriais šiuo metu spaudoje pasirodžiusiais kūriniais“, (Papilietis K. Mūsų žemė. Poezijos antologija Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms paminėti – Kaunas; „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1938. – P. 5.) Šios antologijos septyniuose skyriuose pristatyti dvidešimt trys lietuvių poetai, pradedant A. Mickevičiumi ir baigiant S. Šemeriu bei J, Tysliava, kūryba (iš viso 116 kūrinių). Taigi šiuo atveju L. Gudaitis suklydo „Amžių dienas“ ir .“Mūsų Žemę“ laikydamas identiškais leidiniais. Beje, antologijos „Mūsų žėmė“ tinkamumą Komisija svarstė 1929 m. gegužės 16 d. posėdyje ir nusprendė, kad „mokyklų knygynams netinka“ (Knygų darbai. – P. 64).
2 Tyrų Duktė – Bronė Buivydaitė (1896–1984) – poetė, prozininkė, poezijos rinkinių „Vasaros šnekos“ (1921), „Anykščių baladės“ (1930), „Skudučiai“ (1933), romano „Atversti lapai“ (1934), apysakų „Auksinis batelis“ (1930), „Trys bičiuliai“ (1937), „Pro vaikystės langą“ (1969) Ir kt. autorė.
3 J. Turčinskio slapyvardžiu eilėraščius periodikoje skelbė Justinas Zubrickas (1868–1925).
4 Juozas Butkus (1893 –1947) – Butkų Juzės slapyvardžiu pasirašinėjęs poetas.
5 L. Giros parengta antologija „Cit! Paklausykit!“, kurioje eilėraščiai sudėti temiškai, išėjo 1914 m. Kaune.
Br. Vargšas [-Laucevičius]1. Katoržnikas, 15 p., ir Tėvynė, 10 p. Viso 30 p. Chicago [: J. Tananevičius], 1909.
Piemenuką neteisingai įdeda į kalėjimą ir paskui niekur jo dirbti nebepriima, vadina vagiliu, „o nieks neužklausė: ar tu nori, Simuk, valgyti, ar neskauda tau kojų“, 9. „Užgimė jame kruvinas kerštas“, 15. Jis padegė savo įskundėjo namus ir pateko į katorgą.
Dokuose dirba arabas ir viską prageria; nekalba, bet matos, kad savo darbą keikia. Ir vienam draugui prisipažįsta: tu niekam netikėk, teisybės niekur nerasi, širdies niekas neturi, o, 25, kas širdį turi, tas pinigų neturės, 27. Svajoja grįžti tėvynėn, bet yra kliūčių.
Abidvi apysakos – trumpučiukai vaizdeliai, pilni pesimizmo, užnuodytos dvasios. Gyvenime taip esti, bet esti ir kitaip. Šitokiomis idėjomis nusistačius gyvenimą, darbingas ir laimingas nebūsi.
Mokiniams skaityti tokie dalykėliai per anksti; jiems reikia šviesių vaizdų. Tai knygpalaikė, neleistina j knygynus. Ir kalba „amerikontų“, teršta: durys su girgždėjimu atsidarė, pribūti, buvau ant kaimo, kuo esi, ant paviešėjimo, vaikščiojau, nupirko nuo, nuo visų išvarytas. Faktai ant rankos ir teisybė daleidimų nereikalinga, 11. Sodžius Dikšiai, kiemas apneštas siena, 117, papamatiais susėdę, 23, būdamas plaunu, 24. Rašyba – žiūrėk 3 p, pabraukimus: niekam netikusi.
1925. I. 17 d.
1 Bronius Laucevičius-Vargšas (1884 –1916) – dramaturgas, prozininkas, nuo 1903 m. gyveno JAV, redagavo teatrinį žurnalą „Veidrodis“, išleido pjesių („Paskutinė banga“, 1906. „Pirmieji žingsniai“, 1909, „Žmonės“, 1910 ir kt.), paskelbė apysakų ir apsakymų.
Adomas Lastas-Adomas Juodasis. Lietuvos knygnešio likimas. Pergyvenimų apysaka. K. Šimonio1 piešiniai. „Kultūros“ B–vės2 leidinys, Šiauliai, [1925], 52 p.
Knygelė išleista itin gražiai ir turtingai. 20 talentingai papieštų grafiškų K. Šimonio vaizdelių ir vinječių. Jos tiek gražios ir reikšmingos, jog net gaila, kad buvo padirbtos iliustruoti eilėraščiui, toli gražu ne tiek reikšmingam. Tokių leidinių tuos keletą teturime.
A. Lasto tema pasiimta labai aktuali. Lietuvos knygnešiais ir jų role lietuvių kultūroje mes imame domėtis. Tolumoje jie mums rodos didelio idėjingumo žmonėmis. Ir Lastas suidealino Jurą Kregždį, knygnešį–agitatorių, už proklamacijas, pačiam policistui ant aulo prilipdytas patekus į Sibiriją. Kregždys – socialistas:
Mes daužom stabą aukštą
Už pilną dvasią, pilną šaukštą.
Toks jis lieka Sibirijoje 1903–1918 m., toks ir Lietuvon per revoliuciją sugrįžęs, kada jį Lietuvos valdžia ėmusi persekioti.
Sapnas – jau kūnas: Valdžiai lietuvių
noriu aš saulės nešti lauktuvių.
Žengsiu!.. Bet žvalgas čiupt jau mane:
Saulė iškrito, saulė klane.
Socializmo Kregždys išmokęs iš studento Sibirijoje ir Lietuvoje tenori darbininkams tarnauti, juos į vienybę telkti, kad jie sugriautų senuosius idealus. Ypač bažnyčią ir kunigus, nes jų skelbiamas Kristus pats virto engėju nauju. Tėvo pėdomis eina ir jo sūnus Vytautas gimnazistas.
Autoriaus neturėta rašant aiškaus plano. Mintys dėstoma chaotingai. Epas maišomas su lyrika, o visur kyšo poezijai netinkama marksistinė tendencija. Atsiliepimai apie valdžią, apie bažnyčią teigiamos įtakos negali padaryti jaunuomenei.
Daug kalbos keistenybių ir netaisyklingumų. Sutrumpinimai: greboj, aprasoj, margoj, grūmoj, suskambėj, pagalvoj, stuksėj, trinktelėj, užėj, nugalėj, prasižioj, suloj, pagrumoj. Kai kurie net pasikartoja. Futurizmai: mėnulybė, įmėnuliuok, įsaulink. Priesaga -ing- vartojama kur reikia ir kur nereikia: siela plasninga (?), ilgesys vėjingas, raudonsiūliai šuningi, plaktukus širdies tuksingai skaito, žaizdos dieglingos, dėžė sakingai (?), mūs gimtinė – žemė sapninga, vėjas daužingas, mįslingi milijonai, akingai burei, purvingas miestas. Posakiai: susijuokė kažkas šaipus; kunigėliai sielas išlešiuos (kaip kalkius), 29; pasaulį užburia judą kerai, 32; žydra mąsto, 39; šlubau šėmoj tyloj, 40; aš erzinuos akim tampia, 41; anądien žalsvą tylų draugą mes glaudėm prie širdies naktinės, 44; akingai burei šliaužiančiais angiais laibais, viltį apturėjom – slavizmas; Kregždienei verda skubotums ir žlugtas josios neinims, 49; senžadai.
Galop nebent tik pasityčioti sakinys:
Mįslingi milijonai parpia,
O, didis žemės vaisių arpė.
Dėl visa to „Lietuvos knygnešio likimas“, nors taip meniškai išleistas, jaunimo knygynams nėra rekomenduotinas.
1 Kazys Šimonis (1887–1978) – dailininkas, literatas; išleido poetinės prozos knygą „Girių giesmė“ (1936), atsiminimus „Gyvenimo nuotrupos“ (1959).
2 „Kultūra“ – kooperatinė spaudos leidimo ir kultūros darbo bendrovė, veikusi 1920–1927 m. formaliai iki 1939 m.) Šiauliuose.
Lazdynų Pelėdos (Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės) Raštai1. [Kaunas]
I tomas. Su portretu. 1921. XVI ir 254 p. 15 dalykėlių.
II tomas. 238. 21 dalykėlis. 1922.
III tomas. 236. 16 dalykėlių.
IV tomas. 240. 17 dalykėlių.
Viso 936 p. grynojo teksto ir 69 dalykėliai. Kiekvienam vidutiniškai tenka po 14 pusl.
Leidinys L. Giros rūpestingai redaguotas. Pridėta vertingų bibliografinių žinių ir įdomi autorės autobiografija.
Pirmame tome duota chronologiškai pirmieji Pelėdos raštai. Kitur chronologijos nesilaikyta, bet rūšiuota.
Pirmųjų Pelėdos raštų negalima pavadinti kūriniais: arba jų temos pramanytos, arba jų ataudimai tendenciški, arba jų fabula neoriginali: kaip dvaras nekentė lietuvių lipdomų proklamacijų, kaip neturtis vaikiukas sušalo, kaip dvaras nemoka uždarbio vargšei, kaip maišto metu kits kitą įdavinėjo, kaip apsiriko vyras, vesdamas ištvirkėlę, kaip žuvo nenuorama turto pasigodėjęs, bet be valios buvęs, kaip našlaitę ponaitis suviliojo.
Visur kyšo tendencija (kaip pradžioje sentimentalizmo Anglijoje) iškoneveikti dvaras. Tai Pelėdos „kairiumo“ laikotarpis. Iškoneveikimas nevykęs, nes karikatūringas, netikrai ir pigiai nupieštas. Autorės duotieji tipai visi neigiamieji: idealistai lepšiai bejėgiai, sodiečiai paleistuviai, žmonės be jokios valios: čia jie dori, čia nedorėliai; dramatinio persilaužimo niekur, psichologinės analizės jokios, tik konstatavimai įvykių – jie suvarstomi lyg ant siūlo ant fabulos ir jaučiama susiuvimai, nemaža psichol. nelogingumų, lyg meluojama; poetinio vaizdo – nė vieno, nei stiprų scenų. Tai tik iškalbinga „boltovnia“2.
Vis dėlto yra keletas trumpučių vaizdelių, kurie šį tomą daro literatiškai vertingą: Telšių legenda „Džiugas“ poetinga, „Judošius“ stiprokas, „Vargdienis, jo sūnus ir žmogžudys Medėjas“3 – graži liaudies pasaka, pasakiškai stilizuota; „Brolau lietuvi!“ – lyringas iš gilios širdies Tėvynės šauksmas. „Davatka“ ir „Burtininkė“, nors religinė nesąmonė, religinė travestacija ir antireliginė tendencija, mūsų laisvamanių paskui panaudota (tai iš nihilistinio Pelėdos laikotarpio), vis dėlto tai sąmojingi ir stiproki vaizdeliai. „Bažnyčioj“ – puikus, bet bene verstinis dalykėlis.
Spaudos prižiūrėta. Nemaža turto žodynui, mažiau sintaksei: Pelėdos kalba – internacionalės inteligentės kalba. Redaguojant palikta vienas kitas slavizmas: „Būtų daug kalbėjęs piršlys, kad moteriškė neimtų balsu juoktis“ (nebūtų ėmusi, 234 p.).
II tomas. Vydūnas apie mūsų rašytojų raštų rinkinius yra pasakęs: per daug platėjame, per mažai gilėjame, per daug kalbame, per maža pasakome. Visų autorių šnekiausia – Pelėda, lyg svečiams susėdus už uzbono alučio, liter. kūrybos toje šnekoje nesimato, šneka dar ne menas.
Antrajam tomui parinkta dalykėlių vienodo turinio: vaizdų iš Lietuvos dvarininkų moterų buities ir senelio Juozo pasakojimų. Pridurto „Kaliniai“ – vagies formuliaras, pasaka, „Kas girdėti“4 ne kūrinys. Jam vieta I tome.
Aukšton vieton tenka padėti Senelio Juozo pasakos5 – išgriebtų iš tikrų liaudies padavimų iždyno; sukultūrinusi juos, autorė perkėlė į meno iždyną, kaip harmonizatorius liaudies melodiją. Jaučiama lietuvių liaudies nuotaika ir originalus iš jos protavimas. Stilinga, lietuviška ir kalba liaudiška, turtinga, vaizdi. „Vos šiaip taip vienas vaikas prakuto, žiūrėk, jau ir kitas (Ievai vaikas) brūkšt beįkrintąs… Tai ne kaip mūsų bobos – kol vieną išdejuoja, tai kokį sykį ausis užspengia“, „Atsibeldė (giltinė) nelaukiama, supustė savo dalgį: šiap–tap, šiap–tap! čiakšt ir begulįs ponas Trusevičius ant lentos. Bepigu jam!., antrą sykį mirti nebereiks“ t. ir t. Pilno lietuvių kalbos turto ir etnografinių žymių. Stilius kaip Valančiaus. Tos vienos pasakos daro šį tomą tikrai lietuvišką, įgalioja jį padėti šalia tokių pat etnografinių Krėvės piešinių.
Kiti devyni iš pradžių padėtieji gabalai, tikrai sakant, nėra lietuviški, jie bendratautiški, nes mūsų dvarininkai, nutolę nuo lietuviškojo savo kelmo, tapo bevaisiai. Bankrotų ir išsigimėlių sočiai yra visur. Ivanauskaitė savo luomą – vidutiniąją Lietuvos bajoriją – palietė ir čia, kaip ir I tome, neigiamai, žiūrėdama per savo būklę. Pelėdos dvarai visi griūva, jų savininkai darbui netikę, kūnu ir dvasia ištižę, pamišėliai, siaurapročiai, nedorėliai. Viename tome jų taip tiršta, kad net įspūdį daro tendencijos, kad jie grįžtų į liaudį, sveiką ir naudingą („Stenia“, „Mūsų ponas“). Tai Pelėdos demokratizmo laikotarpis. Pelėda tyčia daro aiškių kontrastų tarp bajorų tėvų ir sudemokratėjusių vaikų, daro dirbtinai, nenuosekliai, pridaro psichol. klaidų. Idioto duktė ir pati idiote Stenia autorės noru tampa gyvenimo filosofė. Jei Lietuvos bajorija duoda renesanso galiūnų, tai ji nėra išsigimėlė, arba tie galiūnai – tik autorės fantazija.
Bajorų vaizdus ji pakartoja (Laumė – Mano draugė), o pakartojamų bruožų labai daug, net tais pat žodžiais pasakytų, tai daro nepageidaujamo įspūdžio, lyg dėstytų doktriną, o ne tipus pieštų; lyg žmonės jai reikalingi kaip manekenai.
Vis dėlto Pelėda yra gyvenimo prityrusi ir moka griauti prietarus, madas, tamsybę ir kvailybę.
Pelėda turi savo žanrą, net šabloną rašyti. Jos beveik visi raštai vienodos vertybės. Kiek gerėlesnis II tome – „Mano draugė“.
Šitas tomas itin turtingas vietos žodynu: razginas, vitusai, skidervos, įteikslauti vagus, šmaras, atkasas, glėbys, užgauliai, kepaišis, pakipšnus, nuliugo, alkstytis, vaikuočė, sukunęs, pabizuoti, atlaikuriai, t. ir t.
Yra slavizmų – pavartojant sudėtin. laikų formas ir pakartotinąsias veiks–mažodžių formas,
III tomas. Pirmas tomas berūšis, antras moterų; šis trečiasis – vargo tomas, kurį vargsta sodžiaus ir miesto proletariatas. Tai autorės-darbininkės fabrike laikotarpis: ji buvo adytoja (haftuotoja).
Tikrosios įkvėptos kūrybos čia taip pat maža, kaip ir I tome, o inteligentui čia kaip ir nėra kas veikia. Tai kredensinė lektūra, puikus betgi indėlis į liaudies biblioteką. Tikrąją kūrybą čia pakeičia sklandi iškalba, monologinė pasaka apie įvykusį faktą, o stiprų įspūdį atstoja sentimentalizmas. Pasaka ir sentimentalizmas labai populiarios, liaudies mėgiamos formos, per susirinkimus žiemos vakarais sodiečiai ausis pastatę jų klauso, gėrisi, net ašaroja. Graudus atsitikimas atstoja jiems pagilinimą ar išpoetizavimą.
Sausaširdžiai: dvarininkui, jų agronomai vokiečiai, kazokai egzekutoriai, beblaškydami laisvininkus nuo dvaro žemės, primuša krūvas negyvėlių, nebežydas domoralizatorius numarina dorą terminatorių, į kekšyną paviliotoji dora mergina supūva sifiliu, užmušęs ponaitį, begindamas žemę, sugrįžta iš katorgos namie numirtų, gobšius, visa ko netekęs, susipranta, jog žemės turtai tai niekai, ne laimė, alkinamas karšinčius lipa pasivogti dešros ir užsimuša negyvai, beširdis suminkštėja per Velykas, benkartas sušąla savo tėvo palangėje, kitas pabėgęs nuskęsta.
Pigūs kalėdiniai baisybių siužetai – pamokyti, sugraudinti ar pajuokti, įdurti stačiai į akį. Utilitarinis skaitymas.
Literatingiausiai padirbtas „Vanka“. Miesto dirbtuvės urvas – tikrai baisus. „Mėnuo, lyg nustebęs, žiūrėjo pro langą, kad čia dar svajoti galima…” Tirštai pieštas vaizdas, kokių „baisių žmonijoje ligų esama, smirdančių žaizdų, kuriom nėra gydytojo, vien duobkasiai“. Kad ne slegianti tendencija, vaizdas būtų klasinis. Jam lygus „Senis“, tikrai Krėvės varsomis nudrėbtas, piktos marčios nukankintas. Šis visai tikęs klasei; tiki klaida, būk Judas pasikoręs daug vėliau po Kristaus prikryžiavimo.
Visai daili kūrybinė, tik trumpučiukas: „Memento mori“6 apie įnirtį, geidulių furijas ir viltį. O, kad šitaip Pelėda parašytų didesnį veikalą. Tuo vaizdeliu ji pasisako galinti tai padaryti. Sk. 199 p. Žiauriąsias gyvenimo puses Pelėda pažįsta ir piešia vienpusiškai. Pati ilgoji, 117 p., apysaka „Ir pražuvo kaip sapnas“ – lopytinė, lyg pradžia ir pabaiga daro viena, o vidurys antra; tada abudu būtų stiprūs.
Stilius lygus, labai natūralus, nors ne visados etnografiškai lietuviškas, prikratytas puikių, vaizdžių posakių. Kitoks našums, kitoks valkums (senelio narių), kirmėlių peras, bus dyžos, velnio neštas, velnio pamestas, kaip su vėdaru į košę, macica su gumbu susimaišiusi galvon įpuolė, o dygulio į kepenas ar nenori, keižėja lyg š. prieš saulę; į bažnyčią tartum prieš kalną eina… vis šmėkla, apglaudęs ir pabučiavęs, genetys ant kiliopų pažingėjo, dailiai nuaugęs, galutinai nukelnėję laukan ištvarkė, biznaskrandžiai, remezytis, visokių surankuonių (sbrod)… Jų man yra prisirašyta daug.
Slavizmai: kad aš vakar tave pamačiau, oi, muščiau (būčiau mušęs) ir k. Pažibų nieko nėra – aprašymų, dramatizavimų, net kame tragedija.
IV tomas. Šiame tome trejopos rūšies vaizdų. Vieni rašyti savo žanru, kaip ir anuose trijuose tomuose su maža išimtimi. Kiti rašyti nepaprastai stipriai, nors ir senoviškai. Tos rūšies pažymėtini: „Matulė paviliojo“, tiesiog klasikinis, „Poilsis“ (aš jį laikau šedevru), „Pirmasis sniegas“ ir „Panelė Mania“. Tretieji du: „Iš po žemės Šventos“ – Šiluvos Šv. P. bažnyčios istorija, scenos fantazija iš 1863 m. lenkmečio, savo stilium ir vyrišku inteligentingumu reikia priskirti Pelėdos tėvui Nikodemui7, kurs deda kriptonimą N. S.8 ir rašo lenkiškai; duktė gi Pelėda tik išverčia lietuviškai. Abudu dalyku įdomiu ir žinotinu.
Bet ir nepaminėtieji čia dalykėliai žymiai stipresni už kitus. Tai jau pilnai brendusio talento kūriniai. Puiki Bivainės girios legenda apie stebuklingąją tošelę, „Velykos“ – kaip tarnaitė dirbus dirbus ponams pasidžiaugti, negauna nė į Prisikėlimą nueiti ir niekas jos verksmo neužjaučia; „Pirmoji tarnystė“ – kaip beširdžiai ponai gerą sodietės valią sumindžioja ir paverčia mechanizmu, nebe namų nariu. „Ne iš kelmo išspirta“ – garbinga tarnaitė, kuri iš malonės nenori, kad ją paimtų. Temos greičiau tarptautinės, vis dėlto labai charakteringos ir veikia į skaitytoją teigiamai; daug pamoko ir nuo nežmoniškumų atgresia. Visas tomas tirštas turiniu, labai įdomus, įvairus, net gal studijuotinas.
Kalbos turtu irgi labai pasižymi. Tai visas aruodas gražių ir stiprių žemaitiškų išsireiškimų: pradaro kaip vištos galva; apšaluonės, neveiksią; ryja kaip smakas pakulas; maivytis; rijo, nei ausys mezgės, čirveti, gultos, prašmintinys, purėtieji, kadagynai, tabokmakių su binzolais, pašunkus, bizintis; skatiką prie skatiko, lyg skutenas braukė… Jų esu visoje knygoje pribraukęs.
Slavizmų aptikau keletą: kas su motute atsitiko (čto s nim slučilos); tu sergi, tau šilta (karšta); kiekvienam ji žinoma (k. ją žino); kad tu visa žinotum, neatvažiuotum – kad būtum žinojus, neatvažiavus; 87, trūkumas pas tarnaites – niedostatok u služanok, negalėdamas ateiti, paliktų laišką – būtų palikęs, 175; kad paslėptų veidą – veidui paslėpti; pagirdo, kad pavalgydintų jį – pavalgydinti jo; galva sopės, galvą, 211. Onytė į žemę įsmeigtų, jeigu tas būtų galima, būtų į žemę įsmeigusi, jeigu tai būtų galima buvę, 223. Ir tiek.
Visiems keturiems tomams bendra rezoliucija. Visi kuo nevienodos vertybės, nė viename nieko nėra tokio, kad neleistų jaunuomenei jos rekomenduoti. Visur graži tendencija atgrasyti nuo bloga, užjausti neturtis, nuskaudžiamas. Juodų bruožų lyg būtų per daug, bet jie tikri, gyvenimui pažinti reikalingi. Geriau būtų daugiau talento; bet kiek mes teturime skaitymų, talentingiau parašytų? O skaitymų reikia. Kalba gera, slavizmų maža; o labai daug žemaitizmų, kurie gerokai praturtina skaitytoją. Pelėdos kalba net studijuotina jaunuomenei. Spaudos prižiūrėta, riktų nėra.
Pelėdos Raštai rekomenduotini.
1925. X. 10
1 Lazdynų Pelėdos Raštų pirmuosius du tomus Vaižgantas recenzavo 1922 m. „Tėvynės balse“ (Nr. 23, 138), trečiąjį – tų pačių motų „Krašto balse“ (Nr. 3).
2 Plepalai, tauškalai (rus.).
3 Lazdynų Pelėdos apsakymas.
4 Tokio apsakymo II tome nėra.
5 Apsakymas vadinasi „Iš senelio Juozo pasakų“.
6 Atsimink, kad mirsi (lot.).
7 Nikodemas Ivanauskas (1843–1931) – dailininkas ir literatas, rašė lenkų laikraščiams eilėraščius, poemas ir balades.
8 N. S. – šiuo kriptonimu pasirašinėjo Lazdynų Pelėda.
[„Knygnešys“ 1864–1904. Red. P. Ruseckas. Kaunas, 1926, I tomas, 328 p.]
P. Rusecko1 leidžiamąjį „Knygnešio“ rankraštį aš seniai žinau, nes daugybę jam medžiagos esu pats patiekęs iš mano rinkinio H. M. F. muziejui2. Kurių dalių nežinojau, tas dabar peržiūrėjau. Kalbos atžvilgiu visi čia surinkti raštai suredaguoti gana vienodai prityrusio laikraštininko ir atminimų rašytojo majoro P. Rusecko, „Mūsų žinyno“3 ir k. bendradarbio. Apie korektūrą spręsti dabar dar netenka; reikia pasitikėti leidėju, kad jis tikrai sąžiningai, padedant žinovams, kaip pats pasižada, atliks. Taigi kalba šis leidinys moksleivių neįžeis,
O turinys? Jis nesuktas, neišmislingas, paprasčiausiai atpasakoti atskiri epizodai (o jų daugybė) iš didžiosios mūsų istorinės epopėjos – kaip mes primityviškai kovojome kultūrinę kovą, kaip tos kultūros vogėmės iš barbarų, rusų. Epizodai nereiškia afišavimosi, noro pasivaidinti savo pasišventimu. Tame didžiausia pedagoginė jų reikšmė. Jie veikia savo turiniu; kukliai, vis dėlto tiek stipriai, jog jaunas skaitytojas neveikiai nusikratys įspūdžiais. Prasčiokų heroizmas, jų pasišventimas, manding, turės apsakomai didelės reikšmės ir įtakos vyresniajai moksleivijai. Kuo gi geriau mes galime išlavinti jaunuomenės patriotizmą, kad ji vertintų kad ir menką dar mūsų kultūrą, jei ne gražiausiais praeities pavyzdžiais. Taigi „Knygnešys“ bus labai geras indelis net į pedagoginę mūsų literatūrą, ne tik į istorinę.
Vartydamas visą rankraštį, aš neaptikau nieko, ko būčiau užkliuvęs, kas būtų tendencinga, no objektinga. Tai ir leidinys mūsų mokykloms yra rekomenduotinas.
1926 m. bal. 30 d.
1 Petras Ruseckas (1883–1945) – publicistas, prozininkas, kultūros darbuotojas, memuaristas; 1944 m. sovietų suimtas, žuvo lageryje.
2 Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto muziejus – 1923 m. dauginusia giganto iniciatyva įsteigtas rankraštinei lietuvių literatūros medžiagai telkti ir saugoti. Vaižgantas muziejui atidavė savo paties surinktų rankraščių kolekciją, iki 1929 m. buvo jo vedėjas.
3 „Mūsų žinynas“ – karo mokslo ir istorijos žurnalas, leistas 1921–1940 m. Kaune.
Sūduva. Suvalkiečių poezijos antologija. Redagavo Juozas Tysliava. [Kaunas-Marijampolė] „Dirvos“1 leidinys. 1924, 160 p. Skiriama Vincui Kudirkai paminėti.
Įžangą apie „Sūduvą“ parašė Pr. Mašiotas. Duota pavyzdžių eiliavimo: V. Kudirkos, Ks. Vanagėlio, J. Mačio, J. Armino2 , Pr. Vaičaičio, J. Žibaus, M. Gustaičio, J. Turčiniškio, J. Herbačiausko, Ed. Steponaičio, Paparonio3, Ad. Lasto, J. Rainio, Putino ir J. Tysliavos. Su eilininkų portretais. Jokių aiškinimo tekstų, nė biografinių davinių, kaip Binkio „Vainikuose“4. Tai nemaža jeibė, bet nelemianti.
Tysliavos antologija – didelės pedagoginės vertybės leidinys. Juo teks naudotis pačiose klasėse, ne vien knygynėliuose laikyti. Mes gi neturime pilnų antologijų nei chrestomatijų, o literatūros mokytis reikia, pavyzdžių pasiskaityti irgi reikia. Kas bus paskaitęs „Sūduvą“ ir be dėstymo susipažins su 16 rašytojų.
Ir sumanymas duoti pavyzdžių, kaip eiliavo tos vienos provincijos žmonės, labai įdomus. Čia geras baras nuvarytas literatūros istorijoje, nieko nuo savęs nepridedant.
„Sūduva“ tinka klasėje skaityti.
P. S. Išspausdinta gražiai, švariai ir be riktų.
[Ne vėliau kaip 1927 m. gegužės 11 d.]
1 „Dirva“ – 1918 m. Vilniuje įkurta bendrovė knygoms leisti ir platinti; 1919–1940 m. veikė Marijampolėje.
2 Petras Arminas-Trupinėlis (1853–1885) – poetas aušrininkas, parašė pasakėčių, išvertė lenkų poezijos.
3 Paparonis-Antanas Šmulkštys (1886–1951) – poetas, publicistas, eiliuoto epo „Pasakų atošvaistos“ (išl. 1993) autorius.
4 K. Binkio parengta antologija „Vainikai“ buvo išleista 1921 m.
Sveika, Nepriklausomoji! Pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio parinktieji lietuvių poetų eilėraščiai apie Nepriklausomybę, kovą dėl jos ir Vilniaus1. Parinko Liudas Gira. 80 p.
Antologija susideda iš skyrių: 1. Sveikinam Laisvę, 2. Budim kovot pasiryžę, 3. Žuvusiems garbė ir 4. Vilnius mūsų buvo ir bus.
Parinkta eilučių iš Maironies, Jakšto, Vydūno, Gustaičio, Sruogos, Putino, Kiršos, Binkio, Giros, Vaičiūno, Paparonies, Vaitkaus, Žengės2, Tysliavos, Žvajnio3, Šemerio, Paukštelio4 .
Antologijos, kaip ir chrestomatijos, iš viso labai brangintinos populiarinti autoriams ir jų raštams; šita dar brangesnė, kad populiarina pačią brangiąją valstybinę idėją.
Eilėraščiai parinkti atsidėjus ir geros, dalyką atitinkamos rūšies. Turiniui nieko neturiu papeikti. Bereikia prižiūrėti, kad korektingai būtų išspausdinta.
Kaunas, 1928. V. 23 d.
1 Antologija išleista 1928 m.
2 Slapyvardžiu Juozas Žengė pasirašinėjo Juozas Žlabys (1899-1992), „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis, išleido poemą „Anykščių šilelis“ (1930), apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940).
3 Žvainys-Juozas Stanišauskas (1897–1978), poetas, vertėjas; kūrybos rinkinys „Poezija“ išleistas 1992 m.
4 Juozas Paukštelis (1809–1981) – prozininkąs, dramaturgas, vertėjas; išleido romanų, apsakymų, pjesių, kelionių įspūdžių, memuarų.
1. G. Petkevičaitė. Iš mūsų vargų ir kovų. Paminėti Palangos spektaklio 25 metų sukaktuvėms1. [Kaunas] „Varpo“ B–vės2 leidinys, Nr. 64, 1927, 133 p.
2. G. Petkevičaitė. Karo meto dienoraštis, [d. I, Kaunas] 1925 m, 178 p.3
Abiejų knygelių [vertė] vienu ar kitu atžvilgiu labai didelė. Pirmiausia tai yra istorijos dokumentai. Istorijos aktui duoda žinių, bet neduoda nuotaikos; jų teduoda asmeniškieji laiku surašytieji atsiminimai. Pirmoji tai visa Palangos spektaklio epopėja, tikrai romantinis dalykėlis, kiek teko mums įdėlioti sielos į bet kurį mažutį savaime kovos dėl kultūros epizodą.
Antroji knygelė duoda vienerių pirmųjų metų didžiojo karo įspūdžių. Tai toli gražu ne sausas nuotykių išdėjimas, kaip Pr. Žadeikio „Didžiojo karo užrašai“4,1 – 164, (1921), II – 294 p. (1925). Brangūs ir šie istorijos materiolai, deja, tik menkos literatūrinės vertybės. Tuo tarpu kad Petkevičaitės dienoraštis – tai rinkinys labai gražiai beletristiškai sustilizuotų įspūdžių. Čia nebe tiek sveria patys faktai, kiek jų veikimas į lietuvės psichiką.
Abidvi įleistinos į mokinių knygynus, nors kalbos atžvilgiu Petkevičaitės raštai – „internacionališkai“ stilizuojami, ne taip kaip jos draugės Žemaitės.
Mano pabrauktieji 2–7, 10, 14, 20 p. parodo daug įtakos svetimybių, ypač lenkų kalbos. Gaila, kad tokio brangaus rašinio kas geriau nusimanąs neperstilizavo.
Užtat „Karo m. dienoraštis“ yra rekomenduotinas net klasėje skaityti. Jis beveik perdėm yra kūrybinis. Čia jauste jauti, kad kas mokėdamas padirbėjo. Ir autorės daugiau žiūrėta beletristiškumo. Prašom paskaityti nors 46–47 p. mano pabrauktą vietą. Nors į chrestomatiją ją dėk. O tokių vietų daug.
Kalba daug geresnė, nors netobula, bet visai pakenčiama net bendrai klasėje skaitant. Tokie pasakymai: nuėjo užpakaly žagrės, didžiau susilenkęs (97 p.) lengva pataisyti, modifikuoti į nuėjo paskui žagrę labiau susilenkęs.
„Karo meto dienoraštis“ – vienas geresniųjų mūsų leidinių.
1928. V. 24
1 Palangoje 1899 m. buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio „Amerika pirtyje“.
2 „Varpas“ – knygų ir laikraščių leidimo akcinė bendrovė, veikusi 1920–1940 m. Kaune.
3 Antroji „Karo meto dienoraščio“ dalis išleista Kaune 1931 m.
4 Pranciškus Žadeikis (1869–1933) – memuaristas, vertėjas; kunigavo Kamajuose, Kaune; išvertė dalį Homero „Iliados“ (1930).
Pr. Mašiotas. Būta ir pramanyta. „Ryto“1 leidinys Klaipėdoje, 1925 m., 106 p.
Mašiotas scripsit!2 To gana. Jo sugebėjimas vaikams parinkti alegoriškai ar simboliškai pamokinančių pasakojimų, jo mokėjimas lietuviškai reikšti bet kurią mintį. savą ar svetimą, padaro tai, kad ir labai dar mažas pilietis jau gali naudingai skaityti iš Mašioto knygelių.
Šios knygelės dviem dalim: bendrai pamokinančio turinio ir lietuviškai patriotinio. Antroji dalis kalba apie lietuviškos knygos vargus, jos augintojus, gabentojus, skaitytojus. Tai gera pradžia mažiukams pamokyti iš draudžiamojo laiko literatūros istorijos.
Knygelė visokeriopai rekomenduotina ir į knygynus, ir skaityti klasėje.
Žodžio „atidovanosiąs“ aš nežinau (19 p.).
1928. V. 27 d.
1 „Rytas“ – spaudos bendrovė, veikusi 1918–1939 m. Klaipėdoje.
2 Parašė (lot.).
Juozas Petrulis1. „Aušros“ poezija. Įvadas ir tekstai. [Kaunas, 1928] 100 p.
Knygelė – „Aušros“ poezijos chrestomatija. Duota lyrikos pavyzdžių: Vištelio, Šliūpienės, A. B., Sakalausko, Myliausko, Silvestravičiaus, Slančiausko, Andziulaičio, Zagorskio, S. Norkaus, Šimkevičiaus ir kitų. Epo pavyzdžių: kun. Užupio, Myliausko, Andziulaičio, Sauerveino, Žičkausko, Gimžausko2.
Didelis trūkumas – nieko neduota Mačio-Kėkšto, paties prašmatniojo poaušriniame periode poeto, bet ir „Aušroje“ nemenkesnio už kitus to laiko eilininkus.
„Aušros“ poezija mokytojo Juozo Petrulio tirta atsidėjus, su pietizmu. Tai reškia jo pastabos įvade3. Moksliškai neteoretizuota, bet „Aušros“ poezijos medžiaga surejestruota sąžiniškai.
Kalba pakankamai taisyklinga.
Knyga-chrestomatija vartotina klasėje. Šiaip jau laikytina mokyklų bibliotekose pavyzdžiu, kaip atsidėjus įsižiūrima į surinktinio darbo leidinius.
1928. XI. 20 d.
1 Juozas Petrulis (1895–1982) – dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, pjesės apie Antaną Strazdą („Prieš srovę“, 1936) autorius.
2 Minimi daugiau ar mažiau XIX a. pab.–XX a. pr. rašę poetai ir prozininkai. Iš nurodytųjų nevisiškai įvardyti ar mažiau žinomi poetai: Andrius Vištelis-Višteliauskas (1838–1913); Ludmila Malinauskaitė-Šliūpienė (1864–1928); A, B. – antologijos sudarytojo nurodymu tai arba Augustinas Baranauskas (1861–1923), arba Aleksandras Burba (1854–1898); Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938); Juozapas Miliauskas-Miglovara (1845–1937); Mečislovas Davainis-Silvestravičius (1849–1919); tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas (1850–1924); Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis (1816–1874); Simonas Norkus (1842–1913); Šimkevičius (XVIII a.–XIX a.) eiliuoto laiško D. Poškai „Gromata Šimkevičiaus prie Dionizo Poškevičiaus“ autorius; Jonis Užupis-Šerenga (1848–1917); Jurgis Zauerveinas (1831–1904); Tomas Žičkus (1844–1929).
3 Plačiame antologijos įvade „Aušros“ poezija“ poetų aušrininkų kūryba nagrinėjama idėjų ir raiškos aspektais.
Parengė Ilona Čiužauskaitė
Reda Griškaitė. „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje
2002 m. Nr. 1
Pagal Vasilijaus Von Rotkircho rankraštį „Užrašai apie Druskininkus“
Aš norėčiau, kad šiame tekste
tarytum Daguerre’o plokštelėje
ryškiai atsispindėtų viskas,
kas tik prabėgs pro mano akis.
Vasilijus von Rotkirchas. „Užrašai apie Druskininkus“
Iki galo pelių nesugraužtas rankraštis
Prieš keletą metų Vitebske, bevaikštinėdamas po miestą, viename kieme pastebėjau būrį darbininkų, vilkinčių raudono kartūno marškiniais. Susėdę aplink katiliuką, jie ramiai sau pietavo. Be jokios abejonės, didžiarusiai. Priėjau prie jų:
– Gero apetito, vaikinai!
– Prašom prie stalo! – buvo įprasta atsakyti.
– Į sveikatą! Ar negalėčiau užsirūkyti? Gal ugnelės surastumėt?
– Rasim, pone, kaip nerasim!
Vienas iš vyrų, kaip vėliau paaiškėjo, tos artelės seniūnas, įkišo ranką į kišenę, ištraukė dėžutę degtukų, uždegė vieną ir atnešė man savo sugniaužtoje beveik kaip statinaitė rankos plaštakoje.
– Iš kokios gubernijos, vaikinai? – paklausiau.
– Iš Vladimiro būsim.
– Ką gi jūs čia statote?
– Štai, – atsakė seniūnas, – atnaujiname pirklio Krovososovo namą, trečią aukštą statysime.
– Turtingas tikriausiai tasai Krovososovas?
– O kas jį žino? Jo pinigų mes neskaičiavome. Tikriausiai turtingas. Todėl jis ir pirklys.
Vyrai baigė pietauti, delnais nusivalė lūpas, persižegnojo ir sugulė ant žemės – pypkeles parūkyti ir nusnūsti valandėlę. Bet štai vienas, o paskui ir kitas vaikinas iš kažkokio ant žemės gulėjusio seno prirašyto sąsiuvinio ėmė plėšyti lapus ir vynioti į juos tabaką, papirosus daryti.
– Koks čia popierius? – paklausiau.
– Popierius? Koks popierius? Ar šita knygelė? O kas ją žino? Štai, be pradžios ir be pabaigos, visa pelių bei kirmėlių apgraužta.
– Bet iš kurgi jūs ją gavote?
– Gavome?.. Nugi niekur mes jos negavome. Kai pradėjome ardyti seną krosnį, tai po ja radome įvairiausio šlamšto ir šiukšlių, viską čia ir sumėtėme į krūvą Ten buvo ir šita knygelė. Vaikinai paėmė ją – papirosams. Papirosams ji tinkama.
– Įdomu pažiūrėti. Duok gi, žemieti, ją čionai.
Seniūnas padavė. Žiūriu – kažkokie memuarai, rašyti gana aiškiu braižu, bet parudavusiu tikriausiai nuo laiko, rašalu. Aš panorau to rankraščio.
– Štai kas, vaikinai, – tariau. – Jūs pietavote, kaip matau, be degtinytės. Tai štai jums rubliukas – ir degtinei, ir papirosiniam popieriui, o jau šitą knygelę man atiduokite.
Visas būrys suklego:
– Ačiū, pone! Bet kam visas rublis? Veltui imkite! Mums nusispjauti į ją! Ačiū! Ačiū! Už jūsų sveikatą išgersime! Ir t. t.
Aš parsinešiau rankraštį namo ir ėmiau jį apžiūrinėti.
Rankraštis in folio, suplyšęs, nuspuręs, labai smarkiai apgraužtas pelių, be pradžios ir be pabaigos, daugybė iš vidaus išplėšytų lapų. Koks čia rankraštis? Kaip jis čia pateko? Kaip atsirado tarp įvairių šiukšlių ir šlamšto po krosnimi? Iki šiol nesugebu suvokti. Iš tų išlikusių lapų buvo galima padaryti tik vieną išvadą – tai kažkokio daktaro užrašai. Bet kieno būtent ir kokioje epochoje gyvenusio – suprasti neįmanoma. Ar rankraštis buvo vientisas kūrinys, ar į jį buvo tik epizodiškai įrašinėjamos padrikos scenos – taip pat nieko aiškaus negalima pasakyti. Antra vertus, norom nenorom dėmesį traukė įvairių teiginių originalumas ir palyginimų bei sąmojų naujumas.
Tačiau iš anksto nespręsdamas apie kūrinio privalumus ar trūkumus, išprususios kritikos teismui pateikiu keletą fragmentų, kuriuos man pavyko atrinkti iš šio iki galo pelių nesugraužto rankraščio.
Taip Vasilijus von Rotkirchas pradeda vieną iš savo beletristikos kūrinių, išspausdintą penktajame, paskutiniame „Teobaldo prisiminimų“ tome 1890 metais[1]. Kodėl būtent šiuo fragmentu norisi pradėti ir šį rašinį? Tikriausiai visų pirma todėl, kad ir dabartinio teksto objektas – „iki galo pelių nesugraužtas rankraštis“. Tiesa, ne tas, kuris buvo rastas Vitebske, pirklio Krovososovo namų užkrosnyje. Šis rankraštis nepalyginamai geresnės būklės, niekas nesikėsino į jį ir tabako vynioti. Ne paslaptis ir rankraščio autoriaus vardas. Tai tas pats Vasilijus von Rotkirchas (1819–1891) – publicistas, literatas, vertėjas, mitologas, memuaristas, vienas iš rusų literatūros Lietuvoje pradininkų, viena įdomiausių mūsų istorijos asmenybių, paslaptingasis Teobaldas. Taigi šio rašinio objektas – „Užrašai apie Druskininkus“. Tekstas, kurį gyvenimo pabaigoje ne kas kitas, bet jo autorius taip pat pavadino iki galo pelių nesugraužtu rankraščiu. Ir nors tokių seniai ir giliai stalčiuje laikytų kūrinių asmeniniame Rotkircho – Teobaldo archyve būta ir daugiau (vienas iš jų – „Visa lietuvių mitologija ir įvairių rašytojų nuomonių apie ją rinkinys“ – jau anksčiau buvo nuodugniai pristatytas[2]), atėjo metas ilgėliau sustoti būtent prie šio manuskripto. Šį kartą – ne tiek dėl kontroversiškojo jo autoriaus (apie jį pastaruoju metu rašyta gana daug[3]), kiek dėl pačios šio teksto tematikos, jo objekto.
Prieš pradedant „Užrašų apie Druskininkus“ analizę, norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Šis rankraštis – jau seniai jokia naujiena. Dar 1969 m. literatūrologas Rimantas Sideravičius pirmą kartą jį pristatė viešuomenei (pateikė ne tik trumpą teksto turinio atpasakojimą, bet ir keletą citatų bei iliustracijų)[4]. Deja, rankraštis buvo aptartas labai epizodiškai ir iš esmės tik dėl vienos, nors ir labai reikšmingos detalės – „Užrašuose apie Druskininkus“ aprašyto (ir pavaizduoto piešiniu) „šviesodailės“ seanso. Būtent šią informaciją specialistai mano esant seniausiu istoriniu fotografijos Lietuvoje paminėjimu[5]. Tiesa, kartais vienos ar kitos XIX šimtmečio istoriją gvildenančios monografijos autorių sudomindavo įsimintinos šio rankraščio iliustracijos, tačiau ne pats tekstas[6]. Tad iš esmės puiki R. Sideravičiaus iniciatyva savo tikslo nepasiekė – rankraštis taip ir liko deramai neįvertintas, ir ne vien rusų literatūros specialistų Lietuvoje. Kaip sakiau, kol kas tinkamai juo pasinaudojo tik fotografijos istorikai. Nors šiandien kaip niekuomet akivaizdu, kad „Užrašai apie Druskininkus“ verti ir kitų sričių tyrinėtojų plunksnos. Juolab kad kitaip nei garsusis „Visos lietuvių mitologijos“ rankraštis, kurio švarraštis (paskutinis variantas) saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraštinės knygos skyriuje Sankt Peterburge, šis nemenkos, net 282 puslapių, apimties manuskriptas yra visai čia pat.
„Užrašai apie Druskininkus“ šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (f. 3: „Traktatai ir mokslo darbai“, b. 254). Toje pat saugykloje sukomplektuotas ir atskiras V. von Rotkircho fondas (f. 62), kuriame yra jau minėtos „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis bei jos autoriaus korespondencijos fragmentai. Kodėl rankraštinis V. von Rotkircho palikimas buvo išskirstytas net po kelis fondus, galima būtų aiškinti ir taip: dar gyvas būdamas, literatas kai kuriuos savo rankraščius patikėjo Vilniaus viešajai bibliotekai (tarp jų būta ir „Užrašų apie Druskininkus“), kiti jo darbai (pavyzdžiui, „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis) į šią instituciją pateko jau po jo mirties. Tokią įvykių seką patvirtintų ir gana gerai žinomi V. von Rotkircho biografijos, ypač paskutiniųjų jo gyvenimo metų, faktai. Kad ir kaip ten būtų, „Užrašų apie Druskininkus“ rankraštis itin puikiai įrištas (kaip, beje, ir Sankt Peterburgo manuskriptas), ant odinės jo nugarėlės įspaustos raidės: Zapiski o Druskeninkai. Rotkirch. 1854. Ant pirmojo kietojo viršelio užrašyta: Iz knyg V. fon – Rotkirch. Taip pat antspaudas: Rukopiselnoe otdelinije Vilenskoi Publi2noi Biblioteki. 234. Pirmame priešlapyje įrašas: Po katalogu rukopiselei N. 7. Ten pat paties Rotkircho ranka: Po neodobrenijo cenzurnim komiteom, bozbraščnia Redakceju „Panmteona“ 16 febralia 1855 g[oda]. Antrame priešlapyje rankraščio pavadinimas: Zapiski o Druskeninkai, sostablenije V. fon – Rotkirchom. 1854, Kr[epost’] Dunburg.
Anapus Heraklio stulpų
Net akademiniuose sluoksniuose vis dar vyrauja įsitikinimas, jog XIX amžiaus Letuvoje kurortinė kultūra buvusi tik savotiška marginalija. Iš tikrųjų savo pobūdžiu ir paplitimu ji negali lygintis su salonine ar dvarų kultūra, o ir atsirado ji tik pačiame to šimtmečio viduryje. Tačiau, nepaisant jauno amžiaus, ši kultūra vis dėlto reiškėsi gana ženkliai. Dar daugiau – tolygiai vystėsi. Taip kaip augo ir pagrindiniai jos centrai – Druskininkai, Stakliškes, Birštonas, Smardonė (Likėnai). Būtent tuomet mūsų krašte suspindi savotiški sezoniniai visuomenes susitelkimo centrai, taikliu anuometinio literato Romualdo Podbereskio terminu – „mineraliniai miesteliai“, ilgainiui tapę neatskiriama to meto gyvenimo dalimi. Posakis „važiuoti prie šaltinių“ arba „važiuoti prie vandenų“ jau taikomas ir lietuviškiems kurortams. Tai tampa itin madingu reiškiniu, nes vykti į Druskininkus ir Smardonę, o ne į Vysbadeną ar Spa – kartu ir demonstruoti patriotiškumą.
Tačiau tai, kas buvo nauja čia, Europai jau buvo sena. Mineralinių vandenų kurortų įtaigi ir kurortinės kultūros istorija ten siekė senovės graikų laikus, jau nekalbant apie jų populiarumą Senovės Romoje. Būtent tuomet išgarsėjo ne tik Bajos šaltiniai pačioje Italijoje, bet ir kai kurie dabartiniai Europos taškai – Vysbadenas, Badenas, Baden Badenas, Viši. Viduramžiais itin madingi tapo Plombjero ir Acheno kurortai, kur mėgdavo buvoti ir pats Karolis Didysis. X–XI a. jau buvo vykstama į Kotrė ir Spa, ypač į pastarąją. Tos vietos tapo ne tik sveikatingumo centrai, bet ir aukštuomenės pramogų bei pasilinksminimų miesteliai, kuriuose atsirado prabangios architektūros pastatų, maudyklių, gydyklų. Ypač išpopuliarėjo Badenas, vadintas „pasauliniu malonumų sodu“. XIX a. Europoje tokių centrų jau buvo kelios dešimtys. Kaip ir anksčiau į juos buvo vykstama ne tik gydytis, bet ir pramogauti. Pačiais populiariausiais tapo Achenas (Prūsijoje), abu Badenai (Austrijoje ir Šveicarijoje), Baden Badenas (Badeno hercogystėje), Emsas (Prūsijoje), Karlsbadas (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Kroicnachas (Prūsijoje), Marienbadas (Austrijoje), Spa (Belgijoje), Teplicė (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Vaisenburgas (Šveicarijoje), Viši (Prancūzijoje), Vysbadenas (Prūsijoje). Rusijoje mineralinių šaltinių paieška prasidėjo tik XVIII a., kai Petras I patyrė gydomąjį Spa vandenų poveikį. Iš tikrųjų 1720 m. Karelijoje atrandami Oloneco mineraliniai šaltiniai, o XIX a. pabaigoje jų jau priskaičiuojama daugiau nei trys šimtai. Tiesa, nemaža tų šaltinių buvo vietinės reikšmės, Tačiau būta ir gana žymių. Pati garsiausia mineralinių vandenų vietovė – Piatigorskas – buvo intensyviai lankoma jau nuo 1812 m. Ne mažiau populiari buvo ir Staraja Rusa Naugardo gubernijoje – didelis, gerai įrengtas kurortas (mineraliniai šaltiniai ten ištirti 1815 m.), garsus dar ir tuo, kad jame paprastai ilsėdavosi ir monarcho šeima XIX šimtmetyje gerai žinomos bei gausiai lankomos ir kitos sveikatingumo vietos – Jesentukai, Kislovodskas, Železnovodzkas (visi Tereko srityje), Abastumanis, Boržomis (Tbilisio gubernijoje), Lipeckas (Tambovo gubernijoje), Chilovas (Pskovo gubernijoje), Stolypinas (Samaros gubernijoje), Kašinas (Tverės gubernijoje), Malkinas (Kamčiatkoje). Tarp žymiausių Rusijos imperijos kurortų tuomet vardijami ir Kelneriai (Livonijos gubernijoje), Buskas (Kelcų gubernijoje), Cechocinekas (Varšuvos gubernijoje). Minimi ir Druskininkai, o kiek. vėliau – ir Stakliškės, Birštonas.
Nepaisant skirtingos geografinės padėties, visi šie centrai alsavo tam tikru tik jiems, „mineraliniams miesteliams“, būdingu gyvenimu, savotišku ritualu. Iš tikrųjų tai buvo vietos, kuriose lygias teises turėjo ir liga, ir linksmybė. Galbūt todėl visos jos taip traukė rašytojų, poetų ir muzikų dėmesį. Galbūt todėl beveik visos, net ir minėti lietuviškieji kurortai, turėjo ir savo istoriografus, fiksavusius tai, kas jiems atrodė būsiant reikšminga ir ateityje. Šiandien tokio tekstai – didžiulė vertybė, suteikianti galimybę nors iš dalies pajusti, kaip viskas butu Suprantama, mums įdomus ir anuometinis Baden Badeno, Kroicnacho ar Piatigorsko pasaulis. Tačiau ne mažiau svarbus turėtų būti ir Stakliškių, Druskininkų ar Smardonės gyvenimąs. Tad šiandien pažvelkime nors ir į vieną iš jų – kad ir tą, kuris vyko Druskininkuose.
Ir ne tik todėl, kad istoriografija apie šį miestą nepalyginamai platesnė, bet ir todėl, kad būtent Druskininkuose prasidėjo tai, ką įvardijau kaip kurortines kultūros Lietuvoje pradžia. Juolab kad pagaliau atėjo metas ir kitam darbui – rasti vietą V. von Rotkircho rankraščiui nepaprastai gausioje XIX a. literatūroje apie Druskininkus. Juk iki šiol „Užrašų apie Druskininkus“ joje tarytum ir nebūta, o jeigu ir būta, tai tik labai epizodiškai. Ir nors tokia yra visų iškart neišspausdintų rankraščių lemtis, akivaizdu, kad tas tekstas yra savotiškas tiltas tarp šiam miestui skirtos lenkiškosios ir rusiškosios raštijos. Analogiška formuluotė, beje, tiktų ir visai kitai V. von Rotkircho kūrybai.
Ir dar viena svari priežastis rašyti būtent apie Druskininkus. Kadaise vienas šio miesto istoriografas vaizdžiai pasakė, jog „Europai Druskininkai – terra incognita, įsikūrusi anapus Heraklio stulpų“[7]. Perfrazuojant šią mintį, galima teigti, kad ir mums tiek senoji Druskininkų kurorto istorija, tiek ir ten prasidėjusi Lietuvos kurortinė kultūra vis dar tebėra „anapus Heraklio stulpų“. Tiesa, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasirodė išsamūs Elenos Gineitienės straipsniai[8]. Nors skirti „medicininei“ Druskininkų temai, o plačiąja prasme – medicinos istorijai Lietuvoje, šie darbai teikė daug medžiagos ir kurorto istorijai apskritai. Deja, pasekėjų autorė nesulaukė. Tai sakydama neturiu omenyje nei balneologų mokslinių studijų, nei turistams ir poilsiautojams, o pastaruoju metu – ir patiems druskininkiečiams skirtų tekstų[9]. Kalbu apie išsamias istorines, kultūrologines studijas, tyrinėjančias šio miesto specifiką. Tiesa, prieš keletą metų aš pati mėginau nors iš dalies pagvildenti šį klausimą – pažvelgti į intelektualinį darbą šiame mieste, paieškoti jo kultūrinių tradicijų ištakų, kurias visų pirma siejau su leidiniu „Ondyna Druskienickich Žrodel“ (1844–1846)[10]. Ir iš tikrųjų tema pasirodė verta dėmesio. Jau vien įdėmiau pavarčius šio žurnalo puslapius, buvo akivaizdu – Druskininkai niekuomet nebuvo eilinė Lietuvos provincija. Nuo pat penktojo XIX a. dešimtmečio šis miestas beveik penkiems mėnesiams tapdavo savotiška vasaros sostine, antruoju Vilniumi. Anot gydytojo ir keliautojo Teodoro Tripplino – „Lietuvos vasaros centru“, „vietove, kurioje vienu metu susirinkdavo beveik visos garbingiausios Lietuvos šeimos“[11]. Šiandien tam tikra prasme grįžtu prie senos temos. Tiesa, šį sykį į Druskininkų gyvenimą žiūrėsiu ne „Ondyna Druskienickich Žrodel“ leidėjų, bet Daugpilio tvirtovės komendanto adjutanto V. von Rotkircho akimis. Taigi kiek specifiniu žvilgsniu – skirtingai nuo daugelio kitų kada nors apie Druskininkus rašiusių autorių, jis nebuvo nei medikas, nei profesionalus istorikas. Suprantama, „Užrašai apie Druskininkus“ neatskleidžia viso anuometinio Druskininkų pasaulio vaizdo, tačiau manau, kad šis rankraštis, gimęs praėjus beveik dešimčiai metų po paskutiniojo „Ondyna Druskienickich Žrodel“ sąsiuvinio pssirodymo, – dar viena galimybė (ir tikrai ne vienintelė) pažvelgti „anapus Heraklio stulpų“.
Čia, mieluosiuose Druskininkuose, Lietuvos vasaros centre
Kaip jau minėjau, V. von Rotkircho rankraštis anaiptol nėra klasikinis Druskininkų istorinės, juolab medicininės literatūros pavyzdys. Literatūrologų teigimu, „Užrašai apie Druskininkus“ – beletristikos kūrinys, „satyrinė kurortines publikos papročių apžvalga“[12]. Suprantama, literatai teisūs – vargu ar kas nors turėtų drąsos V. von Rotkircho tekstą pavadinti Druskininkų istorija. Ir vis dėlto, nepaisant šios akivaizdžios tiesos, manyčiau, kad šį rankraštį vertinti tik kaip grožinės prozos pavyzdį taip pat nėra visai teisinga. Tai, beje, rodo ir ką tik cituota formuluotė: „Užrašuose apie Druskininkus“ V. von Rotkirchas yra ir savotiškas publicistas, apžvalgininkas. Ne mažiau svarbi šiuo požiūriu yra ir pati dienoraštinė teksto forma, priartinantįjį prie memuarinės literatūros kūrimo[13]. Jau vien šie bruožai suteikia galimybę ne tik statyti šį rankraštį į vieną gretą su kitais šio miesto istoriografijos darbais, bet ir traktuoti jį kaip istorijos šaltinį. Beje, tai pasakytina ir apie patį „Užrašų…“ tekstą, ir apie jo piešinius – nors anaiptol ne fotografiškai tikslų tenykštės Druskininkų atmosferos atspindys. Su tokia nuostata ir mėginsiu analizuoti šį rankraštį, visų pirmąjį lygindama su kitais panašiu laiku parašytais ir Druskininkų tematikai skirtais darbais. Teisę taip rašyti suteikia ir pats „Užrašų…“ tekstas, rodantis, kad V. von Rotkirchas save suvokė kaip vieną iš šio kurorto istoriografų, beje, jo vadinamų skambiu – „žmonijos draugų“ – vardu (p. 19). Tiesa, tokių Druskininkams nusipelniusių asmenų rankraščio autorius rado vos keletą – Ignotą Fonbergą, Antaną Grinevičių, Izidorių Nagumavičių, Stanislovą Pavlovskį ir Ksaverą Volfgangą, prie „žmonijos draugų“ nepriskirdamas nei Teodoro Narbuto, nei Juozapo Ignoto Kraševskio, nei Liudviko Zembžickio; neminėdamas nei Aniceto Renje, nei Kazimiero Chonskio, nei Jono Pileckio, nei Marcino Cieplinskio (Ossorya) ar Romualdo Podbereskio vardų. Toks V. von Rotkircho „neapdairumas“ kelia šiokią tokią nuostabą, juolab kad kai kurių šių autorių darbus jis ne tik gerai žinojo, bet ir gausiai citavo. Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad pakankamai gerai išmanė literatūrą apie šį miestą. Kaip rodo nuoroda pačiame tekste, buvo parašęs atskirą kurorto praeičiai skirtą darbą, V. von Rotkirchas sakė: „Pirmąją šio kūrinio dalį, beje, neturinčią jokio ryšio su dabartine, pavadintą „Druskininkai ir jų apylinkės“, aš įteikiau Imperatoriškajai rusų geografijos draugijai. Ją sudaro istorinis–topografinis Druskininkų ir jų apylinkių aprašymas. Norėdamas savo rašiniui suteikti daugiau svarbos, čia pateikiu sutrumpintus pirmuosius pirmos dalies skyrius (p. 1). Tikslius šio teksto turinys šiandien nėra žinomas, tačiau bent iš dalies jį galima rekonstruoti – pasitelkus ne tik „Užrašuose…“ pateiktus fragmentus, bet ir jau gerokai vėliau, 1887 m. „Vilenski kalendar’“ išspausdintą rašinį, mano manymu, parengtą būtent šio teksto pagrindu[14]. Tą spėjimą sustiprina ir identiški abiejų pavadinimai. Beje, spaudoje skelbtame rašinyje V. von Rotkirchas prisitato jau kaip „profesionalus“ istorikas, deklaruojantis susirūpinimą Lietuvos istorijos tyrimais. Dėl minėtos priežasties (neužmirškime, kad ją nurodė pats autorius) „Užrašuose…“ smulkių šios vietovės praeities aprašymų nerasime (o ir patį rankraštį visai pagrįstai būtų galima vadinti tik antrąja platesnės Druskininkams skirtos studijos dalimi), tačiau jame yra V. bvn Rotkircho laikų Druskininkų dabartis, mums jau virtusi labai tolima praeitimi.
Ir dar viena svari priežastis „Užrašus…“ traktuoti ne tik kaip beletristikos kūrinį. Kad rankraščio autorius turėjo ir rimtesnių ambicijų, byloja faktas, jog, nepaisant literatūrinės šio teksto formos, jame aptariamos ir visos pagrindinės tuometinės Druskininkų istoriografijos temos. Šiuo požiūriu „Užrašai nenusieidžia nei K. Volfgango, nei J. l. Kraševskio, nei kitų autorių darbams. Kaip tik šiuo, tematikos, požiūriu ir paanalizuosiu V. von Rotkircho rankraštį, vildamasi, kad, nors ir schematizuotas, jo turinio atpasakojimas vis dėlto suteiks galimybę pamatyti anų laikų Druskininkus.
Druskininkų praeities (istorijos) tema
Kaip jau minėjau, „Užrašai apie Druskininkus“ pradedami šios vietovės praeities aprašymu. Šiai temai jų autorius skiria visų įžanginę rankraščio dalį, tiksliau – pirmosios dienoraštyje fiksuotos dienos (1853 m. gegužės 15 d.) užrašus. Beje, tai viena ilgiausių teksto dalių, net dvidešimt vienas puslapis. Taigi V. von Rotkirchas elgiasi tradiciškai – istoriniais Druskininkų duomenimis savo tekstus pradėdavo iš esmės visi autoriai nuo pat Druskininkų istoriografijos (o ir pačios tematinės šio miesto istoriografijos schemos) pradininko I. Fonbergo laikų[15]. Tiesa, vieni jų šiam objektui skirdavo daugiau dėmesio, kiti – mažiau, tačiau niekuomet jis nelikdavo apeitas. Ilgainiui Druskininkų istorijos tema savaime suskilo į kurorto (mineralinių šaltinių) ir pačios vietovės praeities aprašymus. Tiesa, J. Fonbergas savo pirmajame, 1835 m. paskelbtame, darbe apie senųjų Druskininkų gyvenvietes istorijų dar beveik nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Padėtis pasikeitė tik T. Narbutui išspausdinus pirmąjį, o ypač – ketvirtą „Lietuvių tautos istorijos“ tomą. Šis istorikas pateikė ne tik kai kuriuos iki tol nežinomus faktus, bet ir akcentavo mintį, daugeliui Druskininkų entuziastų tapusių savotiška programa: „Šios vietovės (t y. Druskininkų – R. G.) gyvenvietė yra sena, ir vandens gydomųjų galių išmanymas siekia senovės epochas arba užmirštą praeiti“[16] Būtent T. Narbutas dar kartą atidžiai perskaitė Petro Dusburgiečio kroniką, iškeldamns viešumon visus šios vietovės istoriją liečiančius
faktus. Jau kiek vėliau, 1844 ir 1845 m. savo duomenis dar gerokai papildę, žvilgsnį nukreipdamas ne tik į Druskininkų apylinkių (Ratnyčios, Kermušijos, Švendubrės, Raigardo) praeitį, bet ir pateikdamas naujų duomenų apie gydymą mineralinių šaltinių vandeniu ankstesniais laikais[17]. Neliko užmirštas ir vietovardžio Druskininkai (Druskiniki vel Druskieniki) etimologijos klausimas[18]. Vėliau ši T. Narbuto informacija buvo perrašinėjama iš vieno teksto į kitą, kol pagaliau (turiu omenyje antrąją XIX a. pusę) jau mažai kam rūpėjo jos autorystė. Tuo metu istoriko amžininkai dar puikiai suvokė šių duomenų svarbą. Ne paskutinę reikšmę turėjo ir ta aplinkybė, kad juos pateikė ne kas nors kitas, bet pats „Lietuvių tautos istorijos“ autorius. Beje, šie T. Narbuto tekstai paskatino ir toliau ieškoti, tyrinėti. Galbūt todėl būtent Druskininkuose buvo atlikta tiek daug archeologinių kasinėjimų (ne tik T. Narbuto, bet ir pačių kurorto gydytojų, visų pirma, A. Renjė, K. Volfgango, o vėliau ir J. Pileckio iniciatyva). Be abejonės, šie istoriniai faktai tarnavo ir visai konkrečiam tikslui – kurorto, jo mineralinių vandenų populiarinimui. Galbūt tai buvo viena, nors ir netiesioginė priežastis, kodėl net profesionalių medikų tekstuose tiek daug dėmesio buvo skiriama istorijai (būtent ši aplinkybė suteikia galimybę vertinti juos ir kaip istoriografijos darbus). Be abejonės, istorinis Druskininkų motyvas kulminaciją pasiekė pirmojo oficialaus Druskininkų kurorto gydytojo A. Renjė darbuose. Šie 1839–1844 m. rašyti tekstai, vėliau tapę Vilniaus medicinos draugijos nuosavybe, o dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, iki šiol neprarado savo reikšmės[19]. Juolab kad viename iš jų Druskininkų praeičiai skirtas net atskiras skyrius[20]. Suprantama, A. Renjė citavo ir P. Dusburgietį (originalo kalba), ir patį T. Narbutą, tačiau ne tik „Lietuvių tautos istoriją“, bet ir žodinius istoriko pasakojimus. Aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą, Raigardą. Istorinėje savo rašinio dalyje A. Renjė rado vietos ir šios vietovės gamtai bei gyvūnijai. Negana to, pasirūpino, kad 1841 m. bendras Druskininkų miesto vaizdas būtų perteiktas ir piešiniu[21]. Ne mažesnę istorinę vertę šiandien turi ir A. Renjė sudarytas pagrindinės miesto dalies planas[22]. Daug faktų kurorto istorijai randame ir jo surinktuose Druskininkų gydytojų komiteto protokoluose[23].
Deja, A. Renjė pavyko paskelbti tik nediduką surinktos medžiagos fragmentą, toli gražu neatspindėjusį viso jo nuveikto darbo[24]. Sunku net įsivaizduoti, koks būtų buvęs šių tekstų poveikis, jeigu jie būtų buvę išspausdinti visi. Be abejonės, ne mažesnį, kaip tais pačiais 1841 m. pasirodžiusi K. Volfgango knyga „Apie druskingą mineralini vandenį Druskininkuose“[25] (tie metai Druskininkų istoriografijai buvo labai produktyvūs – buvo išleisti dar ir medicinos daktaro, Vilniaus medicinos draugijos nario chirurgo K. Chonskio bei Vilniaus universiteto auklėtinio, medicinos daktaro I. Nagumavičiaus darbai[26]). Bet kuriuo atveju A. Renjė medžiaga liko nežinoma, nieko apie ją nebuvo girdėjęs ir V. von Rotkirchas. Tuo tarpu K. Volfgango darbą jis ne tik žinojo, bet ir buvo atidžiai perskaitęs, kai kūnas šios knygos vietas tiesiog nurašęs ir išvertęs, ko, beje, visiškai neslėpė. Lyginant su kitomis monografijomis, K. Volfgango studija išsiskyrė ne tik profesionaliai pateiktais, neretai visiškai naujais duomenimis įkalbu apie medicininę jos dalį[27]), bet ir puikiu stiliumi, kuris rodė literatūrinį autoriaus talentą, vėliau visu ryškumu atsiskleidusį leidinyje „Ondyna Druskienickich Žrodel“, garsiuosiuose Mečislovo laiškuose[28]. Iš tikrųjų, be konkrečių patarimų gydytojams ir ligoniams, knygoje būta daug patoso dėl pačių Druskininkų mineralinių vandenų, kuriuos jis vadino „beveik būtinu mūsų amžiaus poreikiu“[29]. Ir savo monografiją K. Volfgangas suvokė kaip „prisidėjimą prie kenčiančios žmonijos visuotinės gerovės ir naudos“[30]. Autoriaus žodžiais, jo tikslas buvo ne mokslo veikalas, bet visiems prieinamas tekstas. Tad rašė „ir kaip gydytojas, ir kaip ligonis“[31]. Šias kelias citatas pateikiau vien tam, kad būtų galima lengviau suvokti šios knygos išskirtinumą ir jos poveikio V. von Rotkirchui priežastį. Bent jau pirmoji, istorinė, „Užrašų apie Druskininkus“ dalis vos ne tiesiog iš jos nurašyta – sutampa ir dėstymo struktūra, ir pagrindiniai faktai. Iš tikrųjų K. Volfgangas, kaip ir prieš tai jo kolega A. Renjė, labai daug dėmesio skyrė šio miesto praeičiai (vienas knygelės paragrafas taip ir pavadintas – „Istorinė informacija“). Nors naujų Druskininkų praeities faktų nepateikė, bet juos išdėstė nuosekliai ir patraukliai, kas tikriausiai taip pat imponavo V. von Rotkirchui. Beje, istoriko talentą rodė ir kiek vėliau „Ondyna Druskienickich Žrodel“ išspausdintas jo straipsnis, tik skirtas jau Merkinės praeičiai[32]. V. von Rotkirchas labai vertino K. Volfgangą – ir kaip mediką, ir kaip literatą. Galima spėti, kad net asmeniškai pažinojo, gal net buvo pasirinkęs savo kurortiniu gydytoju. Bet kuriuo atveju „Užrašų apie Druskininkus“ autorius priėjo išvados, kad K. Volfgangas, populiariai, išmintingai ir su išmanymu parašęs savo knygą, galima sakyti, vienas pats šiuos vandenis padarė nemirtingus“ (p. 20), V. von Rotkirchas rašė: „Jo (t. y. K. Volfgango – R. G.) vardas tapo neatskiriamas nuo Druskininkų, kur jis gyvena nuolatos, žiemą ir vasarą, ir turi ligoniams labai patogius namus“ (p. 21).
Taigi istorinėje „Užrašų apie Druskininkus“ dalyje nerasime jokių naujesnių faktų. Kaip minėjau, visa, kas liečia seniausiąją Šios vietovės praeitį, V. von Rotkirchas paėmė iš K. Volfgango knygos, tiksliau – iš T. Narbuto. Beje, šio istoriko vardo niekur neminėjo, nors rankraščio tekstas (pavyzdžiui, duomenys apie Liškiavą) byloja, kad jo rašinius, ypač spausdintus „Ondyna Druskienickich Žrodel, buvo skaitęs[33]. (Jau daug vėliau panašiai elgėsi ir rašydamas „Visą lietuvių mitologiją“ – nors T. Narbuto tyrinėjimais plačiai rėmėsi, bet ne visuomet nurodydavo jų autorystę). Laikydamasis jau nusistovėjusios schemos, V. von Rotkirchas dėstė ir kurorto atsiradimo istoriją. Kaip ir visi kiti Druskininkų tema rašę autoriai, neužmiršo paminėti Pervalko valdytojo Chreptavičiaus, Lietuvos generalgubernatoriaus Nikolajaus Repnino ir Gardino gubernatoriaus Mykolo Bobiatinskio nuopelnų. Suprantama, daugiausia dėmesio skyrė kitam pareigūnui – Grigorijui Dopelmėjeriui, taip pat Gardino gubernatoriui, su kurio vardu paprastai ir siejamas kurorto atsiradimas. „Tad Druskininkai už savo dabartinę klestinčią padėt) turi būti dėkingi vienam ponui Dopelmėjeriui“, – rašė V. von Rotkirchas (p. 5). Čia pat dar vienas teiginys Druskininkų kurorto istorijos tema, tačiau ir šį kartą ne visai originalus. Jau K. Volfgangas išrutuliojo mintį apie vangų domėjimąsi mineraliniais Šaltiniais Vilniaus universiteto klestėjimo laikais. Šiai nuostatai vėliau visiškai pritarė ir J. I. Kraševskis, sakydamas, kad nepaprastu mokytumu garsėję universiteto profesoriai neužklysdavo į Druskininkus, neištyrė jų versmių. Rašytojas sakė: „Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydytojų, kuriuos kasmet paruošdavo Vilnius!“[34] V. von Rotkirchas ne tik pasigavo šį K. Volfgango–J. I. Kraševskio teiginį, bet ir savaip jį perteikė. Jis rašė: „Argi žmonių liežuviai tų žinių nenunešdavo ir už 120 varstų, iki universiteto? Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydytojų, kuriuos kasmet jis ruošė“ (p. 5). Suprantama, šie teiginiai buvo tiesiogiai susiję su G. Dopelmėjerio apologijos tema, būdinga visai be išimties Druskininkų istoriografijai.
Nors ir skirdamas kurorto istorijai itin daug vietos, V. von Rotkirchas iš esmės neįnešė nieko naujo. Tiesa, duomenis jis pateikė labai tikslius, tačiau tik tuos, kuriuos buvo nurodę kiti. Ne Druskininkų istorija buvojo dėmesio centre. Jo atskirai nedomino Šios vietos praeities tyrimai. Kad jie vyko, rodo ne vienas faktas. Tarp Druskininkų kurortininkų (istorija domėjosi toli gražu ne vien gydytojai) būta ir tokių, kuriems rūpėjo ne tik jų kūno sveikata, bet ir proto veiklumas. Tokiu galima laikyti ir beveik tuo pačiu metu, tai yra 1854 m. vasarą, Druskininkuose apsilankiusį Eustachįjų Tiškevičių, kuris negailėjo jėgų ne tik aplankyti visas istorines Druskininkų apylinkes (Liškiavą, Merkinę), bet ir plačiau pasidomėti tų vietų archeologiniais radiniais. Liškiavos klebonijoje jis surado ir įsigijo ne vieną vertingą senovinę knygą, o aplinkiniuose dvaruose aptiko ne vieną archeologinį radinį, prie kurių, jo žodžiais tariant, taip pat „ištiesė savo kaulėtą ranką“[35]. Suprantama, Druskininkuose buvo galima ir kitaip praleisti laisvalaikį, tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad dažnai buvo pasirenkamas šios vietovės istorinės praeities pažinimas.
Druskininkų dabarties (miesto vaizdo) tema
Šiandien svarstant atrodo, šis klausimas betarpiškai susijęs su ką tik aptartuoju. Tai, kas V. von Rotkirchui buvo Druskininkų dabartis, mums jau yra istorija. Tad „Užrašai apie Druskininkus“ turi reikšmės ir kaip vertingas miesto istorijos šaltinis. Tiesa, išorinio kurorto vaizdo aprašymų būta ir iki V. von Rotkircho. Pirmuosius, nors ir labai santūrius duomenis randame jau I. Fonbergo bei K. Chonskio darbuose. A. Renjė miesto vaizdo neaprašė, tačiau, kaip jau minėjau, paliko ne tik preciziškai tikslų Druskininkų panoramos vaizdą, bet ir centrinės miesto dalies planą. Tik K. Volfgangas, taip ryškiai pasižymėjęs kitose Druskininkų istoriografijos srityse, išoriniam miesto vaizdui skyrė minimalų dėmesį. J. I. Kraševskis, nors ir labai glaustai, bet pagrindinius duomenis pateikė – aprašė centrinę miesto aikštę, svarbiausius pastatus[36]. Vis dėlto atrodo, kad rašytojui labiau rūpėjo Druskininkų gamta, o ne miesto architektūra. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie jo pirmtaką gydytoją A. Grinevičių[37]. Visai priešingų prioritetų laikomasi 1849 m. paskelbtame R. Podbereskio tekste[38]. Būtent šiame darbe randame išsamiausią Druskininkų miesto vaizdą. Tai sakydama, turiu omenyje tik istoriografiją iki „Užrašų…“ – vėliau tokių tekstų atsirado ne vienas. Taigi R. Podbereskio rašinyje jau yra daug svarbių detalių – jis ne tik aprašė pagrindinius miesto pastatus (autoriui primenančius Pamaskvio „dačias“), gražiausius privačius namus (pavyzdžiui, puikios architektūros bajorvedžio Boženckio namą, kuris, beje, autorių ypač sudomino, nes J. I. Kraševskis savo knygoje jo „nepastebėjęs“[39]), bet ir teritoriją prie šaltinių (taip pat ir mineralinio vandens gėrimo ritualą) bei balneologinės gydyklos, vadinamąjį vonių pastatą (itin detaliai – tiek išorę, tiek vidų). Suprantama, mums rūpi, kaip šiame fone atrodo V. von Rotkircho rankraštis, jo pateikti faktai. Iš anksto galiu pasakyti, kad „Užrašai…“ ne tik nenusileidžia R. Podbereskio rašiniui, bet ir gerokai jį lenkia. Miesto vaizdo aprašymas – viena stipriausių V. von Rotkircho teksto dalių. Autorius užfiksavo tai, ką matė prieš savo akis. Tai buvo originalūs jo įspūdžiai, neparemti jokia literatūra. Be to, fotografiškai tikslūs, netgi preciziški – nepatingėta ne tik pasidomėti tiltelio per Ratnyčią statymo istorija, bet ir savo pėdomis išmatuoti parko takelių. Beje, toks ir buvęs autoriaus sumanymas, pagrindinė nuostata. „Bet kaip jums perteikti viską, – rašė V. von Rotkirchas, – ką aš matau, girdžiu ir jaučiu! Aš norėčiau, kad šiame tekste tarytum Daguerre’o plokštelėje ryškiai atsispindėtų viskas, kas tik prabėgs pro mano akis“ (p. 26). Iš dalies tai jam pavyko.
Štai pirmieji jauno Daugpilio tvirtovės karininko įspūdžiai, pagaliau pasiekus savo kelionės tikslą – Druskininkų kurortą:
Pravažiavę be galo ilgą smėlėtą kelią nuo Vilniaus iki pačių Druskininkų, tą lietuviškąją Sacharą, pagaliau įvažiuojate į Druskininkus. Pirma, ką išvystate – tai nedidelė, ežero ir mažučių namų apsupta aikštė, kurioje grožiu išsiskiria pusiau mūrinė, pusiau medinė katalikų bažnyčia, pastatyta iš savanoriškų aukų asmenų, ieškojusių čia sveikatos ir malonumų. Ar beverta sakyti, kad mintis pastatyti šventyklą gausaus kankinių susibūrimo vietoje buvo didi ir nuostabi – kur kitur siela taip trokšta išsilieti nuoširdžia malda, jeigu ne prie sveikatos šaltinio? Kur kitur ji nori dėkoti Aukščiausiajam už atgautą kūno sveikatą, jeigu ne išgijimo vietoje? Ir iš tikrųjų kiek nuoširdaus graudulio, prašymų ir padėkų yra išlieta šio altoriaus papėdėje? Gaila tik (gal lėšos šventyklos statybai buvo ribotos, o gal atsirado kitų kliūčių), kad su akivaizdžia pretenzija į gotikinį skonį mūrytos sienos užsibaigia mediniais skliautais su gana negražiu, taip pat mediniu, kupolu. Varpinę sudaro keturi pilioriai su skersiniais, šventykla apjuosta nebaigta statyti mūrine aptvara.
Nuo bažnyčios aikštės eina trys tiesios gatvės, sudarydamos netaisyklingus kvartalus, apstatytus pačiais geriausiais Druskininkuose namais. Tarp jų patys puikiausi gubernatoriaus, vadinamasis „valdiškas“, bei Hliaskos, Sivickio, Kersnovskio, Oskerkos ir kt namai. Beveik visi jie drėgni ir nedidukai. Retas kuris turi krosnį. Čia – visuose Druskininkuose brangiausi kambariai ir čia daugiausia apsistoja aristokratų luomas. Be abejonės, šioje Druskininkų dalyje geriausias yra Hliaskos namas, kainavęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių sidabro rublių. Jis pastatytas tvirtai, įdomiai ir dailiai, ant skardingo Ratnyčėlės upės kranto, kuri čia pat įteka į Nemuną ir skiria Gardino bei Vilniaus gubernijas. Šis vaizdingas krantas paverstas terasomis, lomose įrengtas nuostabus parkas. Gatvės veda į didelį smėlingą pliažą, per patį vidurį perkirstą keliolikos nepaprastai negražių ir visiškai čia nereikalingų namų. Iš bet kurios šios aikštės pusės matomas gana platus bulvaras, aptvertas nedailiu barjeru ir apsodintas palaikiais beržais. Už bulvaro prasideda Druskininkų kaimelis, kurį minėjau anksčiau. Antroje aikštės pusėje – dar trys nedideli kvartalai, kuriuose patys žymiausi pastatai, daktaro Volfgango namas su kiosku ir oranžerija, Kasackio ir Brochockio namai, teatras ir t. t. Pagaliau aikštės dešiniojoje pusėje yra vadinamosios „lazenkos“, tai yra vonių pastatas, nusitęsiantis net keturiasdešimt penkis sieksnius (p. 7–9).
Šį svarbiausią Druskininkų objektą – „vonias“ – autorius taip pat aprašo labai detaliai, tuo netgi lenkdamas savo pirmtaką R. Podbereskį. Štai nedidelė teksto ištrauka:
Pastato viduryje – priimamasis, kur sesuo šeimininkė registruoja bilietus vonioms. Iš ten veda durys į du salonus – vyrams ir moterims, kur be jokio nepatogumo galima laukti, kol vonios kambarys bus laisvas. Šalimais – bendras koridorius, iš kurio daugybė durų veda į vonios kambarius. Pats pastatas papuoštas bokštu su laikrodžiu. Maudykloje – visi patogumai ligoniams. Patarnautojos labai vikriai pašildo vonias iki tinkamos temperatūros, kurią ligoniui nurodo gydytojas. Kiekviename kambaryje stovi viena arba dvi gerai iššveistos raudonvario vonios su dviem kranais – karštam ir šaltam vandeniui. Greta pastatyta po kanapą, staliuką, yra taburečių, veidrodžių – ko gi daugiau bereikia? (p. 9).
„Užrašų…“ autorius ne tik pateikia informacijos, kaip šaltinių vanduo patenka į „vonias“ (beje, tekste dažnai naudoja ir lenkiškąjį „lazenkų“, kutenki, rusiškai lazenki, pavadinimą), bet ir nurodo jų darbo laiką bei kainas suaugusiems, vaikams ir tarnams. Ir nors atrodo, kad nemažai šių duomenų jis ir vėl bus nurašęs iš K. Volfgango knygelės (suprantama, šiek tiek pakoreguodamas – juk prabėgo daugiau nei dešimt metų), šiandien tai labai vertinga informacija. Ir iš tikrųjų V. von Rotkirchas „fotografiškai“ tikslus. Štai kaip jis aprašo garsųjį Druskininkų parką (vadinamąjį miesto sodą):
Už maudyklių prasideda parkas, o jame – mineraliniai šaltiniai. Parkas išsidėstęs drėgname smėlyne (vanduo iš jo į Nemuną bėga dviem upeliais) ir užsibaigia stačiu, bet neaukštu upės krantu. Parke daugybė tankiai sumigusių smulkių alksnių, tarp kurių kur ne kur stiebiasi laukinės tuopos ir gluosniai. Ten nutiesti ir gana geri 150 sieksnių ilgio ir 50–80 sieksnių pločio takeliai. Kairiojoje „lazenkų“ pusėje parkas susilieja su smėlinga pušynu apaugusia erdve, o dešinėje užsibaigia nedidele, taip pat smėlinga kranto aukštuma, ant kurios pastatyti pramogų namai.[40] Šis pastatas gotikinio stiliaus ir pakankamai didelis, tačiau medinis, tik pamatai iš akmens. Iš tos medžiagos – ir pilioriai, šioje Nemuno pusėje – seni namai, kuriuose kadaise buvo įsikūrę cukrainė ir traktierius. Jaunuolyne, aukštyn palei upės tėkmę, buvo siūloma pasodinti kitą parką ir pastatyti pavėsinę. Per parko upelius ir kanalėlius nutiesta keletas tiltelių, pastatyta paprasta medinė stoginė muzikantams. Aplink ilgi suoliukai be atramų – kad negalintys vaikščiot ir ligoniai bent sėdėdami palinguotų. Dar šulinys su siurbliu paprastam vandeniui bei mechaninis siurblys vandeniui į vonias. Štai ir visas parkas (p. 10–11).
Aprašo V. von Rotkirchas ir visus tris tuomet naudotus Druskininkų mineralinius šaltinius: Pirmąjį, arba Strokovskio, Antrąjį, arba Vidurinįjį, ir Trečiąjį, arba Pagrindinį. Deja, šį kartą „savų“ įspūdžių nedaug – visa pagrindinė medžiaga paimta iš jau ne kartą minėtos K. Volfgango knygos, jos dalies „Vandens išorinės savybės ir cheminė analizė“[41]. Tai, ką šis gydytojas rašė apie šaltinių vandenį – jo skonį, kvapą, savybes, – išversta tiesiog pažodžiui. Ir V. von Rotkirchą galima visiškai pateisinti – tai ne jo sritis. Antra vertus, tų faktų nebuvo galima ir nutylėti – juk pasakota apie „mineralinį miestelį“. „Užrašai…“ svarbūs kuo kitu. Šiame rankraštyje yra tai, ko nerasime kituose panašiuose tekstuose – daugybė smulkmenų, kurios sudaro galimybę ne tik pamatyti (ir ne vien V. von Rotkircho piešiniuose), bet ir pajusti anuometinių Druskininkų atmosferą. Suprantama, tai tos teksto vietos, kuriose kalbama apie kurorto publiką, tačiau ne mažiau vertingi ir tokie aprašymai:
Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni. Šeimyniniai vakarai – trečiadieniais, o baliai – sekmadieniais. Kaina traktieriuje už stalą – nuo aštuonių iki dvylikos sidabro rublių mėnesiui nuo asmens. Jeigu turėsime omenyje žemės ūkio produktų brangumą, ypač nuo birželio vidurio, tai ir kaina pasirodys vidutinė. Pastaruoju metu valdžia pasirūpino, kad čia būtų įsteigta nuolatinė skerdykla. Pačias didžiausias išlaidas sudaro būstas ir arklių išlaikymas. Kambarių kainos čia įvairios: patys pigiausi valstiečių trobose ir atskiri, bet tik su vienu langu. Kiti – po penkis, šiek tiek geresni – po dešimt sidabro rublių mėnesiui. Vis dėlto tokie butai itin nepatogūs, juose apsigyvena tik prastuomenė ir žydai. Už padorų būstą reikia mokėti pagal didėjančią progresiją – nuo penkiolikos iki šešiasdešimt rublių, o už labai gerą ir puikiai apstatytą – nuo šešiasdešimt iki šimto penkiasdešimt sidabro rublių per mėnesį. Tačiau įpusėjus liepai, vidutinių butų jau visiškai neįmanoma gauti ir todėl belieka užimti arba pačius geriausius, arba pačius blogiausius (p. 18–19).
Tai, ką pacitavau, tik nedideli V. von Rotkircho rankraščio fragmentai. Tačiau ir jų pakanka, kad įsitikintume, jog „Užrašų apie Druskininkus“ autoriui rūpėjo perteikti šio miesto vaizdą – kaip pamatysime vėliau, ne tik išorinį, bet ir gilesnį, kultūrinį. Sakiau, kad tai mėgino daryti ir kiti – tiek iki V. von Rotkircho, tiek ir po jo. Šiandien pagrįstai kyla klausimas: kodėl? Atsakymas galėtų būti ir toks – šie autoriai jautėsi esą unikalaus reiškinio liudininkai – jų akyse gimė ir augo naujas miestas. Tai, kaip žinome, ne dažnai pasitaiko. Be to, miestas, kurio gyventoju, nors ir trumpam, galėjo tapti kiekvienas.
[1] Teobald. Otrivki iz nedeodenoi mišami rukopici // Vospominanija Teobald. Č. 5: Bospominanija obščija. – Vilnia: Tipografija M. R. Roma, 1890. – S. 3–5.
[2] Griškaitė R. Baronas Vasilijus von Rotkirchas – Lietuvių mitologijos autorius // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – T. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės – V.; Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 194–223.
[3] žr.: Lavrinec P. Vasilii fon Rotkirch // Ruskaja literatura Litvi (XIX – pervaja oikibina XX veka), – B.: Petro ofsetas, 1999. – C. 66–64. Taip pat žiūrėkite literatūros sąrašą knygos pabaigoje (p. 162–164).
[4] Sideravičius R. Druskininkai prieš 115 metų // Švyturys. – 1969 – Nr. 21. – P. 4–6.
[5] Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija (1854–1940). – V.: Austėja, 1996. – P 16.
[6] Žr.: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V: Baltos lankos, 1996. – P. 26 Ten. išspausdinta septintoji „Užrašų apie Druskininkus“ iliustracija „Pokalbis apie nevaisingumą“ (p. 55), knygos autorių pavadinta „Aukštuomenės tipai“ (iliustracijas parinko Rūta Janonienė).
[7] Bobrovski P. Druskeninkeskuja mineralnija vodi / Grodnenskaja gubernija // Materiali dlia geografii i statistiki Rossii, cobranija oficerami General’nogo štaba. – Č. 1. – Sanktpeterburg: B tipografii departamenta General’nogo štaba, 1863. S. 403.
[8] Gineitienė E. Iš Druskininkų kurorto istorijos // Sveikatos apsauga. – 1957. –Nr. 2. – P. 39–44; Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio // Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – T. 1. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – P. 164–179.
[9] Ypač sveikintina Vytauto Valentukevičiaus iniciatyva leisti istorinius Druskininkų kalendorius. Žr.. Druskininkų istorinis kalendorius / Parengė ir tekstus parašė V. Valentukevičius. – Druskininkai: Vija, 1999; Valentukevičius V. Druskininkų istorinis kalendorius (2001) – Druskininkai: Vija, 2001.
[10] Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai // Metai – 1994. Nr. 5 – p. 98–120.
[11] Daktaro Teodoro Triplino kelionė po Lietuvą 1866 metais // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografinisi aprašymai (XIV–XIX n.) Antras papildytas leidimas / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. – V.: Mokslas, 1988. – P. 200; Tripplin T. Dniennik podrožy po Litwie i Žmudzi. – Wilno: Naklad Maurycego Orgelbranda, 1868. – S. 43–44.
[12] Lavinrec P. Vasilii fon Rotkirch. – C. 58.
[13] Kūrinys chonologiškai apima penketą mėnesių (1853 m. gegužės 15 d. – rugsėjo 29 d., t. y. visą Druskininkų kurortinį sezoną. Iš viso rankraštyje pažymėtos 24 dienos, tiek pat randame skyrių. Gausiausias įvykių liepos mėnuo, tad iš jo fiksuota 11 dienų, rugpjūtį – 7 dienos. Gegužei, birželiui ir rugsėjui V. von Rotkirchas skiria daug mažiau dėmesio. Be abejonės, toks netolygumas neatsitiktinis. Būtent liepą–rugpjūtį virė „tikrasis“ Druskininkų gyvenimas.
[14] Teobald. Druskeniki i iz okresnostu // Vilenski kalendar’, na 1888 god. – Vilna: tipografija A. G. Sirkina, 1887. – S. 207–221.
[15] Fonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej // Wizerunki I Roztrząsania Naukowe. – T. XI. – 1935. – S. 5–59. Gonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej. Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego, 1838.
[16] Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 1. – V.: Mintis, 1998. – p. 375.
[17] Plačiau apie T. Narbuto publikacijas Druskininkų tema ir: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai. – P. 104–108.
[18] Narbutt T. Druskiniki i okolice // Ondyna Druskienickich Zrodel. – 1844. – Z. 7 – S. 19–21.
[19] Renier A. O wodach mineralnych Druskienickich. Rok 1839–1840 // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS) – F. 26. – B. 3581; Renier A O wodach mineralnych Druskienickich. Wiadomošci ogotne. Rok 1841 // Ten pat – B. 35S2. Renier A. Lista osob przybylych do Druskienickich mineralnych wod w 1842 roku // Ten pat. – B 3583. Renier A. Wiadomošč statystyczna za rok 1844 // Ten pat. – B. 3585.
[20] Renier A Częšč historyczna // O wodach mineralnych Druskienie–kich. Rok 1839–1840. – L. 2–8.
[21] Šioji Karaliaučiuje spausdinta graviūra šiandien išliko tarp jau minėtų A Renje rankraščių (Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogotne. Rok 1841. Pagal autoriaus sumanymą, ji turėjo puošti būsimą jo knygą.
[22] Ten pat.
[23] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogot. Rok 1841 L. 4–14.
[24] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich // Tigodnik Peterburski. – 1841. – Nr. 42. – S. 231–234.
[25] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – Wilno: Drukiem A. Marrinowskiego, 1841.
[26] Chonski K. Uwagi nad natūrą, dzialaniem i užyciem Druskienickich wod. – Wilno: Nakladem Rubena Rafalowicza,drukiem Jôzefa Zawadzkiego, 1841; Nahumowicz I. Sposob leczenia się mineralnemi slonemi wodami w Druskienikach. – Grodno: W drukarni Zyraela typografa i Srift–Gisera, 1841.
[27] Šioje monografijoje pirmą kartą buvo pateiktos žinios apie gydymą Druskininkuose gydomuoju purvu (Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. – P. 174). Plačiau apie tai skaitykite: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai. – P. 110–112.
[28] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – S. 10.
[29] Ten pat. – P. 7.
[30] Ten pat. – P. 7.
[31] Mieczyslaw. Listy do Przyjaciola z Druskienik. List pienvszy (14 czenvca 1848 roku)// Ondyna Druskienickich Žrėdel. – 1845. – Z. 3. – S. 35–42; Mieczyslaw. Listy do Przvjaciela i Druskienik. List drugį (be datos). – Ten pat. – Z. 4. – S. 41–47. Kad K. Volfgangas buvo neabejingas istorijai, rodo ir faktas, jog prieš mirtį (mirė 1884 m. Paluknyje, Trakų apskrityje) buvo pureiškęs norą kai kurias savo sukauptas vertybes dovanoti Vilnimis senienų muziejui (VUB. R8 – F. 46. – B. 23 – L. 20).
[32] Narbutt T. Wiadomošč historyczna o Liszkowie, niegdys Nowogrodku Nadniemnowym, czyli Nauenpitle // Ondyna Druskienickich Žrodel. – 1846. – Z. 4. – S. 3–15.
[33] Kraszewsiki J. I ., Wolfgang K. Druskieniki. Szkic literacko lekarski. – Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego. 1848. – S. 28.
[34] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[35] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[36] Kraszewski J. I., Wolfgang K. Druskioniki. Šakio literucko–lekarski – S. 30–32 etc.
[37] Hryniewicz A. O wodzio minuralnej Druskienickiej – Wilno: W drukarni S. Blumowicza, 1842.
[38] Podberaski R. Kaleidoskop Faustyna Wazedobylskiego: o wasyztkiem, o wielu rzeczach i o niežam (Z notat podróznych) // Pamiętalk Naukowo–Literacki. – 1849. – Z. 1. – S. 85, 92–93.
[39] Ten pat. – P. 92.
[40] Rusiškuose XIX a. tekstuose šia pastatas buvo vadinintas tiesiog „vokzal“, tai anaiptol nereiškė geležinkelio stoties. Žodis „vokzal“ kilo nuo angliško žodžio Vauxhall – Londono priemiesčio, vėliau tapusio pasivaikščiojimams skirtu parku. Taigi vokzal tuomet buvo suprantamas kaip visuomeninių pasilinksminimų vieta. Savo ruožtu lenkų paprastai buvo vartojamas kitas pavadinimas – dam resursowy (sutinkamos ir žodis foksal, bet labai retai) arba tiesiog resurso – nuo žodžio resurs, t. y. pramoga, paprastai – šokiai. Beje, Druskininkų pramogų namuose būta ne tik šokių salės, bet ir restorano, biliardo ir bibliotekos.
[41] Wolfgang K, O wodzio mineralnoj solnej w Druskienikach. – S. 29–38.
Jean-Noël Grandhomme. Vilnius 1915–1918 m.: seno kareivio iš Elzaso prisiminimai
2000 m. Nr. 7
Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė
Jeanas-Noëlis Grandhomme’as – Strasbūro Marco Blocho universiteto istorijos profesorius. Viena iš jo tyrinėjimo sričių – ne rašytinė, o pasakojamoji istorija, t. y. dar gyvų liudininkų pasakojimai apie praeitį, jų analizė. Šį straipsnį, atsiųstą paties profesoriaus, skelbiame šiek tiek sutrumpintą.
1870 m. Napoleonas III, atsakydamas į kanclerio Bismarcko provokaciją, neapdairiai paskelbė karą Prūsijai. Netrukus, 1871 m. gegužės mėnesį, pralaimėjusi Prancūzija Frankfurto sutartimi turėjo atiduoti naujajam vokiečių reichui Žemutinio Reino, Aukštutinio Reino ir Mozelio departamentus, nuo tol vadinamus Elzasu ir Lotaringija. Šios prancūzų „prarastosios provincijos“ – vokiečių Reichsland Elsass-Lothringen – 1871–1914 m. periodų kliudė santarvei tarp dviejų tautų. Prancūzijoje gyvavo revanšo nuotaikos, tapusios viena iš didžiausių Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.
1914 m. elzasiečiai ir mozeliečiai buvo visateisiai Vokietijos piliečiai. Lucienas Finance’as šiandien yra vienas iš paskutiniųjų Elzaso gyventojų, kovęsis su ginklu rankoje Pirmajame pasauliniame kare. Mažo Selestos miestelio, keturiasdešimt kilometrų į pietus nuo Strasbūro, ilgaamžis 1996 m. rugpjūčio 27 d. atšventė savo 100 metų jubiliejų. Pasakojimas, kurį čia atkuriame, buvo užrašytas vieno pokalbio metu elzasiečių tarme 1995 m. rugpjūčio 7 d. Pasakotojas, beveik neišvykęs iš savo gimtojo miesto vaikystėje bei paauglystėje, turėjo progos pakeliauti po Europą Pirmojo pasaulinio karo metu. Šie optimistiški prisiminimai asmens, kuriam, kaip pats noriai prisipažįsta, pasisekė, savaip papildo kitus pasakojimus apie karą, gimusius iš kraujo, purvo ir mirties. Jie iliustruoja nevienareikšmio visuotinio sukrėtimo, iš kurio išsivystė šiuolaikinė Europa, pobūdį.
Karo pradžia
Mano tėvas buvo skardininkas ir šaltkalvis. Namuose mes kalbėjome elzasiečių ir vokiečių aukštaičių tarmėmis. Giminių Prancūzijoje – kitoje Vogėzų kalnų pusėje – neturėjome. Mokykloje kalbėjome vien tik vokiškai. Tačiau vokiečiai nebuvo ypač vertinami. Nors galiojantys pinigai ir buvo prūsiški, mūsų širdys liko elzasietiškos,
<…>
Bet grįžkime prie Pirmojo pasaulinio karo. Pirmą syki išgirdau apie jį kalbant tik 1914 m. rugpjūčio 1 d.1 Tą dieną 8-asis šaulių pulkas su orkestru išžygiavo užimti Vogėzų viršukalnių. Jaunimui, besispiečiančiam aplink kariškius, tai buvo džiaugsmingas įvykis, tačiau džiaugsmas nebuvo patriotinio pobūdžio. Nė vienas Selestos gyventojas nebuvo fanatikas. Žmonės liko tokie, kokie buvo: elzasiečiai, o ne vokiečiai. Kai pradėjo šaudyti prancūzai, tuomet ir mes suvokėme, kad tai jau tikras karas2.
Aš buvau mobilizuotas 1915 m. liepos 15 d.3 Iš pradžių mes apsistojome Hagenau, pas dragūnus, kur mokėmės tris mėnesius. Nuo keturiolikos metų aš dirbau Elzaso elektros bendrovėje. Pripratęs prie kontoros, dabar turėjau rūpintis arkliais. Nebuvo linksma. Man tekdavo į kibirą rankomis rinkti arklių mėšlą.
Kitame Europos krašte
Mes ėjome fronto kryptimi per Berlyną, Karaliaučių ir Vilnių4. Aš buvau paskirtas į lengvosios amunicijos tarnybą. Mes, keturi raiteliai, lydėdavome arklių kinkinį su šaudmenimis frontui. Per tris mėnesius sukorėm begales kilometrų! Fronte man teko susitikti ir su kazokais, pačiais baisiausiais rusų kariuomenės kareiviais, tokiais įspūdingais su savo lenktais kardais. Vieną dieną mūsų konvojų užpuolė rusai. Žuvo du raiteliai, kurie jojo priekyje, taip pat ir jų arkliai. Aš staigiai nukirtau vadžias, kuriomis buvau prisirišęs prie kinkinio, ir man pavyko pasiekti Vilnių – iki jo buvo pustrečio kilometro. Ištrūkau lengvai sužeistas dubens srityje. Gavau aštuonis laisvadienius. Laimė, kad jojau kinkinio gale…
Vilniuje mes užėmėme pozicijas ant Žaliojo tilto, per Memelį [turi būti per Nerį – vert. past.]. Keturiasdešimt septynių žmonių kuopa buvo paskirta saugoti tris tilto atramas nuo kavalerijos antpuolių. Turėjome ir kulkosvaidžių. Vieną dieną mes staiga pastebėjome šviečiant raketas, skelbiančias pavojų. Tačiau, priešingai nei tikėjomės, kazokai puolė ne iš sausumos, o iš upės. Mūšis buvo labai karštas: keturiasdešimt šeši rusai nušauti, o likusieji pasidavė. Ir mes netekome septyniolikos žmonių. Tie, kurie saugojo atramas, buvo pasmerkti: sužeisti jie iškart krisdavo į vandenį ir nuskęsdavo. Aš labai išsigandau ir net nesitaikydamas šaudžiau į visas puses. Turėjo žūti jie arba aš… Nežinau, gal pridariau baisių dalykų. Tądien mes paėmėme ir belaisvių. Aš ir dabar juos matau už spygliuotos vielos tvoros. Vėliau jie buvo išvesti į užnugarį.
Po šio „didvyriško žygdarbio“ mano vadas, kavalerijos kapitonas von Scipio, norėjo mane apdovanoti Geležiniu kryžiumi. Aš jam pasakiau, kad tai man nerūpi. Tik paprašiau jo pagelbėti, kad man nebereikėtų grįžti į frontą. Vadas pažadėjo priimti mane į savo kontorą, nes „toks drąsus žmogus nusipelnė pagarbos!“ Bet aš vis dar buvau tinkamas karo lauko tarnybai. Vis dėlto kapitonui pavyko mane įtaisyti į buhalterijos kontorą. Ten reikėjo žmogaus – mat susirgo buhalterinės administracijos karininkas Holtzas de Stralsundas.
Rūpinantis kariuomenės arkliais
Tačiau vietoj kontoros aš atsidūriau arklių tvarte! Kariuomenei skirti gyvuliai buvo perkami Vilniuje iš rusų ir lenkų. Kartais tekdavo sumokėti už vieną iki 10 auksinių rublių. Kas dvi savaites aš turėjau eiti į karo kasą – buvusi Rusų imperatoriškąjį banką paimti pinigų arkliams ir pašarui pirkti. Kartais gyvuliams ėdesio pirkti nukakdavome net iki Berlyno. Toks buvo mano darbas. Arklidėje galėjo sutilpti apie septynis šimtus keturiasdešimt penkis gyvulius. Reikėjo apskaičiuoti arklių poreikius, o tai nebuvo lengva. Atvykęs aš radau didžiulę avižų krūvą. Kaip nustatyti jos svorį ir kiek čia būtų davinių? Kapitonas man patarė užlipti ant krūvos ir išmatuoti jos aukštį. Tačiau aš nepanorau lipti. Galiausiai paėmiau virvę, ir mes abu išmatavome krūvos, kuri tuo labiau mažėjo, kuo aukščiau mes lipome, apimtį. Aš ėmiausi skaičiavimų ir nustačiau… labai apytikrį rezultatą. Per du ar tris mėnesius arkliams taip pritrūko pašaro, kad kai kurie nugaišo. Juos reikėdavo tuoj pat užkasti, nes grėsė epidemija. Beje, reikia pasakyti, kad, nepaisant daugybės arklių, mes neturėjome nei blusų, nei utėlių, nors tranšėjose jų knibždėte knibždėjo.
Vėliau mes pagerinome skaičiavimo metodą ir gyvulių racioną. Pašaras buvo sandėliuojamas dirižablio formos angare. Tai buvo avižų, kapotų šiaudų, šieno mišinys ir cukrus. Nors arkliai buvo šeriami gerai, jie vis tiek gaišdavo. Kodėl? Holtzui nepavyko nustatyti. Vienu metu man šovė į galvą mintis, kad paprasčiausiai kai kurie arkliai dabar tiesiog persiėda! Tuomet grįžome prie mažesnių normų. Šį kartą jau apskaičiavome tiksliai, ir visi iš to turėjo naudos: ir arkliai, ir intendantūra, nes ji sutaupydavo pinigų. Kartais papjaudavome vieną kitą arklį, jeigu jo prastą būklę nustatydavo štabo sekretorius, turėjęs kapitono laipsnį ir reguliariai pas mus lankęsis. Tokiais atvejais mėsa likdavo mums. Katalikiškoje Vilniaus katedroje – dar rusai ją buvo pavertę skerdykla – dvylika arba keturiolika mėsininkų sukapodavo gyvulius. Kapodavo mėsą mažais gabalėliais, kaip gaminant burgundišką troškinį, įtrindavo prieskoniais, paskui sudėdavo į medines statines ir siųsdavo Vokietijon. Žmonės manė valgą jautieną, visiškai neįtardami, jog tai arkliena. Mes taip pat valgėme pamirkydami į kavą – tai suteikdavo jai salstelėjusį skonį. Nuo Žaliojo tilto įvykių ir naujo paskyrimo mano racionas buvo ne iš gausiųjų. Mėsa mums pakeisdavo miežines ir perlines kruopas.
Žinoma, turėjome ir poilsio akimirkų. Vieną vakarą 1915 m. pabaigoje mane pakvietė į puskarininkių balių. Aš buvau pats jauniausias – devyniolikmetis – eskadrono puskarininkis. Čia atėjo mano kapitonas, administracijos viršininkas, adjutantas ir kiti. Tą vakarą mes daug gėrėme. Jie prievarta man pylė alų ir vyną „Steinhecker“. Turiu prisipažinti, kad gėriau tol, kol visiškai apkvaitau. Tada mane išvedė laukan, o ten pastatė į pusmetrio gylio sniegą. Buvo labai šalta, o aš išėjau iš įkaitusios salės! Pats jau nesugebėjau grįžti į savo kvartalą – jie nunešė mane iki pat lovos. Miegojau nežinia kiek laiko. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas mano gyvenime, kai nuo išgerto alkoholio teko patirti beveik komos būseną. Kadangi kalbu apie puotą, turiu paminėti, kad prie stalo sėdėjau šalia kronprinco, – jis kaip tik tuo metu lankėsi Vilniuje5. Aš rūpinausi ir dvasingesniais reikalais. Mes buvome aptarnaujami trijų katalikų kapelionų: vienas tiems, kurie buvo išsidėstę dešiniajame krante, kitoje Žaliojo tilto pusėje, kitas – tiems iš kairiojo kranto, o paskutinysis – ligoninei. Protestantai turėjo savus kapelionus.
Turbūt galima pagalvoti, kad ši tarnyba visiškai rami. Deja, taip nebuvo. Vienos užduoties metu mes papuolėme į bombardavimą, ir mane sužeidė sviedinio skeveldra. Lazarete gulėjau kiek galima trumpiau, nes bijojau prarasti vietą kontoroje, kur vis dėlto buvo geriau negu fronte. Man liko tik šiokios tokios komplikacijos: po to daugiau kaip 25 metus tuo pačiu laiku po oda pasirodydavo mažas juodas taškelis, nedidesnis už smeigtuko galvutę. Tai buvo skeveldros gabalėlis. Gydytojas patarė palikti viską sutvarkyti gamtai ir pasakė, kad skeveldra išeis pati. Nuo tol aš ir ramus. Man tikrai sekėsi ano karo metais!
Atsitikdavo, kad lenkiškai kalbantys žydai, kurių buvo labai daug šiame regione, įsigaudavo į arklides nepaisydami naktinės sargybos (Stallwache), iš šešiolikos žmonių, kurie keisdavosi kas dvi valandos. Kareiviai buvo tokie nusilpę dėl nuolatinio maisto trūkumo, kad daugiausia laiko miegodavo. Žydai ateidavo vogti arklių balnų odos, kurią naudodavo batams pakalti. Susekėme, kad vienoje halės vietoje vagiliai išsikasę tunelį ir pro ten įlenda. Kartą, kai aš budėjau, kapralas pakėlė aliarmą – ėmė mušti į metalinį kibirą. Mes iškart pamatėme, kad ant žemės pribarstyta cukraus. Iš tiesų įsibrovėliai vogdavo ir cukrų, ir puikiai iš to pelnėsi. Tą vakarą mes nesugavome vagių, bet ir tuščiomis negrįžome. Dvylika kareivių sekėme pėdomis paskui vilkšunį. Staiga šuo sustojo priešais vieną namą. Iš ten išėjo vyras ir pasakė, kad pasiduoda. Tai buvo besislapstantis lenkas, kazokų kapitonas. Persekiojimas baigėsi, tačiau šis epizodas dar turėjo ir kitų padarinių, bet tą vakarą aš nieko nė neįtariau.
Lenkiškos vestuvės
Po kelių dienų to namo gyventojai pakvietė mane pietų. Jie turėjo paukštidę. Šeimininkė iškepė tris balandžius ir patiekė juos su keptomis bulvėmis. Prie stalo susėdome penkiese. Maždaug po mėnesio susipažinau ir su namo panelėmis. Mania (Marija) dirbo Vilniaus banke, o jos sesuo buvo ištekėjusi už ano kazokų kapitono. Aš netrukus įsimylėjau Manią ir ją vedžiau. Ne merijoje – tokios nebuvo, o bažnyčioje. Sutuokė mus daktaras Puciaty – taip pat lenkas, o jungtuvės įvyko septintą valandą vakaro. Ne viskas buvo paprasta. Reikėjo plaukti Memelio [turi būti Neries – vert. past.] upe prieš srovę. Laimei, grįžimas atgal buvo ne toks sunkus. Nuotakos tėvai, be abejo, irgi keliavo drauge. Jie buvo labai malonūs, kaip tikri elzasiečiai. „Jie būtų savo širdis atidavę.“ Tokie buvo visi lenkai. Mano tėvai, kuriems laišku pranešiau apie šį įvykį, visiškai pritarė mano pasirinkimui.
Kaip ir priklauso, mes turėjome teisę t šventinius pietus ir dovanas. Administracijos viršininkas Holtzas, sugrįžęs po ligos atostogų, man padovanojo medini portsigarą su Lenkijos herbu bei išgraviruotais mano ir Manios vardais6. Kavalerijos kapitonas – vyno „Steinhecker“. Štai kaip jis to vyno gavo: vieną dieną Vilniaus meras atėjo į jo kabinetą būtinai norėdamas pamatyti karininką, išgelbėjusi Vilniaus tiltą. Mat kapitono dėka miestas sutaupė tūkstančius rublių. Padėkos ženklan meras jam įteikė pintinę, pilną dovanų: tris konjako, penkis „Steinhecker“, šešis ar septynis vyšnių sulčių butelius. Ir kvietė sugrįžti į Lietuvą karui pasibaigus. Aš esu tikras, kad karininkas to niekada nepadarė. Jis buvo labai patenkintas sugrįžęs į Vokietiją. Netrukus per plyšaujančius garsiakalbius pirmą kartą išgirdau apie prasidėjusią rusų revoliuciją ir ta proga pats sau pasidovanojau dovaną. Mes užmezgėme ryšius su priešu, ir aš su rusų kareiviu iškeičiau tabaką į cigarus. Mat rūkau tik cigarus.
Ryšiai su Elzasu
Lauko paštas dirbo gerai. Nuo Vilniaus iki Selestos ir atgal laiškai keliaudavo tik nuo aštuonių iki dvylikos dienų. O siuntinių paskirstymas buvo ne taip gerai organizuotas. Jie sugaišdavo du arba tris mėnesius dėl to, kad reikėjo ieškoti vaikinų visose kuopose. Siuntiniai pasimesdavo. Mano motina rašydavo: „Ar gavai mūsų siuntinį su tokiu ar tokiu turiniu?“ Tačiau aš nieko nebūdavau gavęs. Pasidomėjęs sužinojau, kad mano sektoriuje siuntinius tikrindavo Raudonasis Kryžius. Aš manau, kad juos paprasčiausiai pavogdavo.
Beveik po pusantrų metų tarnybos mirė mano tėvas. Paprašiau leidimo dalyvauti laidotuvėse. Leido, bet atvykti pavėlavau. Iš pradžių turėjau pereiti sanitarinį patikrinimą Vilniuje. Ogi utėlės mus užpuolė jau traukinyje! Po dviejų mėnesių vėl gavau atostogų. Karaliaučiuje, Berlyne – vis sanitariniai patikrinimai. Sostinėje turėjome pralaukti keliolika valandų. Aš sumaniau pasivaikščioti dviejų elzasiečių draugijoje. Garsiojoje alėjoje Un ter den Linden sutikome karininką, kuris į mus kreipėsi tokiais žodžiais:
– Kodėl neatiduodate pagarbos?
– Mes grįžtame iš fronto, o ten nebėra įpročio atiduoti pagarbą.
Jis išrėkė: „Ramiai! Atiduokite pagarbą!“, paskui, supykęs: „Nagi, nešdinkitės!“
Šitam aš mielai būčiau įspyręs, nes jis puikavosi mieste ir visiškai nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta fronte. Nuo tos dienos, kai išgirstu kalbant apie karą tą, kuris apie jį neturi nė menkiausio supratimo, aš puolu jį tildyti ir siūlau tai patirti savo kailiu.
<…>
1918 m. spalio mėnesį į mano kontorą atvyko žmogus, vardu Lucienas Lelongas, irgi kilęs iš Selestos. Jis man pasiguodė, kad po aštuonių dienų turi grįžti į frontą.
– Tavo vietoje aš nebeičiau, viskas greit baigsis. Aš tave paslėpsiu. – pasakiau jam.
Parvedžiau jį į žmonos namus. Mano svainis, lenkų kapitonas, Rusijos revoliucijos išlaisvintas nuo savo nelaimių, leido jam pasislėpti. Lelongas pabuvo dvi ar tris dienas, paskui, labai sunerimęs, vėl atėjo pas mane:
– Aš nebegaliu, man reikia grįžti, kitaip mane palaikys dezertyru.
Veltui jam sakiau:
– Pasilik čia, mes greitai grįšime namo!
Jis, kankinamas skrupulų, nieko nenorėjo girdėti. Ir grįžo į frontą. Vėliau sužinojau, kad buvo nuteistas ir sušaudytas. Taigi pats puolė mirties glėbin. Dar ir šiandien su giliu liūdesiu aš tai prisimenu. Mano pirmoji užduotis, kai grįžau į Selestą, buvo pranešti apie mirties aplinkybes jo motinai. Skausmo pilna širdimi, verkdama ji pasakė: „Reikėjo pririšti jį, kad nebegrįžtų į frontą!“ Aš pats daugelį kartų galvojau dezertyruoti. Keletas mano draugų ragino bėgti su jais. Tačiau laikiausi ramiai ir kitiems sakiau, kad reikia kantriai kęsti sunkumus, kad karas netrukus baigsis. Beje, elzasiečiai ir stengėsi kiek galima likti šešėlyje, nenorėjo būti pastebimi ar atkreipti dėmesį.
Vokiečių revoliucija ir grįžimas į gimtinę
1918 m. lapkritį naujiena apie kaizerio atsistatydinimą mus pasiekė beveik tą pačią dieną. Buvo sukurtas kareivių komitetas (Soldatennat), ir aš tapau jo delegatu. Ant rankos turėjau raudoną raištį, su juo ir vaikščiojau mieste. Kartą sutikau kapitoną Hamanną iš Miulūzo, perėjusį į revoliucionierių pusę. Jis man davė tokį įsakymą: „Apeik aplinkinius miesto kvartalus, nes juos gerai pažįsti, dar nueik ant Žaliojo tilto ir visur, kur pamatysi vokiečių kariškius, nuplėšinėk jų antpečius ir skiriamuosius ženklus“. Vieną dieną žiūriu – ogi važiuoja mano kavalerijos kapitonas. Jis, kaip ir kiekvieną dieną, vykdavo iš savo vilos Vilniuje į kontorą. Aš visiškai netroškau gatvėje pažeminti mano gyvybę išgelbėjusio žmogaus, tad pasakiau jam: „Būkite malonus ir atiduokite man savo antpečius, medalius ir revolverį. Aš nenoriu jų atimti, jūs buvote man toks geras“. Ir jis man viską atidavė! Tačiau kai kapitonas Hamannas sužinojo apie šį nutikimą, gavau barti. Tuomet aš jam papasakojau savo istoriją. Esu tikras, kad jis manęs neįskundė, nieko niekam nepasakė, nes kitaip man grėsė trys mėnesiai kalėjimo. Tarp kita ko, aš niekada nesiskundžiau savo viršininkais. Vilniuje buvo 640–650 elzasiečių. Keturias ar penkias dienas mes laukėme traukinio, norėdami grįžti namo. Išvykome lapkričio 11 d.
Rūpinausi parsivežti į Elzasą ir savo žmoną, bet kaip tai padaryti – juk visi keleiviai buvo kariškiai. Kadangi ji truputį kalbėjo vokiškai, mes nusprendėme ją pasiimti kaip medicinos seselę, ant rankos užrišę Raudonojo Kryžiaus raištį. Pasiekę Berlyną, dar keliavome šešias dienas. Prie Kelio7 tilto mūsų laukė spahiai [Prancūzijos kavaleristai, pradžioje tarnavę Alžyre suburtoje kariuomenėje – vert. past.]. Jie norėjo atimti mano balną, kurį išsivežiau kaip suvenyrą, ir mano revolverį. Bet aš verčiau būčiau užmušęs spahį, negu juos atidavęs. Pagaliau mes atvykome į Selestos stotį. Buvo 1918 m. lapkričio 18 d. Kadangi grįžome labai vėlai, pirmąją naktį praleidome viešbutyje, o rytojaus dieną pristačiau savo jaunąją žmoną motinai, kuri labai džiaugėsi mano sugrįžimu ir nauja pažintimi. Aš buvau labai patenkintas, kad Elzasas ir Lotaringija vėl tapo Prancūzijos provincijomis. Tačiau aš negausiu Garbės legiono ordino, nes tarnavau vokiečių kariuomenėje.
1995 m. Prancūzijos respublikos prezidentas Jacques’as Chiracas nusprendė apdovanoti Garbės legiono ordinais visus dar gyvus Pirmojo pasaulinio karo kovotojus. Po įvairių abejonių elzasiečių bei mozeliečių veteranai buvo išbraukti iš apdovanojamųjų sąrašų. Tai sukėlė protestų bangą Elzase. O Lucienas Finance’as dėl to nesisielojo, kadangi tuščiai nesigyrė savo dalyvavimu kare. Jis džiaugėsi galėdamas dirbti sode, skaityti laikraščius ir retkarčiais surūkyti gerą cigarą, kaip savo jaunystės laikais. Dar prieš keletą metų jį buvo galima sutikti senu dviračiu važiuojantį pirkinių. Nors ir 1964 m. netekęs žmonos, Lietuvos lenkės, mūsų veteranas vis dar domisi aktualijomis, jis dėmesingai sekė 1989–1991 metų Lietuvos įvykius. Nesistengdamas jis tapo tikra įžymybe. Tai pats seniausias Selestos gyventojas ir vienas seniausių elzasiečių. Apie jį buvo daug straipsnių spaudoje, jis liudijo naujame veikale, pristatančiame paskutinius dar gyvus įvairių tautybių Pirmojo pasaulinio karo kovotojus8.
Šiandien to karo ugnyje kovojusi karta yra beišnykstanti. Lucieno Finance’o liudijimas tampa testamentu. Tiesa, bet koks žodinis dokumentas nėra tobulas. Liudininkas sąmoningai ar nesąmoningai atrenka informaciją. Jam taip pat gali turėti įtakos perskaityti rašiniai ar draugų pasakojimai. Visos žinios pradeda painiotis jo mintyse, dažnai yra sunku atsirinkti, kas svarbiausia, ypač praėjus aštuoniasdešimčiai metų po įvykio. Vis dėlto žodinis liudijimas lieka svarbiausias papildomas šaltinis šiuolaikinės epochos istorikui. Skirtumas tarp to, kas užrašyta ir pasakyta, gali būti tik formalus ir tampa visai bereikšmis, kai kalbama apie esminius dalykus. Istorija, kurios metodas yra, be abejonės, mokslinis, pirmiausia yra humanistinis mokslas. Šis pokalbis su Didžiojo karo veteranu trečiojo tūkstantmečio priešaušryje jau pats savaime yra nepakartojamas ir prisideda prie būtino istorinio pasakojimo humanizavimo.
1 1914 m. liepos 31 d. vokiečių vyriausybė, atsakydama į rusų mobilizaciją, paskelbė karo pavojų. Rugpjūčio 1-osios popietę Vilhelmas II pasirašė visuotinės mobilizacijos įsakymą.
2 Rugpjūčio 7 d. prancūzai užgrobia Altkirchą, esanti Elzaso pietuose (Aukštutinis Reinas), o 8 d. – Miulūzą.
3 Įvykiai klostėsi ne visai taip. Lucienas Finance’as keli mėnesiai po mūsų susitikimo patikslino dviem žurnalistams: „Aš sužinojau, kad mūsų klasė turėjo būti pašaukta 1916 m. sausį. Selestos feldfebelis man pasakė: „Yra galimybė pasirinkti vietą, kur nori tarnauti, ir kariuomenės tipą – tik tapk savanoriu“. Aš pasirinkau kavaleriją, apie kurią nieko nenutuokiau“ (O. Morel, D. Pazery. „Didžiojo karo veidai“, Paryžius, 1998, p. 43). Jei ir buvo tarp Elzaso ir Lotaringijos gyventojų keli tikri vokiečių patriotai, daugelis protingai apskaičiavo: jie žinojo, kad įsirašymas į kitą, ne pėstininkų, kariuomenę tris ar keturis kartus padidina išgyvenimo galimybę. Vadinasi, savanoriškas stojimas tarnybon šiems 17–18 metų vaikinams buvo mažesnė blogybė. Šiems kareiviams nerūpėjo Tėvynės ir kaizerio gynyba, Jie norėjo kuo mažiau rizikuoti. Jų pasirinkimas buvo ne toks kaip tikrųjų fanatikų, kurie stojo į karališkąją kariuomenę. Taigi terminas „savanoris“ yra apgaulingas.
4 1915 m. rugpjūčio 10 d. Vilnių užplūdo caro kariuomenės būriai. Po įnirtingų mūšių vokiečiams pavyko įžengti į miestą rugsėjo 18 d., paimti 22 000 belaisvių ir atlaisvinti kelią į Minską.
5 Friedrichas Wilhelmas Hohenzollernas (1882–1951) – Vokietijos imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus Wilhelmo II sūnus. Kartu su generolu von Falkenhaynu 1916 m. jis vadovavo vokiečių armijai garsiajame Verdeno mūšyje. 1918 m. atsisakė visų teisių į Prūsijos ir Vokietijos imperijos sostus.
6 Ponas Finance’as vis dar turi šią dovaną. Ją mums ir parodė.
7 Mažas miestelis prie Reino, tilto jungiamas su Strasbūru.
8 Morel O., Pazery D. Didžiojo karo veidai. – Paryžius, 1998.
Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui
2000 m. Nr. 3
Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Miłoszas, lėtai einantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pažįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas – gal visa tai sąmonė surenka iš žiniasklaidos ir iš knygų, o tada sudėlioja į savo matricas. Simbolinis Miłoszo portretas daugeliui lietuvių šiandieną – tai išmintinga kultūrinė tolerancija, tai senos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos, tai politinių ginčų tarp Lietuvos ir Lenkijos pavertimas į abipusę simpatiją. Žinoma, rašytojas išvardytoms vertybėms sąmoningai atstovauja, tai jo pozicija, tačiau… kiek istorinių, kiek dabartinių ir kiek vidinių konfliktų lydėjo ir tebelydi šią poziciją? Aleksandras Fiutas, nuo 1979 m. užrašinėjęs pokalbius su Miłoszu, itin taikliai apibūdino poeto pasakojimus apie savo biografiją: „Maištingas autoportretas, nepasiduodantis nei tipologinėms schemoms, nei Nobelio premijos laureatui gresiančiam šlovinimui“1. Tyrinėtojai polifoniją laiko būdinga Miłoszo poezijai. Būtina pridurti: ne tik poezijoje jis kalba vienas su kitu besivaržančiais, konfliktuojančiais balsais. Tie intensyvūs mąstymo konfliktai, kaip teko pajusti mūsų pokalbio Krokuvoje metu, lengvai suardo bet kokias „viešojo įvaizdžio“ matricas…
Šis straipsnis – tai bandymas užrašyti nedidelę istorinę kroniką. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi keli Oskaro Milašiaus laiškai Juozui Urbšiui ir Czesławo Miłoszo – Juozui Keliuočiui iš pirmo žvilgsnio tėra visai atskiri praeities fragmentai. Vienintelis trijų fragmentų – įvykių 1931 m. Paryžiuje, 1938 m. Kaune ir 1940 m. Vilniuje – ryšys iš pradžių atrodė tik toks, kad visi jie atskleidžia iki šiol nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nežinotus Czesławo Miłoszo biografijos faktus. Tik po atidesnių archyvinių paieškų ėmė aiškėti jungtys tarp naujųjų faktų. Labiausiai nesuprantama atrodė, kodėl Miłoszas iki šiol juos saugo paslėptus savo atmintyje. Nei „Gimtojoje Europoje“, nei „Maištingame autoportrete“, nei „Pasaulio keleivyje“, nei abiejose „Abėcėlės“ dalyse – žodžiu, nė vienoje autobiografinėje Miłoszo knygoje nėra jokios užuominos apie susitikimus su Juozu Urbšiu. Juozu Keliuočiu ar apie bendradarbiavimą žurnale „Naujoji Romuva“ 1940-aisiais. Bronio Savukyno liudijimu, per vieną savo vizitų Lietuvoje, paklaustas apie apsilankymus „Naujosios Romuvos“ redakcijoje (juos, beje, dar prisimena Kazys Bradūnas), Miłoszas atsakęs itin lakoniškai: „Taip buvo.“
Pernai spalio 30 d. Krokuvoje įvykusio pokalbio su Miłoszu metu, pristatęs rašytojui Lietuvoje surinktus archyvinius duomenis, pagaliau sulaukiau ir jo asmeninio komentaro, čia pateikiamų tyrinėjimų patvirtinimo bei… konfliktuojančių su lietuviškais dokumentais pataisų. Be to, visą pokalbį lydėjo nelengvos derybos dėl leidimo skelbti kai kuriuos archyvinius duomenis Lenkijoje. Miłoszas atkakliai „maištavo“: „Jūs, lietuviai, be abejo, galite viską spausdinti. O Lenkijoje aš nenoriu niekam aiškintis (nie chcę tlumaczyč się).
Pokalbio metu poetas vis pabrėždavo: kai kurios 1940-ųjų realijos šiandien atrodys neįtikimos, o tuometiniai pasirinkimai – nepaaiškinami. Kalbėjomės apie aplinkybes, dėl kurių 1940 m. Miłoszas apsisprendė iš prieglaudos lenkų karo pabėgėliams Bukarešte grįžti į Lietuvą ir pradėti bendradarbiauti žurnale „Naujoji Romuva“, kaip tik po Naujųjų persikėlusiame į atgautąjį Vilnių ir skelbusiame tolerantišką siekį integruoti viena kitai priešiškas miesto kultūrines bendruomenes. Žurnalo redaktorius Juozas Keliuotis palaikė tą Vilniaus kultūrinės integracijos modelį, kuris buvo siūlomas vieno paskutiniųjų krajovcų2 – profesoriaus Mykolo Römerio. Artimiausias „Naujosios Romuvos“ pozicijai lenkų pusėje tuo metu buvo laikraštis „Gazeta Codzienna“, sutelkęs apie save paskutinius krajovcų vadovo Ludwiko Abramowicziaus (mirusio 1939 m. vasarį) pasekėjus. Grįžęs į Vilnių iš Bukarešto 1940 m. vasario pradžioje, Miłoszas ėmė bendradarbiauti abiejose tolerantiškai nusiteikusiose stovyklose – ir lenkakalbėje, ir lietuviakalbėje. Atrodo, kad keturiasdešimtųjų suirutėje jis nutarė laikytis krajovcų veiklos principų. Vėliau laikraštį „Gazeta Codzienna“ Miłoszas apibūdino taip: „…dėl to, kad buvo taikstomasi su žmogaus, pakarto už vienos kojos, vaidmeniu, aplink leidinį sklandė dalinės išdavystės kvapelis.“3 Ar tiktai nuogąstavimas dėl anuometinių sprendimų nepaaiškinamumo bei nenoras, kad ką nors ir vėl imtų persekioti koks „kvapelis“, lemia ligšiolinį Miłoszo tylėjimą? Nuo šio neatsakyto klausimo pereikime prie žadėtosios kronikos prologo.
Lenkijoje, o gal jau ir Lietuvoje, bene kiekvienas Miłoszo skaitytojas pamena, kuo baigėsi garsioji trijų draugų iš Akademinio Vilniaus valkatų klubo (Stefano Jędrychowskio, Jerzio Zagorskio ir Czesławo Miłoszo) kelionė, kai 1931 m. jie išsiruošė kanoja nuplaukti iki Paryžiaus: Šveicarijoje kanoją apvertė sūkuriai ties Reino slenksčiais, o putotoj srovėj nuskendo keliauninkų kuprinės su visais pinigais ir dokumentais. Ši istorija, kurią derindamas humorą ir tarpukario kultūrinių prieštarų apmąstymus Miłoszas pasakoja „Gimtojoje Europoje“, jau tapo jo, kaip rašytojo, mitologijos dalimi. Biografams žinoma, kad iš Strasbūro Czesławas išsiuntė laišką Oskarui Milašiui, prašydamas finansinės paramos sau ir kitiems dviem sudužėliams. Toliau visas Miłoszo tyrinėtojų dėmesys sutelkiamas į kitą svarbų įvykį: Prancūzijoje, Fontenblo, pirmąkart susitinka du poetai – Oskaras ir Czesławas. Ši pažintis turėjo įvairiopos įtakos pastarojo poezijos, filosofinių ir politinių pažiūrų kaitai. Pavyzdžiui, istorikas Juliuszas Bardachas, nors ir nenurodęs jokių šaltinių, teigia, kad „Oskaras be abejonės paveikė Czesławą Miłoszą, stiprindamas jo sentimentus lietuvybei“4. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose esama akivaizdžių tokio teiginio patvirtinimų. Kalbu apie 1931 m. rugpjūčio 1 d. rašytą Oskaro Milašiaus laišką, išsiųstą iš Fontenblo į Paryžių Lietuvos pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Juozui Urbšiui. Tame laiške Oskaras pasakoja garsiąją istoriją apie kanojos sudužimą ir praneša apie tai, kad jo giminaitis (prancūziškai Czesławas vadinamas mon cousin) netrukus atvyks į Paryžių. Labiausiai intriguoja ta laiško vieta, kur Oskaras neslėpdamas apgailestauja dėl to, kad jaunasis jo giminaitis iki tol pagalbos prašė tik Lenkijos konsulatuose. „Iš keleto konsulatų (Lenkijos, deja!) gautos pašalpos leido mano pusbroliui pasiekti Strasbūrą. Atvykęs į šį miestą jis tikėjosi gauti dar vieną pašalpą, kuri leistų jam pratęsti savo kelionę (kokie nuotykiai!) iki Paryžiaus, kad ten mūsų Diplomatinėje tarnyboje (kaip gaila, kad ji ne jo!) pasiimtų pinigus, kuriuos šiuo adresu jam atsiųs jo motina. Ponia Vera Miłosz“5. Oskaras Milašius, Lietuvos interesų gynėjas diplomatinėje kovoje dėl Vilniaus, savo jaunąjį giminaitį vilnietį pasitiko apgailestaudamas dėl istorinės lemties. Ar savo apgailestavimus jis išsakė per pokalbius su Czesławu? Tikriausiai taip. Ar bandė kaip nors konkrečiai paveikti jaunojo giminaičio politines pažiūras? Atsakyti sunku. Iš laiškų sužinome tik tai, kad Milašius prašė diplomatinio sekretoriaus Urbšio rūpintis Czesławu Paryžiuje, netgi išmokėti jam avansu dar neatsiųstą sumą. Be abejo, dėl to Lietuvos pasiuntinybės rūpinimosi ir palankumo Czesławas tapo nuolatiniu jos svečiu. 1934 m., antrą kartą lankydamasis Paryžiuje, jis pats prisimena tai „Gimtojoje Europoje“: „Lietuvos pasiuntinybė buvo įsikūrusi Place Malesherbes. Kartas nuo karto lankydavausi joje 1934–1935 metų žiemą. <…> Apie savo vizitus Malesherbes stengiausi niekam nepasakoti. Juos laikiau pernelyg privačiu reikalu, be to, taip patarė apdairumas. Tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo diplomatinių santykių, ir aš lengvai galėjau pelnyti taip mėgtą išdaviko epitetą.“6 Asmuo, kurį Oskaras Milašius prašė tapti jaunojo keliautojo globėju, irgi nebuvo pastarajam visai svetimas žmogus. Juk Juozas Urbšys, 1896 m. gimęs Šateiniuose (kaip teigia Miłoszas „Kitoje abėcėlėje“. Jųdviejų gimimo vietas skyrė tik vienas ar du kilometrai), pažino (beje, kaip ir Oskaras!) Czesławo senelį, Šateinių dvarininką Zygmuntą Kunattą7. Ar galėjo šiuos kraštiečius jungti ir tolimas kraujo ryšys (nors vienas buvo valstiečių, o kitas – bajorų kilmės)? Tokią minti perša Paryžiuje gyvenusios lietuvių išeivių veikėjos Onos Šimaitės laiškai Juozui Urbšiui, rašyti 1966 m.8 Juose lenkų poetas keletą kartų vadinamas ne kaip kitaip, o tik „Jūsų gimine Česlovu“. Miłoszas mūsų pokalbio metu paneigė bet kokią nors giminystę. Jo manymu, „giminė Česlovas“ buvo tik jam sugalvotas pseudonimas konspiracinio pobūdžio laiškuose.
Atvykęs į Lietuvos pasiuntinybę Miłoszas sutiko tikrai palankų jam žmogų, šateiniškį. Šioje vietoje apie pirmąjį diplomatinį sekretorių reikėtų pridurti dar keletą – nors ir daugeliui žinomų – dalykų. Juozas Urbšys tarpukariu buvo žinomas ne tik kaip diplomatas, bet ir kaip įvairių spaudos leidinių bendradarbis, straipsnių ir recenzijų autorius, be to, kaip prancūzų literatūros vertėjas. Nors jo ir nepavadinsi „Naujosios Romuvos“ bendradarbiu, tačiau šiame žurnale jis taip pat yra publikavęsis9. Nuolatinė šio žurnalo bendradarbė buvo jo žmona, istorikė ir bibliografė Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Taigi Urbšiai buvo artimi „Naujosios Romuvos“ ratui, Juozo Keliuočio aplinkai. Nors rašant šį straipsnį nepavyko nustatyti, nuo kada Urbšį ir Keliuotį galėjo sieti asmeninė pažintis (kaip matysime vėliau, 1940 m. jie abu kartu rūpinosi Miłoszo likimu), tolesnės hipotetinės įvykių jungties atmesti neturėtume.
Neimant domėn Urbšio ir Miłoszo pažinties, bent kol kas išties sunku suprasti, kokių aplinkybių dėka 1938 m. Kaune jaunas lenkų poetas pateko būtent į „Naujosios Romuvos“ redakciją ir joje buvo itin svetingai priimtas Juozo Keliuočio. 1938–aisiais, pirmąkart legaliai atvykęs į Lietuvą (tų metų kovo mėnesį buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos), Miłoszas jau nebeieškojo ryšių su lietuvių kairiaisiais, kuriuos anksčiau palaikė per savo universiteto kolegą, politinį emigrantą kairuolį Pranciškų Ancevičių. Dabar, pasikeitus poeto pasaulėžiūrai ir interesams, jį labiau turėjo dominti pažintys su intelektualais, kuriančiais katalikybės modernizavimo projektus, ieškančiais būdų suvienyti modernųjį meną ir krikščionių etiką, diskutuojančiais apie Kierkegaardo, Berdiajevo ar Maritaino filosofiją, susipažinusiais su liberaliosios katalikybės judėjimo „Esprit“ idėjomis. Tokius interesus labiausiai atitiko „Naujosios Romuvos“ bendradarbių grupė. Miłoszo atvykimo į šią redakciją ir jo nuoširdaus priėmimo negalima laikyti tik paprastu sėkmingu sutapimu. Ar tarpininko vaidmens negalėjo atlikti Juozas Urbšys, tuo metu – jau generalinis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius?
Tiksliai žinome netgi dieną, kai Miłoszas lankėsi Kauno redakcijoje „Naujajai Romuvai“, Cz. Miłosz. Kaunas. 6. VIII. 1938“ – toks užrašas ranka yra ant poeto fotografijos, kuria žurnalas iliustravo straipsnį „Žinomas lenkų poetas Czesiaw Miłosz (– Milašius) Lietuvoje“. Straipsnyje pateikiami pagrindiniai poeto biografijos faktai, pasakojama apie veiklą „Žagarų“ grupėje, išleistas knygas, lietuvių autorių vertimus, tuometinį darbą Varšuvos radiofone. Be abejonės, pirmąkart pristatant Miłoszą lietuvių skaitytojams. labiausiai pabrėžiama jo giminystė su Oskaru Milašiumi10. Įdomiai parinkti vardai: „Jo kūryboj jaučiama mūsų poeto Milašiaus ir Dantės įtaka. Bet jis pats jau veikia jaunuosius lenkų poetus. Jo pasirinktas poezijos kelias gali virsti ateities poezijos keliu“11. Į šios citatos akcentą verta atkreipti dėmesį: iš pat pradžių Lietuvoje formuojasi gana specifiška Miłoszo kūrybos recepcija. Tai, kad jis – poetas iš Vilniaus, iš kultūriškai artimos (tiesa, svetimkalbės) erdvės, neatrodo buvę svarbiausia. Miłoszas visų pirma buvo laikomas gerbiamos giminės, tam tikros kultūrinių ir dvasinių autoritetų plejados atstovu. Tik vienas pavyzdys: 1980 m. Miłoszui gavus Nobelio premiją, Juozas Urbšys tą naujieną Kaune pranešė savo pažįstamiems su džiaugsmu, kad Nobelį gavo „Oskaro giminaitis. O tai jau siejosi su Petru Klimu, Jurgiu Baltrušaičiu, Jurgiu Savickiu ir Lietuvos valstybės kūrimu.“12
Sugrįžkime į 1938-uosius ir dar kartą klauskime: ar vizitas į „Naujosios Romuvos“ redakciją galėjo būti inspiruotas ne tiek Miłoszo pažįstamų Vilniaus lietuvių kairuolių (Juozo Kėkšto, Albino Žukausko), kiek labiau aplinkiniu keliu – per pažintis su Oskaru Milašiumi, su Urbšiu ir per Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje? Juk yra paplitusi nuomonė, kad pirmasis Miłoszo kūrybą Lietuvoje pristatė Vilniaus poetas Juozas Kėkštas. „Naujojoje Romuvoje“ 1939 m. išspausdinęs keletą jo eilėraščių vertimų („Knyga“, „Debesys“, „Paukščiai“), o vėliau (1955 m.) Buenos Airėse išleidęs jo eilių rinkinį „Epochos sąmoningumo poezija“. Tačiau dabar matyti, kad Kėkšto vertimai žurnale pasirodė tik po to, kai užsimezgė tiesioginis kontaktas tarp Miłoszo ir „Naujosios Romuvos“ – taigi buvo tarsi to kontakto tąsa. Pats Keliuotis viename rankraštyje teigia, kad jau nuo 1938 m. juodu su Miłoszu tapo artimais draugais13. Tada jau buvo ir ateičiai suplanuotas gana solidus jų bendradarbiavimas. Pasak straipsnio „Naujojoje Romuvoje“, pakitus politinei situacijai Miłoszas rūpinosi pradėti aktyvius kultūrinius mainus tarp Lenkijos ir Lietuvos. Kaune jis prisirinko daug „lietuvių rašytojų veikalų“. Išsivežė į Lenkiją nemažą „Naujosios Romuvos“ ir kitų žurnalų rinkinį, o Varšuvos radiofonui – lietuviškų dainų ir šokių plokštelių.
Šis susitikimas buvo naudingas ir Juozui Keliuočiui, nes kultūrinių mainų sumanymas buvo įgyvendinamas abiejų. Štai išlikusiame prancūziškame 1938 m. rugpjūčio 27 d. laiške Miłoszas Keliuočiui praneša apie savo siuntinį iš Varšuvos, kuriame – rašytojo Jaroslawo lwaszkiewieziaus (Miłoszas jį laikė vienu savo autoritetų) knygos, paties poeto antrasis eilių rinkinys „Trys žiemos“ ir Krokuvoje ką tik išleisto naujo kultūrinio žurnalo „Pióro“ („Plunksna“) numeris. Be to, siuntėjas informuoja Varšuvos radiofono eteryje skaitysiąs keletą apžvalgų apie lietuvių kultūrą. Dar vienas mainų rezultatas – stambus Miłoszo straipsnis „Žvilgsnis į lietuvių literatūrą“ („Spojrzenie na literaturę litewską“), pasirodęs Varšuvos žurnale „Ateneum“ (1938 m., Nr. 6). Tiesa, straipsnyje laikomasi labai kategoriškų ir gana stereotipiškų vertinimų. Miłoszas radikaliai supriešina senąją lietuvių bajorų tradiciją, išugdžiusią „mistinio pamišimo“ kūrėjus ir pranašus (Mickevičių, Tovianskį, Čiurlionį, Oskarą Milašių, Herbačiauską), ir tuometinę, anot jo, nacionalistišką ir valstietišką lietuvių kultūrą. Jo nuomone, beveik visa tarpukario lietuvių literatūra yra tendencinga, neromantinė, „ištikima praktiniams reikalams, kasdieninio gyvenimo problemoms, o trūksta jai dionisiško siautulio malonės, kurios bent menkiausias pėdsakas kūriniui suteikia didelio patrauklumo“14. Agrarinę kūrinių tematiką, kurią dabar laikytume specifiniu visos Vidurio Europos modernizmo bruožu, Miłoszas atmeta kaip neabejotiną ydą. Vienintelis tikros elitinės kultūros židinys Lietuvoje, anot Miłoszo, yra „Naujosios Romuvos“ grupė. Štai keletas įspūdingų, kone „reklaminių“ teiginių: „Naujoji Romuva“ kovoja su literatūros tendencingumo liga, jos filosofinės ir menotyrinės diskusijos – aukšto lygio, ji sutelkė talentingiausius jaunosios kartos rašytojus – Bernardą Brazdžionį, Joną Kossu-Aleksandravičių, Antaną Vaičiulaitį, o šioje rašytojų generacijoje atgyjančios neutilitarios, romantiškos filosofinės ir metafizinės vertybės. Akivaizdu, kad Miłoszo simpatijų „Naujajai Romuvai“ priežastys gerai apibūdina ir jo paties tuometinę poziciją: orientacija į elitinio pobūdžio meną (į vadinamąjį „aukštąjį modernizmą“), žavėjimasis prancūzų modernu, dėmesys krikščioniškosios etikos likimui paklausos ir pasiūlos visuomenėje ir – tai galbūt įdomiausias, nes lokalinio pobūdžio reiškinys – stiprus mistinių romantizmo tradicijų pojūtis.
Tolesnį mūsų istorijos etapą atkursime remdamiesi itin intriguojančiu Juozo Keliuočio rankraščiu. Tai 1981 m. užrašytas paskaitos ar būsimo straipsnio konspektas, pavadintas „Česlovas Milašius“. Atrodo, kad po 1980-ųjų Nobelio premijos įteikimo Keliuotis tikėjosi kokios nors progos, o gal tiesiog valdžios leidimo skaityti pranešimą ar skelbti straipsnį apie Miłoszą. Konspekte aiškinamos Miłoszo grįžimo į Vilnių iš emigracijos Bukarešte 1940 m. aplinkybės. Verta tiesiog pateikti nemažą citatą: „Lenkijai žuvus (Miłoszas) 1940 atsiduria Bukarešte ir kiekvieną dieną J. Keliuočiui siunčia telegramas maldaudamas jam iš Lietuvos atsiųsti lietuvišką pasą ir vizą atvykti Lietuvon. J. Keliuotis Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio padedamas parūpina jam lietuvišką pasą, kuriame užrašyta, jog jis gimęs Lietuvoje ir lietuvių tautybės, ir vizą grįžti į savo tėvynę. Gavęs tokį pasą, jis 1940 m. per Kijevą ir Rygą atvyksta Lietuvon ir apsigyvena savo tėviškėje pas tėvus. Nuolat lankosi Kaune ir susitikinėja su savo draugu J. Keliuočiu. Lietuvai gavus Vilnių ir ten nusikėlus ir „Naujajai Romuvai“. Milašius apsigyvena pas J. Keliuotį „Naujosios Romuvos“ patalpose“15.
Miłoszo biografas Andrzejus Zawada pagrįstai konstatuoja, kad iki šiol rašytojas apskritai nėra nieko pasakojęs apie savo kaip karo pabėgėlio gyvenimą Bukarešte. Jo apsisprendimas sugrįžti į Vilnių taip pat gana mįslingas. Atrodytų, kad žinia apie dviejų Miłoszo bičiulių – Keliuočio ir Urbšio – pagalbą karo suirutės metu viską sudėsto į savo vietas. Tačiau rašytojas Juozo Keliuočio versiją mūsų pokalbio metu vadino klaidinga. Anot paties Miłoszo, jis niekada neprašė ir neturėjo lietuviško paso, juolab su tautybės įrašu „lietuvis“. Į Vilnių jis atvykęs turėdamas tik specialų vadinamąjį Nanseno pasą, skirtą nebeturintiems jokios pilietybės pabėgėliams, o Lietuvoje gavo pilietybės nesuteikiantį asmens liudijimą su tautybės įrašu „lenkas“. Keliuotis į Bukareštą jam atsiuntęs tik vizą. Jei taip iš tiesų buvo, tai Juozo Keliuočio pasakojimas liudija labai stiprų norą kurti „sulietuvintą“ (taigi – ideologizuotą) poeto portretą, priskirti jam tarsi „antrosios tautinės prigimties“ atbudimą – pasirinkimą būti lietuviu, žlugus Lenkijos valstybei. Kita vertus, Czesławas Miłoszas savąją kelionės versiją pats pavadino „sunkiai įtikima“: pasak jo, realios anuometinės peripetijos šiandien dažnai skamba taip, lyg būtų išgalvotos ir skatina nesveiką įtarumą. Suprantama, tokio rašytojo kaip Miłoszas biografijos faktus nesunku būtų paversti ideologiniais argumentais. Turbūt mįslinga dviprasmybė geriau nei du priešiški istorijos variantai…
Su Juozo Urbšio išduota viza vėl grįžęs į Lietuvą, Miłoszas išsyk ėmė bendradarbiauti lietuvių spaudoje. Tikriausiai ankstesnėje korespondencijoje su Keliuočiu jau buvo susitarta dėl būsimų publikacijų „Naujojoje Romuvoje“, nes dar 1939 m. pabaigoje žurnalo paskelbtoje kitų metų turinio anotacijoje tarp bendradarbių įrašytas ir sulietuvintas vardas „Česlovas Milašius“. Tuo metu žurnalo kultūrinės politikos tikslams vykdyti jis buvo bene reikalingiausias asmuo. 1939 m. pabaigoje kultūrinė Vilniaus krašto integracija atrodė pati „karščiausia“ vidaus politikos problema, dėl jos visur virė diskusijos. Kaip minėta, Keliuotis buvo profesoriaus Mykolo Römerio sąjungininkas. „Naujosios Romuvos“ puslapiuose Römeris teigė, kad Vilniaus atgavimas – tai valstybinės brandos egzaminas Lietuvai, kad neapgalvoti nutarimai (pvz., pernelyg skubus įsakymas Vilniaus krašte viešosiose sferose privalomai vartoti tik lietuvių kalbą) baigsis aštriais tautiniais konfliktais, kad pirmo būtinumo dalykas perkeliamai į Vilnių valdžiai – susipažinti su daugiataučio miesto kultūrine specifika. „Naujoji Romuva“ apskritai skelbė kultūrinės tolerancijos ir labai apgalvotos, atsargios bei laipsniškos integracijos siekius, reikalaudama sustabdyti bet kokių Kauno kultūros formų ekspansiją į Vilnių. Laipsniškos integracijos tikslas turėjo būti visai nauja, besiskirianti ir nuo ligtolinės Lietuvos, ir nuo tarpukario Lenkijos Vilniaus bendruomenė, kuri imtųsi kurti aukščiausio europietiškos kultūros lygio miestą. Ateityje Vilnius regimas kaip visai naujas lietuvių kultūros centras su naujoviškomis visuomeninio gyvenimo vertybėmis, kur susijungusios lietuvių jėgos ir tradicinė, specifinė, vietinė miesto bendruomenė kurtų savitą ankstesnių lietuvių ir lenkų kultūrų alternatyvą, europinio lygio centrą. Vilniaus atgavimas skatintų ir istorijos reinterpretavimą, tautinių kompleksų suvaldymą: „Atidengti nauji mūsų istorijos aspektai galėtų teigiamai paveikti lietuvių–lenkų santykius ir tarp dviejų tautų sudarytų ramesnę, objektyvesnę ir kūrybiškesnę nuotaiką“16.
Tokios pakilios (ir, tiesą sakant, kartais gana utopiškos) „Naujosios Romuvos“ idėjos savotiškai atitiko paskutiniųjų Vilniaus krajovcų ir regionalistų, susitelkusių apie laikraštį „Gazeta Codzienna“, pažiūras. Problema buvo ta, kad „Naujoji Romuva“, net persikėlusi į Vilnių, dar neturėjo realių ryšių su liberaliąja lenkakalbe bendruomene, su krajovcų pakraipos veikėjais – o juk reikėjo apčiuopiamos paramos naujosios Vilniaus kultūros modeliui, tolerantiškų santykių pradžios ne tik žurnalo skiltyse. Svarbu tai, kad 1940 m. ir Mykolas Römeris jau nebeturėjo ankstesnio autoriteto vilniečiams krajovcams (pvz., vyriausiasis „Gazeta Codzienna“ redaktorius Jozefas Mackiewiczius piktinosi profesoriaus lojalumu nacionalistiškai nusiteikusiai lietuvių valdžiai ir jo skelbiama mintimi „kitokios Lietuvos, išskyrus Lietuvą, nėra“). Tikriausiai Keliuotis ieškojo naujo, aktyvaus ir palankaus lietuvių pusei ryšininko. Manau, kad toks vaidmuo ir buvo skirtas Miłoszui, kuris tuo pat metu pradėjo spausdinti savo rašinius ir „Naujojoje Romuvoje“, ir laikraštyje „Gazeta Codzienna“. Lietuviškame žurnale 1940 m. pasirodė dvi jo esė – „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ (Nr. 8) ir „O. Milašiaus idėjos“ (Nr. 22–23). Stabtelėkime bent prie pirmosios, nes tai neabejotinai yra vienas įspūdingiausių ir vertingiausių ankstyvosios Miłoszo eseistikos tekstų. Viena, jame bandoma reflektuoti pati pirmoji karo Europoje patirtis, staigios civilizacijos katastrofos pojūtis: matytus vaizdus atpasakoja žmogus, bėgęs iš bombarduojamos Varšuvos. Antra, tai pirmoji Miłoszo esė, rašyta ta maniera, ta minties dėstymo strategija, kuri vėliau bus išplėtota „Pavergtame prote“, „Gimtojoje Europoje“ ar „Tėvynės ieškojime“: prie krikščioniškosios civilizacijos krizės ir metafizikos lygčių einama nagrinėjant konkrečius, realius, jusliškus savo paties patyrimus. Stebima, kaip pažįstami, kasdieniniai tarpukario miestietiškos buities pavidalai (cukrainių vitrinos, moterų šukuosenos a la Dubarry, orchidėjos, šilkinės kojinės) jau suvis išnyksta apokaliptiniuose karo verpetuose, o „žmogaus kūno paslaptis, ši didžiausia pasaulio paslaptis, taip sunkiai suprantama, tiek amžių tapybos ir poezijos bandyta įspėti. – staiga iškyla iš miglų“. Beje, šio teksto lenkiškas (o gal prancūziškas?) originalas nėra išlikęs, ir Miłoszą tyrinėjantiems lenkų mokslininkams jis nebuvo žinomas iki šiol. Tik dabar rengiamasi šį vertimą antrąkart išversti į lenkų kalbą.
Tai, kad Miłoszas tikrai veikė kaip tolerantiškųjų lietuvių ir lenkų grupių ryšininkas, įrodo faktas, kad netrukus į „Naujosios Romuvos“ redakciją įžengė ir du jo bičiuliai, buvę „Žagarų“ grupės nariai, o 1940-aisiais – „Gazeta Codzienna“ publicistai Teodoras Bujnickis ir Jozefas Mašlinskis. Juozo Keliuočio archyve išliko „Naujosios Romuvos“ klubo dalyvių sąrašas, sudarytas per pirmąjį klubo susirinkimą Vilniuje 1940 m. balandžio 3 d. Greta Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Gustaičio, Vlado Drėmos, Fabijono Neveravičiaus, kitų žinomų pavardžių yra ir Miłoszo, Bujnickio bei Mašlinskio parašai. Taigi bendradarbiavimas iš tikrųjų pradėjo megztis: jau gegužę „Naujoji Romuva“ išspausdino Jozefo Mašlinskio straipsnį „Patikrinimas jėgų“ – recenziją apie retrospektyvinę lietuvių dailės parodą Vilniuje.
Ar „Naujosios Romuvos“ ir „Gazeta Codzienna“ redakcijos būtų radusios liberalios pakraipos lietuvių ir lenkų intelektualų bendradarbiavimo formulę? Deja, visos tokio pobūdžio pastangos žlugo 1940-ųjų birželį. Kaip žinia, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys jau birželio 22 d. buvo areštuotas ir trylika metų kalinamas Rusijos kalėjimuose. Juozas Keliuotis, persekiotas ir sovietinių okupantų, ir nacių, buvo tremiamas iš Lietuvos net dukart – 1944 ir 1952 m. Labiausiai nuostabą kelia tai, kad jo ryšys su Czesławu Miłoszu vėl atsinaujino 1958-aisiais.
Kai Czesławui Miłoszui Krokuvoje užsiminiau apie duomenis iš Juozo Keliuočio archyvo, rašytojas tuojau susidomėjo: „Ar išliko tie laiškai, kuriuos siunčiau Keliuočiui po karo?“ Sunku pasakyti, ar du Vilniuje likę 1958 ir 1981 m. laiškai – tai visas susirašinėjimas. Miłoszas negalėjo patvirtinti, kad jo archyve JAV išsaugota Keliuočio rašyta korespondencija. Jis tik patikino, kad 1958-aisiais siuntė į Kauną prašytas knygas, – Keliuotis, kaip ir Urbšys, pokario metais įvairiais būdais siųsdinosi reikiamus leidinius iš užsienio ir kaupė kone ištisas pogrindines bibliotekas. O Miłoszas, tais metais gyvenęs Prancūzijoje Vakarų Europoje iš esmės dar tebebuvo žinomus tik kaip „Pavergto proto“ autorius. Jo poezija (1957-ieji – „Poetinio traktato“ pasirodymo metai) ir 1955 m. išleistas romanas „Isos slėnis“ kol kas buvo sulaukę tik lenkų emigrantų pripažinimo. 1958-aisiais buvo išleista eseistikos knyga „Gimtoji Europa“. Gal kurią nors Iš naujų savo knygų Miłoszas irgi išsiuntė Keliuočiui, panašiai kaip „Trijų žiemų“ egzempliorių prieš trisdešimt metų? Sunku pasakyti. Tačiau tikra tai, kad tiedu išlikę nedideli pokario laiškai rašyti su senos ir artimos pažinties šiluma.
Iš prancūzų k. vertė Rima Malickaitė
Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui
[Fontenblo, 1931.VIII. 1. viešbutis L’Aigle Noir]
Šeštadienis
Brangus Pone ir Drauge
Aš iš savo pusbrolio Czesławo Miłoszo, kurio asmeniškai nepažįstu, bet kuris man parašė praėjusią žiemą (aš manau, kad jo laišką Jūs skaitėte), gavau pasakojimą apie vieną keistą nuotykį, nutikusį jam ir dviem jo draugams iš Vilniaus universiteto plaukiant Reinu. Jų laivas apsivertė ir upė prarijo jų bagažą, kuriame buvo pinigai ir pasai. Iš keleto konsulatų (Lenkijos, deja!) gautos pašalpos leido mano pusbroliui pasiekti Strasbūrą. Atvykęs į šį miestą jis tikėjosi gauti dar vieną pašalpą, kuri leistų jam pratęsti savo kelionę (kokie nuotykiai!) iki Paryžiaus, kad ten mūsų Diplomatinėje tarnyboje (kaip gaila, kad ji ne jo!) pasiimtų pinigus, kuriuos šiuo adresu jam atsiųs jo motina. Ponia Vera Miłosz. Be to, iš jos gavau laišką, kuris visiškai patvirtina jos sūnaus pasakojimą ir jos norą mūsų Diplomatinės tarnybos adresu atsiųsti jam truputį pinigų.
P. S. Taip pat aš Jums siunčiu Ponios Miłosz sūnui rašytą laišką, kurį per išsiblaškymą atplėšiau17.
Mano pusbrolis manęs prašo pranešti apie jo nelaimę mano Kolegoms, kad Diplomatinė tarnyba pasaugotų jo motinos atsiųstus pinigus, kol jis pats atvyks jų pasiimti.
Turėdamas galvoje, kad greičiausiai ši suma Paryžių pasieks vėliau negu jos adresatas, aš būgštauju, kad mano pusbrolis neliktų be jokio pragyvenimo šaltinio. Prie šio laiško drįstu pridėti kuklią penkių šimtų frankų sumą, ir būsiu Jums dėkingas, jei perduosite ją ponui Czesławui Miłoszui, jaunuoliui, įsimylėjusiam (kaip, beje, ir visi mūsų keistoje šeimoje) literatūrą, meną ir taip pat žaizdas bei gumbus.
Taip pat būtumėte labai malonus, jei šiam vaikui duotumėte keletą patarimų ir, jei jo motina atsiųs nedaug pinigų, atkreiptumėte jo dėmesį į galimybę grįžti namo. Aš pažįstu jo senelį, poną Kunatt, labai simpatišką senuką. Taip pat Jūs būtumėte labai malonus, jei pasakytumėte jam, kad aš esu Fontenblo, labai pavargęs ir netgi kenčiantis.
Malonėkite, Brangus Pone ir Drauge, Poniai Urbšienei perduoti mano pagarbą, atleiskite, kad sutrukdžiau. Jums nuoširdžiai atsidavęs
O. V. Miłosz – Milašius
[Fontenblo, 1931.VIII.5, viešbutis L’Algle Noir]
Trečiadienis
Brangus Pone ir Drauge
Dėkoju už Jūsų malonų laišką. Šiandien gavau dar vieną – nuo savo keistuolio giminaičio, gaila, bet jis ir vėl pamiršo parašyti savo adresą.
Aš jam šį rytą parašiau atsakymą mūsų Diplomatinės tarnybos adresu.
Iš jo motinos dar nieko negavau. Pinigai, kurių jis laukia, tikriausiai bus siųsti į Diplomatinę tarnybą mano vardu ir turės nueiti į Fontenblo, kad būtų persiųsti į Paryžių. Visa tai užtruks. Jei nėra kaip išvengti to atstumo į Fontenblo ir grąžinimo į Paryžių, gal būtumėte toks malonus, Mielas Pone ir Drauge, ant voko pažymėti visą sumą ir išmokėti ją avansu frankais mano jaunajam Pusbroliui? Aš Jums grąžinsiu tą pačią dieną, kai tik gausiu jo motinos mano vardu išsiųstus pinigus. Mano sveikata nuo vakar daug geresnė, pirmųjų dienų nuovargis buvo tik negalavimų, kuriuos visą laiką jaučiau Paryžiuje prieš išvykdamas, padarinys.
Malonėkite, brangus Pone ir Drauge, Poniai Urbšienei perduoti mano pagarbą. Visiškai Jums atsidavęs
Miłosz – Milašius
Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui
Varšuva. 1938 rugpjūčio 27
Mano brangus drauge! aš Jums nusiųsiu keletą knygų, kurių jūs turėtumėt oficialiai paprašyti jūsų ministerijoje. Tai yra: 3 Iwaszkiewicziaus knygos, būtent: 1) „Panelės iš Vilko“ prancūziškai. 2) „Panelės iš Vilko“ lenkiškai. 3) „Malūnas ant Utratos kranto“, taip pat savo eilėraščių rinkinį „Trzy zimy“ (vieną iš paskutinių trijų egzempliorių!) ir naują žurnalo „Pióro“ („Plunksna“) numerį, kuriame Jūs taip pat rasite mano esė.
Kadangi žurnalų redaktoriai atostogauja, aš šiuo momentu negaliu jums nusiųsti jokios kitos medžiagos, vien tą, kurią pateikiu. Man sakė, kad dešiniosios pakraipos savaitraščio „Prosto z Mostu“, apie kurį jums pasakojau, redaktorius ponas Stanislawas Piaseckis greitai vyks į Kauną, kad ten paruoštų specialų numerį, skirtą lietuvių kultūrai. O jei dėl manęs, tai tikiuosi spalio mėnesį perskaityti keletą viešų paskaitų apie Lietuvą – vieną apie Lietuvos kaimą (remdamasis prof. Krikščiūno knyga), kitas – apie literatūrą ir intelektualinį judėjimą (spalį – atsižvelgiant į tai, kad mūsų programos paruoštos septynioms savaitėms į priekį).
Aš manau, kad jums bus labai malonu skaityti Iwaszkiewicziaus knygą prancūziškai: tai puikus vertimas. Visa, ką apie Iwaszkiewiczių rašo Pavyduolis, netiesa. „Pióro“ straipsnius ir eilėraščius turėtumėte atsirinkti įdomesnius, nes neverta skaityti viską – aš tai pažymėjau mažais ženkleliais. Dabar jums, mielas drauge, spaudžiu ranką ir siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus
Czesławas Miłoszas
P. S. Siuntinį siunčiu „Naujosios Romuvos“ adresu
Cz. Miłosz 1958 balandžio 3 d
Poissy alėja. 91
Maisons Laffite (Saine et Oise)
Brangus brangus drauge,
Neseniai sužinojau, kad esi gyvas ir dabar gavau tavo laišką. Aš spėju, kad tu šiek tiek pasikeitei – kaip tu pats, kad sakai, – bet tavasis domėjimasis literatūra ir polinkis ja užsiimti man patinka. Be to, juk mūsų dvasios būsena yra labai svarbi. Jei kalbėsime apie mane, aš gyvenu kaime, prie Paryžiaus, ir rašau, t. y. gyvenu iš savo plunksnos, aš išleidau nemažai knygų, daugelį iš jų kitomis kalbomis. Toks darbas mūsų kraštuose nieko gero neduoda, bet aš manau, kad tai mano pašaukimas. Be romanų (jų parašiau du) ir esė, aš rašau poeziją, taip pat poeziją verčiu. Aš išgyvenau pakankamai sunkius laikus, bet tiktai psichologiškai ir finansiškai, tai tikrai nėra sunkioji egzistencijos pusė. Tas laikas, praėjęs po mūsų paskutiniojo susitikimo, man iškyla kaip tikra bedugnė, ir keista pripažinti, kad jau nesame jauni. Tačiau svarbiausia – išlaikyti emocijų ir intelekto jaunystę. Man atrodo, kad tu išlaikei gyvumą ir gebėjimą reaguoti. Tiesą sakant, tau rašyti turėjau tik išsiuntęs knygas, kurių prašei, bet kartais tai užtrunka, o man norėjosi duoti ženklą, kad žinotum, jog gavau tavo laišką. Aš pasistengsiu padaryti viską dėl to knygų sąrašo, išskyrus tas, kurios, mano nuomone, nėra labai įdomios. Žemės rutulyje esama vietų, kurias man sunku įsivaizduoti, tarp jų ir miestą, kuriame gyveni tu.
Paryžiuje dabar su dideliu pasisekimu vaidinamas „Miguel Manara“. Spektaklis geras, bet nėra tobulas. Šiandien kalbėjausi su leidėju, kuris leidžia pilną pagaliau vienu iš didžiausių XX a. poetų pripažinto Oskaro raštų rinkinį.
Atleiski man, kad toks trumpas šis laiškas. Supraski, norėtųsi pasikalbėti, o rašytas žodis sunkus ir niekam tikęs.
Bučiuoju
Czesławas
Berklis 1981, balandžio 11
Jarzące słońce na liściach, gorliwe buczenie trzmieli
Gdzieś z daleka, zza rzeki, senne gaworzenie
i nieśpieszne tukanie młotka nie mnie jednego cieszyły.
Zanim otwarto pięć zmysłów, i wcześniej niż początek
Czekały, gotowe, na wszystkich którzy siebie nazwą: śmiertelni,
Żeby jak ja wysławiali życie to jest szczęście
(Lapijoj spindinčia saule, stropiu kamanių dūzgėjimu,
Kažkur iš toliau, iš už upės, mieguistų balsų aidais
Ir lėtu plaktuko taukšėjimu aš ne vienas džiaugiausi.
Penkios juslės nebuvo atvertos, o pradžia neprasidėjusi,
Kai visa paruošta jau laukė tų, kur save pavadins: mirtingieji,
Kad kaip ir aš garbintų gyvastį tai yra laimę.18)
Bučiuoju tave, brangus Juozai!
Aš laimingas sužinojęs, kad tu esi tarp gyvųjų.
Czesławas
Šie laiškai saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne (F. 15 283 ir F. 31–353).
1 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – V. Alma littera. – 1997. – P. 8.
2 Krajovcai – tai politinis Lietuvos lenkų judėjimas, susiformavęs apie 1905 m. ir siekęs atkurti jungtinę nepriklausomą valstybę iš Lietuvos ir Baltarusijos žemių, kurios atitiktų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Krajovcai politinėmis priemonėmis kovojo prieš Vilniaus krašto inkorporaciją į Lenkijos sudėtį. Ieškojo būdų, kaip politiškai ir kultūriškai suartinti lietuvių, gudų, lenkų, žydų ir kitas istorines Lietuvos tautas. Savo tapatybę jie apibrėžė visų pirma ne kaip kalbinę, o kaip istorinę – t. y. Jie laikė save senosios daugiakalbės LDK piliečiais. Šiam antinacionalistiniam judėjimui istorinės tolerantiško tautų bendrabūvio tradicijos atrodė kur kas svarbesnės už partikuliarius atskirų tautų politinius siekius. Ideologiniais krajovcų lyderiais laikomi Mykolas Römeris. Ludwikas Abramowiczius ir Tadeuszas Wroblewskis. 1912–1915 bei 1921–1938 m. Vilniuje buvo leidžiamas krajovcų laikraštis „Przeglad Wilenski“.
3 Miłosz Cz. Treodor Bujnicki // Zaczynając od molch ulic. – Paryž: Instytut Literacki. 1985. – P. 177.
4 Bardach J. O dawnlej i nledawnlej Litwe. – Poznan: Uniwersytet im. Adama Mickewicza. – 1988. – P. 372.
5 Oskaro Milašiaus laiškai Juozui Urbftlul, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštynas (toliau – LNMBR). F. I5–283. – P. 2–3.
6 Miłosz Cz. Rodzinna Europa. – Warsawa: Csytelnik, 1990 – P. 180.
7 Z. Kunattas minimas J. Urbšio Iaiške Vitai Urbšytei (1955 X 28). Žr. Dabar ir visados. Juozo Urbšio laikas ir asmenybė. – Kaunas: Spindulys. – 1993 – P. 242.
8 Ona Šimaitė (1895–1970), prieš karą Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekininke, buvo viena iš Juozo Urbšio korespondentų, slapta siuntusių jam neprieinamas knygas iš užsienio. 1966 m., kas penktą dieną į savo laiškus dedama po kelis išpjautus puslapius, ji persiuntė Urbšiui visą Miłoszo „Gimtosios Europos“ prancūzišką leidimą. – LNMHR – F. 15–364.
9 Tiesa, enciklopedinio pobūdžio literatūroje apie Urbšį „Naujoji Romuva“ nėra minima tarp leidinių, kuriuose jis bendradarbiavo. Tikriausiai todėl, kad Urbšys straipsnį “Demokratinė tvarka ir vadų klausimas“ 1933 m. 143–ame žurnalo numeryje paskelbė pasirašytą slapyvardėmis J. U. Žr.: Lietuviškieji slapyvardžiai – V. Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka. 1996 – P. 114
10 Naujoji Romuva“ Czesławo pavardę rašė lygiai taip pat, kaip pasirašinėdavo Oskaras: Miłosz – Milašius.
11 Naujoji Romuva – 1938. – Rugpj. 14. – Nr. 31/32.
12 Kazimieros Galaunienės atsiminimai apie J. Urbšį // Dabar ir visados: Juozo Urbšio laikas ir asmenybė. – Kaunas: Spindulys. 1993. – P. 170.
13 LNMBR – F. 31–71. – P. 1.
14 Miłosz. Cz Spolizenie na literaturę litewską // Ateneum. – 1938. – Nr. 6. P. 901.
15 LNMBR. – F. 31–71. – P. 1–2.
16 Juozo Keliuočio kalba diskusijoje „Lietuvių–lenkų santykių problema“ // Naujoji Romuva. – 1940. – Nr. 18–19. – P. 366. Čia apibendrintos naujo tipo vilnietiškos kultūros kūrimo idėjos dėstomos šiuose straipsniuose: Römeris M. Vilnius ir tarptautinė teisė – 1939 – Nr. 42/43: Šeinius I. Vilniaus politika. – 1939. – Nr. 42/43: Keliuotis J. Vilnius ir reformos. – 1939. – Nr. 42/43; Keliuotis J. Vilnius turi virsti didžiausiuoju lietuviškos kultūros židiniu. – 1940. – Nr. 1; Cicėnas J. Nesibarkime, broliai. – 1940. – Nr. 1.
17 Ši eilutė vertikaliai įrašyta dešinėje puslapio paraštėje. Paskutinė laiško pastraipa ir parašas – taip pat vertikalūs įrašai paraštėje. – Vert. past.
18 Šiame specialiame atvirlaiškyje išspausdintas Cz. Miłoszo eilėraštis „Godzina“ („Valanda“), po juo – angliškas vertimas. Į lietuvių kalbą eilutes išvertė M. Kvietkauskas.