Aleh Minkin. Eilėraščiai
Iš baltarusių k. vertė Antanas A. Jonynas
Alehas Minkinas (g. 1952) – Vilniuje gyvenantis baltarusių rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, šių metų kovo 31 d. švenčiantis 70-metį. 2007 m. už eilėraščių rinkinį „Penatai“ („Пенаты“) pelnė prestižiškiausią Baltarusijos literatūros premiją „Molinis Vialesas“. Baltarusijos rašytojų sąjungos (nuo 1988 m.) ir Lietuvos rašytojų sąjungos (nuo 1991 m.) narys.
Iš ciklo „Portretai“
Tironas
Aš – drumstas, juodas sūkurys,
Pašėlęs, geiduliuos paniręs,
Smagiai siaučiu, ir žyra žvyras
Vandens pagautas į šalis.
Kas buvo lemta, teįvyks:
Griebk tuos, kas išgyventi trokšta,
Laikyk, sugniaužęs glėbį troškų,
Nepaisydamas, kaip jie klyks.
Esu galia ir bjaurastis,
Kuri kančiom ir baime minta,
Ir purslais sūkurio pasklinda,
Kur slepias siekiai sudrumsti.
Mirtis atleis, išteisinus mane…
Tačiau gūžiuos iš baimės aš suglumęs,
Kai angelas apie nemirtingumą
Staiga užsimena kraupiam sapne.
Stoikas
Griebk viską! Nieko nepaniekink! –
Taip liepia amžius nesmagus.
O man čionai nereikia nieko:
Toksai jau keistas aš žmogus.
Nereikia man vardų nei laipsnių,
Iliuzinės galybės pinigų,
Be maršalo munduro apsieisiu
Ir ordinų teikimo apeigų.
Kitų lai šlovei būgnai dunda
Ligi pasaulio pakraščių…
Lai tik šalies brangiosios skundo
Netildo dundesiu tuščiu.
Vergas
Visur mane jis lydi, siaubas juodas,
Visais balsais, visais baisiais veidais,
Ne aš kalbu – kiekvienas mano žodis,
Kiekvienas posmas trykšta jo nuodais.
Ir jei kada iš lūpų man staiga
Netyčia laisvas sąskambis išsprūstų,
Šalin iš baimės sprukčiau kaip šuva,
Kaltai pabrukęs uodegą papūstą.
Kaip beprotybė, nelemta dvasia,
Tas siaubas tyko mano mintyse,
Lipniais, šleikščiais voratinkliais apraizgęs.
Jo nei išvengt galiu, nei nusimest.
Jis kaip Damoklo kardas virš manęs,
Kuris ištiesti kupros nebeleis man.
Lyrikas
Pasislėpiau čia nuo audros. Po perkūno griausmų ir lietaus šniokštimo mane apkurtino tyla. Apakino skaisčiai pažirę stikliniai rasos lašeliai ant išpaišytų popierinių rožių, nuo kurių dvelkė tarsi pro praviras kirpyklos duris. Iliuzionistas nukarusiais ūsais, su skrybėle ir baltais, raudonais rombais išsiuvinėtais marškiniais iš visų jėgų pūtė švilpynę. Tačiau vietoje garsų iš švilpynės biro tešliniai vieversėliai, vaškiniai obuoliai ir tūtelės su kremu. O kartais iš angos išvirsdavo gandrų iškamšos. Greta ūsuočio tupėjo porcelianinis vilkas ir šiepėsi bedančiais nasrais į sušukuotus pliušinius pudelius, kurie, be garso lodami, šokavo aplinkui jį. Prie raudono vilko liežuvio buvo prilipęs sausas žolės stiebelis – žvėris, matyt, ką tik buvo mėgavęsis šienu. Viršuje plaikstėsi linksmas saulės burbulas, o jaukų kraštovaizdį vainikavo mėlynas stiklo kupolas, už kurio – aš žinojau! – siautė audra.
Geradaris
Įpratę mes prie baudžiavos ir rimbo,
Pažeminti „dėkojam“ lyg kalti,
Vergovę sočią laikome lemtim,
Užtvirtinta kilniu žodžiu mokslingu.
Ir jei kažkas įpykęs kelia ranką,
Pagalbon jam – kas kitas paklausys! –
Tuoj geradaris mūs – ne duobkasys –
Net nesibeldęs paskubom atkanka.
Ant lūpų jo – tai ledas, tai medus.
O jeigu žodis neužgniauš burnos,
Praris, nutaisęs niekinančią miną.
Bet ar sutapimu vadint tai dera:
Pakvipus laisve, krašto geradaris
Sutrikęs sprunka, stvėręs lagaminą.
Liokajus
Neapsigauk, kai siūlos į draugus
Sermėga dangstantis liokajaus fraką,
Ir netikėk skanduojančiu šūkius,
Esą ir jie žygiavę į ataką.
Kai prieš tave toksai iš kailio nerias
Ir priesaikomis siekia prisigerint,
Iš pažiūros dar primenantis žmogų,
Parodyk jam ir švystelėk varioką –
Net susivokt nespėsi, kas ten daros,
Išvysi, kaip jie riejas, stumdos, pešas…
Tik pažiūrėk – ir bėk neatsigręžęs.