Aleš Šteger. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 2
Iš slovėnų k. vertė Antanas A. Jonynas
Alešas Štegeris (g. 1973 m. Ptujuje, Slovėnija) – vienas geriausiai žinomų šiandienos slovėnų poetų, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, septynių poezijos rinkinių, dviejų romanų, taip pat apsakymų ir esė knygų autorius. Liublianos universiteto Filosofijos fakultete studijavo lyginamąją literatūrą bei vokiečių filologiją. Liublianoje įkūrė studentų leidyklą „Beletrina“, kuriai ir vadovauja. Yra vienas iš „Poezijos ir vyno dienų“ festivalio Medanoje įkūrėjų bei Europos literatūros festivalius vienijančios platformos „Versopolis“ iniciatorius. Jo kūryba įvertinta įvairiomis premijomis ir prestižinėmis stipendijomis, tarp jų – Francesco Petrarcos apdovanojimu, skirtu Europos jauniesiems autoriams, taip pat yra apdovanotas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu, nuo 2014 metų jis tikrasis Berlyno menų akademijos narys. Vertė I. Bachmann, P. Huchelio, G. Benno, M. Donhauserio, P. Nerudos, C. Vallejo ir kitų autorių poeziją, jo kūryba versta į daugelį kalbų, o poezijos knygos išleistos slovakų, čekų, kroatų, bulgarų, katalonų, prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių (Aleš Šteger. Poezija apsimoka. – Kitos knygos, Vilnius, 2005. Vertė Aurelija Kriščiūnaitė ir Laurynas Katkus) kalbomis. Jo poezija publikuota „Šiaurės Atėnuose“, vertė Kristina Tamulevičiūtė, ir kt.
Kažkas
Kažką kita daryti,
Kažką kažkame atrasti,
Kažką užslėpto, kažką neakivaizdaus,
Kažką, kas niekad lig šiol šiuo būdu,
Nors sykiu be aiškaus būdo,
Be kokio iš anksto nubrėžto kelio,
Kažką į kažką,
Kažką, kas yra kartu čia ir ten,
Kažkokį kitą čia,
Atskleisti, prisišaukti,
Padaryti, kad kažkas pasidarytų savaime,
Čia yra pilna kitur,
Sklidina kito,
Reikia tai tik atpažint ir suprasti,
Taip paprasta viskas,
Kad tai jau beveik nepasiekiama tiems,
Kurie yra pernelyg čia ir dabar,
Nors nėra nieko kito
Kaip čia ir dabar,
Tačiau kitaip,
Tik mano nebuvimas yra apčiuopiamas,
Aš ištariu jį taip,
Kad ištrinu jį,
Kol tampa ištrintas kažkur, kur
Kalbėjo kažkas,
Ištrintas kažkas,
Ištrinta čia ir dabar,
Iš šitos laisvės padaryti
Kažką kita,
Kažkokį kitą čia,
Kažkokį kitą tave,
Kažką.
Griežimas dantimis
Didžiai gerbiamas kultūros daktare!
Paukščiai skraido po šaknimis.
Kompiuteriai permirkę prakaitu,
Poliuose auga skylės,
Iš kurių gelmių veržiasi kurčnebyliai,
Kad nugremžtų mums odeną
Ir gėdą nuo akių.
Mūsų vardai yra proteinai.
Mes laimingi, kai juos sudeginam.
Gerbiamas daktare,
Tarptautiškai nesveikuojantis
Sielų gamybos eksperte,
Be abejo, mes dialogiški.
Nuolatos abejojantis keliauja į griovį,
Nuolatos neabejojantis eina vieninteliu galimu keliu.
Doktrinų nėra. Išganymo laikas dvėsuoja mums
Įkandin į nešvarią apykaklę.
Diena artėja kaip eilėraštis
Jau prarasta kalba.
Basakojė mergaitė įsiduria
Į užmirštą žodį
Ir sugriežia dantimis.
Poetų šypsena
Ko taip šypsosi mūsų poetai?
Nėra nieko juokingo mūsų padermėje.
Daugybė nužudytų guli tarpekliuose.
Mūsų moterys ir vaikai alksta basi.
Mus šienauja nežinomos ligos.
Naujos gyvenvietės dar nepastatytos, netrukus ims snigti.
Nepaisant to, šypsena neblėsta mūsų poetų veide.
Lyg nelaimės akivaizdoj juos gaubtų nesuprantama paslaptinga linksmybė.
Jei jų paklausi, kas čia linksmo, jie šypsos tylėdami,
Taip, tarsi lieptume, kad jie linksmintų mus ir niūriausiais laikais.
Savo šypsenos priežastį jie slepia savo pačių malonumui.
Vis mažiau jais pasitikim, mažiau tikim neįprastais jų žodžiais.
Tikrai paslaptingas yra mūsų poetų šypsojimas šiais vargingais laikais.
Gal jų protas aptemo? Gal jie šaipos iš bendros mūsų nelaimės?
Jų šypsena rėžia kartais pikčiau nei mūsų priešų ginklai.
Bet jie klysta, jei mano, kad gali mus suklaidinti.
Mūsų poetus mes nužudysim tik tada, kai iš jų išgausim jų paslaptį.
Paliksim gyvent tik plepiausius, tuos rimtais veidais, į mus panašiausius.
Koda
O mirtys, mirtys, mirtys,
Kurios esate upės akmenys, akmenys, akmenys.
Gyvybės vanduo,
Meilės vanduo,
Vanduo gludina, gludina, gludina.
O upės akmenys, akmenys, akmenys,
Kurie esate manyje, manyje, manyje.
Be jūsų aš netekėčiau,
Be jūsų aš nesakyčiau,
Kad manęs nėra, kad aš esu.
O upės akmenys, akmenys, akmenys,
Dingstantys vandeny, vandeny, vandeny.
O gyvybės vanduo,
O meilės vanduo,
Kur pranyksta tarp jūsų.
Tranzitinė koda
Suvarnabumis,
Šangrila,
Tu ir tavo beždžionė.
Doha, Pekinas
Ir Šanchajus
Vėl į svetimą artimą pasaulį.
Viena vieta, vienas skrydžio kuponas,
Tik vienas lagaminas, vienas saldainis.
Hjustonas, Stanstedas, Merida,
Lima, Tivatas ir Sana.
Vienoj galvoj visados dviese,
Tu ir tavo beždžionė.
Nepasiekiamas medis
Mano galvoj
Susisuko lizdą eilėraštis.
Kur yra jo namai?
Visur.
Kada jis egzistuoja?
Visad.
Jei visi eilėraščiai
Visad yra visur,
Iš kur aš žinau,
Kad eilėraštis mano galvoj
Tikrai mano?
Čiiipčipčipčiiip
Ironiškai čirškia
Nepasiekiamam
Medyje.
Kilmė
Kiekvienas mūsų
Esame iš kažkur,
Kiekvienas nuolat
Ateinam
Iš kažkur.
Mes niekados nesiliausim
Ateiti, dainuoti, būti kiekvienu.
Žvaigždės, upės, kalnai,
Jie yra nepatikimi orientyrai.
Tik tai, ką su savim nešies,
Ko neįstengi
Atsisakyti,
Vis ateidamas ir ateidamas,
Nuolatos,
Tik tai,
Tik tai yra –
Vienintelė vieta.
Visa kita yra iš kažkur kitur,
Kiekvienas, į kažkur.
Tebūnie ji pašlovinta,
Neapibrėžta ir laisva
Mūsų kelio kryptis.
Poetai
Senas poetas atsigręžia į savo gyvenimą,
Sako, kad vienintelis neišvengiamas dalykas buvo
Politine prasme apsispręsti dėl revoliucijos.
Kažkurią kitą dieną kitas poetas sako:
Jaučiau istorinę būtinybę rašyti,
Sako, atrodė, tarsi mane kas rašytų.
Kitas poetas vėlgi svarsto tyloj:
Kad ir ką aš būčiau pasakęs, ką parašęs,
Viskas buvo klaida, tik tylėjimas yra vieninteliai tikrieji namai.
Nemalkite šūdo, sako poetas nakties vidury,
Mes esame funkcija mus pranokstančio absoliuto,
Ir kaipo tokie, niekuo ne vertesni nei žiurkėnas kalbos rate.
Tačiau aš plušau iš visų jėgų, kiek įstengdamas,
Sako poetas, ties beprotybės riba, kabindamasis tuštumos,
Nežinodamas, kur ir kodėl, vis iš naujo, ir taip be paliovos.
Truputėlis proto nekenktų ir lygiai truputis šiokio tokio humoro,
Prieštarauja jam kitas poetas, išsikuopti visą tą metafizinį šlamštą,
Įsikibti, susiteršti savo epochos purvu, tokia yra mano misija.
Jaunas poetas smalsiai stebi visus savo geidulius ir troškimus.
Senas poetas iškilniai žvelgia atgal, į tai, ką parašęs.
Vidurinės kartos poetas rašo, jis nežiūri.
Vienas dubenėlis, visi dubenėliai
Meilė yra
Maža katytė,
Lakanti vandenį
Iš įtrūkusio dubenėlio.
Virš dangaus po žeme
Ar turėčiau kristi į pilką dangų,
Į blyškią juostą pilkumoje,
Į pėdsaką, kuris jausmui nuslūgus išduoda,
Kad neegzistuoja, ir todėl vėlei sugrįžta.
Ar turėčiau kristi, išnykt tame tarp,
Kaip pelė nakties gelmėj, nemiegodamas?
Ir niekados nebepabust, vien tik raidėm.
Ar turėčiau kristi ir kristi, ir eiti,
Nes aš mėgstu sugrįžti, nes esu
Viršum dangaus, po žeme, per amžius.
Motina mano
Motina mano,
Kuri esi kūnuose,
Sunaikinimas teesie tavo vardas.
Bent ateik pas mane
Savojoj tremty,
Teištinka tavoji prievarta
Tiek skurde, tiek ir pertekliuj.
Numesk bent kokį
Menką trupinį šiandien,
Ir atleisk man
Silpnumo akimirkas,
Jei bandysiu nuvogt iš gyvenimo
Daugiau, nei tu duodi.
Neveski manęs vėl į tuštumą,
Tepavirs mano kaulai į dulkes,
Kai tu mane glostysi,
Motina.
Penki teiginiai
Penki teiginiai,
Tai viskas, ką
Sunešė metai.
Pirmas: Mylėjau tave
Dar neegzistuodamas.
Antras: Mano gyvenimas
Juodo rašalo lašas begalinėj nakty.
Trečias: Nėra pabaigos,
Tik snieguotos viršukalnės.
Ketvirtas: Jūrai
Mes nerūpime.
Paskutinis: Nėra pabaigos,
Tik ledynai miršta.
Versta iš: Aleš Šteger. NAD NEBOM POD ZEMLJO. – Ljubljana: Mladinska knjiga Založba, 2015.