Joanna Tabor. Olga Tokarczuk: Kelias į populiarumą

2001 m. Nr. 5–6

Iš lenkų k. vertė Mindaugas Kvietkauskas

 

Apie Olgą Tokarczuk dažnai sakoma, kad ji – „populiari populiarių romanų rašytoja“, ir šį teiginį nė kiek neabejodami galime laikyti tikra tiesa. Tokarczuk knygos tapo viena svar­biausių lenkų literatūros „eksporto prekių“ – jos verčiamos į kitas kalbas ir reprezentuoja Lenkiją įvairiausiose knygų mugėse. Ši autorė palaipsniui ėmė garsėti nuo 1993 m., kai pasirodė pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ („Podrdž ludzi Księgi“), o lenkų rašytojos moterys kūryba kurį laiką ėmė kiekybiškai lenkti vyrus. Tuomet buvo kalbama apie feministinį bumą literatūroje ir vardijamos Manuelos Gretkowskos, Izabelės Filipiak, Zytos Rudzkos, Olgos Tokarczuk, Nataszos Goerke pavardės. Šioje grupėje Tokarczuk iki šiol tebėra ta rašytoja, su kuria siejama daugiausia vilčių, iš kurios daugiau­sia reikalaujama. Be to, domėjimosi jos proza skatina žurnalai moterims, pristatantys ją kaip „savą rašytoją“ – moterį, kuriai pasisekė, jautrią individualistę, kuriančią tokioms pat skaitytojoms.

1962 m. gimusi Tokarczuk turi psichologės ir gydytojos terapeutės specialybę. „Knygos žmonių kelionė“ sukėlė pirmąjį susidomėjimą ja, bet tik 1995-aisiais išleistas romanas „E. E.“ pelnė jai tikrą populiarumą. Kitos autorės knygos jau buvo laukiama su nekantrumu. 1996 m. pasirodė „Praamžiai ir kiti laikai“ („Prawiek i inne czasy“) – lig šiol dosniausiai apdovanotas Tokarczuk kūrinys (pernai išleistas lietuviškai). Už jį rašytoja pelnė Koscielskių, savaitraščio „Polityka“, populiariosios kultūros žurnalo „Machina“ premijas ir buvo nominuota prestižiškiausiai literatūrinei premijai „Nike“. Šios premijos gauti jai nepavyko, tačiau romanas laimėjo „Nike“ konkursą lydinčią skaitytojų apklausą. Pagal „Praamžius“ teatro draugija „Wierszalin“ pastatė spektaklį, pelniusį dar dvi premi­jas bei laimėjusį Kultūros ir meno ministeri­jos konkursą. 1997 m. išleistas trijų apsa­kymų rinkinys „Spinta“ („Szafa“) beveik nesu­laukė atgarsių – visi jau lūkuriavo spaudoje anonsuojamo naujo romano „Dienos namai, nakties namai“ („Dom dzienny, dom nocny“, 1998). Šis naujausias Tokarczuk kūrinys buvo dar kartą nominuotas premijai „Nike“ ir dar kartą laimėjo skaitytojų apklausos metu.

Tokarczuk – originali rašytoja, ieškanti sa­vitos tematikos ir stiliaus. Jos romanų pasau­lis – pusiau realus, pusiau mitinis vaizdinys – aprašomas naudojantis parabolės, legendos, istorinio pasakojimo elementais. „Knygos žmonių kelionės“ palydimajame žodyje sakoma: „Romano rašymas man – brandžiame amžiuje atgyjantis pasakų sekimas sau pačiai. Taip prieš miegą daro vaikai. Tuo metu jie kalba sapno ir tikrovės paribio kalba, vaizduojasi ir išgalvoja. Kaip tik tokia ir yra ši knyga, parašyta su naiviu keliamečio vaiko tikėjimu, kad viskas, kas žmonėms atsitinka, turi prasmę.“ Kūrinio fabu­la, prasidedanti XVII a., kai ypač domėtasi alchemija, jungia meilės liniją ir simbolinį kny­gos ieškojimo motyvą. Knygos žmonės – tai slap­tos bendrijos nariai, vienijami tikėjimo, kad pasaulis, kuriame jie gyvena, tėra tikrojo pasaulio imitacija. Jie įsitikinę, kad kažkur šioje žemėje esama Knygos, „kurioje Dievas užrašė savo tobulybę, savo bepradę ir begalinę būtį. <…> Knyga yra visų dėsnių, valdančių materi­ją, simbolis, tai minties sukonkretintas visų žmogaus ieškojimų, tyrinėjimų, patirčių, ekspe­rimentų ir atradimų tikslas“. Keli drąsuoliai išsiruošia į kelionę, kad atrastų išsvajotąją Knygą. Pabaigą galimo įspėti ir patys.

Antrosios Tokarczuk knygos „E. E,“ pavadinimas – tai pagrindinės veikėjos inicialai. Rašytoja pasakoja apie visuotinio žavėjimosi Freudo idėjomis laikus. Veikėja – bręstanti keliolikos metų mergaitė, pastebinti savo paranormalius mediumės sugebėjimus. Dėl nedaug ką tesuvokiančių suaugusiųjų, kurie bando išnaudoti E. E. savo asmeniniams tikslams, kišimosi šie neįprasti sugebėjimai jai tampa našta.

Populiariausią savo romaną „Praamžiai ir kiti laikai“ Tokarczuk vadina istorija pasau­lio, kuris, kaip ir visa, kas gyva, gimsta, vys­tosi ir numiršta. Ši knyga jai padėjusi su­prasti, kad kiekviena istorija – tik laiko įnagis, bet pačiam laikui ji visai nereikalinga. Romano veiksmas rutuliojasi kelias dešimtis metų (iš esmės visą XX amžių) mažame Kielcų apylinkių kaimelyje – Praamžiuose. Laikas – svarbiausias šio pasakojimo veikė­jas. Iš trumpų knygos skyrių lyg iš mozaikos gabalėlių mums dėliojamas kaimelio ir jo gyventojų pasaulis – mikrokosmas, atspindin­tis visą makrokosmą. Kaimelio gyvenimą valdo tie patys dėsniai ir mechanizmai, kurie lygiai taip pat veikia visatoje. Skaitydami „Praamžius“ – knygą, pakibusią tarp romano ir parabolės, – suvokiame, jog tai, kad joje aprašomos tikros Kielcų apylinkės, neturi jokios reikšmės.

Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjek­tyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pas­tovumas – visa tai nebėra amžinos priešybės. Neišvengiama visa ko praeinamybė „Praamžiuose“ priimama be maišto, su savotišku supratingumu, palinksint galva – šitaip ir turi būti.

Naujausioje savo knygoje Tokarczuk bando „nupasakoti vietos lopinėlį, kur gyve­na“ – seną namą, mažą kaimelį Klodzko slėnyje, apylinkių miestelius ir kaimus, jų gyventojų praeitį, kasdienybę ir mirtį, paslap­tis ir sapnus. Romanas „Dienos namai, nak­ties namai“ sukomponuotas lygiai taip pat kaip „Praamžiai“ (dėl to šiam kūriniui buvo priekaištaujama). Siužetas susideda, o tiks­liau – susipina iš daugybės linijų, vienijamų erdvės ir laiko. Tai keliolika istorijų, kurių veikėjai yra asmenys, esantys greta pasakoto­jos – nebūtinai fizine prasme. Anot autorės, kurdama šią knygą ji stengėsi laikytis aprašo­mojo tikrovėje galiojančių taisyklių. Mėginusi rašyti taip, lyg kopijuotų painų piešinį, „nesiaiškindama visumos vaizdo – tiesiog detalė po detalės atkartodama tai, kas regima“. Paklu­simas tikrovės taisyklėms taip pat reiškė ati­dų dėmesį iškylančioms asociacijoms, sinchroniškumui ir analogijoms. „Dienos namai, nakties namai“ – pirma knyga, kurioje (ne­skaitant dviejų rinkinio „Spinta“ apsakymų) Tokarczuk ryžtasi pasakoti asmeniškiau.

Pasiduodama asmeninio vertinimo pa­gundai, turiu prisipažinti, kad labiausiai man paliko trečioji rašytojos knyga „Praamžiai ir kiti laikai“ (tiesą sakant, tik ši ir patiko iš tikrųjų). Nepaisant to, kad kaip tik šią knygą išleidusi autorė sulaukė daugiausia prie­kaištų dėl techninių trūkumų – istorinių rea­lijų nesilaikymo (pvz., trečiajame dešimt­metyje dar nebuvo radijų su Volto bateri­jomis), pasakojimo nenuoseklumo (kartais veikėjai išsako nuomones, kurios neatitinka jų mąstymo), pastebimos rašymo skubos – perskaičius „Praamžius“ nejauti alkio pojūčio, kuris paprastai kyla užvertus kitus jos ro­manus. Ir „E. E.“, ir „Knygos žmonių kelionę“ pradedi skaityti su susidomėjimu, bet vėliau šis susidomėjimas palaipsniui menksta ir ga­liausiai lieka įspūdis, kad kažko toms istori­joms trūksta. „Dienos namai, nakties namai“ – gerai parašytas ir nuosekliai sukomponuotas romanas, bet kritikai (šiuo atveju tenka jiems pritarti) priekaištauja autorei dėl perdėtų pastangų viską apibrėžti ir išpasakoti iki galo (tokia Tokarczuk stiliaus ypatybė pastebima ir ankstesnėse jos knygose). Apskritai Tokar­czuk proza skaitytojų (o ir nemažos dalies kri­tikų) mėgstama, nors ji ir nelaikoma aukš­čiausios rūšies kūryba. Svarbiausiais kūrėjos koziriais pripažįstamas originalumas, išra­dingumas ir pasakotojos talentas. Tačiau ko­ziris kartais gali pavirsti yda: pasakotojos ta­lentas nuveda į šalikeles, ir turinys pradeda skęsti žodžių sraute. Kitos kritinės pastabos dažniausiai išsakomos dėl Tokarczuk kūrybo­je jaučiamos pasaulinių New Ąge tendencijų įtakos, dėl perdėto psichologizavimo ir filoso­favimo,

Aišku, šių pliusų ir minusų vardijimas niekaip neveikia Olgos Tokarczuk prozos ger­bėjų, kurių Lenkijoje yra tikrai daug, o kri­tikams belieka viltis, kad ši rašytoja kuo nors dar nustebins. Tikėkimės, teigiamai.