literatūros žurnalas

Liudvikas Jakimavičius. Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda

2000 m. Nr. 3

Gintaras Grajauskas. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.

Astronomai nemano, kad antrasis tūkstantmetis, taigi ir XX a., jau baigėsi – jiem trūks plyš reikia dar vienos šventės po metų. Istorikai ir literatūros tyrinėtojai, matyt, skaičiuos kitaip – pernykštė literatūra buvo ano šimtmečio, o šiemetinė – jau naujojo. Taigi ir į knygas, išėjusias pernai, galime žvelgti jau su kito šimtmečio ir tūkstantmečio veido išraiška. Kai galvoje pinasi tokie didingi skaičiai, smulkūs literatūriniai įvykiai, plonos eilių knygelės ne vienam gal pasirodys it smiltys tarp masyvių girnų amžių malūne. Tačiau neskubėkime atžagaria ranka braukti visko nuo stalo, kas pasirodys mums ne per daug grandioziško formato. O paskutinė Gintaro Grajausko eilių knyga „Kaulinė dūdelė“ labiausiai ir nepasižymi didingumu. Taupi Viktorijos Daniliauskaitės viršelio grafika ir skyrių pavadinimų šriftai lyg ir kviečia mus gana tyliam pokalbiui, kur nebus rėkiama, draskomasi, per daug keikiamasi, vaidinama ir meluojama. Kas be ko, esama knygelėje ir to, tačiau saikingai. Turėdami tai galvoje, porą gražių žodžių galėtume pasakyti ir apie literatūros kritikus bei šiaip savo malonumui poeziją skaitančius asmenis. Šis nerėksmingas eilių rinkinys ir vienų, ir kitų kaipmat buvo pastebėtas ir pamėgintas įvertinti. Matyt, nedaug trūko jaunesnių vertintojų RS komisijoje, kad metų knyga būtų paskelbta ne Valdemaro Kukulo „Aštuoni gėli vakarai“, o „Kaulinė dūdelė“. Bet pradėkim nuo pradžių, mėgindami atsakyti į kiekvienai poezijai esminį klausimą – iš kur ji atsiranda, kas yra atsitikę tam eilėraščio asmeniui, kad jam kažką dar norisi pasakyti – ir ne šiaip sau, o eilėmis?
Aiškumo ir šviesos toli ieškoti nereikia, mat G. Grajausko eilėraščių personažas nėra didelis slapukas, nesidangsto metaforomis ar kitais literatūriniais tropais, neužšifruoja savęs komplikuodamas kalbą. Jo kalbėjimas aiškus ir paprastas, kartais net tyčia kiek prislopintas, painkrustuotas kasdienės kalbos intonacijomis ir leksika, tačiau sykiu ir poetiškas, tik tas poetiškumas imasi ne iš intonavimo. Eilėraštis „Svečias“ parašytas imituojant paprastą dviejų asmenų dialogą. Situacija be galo paprasta – tokios nutinka vos ne kasdien. Svečias pamato kambaryje kaži ko labai nuliūdusi ir galvą nunėrusį eilėraščio subjektą – šeimininką ir mėgina išklausti, kas gi yra nutikę:

kas gi yra? ar skauda ką?

neskauda, neskauda <…>

kas yra? ar nelaimė kokia?

nieko, sakau tau, visiškai nieko <…>

kas yra? ar nutiko kas?
tas ir yra, kad nieko

žiūri į kampą ir kalba keistus dalykus:

tuščias esu, mano kaulai
švilpia, klausykis

(p. 81)

Ši ilgoka eilėraščio citata įdomi keliais leitmotyviniais aspektais. Visų pirma egzistencine subjekto nuostata, kurią galėtume trumpai redukuoti į tokią formulę – „man skauda, kad nieko neskauda“. Nepoetui šis paradoksas gali būti sunkokai įkandamas kalambūras, tačiau poetui nejautra yra pražūtinga dvasios būsena – gal net baisesnė už mirtį. Šis eilėraštis – gan reta atvirumo akimirka, kai poetas lyg ir nekalbėdamas apie skaudėjimą vis dėlto apie jį kalba. Apskritai gana dažno eilėraščio išeities situacija yra atsivėrusi dvasios tuštuma, drama, kurioje nėra veiksmo ir vyksmo. Subjektas reflektuoja save kaip kokios absurdo pjesės „Belaukiant Godo“ antiherojų. Jis lyg patekęs į užkerėtą laiko akivarą, kur: „Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda. / Kas rytą nuo devintos treniruotės. / Mokomės negyventi. Mokytojas turi / juodą diržą. Absoliutus lavonas. // Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti. / Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės. / Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji. / Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis“ (p. 99). Kaip matome, prieš eilėraščio asmenį žiojasi vėl ta pati tuštuma, ir jis net nemaištauja, o apsišarvuoja kierkegoriška ironija, ir tas savęs bei pasaulio matymas truputėlį iš šono tai tuštumai suteikia spalvą – jei ne prasmę, tai žavumą. Bent jau eilėraščių tragikomiškas situacijas tiksliau būtų vadinti liūdnai komitragiškomis. Viename eilėraštyje, pavadintame „Kaip viskas buvo“, eilėraščio subjektas vaikštinėja sau be jokio konkretaus tikslo miesto gatvėmis ir, savaime suprantama, patenka policininkų akiratin:

taigi taip ir einu sau vakar, ir į kažką
užsižiūrėjau, ir sustojau prie kampo

o jie ir sako man: nejudėk nejudėk,
mes tuoj tave pataisysim.

(p. 42)

Nėra čia nei didelės tragedijos, anei didelio juoko, tačiau yra kaži kokio tikslaus savęs pastebėjimo kasdienybės banalybėje. Kitame eilėraštyje šį fenomeną poetas aiškina labai paprastai: „dabar jau visai nesvarbu, koks oras už lango, / veikiau atvirkščiai. Taip regintis tampa akylas“ (p. 72). Taigi įsižiūrima ne iš prievolės ar įsipareigojimo, nesistengiant ir neprakaituojant, o paprasčiausiai nuobodžiaujant, atliekant kažkokius veiksmus tarytum mašinaliai ir pagaunant akimirką čia ir dabar lyg dabarties aidėjimą – džiazo trelę. O toksai buvimas laisvai tekančio laiko srovėje tiesiog sufleruoja apie Rytų poetikos patirtį. Suprantama, maga jaunam poetui save išbandyti trieilio ar dvieilio kosmosu. Beje, ir pavyksta visai neblogai. Taip suręstas vienas iš knygos skyrių (registrų) „vox coelestis“. Tiesa, autentiškumo jame gal ir mažoka, tačiau vienas kitas blyksnis išduoda, kad kalba ne koks kinų lama, japonų budistas ar sintoistas, o mūsų jau šiek tiek apšnekėtas Gintaras Grajauskas. Na kad ir toks eilėraštis apie odą – „Nuogas prieš veidrodį“:

taip gerai buvo prigludus
kaip ant manęs pasiūta

ir še tau –
susigarankščiavo

(p– 58)

Sakytum toks baisiai gabiai atliktas poetinis etiudas – dailininko eskizas žymintis vieną tašką žmogaus senėjimo trajektorijoje. Kitame taške – vaikystė, mažasis kojos pirštelis panardintas į tvenkinį ir keliantis ratilus per visą tvenkinį arba besijuokdamas bėgantis medžių viršūnėmis. O jau kitame trajektorijos taške – vienas iš dažniausių rinkinio leitmotyvų – kaulai kauleliai. Jie tušti, jie švilpia, kaukolių akiduobėm groja vėjas, o tobuliausia:

iš kregždės kaulelio
kokia būtų muzika

galima būtų mirtį
prisvirbti

(p. 20)

Ir apskritai vertėtų čia tarti keletą žodžių apie įdomų dar nedaug apšnekėtą dalyką. Vieniems poetams geriau sekasi įelektrinti, energetiškai pakrauti metaforas, kitiems – metonimijas, vieniems – žemę ir požemį, kitiems – orą, dangų ir visa, kas plazda, vieniems – mėšlą, kitiems – mirą ir auksą. Galėtume skaldyti taip pasaulį iki begalybės, bet man rūpėjo pasakyti, ką pastebėjau. G. Grajauskui labiausiai sekasi įelektrinti smulkius daiktus, kurie, žiūrėk, ima ir padaro eilėraštį:

mažų kaltukų taukšėjimas
nematomų skulptorių gildija
dzin! suskamba skilęs akmuo
<…>
maži kaltukai, skaudžiai maži
pamažu, įnirtingai, tik dzin!
ir suskamba skilęs akmuo

(„Akmens varpelis kviečia mirtį“, p. 86)

Ne vienoje poetiškai keblesnėje situacijoje poetą gelbsti minimalizmas, muzikalumas ir supratimas, kas yra tvarka poezijoje. Tačiau kartais jis ima per daug pasitikėti mokėjimu, rašo visai ne savo eilėraštį, inspiruotas antikinio motyvo (kartais net hegzametru su slankiojančia cezūra), užsimiršęs, kad nei Homeru, nei Radausku, nei Marčėnu Lietuvoje nebūsi. Grajauskai, būk Grajausku – grok!

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Linkiu šimto metų. Linkiu tau gyvent šimtą metų – kad spėtum. Kad spėtum gerai pamatyti, kaip miršta tavo tėviškė, tavo šalis ir tavo pasaulis.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Kaip gyveni? Kaip kada. Kaip išeina. Sportuoti pradėjau, Vaikštau kasdien į baseiną. Kaip gyveni? Saulių atsimeni? Numirė. Miršta visi viens po kito. Iš eilės, lyg pagal numerį.

Poezija emigruoja

2017 m. Nr. 4 / Poetas Gintaras Grajauskas atsako į Vytauto Čepo klausimus / Lietuvoje esi žinomas kaip poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas, dainų autorius ir atlikėjas…

Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis

2016 m. Nr. 12 / Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska.

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Herojai. jie ateina šventai tikėdami, kad yra vieni tokie žmonės – kurie nugalėtojai ir yra tokie kitokie – kurie pralaimėtojai jie ateina puikiai žinodami, kad jie ir yra būtent tie, kurie nugalėtojai…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Rimantas Kmita. „Gražiai sau būti“

2002 m. Nr. 1 / Poetinis Gintaro Grajausko pasaulis / Gintaro Grajausko „poetinė kilmė“ nėra lengvai identifikuojama, tai puikiai matyti peržvelgus apie jį rašytas recenzijas – jo poezija ilgai buvo neatpažįstama ir sunkiai palyginama.

Mindaugas Kvietkauskas. Iš geldelių gyvenimo

1996 m. Nr. 11–12 / Gintaras Grajauskas. Atsiskyrėlio atostogos. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.

Liudvikas Jakimavičius. Laimė yra lytėjimas

1993 m. Nr. 2 / Česlovas Milošas. Isos slėnis. V.: Vaga, 1991. – 245 p.