Gintarė Bernotienė. Sibiro haiku ir ritmingai kirčiuota tyla

2018 m. Nr. 10

Jurga Vilė, Lina Itagaki. Sibiro haiku. – Vilnius: Aukso žuvys, 2018. – 240 p.

Debiutinę Jurgos Vilės ir Linos Itagaki tekstų ir piešinių knygą „Sibiro haiku“ maga pristatyti kaip pirmąjį lietuvių literatūroje komiksą apie tremtį, šiuo metu spėriai verčiamą ir adaptuojamą leidimams anglų, prancūzų, italų kalbomis, o Lietuvoje greitai įvertintą skaitytojų ir kritikų. Leidyklos „Aukso žuvys“ 2017 m. parengta knyga jau sulaukė antro leidimo, pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2018 m. birželį autorėms Rašytojų klubo salėje įteikta naujai įsteigta literatūrinė Aloyzo Petriko premija už kūrybą vaikams ir paaugliams.

1941 m. birželio 14-osios trėmimų istorija, kurią J. Vilė ir L. Itagaki seka vaikams, turi neginčijamą pasakojimo taupumo ir tik-roviškumo žymę. Kai A. Petriko premijos skyrimo komisijoje diskutavome, kaip veikia ir ar yra motyvuota kūrinio pavadinimu išryškinta žanrinė haiku nuoroda, ar iš tiesų yra kokių stilistinio panašumo ženklų, o gal madinga poetika tik simuliuojama, autorių sumanymą pateisinantis argumentas nušvito ne iš karto. Jis kelialypis. Spontaniška ir kartu gili reakcija į čia pat akyse nenuspėjamai kintančią tikrovę, į duotis, aptinkamas dar nesuvokus lemties, bei patikimas fiksavimas ir spraudimas į tradicinę formą to, į ką pirmiausia atsiliepia juslės ir ko dar neaprėpia sąmonė, yra bendras principas, jungiantis pagava ir empatiškumu grįstą haiku estetiką ir tremtinių gyvenimo stilistiką, kuriai, kaip ir haiku tekstams, būdingas neišsakymas, santūrumas, taupi raiška. Patobulinti kanoninį japonų poezijos trieilį taip pat sunku, kaip ir pridėti naujų spalvų daugelio kurtam tremties paveikslui. J. Vilė vasarį Vilniaus knygų mugėje pasakojo, kad rašyti vaikams apie tremtį rengėsi seniai: užtruko, kol viską, ką girdėjusi, užmiršo, kol dvylika mintinai išmoktų močiutės rašyto sąsiuvinio puslapių, tėčio atsiminimus ir tremties liudijimus pradėjo stelbti savas balsas. „Sibiro haiku“ turi stiprų pozityvų užtaisą. Interpretacinis autorių judesys – iškelti fantaziją ir laisvą kūrybą kaip šiltų žmogiškų santykių kūrimo galimybę toje saviveikos ir atsitiktinumo erdvėje, kuri aprėpė dalį tremtinių gyvenimo ir kurioje, priešinantis represyviai išorinės galios jėgai, klostėsi jų likimai, – žymi ir kolektyvinės sąmonės pokytį – laipsnišką vadavimąsi iš traumos diskurso.

Pasakojimas, kuriame užtenka vietos ir išdaigoms, nesusipratimams, kivirčams, muštynėms, yra nuoseklus ir dinamiškas, suspaustas į svarbiausius epizodus, pulsuojančios tonacijos – čia liūdnas, čia linksmas, tai labai graudus, tai šviesus. Jį pradeda viltingas „našlaičių traukinio“ kelionės į Lietuvą epizodas, kurį dėsto trylikametis protagonistas Algiukas. Dramatiškiausi ir šiurpiausi įvykiai – juoduose puslapiuose, lyg įspėjant, kad tikrovės suvokiamumas čia sumažėjęs iki pavojingos ribos. Glausti sakiniai, beriami it skubant, regis, fiksuoja paviršių (pojūčius, nuotaikas), tačiau jutimiškos tikrenybės turi simbolinimo potencijos. Tremties literatūros topus (medų, bites, raudoną kamuoliuką, obuolius, Kūčias) J. Vilė atkartoja ir perprasmina – Lietuvos kaip gėrybių kupinos šalies vaizdinys įrašytas Ragelių kaimo pavadinimu; reikšminė raudonos spalvos izotopija iš putinų ir runkelių verdamą uogienę susieja su gyvastimi ir krauju; viltį grįžti į Lietuvą, būti jos dalimi įkūnija kibire išauginti obuolių daigeliai, kuriuos sielvarto ir desperacijos apimta motina, laidodama dukterį, išberia vietoj žemės saujos („Sibire obuoliai neauga!“). Vaikai chore „Obuoliai“ dainuoja improvizuodami („Skleidžiam skėtį raudoną, lyja… / čia tik rasos lašai… / ant vaikų blakstienų tirpsta… / žąsino pūkais sninga“), Algiukas kaip komuniją choristams dalija džiovintų obuolių kąsnelius, tardamas – „Lietuva“, o pražiotos burnos atsiliepia – „gyva“! J. Vilės kuriamas pasakojimas prisilyti būtų ir archetipinių situacijų. Apie išgyvenimus kalba ne žodžiai, o vaizdai, aplinkybės, tikroviškumo įspūdį kuria kaleidoskopinė istorinių įvykių, vietovių, poelgių mozaika, tačiau greta ir lygiateisis stebuklinis pasaulis. Laipindamas į vagoną tremiamuosius, draugo dovanotą žąsiną Martyną nušauna rusų kareivis, ir Algiukas išvysta jo dvaselę, kuri lydės jį visą laiką ir prireikus perspės apie pavojus. (L. Itagaki žąsiną Martyną nupiešė taip, kad jis primintų Selmos Lagerliof „Stebuklingųjų Nilso kelionių“, sumanytų kaip Švedijos geografijos vadovėlis, viršelį. Ši optinė citata atveria ir kibesnę, ironiškesnę „Sibiro haiku“ kaip autoetnografinio užsitęsusios kelionės naratyvo perskaitymo galimybę.) Ilgainiui dvaselių tik daugės – su mirusiaisiais, nuo šeimos atskirtu tėvu susižinoma sapnais, žąsino Martyno dvaselė neša laiškus likusiems Lietuvoje giminėms, mirusi mokytoja Žibutė pasakoja, kurie iš tremtinukų danguje vaivorykštes neria, kurie debesis pučia iš vatos. Gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susisiekia, juntamas jų ryšys malšina netekčių siaubą. Susižinojimas sap-nais, vienas (tremties) literatūros topų, itin svarbus tampa pairus įprastai tvarkai, susidūrus su nepažįstama, svetima erdve ar nesuvokiama elgsena. Sapnais perduodamos šeimos, tradicinės bendruomenės gyvenimo normos ir tvarka, vyksta kitaip neįmanoma kultūrinė komunikacija. Priklausymas bendruomenei, dalyvavimas jos gyvenime pagrindžiamas dvilype tikrų ir antgamtiškų aplinkybių logika, įtraukiančia realaus ir nerealaus pasaulio įvykių paribyje tarpstantį antgamtiškumą, kuris šio realistinio pasakojimo neatidalo nuo stebuklingumo sferos.

Bendraautorės L. Itagaki sukurtas vaizdinis knygos tekstas išsluoksniuoja pasakojimo lygmenis. Skirtingos puslapių, kurie visoje knygoje nenumeruoti, spalvos prisideda kinematografiškai, apšvietimu kuriant nuotaiką, ir praneša, kas bus pasakojama: rusva patina nuteikia, kad bus dėstomi dalykai, turintys istorinį pagrindą, autentiškumo įspūdžio siekiama dokumentikos simuliacija – (perpieštos) asmeninės ir šeimų nuotraukos, atkurti kelionės, tremties buities ar kino kroniką primenantys pasitarimų kadrai, miestovaizdžiai su epochos ženklais – nutriušusi Vilniaus traukinių stotis, buvusio Valstybės teatro frontone Kaune – metalinis LTSR herbas, gigantiškas Stalino biustas kažkur Maskvoje, ant kurio karstosi vaikai, o tetulės skanduoja: „Nel’zia!“ Veikėjų pri(si)statymai, ranka rašyti laiškai ir kita, kas susiję su dvaselių bendravimu, asmeniškų slapčių valdomis – baltame fone, tragiški atsitikimai, ypatingas klaikas – juodoj tamsoj: [uždarius į vagoną] „Iš pradžių mus apgaubė tamsa. Paskui po truputį ėmė ryškėti žmonių pavidalai. Apėmė jausmas, lyg naktį būčiau užklydęs į bažnyčią. Prislopinti balsai šnabždėjo maldeles. Ir akys mūsų spingsėjo kaip nejudrios žuvelės, išmestos į krantą.“ Ypač mažą skaitytoją stipriai veikia spalvinis segmentavimas ir kontrasto dramaturgija, kai baisius nutikimus (mirtį, suluošinimą) rėmina išskaistinantis fonas (epizode „Meilė“). Į jauniausiąjį adresatą dailininkė kreipiasi ir ranka rašytu knygos tekstu. Jei ne skaityti, tai bent žvalgytis po skaitomą puslapį įdomu todėl, kad čia pat eilutėse pavaizduota, apie ką skaitoma: bėgiai, dundantys traukiniai ir giedantys paukščiai, arklys, galvijai, uodai ir žalčiai, net žirklės: visur, kur tik galima sugyvinti pojūčius, mezgamas kontaktas.

Komunikatyvumas yra viena šio teksto strategijų ir stiprybių. J. Vilė iš šnekamosios kalbos išgauna virtuoziškų niuansų – sukuria viso pasakojimo kaip jaukaus ir atviro pašnekesio įspūdį, trikdančius kultūrinius skirtumus aiškina su subtiliu humoru ir pedagoginiu vertinimu („Tas Barnaulas buvo pavargęs miestas su apgriuvusiais ir sukrypusiais namais, mediniais šaligatviais, saulėgrąžų lukštais nusėtais. Iš kiekvieno namo girdėjosi tarsi avių bliovimas: Bliaa! Bliaa! Bliaaa! Verutė paklausė manęs, ką tai reiškia. „Kiek pamenu, tai reiškia… nuobodu.“ – „Tai jie visi čia nuobodžiauja? Lietuvoj mums niekad nebuvo nuobodu“), taikliai charakterizuoja veikėjus (chorą subūrusi „linksma ir pasiutusi lyg vaikas mokytoja Žibutė“). Kad pasakotojas Algiukas nėra mėmė, o prieš akis – pilnakraujis gyvenimas (epizodas „Dūmai“), rodo ir leksika: „zbitkos“, „špingaletai“, „uodai kaip dinozaurai“, „šokiai pokiai“ (retsykiais post factum sušiuolaikinta). Gyva kalba smigiai skrodžia jausmus. Nuostaba pamačius Sibiro upės didybę – „Oba, Obė!“, žiaurus nusivylimas iškošiamas perspėti mėginančiam žąsinui Martynui: „O tu išvis miręs“, žodžių daugiareikšmiškumas signalizuoja patekus erdvėn, kurioje jų reikšmės destabilizuojamos: „Dalintis nuo šiol išmoksim viskuo. Kareiviai stotyje „dalino“ šeimas.“ Pasakojimo akcentai – trumpose sentencijose: „Gal žinai, kur keliaujam? – Į Mėnulį, toliau nebūna“; apie Tėvynės ilgesį: „O nuo mirties iki Lietuvos – tūkstančiai mylių.“

Kai skaičiau knygą, atrodė, kad ją rašydama J. Vilė naudojosi kalnais tremties tekstų. Įsitvirtinusi kolektyvinėje atmintyje faktologija iš tiesų yra tvirtas šio pasakojimo podirvis, nedekonstruojamas, autorizuotas įvykių liudininko tėčio. Poatminties kartai, o jai ir priklauso autorė, traumos paprastai sukelia sunkesnių psichologinių padarinių nei jas tiesiogiai patyrusiems. Tačiau trauminė patirtis, įkurdinama kultūroje, kurioje gyvena traumą patyręs asmuo, o ne individualioje psichikoje, ir per kito, t. y. „antrąją“, asmenybę perteikta atmintis lengvina atminties naštą. Harmonizuojanti „Sibiro haiku“ pasakojimo tonacija yra didžiausias šio atminties darbo rezultatas, skaitytojų simpatiją pelnantis dėl gebos į bendrą žmonių išlikimo triūsą (santykių su eiliniais Rusijos žmonėmis linija) žvelgti su empatija, pripažinus žmogišką silpnumą (svarbus kūrinio personažas yra nepatenkintųjų masė) „mokintis nerti gražias mintis“.

Ir šioms sunkiai perteikiamoms abstrakcijoms L. Itagaki randa plastinę išraišką: berankis iš fronto grįžęs Igoris parneša į baraką rąsto suluošintą vienarankę mokytoją Žibutę, jie vaikšto susikibę likusiomis rankomis it būtų viena būtybė ir turi drąsos kurti bendrą gyvenimą, o gimusį vaikelį pavadina Vyčiu Aleksandru. Naujagimiui Algiuko sesuo Dalia dovanoja iš savo garbanų nunertą skarą, kuriai virbalus gauna dovanų iš Japonija susižavėjusios originalės tetos Petronėlės. Stip-riausias įspūdis užvaldė žiūrint į nupieštą skarą, primenančią žemėlapį „Terra incognita ubi sunt leones“ ir skaitant: „Sesė pradėjo megzti skaras. Rodės, visą gyvenimą nieko kito ir neveikė. Kai siūlų pritrūkdavo, plaukus pasikirpdavo ir susiverpdavo, smilgas pindavo, ašutinius maišus ardydavo. Teta Petronėlė dažyti siūlus padėdavo. Gražios Dalios skaros buvo. Kiekviena lyg pasaka. Kai pabaigdavo skarą, patiesdavo ant grindų, vaikai aplink susėsdavo ir pasakodavo, ką mato. Tiek visko jose atrasdavo. Ir Lietuvos, ir Sibiro, ir Japonijos, ir dar visokių išgalvotų kraštų.“ Etnografinė patirtis, kuria spekuliuojant Josifas Brodskis įtaria egzilus, rašančius apie tremtį, panašiuose į šį epizoduose tvyksteli tokia realybės ir poetinės vizijos samplaika, kad skaitydamas įtiki, jog autorė į savo pasakojimą meistriškai inkrustavo tremties atsiminimus. Tvirtai taip maniau aptikusi mirusiųjų laidojimo upės eketėje epizodą, žinomą iš Ričardo Vaicekausko novelių „Pirmyn!“, „Artemjevo kroketas“ ir minimą Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, bet kalbantis J. Vilė patikino, jog taip pavaizduoti ji sugalvojo, kad pabrėžtų kuo švelnesnį mirusiųjų pasitikimą – nuleidžiami upės glėbin, kraštovaizdžio saugyklon.

Apgalvota iki smulkmenų – darbo specifiką paminėtų komiksų komponuotojai; nenuspėjama išmone pranokta tikrovė ar / ir prilygta jai – už kūrinio subtilumą balsuotų reiklieji. Sumezgusi taiklias detales, svarbiausias siužetines šeimų istorijų grandis, galynėjimąsi su stichijomis (badu, pūga), knyga pritaikytina mokyklose ir kaip meninis tekstas, ir kaip darbo su sakytine istorija pavyzdys. Beje, ji turi ir tylos tarpų. Nenustygstanti teta Petronėlė, Sibire su kimono mokiusi vaikus lankstyti origami, kurti haiku, per lagerio tvorą rodo jiems belaisvius japonus. Sukdami virš galvų po dvi lazdas ir nepriliesdami būgną atstojančios geležinės krosnelės, jie iš oro šuorų išgauna muziką. „Žinok, Algiuk, japonai būgnus vadina „taiko“. Už taiką groja.“ Kaip ir kitose senose kultūrose, gentinis muzikavimas buvo ir bendravimo, karinių veiksmų, teatro akompanimento ar religinėms apeigoms pasitelkiama priemonė, todėl nujaučiama ir nesmurtinio priešinimosi implikacija. Algiukas tetai atsako: „Man rodos, mes irgi dainuojam ir grojam už taiką, ar ne? Su „Obuoliais“.“ Priešpaskutinėje „Sibiro haiku“ atsklandoje – grįžusių vaikų laiškas negrįžusiai mamai: „Namų nebėra / obuoliai lenkia šakas / mėnulis tyli.“

Ploną kaselę jai pins anūkė Jurga, klausydama keistų japoniškai skambančių dainų ir pasakojimų apie „Sibire sutiktus gerus žmones.“ Kitka palikus ritmingiems tylos kirčiams, iš kurių atsirado ši knyga.