literatūros žurnalas

David Park. Spąstai

2020 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas

Davidas Parkas (g. 1953) – žymus Šiaurės Airijos rašytojas. Pradėjo rašyti mokytojaudamas „iš nevilties ir baimės. Rašymas man buvo kaip gelbėjimosi liemenė. Gyvybės ir mirties klausimas“. Kol kas yra išleidęs vienuolika romanų ir du apsakymų rinkinius. Dauguma D. Parko knygų pelnė svarbias literatūrines premijas, autorius triskart nominuotas Airių metų knygos apdovanojimui (pateko į trumpąjį sąrašą). Rašytojas yra prisipažinęs, kad moralinės dilemos jam daug svarbesnės nei siužetas, ir ši nuostata akivaizdi apgaulingai paprastoje, sodrioje, rupią, dažnai šiurkščią tikrovę vaizduojančioje jo prozoje.
Čia pateikiamas apsakymas iš debiutinio D. Parko rinkinio „Apelsinai iš Ispanijos“ („Oranges from Spain“, 1990).

Tėvas sėdėjo ištiesęs kojas į židinį, prikišęs taip arti traškančio žaizdro, kad aplink kojinėtas pėdas be paliovos rangėsi garai. Jis tebevilkėjo darbinius, ir velvetinių kelnių palankai buvo apkraštuoti veikiai sudžiūsiančiu ir visur namuose pribyrėsiančiu purvu. Drybsojo jis fotelyje prie kamino sienos, kur būtų išdrįsęs atsisėsti nebent kas svetimas, neišmanantis apie privačią nuosavybę. Žiūrėdamas į snūduriuojantį ir protarpiais knapsintį tėvą, sūnus pastebėjo, kokia nešvari, kokia nuzulinta kone iki blizgesio atrama galvai, įmatė baltas žymes ant medinių ranktūrių, kur tėvas jau dvi dešimtys metų pasidėdavo puoduką. Valgydavo jie prie balta staltiese dengto stalo, o šit arbatą tėvas visada gerdavo fotelyje. Ar kas palaiko kompaniją, ar ne, būdavo nesvarbu, įpročio jis atkakliai laikydavosi; jeigu kokie nors ypatingi svečiai gaudavo rožėmis dekoruotus puodelius iš geriausio servizo, tėvas vis tiek likdavo ištikimas savajam puodui sulig kibirėliu.

– Iš tų dailiųjų piskių nieko gero. Pora gurkšnių, ir jau žiopsai į dugną, – subambėdavo jis, niekinamai numojęs ranka.

Dabar tėvas snaudė, galvą nusvarinęs į šoną, ugnis ryškino įtampą vėjo nugairintame jo veide, nuovargio išpieštus ratilus aplink akis, ir atrodė, kad kūnas, net ir trūksmingai snūduriuodamas, iš visų jėgų veja šalin kietesnį miegą.

Sūnus girdėjo, kaip motina virtuvėje deda į spintelę suplautus indus, kaip skimbčioja stalčiun metami įrankiai. Baigusi tvarkytis ji taip pat ateis pasėdėti prie židinio. Anglys pakuroje degdamos susmuko, ir tėvas sualsavo sunkiau. Vis dėlto po akimirkos jis turėjo pabusti, pasakyti ką nors tokio: „Kad tave kuisiai, visą dieną būsiu prapūtęs“, ir, lyg pasijutęs kaltas, kam veltui švaistė laiką, pasiieškoti kokio nors darbo. Darbas šiam žmogui buvo svarbiausia gyvenimo dalis; dykas jis tiesiog sukiuždavo. Panėšėdavo į berniuką, pasiklydusį nejaukiame užsienio mieste, kur nėra nieko atpažįstamo, nei kokios nors aiškios tvarkos. Be savo ūkio tėvas nugrimzdavo į neviltį. Buvo linkęs į aroganciją, todėl tvirtai tikėjo, kad geriau už jį niekas jokio darbo nenudirbtų. Ypač sūnus. Be to, ūmaus būdo, supykti galėdavo dėl menko nieko, vaikystėje sūnui tuos siuto protrūkius tekdavo atkentėti neretai – dažniausiai kliūdavo už nusikalstamą „atsikalbinėjimą“. Tėvas suniurzgė per miegus ir vos vos prasižiojo.

Sūnus atsistojo ir atitraukė užuolaidą, bet išvydo tik savo atspindį, mat lauke buvo tamsu. Vėl užuolaidą trūktelėjęs, jis pasirūpino, kad abiejų pusių kraštai užeitų vienas ant kito – plyšelis, tegul ir menkiausias, būtų sutrikdęs motiną. Šiai, kantriai, tykiai, niekuo nesiskundžiančiai moteriškei, veikiausiai atrodė, kad, palikus kokių nors spragų, išorinis pasaulis nepraleistų progos vogčia dirstelėti į jų šeimos gyvenimą. Tos minties nupurtytas, jis perbraukė delnu užuolaidų kraštus, įsitikino, kad abiejų klostės tvarkingai susiglaudusios. Tada vėl atsisėdo ir įsižiūrėjo į liepsną. Po plonėjančia nuodėgulių pluta vėrėsi raudonai žėrintys urvai. Į juos spiečiais krito suodžiai. Suskalambino laikrodis. Su siuvimo reikmenų dėžele po pažastimi įėjo motina. Be žodžių padavusi jam adatą ir siūlą įverti, atsisėdo ir ėmė adyti perplėštą mėlyno kombinezono kelį.

– Ar daug šiandien patvėrėte? – paklausė nepakeldama akių.

– Jo, gerą galą. Tvėrėme daugiausiai galinius laukus. Atsiprašau dėl kombinezono. Nors su spygliuota viela nedirbu, ką nors vis tiek susiplėšau.

Motina šyptelėjo ir delnu išlygino audinį.

– Bent rankų nesusižalojai. Dirbti su spygliuota viela oi kaip pavojinga, tai jau tikrai.

Jis pažvelgė į ją kiek nustebęs.

– Nejaugi esi dirbusi?

– O kaipgi, dirbau, tavęs tada dar nebuvo. Kaip manai, kas padėjo tavo tėvui nutiesti tvorą palei vieškelį?

Jis pamėgino įsivaizduoti tokią gležną moterį besigalynėjant su tvoros statramsčiais ir spygliuota viela, bet nesusikaupė ir vaizdo aiškiai neišvydo. Motina pakėlė akis ir pastebėjo pašaipiai ironišką išraišką sūnaus veide.

– Tais laikais samdyti pagalbininkų iš šalies negalėjome. Visus darbus teko dirbti patiems. Imti derlių padėdavo tavo dėdė Tomis, va ir visa pagalba.

Tėvas vėl suniurzgė. Abu dirstelėjo į jį ir nusišypsojo vienas kitam, lyg draugai, be miegančiojo žinios susivieniję nedideliam sąmokslui. Motina vėl įniko adyti, tankūs dygsniai neskubriai driekėsi tvarkinga vorele. Gerai dirbti savo darbą buvo garbės reikalas – čia jo tėvų nuomonės sutapo kuo puikiausiai. Aplaidumą, tinginystę jie niekino, laikė Dievą piktinančiomis nuodėmėmis.

– Apygeriai nudirbtas darbas yra nudirbtas apyblogiai, – kartodavo jam, dar vaikui, motina, reikliai vertindama aplamai ar išvis nevykusiai jo atliktą užduotį. Ilgą laiką sūnus to jos posakio nebegirdėjo. Sėdėjo dabar palinkusi virš adinio, o jis į ją žiūrėjo. Matė pirmuosius senatvės požymius, ir buvo nejauku. Pirmą kartą pastebėjo juos grįžęs iš universiteto, antrame kurse. Kaip ir daugumai savo motinas mylinčių sūnų, jam atrodė, kad ji amžinai taip ir gyvuos, nesikeisdama, laiko nei ligų neliečiama. Tik ilgiau nebuvęs namie ir pažvelgęs į motiną šviežiu žvilgsniu, jis suvokė laikęs galvoje nuo vaikystės nepasikeitusį jos vaizdinį. Vaizdinį išoriškai ir vidujai stiprios moters, kuri dvidešimt metų kiekvieną mielą rytą keldavosi pirma, kurdavo ugnį, taisydavo pusryčius; moters, kuri niekada nesirgdavo, niekada nieko netroško, neturėjo jokių reikmių, vien rūpinosi savo šeimos gerove. Malonu sūnui buvo prisiminti, kaip motina slaugydavo jį sunegalavusį, kaip gydydavo aštraus tėvo liežuvio paliktas žaizdas. Dabar jis matė nebejauną moterį balsvais lyg šarmota gyvatvorė plaukais, drebančiais, prireikus verti siūlą, pirštais. Stiprybė joje dar ruseno, bet į akis taip nebekrito.

Nuodegos židinyje vėl susmuko. Ugnį veikiai teks pakurstyti, pamanė jis. Tikėjosi, kad anglių dėžėje pakaks ir kišti nosies į žvarbą nereikės. Tėvas busdamas atgalia ranka pasitrynė lūpas. Kai atsilošė, kėdė sugirgždėjo. Motina trumpai perstojo adžiusi. Staiga virtuvėje garsiai sulojo ir tuojau pat spigiai, nervingai suunkštė šuo. Tėvas pašokęs griebė batus, kojas į juos sugrūdo net nepražiodęs aulų, ir energingai patrepsėjo, lyg trėkštų kokį nuodingą vabzdį.

– Atslinko! Semiueli, mikliai čiupk ginklą! Nutilk, drauguži, nutilk!

Šuo loti nebelojo, tik inkštė silpnu, drebančiu balsu. Tėvas puolė į virtuvę, o sūnus negrabiai pabandė atidaryti ginklų spintelę. Ši buvo užrakinta. Motina, atidėjusi adinį, paėmė vaisinėje laikomą raktą. Atrakinęs spintelę, jis stvėrė tėvo medžioklinį ir nėrė pro duris.

– Šovinius, Semiueli, šovinius paimk! – sušuko pavymui motina.

Jis grįžo dėžutės, per tą skubą ši mažne iškrito. Tėvas, išjungęs virtuvėje šviesą, pro langą spigino į kiemą. Nutykęs, pasirengęs pulti šuo budriai lūkuriavo. Jis užtaisė šautuvą ir padavė tėvui. Tas tik dirstelėjo tikrindamas ir liepė šuniui pasilikti. Siaurai pravėrę duris, jiedu išslydo laukan. Vakaro vėsa tučtuojau kibo žnaibyti skruostus, žvarbus vėjas perkošė drabužius. Kiemas buvo nutviekstas pieniškos mėnesienos, skaisčią pilnatį supo virpčiojančios žvaigždės it ledo kristalai. Jie lėtai sėlino daržinės link, žvalgydami kiekvieną šešėlį, bene kas krustelės, įtempę ausis, bene kur sušnarės, bet aplink tvyrojo nedrumsčiama tyla ir ramybė. Tėvas užtaisytą šautuvą nešėsi atkišęs į priekį, bet nukreipęs į žemę. Alsavo sunkiai, tykino lyg pastiręs, judesiai atrodė kerėpliški, nenatūralūs. Debesiui pridengus mėnulį, abu stabtelėjo ir sužiuro į tamsą, susitelkusią ties daržinės pamatu ir aplink pašiūres bei kitus ūkinius statinius tolėliau. Susižvalgę sutartinai papurtė galvą, girdi, nieko nematyti, tada tėvas linktelėjo į vištidę. Staiga prie tolimiausios stoginės kažkas sujudėjo, ir šautuvo buožė akimoju įsirėmė tėvui į petį.

– Tėt, ten tik kuri nors katė, – pratarė sūnus.

Per vėlai. Vamzdis pliūptelėjo raudoniu ir garsiai nudrioksėjęs šūvis sudraskė tylą, į kurią buvo susisiautęs vakaras. Katė sveikutėlė nukūrė į dar juodesnę tamsą.

– Ma ją skradžiai! – bene riebiausią savo keiksmą spjaute išspjovė tėvas. – Gyva kliauda tos katės – amžiais po kojom pinasi. Nėra jokio reikalo jas laikyti. Jei būčiau vieną nupylęs, naudos būtų daugiau negu žalos.

Jie patraukė per kiemą sparčiu žingsniu, nebesigūždami, mat žinojo: jei lapė ir buvo atslinkusi, dabar jau ir pėdos ataušusios. Apžiūrėję vištidę, įsilaužimo užmačios neaptiko nė ženklo.

– Eime vidun, nėr ko čia stirti į ragą. Naktį negrįš, bet dėl viso pikto valandžiukei kitai išleisime šunį.

– Tu įsitikinęs, kad lapė buvo atsibeldusi?

Tėvas pažvelgė į sūnų taip, lyg šis būtų leptelėjęs paskutinę kvailystę.

– Aišku, buvo, kaip nebus. Ir šuva užjuto, ir aš – pakako išeiti į kiemą. Buvo ji čia, buvo taip pat tikrai, kaip kad šnekuosi dabar su tavim, ne su kuo kitu.

Į namą jiedu grįžo tylėdami, protarpiais pasidalindami lengvu drebuliuku. Ugnis židinyje buvo pakurstyta, priežidinis pašluotas. Tėvas vėl atsisėdo į fotelį, šį kartą ant krašto, ir atkišo delnus arčiau žaizdro.

– Gerai, pripažįstu, toji lapė – tikra gudruolė. Bet galų gale aš ją pričiupsiu. Anksčiau ar vėliau ji suklys, va tada ir pasvilinsiu uodegą.

– Sinoptikai žada sniegą, – prašneko motina. – Jeigu prisnigs, ėdesio susirasti jai bus dar sunkiau. Bado prispausta lapė rizikuos, norom nenorom trauks čionai.

Tėvas pritardamas linktelėjo ir pasviręs nusispjovė į ugnį. Seilės šnypštelėjo ir išgaravo. Svetainę apsiautė tyla. Suadžiusi kombinezoną, motina ėmėsi storų vilnonių kojinių, kurias jos vyras mūvėdavo žiemą vasarą. Dabar šis skaitinėjo sėklų katalogus, kartkartėmis stabteldamas pasiskųsti per metus išaugusiomis kainomis. Sūnus, sėdėdamas prie stalo, niko į paskaitų užrašus. Iki baigiamųjų egzaminų buvo likę vos šeši mėnesiai, ir jis jau šiek tiek nervinosi. Neišsidavė pastebėjęs, kaip tėvas merkia motinai akį – visada taip darydavo, matydamas sūnų mokantis, tarsi užsiėmusį nelabai rimta veikla. Sykį jis užtiko tėvą vartant vieną jo vadovėlių, tas, susivokęs užkluptas, paraudo ir, numetęs knygą, suburbėjo: „Vaje vaje, kiek visokių žodžių, vaje vaje, kiek daug! O proto bent kam nors jie įkrėtė?“ Nors tėvas ir dėjosi esąs sūnaus mokslams abejingas, šis vis dėlto įtarė, kad gimdytojas slapčia juo didžiuojasi. Kartą turguje jis nugirdo, kaip tėvas jo studijuojamus dalykus vardija Viljamui Makbarniui, tardamas kiekvieno pavadinimą lėtai ir aiškiai, lyg kokius svetimos kalbos žodžius.

Tyla svetainėje dar labiau sutirštėjo. Pakėlęs akis nuo užrašų, jis užsigalvojo apie lapę. Ėmė spėlioti, kur ji kaip tik šiuo metu galėtų būti – gal sėlina po gyvatvorės priedanga ar iš saugios miško tamsos stebi geltonas jų namo akis. Tą žvėrį jis buvo matęs tik sykį. Nutiko tatai vasarą. Sėdėdamas ant šieno preso galo, jis nužvelgė pievą ir apstulbo išvydęs lapę, kuri, protarpiais stabteldama apsiuostyti, turseno nušienauta pieva. Netgi turint galvoje nuotolį, buvo mažesnė, nei jis pirmiau įsivaizdavo, bet visa jos laikysena dvelkė kažin kokia vos juntama arogancija. Vis dėlto jokių sentimentų jis nepuoselėjo ir įmanydamas būtų lapę tučtuojau nudėjęs. Kenkėjus derėjo naikinti. Bet kas, matęs tą rugpjūčio rytą vištidę, būtų galvojęs taip pat. Įsmukusi į gardą, lapė papjovė tuziną vištų, išskerdė vargšus paukščius barbariškai žiauriai, ne alkio akstinama. Išvydęs reginį, jis vos susitvardė nevėmęs. Tėvas tada užsidegė įkarščiu apginti savo nuosavybę, pragyvenimo šaltinį, ta aistra ilgainiui peraugo į įnirtingą asmeninį karą, kuriame priešininką reikėjo žūtbūt pergudrauti, o tasai karas galiausiai virto kova dėl žemės. Vildamasis aptikti lapę, tėvas kartais keldavosi su aušra ir klajodavo kalvų šlaitais. Jei pavykdavo rasti pėdsaką, tykodamas išstovėdavo šešėliuose valandą ar dar ilgiau, jokie nepatogumai nebūtų palaužę jo ištvermės ir ryžto.

Ištyrinėjęs sėklų katalogus, tėvas vos vos pasikėlė nuo fotelio ir, kišdamas leidinius po pagalvėle, ant kurios sėdėjo, iš ten pat paėmė vietinį laikraštį. Kas vakarą skaitydavo po vieną skirsnį, tad numerio jam užtekdavo visą savaitę. Šį kartą jis skaitė municipaliteto naujienas, domėjosi paraiškomis statybų leidimams gauti, retkarčiais jas pakomentuodavo, į nieką konkrečiai nesikreipdamas.

– Džimas Makemonas vėl padavęs, vienaukščiui Balimoro kelyje.

– Niekas jam neleis ten statytis, – atsiliepė motina.

– Nežinau, nežinau. Aną savaitę jis man sakėsi turįs užtarėją municipalitete, Hju Daunį, o tą kažkas iš žemėtvarkos patikinęs, kad šansai neblogi.

– Painių painė, neatmazgysi, – mįslingai ištarė motina.

– Jo, šiais laikais viską lemia pažintys, – konstatavo tėvas. Paėmęs į židinio šoną atremtą žarsteklį, įbruko tarp apatinių grotelių strypų ir pamaišė. – Aš ir pats baudžiausi duoti paraišką, – pasakė tyliai ir vėl nerūpestingai atsisėdo, vis dėlto akylai stebėdamas namiškių reakciją.

Pakėlęs akis nuo užrašų, sūnus išvydo nuostabą paliovusios adyti motinos veide.

– Statybai? – pasitikslino ji.

– Jo, vienaukščio su veranda arba rimtesnio namo.

– O kurgi statytum?

– Na, vis pamintiju, prie Milerio tako būtų pritikli vietelė namui. Ir aplinka akiai maloni, ir vanduo, ir elektra čia pat. Kelias ten ramus, bet vis tiek ne užkampis koks.

Namiškiai tylėjo.

– Sakau, tik pamintiju. Nieko dar nenusprendžiau. Bet nežinosi, kada sklypas statybai pravers.

Motina vėl mąsliai susikaupusi ėmėsi adinio, tėvas atsivertė kitą laikraščio puslapį. Židinyje plaikstėsi tamsiai raudonos liepsnos, tylą trikdė vien laikrodžio tiksėjimas.

Radijo sinoptikai nesuklydo. Rytą žemę klojo plonas sniego šydas, po stoglatakiais kabėjo varvekliai. Pasnigus motina pusryčiams įprastai virdavo košę, taip buvo ir šį kartą. Jie valgė ją inkrustuotą cukrumi, užsigerdami šiltu pienu. Židinyje traškėdamos, šnypšdamos ir dūmydamos degė pliauskos. Sūnus pasiūlė tėvui padirbėti iš ryto – likusią dienos dalį ketino skirti semestro pradžios rašiniui. Kol kirto paskutinį skrebutį, tėvas varstėsi batus, kaitino prie ugnies ir trynė delnus, lyg tikėdamasis prikaupti šilumos visai dienai.

– Ką gi, tuomet kibkime į darbą. Jei jau darbininkas iš tavęs tik pusdieniui, verčiau išsunksiu lig paskutinio prakaito lašo.

– Studijos – irgi nelengvas darbas, – lyg teisindamasis atsakė sūnus.

– Palūkėk, ką ten apie mokslinčius sakydavo senis Denas Makaubris? – Tėvas apsimetė atmintyje ieškąs atsakymo į savo paties klausimą, jo lūpų kampučius užrietė šypsena. – Bepigu mojuoti plunksnakočiu, juk už kastuvą jis lengvesnis. Jo, taip ir sakydavo. Ir aš taip sakau. – Jis apsivilko striukę, užsidėjo ant galvos plokščią kepurę ir patraukė snapelį žemyn, ant akių užkrito šešėlis. – Jo, štai taip Makaubris sakydavo. O aš jam pritariu iš širdies, – pridūrė ir, išėjęs pro laukujes virtuvės duris, nužliugsėjo per kiemą, iš paskos nusidriekė gilių pėdų vora.

Gera sūnaus nuotaika veikiai išgaravo. Kad ir kaip jis stengėsi užsispyrusiam traktoriui įpūsti gyvybės, įjuodęs variklis tik pūkštė ir kleksėjo. Buvo akivaizdu, kad daugelį metų ištikimai tarnavęs mechanizmas kažin kiek žiemų nebeištvers. Vis dėlto galiausiai motoras užsikirsdamas suūžė, ir jiedu, sukrovę šieno ryšulius priekabon, išvažiavo į laukus. Sniegu apklotame tykiame, ramiame vienalyčiame pasaulyje atrodė kaip triukšmingi, nerangūs įsibrovėliai. Traktoriui prapupsėjus tarp gyvatvorių, nuo užkliudytų šakelių dar ilgai lyg tylantis aidas krito snaigės. Baltame kauburiuotame lauke pinklias figūras braižė du triušiai. Galiausiai, žiupsniais žarstydami iš po kojų sniegą, nuliuoksėjo už kalvos. Dangus bylojo dar snigsiant ir snigsiant.

Traktorius nuburzgė į žemiau plytinčius laukus. Šalčio nužnaibytais skruostais vyrai guviai išmėtė pašarą ant įšalusios žemės. Matydamas tėvą sunkiai alsuojant, sūnus, apsisiautęs iš burnos virstančio garo tumulais, kelis paskutiniuosius ritinius išnešiojo vienas. Nuo plikos uosio šakos juos stebėjo dvi pilkanugarės varnos. Tėvas pamatė paukščius akies krašteliu, bet tyčia nusigręžė, o paskui atsainiai nužingsniavo prie priekabos, kur gulėjo šautuvas. Užsiglaudęs už traktoriaus, jis, sugrubusiais pirštais vos nulaikydamas šovinius, užtaisė ginklą ir žengė į atvirą erdvę. Vis dėlto šautuvo net nespėjo pakelti, mat varnos sukarpė sparnais ir nulėkė sau, pašaipiais riksmais drumsdamos tylos paviršių panašiai kaip pliumpsintys akmenys drumsčia vandenį.

– Akylos lyg vanagai, – pasijutęs apkvailintas sumurmėjo tėvas. – Nėr blogesnių tarp Dievo kūrinių. Tai miežius nusiaubs, tai akis ką tik atsivestiems ėriukams iškapos.

– Bjaurūs padarai, iš tikro, – pritarė sūnus ir čia pat pridūrė: – Bet pernelyg gudrūs, kad atviroje vietovėje leistųsi nušaunami iš tokio nuotolio.

Tėvas kažką neaiškiai numykė ir ištaisė šautuvą. Sužiūrėję kaimenę, jiedu dar stabtelėjo prie sulūžusių vartų, tam kartui užtaisė spragą viela. Glebna, pasimiglojusi saulė rodytis rodėsi, bet ryto sušildyti neįstengė. Vyrai beveik nesikalbėjo, traktoriaus variklio blerbimas buvo nebloga dingstis patylėti. Grįžtant į namus, virš galvos sunkiai pravasnojo gulbė. Sūnus parodė paukštį tėvui, bet tas tik abejingai linktelėjo galva.

Siaurame į kiemą vedančiame keliuke jis staiga sustabdė traktorių ir nušoko ant žemės. Pasilenkęs kiek paėjėjo kraštu, protarpiais liesdamas sniegą, sakytum ieškodamas pamestos monetos.

– Prabėgusi čia. Matai?

– Tikrai? Gal vis dėlto šuns?

– Lapės pėdas dar atpažįstu, – irzliai atkirto tėvas. – Veikiai ji vėl užsigeis vištienos. Paminėsi mano žodį!

Traktorių jie pastatė stoginėje, variklį uždengė senu maišu. Namuose motina pripylė abiem po gilų dubenėlį ką tik išvirtos daržovių sriubos. Bulvės iš miežių ir morkų tirštynės kyšojo lyg ledkalniai. Kelnes motina buvo susikišusi į vilnones kojines, avėjo kailiu pamuštus aulinukus su užtrauktuku ant kelties. Tėvas neužsičiaupdamas šnekėjo apie lapę.

Po pietų jis susiruošė paskaldyti malkų, sūnus pasisiūlė į pagalbą kokiai valandžiukei. Kieme jie pasistatė dvi trinkas ir kibo į darbą. Sūnus norom nenorom grožėjosi tiksliais, tobulai vienodais medieną ketvirčiuojančio tėvo judesiais ir žinojo nė iš tolo šiam neprilygstąs. Vis dėlto ir jis darbavosi iš peties, tad dar nesukapotų rąstgalių kaugė pamažėle nyko. Baigę skaldyti, jie atsinešė dar vasarą nukirsto medžio kamieną ir ėmė dvirankiu pjaustyti gabalais. Kaskart, kai tėvas pastumdavo pjūklą į sūnų, šis pajusdavo gimdytojo jėgą ir stengdavosi atsakyti tokia pat. Snyguriavo, vyrai įrankį stūmė ir traukė tolygiu ritmu, dantys rėžė medieną tiesiai, giliai. Ant sniego žiro smulkios pjuvenos. Ašmenys šiūravo pirmyn atgal nešokčiodami, netrūkčiodami. Galiausiai sūnus užjuto tėvo jėgą palengvėle, veik nepastebimai silpstant. Pažvelgęs jam į veidą, išvydo įtampą ir skausmą. Snaigės balino tėvo plaukus. Jis atrodė ūmai susenęs. Bet skerspjovės rankeną gniaužė kone nuožmiai, nusiteikęs darbą trūks plyš nudirbti. Kai vėl padavė pjūklą į sūnų, šis įrankį sulaikė, nebestūmė. Tėvas trūktelėjo ir pakėlė ašarojančias akis. Abu tylėjo. Tėvas vėl patraukė už rankenos, bet sūnus laikė pjūklą stipriai.

– Tėt, jau nemažai šiandien priskaldėme, gana. Eikime į vidų, – tarė jis įsakmiai, nors jautėsi anaiptol ne taip tvirtai.

Tėvas neatsakė, tik atsitiesė ir lyg kokią dėmę nubraukė nuo striukės priešakio sniegą. Atrodė pasimetęs, tarsi nežinotų, kurion pusėn reikia eiti. Palikęs pjūklą smygsoti medienoje, sūnus įsikabino gimdytojui į parankę, ir jiedu petys petin lėtai nužingsniavo į namą. Kas bus nutikę, motina jau lyg žinojo, nereikėjo nė sakyti. Sūnus padėjo jai pasodinti tėvą į fotelį, ji atsiklaupusi rūpestingai vyrą išavė.

– Nėr ko nerimauti, – patikino tas. – Silpnumas mažumą suėmė, ir tiek. Po minutės kitos šoksiu ant kojų.

– Šiandien sėdėsi čia kaip didelis, – nesileisdama į ginčus, kirste nukirto žmona.

Žarstekliu pamaišiusi ugnį, ji įleido po pliauskomis oro, tada nuo išlygintų skalbinių krūvos kambario kampe paėmė rankšluostį ir nubraukė vyrui nuo galvos sniegą.

– Kese, viskas man gerai, nėr ko nerimauti, – pasakė jis, susidrovėjęs žiūrėdamas į sūnų. – Tik prarysiu vieną tų saldainiukų, ką daktaras davė, ir po kelių minučių straksėsiu kaip zuikis.

Motina nuskubėjo į virtuvę ir tuojau pat grįžo su piliule ir stiklu vandens. Staigiai atkraginęs galvą, tėvas nugurkė vaistą ir užsigėrė, stiklą ji jam palaikė.

Sūnus vėl išėjo į kiemą, nuvalė pjūklą, sukrovė malkas į rietuvę, kelias įsimetė į kibirą. Grįžęs į vidų, rado tėvą užsnūdusį, motina, lygindama skalbinius, dirsčiojo į jį su rūpesčiu.

– Ar seniai jau šitaip? – paklausė sūnus, sumojęs, kad kažkas nuo jo slepiama.

– Pirmą kartą pasiskundė skausmais maždaug prieš metus, tada ir sužinojau. Vienas Dievas težino, kiek laiko pirmiau kentė tylomis. O kiek dar buvo barnių, kol nuvariau pas daktarą! Širdis. Bet jeigu turės proto ir dirbdamas nesiplėšys, nieko blogo gal ir nenutiks.

– Kodėl man nesakėte?

Motina paklojo ant lyginimo lentos marškinius.

– Nutarėme, kad neverta. Juk tik nerimautum, o padėti negalėtum niekuo. Gana tau moksluose kvaršaties.

– Bet juk būčiau galėjęs parvažiuoti dažnesnį savaitgalį, daugiau padėti ūkyje.

– Pagalbos tėvui reikia ne savaitgaliais, o penkias dienas tarp jų.

Ji mažne niršiai apvertė marškinius.

– O Ivanas? Argi jis nė kiek nepadeda?

Motina paspjaudė lygintuvo padą.

– Tėvas jį atleido. Semiueli, iš tokio padėjėjo nebuvo jokios naudos. Prie darbo Ivanas nelinkęs. Jeigu per naktį davėsi su mergomis, tai jau žinok: kitą dieną iki pietų nė nesirodys. Gryni vargai per tokį talkininką.

– Jums reikia tinkamo nuolatinio padėjėjo. Tėtis nebegali plūktis vienas.

– Lengva pasakyti. Visi, kas galėtų pagelbėti, ir šiaip turi ką veikti, be to, dirbti su tavo tėvu, turint galvoje jo būdą, nelengva. Nereikia nė sakyti, pats žinai. Jo žodis turi būti paskutinis – visada taip buvo, visada taip bus.

Abu sutartinai žvilgtelėjo į miegantįjį. Nuolanki jo ramybė su žmonos ištarme nėmaž nederėjo. Ji toliau lygino nematomas raukšles, ir sūnus žinojo tuojau išgirsiąs kažin ką svarbaus. Dar kiek padvejojusi, motina padėjo laidynę stačią ir ranka perbraukė lyginimo lentą.

– Tavo tėvas vis tikėjosi, na, tiesą pasakius, abu tikėjomės, kad išsimokslinęs grįši namo ūkininkauti. Ir po kelerių metų gal perimsi fermą. Jis – žmogus išdidus ir prašyti niekada neprašytų, bet žinau, kad visada to norėjo. Manau, todėl ir parūpo jam tasai sklypas naujam namui. Bet jeigu būdamas tokios sveikatos ir toliau taip plėšysis, tikrai nuvarys save į kapus.

Slėpdama akyse susitvenkusias ašaras, motina pagriebė iš pintinės rankšluostį ir suskato jį lyginti.

– Semiueli, niekada nieko tavęs neprašiau, o dabar šit prašau. Prašau pagalvoti – ar negalėtum grįžti bent metams, kol rastume kokią nors išeitį?

– Mam, juk žinai, ūkio darbai man ne prie širdies. Niekada neketinau ūkininkauti visą gyvenimą. Kiek galėdavau, visada padėdavau, bet… juk mes net ir nesutartume.

– Tėvas ne iš tų, kurie parodo jausmus, ir tau ne visada būna malonus, bet žinau, kad širdies gilumoje tavim didžiuojasi. Kai įstojai į universitetą, gyrėsi kiekvienam sutiktam.

– Kad tėtis nusišalintų ir perleistų valdžią ūkyje man? Neįmanoma. Juk žinai, jis…

Motina mostu sūnų nutildė. Tėvas fotelyje pasimuistė ir atgalia ranka patrynė lūpas, lyg kratydamasis blogo skonio.

– Prašau tik pagalvoti. Daugiau nieko, – sušnibždėjo ji ir, sulanksčiusi rankšluostį, tvarkingai padėjo ant išlygintų skalbinių kaugės.

– Kad tave kuisiai, būsiu prisnūdęs, – lyg niekur nieko prašneko tėvas ir ištiesė kojas. – Prie ugnies taip ir migdo. Ar lauke tebesninga?

– Tebe. Ir prie durų tu net nesiartinsi, – patikino jį žmona, iš įkarščio net sudrebėjusi.

– Moterie, ar nesiliausi birzgėjusi? Esu sveikas kaip jautis.

Vis dėlto visą popietę tėvas pradykinėjo namuose, nerasdamas ko nusitverti pasiklausydavo radijo, protarpiais pažvelgdavo pro langą. Išgėręs arbatos, jis vėl prašneko apie lapę.

– Toji nenaudėlė šiąnakt dar atsibastys. Nujaučiu. Kai jau užuodė vištas, nenurims, kol nepasitieks poros vakarienei. O mes ištaisysime jai staigmenėlę.

– Bet kas kitas, gimęs su krisleliu sveiko proto, tokią naktį šiltai sėdėtų sau prie židinio, o tu lakstysi aplink vištidę? – papriekaištavo žmona.

– Gana jau bambėti. Niekur aš neketinu lakstyti. Spąstus paspęsiu. – Veikiausiai pastebėjęs išraišką abiejų šeimynykščių veiduose, tėvas ėmė teisintis: – Nėr ko nerimauti. Būsiu atsargus. Šuns nepaleisiu, o kad niekas nevirkautų, kates lig ryto uždarysiu daržinėje.

Jis neteisėtai laikė spąstus, tolimą praeitį menančią atgyveną, kuriai smarkiai stigo sėkmės. Tarp surūdijusių mirtinai pavojingų dantų amžiais pakliūdavo ne tie gyviai, kurių išsižiojęs įtaisas laukdavo. Ypač dažnai tuose grobiui neišrankiuose nasruose sparno ar net galvos netekdavo masalu susiviliojusios šarkos. Ir vis dėlto tėvas tikėjo labai prireikus galįs spąstais pasikliauti, vylėsi galų gale persversiąs nepalankų rezultatą savo naudai. Visos kitos pastangos ėjo niekais, tad, nepaisydamas ilgo nesėkmių sąrašo, jis atkakliai dėjo viltis į spąstus.

Tą patį vakarą įtaisas, riogsojęs daržinėje ant viršutinės lentynos, šalia plastikinės parakvato talpos, buvo nukeltas, dulkės nuo jo nušluostytos. Tėvas pagarbiai padėjo spąstus ant grindų ir, tikrindamas, ar veikia, plonu pagaliu atsargiai aplietė plokštelę. Grobuoniški dantys šiurpiai kaukštelėjo ir medgalį kuo gražiausiai perkando, užspengė tyla. Jis išnešė spąstus į sniego nubalintą tamsą ir, įsitikinęs, kad šuo ir katės saugiai uždaryti, paspendė prie vištidės, masalui įdėdamas vištienos, likusios verdant pietų sriubą. Tada grandine pririšo įtaisą prie senų karučių ir maskuodamas apspardė sniegu. Gimdytojo pastangas stebintį sūnų ūmai nukrėtė šiurpas, matydamas, kad darbas baigtas, jis lengviau atsikvėpė. Kas nutiko dieną, tėvas tarytum nė neprisiminė, o kai prašneko, balse suskambo įprasta nepikta pašaipa.

– Tikiuosi, nesumanysi miegodamas pasivaikščioti?

– Ko gero, nesumanysiu.

– Jo, lunatikams šiąnakt čia geriau nemoklinėti. Nenorėčiau, kad strakaliotum po auditorijas ant vienos kojos.

Abu, gurgždindami ledėjantį sniegą, sparčiu žingsniu pardrožė namo. Vakaras slinko priprastu ritmu. Sūnus, pasiteisinęs nuovargiu, gana anksti pasišalino į savo kambarį. Teisybė, po dienos darbų su tėvu jautėsi pavargęs, bet norėjo ir atsiriboti nuo svetainėje tvyrančios slogios, mieguistos nuotaikos, ir pasimokyti ramybėje, pagalvoti.

Mokytis jis iš tiesų mėgino, bet susikaupti pajėgdavo vos kelias minutes, mintys kur buvusios, kur nebuvusios grįždavo prie pokalbio su motina. Pirmą kartą gyvenime matė ją verkiančią, ir dabar jam buvo skaudu jos ašaras prisiminti. Šios lėtai it snaigės leidosi sūnui į širdį ir gulė ten giliomis pusnimis. Dengė jo pasirinktą kelią, blukino jo ateities riboženklius, ir visos jo nuostatos čia pat težo, jis glumo ir dvejojo, nebeišmanydamas, kur link krypti. Galų gale užmigęs, įkliuvo į neramių, fragmentiškų sapnų tinklą ir pasiklydo painiame aukštų, spygliuotų gyvatvorių, draskančių jam rankas, labirinte. Blaškėsi stebimas pro šakas lapės, nuolat jausdamas žibančių geltonų žvėries akių žvilgsnį. Sapnuodamas žinojo, kad kažkur tyko šiurpūs spąstai mėnesienoje tviskančiais tobulais dantimis. Kol jis miegojo, lauke nesiliovė snigę. Nepaliaujamai krintantis sniegas be garso klojo takus takelius, storu sluoksniu gulė ant stogo jam virš galvos.

Rytą tėvas vos nustygo, taip nekantravo patikrinti spąstus. Košę kirto garsiai šlerpšdamas, pūsdamas vėsino kiekvieną šaukštą. Atgalia ranka nubraukė smakru riedantį pieno lašelį. Radijas skelbė žinią apie uždarytus kelius ir nuo pasaulio atkirstas gyvenvietes. Atsisėdęs į savo fotelį, tėvas pasišildė kojas ir apsiavė dar iš vakaro nuvalytus batus. Kruopščiai juos susivarstė, stipriai suverždamas kiekvieną skylučių porą, paskui, kiek tempėsi, patraukė aukštyn šiltas kojines. Veikiausiai labai norėdamas, kad sūnus eitų drauge, pamindžikavo prie geriančio arbatą, tad Semiuelis padėjo puoduką ir apsivilko paltą. Virtuvės durų būta užpustytų, jas atidarius ant demblio prikrito sniego. Vietoj laukto pažįstamo pasaulio jiedu išvydo svetimą, akinantį, slopinantį kitus pojūčius. Tėvui iš paskos aplink stogines žingsniuodamas vištidės link, sūnus staiga pabūgo tikėtino būsimojo reginio.

Spąstai buvo užsitrenkę – jis įžiūrėjo dar iš tolo. Ir lengviau atsikvėpė. Lapės spąstuose nebuvo. Dar kiek paėjėję jie pastebėjo sniege tamsias kraujo dėmes. Pripuolęs prie įtaiso tėvas parklupo ir rankomis, lyg smėlį kasiojantis vaikas, nužėrė sniegą. Paskui pratrūko niršiai plūstis, spjaudydamasis žodžiais, lyg šie būtų koks kartumynas burnoje, galiausiai atsitiesė paklaikusiomis akimis ir parodė sūnui atkapstytą lapės letenėlę.

– Dievuliau dievulėliau, paspruko nusigraužusi koją. Ėmė ir nusigružlojo sau leteną! Buvau apie tokius atvejus girdėjęs, bet niekada netikėjau, o dabar še – savo akimis pamačiau, – tyliai bėrė tėvas, jam drebėjo rankos. – Eik atnešk šautuvą ir atsivesk šunį. Pėdsakai nuves mus iki migio. Dabar jau tą laputę pričiupsime.

Nusigręžęs tėvas vėl atsiklaupė prie spąstų.

– Jokio šautuvo nenešiu. Mano pagalbos nesitikėk, – atkirto sūnus aukštu, skambiu šaltame ore balsu. – Žudyti neketinu.

Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo. Sūnus pažvelgė sunkiai per sniegą brendančiam gimdytojui įkandin. Virš galvos suko ratus juodi varnų šešėliai, ties horizontu tirtėjo beržų siluetai. Jis vėl pasižiūrėjo į spąstus. Tada apsigręžė ir, pėduodamas sniegą, nuklampojo tėvui iš paskos.

„Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas / Olena Huseinova – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Ragaujant kalbą

2013 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.