Gennadij Gor. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 

Iš rusų k. vertė Vidas Morkūnas

Genadijus Goras (Геннадий Гор, 1907–1981) – rusų prozininkas, poetas.

Pirmuosius gyvenimo metus praleido kalėjime (tėvai buvo nuteisti už revoliucinę veiklą). Vėliau kurį laiką gyveno Šiaurėje, persikėlęs į tuometį Leningradą (dab. Sankt Peterburgas), šliejosi prie oberiutų (Daniilo Charmso, Aleksandro Vvedenskio ir kitų), labai juos vertino. Įtaką G. Gorui darė ne tik oberiutai, bet ir to meto dailininkai avangardistai bei primityvistai (Kazimiras Malevičius, Pavelas Filonovas, Konstantinas Pankovas), kuriais rašytojas aktyviai domėjosi. 1933 m. išleistas G. Goro apsakymų rinkinys „Tapyba“ („Живопись“) oficiozinės kritikos buvo sutriuškintas dėl „formalizmo“. Romanas „Karvė“ („Корова“), dėl kurio autorius 1930 m. pašalintas iš universiteto, net nespausdintas, pirmą kartą paskelbtas tik 2000 m. 1942-ųjų pavasarį G. Goras iš blokados sukaustyto Leningrado evakuavosi į Rusijos gilumą ir per kelis tų metų mėnesius parašė apie devyniasdešimt eilėraščių (dar kelis sukūrė 1944-aisiais). Iki tol poezijos nebuvo rašęs, neberašė ir vėliau. Artimieji apie tokį kūrybinį protrūkį žinojo, tačiau eilėraščių G. Goras niekam nerodė, niekada nespausdino. Visas poetinis autoriaus palikimas išgeltusių lapelių pavidalu rastas po mirties. Vienų rašytojo kūrybos vertintojų nuomone, anksčiau negailestingai kritikuotas už prozą, jis pabūgo viešinti „neteisingai“ pavaizduotas blokados realijas; kiti spėja poetą tiesiog nesitikėjus, kad blokados baisybių nepatyrę skaitytojai galėtų tinkamai suvokti jo poeziją.

Po karo G. Goras nugyveno nebeišsišokančio sovietinio rašytojo gyvenimą, iki pat mirties daugiausia rašė „švelniąją“ mokslinę fantastiką. Visa poetinė autoriaus kūryba pirmą kartą išleista Austrijoje 2007 m. „Metų“ skaitytojams siūlomi tekstai versti iš šio dvikalbio (rusų ir vokiečių k.) rinkinio, pavadinto „Blockade“. Verčiant laikytasi originalo skyrybos principų.

Oberiutų estetikos akivaizdžiai paveikta G. Goro poezija, balansuojanti ant beveik neįžiūrimos absurdo ir tikrovės ribos, kartais drastiška, kartais persmelkta makabriškos ironijos, kartais – asketiško skausmo. Galime tik spėlioti, kiek čia šiurpios autentiškos autoriaus patirties, kiek – poetinės išmonės.

* * *

Guliu bute su žmona dviese,
Dar stalas, dar kėdė, dar lempa,
Dar knygos ant grindų.
Ir nebėra žmonių. Žmona. Jos veidas. Pražiota burna.
Užmerktos akys žiūri.
Bet kurgi ta romi gyvybė? Kur miela?
– Liudmila! Liudmila!
Rėkiu sapne ir nesapne rėkiu. Žmonos nėra vis tiek.
Ranka ir koja, kiaurymė burnos.
Dar nėščias pilvas,
Nelabas riksmas nėščiame pilve,
Dar gimsiantis sūnus arba duktė.
Jau nepakelsiu rankų kojų,
Neišnešiu. Ji guli, aš taip pat guliu.
Nemiega, nemiegu ir aš.
Vienas į kitą žiūrime abu,
Numirėlis ir gyvas, aš ir tu.
Ir laukiame.
Aš pirmojo tramvajaus laukiu,
Kol pavasaris ateis, ateis žolėtas laukas,
Kol mus išneš, kol mus pakas.
Gulėsiu gyvas, gyvas aš
Kape su žmona nebegyva dviese,
Trise ir knygų ant grindų jau nebebus.
Nei lempos. Tik spėliosiu –
Kur tu? Ir kas čia tokio guli?
Kieno ranka? Kieno ta koja? Mano? Tavo?
Gulėsiu gyvas, gyvas aš
Kape su žmona mylima.
Aš būsiu dviese kaip dabar.
Bute apyblanda blausi. Aš sėdžiu,
Žiūriu į žmoną nebegyvą.
Koja jos kape.
Ranka manęs neliečia. Rojuje ranka.
Užgeso žvilgsnis. Burną jau nuėdė žiurkės.
Bet štai nekliokiančia upe
Pasruvo ji. Sapnuoju vasarą. Su žmona
Dviese tekame, trise
Srovename ir bėgame. Bet kiemsargis įeina.
Neša mus į rūsį. Surinku:
– Aš gyvas! Gyvas!
Jis netiki manim. Žmonos nėra jau čia.
Seniai burna ištirpusi. Su griaučiais
Dviese tekame, čiurlename trise.
Manęs jau nebėra. Nei buto.
Tik lempa gęsta, šviečia vėl,
Ir miega kiemsargis, na niekaip nenutildamas.

1942 liepa

 

* * *

Katienos kepsnys. Svečiai sau susėdę
Prie to paties stalo.
Į duoną žiūriu, kaulus sausus skaičiuoju
Ir laukiu, svečiai kol išeis.
Bet įslenka uošvis (mirtis, sapnas).
Svečius kalaitėmis veža.
Guldo mane ant kalaičių ir veža.
Ateina laiškanešys glebnas.
Žmonos telegrama: „Laukiu.“
Spindi stiklai. Rėkia saulė.
Stirkso medžiai, nuskendę visam.
Nuskendo namai. Ir žmonės su apatinėmis
Tuštumoje, orą suėdę.
Ir tuksi širdis, ir kviečia pas žmoną,
Ir girgžda rogutės, vis girgžda ir girgžda,
Ir va jau… bet uošvė pavargo, nustūmė į sniegą,
Ant kelio pamėlęs guliu.

1942

 

* * *

Suvalgiau Rebeką merginą neblogą
Ir varnas tą pusrytį mano siaubingą
Stebėjo tarytum nuobodžią scenelę
Kur valgo lėtai žmogus kitą žmogų.
Galėjo tas varnas stebėti kiek tinka,
Rebekos nenumečiau jam nė kąsnelio.

1942

 

* * *

Žmogus su virve ant kaklo darže
Sulenkė kojas ir kabo.
Rėplina utėlė barzda dar gražia
Ir gailestis atlapotose akyse
Užsklęstuose delnuose uždarytas,
Gaila nudobto pavasario,
Žmonos nukryžiuotos iš ryto
Dukrelės kurią tie išsivedė.
Dukrelė iš baimės kvatoja
Ir lovoje verkia iš juoko
Iš gėdos širdis jau ataušusi
Iš skaudulio, jaudulio, ilgesio
Begėdė širdis išprotėjusi.
Dukrelė kvatoja myluodama
Tą kuris mamą nužudė
Ir juokiasi kaklą apglėbusi tam,
Kurs kilpą tėveliui gerai primatavo.
Su virve ant kaklo jau nesiūbuodamas
Kabo jis kojas pririetęs.
Ir nėr kam apverkti nei kojų gailių apkabinti.
Ir rėplina vis utėlė ir pampsta negyvoje barzdoje.
Ir laikas netirpsta kaip varnas jau prie akių, kaip varmas prie lango
Ir laikas netirpsta jis amžiams užvertas.

1942

 

* * *

Sesuo tavo be reikalo sulojo,
O kalnas pavojingai išprotėjo,
Begėdžiai medžiai ėmė ir nusišypsojo
Ir upės į upes nebeparėjo.
Jaunikis valgo nuotaką nevešlią
Ir čiulpia ožką senis negyvenamas.
Ir uošvienė iškorė kūno tešlą,
Ir uošvienė parodė papų minkštimus.
Ir uošvienė pasiūlė papų minkštimus
Beprotiškai sijoną pasikėlė.
Pro langus žmonės žvilgčiojo į mus.

1942

 

* * *

Miške pasiutęs juokas. Rinkliava ant tilto.
Į geidulį įsmigęs švilpesys.
Klyksmas naktinio paukščio pabudėlio.
Mergaitė-graužena, rūškanas štrudelis.
Ratu per ranką, bučiukas budelio.
Per utėlę kirviu. Į budelio būdelę.
Čia maišatis, rumunė su kūdikėliu
Ir kraujas, ir šermukšnis, šautuvas ir kėkštas,
Ir ragana dvipirštė draug su veršeliu,
Mama ir beprotybe vanagas aptėkštas,
Ir kaklas, ir aklas, ir gėda-pana
Su sopa, su sofa tavęs man ir pusės gana.
Aš jūros prašau, bet jūra – tylūnė.
Aš atkišu ausį, bet ji – pareigūnė.
Aš mamą čiumpu, bet ji kunkuliuoja.
Aš tėtį – už skėčio, bet tėtis švepluoja.
Už priegalvį velniui, kriukiu uždaužytas,
Su Nojumi aš, su Baubu, su tavim užrašytas
Duobėje su seniu, su žmona ant krašto svyruoju,
Skylutėje aš, plyšyje, aš gauruotame rojuje.
Aš – džiova, aš – gegutė, aš – įnosės, sapnas.
Aš – vanta, aš – lempa, moliūgas aš, drapanos.
Aš trinka karaliui. Aš antrankiams talkoje.
Aš popas be kojos, aš antras patalpoje
Su sofa, su sopa, su rupūže galvoje.

1942

 

* * *

Du mane pakvies po drebule šakota,
Trečias kaklą paprasta virve apjuos.
O merginos tos vagilės pasijuoks
Dar nemačiusios kad kojos taip keistai karotų.

1942

 

* * *

Perėjau sapną kiaurai ir išėjau kairėje,
O sapnas kiaurai mane ir kiaurai riksmą vaikystė.
Kiaurai pirštus ir širdį mamytė. Ruja.
Ir aš pakraštėly kiaurai mergystę.
Ir aš čia kiaurai mergišką koją,
Ir protą kiaurai, kiaurai burną ir lytį
Pečius ir Dievą kiaurai, ir sienoją
Kiaurai skylutes ir jūrų kiaulytę
Ir aš čia kaip riksmas, kaip adata, kaip mama
Kiaurai burną. Ir aš čia beprotis plevėsa
Aš – protas kad adata sapną kiaurai ir pušį
Kiaurai metų metus ir šviesų kaip žaizdos rytą
Ir protas mano nekvailas kiaurai bambą mergužės.

1942

 

* * *

Raudonas lašas sniege. Ir berniukas
Veidu žaliu, kaip katė.
Praeiviai mina jam kojas, akis.
Jie skuba. Iškabos įkyrios:
„Aliejus“, „Bandelės“, „Alus“,
Lyg pasaulyje būtų bandelių.
Namai mielieji atlapojo viską –
Duris ir langus, atsivėrė patys
Bet aš sapnuoju vaikystę.
Senelę mažytėmis rankomis.
Žąsis. Kalnus. Ranką ant akmenų –
Vitimkaną.
Įeina seniai užmiršta mama.
Laiko nėra.
Ant kėdės sėdi lama geltonu chalatu.
Čiuopia rožinio karoliukus.
O mama juokiasi, glosto lamai veidą,
Sėdasi ant kelių.
Laikas vis trunka, vis trunka, vis tįsta.
Vandens prie Nevos bijau suvėluoti.

1942 birželis

 

* * *

Saulė plokščia liuoksi vogčia
Ir piešia apgaulę vaikai.
Vaiko sieloje yra slapta erčia,
Raibulys po kiršlio ir žvirblis paikai
Pamilęs girinę. Vaikiški pirštai
Kaip gilės. Nupiešta pavojingai –
Nuoplaiša upės. Riksmas. O žmonės štai
Nesupras, nepastebės abejingai
Žinios iš ano pasaulio, kur anka
Upės rankovė berankė,
Kur zuikio rankos liuoksi
Be zuikio, kur krantas – ne pasaka išmintinga,
O kliedesys paukščio kojomis. Tinkas
Man ir tau, ir jam akyse kaip šašai
Ir prieauglio gamtoje taip mažai.
Priaugo prie medžio trys mergiškos rankos, trys kojos.
Kvatoja praeivis, parklupęs ant kelių.
Ir kreta vežėčios. Elnias, apglėbęs stirnelę,
Įsminga į dieną kaip virvė į ausį. Kuojos,
Gaidžiai ir ožiai, ir artistai žuviškai niūkia.
Sūpuoklėmis skrieja naktis į Pekiną.
Peliukai, žiurkiukai, viščiukai, vilkiukai, šuniukai
Šiušena. O aš lieku vienas
Kaip šulinys.

1942 birželis

 

* * *

Kregždė įskrido man į akis.
Sunkias šakas iškėtusi linguoja liepa.
Upelis nekvailas žiūri tyrai.
Voverė skrenda, bet nori nukristi.
Kregždė įskrido man į akis
Ir blaškosi, daužosi, jau neišskris.
Upelyje nekvailame ešerį gaudo
Lydys. O dangus toks platus ir aukštas,
Bet kregždės nėra ten. Ji blaškosi mūsų širdy.

1942

 

* * *

Neplaka name širdis.
Pintinėje kūdikis stingsta.
Ir prunkščia ant sienos arklys,
Ir tuksi, ir stuksi, ir kala
Genys nereikalingas niekam,
Stuksena, beldžiasi ir dreba.
Ir adata įsisiurbs, įkirs pelė dantimis,
Bet kraujo nebus. Ir primusas, knygos ir lempa,
Ir tėčio šypsena liūdna,
Ir ant drėgnų grindų mama,
Teta atia atia ranka pakelta
Sustingo rūškanai, prišalo kaip pliauska
Prie malkų. Malkų mums nereikia.
Bet vasara ateis pro uždarytus langus,
Prikaitins butą saulė.
Arklys šypsosis negalingas
Ir genys nereikalingas,
Ant tėčio šypsena supus.
Pelė pabėgs po sofa.
Ištirps mama ir atsibus teta
Kape atia atia ranka pakelta
Bute, kape pas mus.

1942 birželis