Wallace Stevens. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas
Wallace’as Stevensas (1879–1955) – vienas žinomiausių XX a. Amerikos poetų. Gimė ir užaugo Rydinge, Pensilvanijos valstijoje. Baigęs teisę Harvardo universitete, didžiąją dalį gyvenimo praleido vadovaudamas nuosavai draudimo kompanijai Hartforde, Konektikute.
Poetas žavėjosi estetikos filosofija, poeziją suvokė kaip galutinį vaizduotės ir objektyviosios tikrovės susijungimą. Dėl itin subtilios poetinės technikos ir komplikuotos tematikos kai kurie ano meto kritikai W. Stevensą vadino sąmoningai sudėtingu poetu. Autorius ligi šiol pripažįstamas kaip iškilus abstrakcionistas ir provokuojantis mąstytojas. 1955 m. buvo apdovanotas Pulitzerio premija.
Slėnio žvakė
Mano žvakė degė vieniša didžiuliam slėny.
Milžinės nakties spinduliai susiliejo viršum jos,
Kolei vėjai švilpė.
Milžinės nakties spinduliai
Susiliejo viršum jos vaizdinio,
Kolei vėjai švilpė.
Nepaprastas bastūnas
Kai beribė Floridos rasa
Ištiesia
Sparnuotą delną
Ir šėlstantį vynmedį žaliuojančio pykčio,
Kai beribė Floridos rasa
Neša himną po himno
Iš lūpų stebėtojo,
Žvelgiančio į žalius šlaitus
Ir auksinius jų pakraščius,
Ir palaiminti rytmečiai
Susiburia kelionėn į aligatoriaus jauniklio akis,
Žaibuojančios spalvos
Manyje veržiasi sviesdamos
Pavidalus, liepsnas ir liepsnų snaiges.
Rudenės auroros (iš ciklo „Rudenės auroros“)
I
Čia gyvena gyvatė, bekūnė.
Jos galva – tai dausos. Josios pakaušyje
Naktį atsiveria akys ir žvelgia į mus iš visų padangių.
O gal iš kiaušinio kalas dar viena,
Dar vienas vaizdinys urvo gilumoj,
Dar vienas bekūnis, ieškąs kūno išnaros?
Čia gyvena gyvatė. Čia jos lizdas,
Šitos pievos, šitos kalvos, šie užspalvinti toliai
Ir pušys, siūbuojančios palei jūrą ir virš jos.
Tai pavidalas, godžiai ryjąs beformiškumą,
Oda nužaibuoja į geidžiamas prapultis,
Ir gyvatės kūnas blykčioja beodis.
Iškyla viršūnės ir jųjų pašlaitės,
Šios šviesos galiausiai apčiuopia savo ašigalius
Gūdžiausiam vidunakty ir suranda gyvatę
Kitam lizde, kaip valdovę kūno
Ir oro, pavidalų ir vaizdų labirinto,
Nepermaldaujamai apsivijusią džiaugsmą.
Tai jos nuodai: kad net visu tuo tikėti
Mums neleistina. Ji medituoja paparčiuos,
Kai pajuda vos vos, kad įsitikintų saule ir
Įtikintų mus ne ką menkiau. Regėjom jos galvoj,
Išraižytoj juodam akmeny, dėmėtą gyvį,
Šliaužiančią žolę, indėną savose laukymėse.
Žavingas vakaras
Labai jau vykęs vakaras,
Herr Doktor, ir to pakanka,
Nors bedugnių briaunos tavam delne gal ir gedi
Susibūrusios pastogėje šviesos
(Kuri nepaiso, kaip debesynų
Uolos po vandeniu slenka):
Nurausvintos sodo žolės;
Eglaitės ištįstančių rankų;
Prietemos kirmėlėtų
Metaforų sklidinos.
Skaitytojas
Kiaurą naktį sėdėjau skaitydamas knygą,
Sėdėjau skaitydamas knygą
Gūdžiais puslapiais.
Buvo ruduo ir krentančios žvaigždės
Užliejo raukšlėtus pavidalus,
Susigūžusius mėnesienoje.
Jokia lempa nedegė man skaitant,
Balsas murmėjo: „Viskas
Krenta atgalios į šaltį,
Net ir kvapnūs vynmedžiai,
Melionai, išraudusios kriaušės
Belapiam sode.“
Gūdžiuos puslapiuos nebuvo nė vienos raidės,
Išskyrus liepsnojančių žvaigždžių takus
Apšerkšnijusiam danguj.
Juodumos viešpatija
Naktį, prie židinio,
Spal̃vos krūmų
Ir kritusių lapų,
Kartodamos save,
Sukos kambary
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Taip: bet spalva želiančių erškėčių
Atėjo milžino žingsniais.
Ir aš atsiminiau povų klyksmą.
Jų uodegų spalvos
Buvo tarsi patys lapai,
Besisuką vėjo gūsiuos,
Prieblandų gūsiuos.
Jos pažiro po kambarį,
Krisdamos žemėn, kai apleido
Šakas želiančių
Erškėčių.
Girdėjau povus klykiant.
Ar jie klykė prieblandoms,
Ar patiems lapams,
Kurie sukos vėjo gūsiuos,
Kolei liepsnos vijosi ugny
Viena apie kitą;
Kurie sukos tarsi povų uodegos
Riaumojančioj ugny,
Riaumojančioj kaip erškėčiai,
Kupini povų klyksmo?
O gal jie klykė erškėčiams?
Pro langą regėjau,
Kaip būrės planetos
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Aš regėjau, kaip atėjo naktis,
Atėjo milžino žingsniais tarsi spalva želiančių
Erškėčių.
Aš išsigandau.
Ir atsiminiau povų klyksmą.
Žvakė – tai šventasis
Žaliuoja naktis, jos žali prakurai ir žalias apdaras.
Tai ji vaikšto tarp astronomų.
Tai ji žengia viršum triušio ir katės,
Kilnus siluetas, nusileidęs iš dangaus,
Tvyrąs tarp miegančiųjų, tarp tų,
Kurie sugulę gieda – žaliuoja naktis.
Žaliuoja naktis iš beprotybės nuausta,
Iš beprotybės, kuri veši astronomuose
Ir jame, kurs regi, kaip kitapus astronomų akių
Šokuoja bespalvis triušis ir sėlina smaragdo katė,
Kurs regi viršum jų, kurs regi, kaip viršum jų
Iškyla kilnus siluetas, visų esmių šešėlis,
Tvyrantis ir buvojantis, vaizdinys, palinkęs virš savo versmės,
Neapčiuopiama senovės viešpatė. Žaliuoja naktis.
Regimybės frontonas
Jauni vyrai eina į girią
Medžioti didžiojo ornamento,
Regimybės frontono.
Jie medžioja pavidalą, kuris pats savaime,
Neišdabintas deimantais, herbais ar skydais, ar
Aplinkybių grandinėmis,
Kuris pats savaime, savo simetrija
Ir aukščiu, yra akmuo,
Kurio jie ieško:
Pirmykštis skaidrumas. Jie žengia giedodami –
Pasaulis esu aš pats, gyvenimas esu aš pats,
Įkvepiantis orą,
Kupinas savo bjauraus viešpaties,
Tariąs žodžius, kurie seka paskui reginį
Šio esmių ornamento
Girios tankmėje, šią išsiskleidusią gegužę,
Supratimo mėnesį. Frontonas iškelia savo rūstybę
Prieš jaunų vyrų akis.