Toms Treibergs. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 11
Iš latvių k. vertė Dominykas Norkūnas
Tomas Treibergas (g. 1985) – latvių poetas, žurnalistas, aktorius, kritikas. Latvijos kultūros akademijoje studijavo audiovizualinę kultūrą, vėliau Latvijos universitete baigė teologijos studijas. Latvijos televizijos žurnalistas, laidos „Kultūros žinios“ redaktorius. 2004 m. kartu su rašytoju ir dailininku Svenu Kuzminu įkūrė etiudų teatrą NERTEN, abu yra vieninteliai teatro aktoriai ir režisieriai. T. Treibergas verčia poeziją iš anglų ir rusų kalbų, iliustruoja knygas vaikams.
Du pirmieji jo poezijos rinkiniai „Šviesos aplinkybės“ („Gaismas apstākļi“, 2012) ir „Karštinė“ („Drudzis“, 2015) buvo nominuoti Latvijos literatūros metų premijai.
Šiai publikacijai atrinkta eilėraščių iš trečiosios poezijos knygos „Tankmė“ („Biezoknis“, 2019).
* * *
Iš lėto grimzta širdis,
nebegaliu
užčiuopti kontūrų
tos vietos, kur
paskutinįsyk Tave mačiau.
Jei tai pragaras, jis
veikia it variklis;
jei tai vanduo,
jis telkšo drumzlinas;
jei tai giesmė,
ją gieda žmogus be liežuvio,
atsisveikinęs su pakrante,
pasitikęs bangas.
* * *
Norėjai pasimylėt
su manimi tualete,
sutikau, nors buvo
ankštoka; kaip tik tą vakarą
man prabilo ventiliatorius.
Kiek daug tuštumos žioji ten,
kur galėtų iškilti namas
amžiniems pabėgėliams
arba triračių taisykla, –
pastarieji vėl
sugrįžo į madą.
Kiemsargė nužingsniuoja sodybos pusėn,
kiemo link,
niekur neranda ką pametusi.
Ir ji tokia ne vienintelė.
* * *
sapne buvau laimingas
nei kikenau nei strykčiojau
tiesiog buvau laimingas
laimingas it skiautė
užlopiusi skylę
laimingas tarsi rytmetis
įveikęs naktį
laimingas lyg upė
ledo lytis nubloškusi
į savuosius krantus
ore tvyrojo galybė dulkių
tačiau tai netrukdė
gal netgi padėjo
įžiūrėti šį jau ne pirmąsyk regimą vaizdą
buvau laimingas
buvau laimingas
sapne
* * *
kartą
buvo taip kad net
alijošiai neaugo ant palangės
visur buvo pilna prigrūsta
minčių ir žvilgčiojimų
kalendoriaus lapeliai
nenuplėšti jau
keletą mėnesių
o tada
kas buvo tada
tada iš debesų
išniro migruojantys paukščiai
virš priemiesčio kūdrų
spietėsi mašalai
ir kvėpuoti pasidarė įdomiau
jeigu jau kvėpuojame
grynai iš įdomumo
o tada
kas buvo tada
numirė maloni laiškanešė
kurią buvom praminę
Gnomike
mat savo krepšį ji tempdavo
lyg dovanų maišą
sename atviruke
be to dar
sunegalavau
be to dar
kurį laiką mums trūko pinigų
bet galop
atkeliavo pusbrolis iš Australijos
ir
viskas kažkaip pasitaisė
o tada
kas buvo tada
persikraustėm atgal į miestą
niekada anksčiau
taip nesišlykštėjau
daugiabučiais
man atrodė kad
žmonės tenai užtrokšta
nuo laisvos valios
kraustėmės ir kraustėmės
sienos vis traukėsi bet man
tik gerėjo
galėjau laisviau judėti
žvalgytis į tai kas dedasi
kitapus gatvės
o tada
kas buvo tada
tada
vieną vakarą
perdegė naktinė lemputė
ir
mes panirom į tamsą
o tada
kas buvo
tada
Pažymiu tave
I
bėgau nuo lietaus
meto
motina saugojo mus nuo apokalipsės
meto
niekaip tavęs nepriverčiau už manęs tekėti
jau ištisus metus
iš šio miesto neįmanoma ištrūkti
metų metus
vis grįždavau prie tos pačios giesmės
jau ištisus metus
II
kas jis neleidžiąs paeiti kojas verčiantis
sustingusiais strampais
kas jis atimąs kalbą ir klausai neleidžiantis pakirst
ir stoti prieš bangomūšą basomis į žarijas įmerktomis
kojomis
kas jis žvelgiąs į atminties veidrodį
jis – tai kas tu nesi
tarsi kaukė tarsi drugys nuodo prisirpusiais sparnais
taip puikiai žinau kad
šitai
viso labo laukimas
III
nuvargęs asiliukas iš vaikystės pasakos
kruopščiai save sumauroja
ir jo vietoje popieriuj
telieka dėmė
IV
pažymiu tave senu tarybiniu pasu
kreiva nulaužta alyvos šakele
pažymiu tave kadrais
iš nudrožtos vhs kasetės
talonu taupykle
tuščia širdim lyg atlenktu peiliu
labo ryto palinki man toliai
ir užmigdo kruša
* * *
Mes šokome Aušvice prie
išraustos duobės krašto.
Kareiviai tylėjo, pulkininkai
ir paukščiai – taip pat;
kiekvienas rankose
spaudėme po kaukolytę.
„Imre, atminki viena, –
berniukui,
palinkusi prie ausies,
sukuždėjo motina, –
baimė – tas pat,
kas alkis;
tad jei nėr duonelės,
teks kramsnoti savo dvasią.“
Fotografijos
anksčiau ar vėliau išblunka,
kartais jas sudegina
vaidingi giminaičiai.
Tas pats nutinka ir laiškams.
Vieninteliai, menantys
ir sergstintys,
kas nugyventa,
tai medžiai.
Jeigu jų nenukerta.
Kol gyvi, jų lapai šnara
perspėjimus ateičiai.
O tada pasirodo kiemsargis.
* * *
Gausi pranešimą.
– Išsijunk garsą.
– Jau išjungiau!
– Gerai.
–
(Balsas iš radijo imtuvo) Kaip tik čia juos ir užkasime –
negyvus sapnus sergėsim ugnies kape…
–
Vandeny, vandeniu klaidžiojantis žvilgsnis
sutirštėja.
Gatvės gudrauja, vis keičia pavadinimus.
Gyvybė – tai žuvis, ištraukta iš vandens, žuvis
apskritomis akimis, žiopčiojanti;
kada paskutinįsyk pritrūkai oro?
Kada
paskutinįsyk
pritrūkai
ORO.
Laisvė gelia. Mūsų pėdsakai, kuriuos tikimės sutapsiant su
kadais šioje gatvėje gyvenusio rašytojo pėdsakais, išdyla.
Rytas: išdyla. Nieko daugiau negirdėti apie vietas, kur
širdgėla krykštauja taip tyliai, kad veria ausis.